J. D. Salingeris - vienas savičiausių ir subtiliausių autorių iš visų mano skaitytųjų. Jo devynių apsakymų rinktinė nepasiduoda apibūdinama vienoje lakoniškoje recenzijoje, kita vertus, amerikiečių prozininko kūrybos...

J. D. Salingeris - vienas savičiausių ir subtiliausių autorių iš visų mano skaitytųjų. Jo devynių apsakymų rinktinė nepasiduoda apibūdinama vienoje lakoniškoje recenzijoje, kita vertus, amerikiečių prozininko kūrybos bruožų turbūt paprastai neapibrėši net išsamiom studijom ir monografijom.

Antai šios rinktinės pabaigoje publikuojamas ir atskiras kritikės tekstas, kuris, mano požiūriu, rašytojo tekstų nepaaiškina, neišplečia, o veikiau nuo literatūrinio pulso atitolina. J. D. Salingeris nepasiduoda siaurai mokslinei analizei, nes yra daugiasluoksnis, nevienareikšmis.

Abejoju, ar verta ir prasminga rinktinę apibūdinti glaustai. Apsakymuose vaizduojami įvykiai yra kasdieniški, tačiau labai specifiškai sutankinti, įsodrinti, įkrauti. Autorius įtampą ir intrigą kuria išskirtinai per eigą ir dialogus, o aprašinėjimų vengia. Jokios didaktikos ir moralizavimo - skaitytojui leidžiama pačiam nutuokti, kas su veikėjais dedasi. J. D. Salingeris siūlo aukščiausios prabos literatūrą, elegantišku ir meistrišku kalbėjimu liudijančią žmogiškosios būties trapumą. Ir žinoma, knyga visiškai netinka veiksmo ar įmantraus siužeto mėgėjams.

Mintis, kad Mija turės praleisti visas žiemos atostogas Genovijoje, jai visai nepatinka. Kai visi jos draugai linksminsis, ji turės deramai elgtis, ir mokytis princesiškų dalykų, su savo senele. Jai taip pat nepatinka, kad reikia...

Mintis, kad Mija turės praleisti visas žiemos atostogas Genovijoje, jai visai nepatinka. Kai visi jos draugai linksminsis, ji turės deramai elgtis, ir mokytis princesiškų dalykų, su savo senele. Jai taip pat nepatinka, kad reikia išsiskirti su vaikinu, kurį ji įsimylėjusi, bet ją kamuoja ir abejonės ar vaikinas kurį ji myli, taip jaučia tą patį ir jai. Be visų šių Mijos problemų, dar ir jos senelė kišasi į jos gyvenimą. Jai nesvarbu, kad Mijos vaikinas yra gražuolis, bet senelė mano, kad Mijai jis netinka, nes yra nekilmingasis, ir Mijos senelė stengsis iš visų jėgų savo dukraitei įpiršti tikrą princą.

Pirmas įspūdis buvo, kad ir antroji knygų iššūkio knyga bus nuobodi.. Pirmieji 200 puslapių skaitosi gana lėtai, nors veiksmas knygoje nestovi vietoje. Man, kaip ir daugeliui, ji priminė S. Collins "Bado žaidinių" knygas:...

Pirmas įspūdis buvo, kad ir antroji knygų iššūkio knyga bus nuobodi.. Pirmieji 200 puslapių skaitosi gana lėtai, nors veiksmas knygoje nestovi vietoje. Man, kaip ir daugeliui, ji priminė S. Collins "Bado žaidinių" knygas: paaugliai, sulaukę pilnametystės; svarbūs apsisprendimai; gyvenimą keičiantys pasirinkimai; sunkumų įveikimai; naujos reikšmingos pažintys; paauliški santykių aiškinimaisi; kova dėl išlikimo; stiprėjančios asmenybės; noras pakeisti pasaulį... Bet knygai įpusėjus pagaliau prasidėjo intriga, įdomumas, žadėtieji siužeto posūkiai, širdį draskančios išdavystės ir baisios piktadarystės, tradicijų įtaka ir lemtingi apsisprendimai bei lauktieji romantiški jausmai, kurie pagyvina knygą.

Aprašymas - Čikagos visuomenė, kurioje gyvena Beatričė Prior, susiskirsčiusi į penkis luomus, išpažįstančius tam tikras vertybes: Teisuolių (vertinančių sąžiningumą), Nuolankiųjų (nesavanaudiškumą), Bebaimių (drąsą), Taikingųjų (draugiškumą), Eruditų (protą). Kasmet per Pasirinkimo ceremoniją šešiolikmečiai apsisprendžia, kuriam luomui tarnaus. Beatričei tenka rinktis. Be to, ji turi paslaptį, kurios niekam negali atskleisti, antraip jos gyvybei iškils pavojus. Sužinojusi, kad jos iš pirmo žvilgsnio tobulai visuomenei gresia žlugimas, Beatričė supranta, kad jos paslaptis gali išgelbėti mylimus žmones arba pražudyti ją pačią.

Išvada - pirmoji distopinės trilogijos dalis patiko. Greitai ir lengvai skaitosi - nuotykinė istorija su pamąstymais apie savo sprendimų pasekmes plius romantikos trupiniai. Pradedu skaityti tęsinį "Insurgentė"

Subjektyvus įvertinimas: 7 iš 10 balų

Kai taip retai juokiamės, ši knyga buvo tarsi nemokamas vitamino C šaltinis. Šmaikšti knyga.

Hanos požiūris į problemą ir jos sprendimas labai nustebino, privertė pažiūrėti į tokias istorijas kitu kampu. Tarp skaitytų...

Kai taip retai juokiamės, ši knyga buvo tarsi nemokamas vitamino C šaltinis. Šmaikšti knyga.

Hanos požiūris į problemą ir jos sprendimas labai nustebino, privertė pažiūrėti į tokias istorijas kitu kampu. Tarp skaitytų romanų ši knyga labai išsiskyrė. Nebuvo jokių meilės nuopolių ar pakilimų. Jokių išsiskyrimų ar susitaikymų. Jokių "amžinai ir laimingi". Tiesiog vienos šeimos istorija su labai jau kasdieniškom mūsų problemom, tokia artima visiems, su lengva ironijos gaidele. Taip kaip kartais atsitinka gyvenime... Ir kaip rašė knygos santrumpoj, tikrai prideda pasitikėjimo savimi!

Pavadinimas visai nepasufleravo kas bus rašoma šioje knygoje, tad kiekvienas puslapis buvo stagmena. Įdomu tuo, kad jau nuo pirmųjų puslapių žinojau kuom baigsis knyga, bet tai nesustabdė smalsumo sužinoti herojų istorijos iki...

Pavadinimas visai nepasufleravo kas bus rašoma šioje knygoje, tad kiekvienas puslapis buvo stagmena. Įdomu tuo, kad jau nuo pirmųjų puslapių žinojau kuom baigsis knyga, bet tai nesustabdė smalsumo sužinoti herojų istorijos iki galo. Kiekvienas mūsų nors kartelį esam beskaitydami knygą atsivertę paskutinį puslapį ir pasmalsavę kuom viskas baigsis. Šiuo atveju pats autorius tai padarė už mane.

Pagaliau išsipildė dar viena mano svajonė perskaityti šią daug kartų rekomenduotą Selmos Lagerliof kūrinį, kuris ir išgarsino rašytoją visame pasaulyje. Man Švedija - artima šalis, nors ir nebuvau dar nė sykio aplankiusi,...

Pagaliau išsipildė dar viena mano svajonė perskaityti šią daug kartų rekomenduotą Selmos Lagerliof kūrinį, kuris ir išgarsino rašytoją visame pasaulyje. Man Švedija - artima šalis, nors ir nebuvau dar nė sykio aplankiusi, bet sutikta mergina iš Švedijos sudarė įspūdį, kad tai labai įdomus ir savitas kraštas. Tad ir šį jausmą vėl tikėjausi patirti šioje knygoje, kurioje turėtų būti gausu mistikos, miškingų vietovių, charakteringų žmonių. Taip ir buvo - "Sakmė apie Gestą Berlingą" tik dar labiau susitiprino ir papildė įsivaizduojamą piešinį apie Švediją ir kokia dvasia tenais tyko.

Mane kūrinys įtraukė dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, nors ir keista, bet visuomet paimsiu seno leidimo knygą, kuri tirps tarp mano pirštų, nes patinka geltoni ir čežantys puslapiai, kurie atrodo slepia kažkokią paslaptį, ir kurią būtinai turiu sužinoti (gal čia taip pat polinkis skaityti praeitų šimtmečių autorių kūrinius, kurie nebespausdinami naujais leidiniais). Antra, autorės rašymo stilius. Toks jaukus, vaizdingas, realus, kad priminė man lyg A. Diumos knygas, kuriuose norisi ir liūdėti, ir džiaugtis besigilinant į siužeto istoriją. Trečia - magija, mistika, mitinės būtybės. Taip, sakmėje buvo pasakojama apie Gurlitos lokį, vaiduoklius, Duvrės raganą, Dievo pasiuntinį, mirtį, girios trobelę, kaip ir patys siužeto herojai - Sintramas ir majorienė, turintys didesnių galių, ir kiti paprasti žmonės, galintys užkeikti, prakeikti ir tikintys šiais veiksmais. Tai suteikė knygai nepaprasto žavesio.

Žinoma, kartais sunku buvo jausti vientisą istorijos liniją, sekti jos įvykius, kai kiti nauji įvykiai pasipildavo kitame skyriuje. Taip pat trūko pagrindinio veikėjo, nors pagal knygos idėją - tai Gesta Berlingas. Tačiau, kai pasakojama trečiu asmeniu, pagrindinis veikėjas tarsi išnyksta, nes tiek daug visko vyksta aplinkui siužetuose.

Vis dėlto, knyga pamokanti ir iškelianti vertybes, dorybes, žmogaus sąžiningumą ir jautrumą. Tai taip pat dar vienas pliusas, kodėl man patinka skaityti "ne apie nieką", o apie daug ką, nesvarbu, kad šios dorybės yra seniai žinomos. Džiaugiuosi, kad autorei pavyko parašyti apie tai, apie ką seniai buvo svajojusi prieš tapdama rašytoja - "knygose įamžinti savo krašto didybę, meilę jo gamtai ir žmonėms".

Morgan ir jos geriausia draugė Bree yra supažindinamos su Wicca religija, kai gražuolis naujokas Cal'as pakviečia jas į savo kuriamą naują wicca grupę (koveną). Morgan įsimyli Cal'ą iš karto, kaip ir dauguma miestelio...

Morgan ir jos geriausia draugė Bree yra supažindinamos su Wicca religija, kai gražuolis naujokas Cal'as pakviečia jas į savo kuriamą naują wicca grupę (koveną). Morgan įsimyli Cal'ą iš karto, kaip ir dauguma miestelio merginų, tarp jų ir jos geriausia draugė, ir atranda kad pati turi stiprių, nepaaiškinamų galių raganavimui.
Turiu knygos elektroninį variantą, tad negalėjau patikėti kai ją perskaičiau per pusdienį. Panašu, kad pirma dalis tik įžanga, viskas dar tik prasideda. Knygos apimtis nedidelė, tad skaitėsi labai greitai ir lengvai. Knygos istorija labai nenustebino, viskas kažkur jau matyta, bet dar neatbaidė skaityti toliau kitas knygas.

Oficiali dalis: 2000m. pasirodęs romanas, pasak kritikų, tai - nuoširdi, pažadinanti jausmus knyga. Tai apie meilės ir meno magiją, apie teisę būti savimi, apie vyrą ir moterį, kurie skirti vienas kitam, tačiau daugybę metų...

Oficiali dalis: 2000m. pasirodęs romanas, pasak kritikų, tai - nuoširdi, pažadinanti jausmus knyga. Tai apie meilės ir meno magiją, apie teisę būti savimi, apie vyrą ir moterį, kurie skirti vienas kitam, tačiau daugybę metų taip ir nesugeba kits kito pasirinkti. Iki septinto susitikimo... Nuėję ilgą kelią, matuojamą šešiais trumpais susitikimais, Ruta Neset, jau pasaulietinio lygio dailininkė, ir verslininkas Gormas Grandė pagaliau išsivaduoja iš praeities šešėlių...

Mano jausmai: Kai pradėjau skaityti šią knygą, pasirodė, kad Wassmo kuriami herojai kaip rašytojo John Irving - keisti, saviti. Štai citata apie Rutą:

"Ruta, suprantama, neprisiminė savo gimimo. Tačiau ją imdavo šiurpas vien apie tai pagalvojus. Gimimas. Gėda ir nešvarumai, Dievo bausmė ir gąsdinanti paslaptis, sukruvinti, apteršti skudurai. .. Ji mielai būtų tikėjusi, kad vaikus atneša gandras."

Bet čia tik pirmas toks įspūdis. Visa istorija yra kur kas žemiškesnė.

Kita mintis, kuri mane aplankė skaitant šią knygą, kad kūrinio nuotaika kaip tikro lietuviško filmo. Na, žinot, niūroka tokia ir ne visai suprantama, su siaubo filmo muzikiniu takeliu ir epizodais, kai pasakoma pora sakinių, bet nieko neįmanoma suprasti... Na, nepagalvokite, kad knyga tokia pat nesuvokiama. Ji tikrai gera... tik laimės, sėkmės akimirkomis girdima ta siaubo muzika iš lietuviško filmo.

Štai keletas citatų, kaip rašytoja kuria nuotaiką:

"Namai, pasidarydavo šalti ir glitūs."

"Kalba buvo drumsta."

"Rutos galva buvo kaip jūros išskalauta paukščio kaukolė."

"Elos akys išsiplėtė, jos pasruvo per veidą, išblukusius tapetus ir gėlėtą užvalkalą."

"Veriantis skausmas išlakstė raudonais skutais."

Verdiktas. Tai tikrai kokybiška, kitaip atskleidžianti jausmus knyga. Malonu ir kartu keista ją skaityti. Galvoje ir širdyje lieka veikėjų mintys, jų emocijos, tas jų keistokas pasaulis ir mintys, pastebėjimai.

Man patiko. Šiai knygai, ir šiai rašytojai dedu pliusą.

Tikrai ateityje dar bandysiu imti į rankas kurią nors H. Wassmo knygą.

Tai romanas apie revoliuciją Rusijoje. Tačiau nerasime jame istorinių įvykių aprašymų ar vertinimų. Pagrindinis romano herojus daktaras Živaga priima revoliuciją kaip neišvengiamybę, kaip gamtos reiškinį, kurio tėkmės...

Tai romanas apie revoliuciją Rusijoje. Tačiau nerasime jame istorinių įvykių aprašymų ar vertinimų. Pagrindinis romano herojus daktaras Živaga priima revoliuciją kaip neišvengiamybę, kaip gamtos reiškinį, kurio tėkmės neįmanoma pakeisti. Tai "keistas" herojus - jis ,atrodo, neišraiškingas, bevalis. Bevalis ta prasme, kad mes nerasime jo pozicijos, nuomonės, įvykių vertinimo. Živagos vertinimas - jausminis. Jis giliai išjaučia įvykius, žavisi revoliucija, kaip skausminga, bet būtina chirurgine operacija. Pats jis jaučiasi lyg maža smiltelė, patekusi į sūkūrį. Aplinkybių verčiamas, patekęs pas partizanus, jis atlieka savo, gydytojo, misiją, kuri nuo senų laikų leidžia šios profesijos žmonėms būti neutraliems. Bet nepaisant daktaro nesikišimo, jis pergyvena dėl kitos , neigiamos, revoliucijos įvykių pusės - sulaužytų žmonių likimų, chaoso visoje šalyje, žiaurių susidorojimų. Juk abiejose barikadų pusėse tokie patys žmonės. Živagos požiūrį puikiai atspindi epizodas, kai daktaras priverstas dalyvauti mūšyje, kur jis sužeidžia (galvojo, kad nušovė) jaunuolį, pas kurį randa įsiūtą 90-ą psalmę, atseit , saugančią nuo sužeidimų. Tą pačią psalmę randa įsiūtą į drabužius ir pas nukautą raudonarmietį.

Didelis dėmesys romane skirtas gamtos vaizdams, bet peizažą mes irgi matome per daktaro Živagos jausmų prizmę. Gamta jam sukelia stiprius pergyvenimus, tai artina romaną prie poezijos. Ir iš viso šis romanas labai poetiškas, jame randi tiek jausmų, kad tai įtraukia ne menkiau nei poezijos skaitymas.

Visai kitoks kitas romano veikėjas - Antiponas- Strelnikovas. Jis aktyviai dalyvauja revoliucijos įvykiuose,važinėdamas su baudžiamuoju traukiniu po šalį ir žiauriai slopindamas pasipriešinimą. Tačiau ir jis negali paveikti įvykių tėkmės, ir jo likimas tragiškas - Strelnikovas žūsta nuo savo bendražygių kulkos.

Šiuos du romano herojus jungia moters, Laros, paveikslas. Ji myli juos abu, sugeba rasti teigiamų bruožų abiejų vyrų asmenybėse. Lara mato šių vyrų išskirtinumą - Strelnikovo valingumą, ištikimybę, pasiaukojimą idealams, Živagos - intelektualumą, teisingumo jausmą, sąžiningumą.

Perskaičiusi romaną nesužinojau nieko naujo apie istorinius įvykius, bet įvykiai nušvito naujoje, sudėtingų prieštaravimų šviesoje. Tai revoliucijos vaizdas per žmonių, pergyvenusių ją, jausmų, pergyvenimų, minčių prizmę.