Kiekviena knyga yra naujas patyrimas Ši knyga man buvo labai neįprasta patirtis.Veiksmas vyksta žemėje po katastrofos. Sunaikinta viskas - augmenija ir gyvūnija, sudegę miškai, žuvę arba išmirę žmonės. Pagrindiniai...

Kiekviena knyga yra naujas patyrimas Ši knyga man buvo labai neįprasta patirtis.Veiksmas vyksta žemėje po katastrofos. Sunaikinta viskas - augmenija ir gyvūnija, sudegę miškai, žuvę arba išmirę žmonės. Pagrindiniai veikėjai, vyras ir berniukas, kurie eina keliu. Mes nesužinome net jų vardų, nes toje situacijoje tai nesvarbu. Iš herojų elgesio sužinome, kad tai tėvas ir jo mažas sūnelis. Jų tikslas - išgyventi. Pakeliui jie ieško maisto, drabužių apleistuose namuose, parduotuvėse ir pan. Labiausiai jiems tenka saugotis ...žmonių, nes toje neįprastoje situacijoje kanibalizmas tampa įprastu reiškiniu.

Knygoje nedaug įvykių, galima sakyti, jų kaip ir nėra. Svarbiausia romane - vyro ir berniuko santykiai, jų asmenybių evoliucija. Jie stengiasi neprarasti žmoniškumo, atjautos, gailesčio jausmų. Tai labiausiai atspindi epizodas su seniu - kai jie dalijasi maistu, nors nežinia, kada patys papildys maisto atsargas. Vyras visą laiką rūpinasi berniuku, stengiasi jį apsaugoti ne tik nuo fizinių pavojų, bet ir nuo žiaurių vaizdų, sutinkamų kelyje. Tačiau pats tėvas palūžta, neišlaiko įtampos, praranda norą gyventi. Berniukas, priešingai - nuo mažo, bejėgio, knygos pradžioje, kelyje įgauna dvasinės stiprybės, subręsta, ir jau pats rūpinasi tėvu knygos pabaigoje.

Veiksmo atmosferą sustiprina aplinkos aprašymas. Veikėjai keliauja visiškoje tyloje - nei paukščių čiulbėjimo, nei lapų šlamesio. Išprotėtėti galima vien nuo tos tylos.

"Žemė buvo duburiuota, sudūlėjusi ir bergždžia. Griovose mėtėsi nustipusių padarų kaulai. Neaiškaus mėšlo krūvos. Sodybų pastatai laukuose - nusilaupiusiais dažais, išlinkusia ir atšokusia nuo vinių apkala. Visa tai - be šešėlių ir be pavidalo. Kelias leidosi pro sudžiūvusių piktžolių džiungles. Pelkė su vandens paviršiuje plūduriuojančiomis sudžiūvusiomis nendrėmis..."

Paskaičius tokius aprašymus, susimąstai apie žmogaus veiklos padarinius. O jei knyga skatina mąstyti, tai gera knyga.

Du pagrindiniai veikėjai. Jauni. Gražūs. Aistringi.

Turinio veiksmas lėkštas. Bet sekso scenų daug. Ir tos pačios ne itin patrauklios. Atstumia ne todėl, kad mane glumintų. O todėl, kad rašymo stiliu primityvokas. Dialogai...

Du pagrindiniai veikėjai. Jauni. Gražūs. Aistringi.

Turinio veiksmas lėkštas. Bet sekso scenų daug. Ir tos pačios ne itin patrauklios. Atstumia ne todėl, kad mane glumintų. O todėl, kad rašymo stiliu primityvokas. Dialogai trumpi ir gruboki. Kalbama visada apie tą patį. Nėra kulminacijos. Bet yra intriga knygos pabaigoje, kuri leidžia tęsti pagrindinių herojų santykius kitose knygos dalyse.

Suvokiu, kad knyga šiuo metu viena populiaresnių pasaulyje. Bet nesuvokiu - kodėl? Joje neradau erdvės pamąstymams, fantazijoms, neradau moralo, prasmės, įdomių pokalbių, paslapties...ar dar kažko, kas būdinga gerai knygai.

Perskaičiau, nes "dabar skaito daug kas". Jaučiuosi pasidavusi pilkai masei. Dar kartą pasitvirtino faktas, kad "pijaras" - stiprus dalykas:)



Rūta, šimtas vaivorykštės atspavių;)

Jei reikėtų apie šią knygą parašyti tik vieną sakinį, tas sakinys skambėtų paprastai: "Kartą Amerikoje" yra knyga apie mafijos aukso amžių - laikus, kai Amerikoje galiojo sausasis įstatymas, kai suklestėjo legendinis...

Jei reikėtų apie šią knygą parašyti tik vieną sakinį, tas sakinys skambėtų paprastai: "Kartą Amerikoje" yra knyga apie mafijos aukso amžių - laikus, kai Amerikoje galiojo sausasis įstatymas, kai suklestėjo legendinis gangsteris Al Capone, o literatūros pasauliui buvo pristatyti tokie herojai kaip Vito Corleone ("Krikštatėvis").

Visgi apie šią knygą galiu parašyti daugiau nei sakinį, tad šia teise ir pasinaudosiu. Iš tiesų "Kartą Amerikoje" istorija nėra įspūdinga ar negirdėta: keli Pragaro virtuvės berniukai, prispausti vargo ir nepritekliaus, ima smulkiai nusikalsti, vėliau sukuria gaują, Sausojo įstatymo laikais suklesti, pralobsta ir... na, o kas seka po "ir", jau turėsite pasiskaityti patys, nes niekaip negaliu prisiversti sugadinti Jums skaitymo malonumo išduodama knygos atomazgą anksčiau laiko.

Taigi, istorijoje lyg ir nieko naujo, ypač jei anksčiau perskaitėte nors vieną romaną apie gangsterius. Ir vis dėlto, ši knyga turi kažką tokio: kažką, kas priverčia sulaikyti kvapą ir nepadėti knygos į šalį iki nebus užverstas paskutinysis puslapis. Viskas parašyta taip tikroviškai, neperspaustai, gyvenimiškai, kad taip ir norisi patikėti ant knygos esančiu užrašu "paremta tikrais faktais". Trumpai tariant, jei Jums patinka geros, gyvenimiškos, paprastos ir neprastos istorijos apie auksinius mafijos metus - labai rekomenduoju šią knygą. Nesigailėsite.

P.S. kai perskaitysite šią knygą, būtinai pažiūrėkite Sergio Leone filmą tokiu pat pavadinimu - tai iš ties šedevras, kažkodėl neįvertintas Oskaru, užtat puikiai įvertintas išrankiųjų imdb.com lankytojų (tik pirma perskaitykite knygą - manau, jog tada į filmo herojus žiūrėsite kiek kitaip, geriau suvokdami jų emocijas). Beje, filmas baigiasi visiškai kitaip nei knyga, tad nebijokite, jog knyga bus atėmusi filmo įdomumą :)

Nori ar nenori, tačiau remiantis istoriniais faktais sukurtos knygos priverčia susimąstyti ne vieną skaitytoją. Roko Flick (Roko Alvydo Liaukonio) romanas "Paskutinis traukinys" išties sukelia daugybę pasvarstymų: kodėl kelių...

Nori ar nenori, tačiau remiantis istoriniais faktais sukurtos knygos priverčia susimąstyti ne vieną skaitytoją. Roko Flick (Roko Alvydo Liaukonio) romanas "Paskutinis traukinys" išties sukelia daugybę pasvarstymų: kodėl kelių žmonių ambicijos sukelia pasaulinius karus, kodėl dėl vieno-kito išsišokėlio kenčia tūkstančiai, ar jėgos ir smurto demonstravimas yra tikrasis vyriškumas, kodėl karo grobiu dažniausiai tampa moters kūnas, kas atsakingas už alkanus, be tėvų likusius vaikus? ir t.t.

Kalbant apie patį romaną verta paminėti, jog kūrinys man, kaip skaitytojai, patrauklus tuo, kad pasakojimas vystomas dviem plotmėmis (dabarties ir praeities). Įdomu kartu su herojumi Valteriu ieškoti dingusio brolio buvusiame Kenigsberge, smalsu, kuo pasibaigs besivystantys herojaus ir jo gidės santykiai. Ne mažiau įdomūs, tačiau skausmingi Valterio prisiminimai apie šeimą, jį ir jo artimuosius ištikusią tragediją.

Roko Flick romaną "Paskutinis traukinys" vertinu labai gerai. Mielai skaityčiau antrą kartą.

Dar viena tų knygų, kurios dulkėjo lentynoj, o pradėjus skaityti, ir vėl, kelis kart buvo kilęs noras padėti į šalį.
Pirmas skyrius- kankynė- Islamo kraštų istorija, sausi faktai kur ir kas įvyko, nei priežasčių, nei...

Dar viena tų knygų, kurios dulkėjo lentynoj, o pradėjus skaityti, ir vėl, kelis kart buvo kilęs noras padėti į šalį.
Pirmas skyrius- kankynė- Islamo kraštų istorija, sausi faktai kur ir kas įvyko, nei priežasčių, nei pasėkmių. Nesusidūrusiam su šia religija, gali užduoti dar daugiau klausimų ir nežinomybės
Tolesni skyriai - tai ko ieškojau, tik rašymo stilius erzinantis - 200 psl skaičiau beveik 2 sav, kai paprastai užtenku porą vakarų.
Patiko šiitu legenda, kuri teigia, kad "tik nuo Chuseino mirties dangaus pakraštys auštant nusidažo raudonai".
Pritariu autorei, kad vakarų žiniasklaida "piešia" musulmonus blogiukus, kaip nuolat kovojančius žmones, tačiau daugelį metų jie gyveno taikiai, ir net savo religijos per prievartą niekam nepiršdavo, nevykdydavo žygių, kuriais būtų siekiama atversti kitatikius į "teisingą" religiją. Beje įdomu tai, kad musulmonai teigia, jog visi žmonės gimsta musulmonais, tik auklėjimas juos nukreipia kitais takais,t.y. kitas religijas, o į Islamą yra tiesiog "grįžtama". Atrodo natūralu, tačiau Islamas nėra vienodas: tarkim Europoje, Azijoje, Afrikoje ir JAV jis skiriasi, nes jis susipina su vietiniais papročiais ir tradicijomis.
Minusas - pritrūkau sąvokų žodynėlio.

Tad neapsiribokime vien "savo kiemu" ;)

P. S. Man didelį įspūdį paliko trys knygos apie musulmonų (arab.paklusęs) gyvenimus: 'Persepolis' (musulmonės gyvenimas tarp rytų ir vakarų. Komiksas rimta tema), 'Mečetės namai' (tikra giminės istorija nuo aukso amžiaus iki žlugimo. Meilės romanų gerbėjoms- nerekomenduoju) ir 'Tūkstantis saulių skaisčių' (apie moterų musulmonių gyvenimą). Pirmosios dvi- autobiografijos.

"Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą" yra paskutinė Millennium trilogijos dalis. Todėl ją vertinant negalima išvengti ir visos trilogijos konteksto. Pirmąją knygą, "Mergina su drakono tatuiruote", galima skaityti...

"Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą" yra paskutinė Millennium trilogijos dalis. Todėl ją vertinant negalima išvengti ir visos trilogijos konteksto. Pirmąją knygą, "Mergina su drakono tatuiruote", galima skaityti kaip atskirą istoriją. Po jos nėra būtina skaityti kitų dalių. Tačiau perskaičius antrąją - "Mergina, kuri žaidė su ugnimi" - nori nenori tenka skaityti ir trečiąją. Kodėl? Antroji dalis palieka daug klausimų. Ar Lisbeta Salander išgyvens? Ar išgyvens Karlas Akselis Budinas (a.k.a. Aleksandras Zalačenka)? Ar bus įvykdytas teisingumas? Kuo visa tai baigsis? Antroji knyga buvo naujos istorijos užuomazga, o trečioji - jos atomazga. Todėl šios dvi knygos būtinai turi būti skaitomos viena po kitos. Nes visi atsakymai yra trečiojoje dalyje.



Didžiąją knygos veiksmo dalį Lisbeta Salander yra prikaustyta prie Salgrenskos ligoninės lovos. Prikaustyta ne visai tiesiogine šio žodžio prasme. Tokius žodžius, kaip "prikaustyta", Lisbetos atveju reikia vartoti itin atsargiai, juk paauglystėje ji iš tikrųjų buvo diržais pririšta prie lovos Šv. Stepono psichiatrinėje ligoninėje 381 dieną. Šį kartą ji gydosi tris šautines žaizdas: klube, petyje ir galvoje. "Jam užėmė kvapą, kai apčiuopė kulkos įėjimo vietą ir suprato, kad merginai buvo šauta į galvą. Išėjimo angos nebuvo." [Stieg Larsson "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą", 8-9 psl.] Lisbeta nebūtų Lisbeta, jei iš karto nepradėtų kurpti pabėgimo ir dingimo užsienyje plano. Bet šį kartą jai to neprireikia. Rūpestingas gydytojas Andersas Junasonas pelno Lisbetos pasitikėjimą. Ypač po to, kai paprašytas žurnalisto Mikaelio Bliumkvisto pateikia jai išsiilgtą, nors draudžiamą (juk vyksta ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo nužudyti, kuriame ji yra kaltinama), prieigą prie išorinio pasaulio - jos delninuką. "Lisbeta Salander jautėsi laiminga. Širdis daužėsi krūtinėje, kai ji pirmą kartą per pastaruosius du mėnesius įsijungė savo delninuką ir įžengė į interneto erdvę." [Stieg Larsson "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą", 297 psl.] Mikaelis turi sugalvojęs planą, kaip ištraukti Lisbetą iš bėdos. Jam į pagalbą atskuba sesuo advokatė Anika Džianini. Nors ji nėra baudžiamųjų bylų specialistė, bet apsiima ginti Lisbetą, jei ši sutiks.



Tačiau sukurpti strategiją pasirodo ne taip jau lengva, kai 1991-ųjų metų tyrimo kopijos, kurios bene vienintelės gali įrodyti valdžios nusistatymą prieš Salander, yra pavagiamos, Mikaelio namuose įrengiama pasiklausymo įranga, o jis pats sekamas. Tuo pasirūpino Skyrius. Arba, kaip tai vadina Mikaelis, Zalačenkos klubas. Jie nori išsaugoti paslaptį ir dėl to yra pasiryžę net žudyti.



Stieg Larsson meistriškai kuria atmosferą, visi įvykiai yra apgalvoti ir veda prie atomazgos. Tik vienas dalykas man pasirodė pašalinis, nesusijęs su veiksmu - Erikos Berger, Mikaelio bendradarbės ir meilužės, šantažas naujajame darbe. Kurio kaltininką, žinoma, išaiškina Lisbeta.



Knygos epilogas atrodė, kad pavirs naujos knygos užuomazga. Bet kas jame prasidėjo, jame ir pasibaigė. Ši knygos dalis privertė mane šiek tiek jaudintis dėl to, ką pasirinks Lisbeta. Kol ji laikė vinių pistoletą Ronaldui Nydermanui prie sprando ir svarstė, mano galvoje sukosi vienintelė mintis: pasielk teisingai, juk teismas pasibaigė laimingai, valstybinės institucijos jau nebesiekia tavęs nutildyti. " - Mūsų klientė iš principo nenori kalbėti su policininkais ar kitais valdžios atstovais, juo labiau su psichiatrais. Priežastis gana paprasta. Dar nuo vaikystės ji bandė keletą kartų kalbėtis su policininkais ir socialinių tarnybų darbuotojais bei paaiškinti, kad jos mama kenčia Aleksandro Zalačenkos smurtą. Rezultatas buvo toks, kad ji kaskart būdavo nubausta, nes valstybės tarnautojai nusprendė, jog Zalačenka yra svarbesnis už ją." [Stieg Larsson "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą", 617-618 psl.] Dabar Zalačenka negyvas, o Salander laisva ir paskelbta veiksnia. Man tikrai nuoširdžiai palengvėjo, kai Lisbeta atitraukė improvizuotą ginklą, ir, nors pirmiausiai paskambino "Svavelšės MC" baikerių klubui, pranešė policijai.

Gavosi, jog trečia knyga iš atsarginių sąrašo. Tikiuos, kad nepakaitinė, o tiesiog papildoma, kurią perskaičiau.

Murakamio skaičiau "Norvegų girią" ir nieko daugiau. Bet jau pastarojoje pajutau (per personažus), kad traukia...

Gavosi, jog trečia knyga iš atsarginių sąrašo. Tikiuos, kad nepakaitinė, o tiesiog papildoma, kurią perskaičiau.

Murakamio skaičiau "Norvegų girią" ir nieko daugiau. Bet jau pastarojoje pajutau (per personažus), kad traukia tas japonas mane. Panašumą užuodžiau. Knygoje apie bėgimą jis pasitvirtino. Tai labai asmeniška biografinė knyga, savotiški memuarai, kuriuose skleistis Murakamio dvasiai padeda mintys apie bėgimą, vieną pagrindinių jo užsiėmimų. Panašumas su manimi - atitrūkimai ir keistumai. Kaip ir autorius, taip ir aš priėjau tam tikrą tašką gyvenime ir tiesiog priėmiau tuos savo keistumus ir atitrūkimus nuo visuomenės (norą pabėgti, užsidaryti, nebendrauti).

Knyga vertinga visiems galvojantiems rašyti. Ypač didesnės apimties kūrinius.

Vertinga visiems, kurie nori keisti gyvenimo kryptį. Murakamis po studijų dirbęs savo džiazo bare, sulaukęs 30-ies, ryžtingai jį parduoda ir pradeda rašyti.

Galiausiai, knyga vertinga bėgiojantiems. Pradinukams, profesionalams - visiems. Vertinga gal ne tiek programų sudarymui, techninės bėgimo pusės analizei, kiek dvasinei šio reikalo esmei nušviesti.

Įdomi knyga.Persiskaitė greit,bet apmąstymui dar prireikė laiko.Ši knyga skirta tiems,kas domisi tobulėjimu,siela,kodėl tu čia,tiems,kam rūpi Žemė..Jei tiki,kad Žemė pereina į kitą laikotarpį,į aukštesnių vibracijų...

Įdomi knyga.Persiskaitė greit,bet apmąstymui dar prireikė laiko.Ši knyga skirta tiems,kas domisi tobulėjimu,siela,kodėl tu čia,tiems,kam rūpi Žemė..Jei tiki,kad Žemė pereina į kitą laikotarpį,į aukštesnių vibracijų lygį,jei įdomu,kaip pereit ir tau pačiam,jei nori "nubusti"-čiupk šią knygą ir skaityk.Aišku,vien žinių neužtenka,būtina jas pritaikyt gyvenime..

Knygą sunku paleisti iš rankų dėl dagelio dalykų.Pirmiausia, labai intriguojantis ir sudėtingas pagrindinės knygos herojės gyvenimo kelias. Čia jis kurį laiką vinguriuoja ramiai ir staiga visai netikėtas posūkis, nelaukta...

Knygą sunku paleisti iš rankų dėl dagelio dalykų.Pirmiausia, labai intriguojantis ir sudėtingas pagrindinės knygos herojės gyvenimo kelias. Čia jis kurį laiką vinguriuoja ramiai ir staiga visai netikėtas posūkis, nelaukta situacija viską sujaukia, apverčia aukštyn kojomis. Eva gyvenimo audrų vėtoma ir mėtoma. Čia ji turtingos ponios namuose, čia vėl gatvėje arba džiunglėse tarp partizanų. Antra, knyga įdomi tuo, kad įtraukia skaitytoją į pagrindinius Čilės politinio gyvenimo įvykius:kovą prieš diktatūrą, už demokratiją ir žmogaus teises. Be to, per keleto šeimų likimus galima pažinti įvairiš tautų, įvairių socialinių sluoksnių gyvenimo būdą, papročius, tradicijas. Žodžiu, knygą verta paskaityti

Šią knygą būtų galima pavadinti maža menine enciklopedija. Išties, filosofijos istorija čia pateikiama nuosekliai, temos tarsi karoliukai veriasi viena greta kitos. Žodis "veriasi" šiuo atveju savyje talpina dvi reikšmes:...

Šią knygą būtų galima pavadinti maža menine enciklopedija. Išties, filosofijos istorija čia pateikiama nuosekliai, temos tarsi karoliukai veriasi viena greta kitos. Žodis "veriasi" šiuo atveju savyje talpina dvi reikšmes: skaitytojas turi galimybę filosofiją žingsnis po žingsnio suvokti, mat sudėtingiems ir abstraktiems dalykams paaiškinti pasitelkiami itin gyvenimiški ir taiklūs pavyzdžiai, taip pat nesunku justi ryšį, jungiantį vieną temą su kita, nes tai, kas filosofijos istorijoje liko mums už nugaros, mes vėl sutinkame priešais save, tik kitokiomis formomis - tarsi aidą prieš tai pasakytiems žodžiams. Manau, ši knyga puikiai galėtų būti naudojama kaip filosofijos pradmenų žinynas, nes net ir neskaitant visos knygos nesudėtinga būtų atrasti (juolab pasinaudojant knygos pabaigoje esančia vardų rodykle) reikalingas teksto atkarpas ir išardyti meninio bei dalykinio teksto sintezę.

Žinoma, pagrindinė romano ašis yra Sofija. Mergaitė, kuri staiga, pati to neinicijuodama, ima mokytis filosofijos. Į pašto dėžutę ima plūsti paslaptingi laiškai. Jų atsiradimas Sofijai nėra aiškus, tačiau perskaičius laiškus ima atrodyti, kad ir tai, ką ji iki šiol laikė įprastais dalykais, toli gražu nėra taip paprasta ir aišku.

Mergaitei vis dėlto pavyksta atrasti filosofijos ištakas, tačiau kuo toliau šia upe plauki, tuo daugiau nepažinto pasaulio veriasi. Greta to atsiranda paraleli Hildės ir jos tėčio Majoro Alberto Knago istorija. Viskas verčiasi aukštyn kojomis ir tampa nebeaišku, kur realybė, o kur fikcija. Vaizduojama situacija puikiai iliustruoja filosofijos gvildenamą žmogaus laisvės klausimą (kiek mano mintys, veiksmai ir gyvenimas yra laisva valia būtent mano apspręsti, o kiek tai yra Didžiosios Lemties sprendimas).

Nors šiame romane gausu absurdo detalių, tačiau kiekvienas mąstantis skaitytojas turėtų suvokti jų reikšmę ir gebėti rasti atsakymus į kilusius klausimus. Be abejonės, ne į visus klausimus romanas atsako. Daug jų gimsta skaitytojo sąmonėje labai natūraliai, keliaujant per filosofijos istoriją, mąstant apie jį supantį pasaulį, tačiau knygoje pateikiami įrankiai, kuriais naudodamiesi neišspręstus klausimus paversime išspręstais.

Kaip vertinčiau šią knygą? Subjektyviai kalbant, džiaugiuosi ją perskaičiusi. Nors kai kur prireikė įdėti daugiau pastangų skaitant, tačiau dabar juntu, jog praplėčiau savo pasaulio suvokimo ribas. Ši knyga tiesiog privertė susimąstyti apie dalykus, kuriuos įklimpę į kasdeinybę tiesiog praleidžiame pro akis, o aš panorau visgi kopti plonu triušio kailio plaukeliu aukštyn (gal net ir nebuvau visiškai nusileidusi) ir mėginti pažvelgtį į didįjį fokusininką.