Įveikta trečioji knygų iššūkio knyga -- "The Body Machines". "The Body Machines" yra trečioji "The Futurica Trilogy" dalis. Pirmųjų dviejų knygų apžvalgas rasite čia ir čia.



Knygos tikslas yra iš naujo kritiškai...

Įveikta trečioji knygų iššūkio knyga -- "The Body Machines". "The Body Machines" yra trečioji "The Futurica Trilogy" dalis. Pirmųjų dviejų knygų apžvalgas rasite čia ir čia.



Knygos tikslas yra iš naujo kritiškai pergalvoti tokius konceptus kaip siela, ego, laisva valia, etc. Kadangi knygos autoriai nėra šalininkai dualistinių teorijų, tad didžioji dalis knygos yra diskusija apie tai, kad be kūno daugiau nieko nėra, o pats kūnas tėra mašina, sudėtinga, bet vis tiek mašina. Diskusijos pagrindas yra idėja, kad žmonija yra linkusi į klaidas, ttodėl autoriai analizuoja jau egzistuojančius požiūrius į Žmogų, ir mėgina parodyti, kad žvelgti į Žmogų kaip į mašiną yra arčiau tiesos ir praktiškiau nei bandyti prie kūno kažkaip lipdyti Sielą.



Antrasis knygos skyrius yra šioks toks įvadas į žmogaus biologiją, jei tiksliau tai į neurologiją. Visų pirmą kalbama apie smegenų vystymosi istoriją naudojant tokius techninius terminus kaip smegenų svorio santykis su visu kūno svoriu. Po techninių dalykų prasideda diskusija apie tai, kad smegenys veikia kaip tam tikra automatai, nes jei smegenys būtų sąmoningai naudojamos atlikti kasdieniams veiksmams, pvz. pieno butelio išėmimas iš šaldytuvo, tai smegenys būtų labai stipriai perkrautos tokiomis užduotimis kaip įvertinti pieno butelio svorį, įvertinti kokiu stiprumo reikia suspausti tą butelį, kad jis neišslystų iš ranką ir etc... ir neliktų laiko kažkam įdomesniam. O tas įdomumas ir yra priežastis, kodėl žmonės leido sau prabangą turėti tokias dideles smegenis. Smegenys čia yra vadinamos prabanga ta prasme, kaip ir povo uodega yra ekstravagantiška prabanga -- extravagantiška prabanga yra labai seksualu, tad didelių smegenų turėjimas žmonėms padeda pratęsti rūšį. Kiaura pragmatika.



Kaip ir ankstesnėse trilogijos dalyse, šioje knygoje gausu gan radikalių idėjų. Pavyzdžiui, autoriai daro įdomią išvadą, kad abu smegenų problemų gydymo būdai -- medikamentais ir psichiatrija -- iš esmės daro tą patį -- aktyvina tam tikras smegenų dalis, kad išsisirtų tam tikri chemikalai (pvz. dopaminas) ir pakistų vidinė smegenų struktūra -- pasikeistų neuronų tinklas. Pagrindas šiai idėjai yra tas, kad smegenys yra neuronų ir juose vykstančių cheminių procesų rinkinys, kuris veikia kaip save susitvarkanti mašina. Neseniai diskutavau šiuo klausimu su kaimynais, tai net nustebau, kokia radikali ir nepriimtina jiems buvo ši idėja.



Knygoje įdomiai pakrapštytas laisvos valios klausimas. Čia jau kaip pažiūrėsi: realiai tai jokios laisvos valios nėra, nes pasaulis yra grynai deterministinis -- vien mechaniniai, cheminiai ir t.t. procesai. Bet užtat yra Heizenbergo neapibrėžtumos principas, kuris sako, kad fiksuojant vieno dydžio matavimą yra didinamas kito dydžio neapibrėžtumas, o tai savo ruožtu kaip ir reiškia, kad jokio preciziškai tikslaus matavimo neįmanoma atlikti. Tad gaunasi toks apibendrinimas, kad pasaulis yra deterministinis, tačiau nenuspėjamas. Tai skamba gal ir kiek paradoksaliai, bet paragrafą baigsiu mintimi, kad "tampa vis sudėtingiau susitarti, dėl ko mes nesutariame", kuri nuostabiai žaviai parado tolimesnių diskusijų laisvos valios klausimu (ir kitais sudėtingais klausimais) eigą.



Bendrai, knygos tonas skiriasi nuo pirmų dviejų trilogijos dalių. Čia pasakojimas nuosaikesnis, nors keliami ne mažiau radikalūs klausimas ir gaunamos išvados yra ne mažiau paradoksalios nei pirmosiose trilogijos dalyse. Pasakojimas kažkiek primena Slavoj Žižek stilių, kuris yra paminėtas keletą kartų (ypatingai žavi yra Žižeko citata, kad "visata yra klaida"). Tad "The Body Machines" skaitymas yra mažiau pramoga ir daugiau tyrimas.



Perskaičius šią knygą bent jau man nebuvo taip, kad pasaulis tapo šviesesnis ar labiau suprantas. Nors, reikia pasakyti, kad ši knyga daug ką paaiškina, bet jos skaitymas yra lyg Alisos nuotykiai stebuklų šalyje -- intriguoja, bet palieka kapstytis šioje ašarų pakalnėje patį. Autoriai netgi teigia, kad idėjos, kurios nesukelia jokio vidinio prieštaravimo (angl. counter-intuitive) net nevertos nagrinėjimo. Čia turbūt panašiai kaip ir su vaikų auklėjimu, kad jei vaikas matys ir girdės tik tai, ką jau žino, jis nė velnio nesimokys ir netaps suaugusiu.



Tad ši knyga (ir visa trilogija), mano galva, yra puikus skaitinys tiems, kurie yra nieko prieš šiek tiek rimtėliau sukrėsti savo pasaulėvaizdį. Autoriai pataria: būk kūrybiškas! Mąstyk naujas idėjas!



Būsimas skaitytojau, net jei su knygoje dėstomomis idėjomis ir nesutiksi, vis tiek ši knyga paliks pėdsaką Tavo galvoje. Rekomenduoju.

Paulo Coelho "Portobelo Ragana" - tai istorija apie našlaitę Atėnę, paliktą čigonės mamos Transilvanijoje ir įtėvių išvežtą į Beirutą. Atėnė, kurios tikrasis vardas Šėrinė Halil, nuo mažumės pajunta turinti...

Paulo Coelho "Portobelo Ragana" - tai istorija apie našlaitę Atėnę, paliktą čigonės mamos Transilvanijoje ir įtėvių išvežtą į Beirutą. Atėnė, kurios tikrasis vardas Šėrinė Halil, nuo mažumės pajunta turinti nepaprastų sugebėjimų. Paskatinta tikėjimo ir aistros, nesuprantamų daugumai jos bendraamžių, ji klaidžioja po Europą ir Viduriniuosius Rytus, siekdama būti priimta, ieškodama tikrojo savo gyvenimo kelio. Dalindama savo meilę ir vedama geranoriškų paskatų padėti, ji suburia aplink save žmones, kurie yra neabejingi jos tikėjimui ir pasaulio suvokimui. Atėnė tampa šių laikų raganų medžioklės objektu.



Knygoje autorius surinko ir pateikė prisiminimus žmonių, pažinojusių, ar bent maniusių, kad pažįsta Atėnę. Taigi, pati knyga yra pateikta kaip interviu su Atėnės pažįstamais žmonėmis, tai nėra vientisas, nuosekliai parašytas tekstas. Tačiau autorius gana sistemingai pateikia žmonių pasakojimus, atsižvelgiant į gyvenimo tarpsnį, tokiu būdu nupasakojant visą Atėnės gyvenimą: jos vaikystę, įvaikinimą, šeimos sukūrimą, vaikelio gimimą, jos kaip asmenybės tobulėjimą, "mirtį".



Knygą man patiko įdomiomis ir prasmingomis mintimis apie meilę, laimę ir gyvenimą. Štai keletas jų:

Meilės neįmanoma matuoti, kaip matuojame kelio ilgį arba pastato aukštį.


<..> Meilė to nepripažįsta: ji ateina, įsišaknija, įsiviešpatauja ir viską tvarko savo nuožiūra. Tik tie, kurie iš tikrųjų turi dvasios stiprybę, atsiduoda jai visa savo esybe.



Didesnio pagyrimo nusipelno ne tas, kas duoda, bet tas, kas priima nesijausdamas skolininku. Nedaug duoda žmogus, turtingas materialinių gėrybių, bet daug duoda tas, kas atsiduoda visa dvasia.



Meilė - tai ne įprotis, ne kompromisas, ne abejonė. Meilė - anaiptol ne tai, ką mums sako romantiška muzika: meilė yra, ir tiek.


Tuomet pirmą ir paskutinį kartą jos paklausiau: "Už ką gi tu mane myli?"

Ji atsakė: "Nežinau ir žinoti nenoriu".



Nors knygo parašymo stilius įdomus, tačiau man ji buvo gana nuobodi skaityti. Tai nebuvo knyga, kuri įtraukė ir išlaikė dėmesį iki galo, veikiau aš ją perskaičiau iš pareigos užbaigti. Skirčiau 4/10 balų..

Kas tai? Mėginimas apkvailinti skaitytojus ir kritikus, gotikinė siaubo istorija, liguistas pramanas, nevykęs skaitalas ar šedevras? Kokia milžiniško šios knygos populiarumo..paslaptis? Mano atveju būtų - smalsumas.

Labai...

Kas tai? Mėginimas apkvailinti skaitytojus ir kritikus, gotikinė siaubo istorija, liguistas pramanas, nevykęs skaitalas ar šedevras? Kokia milžiniško šios knygos populiarumo..paslaptis? Mano atveju būtų - smalsumas.

Labai gerai atsimenu kaip įsigijau šią knyga. Susiradau žmogų kuris ją pardavinėjo internete ir kai susitikau su juo, jis manęs klausia : ar jūs tikrai pasiryžus šią knygą skaityt, nes aš neištvėriau ir po keliasdešimt puslapių tiesiog ją numečiau. Na pagalvojau įdomu kuo ta knyga tokia trikdanti, kad net suaugęs vyras neapsikentęs jos neskaito, ar ji tokia nuobodi, ar ji tokia šlykšti, ar ji tokia sunki ir nepakeliama silpnų nervų skaitytojams. Galiu pasakyti tik tiek, kad prisiverčiau perskaityti ją iki galo, nors ir man buvo kilusi mintis ją tiesiog nutrenkti į tolimiausią kampą,bet kadangi užsibrėžiau tikslą, kad perskaitysiu ir parašysiu savo nuomonę apie ją, tai teko įveikti tuos kelis šimtus puslapių keistos, liguistos rašliavos. Negaliu teigti, kad perskaičius labai jau gailėjausi jog sugaišau laiką, bet tikrai nenorėčiau dar kažką panašaus skaityti, nes jautriai reaguoju ypač į nekaltų gyvūnų kankinama. Taigi galiu pridėti vieną pliusą prie kontroversiškai vertinamų "must read" knygų sąrašo.

Knygoje pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakoja paauglys Frensis apie savo kasdienybę ir ką jis yra padaręs ir patyręs praeityje. Šešiolikmetis gyvena su savo tėvu, pastarasis keistuolis, pamišęs dėl išmatavimų (žino visus namie esančius atstumus ir pločius tarp daiktų ir t.t.) Motina paliko jį vos gimusį, dėl to jis nekenčia moterų ir laiko jas silpnomis būtybėmis. Netikras vyresnysis brolis Erikas uždarytas psichiatrinėje ligoninėje. Nenuostabu, kad Frensis savaip bando susitvarkyti su supamo pasaulio "blogybėmis", kasdieniai keisti ritualai į kuriuos yra įtraukiama gyvūnėlių kankinimai (triušių sprogdinimai, paukščių pjaustymai, vabalų deginimai ir t.t.) jam padeda, kaip jis pats mano, atstatyti gyvenimo balansą. Jis gyvena savo susikurtame pasaulyje, dažnai galvoju apie save kaip apie valstybę, šalį ar bent jau miestą...kintantys mano požiūriai į idėjas,konkrečių įvykių eigą yra panašūs į kintančias valstybių politines nuotaikas...kartais mano mintys ir jausmai iš tiesų nesutaria vieni su kitais...mano smegenyse gyvena daugybė skirtingų žmonių.

Sužinojęs kad jo brolis Erikas pabėgo iš ligoninės ir ruošiasi namo, Frensis su nerimu pradeda ruoštis jo sugrįžimui kurio pasekoje atsiskleidžia praeities paslaptis kuri pakeičia Frensio gyvenimą ir jo pažiūras.

Mano nuomonė apie knygą :

Ji stora ir sunki, o tai didelis minusas. Nežinau man ji nepatiko ir viskas! Teko skaityti ilgai, nes tiesiog nebuvo įdomu. Ji manes nesugebėjo sudominti..Nežinau kodėl taip buvo, bet manau viena iš...

Mano nuomonė apie knygą :

Ji stora ir sunki, o tai didelis minusas. Nežinau man ji nepatiko ir viskas! Teko skaityti ilgai, nes tiesiog nebuvo įdomu. Ji manes nesugebėjo sudominti..Nežinau kodėl taip buvo, bet manau viena iš priežasčių yra ši : man nepatinka nei vaiduokliai nei vampyrai nei dar kokie nors mutantai ir aš jeis netikiu.. Gal todėl man tai nesukėlė pačio didžiausio susidomėjimo..

Tad nuoširdžiai sakau jei jums nepatinka vampyrai tai negadinkite savo gyvenimo ir neskaitykite šios knygos! Bet jei jūs domites mistiniais dalykais, vampyrais ir kitomis nesamonėmis tada būtinai perskaitykite šią knygą!

Pirmoji italų rašytojo Umberto Eko knyga - Rožės vardas - ne veltui laikoma geriausiu jo kūriniu. Deja vėlesnių Eko darbų skaityti dar neteko, lyginti negaliu, tačiau Rožės vardas mane sužavėjo ir ši knyga tapo mano...

Pirmoji italų rašytojo Umberto Eko knyga - Rožės vardas - ne veltui laikoma geriausiu jo kūriniu. Deja vėlesnių Eko darbų skaityti dar neteko, lyginti negaliu, tačiau Rožės vardas mane sužavėjo ir ši knyga tapo mano NUMERIS VIENAS rekomendacija, kai esu užklausiamas, ką įdomaus būtų galima perskaityti. Rekomenduoju ją ir tau.

Pirmieji knygos puslapiai tave nukels septynis amžius atgal - į viduramžius, kur religijos viešpatavimui palengva iššūkį meta pasaulietinė valdžia. Atsiduri drėgname bet didingame vienuolyne, kuriame gyvena, dirba, meldžiasi būrys vienuolių. Būtent į šį ilgas tradicijas skaičiuojantį vienuolyną atkeliauja garsus vienuolis, prieš tai ilgus metus buvęs eretikų teisėjas Viljamas iš Baskervilio, lydimas jauno ir smalsaus novicijaus Adso iš Melko. Šioje akmens ir išminties tvirtovėje vyks religinis disputas (diskusija apie vienuolių neturtą; šis klausimas tuo metu kelia daug prieštaravimų ir kivirčų tarp skirtingų religinių judėjimų), dėl kurio Viljamas ir Adsas atvyko į šį vienuolyną.

Dar prieš įžengiant į vienuolyną Adsui (jo asmeniu pasakojama visa stulbinanti istorija) tenka susipažinti su jo mokytoju neseniai tapusio Viljamo išmintimi ir aštriu protu - jis pasimetusiems vienuoliams, visą rytą ieškantiems pabėgusio kilmingo vienuolyno žirgo, iškart pasako, kur jis nubėgęs, nors akyse paties ristūno Viljamas nė nebuvo matęs. Baskerviliečio sumanumas ir tvirta logika stebina visąlaik jiems viešint vienuolyne. Pasirodo, vienuolyne, kuriame netrukus vyks svarbi religinė sueiga, vyksta šiurpūs dalykai, kurių kaltininką sugauti Viljamas ir yra paprašomas.

Kalbant apie Rožės vardą jokiu būdu negalima nepaminėti turtingos ir gausios vienuolyno bibliotekos, kuri artimai susijusi su kraupiais vienuolyno įvykiais. Biblioteka sudaryta labirinto principu, šią mįslę Viljamui ir Adsui tenka aiškintis, nors leidimo artintis prie šios žinių saugyklos jei nė negauna. Su biblioteka lygiagrečiai svarbios ir joje saugomos knygos, kurių išmintis šiam sumaniam kūriniui suteikia dar daugiau viduramžiško prieskonio.

Stiprūs charakteriai, įdomios diskusijos, kaltųjų paieška ir nuolatinė įtampa, tvyranti romane, prikausto ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio, nors pati istorija trunka vos kelias dienas. Žmogžudystės ir jų tyrimas paįvairinamas draudžiamu romanu tarp Adso ir gretimais esančio kaimelio mergelės, kuris dar labiau sujaukia jauno vienuolio protą, jau ir taip įkaitintą įvykių vienuolyne.

Tvirtai rekomenduoju šią knygą, o greta rekomendacijos duosiu (neprašytą) patarimą - knygai reikia susikaupimo ir laiko pamąstymui - įsitraukti ir galvą sukti kartu su Viljamu ir Adsu reikės ir tamstai, taigi prisėdimas pusvalandukui čia netinka. Kelios žvalios valandos su Rožes vardu - ir įdomių pamąstymų bus visai dienai! Aišku jei pavyks nuo šios knygos išvis atsiplėšti.

Apie autorė :

Rachel Renee Russell - ši autorė rašo jumoristines - komiksines knygas vaikams ( gal ir jaunimui tinka ). Apsilanke čia ( http://www.dorkdiaries.com/my-diaries/ ) galite paskaitinėti apie dienoraščius ir...

Apie autorė :

Rachel Renee Russell - ši autorė rašo jumoristines - komiksines knygas vaikams ( gal ir jaunimui tinka ). Apsilanke čia ( http://www.dorkdiaries.com/my-diaries/ ) galite paskaitinėti apie dienoraščius ir sužinoti daugiau.

Mano nuomonė apie knygą :

Čia kažkas labai panašaus į "Nevykėlio dienoraštį". Tik čia pasakojama apie keistą keturiolikmetės Nikės kasdieninį gyvenimą. Ji mokykloje nėra labai populiari, o dar jos tėtis vabalų utelizavimo specialistas. Ar tai gali atnešti populiarumo ir draugų? Manau, kad ne. Pati mergaitė padeda rašyti savo dienoraštį ir jį iliustruoti savo pačios piešiniais! Ji ten rašo apie savo mylima ( o kartais ir nelabai) seimą, draugus, meilę. Bet staiga viskas pasikeičia, ji tampa žymiai populiaresnė mergaitė ir patraukia savo simpatijos dėmesį.

Jei norite sužinoti kas vyksta toliau tai būtinai perskaitykite šią knygą. Ji ir nusišypsoti priverčia, ir ašaryte išspausti gali tekti..

Apie autorių :

Jeremy Strong apie šį autorių nelabai ką žinau.. Tik tiek, kad jis yra išleidęs labai daug knygų! Ir turi savo tinklalapį : http://www.jeremystrong.co.uk/

Apie knygą :

Oj, šita knygą yra garantuotas juoko...

Apie autorių :

Jeremy Strong apie šį autorių nelabai ką žinau.. Tik tiek, kad jis yra išleidęs labai daug knygų! Ir turi savo tinklalapį : http://www.jeremystrong.co.uk/

Apie knygą :

Oj, šita knygą yra garantuotas juoko užtaisas! Ji be galo linksma.. Iš tikrūjų joje pasakojama apie kietą bičą Guzą ( nors nė velnio jis nėra kietas ), apie jo gyvėnimą, meiles, šeimą, pauglystę ir kitas nesamones.. Šeip čia labiau komiksas nei knyga, nes labai jau daug piešinėlių yra.

Nežinau kodėl, bet man ši knyga nepatiko! Ir nelabai rekomenduočiau kam nors ją skaityti.. Taip pasijuokti iš knygos tikrai galima, bet ta knyga man pasirodė kažkokia beprasme ( nevengčiau ir žodžio bevertė)..

Apie autorę :
Astrid Anna Emilia Lindgren - gimė 1907 m. mirė 2002m. Ji buvo žymi švedų vaikų rašytoja, kurios didžioji dauguma knygų buvo išverstos į 85 kalbas ir išspausdintos daugiau nei 100 valstybių.


Mano nuomonė...

Apie autorę :
Astrid Anna Emilia Lindgren - gimė 1907 m. mirė 2002m. Ji buvo žymi švedų vaikų rašytoja, kurios didžioji dauguma knygų buvo išverstos į 85 kalbas ir išspausdintos daugiau nei 100 valstybių.


Mano nuomonė apie knygą :

Jo.. knyga sunki ir stora ( joje ~466 psl. ). Ah, bet knyga tokia fainūtė. Ją labai smagu skaityti! Aš manau ši knygą yra skirta 5-6 klasių mokiniams. Nors ir viresniesiams būtų įdomu pskaityti. Kaip visi jau ir supratote ( o gal ir ne) knyga yra apie berniųka - Mažylį, jo šeimą (Bosę, Bentaną, paprastą tėtį, paprastą mamą) na ir žinoma apie smaližių Karlsoną.. Karlsonas buvo žiauriai fainas storuliukas, su kelnytėm ant kurių yra "sparnai". Ir tai atrodo fantastiškai! Karlsonas buvo tas veikėjas kuris pralinksmindavo ir tada viskas pasidarydavo gerai.. Knygoje yra paveikslėlių ir jie puikiai atitinka tekstą.

Kas nori prisiminti vaikystę, močiuės saldžių ogienių kvapą - tam būtina perskaityti šią knygą!

"Žmonės pernelyg sureikšmina savo gyvenimo prasmę. Kodėl aš, kodėl dabar. Tiesa ta, kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties." - sako šimtmetį nugyvenęs knygos herojus ir mano galvoje šmėkšteli...

"Žmonės pernelyg sureikšmina savo gyvenimo prasmę. Kodėl aš, kodėl dabar. Tiesa ta, kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties." - sako šimtmetį nugyvenęs knygos herojus ir mano galvoje šmėkšteli užrašas mokykliniame fizikos kabinete: niekas neatsiranda be priežasties ir neišnyksta be pasekmės. Tai kuo dabar patikėti?

Picoult knygos kaskart mane nustebina ir tiesiog pribloškia. Kad ir šįkart aprašomas eugenikos projektas ir jo sąsajos su šiuolaikiniu genetikos mokslu. Užvertus knygą svarstau, o iš tikrųjų, kur ta riba, kas yra teisinga? Kažkas nusprendžia prisiimti Dievo rolę ir skirsto žmones į "geruosius" ir "bloguosius" genotipus. Ir prasideda genocidas arba "eugenika - mūsų savisaugos ir tėviškų instinktų suvokimo mokslinis projektas". Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Galima pavadinti ir genetikos mokslu. Kai gydytojas, atlikęs genetinę diagnostiką atrenka stipriausius ir sveikiausius embrionus ir suteikia jiems galimybę vystytis ir gimti. Arba atrenka moterišką ar vyrišką embrioną, nelygu koks pageidavimas...

Kažkam tai atrodo teisinga, turintieji drąsos priešinasi, kažkas paklūsta, kažkas priverčiamas paklusti, kažkas tiesiog jau nebeturi iš ko rinktis. Tai kurie teisūs? O čia jau kiekvieno sąžinės reikalas. Kaip visada autorė palieka teisę apsispręsti skaitytojui, kurią pusę jis palaiko. Knygoje tik faktai, istorijos, jausmai, išgyvenimai, persipynę likimai. Ir galiausiai paaiškėja, "kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties. Kartais užtenka būti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku dėl kažko kito."

"Milžiniško populiarumo sulaukusios detektyvų autorės knyga" - jau vien šitie žodžiai skatina atversti romaną. Šis romanas yra tikrai labai painus ir labai įdomus. Knyga užburia, vienas po kito įvykstantys nužudymai kelia...

"Milžiniško populiarumo sulaukusios detektyvų autorės knyga" - jau vien šitie žodžiai skatina atversti romaną. Šis romanas yra tikrai labai painus ir labai įdomus. Knyga užburia, vienas po kito įvykstantys nužudymai kelia šiurpa, o pagrindinės herojės balansavimas ties mįslės įminimo ir mirtino pavojaus riba kelia įtampą. Pagrindinė autoriaus heroje - psichologe Suzana Čandler, vedanti radijo laidą. Laidoje nagrinėjant knygą "Dingusios moterys" ji užsimena apie paslaptingą finansų analitikės Redžinos Klozen dingimą prieš kelerius metus jai plaukiant kruiziniu laivu. Po to atsitikimo užuominos pasipila naujų paslaptingų įvykių seka, vienas po kito yra nužudomi keli žmonės galintys apšviesti šią painią istoriją. Buvusios prokuroro padėjėjos Suzanos neapleidžia jausmas, kad visi tie įvykiai labai susiję ir ji pradeda narplioti šią bylą. Taip ir ji pati atsiduria mirtiname pavojuje, nes pasirodo žudikas yra iš jos aplinkos. Nors liguistas serijinis žudikas žudantis vienišas moterys viską labai gerai apgalvoja ir suplanuoja, bet su jo nusikaltimais susiję faktai yra tarsi "vėjyje paleistos plunksnos", kurių visų niekaip neįmanoma surinkti. Todėl žingsnis po žingsnio Suzana Čandler priartėja prie mįslės įminimo, ir tik laimingo atsitikimo dėka lieka gyva, o žudikas yra sugaunamas išvengiant dar vienos aukos.