Tai yra Pipo istorija. Pipas gyveno su seserimi ir jos vyru Džo. Vieną dieną pelkėse jis susiduria su pabėgusiu kaliniu Magviču, tas susitikimas ir buvo lemtingas Pipo gyvenime...Neužilgo vaikinas išsiunčiamas pas ponią...

Tai yra Pipo istorija. Pipas gyveno su seserimi ir jos vyru Džo. Vieną dieną pelkėse jis susiduria su pabėgusiu kaliniu Magviču, tas susitikimas ir buvo lemtingas Pipo gyvenime...Neužilgo vaikinas išsiunčiamas pas ponią Hevišem, kur jis sutinka jos įdukrą Estelą. Ji savo grožiu pakeri jį, bet mergina visą gyvenimą buvo mokoma žeisti vyrų širdis...Vieną dieną pasirodo advokatas ir praneša, kad Pipas turi globėją, kuris nori iš jo padaryti tikrą džentelmeną, bet jo globėjas nori likti nežinomas kol kas..Pipas išvyksta į Londoną ir gyveną nerūpestingą jaunatvišką gyvenimą su savo draugu Herbertu. Tas nerūpestingumas tęsiasi kol pasirodo jo globėjas. Tuomet Pipo gyvenimas apsiverčia ir jo laukia didūs lūkesčiai, per kuriuos vaikinas subręsta ir permąsto savo poelgius, gyvenimą...

Šią knygą, dėl savo intriguojančios idėjos, buvau nusižiūrėjus jau kurį laiką, tačiau rašytojo tam kartui buvau neidentifikavus. Ir pasirodo veltui.

Pradėjus skaityti, rašymo stilius pasirodė kažkur jau matytas. Kas...

Šią knygą, dėl savo intriguojančios idėjos, buvau nusižiūrėjus jau kurį laiką, tačiau rašytojo tam kartui buvau neidentifikavus. Ir pasirodo veltui.

Pradėjus skaityti, rašymo stilius pasirodė kažkur jau matytas. Kas skaitė J.Saramago, greičiausiai taip pat pastebėjo tą geranorišką istorijos pasakoją ir sakyčiau išraiškingą rašymo stilių, naudojant sakinyje tik kablelius ir taškus, į tekstą įpinant dialogus ir juos pradedant didžiąja raide. Taip ir atgaminau, kad jau esu skaičius šio rašytojo knygą 'Aklumas'. Na ir mintyse uždėjau pliusą, kad pažintį atnaujinome štai tokiu atsitiktiniu būdu (ir savo knygų sąrašiuką papildžiau jį išgarsinusia 'Evangelija pagal Jėzų Kristų').

Spėju kaip ir mane, daugelį suintriguoja jau pats pirmas knygos sakinys: 'Kitą dieną niekas neminė'. Ir dar įdomesnis man pasirodė tolimesnis minčių dėstymas. Įvykiai sukasi greitai (Antras pliusas - už 'nevyniojimą į vatą'). Nustebau kaip rašytojas įsijautė į šį scenarijų, preciziškai aprašydamas mirties nebuvimo pliusus ir minusus (Pripažinsiu, apie daugybę aspektų net nesusimąsčiau). Pateikiama perspektyva ne tik iš žmonijos pozicijų, bet ir bažnyčios, socialinės rūpybos, žiniasklaidos, gydyklų, laidojimo namų, draudimo agentūrų, vyriausybės institucijų.

Ir atrodytų, žmogau, džiaukis ir gyvenk tačiau vis dažniau skamba:

'..geriau mirtis, negu tokia lemtis..'

'..Nes jei žmonės nemirtų, viskas būtų leidžiama, O ar tai būtų blogai paklausė senas filosofas, Taip pat blogai, kaip ir neleisti nieko'

'..Kai dėl mūsų, visuotinės, apaštalinės, romos bažnyčios, tai mes organizuosime nacionalinę maldos kompaniją ir melsime dievą, kad kuo greičiau paskatintų mirtį grįžti, idant žmonija išvengtų dar didesnių siaubų, O ar dievas turi įtakos mirčiai?..'

'..filosofuoti - tai mokytis mirti..'

'..ar mirtis mums buvo nulemta nuo gimimo ar tiesiog ji ėjo pro šalį ir atsitiktinai mus pastebėjo..'

'..Visose kitose šalyse žmonės tebemiršta, ir neatrodo, kad tų šalių gyventojai dėl to būtų nelaimingesni..'

Tiesa, mirtis pasitraukė tik iš vienos valstybės. Todėl greit atrandama išeitis, kaip apeiti šį 'kuriozą'. Į šį žaidimą įtraukiamas dar vienas žaidėjas - Mapfija, padedanti tiek sau pelnytis, tiek valstybei tvarką prilaikyti, išlydint sunkiai sergančiuosius į paskutinę kelionę.

Įykiams įsisiūbavus į sceną įeina pati mirtis (kaip save įvardinanti iš mažosios m). Ir apverčia viską aukštyn kojom, tiksliau mirtis į šią valstybę grįžta, kaip ir būta nuo amžių amžinų.

Sakyčiau ties šia vieta, galima būtų knygą dalinti į dvi dalis. Kas seka toliau, tai mano akimis, dar didesnė pasaka:

'Dėl akivaizdžių priežasčių dalgiai - ir pjaunantys žmones, ir anie kiti, įprasti, pjaunantys žolę - niekad negalėjo išmokti skaityti..'

Mirtis pasakoja kaip egzistuoja ir kitų mirčių, kurios atsakingos už gyvūniją, augaliją. O viskam pavaldi, šioje hierarchijoje, Mirčių Mirtis, kuri taria paskutinį žodį pasaulio gale.

Kita vertus, jei nepamirštant, kad rašytojas linkęs į ironiją, viskas atsistoja į savo vėžes. Na, bet pajuskite knygoje tvyrantį sarkazmą patys, įsijauskite į detalų 'o kas jeigu?'

Už knygos idėją, detalų perteikimą, savotišką rašymo stilių - 9/10

Štai mano sąrašuose dar viena perskaityta knyga. Šiame romane pasakojama amerikietės, ištekėjusios už JAV gyvenančio iraniečio gydytojo, gyvenimo subtilybės/sunkumai.

Betė Mahmūdi su vyru atvyko iš JAV į Iraną aplankyti...

Štai mano sąrašuose dar viena perskaityta knyga. Šiame romane pasakojama amerikietės, ištekėjusios už JAV gyvenančio iraniečio gydytojo, gyvenimo subtilybės/sunkumai.

Betė Mahmūdi su vyru atvyko iš JAV į Iraną aplankyti jo tėvų. Kartu jie atsivežė ir savo ketverių metų dukrelę Mahtobą. Pasibaisėjusi gyvenimu Irane ir moteris padėtimi, Betė su savo dukrele tiesiog trokšta kuo greičiau parvykti į savo gimtąją šalį-Ameriką. Bet jos vyras su savo šeima jau buvo sugalvoję kitus planus. Betė su Mahtoba tampa savo bejausmio vyro kalinėmis Irane. Visiškai slaptai Betė susipažįsta su ja užjaučiančiais žmonėmis, kurie jai gali padėti pabėgti iš šios baisios šalies. Bet ne viskas, visada yra paprasta, tai kaip atrodo. Visi siūlomi planai pabėgti Betei reikalauja palikti dukrelę Irane....O ar ji suras kitų kelių? Ar vis dėlto nuspręs pasilikti Irane su Mahtoba? Sužinosite tik perskaitę knygą.

Iš tiesų, tai yra autentiška ir ne taip retai pasitaikanti istorija.

Nenorėjau atpasakoti visos knygos ir ypač pabaigos, jeigu ką nors sudomino, tai būtinai perskaitykite. Perskaičius šią knygą, manau visai kitaip žiūrėsiu į pačius Iraniečius. Pirmi šios knygos skyriai buvo neįdomūs, bet paskaičius toliau, knyga labai įtraukė. Galbūt šią knygą paskirčiau į savo perskaitytų knygų dešimtuką.

Taigi paskaitykite šią knygelę, juk čia labai gyvenimiška istorija. :}

Ši knyga kupina gyvenimo vingių, tikėjimų, pasitikėjimų savo jėgomis, svajonių, bei jų išsipildymų. Ši knyga atskleidžia kaip dauguma mūsų einame vienu keliu. Bijodami išskirti, bijodami būti kitokie. Kitaip sakant einame...

Ši knyga kupina gyvenimo vingių, tikėjimų, pasitikėjimų savo jėgomis, svajonių, bei jų išsipildymų. Ši knyga atskleidžia kaip dauguma mūsų einame vienu keliu. Bijodami išskirti, bijodami būti kitokie. Kitaip sakant einame paskui minią... Ši knyga atskleidžia kuomet žmonės, kurių vardas nieko nesako kitiems, kurie tiki svajonėmis lieka nepastebimi, atstumti ir nereikalingi. Tačiau, kai žmogaus pavardė skamba žurnaluose, žmonių lūpuose žmogus tampa minios objektu visiems reikalingas, įdomus, net meilė atgimsta iš naujo. Pagrindiniam herojui dažnai kyla klausimas: "Kodėl anksčiau manęs nereikėjo, nors rašiau, kūriniai buvo tie patys, tada aš kenčiau iš alkio, vargau, tuomet reikėjo mane kviestis pietų, o ne dabar. Kodėl tada manęs niekas nekvietė? Juk aš tas pats Martinas Idenas.". Pagrindinis herojus turbūt jau supratote- Martinas Idenas. Šis herojus visada žinojo, jog jis kilnesnis, kitoks, nei kiti. Jis žinojo, kad vieną dieną už jo pastangas bus atlyginta ir neklydo. Šioje knygoje susiduria du pasauliai: turtingas pinigais- turtingas vidumi. Knyga kupina pamąstymų. Pagrindinės romano temos apima vyro ir moters santykius, socialinių klasių skirtumus, žmogaus individualizmą. Martinas žvelgė į daugelį dalykų kitaip. Tačiau, Rūta nežinojo, kas iš tiesų yra meilė. Ji jautė norą rūpintis ir globoti Martiną, bei visuomet priekaištavo dėl jo rašymo, ir beprasmiškai praleisto laiko. Tačiau, kas įvyko, kad Rūta pakeitė nuomonę? Kaip manote kas neduoda ramybės žmogui, kuris pasiekė tikslą savo jėgomis, kurio bemiegės naktys davė rezultatą, o pinigų, kurių anksčiau taip truko dabar pilnos kišenės? Norite sužinoti? Neišduosiu šios mažos paslapties. Pasinerkite į vakarus su "Martinu Idenu". SĖKMĖS.

Skaityti pirmą kartą H. Murakamį, kai ko gero, jau visi jį perskaitė, turbūt irgi iššūkis. Stengiausi neskaityti, ką rašo kiti ir ką apie jį kalba ar kalbėjo.

Iš dviejų šio autoriaus knygų šiems metams pirmąja...

Skaityti pirmą kartą H. Murakamį, kai ko gero, jau visi jį perskaitė, turbūt irgi iššūkis. Stengiausi neskaityti, ką rašo kiti ir ką apie jį kalba ar kalbėjo.

Iš dviejų šio autoriaus knygų šiems metams pirmąja pasirinkau "Mylimąją Sputnik" - romaną, kuris atvaizduoja klasikinį meilės trikampį. H. Murakamis istoriją pasakoja 25 metų vienišo mokytojo akimis. Jo akiratyje - 22 metų Sumirė, slapta jo simpatija, trokštanti tapti rašytoja, ir vėliau atsirandanti Miū, vyresnio amžiaus moteris, savo plaukus besidažanti juodai, nes per vieną naktį palikta karuselėse, pražilusi. Taigi jis myli slapčia Sumirę, ši pamilsta Miū, pas ją įsidarbina, pradeda mokytis italų kalbos, pakeičia aprangos stilių ir galiausiai Miū su Sumire išvyksta į Europą darbo reikalais. Knygos intriga - vienoje Graikijos salų Sumirė dingsta. Negrįžtamai.

Toks knygos siužetas.

Skaityti lengva, įtraukia, mąstyti per daug nereikia, kartkartėmis sužavi filosofiniai apmąstymai - kad ir tas tradicinis, apie žmones-palydovus-sputnikus gyvenime, subtiliai keliaujama per pasaulį - nuo Japonijos iki Graikijos, kuri ypatingai išjaučiama pasakotojo.

Mano vertinimas: 9/10.

Kitoniškų pasakų rinktinėje, pavadintoje "Trylika permainų ir nevilties pasakų", sudėta dvylika pasakojimų. Tryliktasis, slepiantis garsios rašytojos Vidos Vinter gyvenimo istoriją, taip ir nepapuolė į knygą. Koks jis, tas...

Kitoniškų pasakų rinktinėje, pavadintoje "Trylika permainų ir nevilties pasakų", sudėta dvylika pasakojimų. Tryliktasis, slepiantis garsios rašytojos Vidos Vinter gyvenimo istoriją, taip ir nepapuolė į knygą. Koks jis, tas prarastas pasakojimas? Kokia tikroji rašytojos istorija, kurią ji taip kruopščiai slepia ir tik senatvėje ryžtasi atskleisti biografei?.. Šia intriguojančia paslaptimi prasideda Diane Setterfield romanas "Tryliktoji pasaka" - knyga apie pasakas, pasakojimus, istorijas ir visus tuos, kurie mėgsta jas pasakoti ir tuos, kurie mėgsta jų klausyti ar jas skaityti.

Knygoje rašytoja biografei seka pasaką apie savo vaikystę, prabėgusią sename ir paslaptingame dvare. Kuriamas labai vaizdingas ir gyvas dvaro paveikslas. Skaitydamas pats nejučia atsiduri tame geru dulkių sluoksniu pasidengusiame dvare, jauti virpančias užuolaidas, slepiančias namų vaiduoklius, girdi sunkius senutelės tarnaitės žingsnius ir nesuprantamą slaptą dvynių kalbą, užuodi žolės kvapą iš tobulai sutvarkyto figurinių medžių sodo... Taip pat gyvai vaizduojami ir dvaro gyventojai. Visi jie - geraširdis sodininkas, senutėlė namų tarnaitė, griežta gubernantė, keisti namų šeimininkai, laukinės dvynukės ir namų vaiduokliai - turi savo istorijas, kurios persipindamos sukuria intriguojančią ir jaukią seno dvaro pasaką.

Rašytojai stabtelėjus pasakoti, šmėšteli anaiptol ne tokios jaukios jos biografės bei pačios rašytojos senatvės ir ligos istorijos. Šios istorijos persmelktos liūdėsio, vienatvės, artėjančios mirties nuojautos ir ilgesio. Sunku iš šilto ir neįprasto pasakos pasaulio išnirti į tokią skaudžią ir tikrą realybę. Ir, kas keisčiausia, ne praeitis (pasaka), o būtent ši vaizduojama realybė manęs neįtikino - biografės vaiduokliai, betikslis blaškimasis, nepaliaujamas verkšlenimas dėl prarastos dvynės, liguisti dvynių santykiai ir galiausia tokia dirbtina ir saldi pabaiga įmaišė šaukštą deguto geroje istorijoje.

Ir vis dėl to ši knyga pakeri daugybe savo įvairumu, labai gražia ir literatūrine kalba, intriga, kuri neleidžia padėti knygos į šalį bei pulsuojančia didžiule meile rašytam žodžiui - ir ne tik senąjai Didžiosios Britanijos klasikai, kurios garsieji kūriniai nuolat minimi pasakojime (Charlotte Bronte "Džeinė Eir", Emily Bronte "Vėtrų kalnas", Wilkie Collins "Moteris baltais drabužiais", Arthur Conan Doyle "Užrašai apie Šerloką Holmsą" ir kt). Patys gražiausi žodžiai šiame romane skiriami knygai ir skaitymui: "Mano darbas ne pardavinėti knygas, o jomis rūpintis. Kur buvusi, kur nebuvusi, vis pasiimu kokią knygą iš lentynos, perskaitau puslapį, kitą. Šiaip ar taip, skaityti knygą - irgi reiškia ja rūpintis", "Mano šnerves pasiekė odos bei seno popieriaus kvapas, ir išsyk pasijutau ramiau. Perbėgau pirštais nugarėles, kaip pianistas, sėdęs prie instrumento, perbėga klaviatūrą. Kiekviena knyga skimbteli individualia ir nepakartojama nata", "Kelios valandos nuo aštuntos vakaro iki pirmos ar antros nakties man visuomet būdavo magiškos. Balti atverstos knygos puslapiai mėlynos frotinės lovatiesės fone, ant balto puslapio gelsvas lempos šviesos ratas - štai mano vartai į kitą pasaulį". Kokie gražūs ir kokie pažįstami visi šie vaizdiniai!

Tačiau, turiu pripažinti, kad knygos pradžioje vaizduojama įkvėpianti meilė knygai, vėliau gerokai šokiravo: "Įsivaizduokite konvejerio juostą <....>, o jos gale - milžinišką krosnį. Ant konvejerio sukrautos knygos. Visų jūsų mėgstamiausių knygų visi pasaulio egzemplioriai iki paties paskutinio. <...> O greta stovi žmogus, laiko ranką ant sverto. Tuoj įjungs mechanizmą. Jūs galite jį sustabdyti. Jūsų rankoje - ginklas. Visa, ką jums tereikia padaryti - nuspausti gaiduką.", "Neužmirškite: tasai žmogus degina knygas. Nejaugi jis vertas gyventi?", "Savaime aišku, aš myliu knygas labiau nei žmones", "Savaime aišku, Šekspyro kūryba vertingesnė už vieno žmogaus gyvybę". Tokio kraštutinumo likau nesupratusi - mylėti knygas viena, bet branginti jas labiau nei žmogų ir net svarstyti apie žmogaus nužudymą?.. Knyga vertybė, bet dirbtinai jai kurti kulto nereikėtų...

Apibendrinant, Diane Setterfield romanas "Tryliktoji pasaka" - lengva, graži ir neįpareigojanti pasaka nuo sunkios kasdienybės pavargusiai galvai.

Kiekviena knyga yra naujas patyrimas Ši knyga man buvo labai neįprasta patirtis.Veiksmas vyksta žemėje po katastrofos. Sunaikinta viskas - augmenija ir gyvūnija, sudegę miškai, žuvę arba išmirę žmonės. Pagrindiniai...

Kiekviena knyga yra naujas patyrimas Ši knyga man buvo labai neįprasta patirtis.Veiksmas vyksta žemėje po katastrofos. Sunaikinta viskas - augmenija ir gyvūnija, sudegę miškai, žuvę arba išmirę žmonės. Pagrindiniai veikėjai, vyras ir berniukas, kurie eina keliu. Mes nesužinome net jų vardų, nes toje situacijoje tai nesvarbu. Iš herojų elgesio sužinome, kad tai tėvas ir jo mažas sūnelis. Jų tikslas - išgyventi. Pakeliui jie ieško maisto, drabužių apleistuose namuose, parduotuvėse ir pan. Labiausiai jiems tenka saugotis ...žmonių, nes toje neįprastoje situacijoje kanibalizmas tampa įprastu reiškiniu.

Knygoje nedaug įvykių, galima sakyti, jų kaip ir nėra. Svarbiausia romane - vyro ir berniuko santykiai, jų asmenybių evoliucija. Jie stengiasi neprarasti žmoniškumo, atjautos, gailesčio jausmų. Tai labiausiai atspindi epizodas su seniu - kai jie dalijasi maistu, nors nežinia, kada patys papildys maisto atsargas. Vyras visą laiką rūpinasi berniuku, stengiasi jį apsaugoti ne tik nuo fizinių pavojų, bet ir nuo žiaurių vaizdų, sutinkamų kelyje. Tačiau pats tėvas palūžta, neišlaiko įtampos, praranda norą gyventi. Berniukas, priešingai - nuo mažo, bejėgio, knygos pradžioje, kelyje įgauna dvasinės stiprybės, subręsta, ir jau pats rūpinasi tėvu knygos pabaigoje.

Veiksmo atmosferą sustiprina aplinkos aprašymas. Veikėjai keliauja visiškoje tyloje - nei paukščių čiulbėjimo, nei lapų šlamesio. Išprotėtėti galima vien nuo tos tylos.

"Žemė buvo duburiuota, sudūlėjusi ir bergždžia. Griovose mėtėsi nustipusių padarų kaulai. Neaiškaus mėšlo krūvos. Sodybų pastatai laukuose - nusilaupiusiais dažais, išlinkusia ir atšokusia nuo vinių apkala. Visa tai - be šešėlių ir be pavidalo. Kelias leidosi pro sudžiūvusių piktžolių džiungles. Pelkė su vandens paviršiuje plūduriuojančiomis sudžiūvusiomis nendrėmis..."

Paskaičius tokius aprašymus, susimąstai apie žmogaus veiklos padarinius. O jei knyga skatina mąstyti, tai gera knyga.

Du pagrindiniai veikėjai. Jauni. Gražūs. Aistringi.

Turinio veiksmas lėkštas. Bet sekso scenų daug. Ir tos pačios ne itin patrauklios. Atstumia ne todėl, kad mane glumintų. O todėl, kad rašymo stiliu primityvokas. Dialogai...

Du pagrindiniai veikėjai. Jauni. Gražūs. Aistringi.

Turinio veiksmas lėkštas. Bet sekso scenų daug. Ir tos pačios ne itin patrauklios. Atstumia ne todėl, kad mane glumintų. O todėl, kad rašymo stiliu primityvokas. Dialogai trumpi ir gruboki. Kalbama visada apie tą patį. Nėra kulminacijos. Bet yra intriga knygos pabaigoje, kuri leidžia tęsti pagrindinių herojų santykius kitose knygos dalyse.

Suvokiu, kad knyga šiuo metu viena populiaresnių pasaulyje. Bet nesuvokiu - kodėl? Joje neradau erdvės pamąstymams, fantazijoms, neradau moralo, prasmės, įdomių pokalbių, paslapties...ar dar kažko, kas būdinga gerai knygai.

Perskaičiau, nes "dabar skaito daug kas". Jaučiuosi pasidavusi pilkai masei. Dar kartą pasitvirtino faktas, kad "pijaras" - stiprus dalykas:)



Rūta, šimtas vaivorykštės atspavių;)

Jei reikėtų apie šią knygą parašyti tik vieną sakinį, tas sakinys skambėtų paprastai: "Kartą Amerikoje" yra knyga apie mafijos aukso amžių - laikus, kai Amerikoje galiojo sausasis įstatymas, kai suklestėjo legendinis...

Jei reikėtų apie šią knygą parašyti tik vieną sakinį, tas sakinys skambėtų paprastai: "Kartą Amerikoje" yra knyga apie mafijos aukso amžių - laikus, kai Amerikoje galiojo sausasis įstatymas, kai suklestėjo legendinis gangsteris Al Capone, o literatūros pasauliui buvo pristatyti tokie herojai kaip Vito Corleone ("Krikštatėvis").

Visgi apie šią knygą galiu parašyti daugiau nei sakinį, tad šia teise ir pasinaudosiu. Iš tiesų "Kartą Amerikoje" istorija nėra įspūdinga ar negirdėta: keli Pragaro virtuvės berniukai, prispausti vargo ir nepritekliaus, ima smulkiai nusikalsti, vėliau sukuria gaują, Sausojo įstatymo laikais suklesti, pralobsta ir... na, o kas seka po "ir", jau turėsite pasiskaityti patys, nes niekaip negaliu prisiversti sugadinti Jums skaitymo malonumo išduodama knygos atomazgą anksčiau laiko.

Taigi, istorijoje lyg ir nieko naujo, ypač jei anksčiau perskaitėte nors vieną romaną apie gangsterius. Ir vis dėlto, ši knyga turi kažką tokio: kažką, kas priverčia sulaikyti kvapą ir nepadėti knygos į šalį iki nebus užverstas paskutinysis puslapis. Viskas parašyta taip tikroviškai, neperspaustai, gyvenimiškai, kad taip ir norisi patikėti ant knygos esančiu užrašu "paremta tikrais faktais". Trumpai tariant, jei Jums patinka geros, gyvenimiškos, paprastos ir neprastos istorijos apie auksinius mafijos metus - labai rekomenduoju šią knygą. Nesigailėsite.

P.S. kai perskaitysite šią knygą, būtinai pažiūrėkite Sergio Leone filmą tokiu pat pavadinimu - tai iš ties šedevras, kažkodėl neįvertintas Oskaru, užtat puikiai įvertintas išrankiųjų imdb.com lankytojų (tik pirma perskaitykite knygą - manau, jog tada į filmo herojus žiūrėsite kiek kitaip, geriau suvokdami jų emocijas). Beje, filmas baigiasi visiškai kitaip nei knyga, tad nebijokite, jog knyga bus atėmusi filmo įdomumą :)

Nori ar nenori, tačiau remiantis istoriniais faktais sukurtos knygos priverčia susimąstyti ne vieną skaitytoją. Roko Flick (Roko Alvydo Liaukonio) romanas "Paskutinis traukinys" išties sukelia daugybę pasvarstymų: kodėl kelių...

Nori ar nenori, tačiau remiantis istoriniais faktais sukurtos knygos priverčia susimąstyti ne vieną skaitytoją. Roko Flick (Roko Alvydo Liaukonio) romanas "Paskutinis traukinys" išties sukelia daugybę pasvarstymų: kodėl kelių žmonių ambicijos sukelia pasaulinius karus, kodėl dėl vieno-kito išsišokėlio kenčia tūkstančiai, ar jėgos ir smurto demonstravimas yra tikrasis vyriškumas, kodėl karo grobiu dažniausiai tampa moters kūnas, kas atsakingas už alkanus, be tėvų likusius vaikus? ir t.t.

Kalbant apie patį romaną verta paminėti, jog kūrinys man, kaip skaitytojai, patrauklus tuo, kad pasakojimas vystomas dviem plotmėmis (dabarties ir praeities). Įdomu kartu su herojumi Valteriu ieškoti dingusio brolio buvusiame Kenigsberge, smalsu, kuo pasibaigs besivystantys herojaus ir jo gidės santykiai. Ne mažiau įdomūs, tačiau skausmingi Valterio prisiminimai apie šeimą, jį ir jo artimuosius ištikusią tragediją.

Roko Flick romaną "Paskutinis traukinys" vertinu labai gerai. Mielai skaityčiau antrą kartą.