Nesu Viktoro Hugo gerbėja. Jo rašymo stilius man atrodo sunkus: smulkmeniški aprašymai ir apibūdinimai, kurie kartais užima ir keliolika puslapių. Tačiau džiaugiuosi, kad pasiryžau perskaityti šią knygą. Jau nuo pirmųjų...

Nesu Viktoro Hugo gerbėja. Jo rašymo stilius man atrodo sunkus: smulkmeniški aprašymai ir apibūdinimai, kurie kartais užima ir keliolika puslapių. Tačiau džiaugiuosi, kad pasiryžau perskaityti šią knygą. Jau nuo pirmųjų skyrių sukuriamas išstumtų iš visuomenės, nesuprastų ir vis kažko besiilginčių pagrindinių veikėjų įvaizdis. Ir šis žmogaus vienišumo motyvas lydi per visus knygos puslapius.

Pagrindiniai herojai ( Ursus, Vilkas, Gvinplenas, Dėja ) gyvena keliaujančiame teatre, vaidindami spektaklius liaudžiai. Bet iš tiesų jų pačių gyvenimas yra tarsi marionečių, kurias už virvučių tampo aristokratija. Ji nesiskaito su kitų žmonių gyvenimais, manipuliuoja jais, sprendžia, kas gyvens, o kas mirs taip pat paprastai, lyg spręstų į kokį spektaklį eiti. Kilmingieji ir turtingieji rimtai nepriima nieko, kas bent kiek susiję su liaudimi, jos sunkumais - tai ne jų rūpestis. Kai Gvinplenas bando pakeisti pasaulį, bando būti teisingas, jis atsimuša tarsi į jų abejingumą ir pašaipą tarsi į sieną. Gal todėl knygos pavadinimas ir turėjo būti "Aristokratija" - parodyti, kokie yra šie žmonės, jų supuvimą ir egoizmą.

Skaitant knygą vis iškyla teatro simbolis - kaukė, kurios pusė veido juokiasi, kita verkia. Prieštaros romane labai ryškios ir dažnai naudojamos, vaizduojama jų tarpusavio kova, o joje vienišų žmonių siekis išsaugoti savastį ir savo sielą.

Romanas "Žmogus, kuri juokiasi" vertas dėmesio, tačiau reikia pasiryžti ne lengvam skaitymui.

Skaitau eilėraščius norėdama pajausti. Kartais - kitaip, kartais - giliau. Vertinu tuos, kur kiekvienas žodis kaip švaraus oro dozė, kaip skanus nurytas kąsnis. O kartais aplanko supratimas - juk iš tikrųjų taip!

Nerijus...

Skaitau eilėraščius norėdama pajausti. Kartais - kitaip, kartais - giliau. Vertinu tuos, kur kiekvienas žodis kaip švaraus oro dozė, kaip skanus nurytas kąsnis. O kartais aplanko supratimas - juk iš tikrųjų taip!

Nerijus Cibulskas - jaunas poetas. "Nutrinami" - jo pirmoji knyga. Ir gal ne tiek svarbu eilėraščių pavadinimai, juose sudėlioti žodžiai ir motyvai, svarbiau - iš ko jie atsiranda. O tai, atrodo, gana lengva pajausti.

Permatomas skaidrus liūdesys ir supratimas, kad visa praeis ir bus užmiršta. Laikini (nutrinami) net ir patys eilėraščiai - bandymai išsaugoti patyrimus ir save. Nes tokie, kokie esam čia ir dabar, jau niekada nebebūsim. Nerijaus knygoje sutelpa - švelniai melancholijos šydu apgaubtos ir užrakintos kasdienybės esmės ir ilgesys.

Ir iš tikrųjų, žodžiai prabėga kažkur laiko tekmėj... lieka tik jausmas. Išliekantis.

Apie rašytojo knygas yra kažkas pasakęs: 'V. Pelevino knygas galima ne tik skaityti, bet ir rūkyti'. Šypsausi ir sutinku prie siurrealistinių ir haliucinacinių pasaulių Pelevinas pripratino ir mane, jo kiek anksčiau...

Apie rašytojo knygas yra kažkas pasakęs: 'V. Pelevino knygas galima ne tik skaityti, bet ir rūkyti'. Šypsausi ir sutinku prie siurrealistinių ir haliucinacinių pasaulių Pelevinas pripratino ir mane, jo kiek anksčiau perskaitytose 'Čiapajevas ir Pustota' , 'Šventoji vilkolakio knyga', 'Generation P' knygose.

Neapsigaukit, haliucinogenai nėra rašytojo vizitinė kortelė, kaip jis pats sako:

'O dėl haliucinogenų - tai tas pat, kas pasakyti, kad Hemingvėjaus vizitinė kortelė yra kiaušinienė su kumpiu, mat jo romanuose minimas šis patiekalas. Beje, vizitinę kortelę pats sau užsisakinėjau tik kartą, jaunystėje. Man jų padarė penkiolika vienetų, mat pasidaryti daugiau neturėjau pinigų. Ten buvo parašyta "Viktor Pelevin, išskyrų komplektas", o žemiau - nupieštas šikšnosparnis ir parašytas Meksikos ambasados telefonas. Taigi visiškai nebūtinai haliucinogenai'

Versdama 'Ananasinis vanduo puikiajai damai' jau žinojau su kuo turiu reikalų. Aišku, kiek baugino politiniai knygos aspektai, kadangi esu iš tų, kurie prilaiko panašią nuomonę, kaip knygoje išsireikšta:

'Pasaulio valdžia veikiau panaši, į klajojančią šviesos dėmę, kurion patenka tai vieni, tai kiti - kai kurie ilgam, o kai kurie - vos kelioms sekundėms.'

Ir nė velnio nenoriu skirti marias laiko išanalizuoti šią dėmę. Kitaip tariant, nesu politikos gurusas, bijojau likti nesupratus konteksto, nes rašytojas iš tų, kurie turi ką pasakyti ir ypač tuomet įsiprasmina minčių daugiasluoksniškumas, kuomet pats nešiojies platų informacijos bagažą, kad ir nuo antikinės literatūros iki mokslinės fantazijos elementų (nuo kurių puslapiai mirga išnašomis).

Na ne tai, kad nustebau, bet likau eilinį sykį patenkinta radus jau pirmame apsakyme, kuris beje pasirodė stipriausias, tos gerosios, subtiliosios peleviniškos ironijos dozę. Vietomis kikenau balsu. 'Operacijos Burning Bush' pagrindinis knygos herojus žydas Semionas su skaitytoju supažindinamas nuo mažumės, nekaltai pradedama jo odesietiška vaikystė stovykloje. Dar būdamas vaikas jis: 'Geba kalbėti pomirtinio pasaulio balsu, dėl to naktimis darosi baisu. Gali ne tik iki apsišikimo išgąsdinti, bet ir paguosti ir įkvėpti.' Taip jį apibūdina jo tuometinis draugas, vėliau po daugelio metų sutiktas būsimas darbdavys. Dėl savo tariamos charizmos ir puikios anglų kalbos Semionas tampa tiltas tarp Rusijos ir Amerikos. O panaudoja jį juokingai, įstato danties plombą (siųstuvą, imtuvą), paguldo į sensorinę kamerą (Samaški - 1) ir su giros gėrimu (vienas iš nuolatinių ingridientų LSD) 'pripumpuoja' dieviškosios informacijos. Ir čia Pelevinas puikiai sužaidžia su savo mėgiama dualizmo tematika, sąmonė atplyšta nuo kūno:

'Tiksliau dvasia manyje buvo ir tai buvo Dievo dvasia, tolygiai smelkianti visus ir viską, tačiau ji nė nemanė liesti valdymo svertų, kaip vaikas neliečia prisukamo žaisliuko, kurį paleido ant grindų. Visi mes buvome tokios mašinytės, ir nors tai skamba juokingai, tikrai šlovinome mumyse žaidžiantį vaiką, nes jis buvo mumis visais, ir be jo mūsų paprasčiausiai nėra.'

Atradęs dievą herojus imasi misijos retransliuoti ir Angelų pagalba (tų pačių paskatų veikėjai) kreipti Bush'o veiklą sava linkme. Ir kaip minėjau dialogų eiga verčianti iš koto, su tokiais prieskoniais kaip:

' - Tai daugiau niekada nebandyk, o Džordžijau savo Viešpaties Dievo

- Aleliuja! Aleliuja! Aleliuja! (Bush'as) '

Kitas apsakymas - 'Zenitiniai Al Efesbio kompleksai'. Rusas Skotenkovas, įsipaišęs į sukilėlių afganų būrį sėkmingai atranda spragą kaip numušti ar savo tikslams panaudoti amerikietiškuosius dronus. Tačiau kaip jau ir minėjau nesu politikos fanas, todėl kai kurios maištininko apeliacijos priešininkui, spėju, liko nepilnai suprastos, o ir skaitėsi ganėtinai vangokai. Nepaisant to, pralinksmino amerikietiška kontrataka, išmėtant po dykumą iliustruotas skrajutes, skirtas išvest iš proto sukilėlį. Pats skrajučių turinys iš serijos 'chacha', negana to, jos pagrindinio priešininko ne tik, kad nepaveikė, bet ir į Rusijos rinką nukeliavo kaip narkotikų įpakavimas.

Vienas iš įsimintesnių buvo ir apsakymas 'Šešėlio stebėtojas'. Pirmiausiai tuo, kad sukėlė nostalgijas Indijai, pati buvau Goa, todėl tiesiog uodžiau aplinkos kvapus, mačiau paplūdimiu einančias karves, vakaro pakrantės barus, degančius laužus.. ('..čia masala tokia, kad nereikia net opos..', su šypsena ir aš pati palinksiu galva)

Ir šiame apsakyme gavau savo mėgiamą pelevinišką dozę: 'kas yra?, ko nėra? ir jei nieko nėra, tai ar galima pasakyti, kad paties "yra" išties nėra?' Rusas Olegas, dirbantis Goa gidu, pasakoja turistams apie 'tuntas' dievybių, kol pats nesusidomi mistiškuoju kontaktu su savuoju šešėliu. Taip jis atranda, jog:

'Žmonės ir žmogiškasis pasaulis iš viso neegzistuoja, yra tik amžinasis variklis, varomas saviapgaule kažkieno, ko iš tikrųjų nėra, nors tas-ta-tai mano, kad jie yra.'

Čia netiesiogai įžvelgiau ir astralinės kelionės užuomazgas (OBE), kuomet tam tikroje fazėje sąmonė perkeliama į 'astralinį kūną', t.y tas kūno ir sąmonės atskiras santykis (vėl gi negaliu nepastebėt dualizmo). Kadangi tuo tekę domėtis - vienareikšmiškai uždedu pliusą.

Nesu budizmo fanė, tačiau ta tuštumos tematika, taip dažnai mėgiama jo knygose, mane pastoviai traukia pabraukti eilutes, dar ir darsyk įsiskaityti į jas, tarsi pagaunu save beieškant savęs pačios. Tačiau neturiu noro užbristi per giliai: 'vietoj vienų karučių su šūdais žmogus per gyvenimą stumia dvejus karučius - savuosius prigimtinius ir Tibeto'.

Kitų apsakymų neatskleisiu, temos manau aiškios, o jau būti ar nebūti šiai knygai savo lentynoje nuspręskit patys. Mano nuomone gilu, reikia.

Už ironiją, gilumą - 8/10.

Kuo labiau artėjo knygos pabaiga, tuo sunkesniu klausimu tapo "kaip (apie) ją perduoti kitiems?". Kaip pertransliuoti visą tą energiją, kuri įtraukia skaitytoją su kiekvienu laišku ristis kūlversčiais, t.y. žirafas tokias,...

Kuo labiau artėjo knygos pabaiga, tuo sunkesniu klausimu tapo "kaip (apie) ją perduoti kitiems?". Kaip pertransliuoti visą tą energiją, kuri įtraukia skaitytoją su kiekvienu laišku ristis kūlversčiais, t.y. žirafas tokias, kokios jos yra - netaisyklingos ir atrodo iš vis neturinčios teisės egzistuoti gamtoje? Knygą norėjosi braukyti ir žymėtis pieštuku, cituoti, ištransluoti, kad visi žinotų, kad visi ją paimtų į rankas ir šiek tiek pažaistų.

Šie Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės laiškai buvo spausdinami Šiaurės Atėnuose ir tik vėliau nugulė į knygą, kurioje kartas nuo karto dingsta ribos tarp sakinių, viena su kita persipina emocijos, o jei kokioj pastraipoj vonioj guli Morrisonas su aukštakulniais ar svajonių jaunikiu tampa pienininko sūnus - irgi nestebina. Knyga interaktyvi - įpinta daug literatūroje reikšmingų pavardžių (Joysas, Nabakovas, Cortazaras ir t.t.) , šmėsteli keli dainų pavadinimai (kaip tarkim, Fleet Foxes - White Winter Hymnal, kuri visai atsitiktinai buvo mano skambučio melodija) ir kitų jau kažkur matytų, bet iki galo neištirtų daiktų, reiškinių, frazių.

Manau, kad nėra bendro apibūdinimo ar aprašymo, kurį pateiktų kiekvienas, perskaitęs knygą. Dažniausiai laiškai neturi siužeto, tačiau turi emocijas ir įvykių nuotrupas, kurios vertinamos arba kritine literatūrine akimi, arba asmeniniu patyrimu. Antruoju atveju skaitytojas pats renkasi laiško prasmę sau.

Ir keletas iliustracinių citatų pabaigai:

"Voniose svarbūs du dalykai. Pirmas: vonia yra saugi. Net jei į ją kas įeis, kad pripiltų tau ten makaronų, sudėtingesni kontaktai čia sunkiai tikėtini. Nešaus į nugarą, veikiau ją nutrins. Įlipti į vonią - tai kaip išjungti mobilųjį. Tampi trumpam nepasiekiamas. Be to, vonia saugo gaisro ar žemės drebėjimo atveju, gyvendama akvariume tokių garantijų neturėtum." Kęstutis

"Kaip man išsirinkti iš galvos klausimą. Kaip čiaudi Jonynas? - kodėl išrinkau iš galvos tau tokį klausimą, o kiti tau tokio iš galvos neišrinko. Aš amžinai išsirenku ne tokį klausimą. Mano svajonė didžiausia (išsipildžiusi šimtą kartų) - stovėti žmonių vidury ir klausti, o po šito jie radijo signalais čiaudi, sirenom kosti.

Pavyzdžiui, mokykloje stovėjau bendraklasių vidury ir klausiausi pasakojimo, kaip Agnė vakar aštuonias valandas turėjo darinėti grybus, ir aš klausiu - įdomu buvo? O ji - atseit aš visada paklausiu taip, kad ji pati durniausia atrodo. Vėliau pusseserė išmokė sakyti - o tu pavydi man? - tai kurį laiką man paklausus ir žmonėms įsiutus dėl klausimo sakydavau - o tu pavydi man, kad paklausiau?" Akvilė

"Kai pranoksi Žemaitę, ji apsivers kape ir iškiš abi kojas padais į viršų, galėsi kutenti, ką dabar ir darai." Kęstutis

Buvo labai įdomu sužinoti ar sukūręs vieną tobūlą kūrunį (žinoma, kalbu apie "Mažasis princas") autorius gali parašyti dar kažką gero, ar vienai knygai neatidavė viso savęs, ar dar liko bent žiupsnelis stebuklo....

Buvo labai įdomu sužinoti ar sukūręs vieną tobūlą kūrunį (žinoma, kalbu apie "Mažasis princas") autorius gali parašyti dar kažką gero, ar vienai knygai neatidavė viso savęs, ar dar liko bent žiupsnelis stebuklo. Pasirodo liko. Ir dar kiek!

Nuostabu, kiek pozityvumo, tyro džiaugsmo Egziuperi gali įžvelgti mažyčiuose dalykuose, smulkmenuose, kurių dauguma mūsų nepastebime ir vis dejuojame dėl pilkos kasdienybės. Šioje knygoje jo pagrindinės tezės, vertybės stipriai nesiskiria nuo minėtų "Mažajame prince", bet tai ir yra Egziuperi stebuklas, jis neįkiriai vis primena žmonėms pagrindinius žmoniškumo, meilės principus, kuriuos mes, dėja, nuolat pamirštame, neatkreipiame į juos dėmesio. "Būti žmogumi -tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam. Jausti gėdą dėl skurdo, kuris tarytum nė nepaeina nuo tavęs. Didžiuois kiekviena savo draugų pasiekta pergale. Jausti, kad kiekviena tavoji plyta taip poat prisideda prie pasaulio statybos", Norisi cituoti visą knygą, skaitant jauti kaip švinta tavo širdis, o užvertus paskutinį lapą jau būni įsisamonęs, kad reikia kelti savo užpakalį nuo sofos ir nusišypsoti pasauliui, kad nori būti žmogumi.

Šią knygą man seniai buvo patarusi paskaityti draugė, bet žinant, kad mūsų skoniai ne visuomet sutampa, ją padėjau į šoną ir atsiminiau tik tada kai pamačiau Knygų Iššūkio reklamą. Ją pačią pirmiausią paėmiau į...

Šią knygą man seniai buvo patarusi paskaityti draugė, bet žinant, kad mūsų skoniai ne visuomet sutampa, ją padėjau į šoną ir atsiminiau tik tada kai pamačiau Knygų Iššūkio reklamą. Ją pačią pirmiausią paėmiau į rankas. Pavarčiusi viršelį, kokį Jūs matote dabar, pagalvojau " Hmm..na nieko sau. Kažkokia sena susidevėjusi knygą, matyt nieko gero". Atsiverčiau pirma puslapį ir pradėjau. Nustebau, kad atplėšusi akis nuo knygos, pamačiau, kad jau ją įpusėjau. Knyga tiesiog pritraukė. Visa knyga parašyta aštuonmetės mergaitės akimis. Vietomis tikrai nustebindama tokia mąstysena, kuria, manau kiekviena iš mūsų esame mąsčiusios būdamos aštuonerių. Iš pradžių pamaniau, kad visa knyga bus apie tai kaip vaikai stengsis išvilioti Baubą Redlį iš namų, bet apsirikau. Pasirodo ši knyga nėra tokia paviršutiniška. Ten susipina teismai, vietinių žmonių nuomonės, vaikų nekaltas naivumas ir ryštas, pagyvenusio vyro bandymas suteikti laisvę nekaltam negrui. Viskas daugiau sunkiau, nei mąsčiau iš pradžių. Bet džiaugiuosi, kad ši knyga buvo mano pirmoji. Tikrai verta paskaityti.

Šią knygą sugalvojau paskaityti tik iš jos augančio populiarumo ir...ji man ne per labiausiai patiko. Taip, knygoje yra rašoma apie baisius šių dienų atsitikimus, kuriuos iškenčia mažos mergaitės. Taip, džiaugiuosi, kad...

Šią knygą sugalvojau paskaityti tik iš jos augančio populiarumo ir...ji man ne per labiausiai patiko. Taip, knygoje yra rašoma apie baisius šių dienų atsitikimus, kuriuos iškenčia mažos mergaitės. Taip, džiaugiuosi, kad aš nesu viena iš tų mergaičių. Taip, suprantu, kaip turėtų būti baisu ištverti visus atsitikimus, kuriuos ištvėrė Varis, ir džiaugiuosi, kad jai pavyko taptu tokiu žmogumi, kokiu ji yra dabar. Bet...šioje knygoje man kažko prtirūko, galbūt daugiau jos pasakojimo, daugiau išlietų jausmų, išgyvenimų. Pirmi knygos puslapiai mane sudomino, skaičiau neatsitraukdama, bet veliau, teko prisiversti skaityti kiekvieną žodį. Tiesiog manau, kad esu perskaičius geresnių knygų nei ši, su daugiau išgyvenimų, su daugiau jausmų, baimių.

Tai puikus pasirinkimas lengviems pasiskaitymams, nuovargiu dvelkiančiais šiokiadienių vakarais - jokio įpareigojimo analizuoti ar interpretuoti.

Romanas apie Paulių Vestą, jauną anglų verslininką, atvykusį Prancūzijon...

Tai puikus pasirinkimas lengviems pasiskaitymams, nuovargiu dvelkiančiais šiokiadienių vakarais - jokio įpareigojimo analizuoti ar interpretuoti.

Romanas apie Paulių Vestą, jauną anglų verslininką, atvykusį Prancūzijon atidaryti arbatinių tinklo. Taigi, kaip ir pati knygos antraštė šaukia, Paulius pasakoja apie savo metus, praleistus Paryžiuje, tiksliau mėšle tiek realiai, tiek metaforiškai. Visą istoriją prarijau gana greitai ir lengvai, jausmas, lyg būčiau klausiųsis nesenai grįžusio tėviškėn draugo įspūdžių.

Riebus pliusas autoriui už nepagailėtą dozę humoro, ironijos ir kandaus sarkazmo. Nors Pauliaus praleisti metai Prancūzijoje buvo tikrai gana mėšlini, jo pozityvumas ir mokėjimas net absurdiškiausiose situacijose įžvelgti nors krislelį teigiamų dalykų ar tiesiog tai nuleisti juokais, kūriniui uždėjo pamokančios istorijos etiketę.

Nerekomenduoju žmonėms, kurie net Da Vinčio kodą laiko per lengvu skaitalu, bei tiems, kurių nė trupučio nedomina nerimto ir gyvenime nesusitvarkančio biznierio metai svečioje šalyje. Tačiau, jei aštrokas humoras - ne svetimas ir chaotiškas Paryžiaus kontekstas neerzina, šis romanas geresnę nuotaiką garantuoja be abejonių.

Beje, ieškantiems naudos: knyga gali būti kaip prancūzų kalbos pradžiamokslis. Užsisakyti baltos kavos su kruasanu, mažų mažiausia, ką išmoksite pasakyti prancūziškai.

Sharon Owens "Arbatinė šilkmedžių gatvėje" lengvo pobūdžio romanas. Šioje knygoje yra aprašomi keliolikos žmonių gyvenimai - jų siekiai, svajonės, realus žmogiškas gyvenimas bei nesėkmės.

Romane vyrai aprašomi kaip...

Sharon Owens "Arbatinė šilkmedžių gatvėje" lengvo pobūdžio romanas. Šioje knygoje yra aprašomi keliolikos žmonių gyvenimai - jų siekiai, svajonės, realus žmogiškas gyvenimas bei nesėkmės.

Romane vyrai aprašomi kaip niekšai, kurie eina į "kairę", tačiau jie savo ėjimą į kitą pusę realizuoja neišsipildžiusiais lūkesčiais su žmona. Yra keletas vyrų personažų romantikų, nors ir iš pradžių skaitant atrodo snobų snobai. Moterys svajoklės, romantikės... Tačiau yra ir moterų sugebančių nueiti į kairę, pajutus vyro abejingumą ir šaltumą.

Visos pateiktos istorijos šioje knygoje yra susijusios su arbatine Šilkmedžių gatvėje. Joje apsilanko žmonės su savo svajonėmis, rūpesčiais, išgyvenimais, apmąstymais...Knygoje begalė santykių "raizgalynių" bei tų raizgalynių išpainiojimų.

Kaip ten bebūtų aprašomų veikėjų gyvenimai vienaip ar kitaip gražiai susitvarko - juk bus taip kaip pažiūrėsi, o man atrodo, jog viskas baigėsi gerai, nes svarbiausia iš geros pusės į viską žiūrėti :) Kiekvienas išbandymas yra mums skirtas ir vadinasi mes esame stiprūs jį įveikti. Tad kiekvienas nuosmūkis turi savo pakilimą.

Sužinojęs apie tragišką tėvo bei pamotės mirtį,Markas Hedlis, pirmą kartą po ketverių metų, grįžta namo. Atgailaudamas dėl to, kad taip priešinosi tėvo ir aktorės santuokai, jis nusprendė išpirkti kaltę...

Sužinojęs apie tragišką tėvo bei pamotės mirtį,Markas Hedlis, pirmą kartą po ketverių metų, grįžta namo. Atgailaudamas dėl to, kad taip priešinosi tėvo ir aktorės santuokai, jis nusprendė išpirkti kaltę pasirūpindamas mažąja įsesere. Tačiau Diulija jau seniai nebe maža mergaitė.Ji ir grupelė aktorių gyvena dvare. Jam sugryžus sugalvoja kaip apsaugoti draugus, nes Markas nekentė jos mamos, nes ji taip pat buvo aktorė. Bet Markas labai pasikeitęs, suprato kad labai klydo dėl tėvo santuokos. Tarp Džiulijos ir Marko suliepnoja meilės liepsnelės.