Gyvenu mažame kaimelyje. Kaip suprantate čia nėra jokių pramogų, nei mokyklos(tik darželis), todėl tenka važiuoti autobusu į gimnaziją, kurioje mokausi. Tačiau yra pati geriausia pramoga - biblioteka. Tai mažas pastatas,...

Gyvenu mažame kaimelyje. Kaip suprantate čia nėra jokių pramogų, nei mokyklos(tik darželis), todėl tenka važiuoti autobusu į gimnaziją, kurioje mokausi. Tačiau yra pati geriausia pramoga - biblioteka. Tai mažas pastatas, tačiau knygų - neapsakomai daug... Jau seniai mąsčiau, kad būtų gerai perskaityti šią knygą.... Dažnai čia lankydamasi apie ją galvodavau.....

"Kodėl vokiškai sakoma: "Jautiesi kaip septintam danguj", o angliškai - "Kaip devintam"? Ar laimės adresas Anglijoje kitas?"

Pradėjus skaityti knygą buvo nelabai įdomu, tačiau kuo toliau tuo įdomiau. Mira atsikrausto iš Frankfurto, kuriame preleido visą savo vaikystę į labai nykų miestą - Helenburgą. Frankfurte teko palikti geriausius draugus - Janą ir Janiką (jie dvyniai) ir savo mėgstamą hobį - piešti grafitus, o čia Helenburge nėra, nei draugų, nei vietų kur piešti grafitus. Dar tėvas visada paskendęs darbuose, o mama pakvaišusi dėl fengšui kursų.Tačiau viskas pasitaiso - atsiranda geriausia draugė Karo... Karo taip pat mėgsta grafitus. Dar klasėje yra pati įžuliausia mergaitė, kuri tik žiūri savo išvaizdos. Jos vardas - Ėmėnda (bet ją vadina Amanda). Ji labiausiai nekenčia Karo ir Miros. Irma - Miros teta, susilaužo dubens kaulą ir atsiduria ligoninėje ilgam. Tetulė turi šunį Pucį, kurį neturi kur palikti. Mira sutinka su prašymų šuniuką prižiūrėti. Mergaitė išvedžia Pucį pasivaikščioti po parką ir sutinka savo svajonių princą. Bet jai ant kelio pasipina Florianas(Varlė), kuris neduoda jai ramybės, nes myli ją. Svajonių princas - Fynas nekreipia dėmesio į Mirą. Atėjo dieną, kai pas Mirą atvažiuoja geriausi draugai - Janikas ir Jana. Karo suranda vietelę kur galimą piešti grafitus ir jie piešė. Juos pamatė Fynas ir buvo vienos grupės narys ir jis paprašė Miros ir Karo išpurkšti grafitus salėje kur vyks konkursas. Taip Mira su Fynu geriau susipažįsta. O Amanda negali patikėti, kad Mirai taip sekasi su Fynu ir pasipina kelyje. Jai nieko nepavyksta. Pairodo Karo įsimyli Janiką. Pabaiga tikrai superinė - Mira pasibučiuoja su Fynu ir jie tampa pora.

Manyčiau, kad mums, mergaitėms , autorė nori patarti, kad jei ir labai patinka mums vaikinas netūrėtume prie jo "lįsti". Jei jau patikai berniukui - tai jis ir pats ateis.

Siūlau! Smagaus skaitymo!

. Tėvas po avarijos per kurią neteko žmonos ir mažosios dukrytės su vyresniaja išsikrausto iš miesto. Apsigyvena kuo toliau nuo žmonių.Tėvas išėjas pasivaikščioti su dukrelia Nike miške randa naujagimį. Nežinios ir...

. Tėvas po avarijos per kurią neteko žmonos ir mažosios dukrytės su vyresniaja išsikrausto iš miesto. Apsigyvena kuo toliau nuo žmonių.Tėvas išėjas pasivaikščioti su dukrelia Nike miške randa naujagimį. Nežinios ir kaltės jausmo vedina atsiranda ir naujagimės mama Šarlotė.Teisiškai ji kalta, bet tokia nusilpusi kad jai pačiai reikia pagalbos.

Yra knygų kurios pakeičia požiūrį į gyvenimą. Ši knyga būtent tai ir padarė. Skaitydama šią knygą pasijutau gyva, pradėjusi nenorėjau jos paleisti iš rankų, nes maniau, kad tas nuostabus jausmas išnyks. Tačiau,...

Yra knygų kurios pakeičia požiūrį į gyvenimą. Ši knyga būtent tai ir padarė. Skaitydama šią knygą pasijutau gyva, pradėjusi nenorėjau jos paleisti iš rankų, nes maniau, kad tas nuostabus jausmas išnyks. Tačiau, padėjus dar net neįpusėtą knygą, jausmas išliko ilgam. O sielos gelmėse jaučiau jūrą. Jūrą vandenyną.

Šis Baricco romanas tai tarsi jūros pasakojimas 6 žmonių ir Almajerio, magiškos užeigos, vaikų istorijas. Visi šie žmonės iš pirmo žvilgnsio lyg ir nesusiję, tačiau juos vienija jūra, plytinti priešais užeigą. Pirmasis knygos veikėjas Plasonas, dailininkas, kuris tapo jūrą jos pačiu vandeniu. Jo daugelis drobių yra baltos, jis ieško, kur prasideda jūra. Antrasis - Bartelbumas, įsimylėjęs mokslininkas, kuris rašo laiškus savo gyvenimo meilei, kurios dar nesutiko, ir niekaip negali baigti savo ribų enciklopedijos, nes neranda, kur baigiasi jūra. Du puzlės gabalėliai, susitikę Almajerio užeigoje. Trečioji - Ana Deveria, nuostabaus grožio moteris, serganti neištikimybe. Ketvirtasis - tėvas Pliušas, kuriantis neįprastas maldas, kaip pavyzdžiui "Malda žmogaus, kuris krinta nuo skardžio ir nenori mirti". Penktoji - Elizevina, mergaitė įkalinta savo pačios spąstuose, kuriuos gali sunaikinti tik jūra, daug kas pamatęs šią trapią būtybę pasako:

" - Ji ten mirs
arba
- Ji ten mirs
arba
- Ji ten mirs."

Šeštasis - vyras, kurio akys lyg medžioklėn išėjusio žvėries. Jame tvyro chaosas, jis simuliuoja mirtį, kurią išgydyti gali tik nuolatinis ir kantrus tikslumas.

Visi šie žmonės gyvenimo būdą pasirinkę vis kitokį, visus juos sieja jūra, visi jie pasirinks skirtingą būdą numirti. Kažkas pasirinks kerštą, kažkas laukimą, kažkas kovojimą...

"Šioje vietoje (Almajerio užeigoje) atsisveikini su pačiu savim. Tai, kas esi, pamažu nuslysta nuo tavęs. Ir žingsnis po žingsnio palieki tai paskui save."

Būtent taip, kaip rašoma citatoje, ir jautiesi skaitydamas šią knygą. Puslapis po puslapio palieki visus rūpesčius paskui save.

Pirmoji pirmą mėnesį žadėta perskaityti ir tik dabar perskaityta knyga - Vytauto V. Landsbergio "Rudnosiuko istorijos". Visiškai kitokia pasakų knyga ne visiškai tik vaikams apie Rudnosiuką ir kitokius keistuolius.

Subtilus...

Pirmoji pirmą mėnesį žadėta perskaityti ir tik dabar perskaityta knyga - Vytauto V. Landsbergio "Rudnosiuko istorijos". Visiškai kitokia pasakų knyga ne visiškai tik vaikams apie Rudnosiuką ir kitokius keistuolius.

Subtilus humoras, paronimų naudojimas, o skambesys (!)... ir visiškai subtilus kreipimasis į Tave (Ežy) su pamokymu šįkart tinkančiu ir vaikams.

Andre Maurois

Romanas "Rugsėjo rožės"(1956 m.)

Tyto alba, Vilnius 2005

212 psl.



"Rugsėjo rožės", tai knyga, kurios siužeto pagrindas klasikinis meilės trikampis. Jis - šešiasdešimtmetis romanistas Gijomas Fontanas....

Andre Maurois

Romanas "Rugsėjo rožės"(1956 m.)

Tyto alba, Vilnius 2005

212 psl.



"Rugsėjo rožės", tai knyga, kurios siužeto pagrindas klasikinis meilės trikampis. Jis - šešiasdešimtmetis romanistas Gijomas Fontanas. Dvi jo moterys: Polina Fontan - ištikima draugė ir tvirtas ramstis atlaikantis ne tik visus keturis namų kampus, bet ir pasinaudojanti savo įtaka, kad iškeltų savo vyrą ant šlovės pjedestalo bei Doloresa Garsija - talentinga Peru teatro aktorė, žavinga čigonė sugebanti užkariauti bet kurį jos įsigeistą vyrą, o taip pat, gaivus jaunystės gūsis, spalvotas nuotykis Gijomo senatvėje.

Nors ir labai mylėdamas savo sutuoktinę, išvykęs dėstyti paskaitų į egzotiškąją Pietų Ameriką, Fontanas užmezga dvidešimties dienų karštą meilės romaną su perpus jaunesne Lolita, kurį pratęsia ištisi metai kupinų meilės laiškų Gijomui grįžus į Paryžių. Doloresoje rašytojas atranda poeziją, švelnumą, romantiką - visą tai, ko Polina, besislėpdama po tvirtos, ryžtingos ir visad teisios moters kauke, per dvidešimt penkerius santuokos metus pamiršo. Deja, pačiai Lolitai šis meilės nuotykis tik dar vienas profesionaliai atliktas vaidmuo, kad pasiektų tikrąjį tikslą - Paryžiaus teatro sceną.

Pabaigoje, kaip ir dera meilės romanui, viskas susiklosto gerai. Veikėjai supranta savo klaidas ir sugeba jas ištaisyti. Kiekvienas šio trikampio herojų iš naujo atranda save bei permąstęs savo gyvenimą priima sprendimą nulemsiantį tolimesnį gyvenimą. Polina susitaiko su Gijomu ir jam atkleidžia, nes suvokia, kad būtent jos šiurkštumas privertė vyrą ieškoti šilumos kitur. Gijomui atsiveria akys, kai galų gale jis suvokia, kad jokios kitos moterys negali pakeisti jo vienintelės tikros sielos draugės Polinos. Na o Doloresa - patyrusi fiasko po bandymo tapti tikra aktore Paryžiuje, nutaria palikti Gijomą ramybėje.

Šis romanas - subtilus, santūrus, bet kartu ir kupinas jausmo. Skaitydamas Gijomo meilės laiškus Doloresai gali jausti ore tvyrantį ilgesį, troškimą būti kartu. Skaitant Polinos dialogus, suima pyktis dėl jos snobizmo ir trumparegiškumo. Veikėjai pavaizduoti gyvi, tikroviški, spalvingi. Kiekvienas turi savitą charakterį, ir netgi kalbėjimo manierą. Pats tekstas taip pat skaitomas lengvai ir greitai.

Vis dėlto, šita knyga nepalieka neišdildomo įspūdžio, kokį galbūt ji galėjo palikti prieš penkiasdešimt metų, kai buvo parašyta. Kaip dabartinio pasaulio pramogų ir literatūros skaitinių įvairovės išlepintam skaitytojui, man ji pasirodė per blanki ir per daug greit užmirštama.

O D...rašau o lūpose šypsena prisimenant šią knygą, vaizdai tiesiog išnyra prieš akis. .Tikrai tai ne komedija, bet ironijos joje pilna, ir dar tas savitas autoriaus rašymo stilius verčia šyptelti ir šyptelti kas antrą...

O D...rašau o lūpose šypsena prisimenant šią knygą, vaizdai tiesiog išnyra prieš akis. .Tikrai tai ne komedija, bet ironijos joje pilna, ir dar tas savitas autoriaus rašymo stilius verčia šyptelti ir šyptelti kas antrą eilutę :) . .Nuomšikio istorija susiskaitė kaip 'kavos puodukas' ,sakyčiau laaabai geros :), su savo prieskoniu ir aromatu ji ilgam liks mano atmintyje..

Tai knyga, apie vaiką augantį vaikų namuose, jo 'darbą'-būti išnuomotam, jo aplinką, jo savitą suvokimą apie gyvenimą, jį supančius žmones ..

.."Vargšės tos moterys.Verkia,kai reikia kautis, ašaroja, kai turi spardytis, bliauna, kai visi juokiasi, lieja ašaras, nors ką tik palijo ir visos gėlės palaistytos"...

"Kerai" - tai antra Aprilynne Pike serijos apie fėjas dalis. Tačiau ši knyga visiškai skiriasi nuo pirmosios "Sparnai. Joje yra plačiau aprašomas fėjų pasaulis, jo gamta ir žmonės. Tai visiškai kitoks žvilgsnis į jau...

"Kerai" - tai antra Aprilynne Pike serijos apie fėjas dalis. Tačiau ši knyga visiškai skiriasi nuo pirmosios "Sparnai. Joje yra plačiau aprašomas fėjų pasaulis, jo gamta ir žmonės. Tai visiškai kitoks žvilgsnis į jau truputį pažįstamą visatą.

Knygos veiksmas prasideda praėjus pusei metų nuo "Sparnų" įvykių. Lorelė jau susitaikė su tuo, kad yra kitokia, nei visi kiti Žemės gyventojai. Ir jai netgi tai patinka. Ji netgi ruošiasi keliauti į Avaloną, fėjų karalystę, kur mokysis ko reikia, norint būti rudens fėja. Būtent šita dalis mane labiausiai sužavėjo. Visi tie Avalono vaizdai tiesiog... gniaužė kvapą. Buvo labai įdomu skaityti gamtos ir įvairių vietų aprašymus, pažinti rašytojos sukurtą kultūrą, visuomenę. Man netgi patiko skaityti apie jaunosios fėjus mokslus ir kaip jai sekasi įsiminti sunkius lotyniškus pavadinimus.

Žinoma, vėliau aprašomas jos eilinis, žmogiškas gyvenimas, dėl to nebeatrodė toks įdomus, žavus. Tiesa, Lorelei vėl pradeda grėsti pavojus, nes vėl grįžta jos seni priešai troliai. Ji taip pat susiduria su Kli, paslaptinga moterimi, kuri medžioja trolius. Toliau plėčiama ir meilės trikampio (Deividas-Lorelė-Tamenis) tema, kuriai atrodo, nėra pabaigos. Man nepatiko tik vienas esminis dalykas: tam tikrose vietose labai trūksta veiksmo, o kitose jo yra per daug ir dėl to sunku susigaudyti. Bent jau man norėtųsi, kad visi įvykiai būtų labiau paskirstyti, nors, kaip aš įsivaizduoju, tai sunku padaryti. Knygą vertinčiau teigiamai, nes ir toliau išlieka smalsumas klausimu "O kas bus toliau?" į kurį skaitytojas negaus atsakymo, kol nepasirodys kita serijos dalis. Manau, kad ši knyga galėtų pateikti paaugliams, kurie mėgsta romantiką ir fantastiką, nes ši knyga ir yra šių dviejų žanrų derinys.

Šitą knygą jau buvau pradėjusi skaityti gal prieš kokius dešimt metų. Nebepamenu, kiek puslapių įveikiau, bet žinau, kad nedaug. Tada nuleidusi galvą tyliai grąžinau ją į biblioteką. Buvo gėda, kad tokia visų...

Šitą knygą jau buvau pradėjusi skaityti gal prieš kokius dešimt metų. Nebepamenu, kiek puslapių įveikiau, bet žinau, kad nedaug. Tada nuleidusi galvą tyliai grąžinau ją į biblioteką. Buvo gėda, kad tokia visų išliaupsinta tobulybė (o kur dar filmas su devyniais oskarais) man tiesiog nepatiko.
Šįkart užsispyriau įveikti, nes man norisi patikrinti tuos dalykus, kurie, atrodo, sukelia masinę beprotybę. Na, arba bent jau daug kalbų ir pozityvių komentarų iš humanitarinių mokslų studentų su mąslia išraiška.

Siužetas lyg ir paprastas (karo pabaiga, apleista vila Italijoje, kurioje susitinka baisiai apdegęs ligonis, jaunutė seselė, jos tėvo draugas ir indas išminuotojas), tačiau tarsi karštas dykumos smėlis čia visur skverbiasi prisiminimų nuotrupos ir meilė, meilė, o gal geismas, sunku atskirti, kai karas visus taip suluošino (ne tik fiziškai). Hana-Karavadžas, Hana-Kipas, Hana-anglas ligonis. Tai dabartis. Tačiau jie visi turi po istoriją. Nelabai linksmą kaip ir visa knyga.
Skaitosi lėtai, kartais painiai, viskas po truputį susidėlioja į vietas, tada vėl išsibarsto. Keliskart norėjosi grįžti patikrinti faktų, nes kažkas buvo ne taip. Tarsi kliedesys ligonio, kuris nebesuvokia, apie kieno gyvenimą pasakoja. Bet ar tas ligonis - anglas?

Nesijaučiu labai daug ką gavusi iš knygos, nesujaudino, neužkabino, bet vis dėlto šiek tiek įstrigo. Kaip dykuma - varginanti ir slegianti karščiu, tačiau savotiškai graži.

"Jiedu leidžiasi morfijų kiaurą dieną. Karavadžas traukia žodį po žodžio ir seka jo pėdomis, vadovaudamasis sutartiniais ženklais. Kai tik apdegėlio pasakojimas sulėtėja arba kai tik Karavadžas susigriebia ko nors - meilės ryšio, Medokso mirties - nesupratęs, iš pailgo emaliuoto indo jis ima švirkštą, krumpliais nulaužia ampulės galiuką ir prisitraukia morfijaus."

Knygą čiupau iš po 'Silva rerum' inercijos ir laukiau kaip smogs 3 kartą.

Taip šįkart nebuvo baroko, bet tiesą sakant man to trūko, siužeto linijos einančios per 2 silvas. Skaičiau ir mąsčiau kas gi ne taip, ko šiai...

Knygą čiupau iš po 'Silva rerum' inercijos ir laukiau kaip smogs 3 kartą.

Taip šįkart nebuvo baroko, bet tiesą sakant man to trūko, siužeto linijos einančios per 2 silvas. Skaičiau ir mąsčiau kas gi ne taip, ko šiai knygai trūko iki pilno laižymosi skaitant?

Pirma, spėju, nesu per didelė apsakymų gerbėja, ir velniop tampyt tą skaitytoją už ūsų, nutraukiant lyg ir neblogą potencialiai storesnės knygos scenarijų.

Antra, buvo ironijos, sąmojo. Susiskaitė labai greit ir toli gražu nesigailiu. Nepaisant to, tarsi nejutau, kad tai ta pati Sabaliauskaitė, nors ir pati rašytoja minėjo - nelaukit to paties. Apibendrinant, išleistų jos 3 knygų svorį, sakyčiau pastaroje jutau jau per daug 'šmaikščiašikniškumo', pritrūkau, kai kuriuose apsakymuose, to jos subtilumo, nutylėjimo.

Nepaisant šių pastebėtų subjektyvių niuansų, kai kuriems apsakymams galima rašyt 10+

Pliusai už:

- skaniai aprašytą miestą.

Nesu užaugus, dažnai buvus Vilniuje, šiuo metu net nesu Lietuvoje, bet perskaitytos, kai kuriuose apsakymuose detaliai aprašytos gatvės, objektai, žadino norą ten greičiau grįžt, naujai atrast savo būsimų prisiminimų vietoves. Skaičiau ir tarsi tuo pat metu ten buvau, neįtikėtinai puikiai atkurtos spalvos, garsai.

'Šitaip Vilniuje dar ir šiandien tebekvepia geidulys, kuris kasmet pavasarį pakimba ore - alyvom, jazminais, dar - šviežiai sulytom senamiesčio dulkėm ir pro bažnyčios durų prieangį tarsi memento mori išnyrančiu pelėsių ir smilkalų kvapu'

'Žemuogės ant smilgos, iš gatvės prekeivio kopūsto išskrendantis baltas drugelis, lietaus lašų raštas ant lango stiklo, įtrūkimas molio vazone ant palangės.. - maži kasdienybės stebuklai, mažmožių ontologija, niekučių filosofija'

'Ar ji būtų supratusi, kokia tai laimė, koks malonumas bėgti Vilniaus grindiniu, tomis pačiomis gatvėmis, pažįstamomis ir jai; bėgti kai tau penkiolika, su dviem besiteliūškuojančiais vandens kibirais, prileistais iš pompos kieme; bėgti kai šviečia saulė ir atspindi vandeny kaip skystas auksas, čirškia žvirbliai, nuo vėjo barška langų rėmai..'

'Vieta atrodė kelių šimtmečių senumo, o gal dėlto buvo kaltas viloje tvyrantis egzotiškas kvapas - keistas, stiprus lyg kažkas degtų, bet ne smilkalai kvepėjo saldžiau ir šilčiau, nei kvepia bažnyčios Europoje; lyg kažkas gyvo saldžiai sviltų, smelktųsi tiesiai į smegenis' [tiesa ne Vilnius, bet skanu]

- įdomiai atskleistus istorijos vingius ('Vilniaus vėtrungės', 'Vilnerio sugrįžimas')

- netikėtus posūkius ('Žaismastis', 'Danielius Dalba')

Užvertus knygą svarčiau ir kuris gi apsakymas labiausiai buvo man artimas. Turiu pripažint 'Žeismastis', paslėptoms užuominoms tikrai nelikau abejinga.

Už ironiją, puikiai perteiktus garsus, spalvas, objektus - 8/10