Jau vien pats knygos pavadinimas skiriasi nuo daugelio knygų. Tai knyga apie viengungio gyvenimą, idiotiškas situacijas, vienatvę ir šilumos trūkumą. Simonas Petersas iš Kelno yra 29-erių metų viengungis dirbantis T-punkto...

Jau vien pats knygos pavadinimas skiriasi nuo daugelio knygų. Tai knyga apie viengungio gyvenimą, idiotiškas situacijas, vienatvę ir šilumos trūkumą. Simonas Petersas iš Kelno yra 29-erių metų viengungis dirbantis T-punkto pardavėju. Autorius pasižymi puikiu humoro jausmu, todėl ir knygoje yra situacijų, kurios juokingos, o kartais net ir graudžios.. Pagrindinį veikėją, kaip ir daugelį viengungių palieka mergina, jis dirba nemėgstamą darbą ir skandina savo liūdesį alaus bokaluose. Romane labai daug jaunimo gyvenimo epizodų - alus, žolė, vienos nakties nuotykiai, gyvenimas skolon. Tačiau vieną dieną Simonas išvydęs gretimoje kavinėje dirbančią Marsiją P. iš tiesų pirmą kartą įsimyli. Vaikinas dieną naktį apie ją galvoja, kuria kokios bus jų vestuvės Karibuose, tačiau yra viena maža smulkmena, visų pirma jam reikia bent užkalbinti Marsiją. Simonas turėdamas problemų meilės reikaluose nuolat prašo patarimo pas draugę Paulą, kuri ragina bent susipažinti su Marsija. Apibūdinti šios knygos turinį iš tiesų sudėtinga, norint geriau susipažinti su autoriaus humoru reikėtų pačiam perskaityti šią knygą.

Pirmąją šios trilogijos dalį perskaičiau jau daugiau negu prieš pusmetį ir kitos dvi knygos sau ramiai laukė savo eilės lentynoje. Prisėdusi prie antrosios dalies neatsitraukiau, kol nebaigiau ir trečiosios. Murakami išlieka...

Pirmąją šios trilogijos dalį perskaičiau jau daugiau negu prieš pusmetį ir kitos dvi knygos sau ramiai laukė savo eilės lentynoje. Prisėdusi prie antrosios dalies neatsitraukiau, kol nebaigiau ir trečiosios. Murakami išlieka savimi, kaip visad nemažai dėmesio skiriama maistui, nuolat kalbama apie juo ruošimą ir produktus, taip pat niekada nepamirštama ir muzika.

Istorija iš esmės apie du žmones, Tengo ir Aomamę, kurie seniai susipažino, ilgam išsiskyrė ir vėliau nusprendė vėl vienas kitą susirasti. Murakami nebūtų Murakami, jeigu tokioje istorijoje neįpintu dar kažkokios mistikos, keistų dalykų, kurie, aišku, pagrindiniams herojams neatrodė tokie jau baisiai stebinantys. Istorijoje didelis vaidmuo tenka Mažiesiems žmonėms, kurie veja oro lėliukę. Joje būna kažkieno jauniklė ( kokia jauniklės paskirtis? Neišsiaiškinau šito), "originalas" šios kopijos būna motinėlė, kuri labai svarbi jauniklės būviui.

Knygas perskaičiau, knygos patiko, bet jaučiausi mažai supratusi ir man trūksta minimaliai dar vienos dalies, pvz. kokia ten iš tiesų istorija su Tengo mama? Ar seselė tai reinkarnavusi Tengo mama ar šiaip turi tokius pačius atsiminimus? Į kokį pasaulį vėliau pateko herojai? Kas laukia kūdikio? Kas tie Mažieji žmonės? Koks jų tikslas? Kas bus vėliau?

Kurto Vonneguto romanas, parašytas su fantastikos elementais. Tokia jo forma leidžia tiksliau, atviriau kalbėti autoriui rūpimomis temomis.

Romane pasakojama istorija, kaip niekam nežinomas rašytojas, Kilgoras Trautas,...

Kurto Vonneguto romanas, parašytas su fantastikos elementais. Tokia jo forma leidžia tiksliau, atviriau kalbėti autoriui rūpimomis temomis.

Romane pasakojama istorija, kaip niekam nežinomas rašytojas, Kilgoras Trautas, netikėtai pakviečiamas į Menų festivalį Midlendo miestelyje. Čia jis susiduria su skaitytoju, besikraustančiu iš proto vietiniu turtuoliu Dveinu Huberiu, kuris , perskaitęs Trauto romaną , priima jį, kaip tikrovę ir sužaloja keletą artimiausių jam žmonių ir patį rašytoją, pasipainiojusį netoliese. O Trauto romano esminė idėja , kurią įsiteigė Dveinas , yra ta, kad visi Žemės gyventojai, išskyrus Huberį, yra robotai. Dveinas vienintelis gali planuoti, galvoti, jausti skausmą. Jis vienintelis turįs laisvą valią. Trautas, rašydamas romaną, visai neturėjo omeny Dveino, jie net nebuvo pažįstami. Knyga buvo skirta bet kam. Dveinui romano idėja užnuodijo protą ir, žalodamas žmones, jis buvo įsitikinęs, kad jie bejausmiai robotai.

K. Vonnegutas, aprašydamas Trauto kelionę į festivalį ir minėto Dveino gyvenimą, atskleidžia išvirkščiąją Amerikos pusę : techninė pažanga naudojama karinės pramonės kūrimui. Gamybos procesai alina planetą,

jos gamtą, o gaminamas visoks šlamštas. Neprotingas elgesys su gamtos ištekliais ( pvz. anglimi ) nepataisomai suniokoja kraštovaizdį.

Pasitelkdamas satyrą, groteską, absurdą, autorius kritikuoja Amerikos visuomenės piktžaizdes - rasizmą, vartotojiškumą, vulgarumą. Ypatingai neigiamai rašytojas atsiliepia apie karą, jo kurstymą. Štai kaip jis apibūdina karo mokyklą : " ...tai įstaiga, kur mokoma žudyti...,sporto, pederastijos ir fašizmo."

Roboto įvaizdis romane irgi, manau, neatsitiktinis. Rašytojas ragina mus mąstyti, nesurobotėti, kritiškai vertinti valdžios sprendimus, nepasiduoti stereotipams.

Blaise Pascal rašė: "Žmogus tėra nendrė, silpniausia gamtoje. Tačiau tai mąstanti nendrė. Tad visą mūsų kilnumą sudaro mąstymas". Ši knyga, kaip tik apie tokį mąstytoją Marsialį, kuris perkopęs penkiasdešimtmetį,...

Blaise Pascal rašė: "Žmogus tėra nendrė, silpniausia gamtoje. Tačiau tai mąstanti nendrė. Tad visą mūsų kilnumą sudaro mąstymas". Ši knyga, kaip tik apie tokį mąstytoją Marsialį, kuris perkopęs penkiasdešimtmetį, praradęs savo vienintelį draugą Feliksą (tarp kitko labai netikėtai) supranta, jog gyvenimas nėra amžinas ir visų laukia mirtis. O juo atvėju, ne daugiau nei 25 metai likusio gyvenimo. Taigi Marsialis pradeda uždavinėti klausimus į kuriuos vienareikšmių atsakymų nėra. Knygoje gausu dialogų, pamąstymų. Man ypač patiko teta Sarla, jos kandūs ir sąžiningi atsakymai kartais priremia prie sienos, tad nėra kur dėtis- susimąstai.
Knyga susideda iš trijų dalių ir epilogo. Joje rasite kelis skirtingus herojus, kuriuos manau atpažinsite tarp jūs supančių žmonių. Pagrindinio herojaus vaikai - trokštantys žinių, besisupantys skirtinguose nei jų tėvai žmonių ratuose. Žmona - kiekvieną savaitę lankosi paslaptingajame klube, apie kurio veiklą Marsialis bei skaitytojai sužino knygos gale. Svainis Juberas - humanistas nepastebimai besisukantis visuomenės grietinėlėje, su kuriuo pagrindinis knygos herojus, po draugo mirties, vieninteliu galėjo pasišnekėti apie jį dominančias temas.

Mane sužavėjo autoriaus išprusimas, daugelis metaforų, pavyzdžių iš įvairių gyvenimo sryčių. Knygos gale rasite paaiškinimus. Ši knyga pasakoja ne tik apie krizę ištikusį vyrą, joje taipogi atkreipiama dėmesį į pasikeitusią visuomenę, patapusią vartotojiška ir nebeturinti vertybių.
1972 metais Prancūzų Akademija suteikė rašytojui už visą jo kūrybą, ginančią moralines humanistines vertybes, pagrindinę "Gran Pri" premiją.

Yra knygų, kurias perskaičiusi paprasčiausiai pamirštu, tačiau ši istorija ilgam liks ir širdy, ir atminty. Negali nejaudinti likimo nuskriaustos šešiametės Šeilos gyvenimas.Jame vien praradimai ( motinos palikta greitkelio...

Yra knygų, kurias perskaičiusi paprasčiausiai pamirštu, tačiau ši istorija ilgam liks ir širdy, ir atminty. Negali nejaudinti likimo nuskriaustos šešiametės Šeilos gyvenimas.Jame vien praradimai ( motinos palikta greitkelio pakelėje), nemeilė ( tėvo alkoholiko psichologinis ir fizinis smurtas, seksualinė dėdės prievarta), suaugusiųjų abejingumas ( mokytojai ją nurašo kaip netinkamą mokytis su kitais vaikais).

Panaudojusi smurtą prieš mažametį, Šeila patenka į klasę, kur ugdomi sutrikusio intelekto vaikai. Čia ji sutinka mokytoją Tori Heiden (knygos autorę). Mokytoją, kuri savo elgesiu, atsidavimu darbui, nepaprastu jautrumu ir meile likimo nuskriaustiems vaikams, kuria kitokį pasaulį. Ji įrodo savo mokiniams ir visam kolektyvui, kokia didelė jėga yra paprasta žmogiška meilė.Meilė, sušildanti nuo abejingumo sužvarbusią Šeilos širdį. Meilė, sugrąžinanti viesiems klasės vaikams viltį, kad "jie yra lygiai tokie pat kaip ir visi, tik turintys truputėlį daugiau bėdų".Visi suaugusieji : mokyklos direktorius, mokytojai, Šeilos tėvas mano, kad Šeila prarastas vaikas, kad su ja neverta terliotis, nes jos vieta- psichiatrinėje ligoninėje. Mokytoja Tori sugeba atskleisti mergaitės neeilinius gabumus, pakeisti jos požiūrį į pasaulį, išugdyti pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais.

Knyga atskleidžia tiesą- nebūtina būti profesionaliu pedagogu ( koks nėra ir mokytojos padėjėjas Entonis), kad galėtum ugdyti vaikus, reikia tik juos labai mylėti ir norėti padėti.

Manau, kad ši knyga turėtų būti kiekvieno pedagogo dirbančio su specialiųjų poreikių vaikais vadovas, be to ją siūlyčiau perskaityti kiekvienam, auginančiam vaikus.

Koks turi būti žmogus, kad nejaustų savo paties kvapo?

Prieš kelis metus mano gyvenime atsirado galimybė turėti nemažai kvepalų. Tada pradėjau juos mėgti, pirkti, norėti daugiau. Taip pat teko perskaityti nemažai...

Koks turi būti žmogus, kad nejaustų savo paties kvapo?

Prieš kelis metus mano gyvenime atsirado galimybė turėti nemažai kvepalų. Tada pradėjau juos mėgti, pirkti, norėti daugiau. Taip pat teko perskaityti nemažai informacijos apie jų sudedamąsias dalis, jų kūrimo procesus ir istoriją. Nenuostabu, jog į šių metų knygų iššūkį įtraukiau ir šį romaną, nors ir buvau mačiusi pagal jį pastatytą filmą, kuris be galo man patiko. Kadangi siužetą daugiau mažiau žinojau, romane mane labiausiai domino viskas apie kvapus, jų išgavimą.

Vos pradėjus skaityti supratau, kad labai daug nuo filmo viskas nesiskirs, tačiau bus daugiau detalių ir smulkiau nupasakotas veiksmas.

Labai laukiau tos vietos knygoje, kuomet Žanas Batistas Grenujis įsidarbina pas garsųjį kvapų meistą Džiuzepę Baldinį, dar labiau, paties įsidarbinimo momento aprašymo, kuomet Grenujis sumaišo kvepalus tiesiog savo uoslės dėka.

Pats romanas ir pati jo idėja tiesiog puiki, tačiau mane suglumino toji dalis, kurioje pasakojama apie jo atsiskyrimą, gyvenimą oloje, apie tai, kaip vėliau jis iš to pelnėsi apgaudinėdamas žmones. Vienu atveju galėčiau sakyti, jog jei tos dalies nebūtų buvę, tai nė nebūčiau pasigedusi, bet žiūrint iš kitos pusės - Grenujui tai buvo tarsi atsivertimas, savęs suvokimas.

Pabaigoje buvo akimirka, kuomet tikėjausi, jog viskas pasibaigs gerokai kitaip nei filme, nes viskas labai įtikino, tačiau apsigavau. Šizofreniškoji istorijos kulminacija egzistavo ir čia, romane. Gėris prieš blogį laimi, visi laimingi ir patenkinti (?). Tik trūko lašo. Matę filmą supras.

Kartais yra labai sunku kažka naujo pasakyti apie knygą, kuri girdėjo tiek liaupsių, kuri buvo rinkta kaip geriausia metų knyga ir buvo visų labai gerai įvertinta. Mane asmeniškai labai sužavėjo normalių dialogų nebuvimas,...

Kartais yra labai sunku kažka naujo pasakyti apie knygą, kuri girdėjo tiek liaupsių, kuri buvo rinkta kaip geriausia metų knyga ir buvo visų labai gerai įvertinta. Mane asmeniškai labai sužavėjo normalių dialogų nebuvimas, nors jo nė nesijautė, nes rašytoja savo pasakojimo stiliumi puikiai tą užmaskavo.

Dar gi yra vienas personažas, apie kurį galėčiau kalbėti be perstojo - Jonas Kirdėjus Birontas, veikėjas, kuris pavergė mano širdį nuo pat tos akimirkos, kai atsirado romane. Jo cinizmas, vėliau paaiškėjęs faktas, jog jis nėra toks kietaširdis taip pat privertė mane nusišypsoti. Nusižiūrėti į vienuoles bešventinamą Uršulę ir bučiuoti bažnyčioje bei ją ištraukti iš vienuolyno... ne kiekvienas ryžtųsi tokiam žygdarbiui.

Buvo labai įdomu skaityti apie tų laikų "nuotykius" Vilniuje, kuomet jaunimas "linksminosi" tikrai iš širdies; apie universiteto gyvenimą, vienuolyno užkaborius, paslaptis, taisykles...

Sužavėjo ir scena ežere, kuri man pasirodė tokia švelni ir apgalvota, jog suvokiau dar kartą, jog meilė egzistuoja...

Skaitant daug kartų aplankė mintys apie tai, kaip gera skaityti ne verstinę knygą, o originalo kalba, kuomet visa stilistika ir žodynas atsiskleidžia tobulai. Nėra vertėjo pasikartojančių nesusipratimų ar keistų bandymų normalius dalykus pervadinti išradingiau. Visi puikiai žinome, kokia mūsų kalba yra turtinga, ką vertėjai kartais pamiršta.

Pagarba Sabaliauskaitei, suegebėjusiai 17 amžiaus Lietuvą paversti idealia tšerpe augti ir bręsti Uršulei ir Kazimierui bei sykurti stiprius veikėjų paveikslus.

Patiko puslapių apačioje esantys vertimai ir paaiškinimai, kurie papildė mano istorijos žinių spragas, nes einant Liauksmino gatve susimąstai: o kas jis toks buvo, kad jo vardu net gatvė pavadinta?!

Daugiasluoksnis, įtraukiantis ir išbaigtas romanas; toks, kokie turėtų būti visi romanai.

Du draugai, kurių tik vienas mano, kad jie yra draugai. Amiras - gero, autoritetingo tėvo vaikas. Hasanas - jų šeimos tarnas, kurį Amiro tėvas, atrodytų, myli lygiai tiek pat, kiek ir patį Amirą. Paprasta vaikystė, kuomet...

Du draugai, kurių tik vienas mano, kad jie yra draugai. Amiras - gero, autoritetingo tėvo vaikas. Hasanas - jų šeimos tarnas, kurį Amiro tėvas, atrodytų, myli lygiai tiek pat, kiek ir patį Amirą. Paprasta vaikystė, kuomet vaikai karstosi po medžius, išraižo jų kamienuose tik jiems suprantamus, tačiau be galo svarbius žodžius... iki tol, kol ši labai gražiai ir švelniai pateikta istorija papasakoja įvykį, pakeitusį visą Amiro gyvenimą.

Amiro tėvas Baba - visų gerbiamas, autoritetingas ir svarbus asmuo Kabule. Prieš įsiveržiant rusams jis nė nažada keisti savo gyvenimo, tačiau vėliau būna priverstas palikti šalį ir iškeliauti į Ameriką - svajonių šalį, kurioje jo išdidumas ir noras uždirbti duoną savomis rankomis jam neleidžia nei priimti labdaros, nei leisti jo studijuojančiam sūnui Amirui dirbti. Istorija, kurią rašytojas nuspalvino ne rožinėmis spalvomis.

Skaitant labai įstrigo mintis apie vagystes - absoliuti tiesa ir labai pritaikoma gyvenime.

Romanas šokiruoja ne vieną kartą, tačiau ir pabaiga nenusaldinta, kas palieka dar stipresnį įspūdį.

Knyga labai patiko, tačiau nė nebežinau ką dar apie ją pasakyti be to, kad manau, jog tai labai šiltas ir jaukus pasakojimas apie santykius, draugystę... kad istorija labai įtraukia ir nebepaleidžia, kad veikėjai ryškūs. Taip pat įdomi ir kita kultūra, kuri šiame romane labai įtaigiai ir spalvingai aprašyta.

Rebeccos Dean slapyvardžiu pasirašinėja daugybės romanų autorė, anglų rašytoja Margaret Pemberton (g.1943m.). Ši knyga yra jos trisdešimt šeštasis romanas (šis "knygų kepimo" faktas manęs kažkodėl niekada nedžiugina,...

Rebeccos Dean slapyvardžiu pasirašinėja daugybės romanų autorė, anglų rašytoja Margaret Pemberton (g.1943m.). Ši knyga yra jos trisdešimt šeštasis romanas (šis "knygų kepimo" faktas manęs kažkodėl niekada nedžiugina, greičiau sukelia įtarumą...).

Romano pasakojimas prasideda vieną 1911 metų gegužės dieną, kai septyniolikos metų Velso princas, būsimasis karalius Edvardas VIII, neatsargiai vairuodamas kliudo dviračiu važiuojančią Rozą Hauton. Nugabenęs nesunkiai sužeistą merginą į jos namus, princas Deividas susipažįsta su kitomis jos seserimis, tarp jų - Lile, jauniausia iš seserų. Meilė iš pirmo žvilgsnio, piršlybos, griežtojo princo tėvo, karaliaus Jurgio V, atsisakymas suteikti leidimą šioms vedyboms, Deivido grasinimas atsisakyti teisės į sostą... Ir Lilės pasirinkimas tarp savo asmeninės laimės ir visos šalies gerovės Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Ką ji pasirinks?

Deja, man romanas nepaliko įspūdžio. Turbūt todėl, kad nesu tokių "meilės dramų" mėgėja. O ir ši knyga man į rankas pateko atsitiktinai, tiesiog laimėjus ją viename konkurse.

Gal bendras mano įspūdis apie šį romaną būtų buvęs ir palankesnis, jei vertimas būtų geras. O dar gausybė spausdinimo ir kitokių (pvz., skyrybos) klaidų... Gal kitiems tai ir netrukdo, bet mane tikrai erzina...

Išvada paprasta - jei norite lengvo romantiško skaitalo-niekalo, tai šis romanas kaip tik Jums.

Vasario 20-toji - Kurto Cobaino gimimo diena. Šiais metais jam būtų suėję 46-eri. Kurtas "sudegino" save, tačiau neišnyko virtęs pelenais - nors nuo pasitraukimo iš pasaulio praėjo beveik du dešimtmečiai, daugelio gerbėjų...

Vasario 20-toji - Kurto Cobaino gimimo diena. Šiais metais jam būtų suėję 46-eri. Kurtas "sudegino" save, tačiau neišnyko virtęs pelenais - nors nuo pasitraukimo iš pasaulio praėjo beveik du dešimtmečiai, daugelio gerbėjų širdyse palikti įdagai teberusena iki šiol. Negana to, muzikanto kurtos dainos vis dar sugeba pritraukti naujus klausytojus, todėl "Nirvana" nepaliauja skambėti. Grupę gaubia kone mistinis šydas, kurį norint raskleisti ir išvysti, kas dedasi viduje, tenka "lįsti" į asmeninius Kurto žurnalus, jų rinkinį "Journals".
Bandant įsivaizduoti "tikro" rokerio gyvenimą, galvoje iškyla frazė sex, drugs and rock&roll. Ir nors pastaroji skamba gana nuvalkiotai, tenka pripažinti, jog Kurtui visi trys dalykai buvo aktualūs. Pasak jo paties, gyvas muzikos atlikimas, seksas ir narkotikai - pirminės ir geriausios energijos išlaisvinimo formos, kurias gali dalintis su kitais žmonėmis. Ir visa tai yra "geriau ir saugiau nei protestuoti prieš aborto klinikas ar garbinti Dievą, ar norėti sužaloti savo brolį". Tad kodėl gi nenuėjus į koncertą, nepašokus ir nepasiporavus.
Vis gi nereikia manyti, jos muzikanto pasaulis sukosi tik apie fizinius poreikius. Kurto žurnaluose gausu pamąstymų politikos, etikos temomis, itin akcentuojamas tolerancijos trūkumas orientacijos, rasės, lyties atžvilgiu. "Aš nesu gėjus, tačiau norėčiau būti, vien tam, kad užknisčiau homofobus" - tik vienas iš rimtų pareiškimų. Nors ir būdamas vyru, jis nelaiko moterų silpnesne lytimi, pabrėžia, jog dar mažiems berniukams turi būti aiškinama, kad moteris reikia gerbti; taip pat svarbu pabrėžti, jog smurtas ir patyčios nėra vyriškumo rodiklis. Minimos problemos tebelieka aktualios ir šiomis dienomis.
Kurto vidinis pasaulis žurnaluose atsispindi ne tik pačiuose žodžiuose. Viena labiausiai žavinčių rinkinio savybių yra ta, jog tekstas nėra tiesiog perkeltas iš užrašų ir atspausdintas; lapai nuskaityti, taigi, suteikiama galimybė pamatyti originalų - ranka rašytą - turinį. Taip galima lengviau įsijausti į muzikanto gyvenimą, žvelgiant į braukymus - perprasti jo mąstymo eigą, dainų tekstų raidą. Be to, keletas puslapių yra užpildyti iliustracijomis ir komiksais. Taigi, tarsi be tarpininkų pajunti, ką reiškia būti Kurto gyvenime.
Asmeniniai užrašai yra terpė, kurioje paliekama dalelė savasties. Tai pasakojimas iš pirmų lūpų, ne pašalinio žmogaus interpretacija, tad gal būtent dėl to taip knieti pažvelgti į tai, kuo asmuo užpildė tuščius popieriaus lapus. Taigi ir rinkinys "Journals" suteikia galimybę atsidurti bent kiek arčiau Kurto Cobaino asmenybės.