Skaitydamas knygą į ją žiūrėjau kaip į grožinės literatūros kūrinį, o kaip į Murakamio memuarus memuarus.

Vos tik ši knyga pasirodė knygynuose, iškart norėjau ją įsigyti, tačiau vis atbaidydavo kaina. Kaskart...

Skaitydamas knygą į ją žiūrėjau kaip į grožinės literatūros kūrinį, o kaip į Murakamio memuarus memuarus.

Vos tik ši knyga pasirodė knygynuose, iškart norėjau ją įsigyti, tačiau vis atbaidydavo kaina. Kaskart užsukęs į kokią knygų parduotuvę vis pasklaidydavau, perskaitydavau kelis puslapius. Atsimenu, prieš bėgant pernai metų Vilniaus maratoną, kaip tik atsiverčiau Murakamio pasakojimą apie tai, kaip jis bėgo ultramaratoną, kaip tik tą vietą, kurioje jis pasakoja, kaip bėgdamas vis kartoja mantrą, jog tėra tik mašina, o ne žmogus. Įsivaizduoju, kokia keista ši teksto vieta turėtų būti ne bėgikui. Nors Murakamis labai vaizdžiai ir įtaigiai pasakoja apie bėgimo metu patiriamus įspūdžius, tačiau tik po kelių dienų pats bėgdamas savo pirmuosius gyvenime 42,195 km supratau, ką Murakamis turėjo galvoje. Keistas jausmas, kai trisdešimtajame kilometre vis dar bandai palaikyti orumo ir savigarbos negriaunantį bėgimo tempą, o abiejų kojų šlaunų raumenys sutraukti mėšlungio, be proto norisi burnon įsimesti ką nors saldaus, o tave lenkia kaulus barškinantys senukai. Gal pasakysiu kiek banalokai, bet to nepatyrę žmonės tikriausiai ne visiškai supras ir pačią knygą.

Kai kas perskaitę šią Murakamio knygą gali pavadinti jį arogantišku. O kodėl gi ne? Aš taip pat savimi didžiuočiausi, jei turėčiau ryžto per mėnesį nubėgti vidutiniškai 350 km. Skaitydamas šią knygą dar geriau susipažinau su Murakamiu, mano ir taip mėgstamu rašytoju. Ir dabar žinau, kad mus sieja ne vien jo kūriniai, bet ir tas bėgikų savitarpio supratimo ir pagarbos jausmas.

Tai įdomi ir įtaigiai parašyta knyga apie bėgimą, triatloną ir kūrybą. Rekomenduoju.

P.S. Pavasaris prasidėjo, tuoj bus galima atidaryti šiltąjį bėgimo sezoną.

Pirmą kartą šis kūrinys buvo išverstas į lietuvių kalbą jau 1948 metais, tačiau šis leidimas (Aukso žuvys, 2012, Vilnius) visai kitoks (pretenduoja tapti geriausia metų verstine knyga!), visų pirma, knygos pradžioje visai...

Pirmą kartą šis kūrinys buvo išverstas į lietuvių kalbą jau 1948 metais, tačiau šis leidimas (Aukso žuvys, 2012, Vilnius) visai kitoks (pretenduoja tapti geriausia metų verstine knyga!), visų pirma, knygos pradžioje visai ne pirmas kūrinio skyrius, o trys straipsniai lyg įvedantys į knygos pasaulį ir atsakantys į klausimus: Kas? Kur? Kodėl?. Pavyzdžiui kodėl autorius pasirinko rašyti apie lietuvius? Man patiko šis leidėjų sprendimas, nes skaitant straipsnius skaitytojas supažindinamas su autoriumi, rašymo aplinkybėmis ir įsitikina kūrinio aktualumu šiomis dienomis. Ši knyga turi savo svorį, tiek idealogine, tiek menine reikšme. O ir nešiotis rankinėje ne taip jau lengva...Todėl norėčiau šį kūrinį apžvelgti iš kelių pusių, pažiūrėt pro skirtingus stiklus.

Taigi, vertinant pačią knygos išorę pasakyti tikrai yra ką. Knyga kietu viršeliu, standartinio formato. Viršelis nėra labiausiai patraukiantis dėmesį, atrodo ir gelsva spalva nelabai tinka. Juk džiunglės! Kur žaluma?, -pamaniau paėmus ją į rankas. Tačiau, iš tiesų viskas yra taip, kaip ir turėtų būti- džiunglės šioje plotmėje, tai ne Pietų Amerikos Amazonė, tai fabrikų rajonas- mažai spalvų, vienodi pastatai, skurdas ir blankumas. O viršelyje vaizduojami rajonai yra tikrų tikriausia reprodukcija to, kas tikrai egzistavo. Taip pat labai į akis kritos plačios paraštės (iš visų pusių) ir mažos raidės. Manau, gerokai prasilenkta su standartu, bet gal taip įdomiau? Na, bent jau ne tiem, kurių prastas regėjimas...Taip pat būtinai noriu išreikšti susižavėjimą žmogumi kūrusiu ketvirtąjį viršelį, t.y. knygos nugarinę pusę. Dažnai tenka padėti knygą į šalį vien dėl to, kad neįmanoma suprasti, ko tikėtis ir apskritai apie ką yra knyga, o ketvirtasis viršelis tik dar labiau viską supainioja, na, bet šiuo atveju, pataikyta į dešimtuką- nei per daug, nei per mažai. O ir skaitytojams apsispręsti pirkti šią knyga sunkumų, manau, nekilo.

Pereinant prie turinio, kūrinys vaizduoja pirmąją emigracijos bangą į JAV ir ten patekusių lietuvių likimą. Pirmasis skyrius sukuria tokią šventinę nuotaiką, kad net nesinori tikėti, kad gali būti kažkas ne taip. Vaizduojamos tradicinės lietuvių vestuvės. Man, kaip lietuvei, tikrai glosto savimeilę skaitant amerikiečių autoriaus knygą apie lietuvius. Nuo šių vestuvių ir prasideda visa istorija: šeimos atvykimias į JAV, įsikūrimas, darbo paieškos, vaikai, paskola namui... Vaizdas lyg būtų kalbama apie XXI a. tautiečius atskridusius į išsvajotąjį Londoną. Tačiau viskas pamažu ima griūti- kortų namelį nupučia Amerikos vėjas. Netrukus pradeda rutuliuotis problemos, nepritekliai, neteisybė, o kai atrodo, kad jau blogesnės situacijos ir negali būti BUM- pasipila dar skaudesni įvykiai. Galiausiai, prieinama iki taško, kai visas veikėjų gyvenimas susilygina su žeme, nes nebėra tiesiog nieko- svajonių, vilties, užuovėjos. Vienintelis keistas dalykas netikėtai išniręs prieš akis, kodėl pagrindiniai veikėjai netrokšta grįžti atgal į Lietuvą? Matyt, autorius, nebuvo patyręs tėvynės ilgesio ir viską suvedė į neteisingą sistemą. Išaiškėja, kaip žmonės buvo apgaudinėjami, skriaudžiami ir malami kapitalizmo mėsmalės- tikrąja ta žodžio prasme (suprasit, ką turiu omeny perskaitę knygą).

Šią knygą įveikiau per savaitę ir neabejotinai buvau priversta susimąstyti. Ir visgi iškyla klausimas, tai kodėl aš rekomenduočiau ir kodėl verta skaityti šį kūrinį? Atsakymas slypi viename iš Džiunlgėse pateiktų straipsnių: "Pripažinkime - "Džiunglės" buvo parašytos mėginant pakeisti pasaulį." (D.B.)

Apie šio rašytojo knygas galima pateikti tik sausą aprašymą. Trumpa poros sakinių anotacija. Nes jei pradėčiau pasakoti - neliktų intrigos. Nebeliktų to kruopščiai po gabalėlį lipdomo nuotykio ir nuostabos.

Jean -...

Apie šio rašytojo knygas galima pateikti tik sausą aprašymą. Trumpa poros sakinių anotacija. Nes jei pradėčiau pasakoti - neliktų intrigos. Nebeliktų to kruopščiai po gabalėlį lipdomo nuotykio ir nuostabos.

Jean - Christophe Grange - autorius, kurį gali įsimylėti arba po pirmų puslapių pasiųsti toli. Aš jį myliu nuo pirmos į lietuvių kalbą išverstos knygos "Purpurinės upės". Ir lieku jam ištikima. Knygų lentyna jam paskirta ir vis pildoma.

Kai kas jį vadina prancūzų S. King'u. Ne, man jie niekiek nepanašūs. Abu šaunūs, tačiau visiškai skirtingi. J. Christophe herojai - paprasti, vienatvės, liūdesio, neatrastos meilės kamuojami šiuolaikiniai žmonės, paskendę dideliuose miestuose. Su kuriais labai lengva susitapatinti. Nes ir tu vienišas. Ir tau reikia nuotykio.

Žana - Paryžiuje gyvenanti, atkakliai siekianti pripažinimo, teismo tyrėja. Ieškanti meilės ir nepakenčianti neištikimybės. Persikiojimas slaptai: klausimosi įranga jos mylimojo psichiatro kabinete. Paryžiuje siautėjantis žudikas - kanibalas. Vienas iš psichiatro pacientų, kalbantis apie mišką, kuris žudo. Daina, kurios žodžiai užstrigs ir jums: http://www.youtube.com/watch?v=y4XWlmtB8y8

Grange pakviečia į nuotykį ir (šiuo atveju) jautiesi suintriguotas, ir toks pamirštas, kad gali įsimylėti žmogų tik iš jo balso. Laikai rankose bilietą ir jau leidiesi Argentinoje, kur prasideda naujas tavo istorijos etapas. O tuomet po visų nuotykių supranti, kaip gerai būti vienišam, mėgautis žalia arbata ir baltais ryžiais ir žiūrėti mėgstamą serialą. O nuotykius, kur praliejamas kraujas, palikime knygoms. Ir rašytojams mokantiems juos išspręsti laimingai.

Šį kartą renkuosi knygą alternatyvą, nes jau žinau kurios iš pagrindinio sąrašo neskaitysiu.

Taigi - Nomedos Marčėnaitės "Lėlė". Knyga vertinama kaip reikšmingiausias metų debiutas ir geriausia knyga mažiausiems...

Šį kartą renkuosi knygą alternatyvą, nes jau žinau kurios iš pagrindinio sąrašo neskaitysiu.

Taigi - Nomedos Marčėnaitės "Lėlė". Knyga vertinama kaip reikšmingiausias metų debiutas ir geriausia knyga mažiausiems skaitytojams. Buvo nominuota ir "Metų knygų rinkimuose". Tai knyga vaikams, tačiau man buvo malonu ją skaityti. Mane suintrigavo kaip autorė atskleis vaikams savo rašymą. Tai debiutas kaip rašytojos ir kaip vaikų knygų dailininkės. Iliustracijos, smulkios detalės jaukiai apsigyvena puslapiuose. Į pasakojimą taip pat įtraukiami vaikų piešiniai ir namų apyvokos daiktų fotografijos. Skaitydama tarsi vaikščiojau po seną medinį močiutės namą, kuriame pilna jaukių kampelių, nepažintų palėpės lobių..

Penkiametė Vaiva paliekama pas močiutę kaime, nes mama turi vykti į Airiją. Pagalvojau, kad tai socialinis motyvas, kuris tampa vis populiaresnis. Atrodo reiktų užjausti mergaitę, bet ji neliūdi, jos laukia nauji atradimai ir potyriai. Mažoji pas močiutę daug nuveikia, tačiau didžiausias jos atradimas - ant aukšto rasta sena lėlės galvelė. Tęsiamos paieškos kas galėtų pakeisti lėlės kūną.. Gal liepų žiedų maišelis? Gal meškiuko kūnas?

Pasakojimas puikus pavyzdys vaikams, kurie nenoriai važiuoja pas močiutes su išankstiniu nusistatymu, kad bus nuobodu. Tai pavyzdys, kada mažuose dalykuose mergaitė sugebėjo patirti nuotykį.

Manau ši knyga tikrai tinka skaityti ir mažiesiems, ir suaugusiems. O tėvai vartydami šią knygą kartu su vaikais turės ir dar daug ką papasakoti..

Dėl didelio saitytojų susidomėjimo ir skaitomumo ši knyga papuolė ir į mano iššukio sąrašą. Įdomumas didėjo dar ir todėl, kad knygos šifras rodė, kad rašyta pagal tikrus įvykius ir faktus.

Knyga nedidelės...

Dėl didelio saitytojų susidomėjimo ir skaitomumo ši knyga papuolė ir į mano iššukio sąrašą. Įdomumas didėjo dar ir todėl, kad knygos šifras rodė, kad rašyta pagal tikrus įvykius ir faktus.

Knyga nedidelės apimties. Pasakojimas perteikiamas mergaitės akimis. Tačiau perskaičius suvoki, kad jemenietė mergaitė patyrė per savo trumpa gyvenimo tarpsnį daug daugiau, negu kita moteris.

Istorija apie tai, kaip dešimtmetė mergaitė Nudžud pirmoji išdrįso pasipriešinti savo šalies tradicijai pareikalaudama skysybų. Taip, taip skyrybų.. Kova dėl teisės į vaikystę buvo nelengva. Mergaitės likimą nusprendė jos šeimos vyrai.

Mažuosiuose Arabijos šalių kaimeliuose moterys besąlygiškai paklūsta ir nesipriešina. Ištekėjusios jos ir toliau neturi teisės priešintis. Vyras gali namo parvesti kitą žmoną ar turėti vaikų tiek kiek nori jis. Atrodytų kita planeta, nesuvokiama. Galbūt aš klystu, nes pačiai niekada neteko keliauti po Arabijos šalis bei iš tikrųjų susidurti su jų kultūra ir matyti kokią padėtį užima moteris. Tačiau noriu tikėti, kad moterų teisių nebuvimas būdingas ne visiems, o daugiau neraštinguose mažuose kaimeliuose.

Taigi nutraukti tylą ir atverti akis teko dešimtmetei, kuri buvo tiesiog atiduota į daug metų vyresnio vyro rankas. O kas taip nusprendė, kad yra teisinga? Ar kas paklausė? Paipriešindama Nudžud sukėlė sujudimą visame pasaulyje. Šis įvykis tapo daugeliui moterų pavyzdys - drąsos, ryžto, vilties. Mergaitė pati to nesitikėjo. Ji tik norėjo grįžti į mokyklą, žaisti su bendraamžiais , mėgautis elementariais vaikystės malonumais.

Laikas, kurį praleidau su knyga nepraėjo veltui. Gautos žinios pravers bendran išsilavinimui.

"Aušros pažadas" - tai autobiografinis romanas, kuriame autorius labai jautriai ir atvirai pasakoja apie savo vaikystę, paauglystę, jaunystės metus, praleistus karinėse stovyklose II Pasaulinio karo metu, apie glaudų santykį su...

"Aušros pažadas" - tai autobiografinis romanas, kuriame autorius labai jautriai ir atvirai pasakoja apie savo vaikystę, paauglystę, jaunystės metus, praleistus karinėse stovyklose II Pasaulinio karo metu, apie glaudų santykį su motina. Knygoje netrūksta prisiminimų, persmelktų nuoširdumu ir šmaikštumu. Romain Gary puikiai perteikia mamos būdo savybes - atsidavimą, išdidumą, karštakošiškumą, beribį tikėjimą, bei elgesį įvairiose gyvenimiškose situacijose.

Skaitydama negalėjau atsikratyti dviejų įkyrių ir prieštaringų minčių, kurios tarpusavyje keitėsi ir maišėsi kas puslapį. Pirmoji - kaip motina savo vaikui gali užkrauti tokią sunkią savo neišpildytų svajonių įgyvendinimo naštą? Kodėl neleidžia sūnui pačiam ieškoti, rinktis, suklupti, klysti, atrasti ir t.t.? Antroji - kaip gerai, kad motina taip tiki ir palaiko savo vaiką, bet kurioje situacijoje. Kaip puikiai motyvuoja ir skatina siekti tobulybės! Reikėjo nemažai pastangų nepasiduoti šioms mintims.Visgi juk tai rašytojo autobiografinė knyga, ne išgalvotas pasakojimas, kur galima pritarti arba ne kūrybiniams autoriaus sprendimams.

Vis dėl to man liko keletas sau pačiai neatsakytų klausimų - ar gali būti meilė per didelė? Ar tokia meilė gali tapti našta? O gal kaip tik ši meilė suteikia sparnus?...

Nors ir sunkiai sekėsi skaityti, tačiau knyga patiko, bet ne tiek, kad skaityčiau antrą kartą.

Vertinu - 4/5

Šioje knygoje radau pasakojimą apie vienuolikmečio Filipo gyvenimą po žuvusio avarijoje tėvo laidotuvių ir jam pasirodžiusios tėvo šmėklos, kuri papasakojo, kad jis buvęs nužudytas savo brolio Alano, Filipo dėdės, todėl...

Šioje knygoje radau pasakojimą apie vienuolikmečio Filipo gyvenimą po žuvusio avarijoje tėvo laidotuvių ir jam pasirodžiusios tėvo šmėklos, kuri papasakojo, kad jis buvęs nužudytas savo brolio Alano, Filipo dėdės, todėl Filipas turi atkeršyti už jo mirtį ir nužudyti dėdę Alaną. Jis priklausąs Mirusių tėvų klubui, kuriame yra tik nužudytų žmonių dvasios. Jei Filipas nenužudys Alano tėvas niekada neras ramybės ir kentės siaubus. Ir tai Filipas turi padaryti iki tėčio gimtadienio.

Taip prasideda Filipo pilnos košmarų ir siaubų dienos ir naktys. Dėdė Alanas myli ir nuoširdžiai rūpinasi Filipo mama ir juo pačiu, o Filipas iš visų jėgų priešinasi realybei ir skausmingai blaškosi savo košmaruose ir siaubuose. Ko tik jis neprisigalvoja norėdamas, ir netgi nenorėdamas, tik vaizduotėje tėvo skatinamas ir verčiamas pašalinti iš gyvenimo dėdę Alaną. Kiek jam pačiam, jo mylimai mamai ir dėdei Alanui tenka išgyventi...

Knyga labai įdomi, perskaičiau greit ir esu labai patenkinta. Parašyta savitu stiliumi, pilna skaudžių ir keistų fantastiškų nutikimų, persmelkta skausmingais vaiko išgyvenimais.

Labai patiko, patariu pasiskaityti visiems, kas domisi vaikų dvasiniu pasauliu.

Autobiografinė, atvira, nuoširdi Marlos gyvenimo istorija su humoru papasakota jos pačios lūpomis apie jai tekusį sunkų gyvenimo išbandymą - klastingą ligą, raginanti niekada nenuleisti rankų ir neprarasti vilties.

Marlai...

Autobiografinė, atvira, nuoširdi Marlos gyvenimo istorija su humoru papasakota jos pačios lūpomis apie jai tekusį sunkų gyvenimo išbandymą - klastingą ligą, raginanti niekada nenuleisti rankų ir neprarasti vilties.

Marlai tik 35 - eri, o jau treji metai serga išsėtine skleroze (sutrumpintai IS). Linksma, graži puošeiva, laimingai ištekėjusi, mėgstanti keliones, dievinanti muziką ir pati siekianti muzikinės karjeros, drauge su vyru iš Niujorko atvyksta į Londoną pasiryžę jį užkariauti. Marla įsidarbina madingų drabužių parduotuvėje ir čia jai ima reikštis pirmieji ligos požymiai: sparčiai blogėja regėjimas, kankina didžiulis nuovargis, ima pintis kojos, tiesiog ima darytis kerėpla (taip pasivadina pati, niekada nestokojanti humoro jausmo). Kai pagaliau buvo nustatyta ligos diagnozė, pareiškė; "Neleisiu, kad liga man stotų skersai kelio. Aš vistiek paliksiu šitam mieste atminimą apie save, kad ir kiek tai kainuotų!"

Taip prasidėjo gyvenimas su IS. Žemė slydo iš po kojų, neviltis varė iš proto, tačiau didžiulis užsispyrimas, begalinė vyro Viljamo meilė, kantrybė ir palaikymas, visų artimųjų, tame tarpe ir naujų draugų bei bičiulių, taip pat sergančių IS dėka, klastinga nors ir nenugalima liga nesugniuždė Marlos, leido susigyventi su ja ir didžiulėmis valios pastangomis įgyvendinti savo svajonę.

Knyga labai patiko, patarčiau pasiskaityti visiems, o ypač tiems, kurie dėl kiekvienos nesėkmės jaučiasi nelaimingi ir pyksta ant viso pasaulio. Ji priverčia susimąstyti, perkainoti vertybes ir įsisąmoninti, kad bet kokioje, nors ir sunkiausioje situacijoje, gyvenimo prasmė išlieka.

Nesu Viktoro Hugo gerbėja. Jo rašymo stilius man atrodo sunkus: smulkmeniški aprašymai ir apibūdinimai, kurie kartais užima ir keliolika puslapių. Tačiau džiaugiuosi, kad pasiryžau perskaityti šią knygą. Jau nuo pirmųjų...

Nesu Viktoro Hugo gerbėja. Jo rašymo stilius man atrodo sunkus: smulkmeniški aprašymai ir apibūdinimai, kurie kartais užima ir keliolika puslapių. Tačiau džiaugiuosi, kad pasiryžau perskaityti šią knygą. Jau nuo pirmųjų skyrių sukuriamas išstumtų iš visuomenės, nesuprastų ir vis kažko besiilginčių pagrindinių veikėjų įvaizdis. Ir šis žmogaus vienišumo motyvas lydi per visus knygos puslapius.

Pagrindiniai herojai ( Ursus, Vilkas, Gvinplenas, Dėja ) gyvena keliaujančiame teatre, vaidindami spektaklius liaudžiai. Bet iš tiesų jų pačių gyvenimas yra tarsi marionečių, kurias už virvučių tampo aristokratija. Ji nesiskaito su kitų žmonių gyvenimais, manipuliuoja jais, sprendžia, kas gyvens, o kas mirs taip pat paprastai, lyg spręstų į kokį spektaklį eiti. Kilmingieji ir turtingieji rimtai nepriima nieko, kas bent kiek susiję su liaudimi, jos sunkumais - tai ne jų rūpestis. Kai Gvinplenas bando pakeisti pasaulį, bando būti teisingas, jis atsimuša tarsi į jų abejingumą ir pašaipą tarsi į sieną. Gal todėl knygos pavadinimas ir turėjo būti "Aristokratija" - parodyti, kokie yra šie žmonės, jų supuvimą ir egoizmą.

Skaitant knygą vis iškyla teatro simbolis - kaukė, kurios pusė veido juokiasi, kita verkia. Prieštaros romane labai ryškios ir dažnai naudojamos, vaizduojama jų tarpusavio kova, o joje vienišų žmonių siekis išsaugoti savastį ir savo sielą.

Romanas "Žmogus, kuri juokiasi" vertas dėmesio, tačiau reikia pasiryžti ne lengvam skaitymui.

Skaitau eilėraščius norėdama pajausti. Kartais - kitaip, kartais - giliau. Vertinu tuos, kur kiekvienas žodis kaip švaraus oro dozė, kaip skanus nurytas kąsnis. O kartais aplanko supratimas - juk iš tikrųjų taip!

Nerijus...

Skaitau eilėraščius norėdama pajausti. Kartais - kitaip, kartais - giliau. Vertinu tuos, kur kiekvienas žodis kaip švaraus oro dozė, kaip skanus nurytas kąsnis. O kartais aplanko supratimas - juk iš tikrųjų taip!

Nerijus Cibulskas - jaunas poetas. "Nutrinami" - jo pirmoji knyga. Ir gal ne tiek svarbu eilėraščių pavadinimai, juose sudėlioti žodžiai ir motyvai, svarbiau - iš ko jie atsiranda. O tai, atrodo, gana lengva pajausti.

Permatomas skaidrus liūdesys ir supratimas, kad visa praeis ir bus užmiršta. Laikini (nutrinami) net ir patys eilėraščiai - bandymai išsaugoti patyrimus ir save. Nes tokie, kokie esam čia ir dabar, jau niekada nebebūsim. Nerijaus knygoje sutelpa - švelniai melancholijos šydu apgaubtos ir užrakintos kasdienybės esmės ir ilgesys.

Ir iš tikrųjų, žodžiai prabėga kažkur laiko tekmėj... lieka tik jausmas. Išliekantis.