Prieš pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi, kad tai bus humoristiniai išeivio iš savo tėvynės prisiminimai. Buvau teisi tik iš dalies, nes rašymo stilius man buvo kiek netikėtas dėl ironijos, greitų erdvės ir laiko...

Prieš pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi, kad tai bus humoristiniai išeivio iš savo tėvynės prisiminimai. Buvau teisi tik iš dalies, nes rašymo stilius man buvo kiek netikėtas dėl ironijos, greitų erdvės ir laiko pokyčių. Viename skyriuje pagrindinis veikėjas Aleksandaras - mažas berniukas savo gimtajame mieste Višegrade (Bosnija ir Hercegovina) žvejoja ant Drinos kranto ir tik jam vienam suprantamu būdu bendrauja su mirusiu seneliu. Tuo tarpu kitame - jis jau suaugęs vaikinas, gyvenantis Esene (Vokietija) ir vis dar rašantis laiškus mergaitei, pasilikusiai gimtojoje šalyje, kai ten keitėsi politinė situacija. Skaitant, kartais norėjosi kvatoti, o kartais verkti. Tai puiki knyga, besidomintiems istorija (juk ir mes buvome okupuoti) ar tiesiog žmonėms, kurie šiuo metu toli nuo savo tėnvynės ir jaučia nostalgiją. Nesitikėkite lengvo skaitymo. Kita vertus tikiu, kad ši Saša Stanišic knyga padės geriau suprasti žmonių, kurie negali gyventi savo gimtojoje šalyje padėtį ir jausmus. Juk dažnai labiau vertiname tai, ko netekome ir nebegalime turėti.

Martyno Starkaus pirmoji knyga "Šilko kelias arba 10 000 kilometrų su "Pagieža"" yra pirmoji mano perskaityta tokio tipo knyga. O koks gi tas tipas? Tai dienoraštis, tačiau kartu primenantis ir straipsnius žurnaluose su išskirtais...

Martyno Starkaus pirmoji knyga "Šilko kelias arba 10 000 kilometrų su "Pagieža"" yra pirmoji mano perskaityta tokio tipo knyga. O koks gi tas tipas? Tai dienoraštis, tačiau kartu primenantis ir straipsnius žurnaluose su išskirtais keliais vėliau rašomais sakiniais. Iš pradžių tai šiek tiek blaškė, bet vėliau supratau, kad tai puiki galimybė pamiršus apie ką buvo rašoma ankstesnėse dienose, tiesiog perskaityti tuos sakinius ir viską prisiminti.

Esu kažkada žiūrėjusi Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių laidas - mini dokumentinius serialus ir žavėjausi vietovėmis, jų drąsa ir humoro jausmu. Šio dalyko netrūksta ir knygoje. Jau pirmą vakarą skaitydama, ne taip jau retai kambario tylą nutraukdavau garsiu juoku. Labiau įsigilinti į pasakojimą padėjo nuotraukų gausa.

Jei reiktų vertinti šią knygą, vertinčiau labai gerai. Taip, tai nėra ta knyga, kuri pakeis požiūrį į gyvenimą, atskleis didžiąsias gyevnimo tiesas, tačiau ji leidžia praplėsti akiratį. Skaitydama šią knygą gali pabūvoti vietovėse, kuriose dar neteko būti ir galbūt neteks, tačiau jei visgi nusišypsotų tokia laimė, šių keliautojų patirti nuotykiai, gali padėti išsisukti ir iš keblių situacijų.

Taigi, rekomenduoju šią knygą skaityti, kai norisi kažko lengvo, gero ir šilto. Ypač tinkama šaltiems žiemos vakarams ar dar tik prasidedančiam pavasariui.

Kalbant apie šį K.Hosseinio romaną "Bėgantis paskui aitvarą", tiesiog privalu pabrėžti temų įvairovę. Čia draugystė, meilė, garbė, išdavystė, kaltė, sąžinė ir kitos moralės ir amoralumo kelių ir klystkelių...

Kalbant apie šį K.Hosseinio romaną "Bėgantis paskui aitvarą", tiesiog privalu pabrėžti temų įvairovę. Čia draugystė, meilė, garbė, išdavystė, kaltė, sąžinė ir kitos moralės ir amoralumo kelių ir klystkelių nuorodos. Kad ir koks tai neįžvalgus pastebėjimas būtų, autorius meistriškai suraizgė šias temas į vieną įtaigią istoriją, suvirpinsiančią net ir uoliausio ciniko širdį. Skonio reikalas, tačiau ekranizacijos prašyte besiprašančios dramatiškos ir netikėtos siužeto vingrybės tinka ir masių, ir gurmanų skoniui. Daugiasluoksniškumas - dar viena romano stiprybių. Vartoti galima lengvai ir greitai, o galima skrosti psichologizmo okeanus, teisiant ir teisinant pagrindinį veikėją Amirą, silpnumo akimirką neužstojusį draugo Hasano, kuriam tai atnešė fatališkus padarinius. Kad ir kaip vėliau Amiras gailisi ir bando atpirkti savo kaltę, neapdairaus įvykio atgarsiai ataidi dar ateinančioms kartoms. Vaikiška kova dėl tėvo dėmesio ir iš to kilęs siekis žūtbūt laimėti aitvarų varžybas tampa tikrų tikriausia kilpa Amirui ir neslopstančiu skauduliu širdy. Jautri ir ryški istorija, neleidžianti imti galvoti, kad ką nors čia įmanoma nuspėti. Beje, vėlgi grįžtant prie minėtos ekranizacijos. Į ekranus knygos istoriją ryžosi perkelti režisierius M.Foster ir to paties pavadinimo filmas buvo tikrai neblogas. Šiaip jau priklausau tai bambeklių kategorijai, kurie nepraleidžia progos pamurmėti, kad filmai knygų nenurungs. Nenurungė ir šįkart, bet nesakyčiau, kad itin atsiliko. Psichologiniai momentai užfiksuoti taip pat jautriai, jausmų peripetijos ne ką mažiau įtraukia. Dar vienas dalykas, kurį privalu paminėti - istorinis romano kontekstas. Jeigu romanas tikrai neįtraukė (vargu, ar taip gali nutikti), turėkite omeny, kad mažų mažiausia išgirsite apie sunitų ir šiitų santykius, politinių įvykių kaitą Afganistane, mudžahedų ir talibų rolę jame. Tokios intelekto drožlės tikrai nepakenks, bet nejaugi tai ir viskas? Romanas "Bėgantis paskui aitvarą" visgi turi viską, ko reikia bet kokiam skaitytojui. K.Hosseini klasiku gal ir netaps, tačiau jo romanas tikrai yra vienas tų, kurį į skaitinių eilę įrašyti verta.

Makso Frajaus "Amžinybės glėbyje" - tai antroji knygų serijos Echo labirintai knyga. Ji tikrai niekuo nėra prastesnė už pirmąją dalį, gal būt turi savų pranašumų. Ją perskaitęs jau tampi įkalintas tuose Echo...

Makso Frajaus "Amžinybės glėbyje" - tai antroji knygų serijos Echo labirintai knyga. Ji tikrai niekuo nėra prastesnė už pirmąją dalį, gal būt turi savų pranašumų. Ją perskaitęs jau tampi įkalintas tuose Echo labirintuose, nes neskaityti Makso Frajaus darosi vis sunkiau ir sunkiau. Kasdienės perskaitytų puslapių normos auga, o kūnas reikalauja dar. Šitos knygos pagrindinis koziris yra neapsakomai geras humoro jausmas. Ją privalu skaityti užsidarius vienam, nes ištinkantys juoko priepoliai perskaičius vieną ar kitą knygos vietą namiškius ar draugus gali nejuokais išgąsdinti. Žinoma, didesnis pavojus gyvybei negresia.

Taigi, jei šiuo metu neturite, ką skaityti, greičiau pasiimkite šią knygą iš bibliotekos (geriausia būtų pradėti nuo pirmosios dalies) ir persikelkite į tą paslaptingą sapnų pasaulį, nes būtent ten ši knyga ir nukelia.

Kadangi, kai prisiminiau šitą iššūkį, iki mėnesio galo buvo likę nebedaug laiko, teko skaityti tai, kas skaitosi greičiausiai :) Taigi pasiėmiau jau prieš daugiau nei metus dovanų gautą Tolkino knygą.

Įspūdis, tiesą...

Kadangi, kai prisiminiau šitą iššūkį, iki mėnesio galo buvo likę nebedaug laiko, teko skaityti tai, kas skaitosi greičiausiai :) Taigi pasiėmiau jau prieš daugiau nei metus dovanų gautą Tolkino knygą.

Įspūdis, tiesą sakant, keistokas. Rašymo stiliau mažiau "tolkiniškas", kitoks, nei įprasta iš, tarkime, "Žiedų valdovo". Galima būtų apibūdinti kaip kažką tarpinio tarp "įprastinių" pasakų ir Pračeto (kurį šiaip jau laikau išskirtinai geru autoriumi). Apskritai - knyga visai patiko, nors tikrai ne stebuklas ir nesu tikras, ar pulčiau rekomenduoti kaip tikrai vertą skaityti. Tiesiog gana kokybiška, lengvo pasakinės fantasy stiliaus knyga - manau, ateity tikrai mielai savo vaikams paskaitysiu :)



*Paveikslėlis iš yea.lt

Ant knygos viršelio nugarėlės perskaičiau, kad Murakami vadinamas "japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu". Pagalvojau, kad tiksliau nesugalvočiau, bent jau ši knyga tai patvirtina (ir kitos, kurias teko skaityti). Su mistikos...

Ant knygos viršelio nugarėlės perskaičiau, kad Murakami vadinamas "japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu". Pagalvojau, kad tiksliau nesugalvočiau, bent jau ši knyga tai patvirtina (ir kitos, kurias teko skaityti). Su mistikos atspalviu, keistai pradingstančiais, vėl išnyrančiais ir vėl nužengiančiais į nebūtį veikėjais - o gal geriau reikėtų sakyti "veikėjomis"... Skaitydama romaną, jaučiausi taip, lyg jis būtų ne proza, o poezija: lėtai liūliuojantis, užburiantis ir nepaleidžiantis, lyg būtų vientisa skaidraus siūlo gija, persmelkiantis tyru liūdesiu.

Romaną galima būtų apibūdinti kaip meilės istoriją, tačiau, kaip tai banaliai beskambėtų, ji nėra banali, o "murakamiška", keista ir keistai besibaigianti. Pagrindinis herojus Hadžime, būdamas paauglys, įsimyli savo bendraklasę Šimamoto, su kuria dėl susiklosčiusių aplinkybių išsiskiria, ir vėl ją sutinka tik po dvidešimt ketverių metų, būdamas jau vedęs ir turėdamas dvi dukras. Meilė niekur nedingusi, atrodo, kad jį lydi Hadžime per visą jo gyvenimą, persmelkusi jo esybę. Dėl meilės jis pasiruošęs atsisakyti patogaus ir aiškaus gyvenimo, tačiau Šimamoto - nepagaunama, atrodo, net nereali moteris, nes nei herojus, nei skaitytojas taip ir nesužino, ką ji veikia, kas jos gyvenime įvykę, ko ji nori ir kur galiausiai dingsta. Romanas priverčia patikėti, kad gyvenime įmanoma sutikti savo sielos dvynį ir mylėti stipriai, iki mirties, tačiau tai nereiškia, kad tokia meilė bus laiminga. Hadžime ir Šimamoto meilė abipusė, bet neišsipildanti, paliekanti ir juos abu, ir Hadžime žmoną nelaimingus.

Romanas baigiasi lyg ir viltingai, Hadžime ir jo žmonai kalbant apie bandymą "nuo rytojaus" pradėti naują gyvenimą, tačiau lyjantis lietus vis tiek palieka skaidrų ir švelnų liūdesį, ir man sunku būtų pasakyti, ar lietus tuo liūdesiu neatskiedžia vilties ir ar viskas atrodo šviesiau. Man bent jau liūdesys paskutiniosiose pastraipose atrodo visa apimantis ir panardinantis...

"Toje tamsoje aš galvojau apie lietų virš jūros. Virš plačios jūros slapčiomis niekam nežinant lyjantį lietų. Lietus be garso barbeno į jūros paviršių ir apie jį nežinojo net žuvys.

Kol kažkas priėjo ir švelniai uždėjo ranką ant peties, aš nepaliaujamai mąsčiau apie tokią jūrą".

Ši knyga pirmą kartą išleista 1958 m. ir iki šiol, pasak anotacijos rengėjų, jos nepralenkė joks kitas veikalas. Tai tikrai labai informatyvus ir nuoseklus mokslinis tyrimas, atliktas tyrinėjant senuosius Europos gyventojus...

Ši knyga pirmą kartą išleista 1958 m. ir iki šiol, pasak anotacijos rengėjų, jos nepralenkė joks kitas veikalas. Tai tikrai labai informatyvus ir nuoseklus mokslinis tyrimas, atliktas tyrinėjant senuosius Europos gyventojus keltus. Kas jie? Ką žinome apie juos? Atsakymus rasite tik perskaitę knygą "Keltai". Knygos autorius T.G.E.Powellas - garsus britų archeologas ir istorikas, tyrinėjęs keltų priešistorę. Remdamasis istorijos, archeologijos ir kalbotyros duomenimis, jis pateikia išsamų keltų gyvenimo, meno ir religijos vaizdą, aprėpdamas visą barbarų Europą nuo Balkanų iki Prancūzijos, Ispanijos, Airijos ir Didžiosios Britanijos. Ši knyga - mokslinis tyrimas, o jos skaitymas turi savo specifiką. Tik nereikia vengti iššūkių, tikrai rasite ir gana sau įdomių žinių pvz: jei sutepsite plaukus tirštu kalkių skiediniu ir užšukuosite juos aukštyn, atidengdami kaktą, taip išgausite keistą arklio karčių formą. Tokios šukuosenos, pasirodo, puošdavo keltų karių galvas. Jaunimo tarpe ši šukuosenos atmaina dar madinga, bet jie tikriausiai dar nežino senojo recepto. Jei pasidomėtų ir paskaitytų, dar ne tik apie tai sužinotų. Moterys gali akis paganyti ir papuošalų skyrelyje(knygoje gausu iliustracijų). Studentams istorikams ir kitiems istorijos mėgėjams ši knyga tikras lobis. Jo nerasit, jei neskaitysit. Malonaus skaitymo.

Nevaidinsiu prisiekusios intelektualės ir pasakysiu, kad Nicholas Sparks romanas "Saugus prieglobstis" tikrai nebuvo pirmas mano perskaitytas romanas. Vaikystėje labai mėgau tokį serialą "Laukinė rožė", žiūrėdavom jį su...

Nevaidinsiu prisiekusios intelektualės ir pasakysiu, kad Nicholas Sparks romanas "Saugus prieglobstis" tikrai nebuvo pirmas mano perskaitytas romanas. Vaikystėje labai mėgau tokį serialą "Laukinė rožė", žiūrėdavom jį su močiute rusų kalba per kažkokį mistinį kanalą (man buvo tikrai nedaug metų), o tada kažkas močiutei atvežė knygą, pagal kurią serialas ir buvo pastatytas. Vėliau namuose atsirado antra knyga, trečia... Ir aš perskaitydavau jas kiekvieną vasarą atostogaudama kaime. Ketvirtąją serijos knygą nusipirkau jau pati po daugelio metų, kad sužinočiau, kaip susiklostė pamiltų herojų likimai. Turbūt šie romanai yra vienintelės knygos, kurias perskaičiau tiek aš, tiek mano močiutė.

Bet dabar ne apie tai. Nicholas Sparks užčiuopė aukso gyslą - turbūt kiekvienas jo romanas tampa bestseleriu ir anksčiau ar vėliau ekranizuojamas. Lietuvių kalba "Obuolys" išleido jau penkias knygas (visos jos virtusios filmais): "Amžinai Tavo", "Brangusis Džonai", "Paskutinė daina", "Naktys Rodantėje" ir "Saugus prieglobstis", kurio vaizdinis variantas pirmąją pavasario dieną atkeliaus ir į Lietuvos kino teatrus.

Vėl negaliu slėpti, bet filmų pagal Sparkso kūrinius taip pat mačiau ne vieną ir išliejau pakankamai daug ašarų, kad pagaliau prisiruoščiau perskaityti, kaip jis iš tiesų rašo. Ir... Manęs nenustebino. Gavau būtent tai, ko tikėjausi - gražų pasaulį, kuriame net mirtys nenutrina tvyrančios idilės. Čia kone visada šviečia saulė, šalimais banguoja vandenynas, kaimynai yra draugiški žmogeliai, kurie supranta netekties skausmą ir padeda, kai to labiausiai reikia. Čia įsimylima paprastai ir be jokių realiame gyvenime ištinkančių nesąmonių ir nesusipratimų. Net apie savo skaudžiausias patirtis žmonės kalba tarsi žvelgtų į save iš šalies jau po daugelio metų.

Pagrindinė herojė Keitė pabėga nuo savo smurtaujančio vyro ir apsigyvena jaukiame Šiaurės Karolinos miestelyje, kur susipažįsta su našliu Aleksu ir dviem jo mažamečiais vaikučiais. Kaip netikėta - pamažu jie įsimyli, nors tiek vienas, tiek kitas bijo santykių, bijo pasitikėti ir nenori vėl likti įskaudinti. Tačiau vos tik jų santykiai apgaubiami tobulumo skraiste, į miestelį atvyksta Keitės vyras, norintis grąžinti žmoną namo. Įtampa kyla, romanas trumpam tampa veiksmo trileriu ir duoda skaitytojoms ugnies bei kraujo, o tada viskas vėl gražiai baigiasi palaimingai atsidūstant ir palydint veikėjus į saulėlydį.

Gerai, užtenka ironijos.

Kas man labiausiai patiko šiame romane? Keitės vyras - piktasis policininkas, daužantis savo žmoną iki kraujo, bet cituojantis Bibliją ir karščiausią dieną susiverčiantis į save butelį degtinės miestelio mugėje. Jis vienintelis nebuvo idealus ir nudailintas. Na taip, jo likimą buvo galima nujausti dar neatėjus paskutiniam knygos puslapiui, bet būtent jis davė intrigą ir šiurpuliukus. Klasikinis blogietis puikiai atliko savo užduotį.

Kas man labiausiai nepatiko šiame romane? Mistikos elementas - tai, kad geriausia Keitės draugė paaiškėja esanti tik jos fantazijos dalis arba į sunkiai apčiuopiamą materiją įsikūnijusi siela. Kam visa tai? Kad būtų dar romantiškiau, gražiau ir idealiau?

Perskaičiusi supratau, kodėl moterys myli Sparkso romanus. Jis parodo pasaulį tokį, koks jis galėtų būti idealiu atveju, jeigu nebūtų kasdienybės, blogų dienų, sunkių darbų ir šaltos žiemos, o gyvenimo džiaugsmui užtektų tik meilės. Tad skaitydama "Saugus prieglobstis" kelioms akimirkoms pabėgau į tą idealų pasaulį, pakvėpavau sūriu vandenyno oru ir pažiūrėjau, kaip galėtų būti.

O tada grįžau ir apsidžiaugiau, nes su savomis dramomis juk daug įdomiau.

Knyga tikrai verta dėmesio , net jei ir matėt filmą. Iš tikrųjų man knyga padėjo suprasti net kai kuriuos neaiškumus ,kilusius žiūrint filmą, nes skaičiau po to,kai jį pažiūrėjau. Filme viskas rutuliojosi labai greitai(...

Knyga tikrai verta dėmesio , net jei ir matėt filmą. Iš tikrųjų man knyga padėjo suprasti net kai kuriuos neaiškumus ,kilusius žiūrint filmą, nes skaičiau po to,kai jį pažiūrėjau. Filme viskas rutuliojosi labai greitai( bet tai suprantama, juk neįmanoma visko detaliai parodyti per 2 valandas), o knygoje labai detaliai ir nuosekliai aprašomas mažos mergaitės virtimas į Geišą, jos paruošimas parduoti nekaltybę.Kuo brangiau nekaltybė parduodama tuo tai padidina Geišos vertę ir užtikrina geresnį gyvenimą. Bet ji neturi laisvės ir teisės mylėti,be to kiti jas smerkia ir laiko prostitutėmis. Nors vis dėl to Geiša yra labiau menininkė ir aktorė. Geišos dažnai lyginamos su prostitutėmis, bet ši knyga parodo,kad tai tikrai nėra tiesa. Labai puikus palyginimas pateiktas knygoje- moteris ištekėjus už turtingo vyro dėl pinigų prilygsta geišai kuri turi savo daną (globėją). Tai iš tikrųjų vienas ir tas pats, bet visuomenėje vyrauja kita nuomonė.

"Norvegų gira" yra ketvirtoji mano perskaityta Murakamio knyga. Visiškai kitokia nei tikėjausi, be Murakamiui būdingų antgamtiškų įvykiu lavinos, tačiau ne mažiau įtraukianti, vaizdinga, simboliška ir juokinga. Murakamis...

"Norvegų gira" yra ketvirtoji mano perskaityta Murakamio knyga. Visiškai kitokia nei tikėjausi, be Murakamiui būdingų antgamtiškų įvykiu lavinos, tačiau ne mažiau įtraukianti, vaizdinga, simboliška ir juokinga. Murakamis paprastais sakiniais aprašo ir perteikia aplinką taip taikliai, kad prieš akis, rodos, gyvais pavirsta knygos herojai, iškyla kambariai ar tiesiog imi ir atsiduri miško pievoje bei įkvėpi kalnų oro. Tai pakankamai lėta knyga, kurią reikia pajausti, o ne greitai perversti puslapius. Romans persmelktas melancholijos, tačiau tuo pačiu ir įkvepia gyvenimui, atvirumui, meilei, draugystei. Pats Toru sako, kad mirtis yra neatsikiriama gyvenimo dalis - ne priešingybė, o ir mirti pradedame tik atėję į šį pasaulį. Ir nors Toru gyvena septintojo dešimtmečio Japonijoje, jo mintys ir išgyvenimai pasirodys labai artimi ir pažįstami ne vienam bręstančiam, savęs beieškančiam, vienatve nuo pasaulio besiginančiam dvidešimt pirmojo amžiaus europiečiui.

Taip ir norisi nupūsti dulkes nuo kadaise turėtų "The Beatles" įrašų ir prikelti juos naujam gyvenimui.