Mėgstu atsiminimus. Randu juose žmones ir jų kuriamą pasaulį. Randu tai, kuo jie gyvena, tiki ir viliasi. Kuomet užverčiu paskutinį atsiminimų puslapį suprantu, kad sužinojau, nors ir nedidelę, bet tikrą ir nesuvaidintą...

Mėgstu atsiminimus. Randu juose žmones ir jų kuriamą pasaulį. Randu tai, kuo jie gyvena, tiki ir viliasi. Kuomet užverčiu paskutinį atsiminimų puslapį suprantu, kad sužinojau, nors ir nedidelę, bet tikrą ir nesuvaidintą žmogaus istorijos dalelę.

Šįkart mano rankose - "Tolimi vaizdai. Signataro dukters astiminimai". Jų autorė Rita A. Vileišytė-Bagdonienė - jauniausia Jono ir Onos Vileišių duktė. Pati autorė prisipažįsta, jog norėjo pasidalinti savo vaikystės išgyvenimais ir jaunystės akmirkomis, prabėgusiusiomis Lietuvoje. Autorė pasitraukė į Vakarus, prasidėjus Antrajai Sovietinei okupacijai. Ji atsiminimais siekė papasakoti artimiesiems apie prabėgusias dienas ir jų nepaprastą reikšmę. Atsiminimų rašymas suteikė galimybę Ritai A. Vileišytei-Bagdonienei mintimis sugrįžti į Lietuvą, tokią, kokią ji visuomet prisimena.

Šie atsiminimai į mano rankas pateko prieš keletą metų. Vis paimdavau juos į rankas ir padėdavau atgal mąstydama "vėliau". Ir džiaugiuosi, kad tas "vėliau" atėjo būtent dabar. Manau, kad jiems tarsi turėjo ateiti metas. Paskutiniuosius puslapius versdama susimąsčiau, kaip simboliška, jog šią knygą baigiu Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse. Juk autorė savo atsiminimuose išsakė didžiulę meilę šeimai, namams ir Lietuvai.

Autorė nuoširdžiai dalinasi prisiminimais apie savo namus ir jų reikšmę. Atsiminimai prasideda būtent nuo pirmųjų prisiminimų apie namus. Namai ir šeima autorei buvo tarsi sava tvirtovė. Artimieji - tėtis ir mama - nuolatinė atrama. Autorė pripžįsta neįkainojamą tėvų indėlį jos susikurtai ateičiai. Rita A. Vileišytė-Bagdonienė dalinasi akimirkomis iš mokyklos laikų ir studijų metų. Skaitydama net stabtelėdavau, ir mėgindavau įsivaizduoti Tarpukario laikų mokyklas. Tuomet pati grįždavau dešimtmečiu atgal, kai dar buvau mokinukė, o tuomet mano mintys keliaudavo į ne taip seniai pasibaigusius studijų metus. Nepaprastai sužavėjo šilti prisiminimai apie Vilnių ir Kauną. Kiekvienas žodis tarsi skatino užsimerkti ir įsivaizduoti šiuos mūsų šalies miestus anuomet. Nepaprasta.

Gaila, jog atsiminimai baigėsi liūdna gaida - tėvo netektimi ir pabėgimu iš šalies, kurią autorė taip myli. Tai privertė susimąstyti, kokius sunkius momentus išgyveno mūsų tauta.

Bet žinoma, pabaiga nenuvylė, o tik suteikė "svorį" autorės istorijai. Taip tik dar patvirtindama, jog atsiminimai yra nuoširdūs ir atviri.

Rūta

Šią knygą skaityti, ko gero, paskatino perskaityta recenzija, kad ji yra lyginama su D. Brown "Da Vinčio kodu", nes visada mane viliojo painios krikščioniškos mįslės, katarų paslaptys ir pastaraisiais dešimtmečiais populiari...

Šią knygą skaityti, ko gero, paskatino perskaityta recenzija, kad ji yra lyginama su D. Brown "Da Vinčio kodu", nes visada mane viliojo painios krikščioniškos mįslės, katarų paslaptys ir pastaraisiais dešimtmečiais populiari Jėzaus Kristaus ir Marijos Magdalietės santuokos ir jų palikuonių tema. Gaila, bet su šia knyga vargau, ne kartą padėjau į šalį ir vėl pradėjau skaityt, vėl padėjau į šalį... ir perskaičiau tik todėl, kad tuo metu neturėjau kitos knygos po ranka. Kaip sako Lietuvos teatro ir televizijos aktorė Kristina Kazlauskaitė,- "neužkabino" manęs ši knyga. Tos kelios siužetinės linijos, kuriomis vystosi knygos veiksmas, man kaip juoda ir balta, rašytoja jas lyg ir pritempia į vieną lygmenį, bet mano sąmonė to nepriima, nesimezga kontaktas nors tu ką.

Kelionė tiek į Paryžių, tiek į Vatikaną ar Langedoką, tiek kelionė kelis tūkstančius metų atgal, į Jeruzalę, vyko be manęs, nes nepajutau nei susižavėjimo garsiaisiais miestai, nei pasakojimas sukėlė malonių prisiminimų... Nepatiko man tai, kaip istoriniai faktai dėstomi šių dienų kontekste, nepatiko tai, kaip jie buvo įvilkti į "romano" rūbą ir pateikti skaitytojui. Iš teisų pagirtinas rašytojos noras "atkapstyti, prikelti didžiąsias nepapasakotas istorijas, parodyti žmonijos patirties sluoksnius, tyliai arba tyčia palaidotus po mokslininkų išvadomis", tik mano nuomone - nelabai vykęs. Kilo mintis, gal čia vertino spragos, bet vėliau nusprendžiau, kad tiesiog tai ne ta mano pasirinkta skaityti knyga.

Šią knygą pasirinkau, kadangi mėgstu Vilniaus senamiestį ir norėjau į jį pažvelgti per literatūros prizmę. Taip pat mokykloje ruošiantis egzaminui šis dvitomis Sabaliauskaitės romanas yra priskiriamas prie kontekstinių...

Šią knygą pasirinkau, kadangi mėgstu Vilniaus senamiestį ir norėjau į jį pažvelgti per literatūros prizmę. Taip pat mokykloje ruošiantis egzaminui šis dvitomis Sabaliauskaitės romanas yra priskiriamas prie kontekstinių kūrinių.

Pirmieji 50 puslapių skaitėsi pakankamai sunkiai, o visą likusią knygą įveikiau per dvi dienas. Truputėlį blaškė aprašomos erotinės scenos. Jos mano akyse sumažino romano vertę. Aišku kiekvieno skaitytojo skonis yra skirtingas. Patiko puikiai perteikiamas bendravimas Norvaišų šeimoje ir puikiai atskleista barokiška beprasmybė, tuštumas ir lėbavimai. Siužetas nėra labai išskirtinis..

Didžiausią įspūdį paliko senojo Jono Norvaišos mirties aprašymas. Jam mirus ant palangės nutūpė žvirblis, kuris galiausiai skrisdamas apžvelgė visas romane aprašomas vietas ir pagrindinius veikėjus.

Asmenine nuomone, nesutinku su literatūros kritikais, kurie šį romaną pavadino istoriniu. Man jis pakankamai pop`sinis. Tiesiog daug lotyniškų išsireiškimų, įpinti keli istoriniai faktai ir tiek.

Lorenzo Carcaterra "Saugi vieta".

Sunki savo turiniu, dviprasmiškas emocijas ir šiokį tokį pyktį sukėlusi autobiografinė knyga. Pridėjus ranką prie širdies, tikrai negaliu visu balsu sušukti "šią knygą privaloma...

Lorenzo Carcaterra "Saugi vieta".

Sunki savo turiniu, dviprasmiškas emocijas ir šiokį tokį pyktį sukėlusi autobiografinė knyga. Pridėjus ranką prie širdies, tikrai negaliu visu balsu sušukti "šią knygą privaloma perskaityti" - ne, priešingai, tikrai labiau rekomenduočiau "Pragaro virtuvės vaikėzus", negu "Saugią vietą", kuri išties, man asmeniškai, pasirodė visiškai nesaugi, o atgrasi ir gąsdinanti.

Ši knyga laikoma L. Carcaterros autobiografija, tačiau knygoje daugiau dėmesio skiriama tėvams bei giminėms. Knygoje beveik nėra paties autoriaus išgyvenimų, kurie labiau atsispindi "Mėgaliuose", todėl šią knygą vis dėlto, vertėtų vadinti ne autobiografine, o dedikuoti autoriaus tėvams, arba labiau tėvui, nei motinai.

Autorius rašo apie savo šeimą: apie dominuojantį tėvą, nuolatos mušantį tiek savo sūnų (patį autorių), tiek ir savo žmoną (autoriaus motiną). Tėvas vaizduojamas kaip savimi pasitikintis nuostabusis pavyzdys/ lovelasas/ puikus meilužis/ geras boksininkas/ žiaurus smurtininkas/ aferistas, tačiau be galo mylintis savo sūnų. Paradoksalu tai, kad nepaisant viso knygoje aprašyto smurto, autorius žavisi/ gerbia/ myli savo tėvą, kuris reguliariai, trisdešimt metus iš eilės, kiekvieną mielą dieną tranko savo žmoną "nukruštą kalę". Motina vaizduojama kaip nuolanki ir paklusni boba, tyliai kenčianti savo vyro smurtą/ visaip padedanti jam išbristi iš skolų jūros/ toleruojanti kiekvieną meilės romaną/ nesugebanti apsiginti pati ir negebanti apginti savojo sūnaus/ iki paskutiniųjų dienų slauganti ir besirūpinanti savo ligotu vyru, kaip tarnaitė kartojanti "jis mano vyras".
Žavinga ir begalinė meilė tėvui dingsta tada, kai autorius sužino, jog jo tėvas užmušė pirmąją savo žmoną. Skaitant visus autoriaus išgyvenimus ir nerimą, sužinojus šią kraupią tiesą, vis sau kartojau: po velnių, loche tu, tavo tėvas visą gyvenimą daužė tave ir tavo motiną, o tavo požiūrį į tą sumautą suskį pakeitė žinia apie įvykdytą žmogžudystę - tai kur gi tas skirtumas tarp užmušimo moters, kurios autorius niekada nepažinojo ir nuolatinio stipraus motinos mušimo? Kitaip tariant, tėvas užmuša moterį ir iškart tampa atgrasus ir blogas, bet tuo pačiu visą gyvenimą talžo ir tyčiojasi iš motinos, ir vis vien išlieka pats mylimiausias ir geriausias.

Tiesą sakant, žavinga ir begalinė meilė tėvui ilgainiui pradėjo užknisti, o autorius mano akyse pasirodė bailus nesusipratęs nevykėlis [kitaip negaliu pavadinti].

Šią knygą rekomenduočiau perskaityti toms moterims, kurios patiria draugo/ sutuoktinio/ sugyventinio smurtą ir kiekvieną kartą, atleidusios nusižeminusiam mušeikai, jos šventai tiki, kad žeminimas ir mušimas daugiau nepasikartos. Ach, tas kvailas šventos karvės naivumas - jeigu buvo pirmas kartas, bus ir antras - to tikrai nereikia pamiršti.

Sadomazochistinė knyga.

Neteko anksčiau skaityti šio autoriaus knygų ir imu galvoti, ar tik visos jo knygos nebus parašytos panašiu stiliumi. Apysakos stilius ir pasakojama istorija man nepatiko. Kažkokia fantastinė istorija, ir tas šuns virsmas į...

Neteko anksčiau skaityti šio autoriaus knygų ir imu galvoti, ar tik visos jo knygos nebus parašytos panašiu stiliumi. Apysakos stilius ir pasakojama istorija man nepatiko. Kažkokia fantastinė istorija, ir tas šuns virsmas į bjaurią, vulgarią neišauklėtą žmogystą man kėlė pyktį ir pasidygėjimą. Man pritrūko žmogiškumo iš profesoriaus, norėjau, kad jis susimąstytų, jog šis ekperimentas didelė klaida. Ne todėl, kad žmogysta jam pridarė daug bėdų, o iš gailesčio. Apysakos moralo aš taip pat nesupratau..

Pirmą kartą teko nusivilti Remarku, nors iki šiol šis rašytojas buvo vienas iš favoritų. Pasakojama meilės istorija liūdna ir pabaigą nesunku nuspėti. Tačiau manęs ji neįtikino.Pritrūko tos gražios ir aukštinamos...

Pirmą kartą teko nusivilti Remarku, nors iki šiol šis rašytojas buvo vienas iš favoritų. Pasakojama meilės istorija liūdna ir pabaigą nesunku nuspėti. Tačiau manęs ji neįtikino.Pritrūko tos gražios ir aukštinamos meilės jausmo, iš kur, kaip ir dėl ko ji atsirado? Kur viso to pradžia? Pritūko detalių.

Gyvenimas, kuris taip šiuo atveju taip branginamas, paverčiamas kažkuo nežemišku, neaiškios formos.. Taip, sutinku, gyvenimas didžiausia brangenybė, tačiau ta pompastika, tie filosofiniai pamąstymai.. Nesuprantu aš jų.. Skaitydama mąsčiau, kad gal aš šiai knygai nesubrendau ir gal man ją reiktų perskaityti vėliau..

Apžvelgdama George Orwello "1984-uosius" rašiau, kad "tai tikriausiai stipriausia knyga, kokią man teko skaityti", tačiau tuo metu aš dar nebuvau skaičiusi "Gyvulių ūkio".

Buvau pamiršusi, kas G. Orwellas per vienas. Aš...

Apžvelgdama George Orwello "1984-uosius" rašiau, kad "tai tikriausiai stipriausia knyga, kokią man teko skaityti", tačiau tuo metu aš dar nebuvau skaičiusi "Gyvulių ūkio".

Buvau pamiršusi, kas G. Orwellas per vienas. Aš maniau, kad "1984-ieji" žiauriai stipru, tačiau čia sakyčiau stulbinama. Skaitant gėrėjausi rašytojo talentu, kitaip to nepavadinsi. Man tik įdomu, kas būtų jei Orwellas būtų rašęs tiesiog grožinę literatūrą, be jokių aliuzijų į politiką, asmenybes realiam gyvenime ir ideologijas. Turbūt turėtume dar geresnių arba gausiau jo darbų. O gal kaip tik savo talentą kurti jis ir išryškindavo tik politinių mūzų pagautas, kas žino...

Šiaip ar taip, skaičiau ir gėrėjausi. Fantastika, mano manymu, aukščiausio lygio, be galo įtaigi, netgi linksma, stebinanti išradingumu, tokia, kuria galima mėgautis. Kaip pavyzdį pateiksiu dalelę siužeto, jei norit praleiskit - kaip ir aišku iš aprašymo gyvuliai nuverčia šeimininką, išvaro visus žmones iš ūkio. Šeimininkas bando sugrįžti į fermą, tačiau gyvuliai ginasi: pirmoji gynybos linija - paukščiai - apšika žmones, toliau puola žąsys ar antys kąsdamos blauzdas, asilas kanopom spardo ir t.t. Gyvuliai laimi, išvaro žmones, vakare susirenka atšvęsti, visa tai pavadina Tvarto mūšiu ir kasmet sutaria mūšį paminėti iššaunant iš šautuvo, paimto iš išvarytojo šeimininko.

Tiesa, pasiklausius siužeto ar paskaičius aprašymą, iš pradžių knyga gali pasirodyti absurdiška, kvaila, nesąmoninga. Visgi reikia tik pradėti skaityti ir tokios mintys išnyksta. Be to, knyga gi aliuzija į totalitarinį SSRS valdymą, tad dar ir tai duoda milžinišką sąmoningumo pliūpsnį.

Beje, jei jau prakalbom apie alegoriją, tai čia viskas taip pat super. Skaitant iškart galima atpažinti sovietiškojo laikotarpio ir ypač tuometinio valdymo ypatumus. Dar, manyčiau, knyga padeda suvokti (tiksliai nežinau, kiek teisingai) kaip lygiateisiškumu pagrįsta ideologija - socializmas - virto į tai, ką istorijos vadovėliai paišo į vieną nesąžiningiausių valdymo laikotarpių.

Iki pusės knyga man labai patiko, stebėjausi ir juokiausi iš rašytojo sumanumo. Kita pusė buvo liūdnesnė, alegorija labiau jaučiama, skaitant jautei neteisybę, todėl ėmė savotiškas knyginis piktumas. Tačiau toks jausmas ir turėjo būti - kalbama apie režimą, kuris apgaudinėjo žmones... šiuo atveju gyvulius. Jausmas iš tos pačios serijos, kai būna pikta, tačiau knygoje to ir siekiama, tad visgi teigiamas.

Iš tikrųjų tai man labai labai patiko. Ir aš siūlau ją tiesiog perskaityti visiems. Galit praleisti pratarmes (o jų ten trys), galit nekreipt dėmesio (jeigu tik pavyks) į aliuzijas, į visą tą politinį reikalą. Siūlau tiesiog paskaityti ir "pakaifuoti" velniškai stipriu darbu.

Priežastis, kodėl nusprendžiau perskaityti Martyno Starkaus knygą "Tuk tuk Indija" buvo ta, jog labai susižavėjau per televiziją rodytomis "Tuk tuk Indija" serijomis. Kiekviena iš jų praeidavo taip greitai, kad kartais net...

Priežastis, kodėl nusprendžiau perskaityti Martyno Starkaus knygą "Tuk tuk Indija" buvo ta, jog labai susižavėjau per televiziją rodytomis "Tuk tuk Indija" serijomis. Kiekviena iš jų praeidavo taip greitai, kad kartais net apimdavo liūdesys, jog reiks ir vėl laukti naujos... Norėjosi palyginti įspūdžius, patirtus stebint Indiją per ekraną ir potyrius, gaunamus skaitant knygos puslapius. Išvada: tiek filmuota medžiaga, tiek knyga manęs nenuvylė, priešingai, sužavėjo ir labai sudomino.

Kaip ir kitose kelionėse, Martynas Starkus su savo nuolatiniu palydovu Vytaru Radzevičiumi bei dar dviem draugais leidžiasi į kelionę po Indiją tam, jog atrastų ir pažintų turistams nematomas ir nežinomas vietas. Visa jų kelionė, nors ir turinti galutinį tikslą, visgi lieka nenuspėjama, nes kiekvieną dieną keliautojai patiria vis kitokių nuotykių, priverčiančių keisti savo sudarytą preliminarų kelionės planą. Naktinės viešbučio paieškos, tradicinio šalies maisto ragavimas, įspūdingo prieskonių turgaus aplankymas, miegojimas išdžiuvusios upės dugne ir daugelis kitų ne mažiau įdomių nutikimų, apie kuriuos skaityti iš tiesų labai įdomu. O kur dar transporto priemonės paieškos ir bendravimas su vietiniais gyventojais, klausiant ne tik kelio nuorodų, bet ir aptariant vietinius papročius ir tradicijas... Negaliu nepaminėti ir mane taip sužavėjusio autoriaus šmaikštumo ir subtilaus humoro jausmo, kuris mane lydėjo visos knygos metu.

Tačiau knygoje aprašomas ir tragiškas įvykis: teroro aktas Mumbajaus mieste. Knygos autorius tiksliai ir objektyviai perteikė tuo metu šalyje ir tame mieste tvyrojusią įtampą, emocijas bei nuotaikas, pateikė konkrečių faktų apie teroro išpuolio metu žuvusius žmones, sugadintus pastatus ir sudaužytus daugelio šeimų likimus.

Šioje knygoje iš tiesų visko labai daug, bet nenoriu visko išpasakoti, taip palikdama intrigą ir tuo pačiu paskatindama Jus perskaityti šią išties įdomią knygą, kuri tikrai nepaliks abejingų.

Dovilė

Lietuvoje yra toks kaimelis - Meškučiai. Jame jau kokius šimtą metų turinti senutė gyveno, pavardę Matiukienė. Senutė buvo nepaprasta senutė, o netgi žiniuonė. Bet kaip ir kiekvienam, ją mirtis aplankė. Prieš mirdama...

Lietuvoje yra toks kaimelis - Meškučiai. Jame jau kokius šimtą metų turinti senutė gyveno, pavardę Matiukienė. Senutė buvo nepaprasta senutė, o netgi žiniuonė. Bet kaip ir kiekvienam, ją mirtis aplankė. Prieš mirdama senutė pamatė Zenoną Zuiką ir jam pasakė surasti Juodąją knygą, kurią ne va velnias parašė. Knygą reikią suradus iš karto sudeginti. Zenonas nuo visų slapstėsi kažkokioję senoje troboje. Todėl, kad jo dvynys brolis Rimantas Zuika buvo miręs ir visi tikrai galvos, kad Zenonas prisikėlė iš mirusiųjų. Vasaros vidury Meškučių mokyklą apvogė.Žinoma, du geriausi draugai - Diukė ir Šakalys. Ten kur gyveno troboje Zuika, draugai nutarė pažiūrėti ar ten neslapstosi koks nors vagis. Tačiau ten rado tik Zenoną ir Šarūnę (Zuikos draugę, pabėgusią iš internato.). Bet ir šie gyventojo nutarė padėti ir su Juodąją knyga, ir su vagyste. Kartu, draugai patyria daug nuostabių ir įdomių nuotykių. Galiausiai jie surado tą Juodąją knygą, bet ji buvo ne kokia velnio parašyta, o tai buvo Matiukienės visokiausių įrašų knyga. Visi rugsėjo pirmą ejo į mokyklą išsiilgę vasaros, o Šakalys parašė eilėrąštį:

Jau vasarą nubėgo....

"Jau vasara nubėgo, nušokavo. Kaip ta varlė žalia.

O rodos, vakar tik kukavo kažkas šalia....

Tikriausiai buvo tai gegutė - miškų gyventoja raina.

Ir nors šalti gegužio vėjai pūtė, jinai kukavo, ir gana.

Ar iškukavo ji tau laimę, ar išburė - nežinau...

Tą dieną nebuvau aš kaime - miete, prie jūros gyvenau."

Manau, autorius norėjo šia knyga mums paaiškinti, kokia kartais gali būti tvirta draugystė. Siūlau!

Įveikta trečioji knygų iššūkio knyga -- "The Body Machines". "The Body Machines" yra trečioji "The Futurica Trilogy" dalis. Pirmųjų dviejų knygų apžvalgas rasite čia ir čia.



Knygos tikslas yra iš naujo kritiškai...

Įveikta trečioji knygų iššūkio knyga -- "The Body Machines". "The Body Machines" yra trečioji "The Futurica Trilogy" dalis. Pirmųjų dviejų knygų apžvalgas rasite čia ir čia.



Knygos tikslas yra iš naujo kritiškai pergalvoti tokius konceptus kaip siela, ego, laisva valia, etc. Kadangi knygos autoriai nėra šalininkai dualistinių teorijų, tad didžioji dalis knygos yra diskusija apie tai, kad be kūno daugiau nieko nėra, o pats kūnas tėra mašina, sudėtinga, bet vis tiek mašina. Diskusijos pagrindas yra idėja, kad žmonija yra linkusi į klaidas, ttodėl autoriai analizuoja jau egzistuojančius požiūrius į Žmogų, ir mėgina parodyti, kad žvelgti į Žmogų kaip į mašiną yra arčiau tiesos ir praktiškiau nei bandyti prie kūno kažkaip lipdyti Sielą.



Antrasis knygos skyrius yra šioks toks įvadas į žmogaus biologiją, jei tiksliau tai į neurologiją. Visų pirmą kalbama apie smegenų vystymosi istoriją naudojant tokius techninius terminus kaip smegenų svorio santykis su visu kūno svoriu. Po techninių dalykų prasideda diskusija apie tai, kad smegenys veikia kaip tam tikra automatai, nes jei smegenys būtų sąmoningai naudojamos atlikti kasdieniams veiksmams, pvz. pieno butelio išėmimas iš šaldytuvo, tai smegenys būtų labai stipriai perkrautos tokiomis užduotimis kaip įvertinti pieno butelio svorį, įvertinti kokiu stiprumo reikia suspausti tą butelį, kad jis neišslystų iš ranką ir etc... ir neliktų laiko kažkam įdomesniam. O tas įdomumas ir yra priežastis, kodėl žmonės leido sau prabangą turėti tokias dideles smegenis. Smegenys čia yra vadinamos prabanga ta prasme, kaip ir povo uodega yra ekstravagantiška prabanga -- extravagantiška prabanga yra labai seksualu, tad didelių smegenų turėjimas žmonėms padeda pratęsti rūšį. Kiaura pragmatika.



Kaip ir ankstesnėse trilogijos dalyse, šioje knygoje gausu gan radikalių idėjų. Pavyzdžiui, autoriai daro įdomią išvadą, kad abu smegenų problemų gydymo būdai -- medikamentais ir psichiatrija -- iš esmės daro tą patį -- aktyvina tam tikras smegenų dalis, kad išsisirtų tam tikri chemikalai (pvz. dopaminas) ir pakistų vidinė smegenų struktūra -- pasikeistų neuronų tinklas. Pagrindas šiai idėjai yra tas, kad smegenys yra neuronų ir juose vykstančių cheminių procesų rinkinys, kuris veikia kaip save susitvarkanti mašina. Neseniai diskutavau šiuo klausimu su kaimynais, tai net nustebau, kokia radikali ir nepriimtina jiems buvo ši idėja.



Knygoje įdomiai pakrapštytas laisvos valios klausimas. Čia jau kaip pažiūrėsi: realiai tai jokios laisvos valios nėra, nes pasaulis yra grynai deterministinis -- vien mechaniniai, cheminiai ir t.t. procesai. Bet užtat yra Heizenbergo neapibrėžtumos principas, kuris sako, kad fiksuojant vieno dydžio matavimą yra didinamas kito dydžio neapibrėžtumas, o tai savo ruožtu kaip ir reiškia, kad jokio preciziškai tikslaus matavimo neįmanoma atlikti. Tad gaunasi toks apibendrinimas, kad pasaulis yra deterministinis, tačiau nenuspėjamas. Tai skamba gal ir kiek paradoksaliai, bet paragrafą baigsiu mintimi, kad "tampa vis sudėtingiau susitarti, dėl ko mes nesutariame", kuri nuostabiai žaviai parado tolimesnių diskusijų laisvos valios klausimu (ir kitais sudėtingais klausimais) eigą.



Bendrai, knygos tonas skiriasi nuo pirmų dviejų trilogijos dalių. Čia pasakojimas nuosaikesnis, nors keliami ne mažiau radikalūs klausimas ir gaunamos išvados yra ne mažiau paradoksalios nei pirmosiose trilogijos dalyse. Pasakojimas kažkiek primena Slavoj Žižek stilių, kuris yra paminėtas keletą kartų (ypatingai žavi yra Žižeko citata, kad "visata yra klaida"). Tad "The Body Machines" skaitymas yra mažiau pramoga ir daugiau tyrimas.



Perskaičius šią knygą bent jau man nebuvo taip, kad pasaulis tapo šviesesnis ar labiau suprantas. Nors, reikia pasakyti, kad ši knyga daug ką paaiškina, bet jos skaitymas yra lyg Alisos nuotykiai stebuklų šalyje -- intriguoja, bet palieka kapstytis šioje ašarų pakalnėje patį. Autoriai netgi teigia, kad idėjos, kurios nesukelia jokio vidinio prieštaravimo (angl. counter-intuitive) net nevertos nagrinėjimo. Čia turbūt panašiai kaip ir su vaikų auklėjimu, kad jei vaikas matys ir girdės tik tai, ką jau žino, jis nė velnio nesimokys ir netaps suaugusiu.



Tad ši knyga (ir visa trilogija), mano galva, yra puikus skaitinys tiems, kurie yra nieko prieš šiek tiek rimtėliau sukrėsti savo pasaulėvaizdį. Autoriai pataria: būk kūrybiškas! Mąstyk naujas idėjas!



Būsimas skaitytojau, net jei su knygoje dėstomomis idėjomis ir nesutiksi, vis tiek ši knyga paliks pėdsaką Tavo galvoje. Rekomenduoju.