Ištikrųjų nekenčiu daugumos programinių kūrinių, tačiau "Balta drobulė" pasirodė kažkas naujo. Nežinau, galbūt del naudojamos "sąmonės srauto" formos man šis kūrinys patiko. Pirmiausiai tai jis realistiškas ir artimas...

Ištikrųjų nekenčiu daugumos programinių kūrinių, tačiau "Balta drobulė" pasirodė kažkas naujo. Nežinau, galbūt del naudojamos "sąmonės srauto" formos man šis kūrinys patiko. Pirmiausiai tai jis realistiškas ir artimas mūsų kasdieniniam gyvenimui: einame i darbus, mokyklas, nors tai mums nuobodu, monotoniška, kartais net gi sukelia neapykantą. Taip nutiko ir A. Garšvai: inteligentas, dirbantis liftininku. Ar gali būti dar blogiau meniškos sielos žmogui? Labiau man įstrigę žodžiai buvo "Up ir down. Up ir down". Manau, jog tai atspindi kiekvieno iš mūsų gyvenimą. O meilės tema? Myliu, noriu, negaliu, tačiau neprieisiu, neužkalbinsiu, nesusitiksiu...Ką daryti? Slėptis! Ar gi ne taip ir būna? Taigi, rekomenduočiau šį kūrinį visiems, kurie jį nori perskatyti, nes asmeniškai man, be noro skaitoma knyga yra be reikalo praleistas laikas, kurį geriau būčiau paskyręs miegui...

Ėmiau, nes susigundžiau - reklamos knygų klasika, šiuolaikinės reklamos tėvas, reklamos genijus ir kiti skambūs apibūdinimai. O dar išpažintis - rankos pačios paėmė knygą. Nes juk išpažintis - tai esmės, atvirumai,...

Ėmiau, nes susigundžiau - reklamos knygų klasika, šiuolaikinės reklamos tėvas, reklamos genijus ir kiti skambūs apibūdinimai. O dar išpažintis - rankos pačios paėmė knygą. Nes juk išpažintis - tai esmės, atvirumai, nuogumai...

Aš nesu reklamos žmogus. Nesu reklamos specialistė. Nekuriu jų, negalvoju apie jas, neuždirbu iš jų, neinu į reklaminių filmukų festivalius ar kažką ten. Žiūriu tik tiek, kiek patenka į akis. Man būna gražu arba ne. Faina arba lieva. Įdomu arba nuobodu. Ir panašiai. Tik tiek. Dar, tiesa, kažkada skaičiau Beigbederio 14 ir kažkiek eurų. Bet ten buvo pramoga, o čia ak - knygų klasika.

Buvo įdomu pirmus dešimt puslapių. Jei būčiau reklamos žmogus, gal būtų buvę įdomūs ir likę.

Neradau nieko, ką galėčiau pavadinti išpažintimi. Jokių esminių atvėrimų ir atsivėrimų, jokių apmąstymų, prisipažinimų, apsinuoginimų, kalbėjimų ir patylėjimų apie save ir savo nuodėmingą gyvenimą... Šia prasme, Beigbederio tekstas buvo stipresnis. Ten autorius bent juokėsi. O čia - tik giriasi. Viskas tokiu reklaminiu stiliumi ir pavaryta - man puikiai sekėsi ir vis tebesiseka, ir jūs galite tą patį, tik štai jums septyni (dešimt, dvim trys, belenkiek) punktų, kaip apknisti viską taip, kaip aš apknisau.

Bet aš nesu reklamos žmogus, as I said. O amerikiečiai paprastai rašo prastas knygas.

Atskiras bullshit yra leidybinis brokas, kuris nedaro garbės nei leidyklai, nei knygą pristatančiai tinklo agentūrai. Leidyklai, manau, dzin, ji, kadangi yra didelė, tai visokio šlamšto išleidžia. Gal ir agentūrai dzin, nežinau.

Vienas brokas yra gamybinis - kai perskaičiau iki brokuotos vietos, supratau, kodėl knygų klasika taip pigiai pardavinėjama. Kitas brokas yra vertimo ir redagavimo. Ar žinot, kas yra atominės energijos stotis? Va va.

Baltos lankos, jeigu ką.

Štai ir perskaičiau antrąją dalį iš garsiosios "The Futurica Trilogy". Antroji knyga vadinasi "The Global Empire". Pavadinimas grėsmigas, bet ir dalyvauju ne kur kitur, o knygų iššūkyje 2013. Kaip jau galima spręsti iš...

Štai ir perskaičiau antrąją dalį iš garsiosios "The Futurica Trilogy". Antroji knyga vadinasi "The Global Empire". Pavadinimas grėsmigas, bet ir dalyvauju ne kur kitur, o knygų iššūkyje 2013. Kaip jau galima spręsti iš knygos pavadinimo, joje kalbama apie naująją pasaulio tvarką -- "The Global Empire".



Kokios prielaidos yra tai naująjai pasaulio tvarkai atsirasti, nes juk turime funcionuojančią pasaulio tvarką? Trilogijoje gan vaizdžiai aprašomą kokią reikšmę turi mūsų šiandieniniai politikai - aktoriai medijų dramaturgijoje. Panašiai kaip ir žymiojoje citatoje "Politics is Hollywood for Ugly People". Bet trilogijos kontekste politikus-aktorius reikia suprasti kiek kitaip nei citatoje - dabartinė politika yra gilioje krizėje, nes jai radikaliai trūksta idėjų (Aušra Maldeikienė galėtų pakonsultuoti, kodėl tų idėjų trūksta), ir todėl politikai tampa vis mažiau ir mažiau svarbūs, todėl jiems reikia (yra pavyzdžių kaip mažiau apdovanoti Lietuvos politikai veržte veržiasi į visokius TV projektus, kurie turi bent kažkokį reitingą) vaidinti medijų siužetuose, kad neva jie daro kažką svarbaus. Natūralu, kad šitie vaidinimai turi kažkokį visuomenės mulkinimo atspalvį. O dar Abraham Lincoln yra sakęs, kad: "You can fool all the people some of the time, and some of the people all the time, but you cannot fool all the people all the time." Tai čia tas laikas jau ir atėjo.



Atsakymo į klausimą, kodėl pokyčiai globaliose galios struktūrose yra neišvengiami, reikėtų ieškoti pirmojoje trilogijos dalyje "The Netocrats". O vienu sakiniu idėja būtų maždaug tokia: per visą istoriją žmonija tolo nuo natūralumo ir plėtojo kultūrą (plačiąją prasme), o didžiosios kultūros revoliucijos (o tuo pačiu ir valdančiosios klasės pasikeitimas) buvo sąlygotos informacijos pasiekiamumą kardinaliai didinančių technologijų atsiradimo. Dabar kaip tik yra tas laikas, kai žmonija išgyvena tokią revoliuciją, kurios pagrindinė priežastis yra internetas. Faktas kaip blynas, kad žmoniją per 2008 metus pagamino daugiau informacijos nei per visą istoriją iki 2008 metų, o šiek tiek pagalvojus lengva suprasti, kad čia yra revoliucija.



Taigi, knygoje autoriai pristato savo idėją, kokia ta naujoji pasaulio tvarka turėtų būti. Jei kalbama apie globaliai pamatinius dalykus, tai į sceną neišvengiamai iškylą metafizikos problemos. Natūralu, jog tam, kad deramai pristatytum savo naująją metafiziką, reikia ją išskirti iš ankstesnių metafizikų, vadinasi, ir palyginti su jomis. Šita palyginimo dalis knygoje bent jau man pasirodė gana komplikuota, nes čia kalbama apie panašumus ir skirtumus koncepcijų tokių mąstytojų kaip Friedrich Wilhelm Nietzsche, Martin Heidegger, Michel Foucault, Gilles Deleuze, etc. Jei skaitytojui teko susidurti su šių mąstytojų tekstais, tai turbūt įsivaizduoja, koks komplikuotas gali būti šios knygos tekstas. Taigi, autoriai remdamiesi metafizos paradoksais (!) pristato savo "paradoksų metafiziką". Šita paradoksų metafizika man sukėlė įspūdį, kad tuo pat metų mes turime iš visų jėgų stengtis kažką sukurti, nors aiškiai žinome, kad nieko sukurti nepavyks. Kas yra nei racionalu, nei neracionalu - tai yra, anot autorių, transracionalu (transracionalumo idėjos ištakas autoriai kildina iš reliatyvumo teorijos!). Šito transracionalumo, sąmoningo (laisvas ir labai blogas vertimas iš angl. affirmative) nihilizmo (idėja čia ta, kad nėra vieno geriausio "žodyno" (pvz. religijos), bet šventa yra idėja, kad yra daug žodynų), paradoksiškumo ir radikalaus pragmatizmo ir yra persmelkta toji naujoji pasaulio tvarka.



Mano primityviu supratimu ta naujoji pasaulio tvarka yra radikali (ir be kita ko labai įtikinanti) istorijos reinterpretacija su šiokia tokia projekcija į netolimą ateitį. Va ta žmonijos istorijos interpretacija ir yra spalvingiausia knygos dalis. Vien ko vertas autorių pažiūris į dabar problematiškas chemines substancijas (pvz. visokius narkotikus ar kokius nors implantus)! Juk iš esmės mūsų kūnai yra siautėjančių hormonų ir kitų cheminių medžiagų makalynė, kuri evoliucijos eigoje jokių tabu nepaisė. Tad, anot autorių, nėra didelės prasmės kovoti prieš kažkokias chemines medžiagas, nes vis mažiau žmonių bereikia fabrikuose, o tuo pat metu yra didėja poreikis spontaniškam kūrybiškumui, o tam tikros cheminės medžiagos kartais padeda tą kūrybiškumą sužadinti (aišku ir numalšinti jos padeda). O šita mintis veda prie to, kad žmonių kūnai yra panašiai kaip facebook'o profilio nuotraukos - be didelių skrupulų keičiami objektai, tiesiog kažko reprezentacija. Jei minutei pagalvoji apie visokius dizainerius, tai autorių požiūris pasirodo esantis labai arti tiesos. Be cheminių medžiagų problemaikos dar yra nagrinėjamos tokios temos kaip darvinizmas, nacizmas, feminizmas, etc. Tad skaitymas neprailgs.



Skaitant šią knygą kylo daugybė idėjų. Paskutiniuose knygos puslapiuose teigiama, kad švietimas taps madingas, nes spontaniškas kūrybiškumas (kuo transracionaliau tuo geriau) bus labai pageidaujama žmogaus savybė, o tam, kad ją plėtotum reikia kažkaip šviestis. Autoriai teisūs, nes galybė pinigų yra investuojama į visokius startup'us, o tuo pačiu ir į MOOC'sus (angl. massive open online courses), bet, mano nuomone, MOOC'sai turi ne visai gerą idėją (misses the point), kokius kursus reikia pateikti... MOOC's pagrinde siūlo seno kirpimo universitetinius kursus: programavimą, matematiką, fiziką, elektronikos inžineriją... Aišku ir jie yra neblogai, bet tokie kursai kaip "prototipų kūrimos technikos" (Juhani Risku teigė, kad per savaitę galėtų išmokyti) ar įvairios smegenų mankštos technikos, manau, stipriai išaugintų MOOC'sų populiarumą (irba madingumą). Kažkiek panašu, kad tai galėtų būti idėja startup'ui.



Dėliojant taškus ant "i", turiu pasakyti, kad knyga tikrai verta dėmesio ir ją rekomenduoju visiems, kas netingi šiek tiek pasigalinėti su ne visai paprastais tekstais. O pats iš karto sėdu prie trečiosios ir gaila jau paskutinės trilogijos dalies.

Apie Rimos Urmetzer knygas esu girdėjusi tik gerų atsiliepimų. Knygų iššūkiui pasirinkau perskaityti bent vieną šios autorės knygą. Kodėl būtent "Ir...visas gyvenimas"? Todėl, kad suintrigavo knygos pavadinimas. Knygai ...

Apie Rimos Urmetzer knygas esu girdėjusi tik gerų atsiliepimų. Knygų iššūkiui pasirinkau perskaityti bent vieną šios autorės knygą. Kodėl būtent "Ir...visas gyvenimas"? Todėl, kad suintrigavo knygos pavadinimas. Knygai pasirinktas pavadinimas labai tinkantis. Šis romanas apie tėvų gyvenimą Lietuvoje ir dukros - Vokietijoje, meilę, draugystę, išdavystę, svajones, dvejones. Tai labai gyvenimiška, paprasta, nuoširdi knyga. Perskaičiau gana greit ir lengvai. Skaitant užplūdo prisiminimai apie vaikystę, jaunystę, pamąstymai apie gyvenimo prasmę, tempą. Kol esi jaunas, atrodo laikas stovi vietoje, o vėliau laikas bėga tarsi tekanti upė...

Rašytoja palietė daugumai lietuvių aktualią, skaudžią temą - emigraciją. Knyga sugraudino pagalvojus apie lietuvius, giminaičius, pažįstamus gyvenančius užsienyje ir priverstus laimės ieškoti kažkur toli...

"Mintis, kad jau nebegalės kada panorėjus sugrįžti į savo tėviškę, vargino labiau, nei ji galėjo įsivaizduoti, ir kėlė iki šiol nepatirtą liūdesį. Todėl stovėdama prie lango ir žvelgdama į Nemuno vandenis Julija Laukaitytė ir bandė suvokti, kodėl taip yra? Iš kur tas jausmas? Ar tai normalu? Ar tą patiria kiekvienas, gyvenantis toli nuo gimtų vietų? Vargu. O gal vis dėlto? Gal tai priklauso tik nuo susiklosčiusių gyvenimo sąlygų? Kam blogai, tas ir galvoja? Bet jai juk tikrai gerai. Net labai gerai. Reiškia, ne tai. Tada kodėl tokios mintys? Ir kodėl taip nepakeliamai sunku išvažiuoti? Juk sugrįžti visam laikui tikrai nenorėtų. Bet ar tikrai ne? Ar negyventų daug mieliau čia, kad ir šiame mažame miestelyje, su Valteriu ir vaikais, stebėdama juos, besivaikančius laumžirgius po Panemunės pievą, pro šį langą, kaip darė ir jos motulė Julijos vaikystėje? Taip, būtent. Ji čia tikrai jaustųsi kur kas laimingesnė, negu ten, bet tik su savo šeima. Deja, tai nerealu, nes reikia dirbti ir uždirbti pinigus. Dirbti visą gyvenimą. Todėl ir nelieka nieko kito, kaip toliau eiti kažkada pasirinktu keliu, apsisprendus ir išsirinkus "vieną iš kėdžių", nes tai jos gyvenimas, jos realybė..."

Tikrai verta paskaityti.

Nedidukė, dailutė knyga, o joje ne itin elegantiškas dalykas - sportas.



Šį kartą Murakami pasirinkęs personažu save, bando sujungti dvi kalvas, stūksančias skirtingose gravitacijose - bėgimą ir rašymą (o gal labiau save...

Nedidukė, dailutė knyga, o joje ne itin elegantiškas dalykas - sportas.



Šį kartą Murakami pasirinkęs personažu save, bando sujungti dvi kalvas, stūksančias skirtingose gravitacijose - bėgimą ir rašymą (o gal labiau save rašantį). Faktas, jog šiam rašytojui sekasi jungti kontrastus ir kurti harmoniją, paaiškėjo jau tada, kai perskaičiau jo pirmąją knygą. Tačiau šįsyk jis ėmėsi pinti giją tarp skirtingų savo pusių realiame taisyklių ir kitų demonų pasaulyje.



Pynė jis kruopščiai ir su atsidavimu, nepraleisdamas jokių detalių. Tai mane ir sužavėjo skaitant šią knygą - jog rašytojas itin reiklus sau. Iš pažiūros toks žemiškas dalykas - bėgimas Murakami paverčiamas procesu, kuriam reikia itin atidžiai ruoštis.



Ką bandžiau suvokti skaitydama šią knygą, o pabaigusi visiškai tuo įsitikinau, tai, jog maratonai, ultramaratonai, triatlono varžybos iš Haruki Murakami pareikalavo beprotiškai daug tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų, bet mainais jam davė įkvėpimą ir patirtį, kurie vieni svarbiausių rašytojo variklių.



Man patinka, kai rašytojai, kurie iš esmė yra labai įdomūs žmonės, kalba apie save. Kiekvieno gyvenimas unikalus ir ypatingai žavus. Nors skaitant knygą, keletą kartų negalėjau suvokti, kad tas pats žmogus rašo apie žmogų-avį ir kalba, kaip išsitepė plaukimo akinius ir nematė, į kurią pusę reikia plaukti per triatlono varžybas.



Turiu pripažinti Murakamiui kuo geriausiai pavyko mane įtikinti, kad knygos rašymas yra maratonas, o maratonas - knygos rašymas.



Tai viena tų knygų, kurias skaitant stabteli pagalvoti apie savo gyvenimą ir kartais net nusistebi, koks jis panašus į knygos veikėjo.

Tie, kas tikisi, jog šioje knygoje perskaitys apie dviejų žmonių romantiškus ir tradicinius santykius, ir laukia širdį veriančios istorijos, tai sakau iš karto - NESKAITYKIT, nes to nebus.
Erotinis romanas - štai kas čia....

Tie, kas tikisi, jog šioje knygoje perskaitys apie dviejų žmonių romantiškus ir tradicinius santykius, ir laukia širdį veriančios istorijos, tai sakau iš karto - NESKAITYKIT, nes to nebus.
Erotinis romanas - štai kas čia. Pilnas smulkiai aprašytų sekso scenų su ženklu N-18.
Pačioje pradžioje skaitėsi it per sviestą, viskas taip įdomu, nauja, pats įvykių virsmas. Atrodė, ryte surysiu šią knygą. Skaitant net atrodė, kad man pačiai širdis smarkiai plaka kaip ir pagrindinei veikėjai Anai pamačius Kristijaną Grėjų.
Ana ir Kristijanas atrodo kaip du visiškai nesuderinami žmonės. Ana - universitetą baigianti studentė, jauna, nedrąsi. O Kristijanas visiška priešingybė jai - turtingas, savimi pasitikintis "control freak'as".
Po jų susipažinimo per interviu Ana negali nustoti apie jį galvoti ir supranta, kad nori jį pažinti geriau. Ir jai pavyksta, nes Kristijanas ją susiranda.
Ana jaučiasi prie jo nepatogiai, ją trikdo jo išvaizda, jo pilkos akys. Jie pradeda bendrauti ir dar pačioje pradžioje Kristijanas ją įspėja, kad jis nėra tinkamas vyras jai, tačiau Ana neatsispiria jo žavesiui ir šie santykiai vis tiek užsimezga. Tačiau Ana gauna tai, ko mažiausiai tikėjosi. Kristijanas yra kitoks negu visi. Jis Anai pareiškia, kad jie galės būti kartu tik tuomet, kai ji pasirašys sutartį, kurioje pasižadės būti tik jo ir, kad ji sutinka būti jo valdoma. Taip pat jis parodo savo slaptą kambarį, kuriame jis mėgsta žaisti ne tokius ir romantiškus meilės žaidimus. Ana išsigąsta, tačiau jos simpatija Grėjui yra didesnė už baimę, jog jis ją nuskriaus.
Jų santykiai įgauna pagreitį, jie bendrauja, kartu leidžia laiką. Grėjus Aną net pristato savo tėvams. Ir galiausiai jis ją pradeda pristatinėti kaip savo merginą. Ana jį įsimyli, tačiau savo jausmus nuo ji slepia, nes ji mano jog tai pasakiusi ji jį praras.
Romanas pilnas aistros, atvirų scenų, vietomis net šiek tiek jaudinančiomis patį skaitytoją. Tačiau artėjant link knygos pabaigos darosi šiek tiek nuobodu. Galima sakyti jog šios knygos žanras 110% atitinka knygos turinį. Nuobodu todėl, nes apart išsamiai aprašytų sekso scenų kitokio veiksmo yra gana mažai ir paskaičius apie tai, kaip jie savo aistras tenkina vonioje, lovoje, viešbutyje ar ant stalo, net pasimiršta visų įvykių pradžia ir atrodo, jog knyga yra viena po kitos sekso scenos.
Tačiau pabaiga mane šiek tiek nustebino, nes tokios pabaigos tikrai nesitikėjau. Čia nėra toks romanas, kuris baigiasi gražiai ir laimingai.
Man asmeniškai trūko daugiau veiksmo, trūko paprasto santykių vystymosi. Žinoma, šios knygos tikslas ir buvo praleisti visą santykių buitį ir pasilikti tik prie aistros.

Todėl tie, kurie mėgsta tradicinius romanus, nemanau, kad susižavės šia knyga. Tačiau vis tiek manau, kad paskaityti verta.

Įsivaizduokite, kas būtų, jei rytoj žemėje neliktų nė vienos žmogaus. Knyga apie tai, kokią žalą padarėme mūsų planetai, visdar darome ir padarytume, kai mūsų čia jau nebebūtų (pvz. paliktos be priežiūros...

Įsivaizduokite, kas būtų, jei rytoj žemėje neliktų nė vienos žmogaus. Knyga apie tai, kokią žalą padarėme mūsų planetai, visdar darome ir padarytume, kai mūsų čia jau nebebūtų (pvz. paliktos be priežiūros branduolinės jėgainės), kaip griūtų, irtų tai, ką žmogus taip kruopščiai statė, kaip gyvūnai ir augalai greitai vėl užimtų mūsų užgrobtas teritorijas ir bendrai šnekant - kaip didžiulis organizmas (žemė), sveiktų po ilgai ją kamavusios viruso karštinės (žmonių).

"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą...

"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą nusprendžiau įrašyti būtent jo kūrinį "Dubliniečiai". Tai apsakymų rinkinys, kuriuose aprašoma XX amžiaus pradžios Airijos bendruomenės gyvenimas.

Su malonumu galiu pripažinti, jog knyga manęs nenuvylė. Apsakymai skaitėsi lengvai ir noro, užversti nebaigtą knygą, nebuvo. Kiekviename apsakyme buvo galima įžvelgti ir dabartinių laikų problemas, kurios žinoma, yra aktualios ne tik Airijoje, bet ir visame pasaulyje. Galbūt todėl knyga tapusi tokia populiari anuomet, nedingsta iš žmonių atminties dar ir dabar.

Skaitydama kai kuriuos apsakymus, kaip pavyzdžiui "Nelaimingas atsitikimas", pasijaučiau tokia pat vieniša, kaip ir pagrindinis veikėjas ponas Džeimsis Dafis. Atrodo jog rašytojo žodžiai įsismelkė ne tik į vaizduotę, bet ir į širdies gilumą. Vienišumas, nusivylimas, supratimas, jog neliko nieko kita, tik laukti savo mirties.. Ir nors realybėje tikrai apie tai paprastomis dienomis nepagalvočiau, tačiau būtent šis apsakymas privertė trumpam sustoti ir pagalvoti.

"Jis irgi gyvens vienišas, kol irgi mirs, nustos egzistavęs, virs prisiminimu - jei bus kam jį prisiminti". Tikriausiai šis sakinys geriausiai atspinti kiekvieno žmogaus baimę. Ir ne, tai ne gyvenimas visiškoje vienatvėje. Juk kiekvienas iš mūsų nenori palikti šio pasaulio, nepalikęs jokio pėdsako, visi mes galime išeiti ramia sąžine tik tuomet, kai esame įsitikinę, jog mus kažkas atsimins.

"Reanimacijos palata" - romanas, kurio veiksmas vyksta rajoninio miesto ligoninės reanimacijos palatoje. Reanimacija - tai slenkstis iš šio pasaulio į Anapilio, tai tiltas tarp gyvenimo ir mirties, todėl šiame kabinete pacientai...

"Reanimacijos palata" - romanas, kurio veiksmas vyksta rajoninio miesto ligoninės reanimacijos palatoje. Reanimacija - tai slenkstis iš šio pasaulio į Anapilio, tai tiltas tarp gyvenimo ir mirties, todėl šiame kabinete pacientai patiria įvairiausių išgyvenimų.

Knygoje aprašomi tiek į reanimaciją paguldytų ligonių, patyrusių infarktą, insultą, ištiktų komos ar sergančių vėžiu išgyvenimai, jausmai bei nuotaikos, tiek ten dirbančio personalo kasdienybė. Kiekvienas į reanimaciją paguldytas ligonis kartu atsineša ne tik savo ligą, bet ir savo gyvenimo istoriją, kuri paliečia tiek gydytojus, tiek kartu besigydančius žmones. Be galo įdomu stebėti santykius tarp chirurgų, sanitarų, slaugytojų ir ligonių, matyti, kaip personalas geba prisitaikyti prie skirtingą mąstymą ir pasaulėžiūrą turinčių žmonių. Knygoje aprašomos ir kartais pasitaikančios tragikomediškos situacijos, kurios netgi beviltiškoje situacijoje priverčia nusišypsoti.

Reanimacijos "gyventojai" - spalvingos asmenybės. Štai į reanimaciją paguldoma labai varganai atrodanti moteriškė, kuriai, pasirodo, reikėjo tiesiog nuoširdaus dėmesio ir galimybės švariai nusiprausti, kad vėl pasijustų gyva ir energinga. Kitas knygos personažas - visų miestelio žmonių gerbiamas geografijos mokytojas, kurio gyvybę pasiglemžia negailestingas kaulų vėžys. Į ligoninę patenka ir miestelio kvailiu laikomas laidojimų namų darbuotojas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, turi bajoriškų šaknų. Įdomu tai, jog istorijos, prasidėjusios reanimacijos palatoje, tęsiasi ir už ligoninės ribų. Skaitant knygą, pajusdavau egzistuojančią labai plonytę ribą: vieną dieną tu gali būti sveikas, jaustis gerai ir pakylėtai, o kitą dieną dėl staiga atsiradusios ligos atsidurti reanimacijos palatoje, kur dėl tavo gyvybės kovoja daugybė specialistų.

Romane įvykiai prasideda ankstyvą pavasarį ir apsuka metų ratą. Per tą laiką miestelyje įvyksta ir mirčių ar kitų skaudžių nutikimų, šalia to, rengiamos vestuvės, į Pasaulį pasibeldžia nauji žmonės... Visi reanimacijoje ir miestelyje vykstantys įvykiai aprašomi metų laikų pasikeitimų fone: spalvingas pavasaris, karščiu alsuojanti vasara, lietumis ir tamsuma gąsdinantis ruduo ar šalta ir balta žiema. Skaitydama šią knygą, ne kartą turėjau stabtelėti ir pamąstyti, jog mūsų gyvenimas labai panašus į metų laikus ir jų kaitą.

Apibendrinant galiu pasakyti, jog ši knyga man iš tiesų labai patiko. Simboliška, jog šią knygą baigiau skaityti paskutinę žiemos dieną: nuo rytojaus mus pasitinka naujas metų laikas, o su juo ir nauji išbandymai, naujos viltys ir lūkesčiai, naujos svajonės...

Dovilė

Juozo Lukšos-Daumanto knyga "Partizanai" yra bene geriausias tokio pobūdžio veikalas. Tai yra atsiminimų knyga apie antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykius, kuomet Tarybų sąjungos armija stumdama vokiečius užėmė Lietuvos...

Juozo Lukšos-Daumanto knyga "Partizanai" yra bene geriausias tokio pobūdžio veikalas. Tai yra atsiminimų knyga apie antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykius, kuomet Tarybų sąjungos armija stumdama vokiečius užėmė Lietuvos respublikos teritorija. Knygoje aprašoma okupantų nesiskaitymas su žmonėmis, suėmimai, plėšimai, kurie tiesiogiai susiję su autoriaus patirtais išgyvenimais. Visa ši savivalė išprovokavo lietuvių ginkluotą pasipriešinimą. Knygoje išreiškiamas ir kaltinimas vakarams dėl iš jų negautos pagalbos, kurios taip tikėjosi ir laukė, nors kartu pripažįstamos ir rezistencijos vadų klaidos, materialinės pagalbos nebuvimas, silpnas organizacijos vaidmuo, kaip lietuvių tautos šauklės pasipriešinimui okupantų valdžiai.

Knyga man labai patiko, nes joje istoriniai įvykiai aprašomi ne kaip koks nors mokslinis veikalas, bet labai paprastai, kaip to meto liudininko patirti išgyvenimai. Įdomu tai, kad knygoje aprašomų asmenų vardai ir pavardės neatskleistos, o tik parašoma pirma raidė. Iš karto pasirodė keista, kam toks slaptumas? Bet pamačius kūrinio išleidimo metus viskas pasirodė labai logiška - 1975 m. Tai dar labiau parodo, kad viskas knygoje yra tikra, išgyventa ir patirta, o tai dar labiau šokiruoja, kai suvoki kad visa tai vyko Lietuvoje ir ne taip jau senai. Perskaičius knygą visai kitaip pradėjau vertinti to meto lietuvių rezistencinę kovą apie kurią anksčiau buvau susidariusi gana blankų supratimą, kuris daugiau rėmėsi istorijos pamokomis mokykloje, senelių prisiminimais arba iki galo neperskaitytomis publikacijomis. Dar ir dabar tenka perskaityti, kaip partizanai pavadinami banditais, nors tai yra ne kas kita, kaip sovietinės propagandos liekanos, kurios tikrai turėjo didelę įtaką, jei toks požiūris išliko iki šių dienų. Knygą siūlau perskaityti visiems, kuriems kyla bent kažkokių abejonių, tiesiog viskas susidėlioja į lentynėles, supranti priežastis ir tuos žmones, kurie kovojo už laisvę.