"Visos laimingos šeimos panašios vienas į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip" - taip prasideda garsusi L.Tolstojaus romanas "Ana Karenina". Šiame romane aprašomos kelių šeimų laimingos ir sunkios gyvenimo...

"Visos laimingos šeimos panašios vienas į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip" - taip prasideda garsusi L.Tolstojaus romanas "Ana Karenina". Šiame romane aprašomos kelių šeimų laimingos ir sunkios gyvenimo akimirkos.

Romane, sakyčiau, yra du pragrindiniai veikėjai Ana Karenina ir Levinas. Tai žmonės, kurie ieškojo savo tikrosios meilės, tačiau jų paieškos baigėsi skirtingai... Ana Arkadijevna Karenina - aukštuomenės ponia, Konstantinas "Kostia" Dmitriječius Levinas - valdantis ūkį užmiestyje. Jie yra susitikę tik keletą kartų, tačiau jų likimas yra susietas, bet ne giminystės ryšiais (kokiais sužinosite perskaitę knygą).

Moterys vaizduojamos (bent jau man taip atrodo) kaip tuščios asmenybės, mąstymas labai banalus - joms svarbiausia, kad vyras visada būtų šalia, rodytų beribį dėmesį ir dėl tokios meilės yra atsisakoma net vaikų...

Apie Anos gyvenimą romane minima išties labai subtiliai ir ne tiek jau daug, kiek norėtųsi (juk romanas pavadintas jos vardu). Sakyčiau tai dviejų dalių romanas apie aukštam luomui priklausančius žmones, jų gyvenimą, koks jis išpuikęs ir egoistiškas. Žmonės romane aprašomi kaip egoistai, nes net ir šeimoje gyvenantiems pirmiausia galvojama apie save, nėra žodžio "mes", yra tik "aš". Ir ko tik nepadarysi, kad tik tau "pačiam" būtų gerai, kad tik viskas priklausytų tau ir tik tau...

Karenina vaizduojama kaip stipri moteris, juk ne kiekviena ryžtųsi palikti savo vyrą ir vaiką dėl meilužio, bet... iš tiesų ji yra silpna, juk "pakvaišusi" dėl meilės ryžtasi nutraukti savo gyvenimą.

Ir kas gi ta meilė yra, kad dėl jos galima paaukoti ne tik vaikus, bet ir savo gyvenimą????...

L.Tolstojaus "Ana Karenina" - tai knyga, kurią labai norėjau perskaityti ir turėti savo lentyje. Nesigailiu nei vienu perskaitytu puslapiu, gal po kelių metų šį romaną atsivertus pamatysiu visai kitokį vaizdą, nei jis susidarė šiuo metu :)

Manau, jog perskaičius šį romaną galima net ir pasimokyti tam tikrų dalykų, tad gero skaitymo ir mėgavimosi klasika!

Šią Jurgos Ivanauskaitės knygą nusprendžiau perskaityti, nes tai pirmoji jos knyga, sukėlusi nemažai kalbų. Kaip teigiama daugelyje atsiliepimų - tai šokiruojantis kūrinys apie nuodėmingą moters meilę kunigui. Puikiai...

Šią Jurgos Ivanauskaitės knygą nusprendžiau perskaityti, nes tai pirmoji jos knyga, sukėlusi nemažai kalbų. Kaip teigiama daugelyje atsiliepimų - tai šokiruojantis kūrinys apie nuodėmingą moters meilę kunigui. Puikiai įsivaizduoju, kas visuomenei ir literatūros žinovams sukėlė tokį nepasitenkinimą, tačiau nereikia pamiršti, kad knyga pasirodė 1993 m., o dabar jau prasideda 2013m...

Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Šiuolaikinių skaitytojų jau beveik niekas nestebina - nei atviros meilės scenos, nei žiaurumas, nei uždrausti meilės ryšiai, apie kuriuos ankščiau atvirai kalbėti būdavo tabu. Dėl to šią knygą sunku įvertinti, nes laikai, stereotipai keičiasi, o kartu ir požiūris į juos.

Šią knygą sudaro trys istorijos, kurių pagrindinės veikėjos yra trijų skirtingų laikotarpių moterys, tačiau jų gyvenimai ir likimai neatsiejamai panašūs. Šių laikų mergina, pamilusi kunigą; raganavimu apkaltinta moteris, pamilusi vienuolį; Marija Magdalietė, išpažinusi meilę Dievui. Šių moterų likimai atskleidžia vidinius konfliktus, slaptus troškimus ir bandymus suprasti save, savo gyvenimo prasmę. Jų istorijas vienijanti ašis - Dievo ieškojimas, jo malonės siekimas. Mano nuomone, šioje knygoje labai jaučiamas rašytojos siekis išaukštinti moterį, įprasminti jos kančias ir parodyti jos tvirtybę besiblaškant painiuose gyvenimo labirintuose. ("Ištversi. Visos ištveria. Aš nežinau, ar yra toks dalykas, kurio moteris neištvertų. Kai kam atrodo, kad Dievas prakeikė moterų giminę. O yra priešingai. Jis mums davė jėgų viską ištverti.")

Tai nėra paprasta istorija, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai kažkas "giliau", tačiau viskas paslėpta už metaforų, simbolių bei dramatiškų veikėjų dialogų. Dėl to J. Ivanauskaitės rašymo stilius toks įdomus, neįprastas ir vaizdingas. Ši knyga tikrai originali, tačiau pakankamai sudėtinga, nes suprasti tikrąją jos esmę ir prasmę sugebės tikrai ne kiekvienas.

Arklių lenktynės, hercogai ir hercogienės, slaptos meilės intrigos aukštuose Londono grietinėlės sluoksniuose ir be abeja aistringa meilė - kas gi gali būti romantiškiau. Jauna, kilminga bet neturtinga mergina priešindamasi...

Arklių lenktynės, hercogai ir hercogienės, slaptos meilės intrigos aukštuose Londono grietinėlės sluoksniuose ir be abeja aistringa meilė - kas gi gali būti romantiškiau. Jauna, kilminga bet neturtinga mergina priešindamasi tėvo norui ištekinti ją už turtingo vikonto nusprendžia atsisveikinti su nekaltybe. Tam reikalui ji pasirenka pasileidėlio šlovę pelniusį lordą Seint Džoną. Mergina atvirai pasiūlo save lordui, tačiau šis atsižvelgdamas į pažintį su jaunos panelės broliu atsisako, nors Mis Ferganon jam ir pasirodo be galo patraukli. Tačiau mergina pasirodo esanti ryžtinga ir drąsi, kas buvo retenybe tarp XIX a. moterų, ir nusprendžia naktį įsisėlinti į lordo miegamąjį ir apgaule permegioti su juo. Apie tą nakties nuotykį sužinojusi merginos šeima nusprendžia priversti lordą vesti Mis Čelsi. Merginos pasipriešinimas santuokai būtų buvęs veiksmingas, jai ne apsunkinanti aplinkybė - neštumas. Porai teko patirti labai daug romantiškų, bet kartu ir pavojingų nuotykių. Bėgimas nuo įtūžusios šeimos, kūdikio praradimas, patekimas į bėjaus nelaisvę Tunise, tačiau porelės likime netrūko ir romantiškai aistringų akimirkų. Svaiginančiai romantiška knyga.

Ten, kur sukasi dideli pinigai, atsiranda daug norinčių jais pasinaudoti. Naftos gavybos verslas yra kaip tik labai gera niša konkurencijai ir interesų susikirtimui atsirasti. Taip pat dideli pinigai skatina žmones "žaisti...

Ten, kur sukasi dideli pinigai, atsiranda daug norinčių jais pasinaudoti. Naftos gavybos verslas yra kaip tik labai gera niša konkurencijai ir interesų susikirtimui atsirasti. Taip pat dideli pinigai skatina žmones "žaisti nešvariai". Knygoje aprašoma, kaip tvarkomi verslo reikalai Azerbaidžane - šalyje, kur klesti korupcija.

Azerbaidžane rastas naujas naftos telkinys. Dėl teisės jį eksploatuoti grumiasi JAV, Rusijos ir Turkijos įmonės. Kadangi tikimasi, kad mažai ištirtas telkinys gali atnešti šimteriopai didesnius pelnus, negu munima oficialiuose dokumentuose, prasideda nešvarus žaidimas, kuriame nesibodima imtis bet kokių priemonių tikslui pasiekti. Romane namažai detektyvinės įtampos ir tikrai ne iš karto pavyksta atspėti, kas būtent slypi už visų sumaniai prasuktų intrigų. Milžiniški pinigai, mirtini pavojai, politinės intrigos prikausto visą dėmesį prie knygos. Taip pat simpatija keliantys pagrindinių herojų personažai, kurių vienas, beje, yra lietuvis, nepalieka abejingais. Taigi tikrai dėmesio verta knyga.

Hermano Hesės "Stepių villkas" dvelkte dvelkia pagrindine mintimi - parodyti žmogaus vienišumą, dvilypumą, beprasmybę, sudėtingą vidinį pasaulį, kuris dažnai konfliktuoja su kitu "aš" - įsivaizduojamu stepių vilku. Haris...

Hermano Hesės "Stepių villkas" dvelkte dvelkia pagrindine mintimi - parodyti žmogaus vienišumą, dvilypumą, beprasmybę, sudėtingą vidinį pasaulį, kuris dažnai konfliktuoja su kitu "aš" - įsivaizduojamu stepių vilku. Haris Hileris gyvena sau vienas nuomuojamajame kambarėlyje, mėgsta taurelės kompaniją ir yra visa siela atsidavęs nekęsti pasaulio. Pamiršau paminėti, kad jam ne dvidešimt penki metai, ir ne trisdešimt... O jau sukopęs didžiąją gyvenimo dalį, vadinasi, senas, maždaug penkiasdešimties metų. Tad nereikia tikėtis gyvo, jauno, nuolat klaidas darančio jaunuolio išgyvenimų, o gilintis tik į bambeklio, suirzusio ir nepatenkinto žmogaus jausmus. Ir tai manyčiau tikrai labai verta, ypač jaunimui, kuris taip siekia viską išbandyti, kol jaunas, nes paskui mano, kad bus per vėlu. Ką gi, net ir Hariui Hileriui nebuvo per vėlu išmokti šokti ir flirtuoti su moterimis net ir būdamas senukas!

Taigi, pasakojimas skyla į dvi dalis, kaip ir pati Hario siela, vaizduodamas Harį tokį koks yra, ir tokį, koks Haris nepratęs save matyti. Netikėtas susitikimas bare su jauna mergina Hermina įvelia stepių vilką į naują pasaulį, t.y. šiek tiek narkotikų, šiek tiek linksmybių, šiek tiek trumpalaikių meilės santykių, ir šiek tiek fantazijos. Skaitydama vis pamiršdavau, kad pagrindinis veikėjas yra jau žilstelėjęs, nes krūtinėje spurdėjo dar jauna ir gyvybinga širdis, trokštanti tai, ko nė pats dažnai nežinodavo, bet kartais tos šilumos ir supratimo.

Perskaičius nelikau nei sužavėta, nei liūdna, nei manau, kad labai įsirėžė į atmintį. Šiandien kiekvienas geba lengva užsisklęsti savyje, vaizduotis vienišam ir nesuprastam, gerti ir vartoti narkotikus,bei laukti, kol kažkas išgelbės, bet kažkodėl pačiam labai sunku pradėti keistis ir norėti keistis, nes yra lengviau ir geriau atsiduoti pykčiui ir apatiškumui, nei pačiam imtis veiksmų. Tačiau Hermina, lyg stebuklingas spindulėlis, privertė Harį keistis ir judėti į priekį, parodo, kad tam būtinas kitų žmonių, stipresnių, įsikišimas, ir magiškojo teatro spektakliai...

Oj. Vien pažvelgus į šios knygos viršelį supratau vieną, kad skaitan knygą busiu sudominta ganėtinai vaikišku kūriniu. Vieną vakarą baiginėjau skaityti knygą, atsiguliau ir niekaip negalėjau užmigti. Ir galvoje sukosi...

Oj. Vien pažvelgus į šios knygos viršelį supratau vieną, kad skaitan knygą busiu sudominta ganėtinai vaikišku kūriniu. Vieną vakarą baiginėjau skaityti knygą, atsiguliau ir niekaip negalėjau užmigti. Ir galvoje sukosi viena mintis : " jo.. man dabar almost 14 metų ir nejaugi aš vėl pradėsiu tikėti raganomis, maumais, vandeniais?". Vis dar nerandu atsakymo į šį klausymą.

Šios kygos iliustracijos puikiai atitinka tekstą. Jei reikėtu papasakoti apie knygą suaugusiam žmogui aš pasakyčiau tik tai : " jei norite nusikelti į Krakatukų pievelę, susipažinti su pačiais keisčiausiais ir įdomiausiais jos gyventojais butinai perskaitykite šią knygą. Ją skaitydami jūs prisiminsite savo vaikystę. Baime raganoms ir maumams.. Tikrai patiks". Daugiau neturiu ką pasakyti apie šią knygą. Juk ją rašė Renata Šerelytė.. Jos rašytos knygos visada būna įdomios!

Mažasis princas. Tai buvo viena iš privalomų knygų kurias reikėjo perskaityti mokykloje. Ją skaičiau prieš gerus metus.. Tada visiškai nesupratau esmės. O laikydama senus ir pageltusius knygos puslapius galvojau koks...

Mažasis princas. Tai buvo viena iš privalomų knygų kurias reikėjo perskaityti mokykloje. Ją skaičiau prieš gerus metus.. Tada visiškai nesupratau esmės. O laikydama senus ir pageltusius knygos puslapius galvojau koks "protingas" žmogus gali parašyti tokią neidomią knygą? O vakar kai baigiau skaitytį šią knygą supratau, kad aš dar buvau per jauna skaityti tokį kurinį, tada jis man atrodė beviltiškas. O dabar viena iš geriausių knygų kurias man yra tekę skaityti. Visi Baobabai, piešinėliai, vaizdingi išsireiškimai.. visa tai nuostabu! Ir tik dabar aš tai supratau.

Ši knygą verčia susimastyti. Ja ganetinai sunku skaityti. Jei tavo mintys nors sekundėliai nuklysta kažkur, tai tu jau nebeatsimeni ką skaitei prieš tai. O jei gu tau pavyksta gerai įsiskaityti tada tu tikrai supranti tai ką Antuanas De Sent Egziuperi norėjo pasakyti. Visi pamastymai, šmaikštavimai, rūpesšiai.. Jie labai gražiai pasakojami..Ir kaip tas berniukas rūpinosi gėle, kiek jam reikėjo rodyti rūpesčio, meilės, šilumos, dėmesio, kad tai gelytei viskas būtų gerai. Ar mes sugebėtume tai padaryt? Vargu..

Aš tikrai rekomenduoju perskaitytį šią knygą. Net jai gu jūs ją jau skaitėte ir jums ji atrodė nesamonė. Jums vis vien reikia ją dar kartelį perskaityti.. Jūs užaugote, pasikeitė mastymas.. taip pat turėtų pasikeisti ir požiūris į šią nuostabią knygą..

Tai detektyvinė istorija, praskleidžianti Saudo Arabijos vyro ir moters gyvenimo uždangas, nušviečianti rytietiškas tradicijas.

Kuomet dingsta mergaitė, jos garsios šeimos prašomas pamaldus dykumų vedlys Najiro aš Šarki...

Tai detektyvinė istorija, praskleidžianti Saudo Arabijos vyro ir moters gyvenimo uždangas, nušviečianti rytietiškas tradicijas.

Kuomet dingsta mergaitė, jos garsios šeimos prašomas pamaldus dykumų vedlys Najiro aš Šarki imasi vadovauti paieškos būriui. Po dešimties dienų Najiras netekęs vilties surasti pražuvėlę ruošiasi nutraukti paieškas, bet netikėtai mergaitės kūną randa dykumos keliautojai. Paaiškėja, kad Nūfos mirties priežastis ne troškulys - mergaitė nuskendo. Tačiau jos šeima ne itin domisi, kas nutiko iš tikrųjų, ir tai Najirui kelia įtarimą. Vedlys nusprendžia pats tirti Nūfos mirties priežastis.

Najiras greitai suvokia, kad norint žvilgtelėti į uždarą moterų pasaulį reikia susidraugauti su koronerio įstaigos tarnautoja Katia. Ši moteris kiek kitokia - ji nebijo atsidengti veido ir dirbti valdišką darbą. Bendradarbiavimas su Katia Najirui tampa tikru iššūkiu, mat jis trokšta moters draugijos, bet jaučiasi varžomas griežtų musulmonų papročių ir jo paties įsitikinimų.

Tai puiki knyga, kurią galima perskaityti per savaitgalį.

Ši Irvino Yalom'o knyga nebuvo tokia įtraukianti ir sužadinanti smalsumą kaip "Melagis ant kušetės", galbūt dėl jau pažįstamo rašymo stiliaus ir itin aiškios tematikos, kuri remiasi psichoterapeuto ir paciento bendravimu....

Ši Irvino Yalom'o knyga nebuvo tokia įtraukianti ir sužadinanti smalsumą kaip "Melagis ant kušetės", galbūt dėl jau pažįstamo rašymo stiliaus ir itin aiškios tematikos, kuri remiasi psichoterapeuto ir paciento bendravimu. Tik, šiuo atveju, knygoje yra pateikta ne viena besirutuliojanti tema, o dešimt trumpiau atpasakotų istorijų su skirtingas problemas išgyvenančiais pacientais. Į knygą autorius sudėjo daug darbo patirties, įdomių įžvalgų ir pastebėjimų, kritinio vertinimo apie pacientus, kuris, beje, ne visada teigiamas.



Man "Meilės budelis" buvo įdomi dvejais aspektais. Pirma, pamatyti autorių ne tik kaip psichoterapeutą ir savo srities žinovą bendraujant su pacientais, bet ir kaip paprastą žmogų, turintį išankstinį nusistatymą, pirminį įspūdį ir kritinį požiūrį apie kitus žmones, t.y. jo pacientus. Jis nevengia mintimis apkalbėti, smerkti, teisti ir bjaurėtis, kas taip artima visiems žmonėms ir tai sąlyginai panaikina/sumažina ribą tarp rašytojo ir skaitovo. Antra, knygoje buvo pateikta daug sapnų, kurie vienaip ar kitaip atspindi pacientų emocinę būseną ar praeities išgyvenimus. Be galo įdomu buvo sužinoti, kaip I. Yalom'as sugeba įžvelgti sapnuose prasmę, rasti kertines ir svarbiausias vietas jame ir tinkamai susieti sapną su tuometine paciento būsena ir vyraujančiais jausmais.



Puiki knyga, atskleidžianti, kiek daug sunkaus darbo, nesibaigiančio atsidavimo pacientams ir be galo reikšmingų įžvalgų yra kupinas psichoterapeuto gyvenimas, užsidarius jo kabineto durims...

Richard'ą Dawkins'ą, teigiantį, kad Dievas tėra pavojinga iliuzija, The Time 2007-aisiais įtraukė į įtakingiausių žmonių sąrašą. Tačiau net ir perskaičiusi jo kontraversiškiausia laikomą knygą - "Dievo iliuzija" -...

Richard'ą Dawkins'ą, teigiantį, kad Dievas tėra pavojinga iliuzija, The Time 2007-aisiais įtraukė į įtakingiausių žmonių sąrašą. Tačiau net ir perskaičiusi jo kontraversiškiausia laikomą knygą - "Dievo iliuzija" - nepatekau į autoriaus įtakos zoną (nes beveik nieko naujo nesužinojau ir neradau knygoje to, ko ieškojau). Teko skaityti, kad kai kurie religingieji, perskaitę šį jo veikalą, atmeta bet kokią religiją, nustoja tikėti bet kokiu dievu. Visada įsivaizduodavau, kad tikintieji, turintys kažkokią keistą ir gal net ypatingą dovaną tikėti dievu/dievais, negalėtų (o gal ir neturėtų) taip lengvai mesti savo tikėjimo. Ko gero, vis dėlto klydau.

Kaip ir minėjau, knygoje nieko naujo neradau: kad religijos paremtos nelogiškais mitais, o jų šventosios knygos primena pasakas, jau seniai žinojau; kad Ch. Darwin'o teorijų kol kas praktiškai niekas negali paneigti minėjo biologijos mokytoja (tikiuosi, šios žinios dar nepaseno); jau seniai patyriau, kad religingumas ir dievobaimingumas žmogui gerumo ir nuoširdumo neprideda, o ateistai irgi būna moralūs, teisingi, laimingi bei nugyvena prasmingus gyvenimus.

Mane šiek tiek nustebino bestselerio autoriaus paviršutiniškumas ir atsainumas nagrinėjant tam tikras problemas. Žinoma, religija sukelia neigiamus veiksmus ir padarinius, tačiau nederėtų atmesti ir teigiamos religijos įtakos (juk ne viskas yra juoda arba balta ir šiaip kartais pilka?). Tikėjimas įneša į žmonių gyvenimus daugiau šviesos, vilties. Kartais pagalvoju, kad masinės religinės šventės, pavyzdžiui, Kalėdos ar Velykos, būtų daug prasmingesnės ir svarbesnės, jei būčiau (praktikuojanti) katalikė. Pabandykit įsivaizduoti savo Dievo gimimo ar prisikėlimo šventę. Man tai atrodo tikrai stebuklinga.

Tačiau labiausiai mane gasdina religiniai fanatikai, kurie dažnai tiki, kad yra aukštesnėje pakopoje, niekinantys kitatikius, nepripažįstantys kompromisų ir laisvės principų. Dawkins'as mini ir cituoja keletą tikinčiųjų laiškų, kuriuose jis prakeikiamas ir jam linkima paties blogiausio. Kartą pati patekau į labai nemalonią situaciją, tiksliau - dialogą, kurio metu sužinojau, jog esu blogesnis žmogus vien dėl to, kad esu netikinti, juk žinot, netikintys pridaro tokių negerų dalykų. Švelniai tariant, buvau šokiruota. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tas žmogus ateityje išsiugdys šiek tiek daugiau tolerancijos.

Mano santykis su religija yra gana sudėtingas: buvau auklėjama kaip krikščionė katalikė (krikštas, pirmoji komunija, sutvirtinimo sakramentas, tikybos pamokos mokykloje), tačiau vienu savo gyvenimo laikotarpiu supratau, kad negaliu tikėti ir garbinti tą Dievą, nes pernelyg daug neaiškumų, neatsakytų (neatsakomų) klausimų, pernelyg daug neteisybės toje religijoje (dėl to esu nuoširdžiai skeptiška ir abejojanti). O B. Paskalio gudrybėmis ir suktumu pasinaudoti nesugebu.

Norėčiau truputį pacituoti "Dievo iliuziją": "Kartą Bertrano Raselo paklausė, ką jis darytų, jei numiręs atsidurtų akis į akį su Dievu, klausiančiu, kodėl jis netikėjo. "Per mažai įrodymų, Viešpatie, per mažai įrodymų!" - nuskambėjo Raselo atsakymas (sakyčiau, nemirtingas)".

Man irgi reikia įrodymų ar bent jau ženklų, nes pernelyg sudėtinga patikėti neįtikėtinais dalykais.

P. S. labai patiko knygos vertėjos Elenos Belskytės sumanymas pirmą kartą minimų asmenų vardus ir pavardes skliausteliuose rašyti originalo kalba. Manau, tai labai sveikintinas pavyzdys.