Na knyga patiko, bet nepasakyčiau, kad įsivažiuoti buvo labai lengva. Labai daug pavardžių nuo pat pradžių, daug aiškinimo apie giminystės ryšius, kartais gal kiek per daug. Na bet parodė to laikmečio tradicijas. Aišku,...

Na knyga patiko, bet nepasakyčiau, kad įsivažiuoti buvo labai lengva. Labai daug pavardžių nuo pat pradžių, daug aiškinimo apie giminystės ryšius, kartais gal kiek per daug. Na bet parodė to laikmečio tradicijas. Aišku, dabar jos mums keistos, kaip ir bendravimas tarp sutuoktinių, giminaičių.

Vien paėmus knygą į rankas, galvoje išdrįso šmėstelėti mintis, kad laikau visiškai standartinį romaną. Prabangus vintažinis viršelis, paauksuotos, įmantrių šriftų raidės, liūdnos moters nuotrauka ir blankus užrašas...

Vien paėmus knygą į rankas, galvoje išdrįso šmėstelėti mintis, kad laikau visiškai standartinį romaną. Prabangus vintažinis viršelis, paauksuotos, įmantrių šriftų raidės, liūdnos moters nuotrauka ir blankus užrašas "Jausmų klasika". Nesunku buvo atspėti, kad tiek pat pompastikos ir jausmų slypi knygos viduje.

Neklydau - dar neįpusėjus buvau paragavusi visokio plauko veikėjų išgyvenimų.

Turbūt net neverta sakyti, kad knyga apie meilę. Tačiau būtina pabrėžti, kad apie meilę XIX amžiuje. Galbūt naivu sakyti, kad istoriniai laikotarpiai turi įtakos keisti žmonių jausmus, tačiau veiksmus lydinčius jausmų, be abejonių turi.

Istorija sukasi Niujorko turtuolių gyvenimuose. Žiūrint paviršutiniškai, šis pasaulis tobulas: visi mandagūs, paslaugūs, išsilavinę ir dorovingi, puoselėjantys tradicijas žmonės. Tačiau pakapsčius šiek tiek giliau, išlenda tikrasis pasaulio veidas: puikybė, dviveidiškumas, įsišakniję stereotipai, materializmas ir baisi netolerancija. Tiesa, buvo momentų, kada norėjau padėti knygą į šalį, nes kūrinyje tvyrantis perdėtas rafinuotumas ir tuštybė tiesiog siutino iš nuobodumo. Arba kartais atrodė, kad visko tiesiog per daug. Tačiau priverčiau save perskaityti iki galo. Ir džiaugiuosi - tikrai nenusivyliau.

Pirmiausia, kas įtraukė tai sukurta nepaprasta XIX amžiaus atmosfera. Skaitydama pajaučiau tų laikų dvasią ir akimirkomis net pagaudavau save užsisvajojusią apie veikėjų išgyvenimus.

Iš tiesų, šis romanas kartu ir puikus kontrastas, ir puikus veidrodis šiuolaikinei visuomenei. Kuo šiais laikais galima pasidžiaugti, tai priaugančia prie žmonių tolerancija. Taip pat skatinamu išskirtinumu, palaikymu tų, kurie daro kitaip nei visi. Laisvesniu mąstymu ir svarba moters išsilavinimui. Santuokų "iš reikalo" mažėjimu ir augančia tikra, atvira meile. Visi šie aspektai šiandien skiriasi kaip diena nuo nakties, lyginant su XIX amžiumi. Tačiau liūdna, kad per tiek daug metų, iš žmonių gyvenimo nesitraukia amžinos blogybės kaip apkalbos, pavydas, materializmas.

Galiausiai, labai džiaugiuosi pro akis nepraleidusį nuostabių žodžių :"Ar vertėjo atrasti Ameriką, kad paverstum ją tikslia kitos šalies kopija?". Šis sakinys sukėlė ilgą vakarinį apmąstymą. Tikrų tikriausia tiesa - kam vargti kažką kuriant ar ieškant, jei vadovaujiesi stereotipais, kitų nuomonėmis ir bijai būti nesuprastas. Kam išvis dėti pastangas, jei bijai imti ir sudėti į savo kūrinius visą save. Gyvenimas nėra toks ilgas, kad būtų pakankamai laiko taisyti klaidas ir atlikti tai, ko kažkada neišdrįsai imtis.

XIX a. pabaiga. Veiksmas vyksta Niujorke. Aprašomas mitais apipintas "nekaltybės amžius'' - Niujorko aukštuomenės gyvenimas ir papročiai. Skaitydama romaną jaučiau veikėjų eleganciją, išprusimą ir gerą toną. Niujorko...

XIX a. pabaiga. Veiksmas vyksta Niujorke. Aprašomas mitais apipintas "nekaltybės amžius'' - Niujorko aukštuomenės gyvenimas ir papročiai. Skaitydama romaną jaučiau veikėjų eleganciją, išprusimą ir gerą toną. Niujorko visuomenė - siauras pasaulėlis, kurį valdo senų pažiūrų besilaikantys žmonės. Čia daugybė draudimų, taisyklių, veidmainystės ir nuobodulio.

Pagrindinis romano herojus Niulandas Arčeris inteligentiškas ir gerbiamas Niujorko aukštuomenės narys. Jis ruošiasi vesti jam tinkamą nuotaką Mėją Veland. Mėja buvo įkūnyta ramybė, pastovumas. Sužadėtinė Niulandui buvo gražiausia, mieliausia ir doriausia moteris Niujorke. Šias savybes jis ypač vertino, tačiau kartu suvokė, kad susiejęs savo gyvenimą su Mėja jis bus pasmerktas nuobodžiam gyvenimui, jog jo laukia tuščia ateitis.

Visus planus sujaukia iš Europos grįžusi Mėjos pusseserė grafienė Elena Olenska. Elena atvyksta į Niujorką, kad pamirštų nesėkmingai susiklosčiusią santuoką su pasiturinčiu grafu.Ji stengiasi pritapti prie čionykščių. Nori įsilieti į aukštuomenę ir tapti pilnaverte jos nare.Tačiau greit visi pamato, kad grafienei Olenskai nusispjauti į aukštuomenės prietarus ir principus.

Pamažu tarp Elenos ir Niulando užgimsta šilti jausmai. Įsiplieskus aistai, Arčeris pajunta susvetimėjimą savo sutuoktinei Mėjai. Jį drasko prieštaringi jausmai: meilė įnoringai ir visuomenės normų nepaisančiai Olenskai ir aplinkos bei tradicijų primesta pareiga šeimai. Mintys apie Eleną lyg ugnis pulsavo Niulando gyslomis ir traukė vėl ją pamatyti.

Ilgainiui Elenai pabodo Niujorko aukštuomenė, kur trūko savitumo, ryškumo ir spalvų. Olenska suprato, kad ji "visai kitokia'' ir išvyko ieškoti laimės į Vašingtoną, kur daug didesnė žmonių ir pažiūrų įvairovė.Ji atmetė vyro pasiūlymą susitaikyti ir grįžti pas jį. Niujorko aukštuomenė ir artimieji pasmerkė Elenos sprendimą skirtis su vyru.Olenska prarado padėtį visuomenėje ir kitų akimis žvelgiant - nusirito iki "bohemos'' lygio. Ji padarė lemtingą klaidą - prarado savo turtą ir deramą vietą aukštuomenėje, kurią garantavo vyro padėtis.

Romanas man pasirodė per daug ištemptas ir kiek nuobodus. Labai mažai aprašyta apie Niulando ir sutuoktinės Mėjos tarpusavio santykius. Tačiau gausu Niulando jausmų ir pamąstymų. Tik neaišku ką jautė Mėja, kai jos sutuoktinis išvykdavo "darbo reikalais''. Mane nustebino tai, kad Niulandas atsisakė gyvenimo meilės ir liko ištikimas šeimai.

Knyga apie meilę, bet meilė tarp Elenos ir Niulando pasirodė labai nekalta, romantiška.. .