Tai knyga, kurią seniai jau ruošiausi perskaityti, bet vis delsiau. Ir štai projekto dėka, pagaliau išsitraukiau iš knygų lentynos ir "prarijau" ją per keletą vakarų. Tikėjausi nuobodaus kūrinio, tačiau perskaičius...

Tai knyga, kurią seniai jau ruošiausi perskaityti, bet vis delsiau. Ir štai projekto dėka, pagaliau išsitraukiau iš knygų lentynos ir "prarijau" ją per keletą vakarų. Tikėjausi nuobodaus kūrinio, tačiau perskaičius suvokiau, kad šis kūrinys nėra nei pernelyg nuobodus, nei itin sudėtingas suvokti.

Tiesiog tai istorija apie vienišą jaunuolį, kuris atsidūrė netinkamu laiku, ir netinkamoje vietoje. Aplinkybės susiklostė taip, jog mirus motinai, ponas Merso artimiau susipažino su kaimynu Reimonu, kuris vėliau ir įtraukė jaunuolį į intrigas, kurios galiausiai baigėsi netyčine žmogžudyste.

Panašiai, kaip kitame Kamiu romane, t.y. "Procese", ponas Merso tampa kaltinamuoju ir niekas nesistengia jo išteisinti. Tiesiog pagaunamas į didžiulės mašinos pavadinimu "teisėtvarka ir teisingumas" centrą ir sumalamas į miltus. Merso nuteisiamas myriop.

Kaip ir ne vienas literatūros kritikas yra teigęs, jog A. Kamiu romanas "Svetimas" yra kūrinys apie egzistencinę žmogaus būtį, jos absurdiškumą, žmonių susvetimėjimą. Turiu pastebėti, jog kūrinys išties priverčia susimąstyti apie tai, kad kartais mažai kas nuo mūsų priklauso, ypač, jei bendruomenė aklai laikosi visuomeninių normų...

Rekomenduoju perskaityti šią Nobelio premijos laureatų kūrinį tiems skaitytojams, kuriems lengvo turinio, meilės romanai atrodo per banalūs ir jau atsibodę.

Hermano Hesės "Sidharta," autoriaus pavadinta indišku pasakojimu, Z. Unseldo vadinama tapsmo asmenybe istorija, - mažytė knygelė, galinti pasislėpti knygų lentynoje, bet pradėta skaityti auga, plečiasi ir tarsi didėja. Pats...

Hermano Hesės "Sidharta," autoriaus pavadinta indišku pasakojimu, Z. Unseldo vadinama tapsmo asmenybe istorija, - mažytė knygelė, galinti pasislėpti knygų lentynoje, bet pradėta skaityti auga, plečiasi ir tarsi didėja. Pats autorius prisipažino ne kartą keitęs religijos formas, bet ne atsivertimo, o augimo ir vystymosi prasme. H. Hesė rašė Indijos dvasia kvėpavęs ir gyvenęs nuo vaikystės kaip ir krikščionybe. Indijos dvasia - ieškojimų dvasia turbūt ir traukia skaitytoją - nuolatos ieškantį savojo aš, savo tapsmo istorijos, todėl ne vienas "Sidhartą" laiko geriausia H. Hesės knyga.

Taigi, pagrindinis pasakojimo veikėjas Sidharta (iš sanskrito kalbos - tas, kuris pasiekė tikslą), brahmano (išmintingiausios žmonių klasės atstovo) sūnus nori pasiekti dvasinę tobulybę. Kai į kaimą užsuka samanai, Sidharta nusprendžia rinktis asketišką gyvenimą ir tapti samanu. Išmintingasis brahmanas supranta, kad išlaikyti neleisdamas gali tik sūnaus kūną - jo siela jau išvyko.

Gyvendamas miške tarp samanų Sidharta siekia ir jų skelbiamų tikslų:" išgryninti, numalšinti savo troškulį, išvyti norą, išginti svajones, atmesti džiaugsmą ir kančią. Numirti sau pačiam, nelikti daugiau savuoju Aš". Tačiau greitai Sidharta ima abejoti samanų mokymu, nes nė vienas iš jų nėra pasiekęs nirvanos. Vėliau jis prisipažįsta Govindai, jog sugaišo daug laiko, kol suvokė, "jog nieko negalima išmokti". Pokalbis su Buda Sidhartą sugrąžina į savęs ieškojimą - jis suvokia, jog labiausiai visada ir troško pažinti ir surasti save. Atsiskyręs išgyvena egzistencinę vienatvę, suvokęs, jog nebepriklauso jokiai visuomenės grupei. Kiekvienas ieškojimas veda Sidhartą tiek į kitus ieškojimus, tiek į naujus nusivylimus: kurtizanė Kamala veda jį į kūniškosios meilės paslaptis, tarnaudamas pas pirklį Kamasvamį suvokia savo privalumą gebėti mąstyti, jausti ramybę ir džiaugsmą bendraujant, o ne rūpinantis materialiais turtais. Bet Sidharta nuolat jaučiasi lyg Kamalos gražiai giedantis paukštis, uždarytas auksiniame narvelyje.

Vienintelis dalykas, prie kurio jis pats norėjo prisirišti ir galbūt būtų atsisakęs visų savo siekių, buvo sūnus. Bet H. Hesė negali leisti savo herojui atsisakyti tikslo, todėl sūnus pabėga nuo tėvo globos ir rūpinimosi. Kentėdamas dėl išsiskyrimo su sūnumi ima suprasti ir savo kaltę prieš tėvą, suvokia, kokią kančią jam suteikė išėjęs ir nesugrįžęs. Pats svarbiausias Sidhartos atradimas, jog išmintis neperduodama, nes kiekvienos išminties priešingybė yra tokia pat teisinga. Ne veltui daugiausia išmokęs jaučiasi iš keltininko ir upės, kurie tiesiogiai, žodžiais, jo nieko nemokė.

Taigi, H. Hesės "Sidharta" - mažytis, bet tikrai nelengvas gyvenimo prasmės ieškojimų vadovėlis. Tik populiariojoje literatūroje žmogus atranda jaunas teisingai ir visam gyvenimui. Išties gyvenimas kur kas sudėtingesnis, iš kiekvieno atradimo kyla naujos galimybės ir nauji praradimai. Tačiau, pasak H. Hesės, "žodžiai kenkia slaptajai prasmei, garsiai išsakyta mintis visada būna kitokia, net kiek suklastota, paika", todėl ir rašant nuolat persekioja mintis - visi žodžiai apie šią knygą kvailystė, jie nepasako nieko. Svarbiausia yra meilė. Imkite "Sidhartą" ir atraskite.

Knyga, paremta rytų išmintimi, apie avių piemenį, atsisakiusį savo nuolatinio darbo ir be jokių garantijų išvykusį pildyti savo svajonės - pamatyti Egipto piramidžių. Ši svajonė apninka jaunuolį susapnavus sapną apie...

Knyga, paremta rytų išmintimi, apie avių piemenį, atsisakiusį savo nuolatinio darbo ir be jokių garantijų išvykusį pildyti savo svajonės - pamatyti Egipto piramidžių. Ši svajonė apninka jaunuolį susapnavus sapną apie ten neva slypinčius lobius. Paulo Coelho teigia: "Paprasti dalykai - ypatingiausi, bet tik išminčiai sugeba juos pamatyti." Keliaudamas savo tikslo link, jaunuolis susiduria su karaliumi, apgaviku, krištolo taurių pardavėju ir kitais iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusiais žmonėmis, tačiau kiekvienas iš jų kažko pamoko piemenį. O svarbiausia, ko moko ši knyga - tai tikėti ženklais. Mat, "egzistuoja Ženklų Kalba, visuomet pasirengusi atskleisti tai, ko negali matyti akys". Net ir patyręs daugybę nusivylimų, jaunuolis supranto, kad kiekvienas iš jų buvo jam skirtas ženklas ir jei vieni ar kiti dalykai nebūtų nutikę, jis nebūtų atsidūręs ten, kur yra. Dabar tikriausiai patys supratote, kad lobiai laukę jaunuolio nebuvo skrynios su auksu ar brangiaisiais akmenimis. Tas lobis buvo kiekviena ko nors pamokanti akimirka ilgos ir sunkios kelionės metu.

Teigti, jog knyga mane pakeitė, išmokė žvenlgti į viską kitaip, būtų pernelyg drąsu, tačiau daugybę minčių išdėstytų romane galima pritaikyti savajam gyvenimui. Perskaičiusi knygą, nuolat vėl paimu ją į rankas nes žiupsnelį išminties galiu rasti atsivertusi bet kurį puslapį. Mano užrašinėje atsirado tokios frazės kaip:"Tamsiausia valanda visuomet yra prieš aušrą" arba "Kiekviena diena skirta gyventi arba palikti šį pasaulį". Ir tai ne šiaip citatos, jos tapo mano palydovėmis sunkiomis akimirkomis.

Pradžia buvo net neįdomi. Skaičiau, nes nemėgstu numesti pradėtos skaityti knygos. Jei kankintis, tai iki galo. Tačiau pamažu knyga įtraukė ir visiškai užvaldė.

Knygos pavadinimas dvigubas, atitinkantis turinį ir...

Pradžia buvo net neįdomi. Skaičiau, nes nemėgstu numesti pradėtos skaityti knygos. Jei kankintis, tai iki galo. Tačiau pamažu knyga įtraukė ir visiškai užvaldė.

Knygos pavadinimas dvigubas, atitinkantis turinį ir kompoziciją. Mergina su drakono tatuiruote - programišė Lisabetė Salander. Išvaizda ir elgesiu pradžioje atstumianti, net kelianti gailestį. Tačiau jos kova už savo gyvenimą, kerštas už patirtą prievartą, verčia ja žavėtis. Taip, ji keršija ir keršija žiauriai, bet nemažiau žiauri buvo jos prievarta. Aš mėgavausi jos kerštu.

Vyrai, nekenčiantys moterų - tai turtingos Švedijos šeimos vyrų karta. Iškrypėliai, prievartautojai ir žudikai.

Knygoje rasite visko: meilės, intrigų narpliojimo, keršto, brutualių scenų, šeimos kronikos aprašymų. Viskas atstumia ir kartu intriguoja.

Pasakos..... Pasakos...... Pasakos..... Turbūt pamenate, kaip mes, vaikai negaledavome užmigti be pasakų. Pamenu, kaip mama man pasakodavo pasakas apie pelenę, raudonkepuraitę, miegančiąją gražuolę.

Gal tiesiog išaugau iš...

Pasakos..... Pasakos...... Pasakos..... Turbūt pamenate, kaip mes, vaikai negaledavome užmigti be pasakų. Pamenu, kaip mama man pasakodavo pasakas apie pelenę, raudonkepuraitę, miegančiąją gražuolę.

Gal tiesiog išaugau iš pasakų, nes autoriaus parašytos pasakos man nelabai patiko. Labai daug knygoje parašytų įvairių pasakų. Tai apie du taškelius, pamirštą gimtadienį ir pnš. Labiausiai patikusi pasaka, tai apie pamirštą gimtadienį.

Gyveno trys drambliai - mama dramblienė, sūnus dramblys ir tėvas dramblys. Sūnus nutarė pavaikščioti po mišką, nes namuose tėvas kažko negalėdavo vis prisiminti. Drambliukas ėjo ir išgirdo kažką verkiant ir dūsaujant.

-Kas tu?, - paklausė jis

-Aš pamirštas gimtadienis. Šiandien kažkam suėjo aštuoneri metai, - atsakė dūsaudamas.

Berniukas grįžęs namo tik ir galvodavo apie tą pamirštuką, kol tėvas prisiminė, jog jo nuostabiausiam drambliukui šiandien sukako aštuoneri.

Siūlau paskaityti pradinio amžiaus vaikučiams.

Labai patinka skaityti Lietuvių autorių knygas. Vis tas idealizmas, tas teigiamų herojų žavesys. Skaičiau, džiaugiausi ir vos neverkiau ties paskutiniais knygos puslapiais. Taip širdis džiaugėsi ta nuostabia knygos pabaiga:...

Labai patinka skaityti Lietuvių autorių knygas. Vis tas idealizmas, tas teigiamų herojų žavesys. Skaičiau, džiaugiausi ir vos neverkiau ties paskutiniais knygos puslapiais. Taip širdis džiaugėsi ta nuostabia knygos pabaiga: ilgai ir laimingai....

Nesu detektyvų mylėtoja, bet šis užbūrė. Ta paslaptis atėjusi iš Lietuvos praeities! Ir tiek išminties knygos veikėjų lūpomis išsakytos! Gal iš tiesų man ir buvo svarbiausia istorinė romano tema. Tik tas detektyvo rūbas labai įdomiai sujungia visas epochas. Svarbiausia, kad tai gyva, kad mintyse gali klajoti po savo studentiškos jaunystės miestą ir prisiminti aprašomas bažnyčias, gatveles... Ir tuo pačiu kartu su knygos veikėjais jausti baimę, įtampą, ilgesį ir meilę.

" Kai kurie dalykai pernelyg baisūs, kad iš karto suvoktum . Kiti - nuogi, neišdildomai kraupūs - pernelyg baisūs, kad apskritai kada nors juos suvoktum. Tik daug vėliau, kai esi vienui vienas, atsiveria akys; kai atšąla...

" Kai kurie dalykai pernelyg baisūs, kad iš karto suvoktum . Kiti - nuogi, neišdildomai kraupūs - pernelyg baisūs, kad apskritai kada nors juos suvoktum. Tik daug vėliau, kai esi vienui vienas, atsiveria akys; kai atšąla pelenai, kai išsiskirsto laidotuvininkai, kai apsižvalgęs - didžiausiam savo nustebimui - pasijunti visai kitame pasaulyje."


Pasiėmiau skaityti šią knygą, paskaičiusi gerus atsiliepimus; įvertinau tai, kad knygą autorė rašė devynis metus. Perskaičiusi likau suglumusi - kodėl man ji nesukėlė emocijų? Pati pradžia apskritai sunkiai skaitėsi. Būna, kad negaliu atsitraukti versdama puslapius, o būna taip, kaip kad nutiko dabar - skaitau, bet netirpstu iš malonumo, įdomumo, nejaučiu ypatingo nekantrumo versti puslapius. Stilius man pasirodė vos vos panašus į Irving'o, tik atmetus visas jo nešvankybes. Visgi padėti neskaitytos knygos negalėjau. Autorė pasakoja apie penkis studentus koledže studijuojančius klasikinę graikų kalbą. Autorė puikiai išbaigė personažų paveikslus, kurie man pasirodė savotiškai keisti: vieni paslaptingi, kiti atviri, bet turintys keistų įpročių. Tačiau, mano nuomone, nereikėjo prologe užsiminti apie Banio, vieno iš studentų, mirtį. Nors tai nėra tipiškas detektyvas, bet knyga prarado netikėtumo pojūtį. Viliojo tik smalsumas, kaip mirė, kodėl mirė? Įpusėjus knygą, atsirado intriga, įdomumas, nes atsirado psichologinių momentų. Manau, kad šioje knygoje tai ir yra pagrindas - psichologinis personažų portretas, susietas su jų poelgiais, kurie nulemia jų likimus, išgyvenimus. Visa tai atskleidžia žmogaus moralines nuostatas, jų vidinius įsitikinimus. Negaliu jos vertinti 5 balais, nes paliko abejingą. Nors mėgstu dramatiškas pabaigas, bet šioje knygoje manęs tas dramatiškumas nesujaudino. Buvo netikėta pabaiga, bet nieko daugiau. Puikiai parašyta knyga, bet kaip sakoma - ne mano. Mąstau, kad autorės rašymo stilius buvo man nepaveikus. Nes pvz. skaitydama, atrodo gal kiek banalų S. Cveigo romaną "Širdies nerimas" tiesiog mėgavausi kiekvienu puslapiu. Po to alpėjau, kad skaitysiu jį dar ne kartą. Susiradau kitas šio autoriaus knygas, kurios taip pat nepaliko manęs neabejingos, o Cveigas tapo vienu mėgiamiausių autorių.
Tartt knyga itin rimta, pasakojanti apie sudėtingus/netikėtus žmogaus gyvenimo momentus/įvykius, žmonių sąžinės gelmes, mane paliko abejingą...Keista...

Žanras: romanas
Puslapių skaičius: 566
Leidykla: Alma littera, 1998
Vertinimas: 4/5
Anotacija:
1992 m. pasirodęs jaunos amerikietės Donnos Tartt pirmasis romanas, rašytas devynerius metus, per savaitę tapo Amerikos bestseleriu. Parašyti "Slaptą istoriją" įkvėpė F. Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė". Autorė iš esmės atkartoja didybės, kaltės ir atgailos temą. Tai detektyvo ir psichologinio romano derinys, pasakojantis apie tragediją, kuri pražudė elitinę studentų grupelę viename JAV koledže. Pagal šį romaną A. Pakula pastatė kino filmą "Nekaltumo prezumpcija".

" Prisiminkite tą skaičių, vienas buteliukas kas 30 sekundžių. Tai neįtikėtinas komercinis troškulys."

Iš 312 puslapių yra 229 puslapiai, skirti Chanel kvepalų istorijai papasakoti, visi likusieji yra autorės nuorodos,...

" Prisiminkite tą skaičių, vienas buteliukas kas 30 sekundžių. Tai neįtikėtinas komercinis troškulys."

Iš 312 puslapių yra 229 puslapiai, skirti Chanel kvepalų istorijai papasakoti, visi likusieji yra autorės nuorodos, naudotos literatūros, straipsnių sąrašas (truputį primena studijų laikais rašytus referatus, kursinius darbus). Tikrai didelis darbas nudirbtas, tiek daug informacijos šaltinių...Apibendrindama knygos turinį, norėčiau pasakyti, kad, mano akimis, tai gan vidutinė knyga. Skaitytojas ilgai "maitinamas" pažadais, jog sužinos kažkokią ypatingą paslaptį. Vargino ištempta istorija, kurios dalys/faktai vis pasikartodavo sekančiuose puslapiuose. Ilgas intro, žadantis atskleisti didelę paslaptį, mano veide išspaudė tik šypseną. Išties jokios paslapties nesužinojau, pati autorė pateikdavo tam tikrus kvepalų kūrimo istorijos faktus, bet iškart pakibdavo abejonių debesėliai, nes anot autorės, tai galėjo būti, o gal ir ne. Vadinasi - dauguma faktų yra tik spėlionės. Nepaisant to, knyga pateikia gan įdomią Chanel No 5 kvepalų kūrėjos, Gabrielle, t.y. - Coco Chanel, gyvenimo istoriją, kuri mane suintrigavo, nustebino. Prisipažinsiu, kad niekada nebuvau Chanel kvepalų mylėtoja, todėl apie kvapus, jų gamintojus, kūrėjus neskaičiau. Mane labiau žavėjo žurnalų reklamose figūravę moterys, kurios reklamavo Chanel No 5 kvepalus. Taip tai visagalė reklama, kuri verčia manyti, jog jei pasikvėpinsi šiuo kvapu, tapsi nors šiek tiek panaši į garsią aktorę, apsigaubsi nematomu palspaties ir žavesio šydu. Perskaičiusi šią knygą, įsigijau keletą mililitrų Chanel No 5 kvapo, kad galėčiau ne tik pauostyti, bet ir patyrinėti natas, gal net prisijaukinti kvapą - vadinasi knyga tikrai nepaliko visiškai abejingos. Stiprioji knygos pusė - Coco Chanel personažo atskleidimas, susiejant jos gyvenimą su kvepalais; priežastis, nulėmusias numerio 5 kvepalų pavadinimui pasirinkimą, buteliuko formą; labai asketišką vaikystę ir visiškai kitokį, tamsų, paslaptingą, aistringą suaugusios moters gyvenimą. Patiko atskleidžiamas visuomenės gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais, kuo tuomet gyveno visuomenė, ar ji domėjosi mada, kvepalais? Iš šios istorijos sužinome ir Chanel No 5 kvepalų konkurentus, tam tikrą jų konkurencinę kovą, kvapo "kelionę" per neramius, banguotus laikus, ir kaip jie išliko toje pačioje aukščiausioje viršūnėje, kurioje ir buvo nuo pat pradžių. Įdomu tai, kaip buvo kuriama kvapo formulė, kokios idėjos paskatino jį tapti tokiu, koks jis tapo.
Autorė bandė atskleisti šio klasikinio ir nemirtingo kvapo populiarumo priežastis. Tačiau man tos priežastys neatrodė paslaptingos :) Kaip kad pati autorė rašė:

" Paslaptis netgi nėra susijusi su netobulos kvepalų kūrėjos gyvenimo istorija, neapgalvotais jos meilės romanais karo metu, ar gudrią ir stulbinamai tinkama verslo taktika, nors Chanel No 5 visuomet bus tų įvykių ir pasekmių centre" <...>
"Tikroji Chanel No 5 paslapties ir nenutrūkstančios sėkmės esmė esame mes ir mūsų santykis su kvepalais."

Žanras: pažintinė literatūra
Puslapių skaičius: 312
Leidykla: Šarkos knygos, 2012
Vertinimas: 3/5

Anotacija:
Chanel N°5 paslaptis" - išsamus ir stulbinamas Tilaros J. Mazzeo pasakojimas, įžvelgiant daugiau nei sklandantys gandai apie tikrąją N°5 atsiradimo istoriją, tapimą ikona ir nepaprastą sėkmę. Mazzeo nukeliauja laiku ir įsigilina į talentingos, kontroversiškos bei geležine valia pasižyminčios kvepalų verslininkės širdį, į Coco Chanel gyvenimą. Skaitytojas išvysta rožių plantacijas ir garsiuosius jazminų laukus, kuriuose prasideda kvepalų kelias, vėliau - laboratorijos ir valdybos posėdžių kabinetus, kuriuose aromatai ir seksas neatsiejami... Knygos autorė atveria duris ir į Chanel imperijos širdį - 31 Rue Cambon, pagrindinį Coco Chanel kompanijos butiką. Prieš šešetą dešimtmečių čia it skėriai supuolė amerikiečių prekybos pėstininkai, troškę gauti ir savo šalies merginoms parvežti magiškojo eliksyro, įkūnijusio Paryžiaus prabangą ir romantiką.

Smalsumą žadinanti istorija ir kruopštus tyrimas... Neįprastas derinys ir viliojantis pasakojimas apie kvepalus, suliejančius meną ir jausmus su verslo žvilgesiu.

Tai ne pirma šios autorės knyga, pakliuvusi man į rankas. Visgi ji pasirodė panaši į kitas autorės knygas moralinių/socialinių problemų iškelimu. Skaitytojas ne tik seka meilės linijos taku, bet ir tam tikra prasme...

Tai ne pirma šios autorės knyga, pakliuvusi man į rankas. Visgi ji pasirodė panaši į kitas autorės knygas moralinių/socialinių problemų iškelimu. Skaitytojas ne tik seka meilės linijos taku, bet ir tam tikra prasme verčiamas susimąstyti apie iškeltas problemas.
Versdama puslapį po puslapio pastebėjau, kad mane aplanko de javu jausmas. Ši istorija apie kalinį, nuteistą mirties bausme, darantį stebuklus, vaidinantį gerietį, jau kažkur girdėta, matyta. Bingo - matyta! Stephen King "Žalioji mylia" knygos ekranizacija, kuri nepaliko abejingų net stiprių vyrukų, vaidinančių bejausmius, atsiribojusius nuo "seilėtų" filmų. Kalinys Šajus Bornas pavaizduotas tarsi dievybė, knygoje dar vadinamas Mesiju dėl daromų stebuklų (atgaivintas paukštis, pagydytas kitas kalinys ir pan.). Kai tik atkapsčiau sąsaja su filmu, nutariau, kad rašytoja nuėjo lengviausiu keliu. Tačiau knygos nepaleidau iš rankų dėl liguisto smalsumo - o kas toliau? O toliau nieko ypatingo. Siužetas nevienaplanis: šalia kalinio gyvenimo verda nukentėjusios moters Džunos ir jos širdies liga sergančios dukros Klaros gyvenimas. Klarai skubiai reikia donoro. Spėkite, kas juo nutaria tapti? Taip, tai tas pats Š. Bornas.
" - Aš noriu gyventi,- atsakė jis,
- Todėl privalau mirti."
Ar žudikas tikėjosi gyventi persodintos širdies ritmu? Ar tai tik altruizmas?
Istorija labai keista, kadangi vienu metu kalinys, nuteistas mirties bausme vaizduojamas kaip žudikas, norintis tik išpirkti savo kaltę. Kitu metu - jis jau tarsi ir nekaltas. Šis dvejopas autorės svaičiojimas glumino.
Didžią dalį knygos apima religiniai svaičiojimai. Čia įpinamas ir kunigas Maiklas, ir advokatė Megė. Kas labiausiai knygoje nepatiko - tai religiniai nukrypimai, kurių buvo pernelyg daug. Kalinio religijos aiškinimasis, nuvedantis iki šiol man nežinomais keliais - gnostikų raštai, evangelija. Iškeltas mirties bausmės klausimas verčia skaitytoją svarstyti - ar tai tinkama priemonė nuteisti žmogų, kad ir kokį nusikaltimą jis būtų padaręs. Gyvename Lietuvoje, kur žudikai kartais gauna labai švelnias bausmes. Tai verčia pykti ir burbėti panosėje apie prastus, negriežtus įstatymus. Tačiau mirties bausmė man, lietuvei katalikei yra tolima ir nepateisinama. Labai sudėtinga buvo skaityti mirtininko egzekuciją. Vietomis net norėdavosi užsimerkti. Knygos veiksmai šokinėja nuo vieno prie kito: meilė, moraliniai, religiniai klausimai, teisiniai tyrimai, motinos dvejonės dėl donoro.
"Man atrodo, kad kai nužudomas vaikas, miršta du žmonės. Vienintelis skirtumas - kad motinos širdis tebeplaka."
Negaliu sakyti, kad knyga nepatiko, bet... Mėgstu užsirašyti kai kurias citatas iš skaitytų knygų. Iš šios knygos pasirašiau nedaug:
" - Sakoma, kad šioje šalyje tebetaikoma mirties bausmė, nes kai kurie kaliniai jos nusipelnė. Sakoma, kad tai atgrasininmo priemonė - bet iš tikrųjų žmogžudyščių procentas valstybėse, kuriose mirties bausmė panaikinta, mažesnis negu tose, kuriose nepanaikinta. Sakoma, kad pigiau nubausti žmogų mirtimi negu laikyti jį kalėjime iki gyvos galvos, bet iš tikrųjų atsižvelgiant į vienuolika metų apeliacijų, apmokėtų visuomenės lėšomis, mirties bausmės įvykdymas kainuoja maždaug trečdaliu brangiau negu kalėjimas iki gyvos galvos."
Šioje knygoje rasite religinius pasvarstymus, kas kiekvienam žmogui yra religija, kaip kiekvienas susikuria savo Dievą; mirties bausmės klausimo nagrinėjimą; plačiau sužinosite, kaip ruošiamasi mirties bausmei, ir kaip ji vykdoma. Šalia to dar pateikiama informacija apie širdies transplantaciją: kaip ši operacija atliekama, kada donoras tinkamas recipientui.

Žanras: romanas
Puslapių skaičius: 432
Leidykla: Alma littera, 2011
Vertinimas: 3/5
Anotacija:
Pirmasis Džunos vyras žuvo automobilio avarijoje, tačiau moteris ir kartu važiavusi dukrytė per stebuklą nenukentėjo. Po kurio laiko Džuna vėl pamilsta - ją su dukrele išgelbėjusį policininką. Jie laimingai pragyvena šešerius metus, susilaukia dar vienos mergytės. Tačiau ir antroji Džunos santuoka baigiasi tragedija - vyresniąją dukrą ir antrąjį vyrą nužudo Šajus Bornas, klajojantis darbininkas, kurį Džuna buvo pasamdžiusi remonto darbams. Nusikaltimas toks šiurpus, kad pirmą kartą Naujojo Hampšyro istorijoje už jį skiriama mirties bausmė.
Netikėtai pavojus iškyla ir Džunos mažylei - jai reikia skubiai persodinti širdį, o donoro nėra. Mirties laukiantis Šajus Bornas trokšta išpirkti kaltę. Jis nori atiduoti Džunos dukteriai savo širdį...

Užvertus knygą dar kurį laiką jaučiausi nejaukiai. Niekaip negalėjau atsikratyti kapinių, tuščių karietų bei vienišo studento vaizdo. Skaitant knygą, tėvas Gorijo man kėlė gan keista, truputi bauginanti įspūdi. Ta...

Užvertus knygą dar kurį laiką jaučiausi nejaukiai. Niekaip negalėjau atsikratyti kapinių, tuščių karietų bei vienišo studento vaizdo. Skaitant knygą, tėvas Gorijo man kėlė gan keista, truputi bauginanti įspūdi. Ta meilė, kurią jis jautė dukterims - gąsdino, priminė apsėdimą. Atrodė, kad jis myli savo dukteris lyg meilužes, tai buvo beprotiška, perpildyta meilė. Tačiau, kai jis gulėjo mirties patale, kai suprato, kad abi jo dukterys, dėl kutių jis paaukojo VISKĄ, jo neaplankys, pajutau jam didelį prieraišumą, baimę dėl jo. Paskutiniuosius puslapius ryte rijau ir vis tikėjausi, kad pabaiga nebus tokia tamsi senajam žmogui, kad dukterys susiprotės ir atvažiuos, kad knygos pasaulis nėra jau toks supuvęs. Dėja. "Kada tave myli nelaimingą, tai bent esi tikras, kad tave myli" - tai vieni iš paskutiniųjų vienišo tėvo žodžiai. Tai žodžiai žmogaus, kuris jausdavosi neapsakomai laimingas, gulėdamas savo purvinoje lovoje, be jokių ypatingų patogumų, žinodamas, kad ne veltui paaukojo savo paskutiniuosius pinigus, džiaugdamasis, kad už juos dabar jo dukra gali linksmintis vilkėdama paauksuotą suknelę. Atrodytų visas jo gyveniams nuėjo veltui, juk dukterys, dėl kurių jis taip stengėsi, net neatvažiavo į jo laidotuves, tačiau viskas nėra taip niūru. Jis įkvėpė vieną jaunuolį, Rastinjaką, vargšą studentą, kuris troško Paryžiaus blizgesio, stoti į kovą su supuvusiu pasauliu, parodė jam, ko verta jo siekemybė, padėjo jo sielai nugalėti blizgius tuštybės gundymus.

Labai verčianti sustoti, pagalvoti istorija apie XIXa Paryžiaus gyvenimą, bet galime rasti ir nemažai sąsajų su šiandieniniu mūsų pasauliu. Tereikia įsiskaityti ir nebijoti savęs paklausti keletos klausimų.