Knyga, kurią skaičiau yra sudaryta iš dviejų tomų. Pirmas tomas pilnai užbaigtas. Antras buvo rašomas tada, kai jau buvo išleistas pirmasis tomas. Bėda ta, kad rankraštis nebaigtas. Leidinio, kurį skaičiau (išleistas 1954...

Knyga, kurią skaičiau yra sudaryta iš dviejų tomų. Pirmas tomas pilnai užbaigtas. Antras buvo rašomas tada, kai jau buvo išleistas pirmasis tomas. Bėda ta, kad rankraštis nebaigtas. Leidinio, kurį skaičiau (išleistas 1954 m.), antras tomas iš viso sudėliotas iš gabaliukų, daug kur trūksta skyrių. Pasirodo, kad prieš mirtį rašytojas turėjo daug vidinių kovų ir sudegino savo antrąjį tomą. Tai skaitytojui liko tik nuotrūpos iš rastų juodraščių. Labai gaila, nes antrame tome labiau atsiskleidžia pagrindinis herojus Čičikovas, jo vertybių gama ryškėja ir visas veikimas bei daugiau veiksmo, daugiau aplinkybių, daugiau skirtingų veikėjų. Nežinau, gal naujuose leidiniuose tas trūkstamas tekstas atkurtas, bet man teko skaityti tik rankraščio rastas dalis.

Nesuprantu, koks talentingas šitas rašytojas. Kas jis buvo? Gal koks žmonių analitikas, stebėtojas, kiaurai matantis kitus žmones? Čia beveik vadovėlis dabartiniam žmonių elgesio tyrinėtojui. Nori paskaityti apie šykštų žmogaus tipą, prašau, tau čia toks portretas pateiktas su aplinkos detalėmis, su kalbos maniera, su sielos vingrybėmis. Nori paskaityti apie nevykėlio tipą, prašom, ir tas išnagrinėtas. Tiek skirtingų charakterio žmonių ir jie tokie gilūs, tikri. Aš nesuprantu, kaip taip įmanoma smulkiai, gyvai, tiksliai su visomis detalėmis ir dialogais sukurti personažus, kurie yra visai kitokie nei tu. Gal čia ir yra talentas.

Rašoma, kad Gogoliui pagrindinis vaizdavimo dalykas buvo Rusijos dvarininkija ir baudžiavinė santvarka. Kūrinys kliuvo ir tuometinei cenzūrai, nes turėjo antibaudžiavinę prasmę. Valstiečių pardavimas kaip prekė? Kas apie tai garsiai kalba? Pats kūrinys yra satyra. Rašytojas naudoja įžvalgų ir švelnų humorą.

„Po užkandžio buvo pietūs. Čia geraširdis šeimininkas tiesiog galvažudžiu pavirto. Vos pastebėdavo, kad kas turi tik po vieną gabalą – tuojau pridėdavo jam antrą, tardamas: „Be poros nei žmogus, nei paukštis negali gyventi pasaulyje.“ Kas jau turėjo du – įversdavo jam trečią, sakydamas: „Kas čia per skaičius du? Juk dievas trejybė.“ Jei svečias suvalgydavo tris, jis tuojau: „Kas gi yra matęs vežimą trimis ratais? Kas gi stato pirkią trimis kampais?“ Keturiems irgi turėjo jis priežodį, penkiems – taip pat. Čičikovas suvalgė ar tik ne dvylika gabalų ir galvojo: „Na, dabar šeimininkas nieko nebepritaikys.“ Bet kur tau! Šeimininkas nė žodžio netaręs, padėjo jam į lėkštę nugarinę dalį veršiuko, kepto ant iešmo, su inkstais, ir dar kokio veršiuko!
- Dvejus metus pienu auginau, - tare šeimininkas, - kaip sūnų popsčiau!
- Negaliu, - tarė Čičikovas.
- Jūs paragaukite, o tada sakykite, negaliu!
- Netilps, vietos nėra.
- Juk ir cerkvėje nebuvo vietos, o įėjo gorodničius, ir atsirado. O jau tokia spūstis buvo, jog obuoliui nukristi nebuvo vietos. Jūk tik pamėginkite: šitas gabalas – taip pat gorodničius.“ (346p.)

“- Leiskite man, didžiai gerbiamasis, grįžti prie nutraukto pokalbio temos, - tare Čičikovas gerdamas dar vieną stikliuką avietinės, kuri ištikrųjų buvo puiki. – jeigu, sakykime, aš įsigyčiau tą dvarą, kurį jūs teikėtės paminėti, tai per kiek laiko, ar greit galėčiau praturtėti iki tokio laipsnio…
- Jeigu jūs norite, - rūsčiai ir griežtai pertraukė itin suirzęs Kostanžoglas, - praturtėti greitai, tai jūs niekuomet nepraturtėsite; jei norite praturtėti, nesiteiraudamas laiko, tai praturtėsite greitai.
- Matai, kaip! – tarė Čičikovas.
- Taip,- tarė Kostanžoglas trūkčiojamai, lyg pykdamas ant paties Čičikovo, - reikia mylėti darbą. Kitaip nieko neišeis.“ (370 p.)

Nikolajus Gogolis "Mirusios sielos"...

Kai knyga puiki, tai labai sunku pasidalinti įspūdžiais.. Ne todėl, kad būtų keblu išvardinti jos privalumus ar trūkumus, tiesiog norisi pasakyti daug, bet sakiniai dėliojasi kreivai...

Nikolajus Gogolis "Mirusios sielos"...

Kai knyga puiki, tai labai sunku pasidalinti įspūdžiais.. Ne todėl, kad būtų keblu išvardinti jos privalumus ar trūkumus, tiesiog norisi pasakyti daug, bet sakiniai dėliojasi kreivai šleivai... Susiduri su rašytojo didžiausia problema - kūrybiniu užtemimu... Ir nors vilku stauk... rašau, braukau, vėl iš naujo bandau ir kaip nesigauna taip nesigauna... Apima neviltis, bet pasiduoti lygioje kovoje negaliu sau leisti...

Pradėsiu nuo to, jog Nikolajus Gogolis mane įvedė į rusų literatūrą... Tai pirmoji ruso rašytojo knyga, kurią perskaičiau... Ir nors knygoms tautybė nesvarbi, kaip ir skaitytojui (bent jau turėtų taip būti), bet rusų literatūra yra KAŽKAS TOKIO, apie ką yra šnekama, kaip apie ypatingą ir itin reikšmingą... Ilgą laiką galvojau, jog tai tiesiog žmonių sentimentai... (lietuviškasis plikbajorio kompleksas matyt čia suveikė: visa, kas rusiška - atmesti....) Visgi nepabandyti žmogus tiesiog negali, negalėjau ir aš, ir ačiū dievui pabandžiau... Nors tai pirmoji, ir kolkas vienintelė, ruso literato knyga, kurią perskaičiau, tačiau sustoti neketinu... Kodėl? Todėl, kad rusų literatūra plati, kaip pati Rusija: su savo didybe, kazokišku ūpu, skurdu ir auksu...

Tikrai nerekomenduočiau šios knygos mokyklinio amžiaus skaitovams, ne dėlto, kad manyčiau, jog jie kvaili... tikrai ne... Šiai knygai reikia subręsti, gauti gyvenimiškos patirties, kitu atveju vargu ar iš jos pasiimsi, ką galėtum... Subtilus humoras, meistriškas autoriaus mokėjimas pasišaipyti iš bajoriškojo luomo atstovų ydų.. skaičiau ir kėlė šypseną, kartais net juoką pasakojimi pagrindinio herojaus Čičikovo nuotykiai... O jų būta įvairiausių...

Ši Nikolajaus Gogolio novelė susideda iš dviejų dalių... Antroji dalis nebaigta... Čia gal ir būtų visai smagu truputį papasakoti istoriją, kodėl antrosios dalies autorius nebaigė... Trumpiausias atsakymas - numirė... Bet jis būtų ne visai tikslus... Išleidęs pirmą knygos dalį, N. Gogolis susilaukė kritikos, jog labai tendencingai ir ganėtinai per stipriai pasišaipė iš bajoriškojo sluoksnio... Galbūt būta ir kitų paskatų, bet fakto nepaneigsi, jog Gogolis sugalvojo ir parašė antrąją dalį, kurią pats sunaikino... tada, matyt, užėjus kūrybiniam marazmui, sugalvojo, kad reikia vėl atkurti ką buvo parašęs... kaip katė su kačiukais... O galutiniam variante kai ką pats autorius išmetė, neaišku dėl kokių priežasčių, ir mus pasiekusi antroji dalis ne visus skyrius turi, kai kur trūksta žodžių... Toks ne visai suredaguotas darbas...

Visgi apie antrąją dalį nenorėčiau išsiplėsti... Nepasakyčiau, kad ji labai nublanksta prieš pirmąją, tačiau kažko kūrybiškai naujo ir įdomaus vargu ar berastum..

Na o pirmoji dalis - tai aukso luitas... Atrodytų absurdiškas yra pagrindinio herojaus planas nusipirkti mirusias mužikų sielas, tačiau bajorų charakteriai pavaizduoti taip įtikinamai ir tokie žavūs, kad dar labiau pastiprina tą apsurdiškumo skonį.. o tai atveria kelią į šypsenas...kartais nesijuokti iš aprašomų įdomybių tiesiog neišėjo... Jokiu būsu nenoriu pasakyti, kad skaitysite ir kvatositės už pilvų susiėmę... Gogolis iš tiesų suprato, kas yra subtilus humoras ir puikiai tai iliustravo šioje novelėje.. Ar bent jau jo humoro jausmas artimas manajam...

Kas iš tiesų įtraukia šioje knygoje, tai kad neįmanoma nuspėti kas bus... pavyzdžiui ilgai autorius vedžioja skaitytoją už nosies ir nepasakoja, kas tas Čičikovas yra, o juk pagrindinis veikėjas... arba kodėl jis nusprendė supirkinėti mirusias mužikų sielas.... knygoje nuolat paliekama šiokia tokia intriga... tad numesti knygos į šalį tikrai nesinori, nes kyla žingeidus noras sužinoti: o kas bus toliau?

Didžiausia kritika šiai knygai būtų, kad antros dalies vargu ar reikėjo... bet ši kritika tokia menka, kad ji nublanksta kaip smilga rūke...

Nikolajus Gogolis (1809 m. 1852 m.) - ukrainiečių kilmės rusų rašytojas.

Romane "Mirusios sielos" vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias baudžiauninkų sielas bei kuriami...

Nikolajus Gogolis (1809 m. 1852 m.) - ukrainiečių kilmės rusų rašytojas.

Romane "Mirusios sielos" vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias baudžiauninkų sielas bei kuriami groteskiški dvarininkų paveikslai. Veikėjai vaizduojami buitinėse situacijose, dažnai sudaiktinami, bet į absurdišką vyksmą neįtraukiami. Romane derinama nuotykių, kelionių, buitinio romano bruožai. Spaudoje romanas buvo įvertintas kaip socialinė kritika. Tam prieštaraudamas N. Gogolis parašė antrą tomą, kuriame pavaizdavo dvarininkų dvasinį atgimimą (paskui rankraštį sunaikino). Vėliau pradėjo rašyti iš naujo, paaštrėjus dvasinei krizei prieš mirtį rankraštį sudegino (likę fragmentai išspausdinti 1857 m.).

(Informacijos šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Nikolajus_Gogolis )



Skaičiau leidyklos "Vaga" išspausdintą leidimą (1965m.). Vertė M.Miškinis, iliustracijos - P.Boklevskio.



Tai buvo pirmoji mano pažintis su šiuo literatūros klasiku ir ji man tikrai patiko bei įsiminė.



Tiesa, knyga į mano rankas papuolė atsitiktinai - radau ją padėtą kaip nereikalingą tam tikroje savo miesto viešoje vietoje. Kokioje? Paslaptis... Nors kokia čia paslaptis - tiesiog prie miesto bibliotekos durų stovi tokia spintelė, kur miestelėnai kartais atneša ir padeda jiems nereikalingas ar neįdomias knygas. Galiu jiems tik padėkoti, kad čia suradau ne tik Mirusias sielas, bet ir Ponią Bovari, Raitelį be galvos, Juodąjį obeliską ir dar daug kitų gerų knygų. AČIŪ! Beje, ir pati esu ne kartą nunešusi savo knygų, tikiuosi, kam nors jos pravertė.



Atleiskit už šį nedidelį nukrypimą. Grįžtu prie Nikolajaus Gogolio - puikaus pasakotojo, pasižyminčio šmaikštumu, ironija, humoro jausmu. Veikėjai, jų išvaizda ir būdas pavaizduoti labai įtikinančiai. Skaityti šią knygą buvo tikras malonumas. O kur dar charakteringai žavios pagrindimų veikėjų iliustracijos! Ką čia daug bepridursi - klasika yra klasika... Tik gaila, kad knyga baigiasi nutrūkusiu rankraščiu ir skaitytojui lieka pačiam pabaigti istorijas ir nuspręsti spalvingų herojų likimus. O gal ir visai ne gaila?.. Juk ar įmanoma padėti galutinius taškus ant visų "i" ir užbraukus brūkšnį viską pabaigti? Turbūt ne, nes skaitant knygą ji tarsi atgyja ir užvertus paskutinį puslapį kažkas (kartais visai neapibrėžto, gal tik kažkokia nuojauta ar jausmo šešėlis) vis dėlto palieka prote, širdyje, sieloje. Norėčiau tikėti, kad tokiu būdu knygos niekada nemiršta, jos apsigyvena mumyse. Neleiskime, kad tų knygų istorijos, jų prisiminimai, pagaliau mūsų Sielos, nurimtų, ar dar blogiau - numirtų ...