Ši knyga nuostabi savo uriginalumu.... Ji apie detektyvą skeleta.... kuris su mergaite Stefani narplioja mįsles kurias atnarpliojus gali pasikeisti ne vieno žmogaus gyvenimas..... Stefani eilinė mergaitė, tik kitokia tuo kad miręs...

Ši knyga nuostabi savo uriginalumu.... Ji apie detektyvą skeleta.... kuris su mergaite Stefani narplioja mįsles kurias atnarpliojus gali pasikeisti ne vieno žmogaus gyvenimas..... Stefani eilinė mergaitė, tik kitokia tuo kad miręs jos dėdė rašytojas visą savo turtą paliko jai... tarp jų ir paslaptingą savo namą su visomis fantastikos kupinomis jo knygomis.... Skeletas su Stefani narplioja mįslę apie skeptrą kurį kadaise turėjo Blogiukas Sepalas, dabar jis nori jį susigražinti.... Bet neranda paslaptingo rakto kurį neva turėjo Gordonas..... Ši knyga patiks fantastikos ir nuotykių mėgėjams...

Knyga skirta vaikams nuo 10 iki 16 metu

Prieš pristatant knygą, norėčiau trumpai pakomentuoti, kuo ypatingas mano knygų sąrašas. Lietuviai įpratę važiuoti į užsienį, nors tiek daug gražaus jie dar nematę savo šalyje, taip pat jie elgiasi ir su knygomis. Iš...

Prieš pristatant knygą, norėčiau trumpai pakomentuoti, kuo ypatingas mano knygų sąrašas. Lietuviai įpratę važiuoti į užsienį, nors tiek daug gražaus jie dar nematę savo šalyje, taip pat jie elgiasi ir su knygomis. Iš pradžių griebiasi užsienio rašytojų leidinių, o pažvelgti kiek daug mes turime gero sukurta savo tautiečių, užsiima nedaugelis. Tad tikiuosi, kad pavyks jus sudominti ir rasit kokią artimą knygą ir su lietuviška pavarde ant viršelio.



Nors ironiška dabar kalbėti apie Leonardo Gutausko "Vilko dantų karolius", nes išties romanas neatsikratė lietuvių prozai būdingo sentimentalumo. Nori nenori turi pripažinti, kad kai kurias vietas norisi "apkarpyti", išmesti bereikalingai pompastiškus, neskanius sakinius ir aprašymus. Kaip dailininkas, Gutauskas tikrai žodžiais piešia tikrovišką aplinką, lyg nepraleidžia pro akis nei vienos detalės, nori maksimaliai perteikti situaciją. Tik ne veltui lietuvių kalboje gaji sena patarlė: "Dėl didelio rašto išėjo iš krašto". Perdėtas noras kuo tiksliau viską nusakyti, sudaryti kuo aiškesnį vaizdą skaitytojų vaizduotėse, ima varginti. Kiekvienas mes suvokiame viską kitaip, o čia savoms interpretacijoms tiek mažai vietos.

Pats knygos siužetas tikrai pagirtinas - juk net pats lietuvių kino meistras Algimantas Puipa pagal šį romaną pastatė vieną geriausių ir giliausių lietuviškų filmų. Žinoma, išmesdamas iš knygos daug įvykių, pridėdamas puipiškų povų. Atminties svarbos idėja, netradiciniai pagrindinio veikėjo maištai išskiria knygą iš to, ką mes įpratę skaityti mokykloje.

Tačiau vis dėlto tai tėra tarpinis variantas tarp to, nuo ko esame pavargę ir to, ką vertėtų atrasti. Tad gal pažintį su tikrai vakarų literatūros lygiui artimais romanais ir vertėtų pradėti su šia knyga. Žingsnis po žingsnio ir viską padaryti, su viskuo susitaikyti žymiai lengviau.

Mano mėgstamiausia šventė yra gimimo diena. Šioje knygelėje patiko, kad ragana Lilė rengė brolio gimtadienį. Jei nebūtų ji sugalvojusi kaip atšvęsti gimtadienį, šventė nebūtų įvykusi. Ir broliui Leonui buvę labai...

Mano mėgstamiausia šventė yra gimimo diena. Šioje knygelėje patiko, kad ragana Lilė rengė brolio gimtadienį. Jei nebūtų ji sugalvojusi kaip atšvęsti gimtadienį, šventė nebūtų įvykusi. Ir broliui Leonui buvę labai liūdna be gimimo dienos ir draugų. Kaip gera turėti vyresnę sesę, kuri padeda įveikti sunkumus.

"Raudonasis drakonas" - antroji Thomaso Harriso skaityta knyga, paliko mažesnį įspūdį lyginant su "Avinėlių tylėjimu". Vis dėlto knyga patiko, tikrai rekomenduoju tokio žanro mėgėjams.

Knyga pasakoja apie buvusį FTB...

"Raudonasis drakonas" - antroji Thomaso Harriso skaityta knyga, paliko mažesnį įspūdį lyginant su "Avinėlių tylėjimu". Vis dėlto knyga patiko, tikrai rekomenduoju tokio žanro mėgėjams.

Knyga pasakoja apie buvusį FTB agentą Vilą Greihamą, kuris yra žinomas dėl to, kad sučiupo Hanibalą Lekterį - psichiatrą ir rafinuotą žudiką kanibalą, pastaruoju metu žinomą kaip blogio ir žiaurumo simbolis. Vilas vėl grįžta į darbą, nes FTB reikia pagalbos norint sugauti siautėjantį žudiką maniaką, kuris žudo ištisas šeimas tik per pilnatį. Laiko liko mažai, reikia veikti greitai, nes Dantukų Fėja jau renkasi kitas aukas.

...pamenu, mama labai ilgai ieškojo šios knygos knygynuose, nes buvo laiko tarpas, kai ji arba nebuvo leidžiama, arba tiesiog visada būdavo išpirkta. Kai radom prieš metus, iškart nusipirkom, nedvejodamos. Dabar, kai perskaičiau...

...pamenu, mama labai ilgai ieškojo šios knygos knygynuose, nes buvo laiko tarpas, kai ji arba nebuvo leidžiama, arba tiesiog visada būdavo išpirkta. Kai radom prieš metus, iškart nusipirkom, nedvejodamos. Dabar, kai perskaičiau ją, be galo džiaugiuosi, kad ji yra mano mažoje namų bibliotekėlėje.

Knygoje savo istoriją pasakoja afganas Amiras. Nuo pat mažens iki tam tikros akimirkos. Jis pasakoja apie savo gyvenimą Afganistane, draugą Hasaną, pabėgimą į Ameriką, prisitaikymą ten, santykius su tėvu ir apie savo nuodėmes bei išsilaisvinimą iš jų.

Knyga yra mažų mažiausiai nuostabi. Joje taip jautriai pasakojama apie draugystę, labai aiškiai parodoma, kaip Amiras kovoja pats su savimi. Apskritai, visi jausmai taip įtaigiai aprašyti, kad tikrai išgyvenau kartu su berniuku, o vėliau - ir vyru Amiru. Tas jo kaltės jausmas, persekiojęs visą gyvenimą, būtų sunkus bet kuriam žmogui. Tačiau man patiko šis personažas, kad ir kaip jis elgėsi. Tas jo neryžtingumas daugelyje situacijų, tačiau sugebėjimas kovoti tada, kada labiausiai reikia, daug artimesnis žmogaus tikrumui. Net nesinorėtų, kad pagrindinis herojus šioje istorijoje būtų drąsuolis ir viską pasiektų kovodamas. Būtent Amiras man atrodė tikras herojus, nes sugebėjo priimti savo kaltę ir stengėsi ją išpirkti ne nugramzdindamas užmarštin, o darydamas gerus darbus, net jei tai vos nekainavo jam gyvybės.

O pats Afganistanas taip pat pavaizduotas labai įdomiai. Mes esame įpratę skaityti ir matyti Afganistaną kare, nieko šilto ir jaukaus. Tačiau Amiro vaikystės Afganistanas tikrai gražus, kupinas gražių atsiminimų ir aitvarų. Aitvarai visos knygos metu tarsi viską jungianti gija. Aitvarai ir stiklinė ritė, kuri pjauna pirštus iki kraujo. Be abejo, jei grįžtant prie Afganistano vaizdavimo, tai pavaizduotos ir baisybės, kurios vyko talibams atėjus į valdžią. Bet vėlgi kažkaip.. Neabejotinai sukrečia, tačiau prieš akis vis tiek stovi to gražiojo Afganistano vaizdas. Dėkoju rašytojui už tai, kad sugebėjo taip gražiai jį pavaizduoti.

O perskaičiusi knygą ir pati užsimaniau palaidyti aitvarą.. Pradėsiu laukti vasaros, kuomet galėsiu tai padaryti :)

Kad jau išsikėliau šiems metams sau knygų skaitymo iššūkį, tai stengiuosi jo ir laikytis. Prieš kelias dienas įveikiau 37 Signals kompanijos by-produktą* - knygą ReWork. Iš pažįstamų hakerių** rato esu vienas...

Kad jau išsikėliau šiems metams sau knygų skaitymo iššūkį, tai stengiuosi jo ir laikytis. Prieš kelias dienas įveikiau 37 Signals kompanijos by-produktą* - knygą ReWork. Iš pažįstamų hakerių** rato esu vienas paskutiniųjų perskaičių šią knygą, nes kiti (ypač Rūbininkai***) ją jau įveikę prieš kelis metus - tik jai pasirodžius. Nors tiesą sakant nėra čia ką ir įveikinėti - knyga nedidelė, lengvai skaitoma ir gali būti sugriaužta per vakarą.


Tad visgi apie ką ši knyga? Knygos autorius Jason Fried - vienas iš šios kompanijos įkurėjų - rašo apie savo kompaniją, jos darbo tvarką, filosofiją ir principus, kuriais vadovaujasi 37 Signals. Kompanija laužo bet kokius universitetinius ir enterprise'inius standartus. Sakot, kompanija negali sąmoningai atsisakyt augimo? Sakot, jos kuriamas produktas nebus patrauklus jei turės mažiau funkcijų nei konkurentų analogas? Sakot, be pinigų kišimo į reklamą Jūsų produkto niekas nežinos? Sakot neįmanoma dirbti, kai įmonės darbuotojai išmėtyti per 8 pasaulio miestus dviejuose žemynuose? Sakot...? Sakot? Sakot?! 37 Signals akivaizdžiai išsprogdino šiuos ir daugelį kitų įsišaknijusių stereotipų, kuriuos, atrodo vardinčiau net pakeltas vidurnaktį iš miegų. Jie tiesiog daro tai kas jiems patinka ir daro tai teisingai! Štai, tas žodis kurio ieškojau, norėdamas apibūdinti šią knygą: tai knyga aprašanti KAIP DIRBTI TEISINGAI.

Aš tokias knygas vadinu motyvacinėmis. Motyvacinėmis todėl, kad perskaitai ir, atrodo, nuo šiol viską žinai ką ir kaip reikia daryti :-) Todėl periodiškai verta po vieną tokią perskaityti, kad vėl užliptum ant tako ar nudžiugintum save: "Ha aš irgi taip darau!". Taip, dalis informacijos ReWork'e jau girdėta ar skaityta kažkur kitur, tačiau tai ne šiaip kokio nors pačio-savęs-valdymo-guru knyga "Kaip padidinti produktyvumą 999%". Tai istorija, pagrįsta 37 Signals kompanijos patirtimi. Labai gerai, kad knyga trumpa, dėl to ir susivirškina labai smagiai. Mielai kada nors perskaitysiu ją dar kartą, vietoj to, kad ieškočiau kitos ta pačia tema.

* Paaiškinimo ieškokite knygoje ReWork, skyriuje "Sell your by-products".
** Ne tų, kurie viską laužo, o tų kurie programuoja.
*** Tie, kurie programuoja su Ruby.

Ech... Perskaičiau dar vieną puikią knygą. Nesinorėjo užversti paskutinio puslapio. Tai užuojautos pilnas pasakojimas apie vergovinę santvarką Amerikoje. Rašytoja vaizduoja sunkų vergų, beteisių gyvulių gyvenimą....

Ech... Perskaičiau dar vieną puikią knygą. Nesinorėjo užversti paskutinio puslapio. Tai užuojautos pilnas pasakojimas apie vergovinę santvarką Amerikoje. Rašytoja vaizduoja sunkų vergų, beteisių gyvulių gyvenimą. Kažkodėl apie vergovę galvodavau daug paprasčiau: yra ponai, yra jų vergai. Pastarieji dirba, už tai yra išlaikomi. Vienas kitam neša naudą. Galbūt todėl labai nustebino romane aprašomas turtingųjų vergvaldžių požiūris į šiuos žmones. Vergai - žemesnės rasės, purvina apskretusi tamsuomenė. Jie negali jausti tokių pačių jausmų kaip baltieji, todėl jiems visai nėra svarbu, kad nuo motinų atskiriami jų vaikai ir parduodami. Jie negali mylėti. Ponai šlykštisi savo nuosavybe lyg tai būtų gyvatės ar rupūžės. Juos galima mušti ir užmušti ir niekas į tai nekreips dėmesio, nes tai pono daiktas. Net dvasininkai pamokslauja, kad tokią sistemą sukūrė Dievas, liepdamas vieniems valdyti, o kitiems paklusti. Aišku, yra ir gerųjų ponų, kurie tausoja ir vertina savo vergus. Tačiau jie nepajėgūs priešintis įstatymams, kurie vergus palieka beteisiais. Šalia bjauriųjų vergvaldžių autorė iškelia puikiųjų šeimininkų Šelbio, Sen Klero paveikslus kaip žmogiškumo pavyzdį. Žavi jaunosios panelės Evos poelgiai, kuri myli savo vergus ir net mirdama dovanoja jiems savo brangiausią turtą plaukų sruogas. O šalia - siaubingos istorijos. Ypač sukrėtė pasakojimas, kai vergei susilaukus vaiko ir dėl sunkaus darbo netekus pieno, šeimininkė neleido jo nusipirkti ir kūdikis mirė.

Pagrindinis romano veikėjas vergas dėdė Tomas - negras, kuris savo pamaldumu, sąžiningumu ir gera širdimi kovoja prieš blogį. Daug tenka ištverti gerajam Tomui: ir gero, ir blogo. O mes šalia. Skaitome, užjaučiame, piktinamės. Jei knyga sukelia jausmus, reiškia ji pavykusi.

Manoma, kad šis kūrinys turėjo įtakos vergovės panaikinimui. Tikrai nesudėtingai skaitomas, bet labai vertingas, kūrinys, kurį turėtų perskaityti ir vaikai ir suaugę. Rekomenduoju.

Trumpai - aukščiausio teismo pareigūnė, pasinaudodama tarnybine padėtimi, įtaiso pasiklausymo aparatūrą savo mylimojo psichiatro kabinete, tikėdamasi sužinoti, ar mylimasis neturi meilužės. Kiekvieną vakarą ji gaudavo...

Trumpai - aukščiausio teismo pareigūnė, pasinaudodama tarnybine padėtimi, įtaiso pasiklausymo aparatūrą savo mylimojo psichiatro kabinete, tikėdamasi sužinoti, ar mylimasis neturi meilužės. Kiekvieną vakarą ji gaudavo įrašus ir juos klausydavo. Ji išgirdo baisių dalykų. Ir iškart suprato, kad pas psihiatrą lankosi pagyvenęs vyriškis ir pasakoja apie savo sūnų, kuris turi žudikiškų polinkių. Pareigūnė netrunka suprasti, kad tai bus Paryžiuje siaučiantis žudikas kanibalas. Prasideda žudiko gaudynės.

Siužetas įtemptas ir nenuspėjamas. Kaip ir visuose Grange romanuose gausu aprašymų, daug dėmesio skiriama detalėms. Kiek žmogus gali turėti įkvėpimo, kad sukurtų tokį romaną? Neįmanoma nuspėti, ką sužinosi perskaičius kitą puslapį. Veiksmas rutuliojasi žaibišku greičiu. Rašytojas skatina skaitytojo fantaziją, tačiau ji toli gražu neprilygsta rašytojo sukurtiems įvykiams. Kai pateikiama tiek daug versijų, tai kas pagalvotų, kad žudikas kanibalas yra......... Paskaitykite ir sužinosite. Patikėkit, pabaiga tikrai nenuvils. Kaip visada, J.CH. Grange neprilygstamas ir nenuspėjamas, jam nesvetima mistika. Nors gerai pagalvojus, tai jokios mistikos ten nėra - viskam yra paaiškinimas, kuris visada slypi žmogaus pasąmonėje.

"Visos laimingos šeimos panašios vienas į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip" - taip prasideda garsusi L.Tolstojaus romanas "Ana Karenina". Šiame romane aprašomos kelių šeimų laimingos ir sunkios gyvenimo...

"Visos laimingos šeimos panašios vienas į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip" - taip prasideda garsusi L.Tolstojaus romanas "Ana Karenina". Šiame romane aprašomos kelių šeimų laimingos ir sunkios gyvenimo akimirkos.

Romane, sakyčiau, yra du pragrindiniai veikėjai Ana Karenina ir Levinas. Tai žmonės, kurie ieškojo savo tikrosios meilės, tačiau jų paieškos baigėsi skirtingai... Ana Arkadijevna Karenina - aukštuomenės ponia, Konstantinas "Kostia" Dmitriječius Levinas - valdantis ūkį užmiestyje. Jie yra susitikę tik keletą kartų, tačiau jų likimas yra susietas, bet ne giminystės ryšiais (kokiais sužinosite perskaitę knygą).

Moterys vaizduojamos (bent jau man taip atrodo) kaip tuščios asmenybės, mąstymas labai banalus - joms svarbiausia, kad vyras visada būtų šalia, rodytų beribį dėmesį ir dėl tokios meilės yra atsisakoma net vaikų...

Apie Anos gyvenimą romane minima išties labai subtiliai ir ne tiek jau daug, kiek norėtųsi (juk romanas pavadintas jos vardu). Sakyčiau tai dviejų dalių romanas apie aukštam luomui priklausančius žmones, jų gyvenimą, koks jis išpuikęs ir egoistiškas. Žmonės romane aprašomi kaip egoistai, nes net ir šeimoje gyvenantiems pirmiausia galvojama apie save, nėra žodžio "mes", yra tik "aš". Ir ko tik nepadarysi, kad tik tau "pačiam" būtų gerai, kad tik viskas priklausytų tau ir tik tau...

Karenina vaizduojama kaip stipri moteris, juk ne kiekviena ryžtųsi palikti savo vyrą ir vaiką dėl meilužio, bet... iš tiesų ji yra silpna, juk "pakvaišusi" dėl meilės ryžtasi nutraukti savo gyvenimą.

Ir kas gi ta meilė yra, kad dėl jos galima paaukoti ne tik vaikus, bet ir savo gyvenimą????...

L.Tolstojaus "Ana Karenina" - tai knyga, kurią labai norėjau perskaityti ir turėti savo lentyje. Nesigailiu nei vienu perskaitytu puslapiu, gal po kelių metų šį romaną atsivertus pamatysiu visai kitokį vaizdą, nei jis susidarė šiuo metu :)

Manau, jog perskaičius šį romaną galima net ir pasimokyti tam tikrų dalykų, tad gero skaitymo ir mėgavimosi klasika!

Šią Jurgos Ivanauskaitės knygą nusprendžiau perskaityti, nes tai pirmoji jos knyga, sukėlusi nemažai kalbų. Kaip teigiama daugelyje atsiliepimų - tai šokiruojantis kūrinys apie nuodėmingą moters meilę kunigui. Puikiai...

Šią Jurgos Ivanauskaitės knygą nusprendžiau perskaityti, nes tai pirmoji jos knyga, sukėlusi nemažai kalbų. Kaip teigiama daugelyje atsiliepimų - tai šokiruojantis kūrinys apie nuodėmingą moters meilę kunigui. Puikiai įsivaizduoju, kas visuomenei ir literatūros žinovams sukėlė tokį nepasitenkinimą, tačiau nereikia pamiršti, kad knyga pasirodė 1993 m., o dabar jau prasideda 2013m...

Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Šiuolaikinių skaitytojų jau beveik niekas nestebina - nei atviros meilės scenos, nei žiaurumas, nei uždrausti meilės ryšiai, apie kuriuos ankščiau atvirai kalbėti būdavo tabu. Dėl to šią knygą sunku įvertinti, nes laikai, stereotipai keičiasi, o kartu ir požiūris į juos.

Šią knygą sudaro trys istorijos, kurių pagrindinės veikėjos yra trijų skirtingų laikotarpių moterys, tačiau jų gyvenimai ir likimai neatsiejamai panašūs. Šių laikų mergina, pamilusi kunigą; raganavimu apkaltinta moteris, pamilusi vienuolį; Marija Magdalietė, išpažinusi meilę Dievui. Šių moterų likimai atskleidžia vidinius konfliktus, slaptus troškimus ir bandymus suprasti save, savo gyvenimo prasmę. Jų istorijas vienijanti ašis - Dievo ieškojimas, jo malonės siekimas. Mano nuomone, šioje knygoje labai jaučiamas rašytojos siekis išaukštinti moterį, įprasminti jos kančias ir parodyti jos tvirtybę besiblaškant painiuose gyvenimo labirintuose. ("Ištversi. Visos ištveria. Aš nežinau, ar yra toks dalykas, kurio moteris neištvertų. Kai kam atrodo, kad Dievas prakeikė moterų giminę. O yra priešingai. Jis mums davė jėgų viską ištverti.")

Tai nėra paprasta istorija, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai kažkas "giliau", tačiau viskas paslėpta už metaforų, simbolių bei dramatiškų veikėjų dialogų. Dėl to J. Ivanauskaitės rašymo stilius toks įdomus, neįprastas ir vaizdingas. Ši knyga tikrai originali, tačiau pakankamai sudėtinga, nes suprasti tikrąją jos esmę ir prasmę sugebės tikrai ne kiekvienas.