Jorge Molist'o knyga yra labai panaši į Dan Brown'o ''Da Vinčio kodą'', kuriame pasakojama apie tamplierius, Šventąjį Gralį ir nesibaigiančius nuotykius, kupinus įtampos ir veiksmo.

Knyga prikaustė jau nuo pirmųjų puslapių...

Jorge Molist'o knyga yra labai panaši į Dan Brown'o ''Da Vinčio kodą'', kuriame pasakojama apie tamplierius, Šventąjį Gralį ir nesibaigiančius nuotykius, kupinus įtampos ir veiksmo.

Knyga prikaustė jau nuo pirmųjų puslapių ir, pradėjus ją skaityti, laiko nebeliko kitiems darbams, kol jos nepabaigiau :) Retą tokio storio knygą perskaitau per dvi dienas (knyga 439 psl), bet šią tiesiog ''suvalgiau''. Galbūt po ne itin įdomių knygų, būtent tokios - detektyvinės, kupinos meilės, jausmų, paslapties, įtampos, veiksmo norėjosi mano aprimusiai samonei. O gal man tiesiog patinka nuoseklios, viena siužetine linija pasižyminčios knygos, kurių esmė aiški ir telieka tik pasinerti į įvykių sūkurį. Vienaip ar kitaip, džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą ir duodu 10 balų.

Jeigu trumpai, knygos veiksmas vyksta Barselonoje. Žavi mergina iš Niujorko savo 27-ojo gimtadienio proga gauna du žiedus: vieną sužadėtuvių, o kitą nuo seniai mirusio krikštatėvio - senovinį, su raudonu rubinu. Būtent šis žiedas, kuris priklausė Tamplieriams, ir įtraukia Kristiną į paslaptingą, pavojų kupiną žaidimą ir lobių paiešką. Atvykusi į Barseloną ji, kartu su krikštatėvio (Enriko) sūnumi Orioliu ir pusbroliu Luisu, leidžiasi į nuotykius ir staigmenų bei šaradų kupiną kelionę tikslo link - tikslo, surasti prieš kelis šimtus metų paslėptą Tamplierių lobį. Knygoje netrūksta jausmų ir meilės scenų tarp Kristinos ir jos vaikystės meilės Oriolio, kurį ji prarado tėvams persikėlus į Niujorką. Tačiau būtent krikštatėvio padovanotas žiedas ir palikti laiškai su nuorodomis juos grąžina į laikus, kai vaikystėje visi trys ieskodavo lobių, sumaniai paslėptų paties Enriko...

Knyga sužavi ne tik sugebėjimu išlaikyti dėmesi ir prikaustyti iki paskutinės minutės, kai paaiškėja, ar trijulei pavyksta surasti lobį, bet kartu ir pamokanti. Knygos esmė slypi pačioje kelionėje, jos metu patirtuose išgyvenimuose ir akimirkose, kurie yra žymiai svarbiau nei galutinis kelionės tikslas...Malonaus Jums visiems skaitymo, jei nuspręsite pasirinkti šią knygą.

J. CH. Grange romanas "Miserere", atveria plačiau akis į primirštą antrojo pasaulinio karo istorijos tarpsnį.Daug įvairios literatūros yra apie karo metu nacių vykdytus nusikaltimus, bet ką randi šioje knygoje, tikrai...

J. CH. Grange romanas "Miserere", atveria plačiau akis į primirštą antrojo pasaulinio karo istorijos tarpsnį.Daug įvairios literatūros yra apie karo metu nacių vykdytus nusikaltimus, bet ką randi šioje knygoje, tikrai neskaičiau dar niekur.Viskas kas liečia vaikus, yra baisus dalykas, o čia rašoma apie karo metu, o ir vėliau nacių palikuonių darytus eksperimentus su vaikų balsais.

Lankantis knygų mugėje teko išgirsti, kad Grange knygose rašomi baisūs dalykai, bet ir tikrovėje ,argi to nėra?

" -Tik pažiūrėk, - kalbėjo ji, - kokie kvaili šiais laikais romanai; nė kiek neabejoju, kad ir tau pavyks parašyti ką nors panašaus."

Raktiniai žodžiai: 4 draugai, vienas romanas, daug istorijų ir prisiminimų.

Neapsakomai...

" -Tik pažiūrėk, - kalbėjo ji, - kokie kvaili šiais laikais romanai; nė kiek neabejoju, kad ir tau pavyks parašyti ką nors panašaus."

Raktiniai žodžiai: 4 draugai, vienas romanas, daug istorijų ir prisiminimų.

Neapsakomai šmaikštus, meistriškai parašytas romanas su puikaus angliško humoro perliukais. Pašaipi ironija ir juodas humoras susilieja į vieną nuostabią istoriją apie keturis bičiulius nusprendusius parašyti romaną. Tarp bičiulių ima tvyroti keista įtampa kai draugai vienas po kito šoka į savo prisiminimų karuselę. Pradeda dėliotis istorijos ir pintis ištisi pasakojimai apie jaunystėje patirtus nuotykius, pažintus žmones ir girdėtas istorijas.

Nesibaigiančios draugų diskusijos neišpešė nieko daugiau kaip tik savotiškai linksmai praleistus vakarus klausantis vienas kito pasakojimų. Neeiliniai įvykiai veda juos prie tikslo parašyti romaną, bet kūrybinis procesas tampa toks smagus senų draugų kompanijoje, kad plunksną ir rašalą vėl ir vėl tenka atidėti į šalį. Seni įvykiai atgyja ir vėl sklando ore tarp bičiulių juoko ir ašarų.

"Atvirai sakant, per pirmą susitikimą ne kažin ką nuveikėme. Dėl to kaltas Braunas. Jis pradėjo pasakoti apie šunį."

Nors ir skirtingos, istorijos jungia viena kitą: iš juoko į būties apmąstymus, iš liūdno pasakojimo leidžiamės į kelionę ir taip per visą romaną iki pat paskutinio puslapio. Įvykiai veja vienas kitą ir nejučia atsiribojam nuo išorinio pasaulio: pamiršome užsirakinti duris, šuo lieka ir toliau nepavedžiotas, vanduo jau gal 10 minučių kunkuliuoja puode, pasaulis lieka paraštėje, kai raikose laikome sąmojo ir J.K. Jerome lakios vaizduotės įrodymą. Eilutės bėga viena po kitos ir netrukus prieš akis atsiveria XIXa. ironiška anglų kasdieninė kova. Paprasta ir netgi kasdieniška, tačiau labai poetiška autoriaus kalba leidžia įsijausti į herojų nuotykius ir kartu keliauti po prisiminimus.

Knygoje taip pat gausu ir egzistencinių, vertybių stokos bei ydų gausos apmąstymų: kas yra tikra draugystė, savanaudiškumas; kaip sugauti laimės paukštę?

"- Savanaudiškumas, -aiškino jis,- tai tik kitas valios pavadinimas. Visi mūsų darbai, geri ir blogi, kyla iš savanaudiškumo. Užsiimame labdara, kad aname pasaulyje užsitikrintume gerą vietelę, o šiame būtume gerbiami ir kad mažiau liūdėtume, išgirdę apie kitų kančias."

"Ar žmogus gali pasitaisyti? Balzakas sako, kad ne. Gyvenimo patirtis, kurią man iki šiol pavyko sukaupti, patvirtina Balzako nuomonę..."

Knyga subtiliai atskleidžia žmogiškąją prigimtį, todėl lieka aktuali ir šiandien. Meilė, romantiški santykiai, tobulas vyras, "blogiukas", tyra draugystė, materialinė gerovė viskas yra vienoje knygoje, todėl nesunku pritaikyti nūdienai.

"Vieną dieną kalba užėjo apie nusikaltimus ir nusikaltėlius. Apsvarstėme, kaip atrodytų romanas be blogojo herojaus, ir nusprendėme, kad būtų neįdomus."

"O bičiuliai, kiekviename iš mūsų gyvena velnias. Jis gyvena manyje, jis gyvena jumyse."

"Faktas, kad keturių tipų išsilavinusios moterys parodė visai nemoterišką ryžtą bei susitarimą ir pasirinko idealu kariškius, civilio vyro širdžiai buvo baisus smūgis"

Reziumuojant, galiu pasakyti: vertas skaitinys, neišskiriant amžiaus grupės, puikus sprendimas tiem, kurie pasiilgo lengvo britiško sarkazmo. Knyga tikrai paliks gilų įspūdį, ją netgi norėsis įtraukti į mėgstamiausias.

10/10, nepasigailėsit!

"Big suras" - tai ramiojo vandenyno pakrantė Kalifornijoje. Tai Jack Kerouac knygos vieta.

Romanas prasideda kaip poema kelionei: poetiška, graži. Pirma pažintis su šia vieta vyksta naktį. Jūros garsai, mirštantys gyvūnai,...

"Big suras" - tai ramiojo vandenyno pakrantė Kalifornijoje. Tai Jack Kerouac knygos vieta.

Romanas prasideda kaip poema kelionei: poetiška, graži. Pirma pažintis su šia vieta vyksta naktį. Jūros garsai, mirštantys gyvūnai, ir pats autorius, savo vardu, pasakoja apie "Kelyje" sėkmę, savo gyvenimą, ir jo laikus. Džekas čia - vyresnis, nebetoks šaunus klajoklis. Knygoje jis tikras, nebekoks herojus, pasakoja, rodos, tikras istorijas su ne visada mėgstamais veikėjais. Pavyzdžiui, kaip nusprendė nebetranzuoti, kaip tris kartus prarado ramybę tokioje tobuloje jūros pakrantėje, kur atvažiuoja su draugais.

Knygos veikėjai - autoriaus draugai. Čia vis dar toks pats šaunus Kodis, knygoje "Kelyje" vadintas Dinu. Su visais vaikais, žmonomis ir panašiai. Turbūt mažiausiai man patiko Bilė - tikra pamišėle jų abiejų, Džeko ir Kodžio, draugė. Žinoma, yra ir kitų, jaunuolių, save laikančių bitninikais, nuo kurių ir bando pabėgti jų karalius. Leidėjas, mama ir kiti draugai. Jack Kerouack savo knygose nepamiršta aprašyti daugybės žmonių, nuostabių vietų, ir juos sujungiančių jausmų.

Eikit miegoti, kelias baigės, praneš knygose pabaiga. "Ir ką mes darysim su savo gyvenimais? - Och, - taria jis, nežinau, tiesiog stebėkim, manau." Taip ir aš jaučiausi, skaitydama šią knygą. Gyvenimo stebėtoja, tikinti kiekvienu žodžiu.

Knygoje pasakojama apie dvi susituokusias poras, kurios bendrauja ypatingai artimai - keičiasi partneriais. Iš pradžių susiklosčiusios aplinkybės atrodo lyg nuotykis, tačiau po truputį atskleidžiama tikroji vienos poros tokio...

Knygoje pasakojama apie dvi susituokusias poras, kurios bendrauja ypatingai artimai - keičiasi partneriais. Iš pradžių susiklosčiusios aplinkybės atrodo lyg nuotykis, tačiau po truputį atskleidžiama tikroji vienos poros tokio pasirinkimo priežastis. Porų santykiai negrįžtamai pasikeičia. Veiksmas vyksta Amerikoje, tačiau du knygos herojai augo Vienoje okupacijos metais, todėl knygoje šiek tiek nupasakoti ir tų laikų įvykiai.

Trečioji KNYGŲ IŠŠŪKIO knyga ir antroji iš eilės H. Murakamio knyga. Jei reikėtų dabar įvardyti, kas sieja dvi to paties autoriaus knygas, iškart atsakyčiau, kad dingimo motyvas. Romane "Mylimoji Sputnik" dingsta Sumirė,...

Trečioji KNYGŲ IŠŠŪKIO knyga ir antroji iš eilės H. Murakamio knyga. Jei reikėtų dabar įvardyti, kas sieja dvi to paties autoriaus knygas, iškart atsakyčiau, kad dingimo motyvas. Romane "Mylimoji Sputnik" dingsta Sumirė, "Prisukamo paukščio kronikose" dingstančių daugiau: iš pradžių dingsta katinas, po to pagrindinio veikėjo Toru Okados, kurio lūpomis pasakojama istorija, žmona Kumiko, vėliau atsiranda paslaptingos veikėjos seserys Kreta ir Malta Kano, kurios romano veiksmui besiplėtojant dingsta...

Viskas vyksta Japonijoje, Tokijuje, centre - Toru Okada, iš darbo išėjęs ir namie besisukaliojantis vyriškis. Vieną dieną iš namų išeina katinas, paskui - žmona ir veiksmas įsisuka. Greta paslaptingų seserų Maltos ir Gretos Kano atsiranda paauglė Mėja Kasahara, dirbanti praplikusių vyrukų skaičiuotoja perukų fabrikui, mįslinga veikla užsiimantys motina Riešutinė ir nekalbantis jos sūnus Cinamonas.

Romane kuriama paslaptinga atmosfera, personažas dienas leidžia giliai šulinyje, įvykių centre atsiduria negyvenamas namas, kurio gyventojus vis ištikdavo baisi lemtis, figūruoja prisukamas paukštis.

Knyga įtraukianti, paliekanti daug klaustukų (neišbaigtumo požymis ar užslėptas sumanymas), varginanti retkarčiais dėl paliktų korektūros ar net logikos klaidų.

Turiu dar trečią H. Murakamio knygą. Palieku kitam KNYGŲ IŠŠŪKIUI.

Mano vertinimas: 8/10.

Galėčiau šią knygą apibūdinti išties trumpai, sakyčiau, net vienu vieninteliu skaičiumi, tačiau taip dar nepasielgsiu. Turbūt tokia jau manoji įgimta bėda - kur užtektų vienišo skaičiaus, aš geriau pasirinksiu šimto...

Galėčiau šią knygą apibūdinti išties trumpai, sakyčiau, net vienu vieninteliu skaičiumi, tačiau taip dar nepasielgsiu. Turbūt tokia jau manoji įgimta bėda - kur užtektų vienišo skaičiaus, aš geriau pasirinksiu šimto žodžių minią. O galbūt čia tiesiog toks bendras visų knygų megėjų bruožas.

Ne vieną šimtą žodžių suryjau ir skaitydama šią knygą, Douglas Adams "Keliautojo kosmostopu vadovą po galaktiką". Tik vėliau, jau perskaičius, sužinojau, kad iš tiesų ši istorija gimė netgi ne kaip knyga, o kaip komiškos radijo pjesės, transliuotos per BBC. Gaila, išties, nes jei būčiau tai žinojus anksčiau, būčiau skaičius knygą originalo kalba, nes išskirtinis anglų humoras išties sunkokai leidžiasi verčiamas į lietuviškus žodžius.

Turbūt didžiausias knygos minusas ir būtų toks, jog, nepaisant to, kad tai humoristinis fantastinis romanas, skaitant nė karto nekilo rimtas juokas. Šypsena - taip, tačiau ir ta nušviesdavo veidą tik pagalvojus, kokia, dievaži, tai keista ir savotiška knyga. Dar gerai, kad man tokios patinka, nes kitiems, akimis bėgant pro tokias eilutes, turbūt ne tik kakta pamažu imtų rauktis:

"Kas nežino, kad vogonų poezija - trečia tarp prasčiausiųjų visatoje. Beveik prasčiausią kuria ezgotai iš Rėklos. Jų Poezijos Meistrui Kriuksilui Bezdžiausiajam bedeklamuojant savo sukurtą poemą "Odė Mažam Žalio Glaisto Luiteliui, Kurį Radau Savo Pažastyje Vieną Vasarvidžio Rytą", ketvertas klausytojų mirė nuo vidinių kraujosruvų, o Vidurio Galaktikos Menų Tramdymo Tarybos Prezidentas išliko gyvas vien tik todėl, kad nusigraužė koją."

Ir slysta siužetas puslapiais panašiais intarpais ir savotišku pasakojimo stiliumi. Labai gilintis ir ieškoti filosofinių traktatų neverta, nes istoriją veja vienas už kitą keistesni siužeto vingiai ir sutapimai, ir visa tai galiausiai susiveda į vieną vienintelį atsakymą ir skaičių, dėl kurio įvyko daugybė beprotiškų įvykių ir mokslinių eksperimentų. Taip, mes ir vėl grįžtame prie skaičiaus, tačiau ir vėl - šį kartą dar ne apie jį.

Išties įdomi knyga, įtraukianti ir stebinanti - na, kokia gi dar iš pažiūros nesąmone nustebins pasakojimas? Ir nustebina. Pavyzdžiui, tuo, kad sužinai, jog Žemėje žmonės - viso labo trečia pagal protingumą rūšis, tačiau galbūt tokia jau mūsų, visų žmonių, bėda - vaizduojamės esą kur kas išmintingesni už visus, ir ieškome gilios prasmės kartais net ten, kur viską nulemia tiesiog atsitiktinumas, tačiau net nepagalvojame, kokia smulki detalė galime būti plačiuose galaktikos planuose. Smulki, bet retkarčiais ir reikšminga.

Rekomenduočiau šį mokslinės fantastikos romaną visiems šiek tiek trenktiems (gerąja prasme, žinoma) žmonėms, besidomintiems kosmosu ar ieškantiems atsipalaidavimo keliems vakarams gretutinėje realybėje, ir, žinoma, tiems, kurie siekia suprasti, koks gi tas atsakymas į Didijį Klausimą, kurio visi laukė septynis su puse milijono metų. O jis, beje, yra...

O taip, štai ir vėl grįžtame prie to paties. Tačiau tokia jau ta įgimta skaitytojų bėda - juk sužinoti staiga visai neįdomu, verčiau paskaityti pačiam ir atrasti tą paprastą atsakymą, kuris išties yra visai šalia. Tereikia paimti knygą į rankas ir paieškoti. Tad to ir linkiu - paieškoti atsakymo knygoje, beprotišku šypsenos greičiu lekiant pro neįtikimas planetas ir kosmoso platybes, rankose tvirtai laikant "Keliautojo kosmostopu vadovą po galaktiką", pateiksiantį atsakymus į visus klausimus.

Tai mielas, šiltas pasakojimas apie 4 sesučių nelengvą vaikystę.

Amerikoje vykstančiame kare (apie 1848m) pareigą Tėvynei atlieka tėtis, namuose likusi mama su dukrelėmis verčiasi sunkiai ir vyresniosioms mergaitėms -...

Tai mielas, šiltas pasakojimas apie 4 sesučių nelengvą vaikystę.

Amerikoje vykstančiame kare (apie 1848m) pareigą Tėvynei atlieka tėtis, namuose likusi mama su dukrelėmis verčiasi sunkiai ir vyresniosioms mergaitėms - šešiolikmetei Margaretei ir penkiolikmetei Džo tenka galvoti, kaip papildyti šeimos pajamas. Megė susirado kambarinės bei auklės darbą turtingoje daugiavaikėje šeimoje. Džo patarnauja senai poniai, tolimai giminaitei. Tuo pačiu metu ima reikštis jos, būsimos rašytojos, talentas, jinai ima siuntinėti į laikraščius ir žurnalus savo kūrinėlius, kurie yra mielai spausdinami.

Tačiau net ir sunkiai dirbdamos mergaitės nepraranda gyvenimo džiaugsmo ir vilties kada nors sulaukti geresnių dienų.

Visos mergaitės labai myli mamą, kuri yra gerumo, kuklumo ir dorumo pavyzdys. Gyvenimas nėra lengvas, tačiau pilnas įvairiausių nuotykių ir džiaugsmo akimirkų. Mergaitės susidraugauja su turtingu kaimynu ir jo anūku Loriu. Ta draugystė suteikia daug teigiamų emocijų, džiaugsmo ir abipusės naudos.

Kada kare sužeidžiamas tėtis, mama priversta išvažiuoti jį slaugyti, mergaitėms likus vienoms tenka nelengva našta. Situacija tampa bemaž nebevaldoma, kai sunkiai suserga Betė. Kad neužsikrėstų ir mažoji Eimi, ji apgyvendinama pas senąją tetą Marč, kur jai viešėti gana nemiela...

Pagaliau grįžta mama. Tuo pačiu metu, pabūvojusi prie mirties slenksčio, į gyvenimą sugrįžta ir Betė. Galų gale šeima sulaukia ir tėčio.

Istorija sklidina meilės, žmoniškumo, pasiaukojimo. Labai šiltai aprašoma ir vyresniosios sesutės Margaretės pirmoji meilė. Knyga skirta paaugliams, tačiau labai mielai ją perskaičiau ir išgyvenau drauge su herojais. Tuo labiau, kad tai pačios autorės prisiminimai apie savo vaikystę. Autorei teko patirti karo baisumus, ji dirbo slaugytoja, užsikrėtė šiltine, susirgo plaučių uždegimu ir visam gyvenimui susigadino sveikatą, tačiau tapo žymia rašytoja.

Labai norėtųsi, kad šią knygą perskaitytų ir mūsų dienų jaunimas.

Jau labai seniai noriu pamatyti filmą Empire of the Sun, tačiau vis dėlto pirmiausia norėjau perskaityti knygą, pagal kurią minėtasis filmas yra pastatytas. Ir šįryt pagaliau užbaigiau skaityti "Saulės imperiją".

Tai...

Jau labai seniai noriu pamatyti filmą Empire of the Sun, tačiau vis dėlto pirmiausia norėjau perskaityti knygą, pagal kurią minėtasis filmas yra pastatytas. Ir šįryt pagaliau užbaigiau skaityti "Saulės imperiją".

Tai autobiografinė knyga, kurioje pasakojami ką autorius, tuomet vos vienuolikos metų berniukas, patyrė japonų okupuotame Šanchajuje bei Lunghua koncentracijos stovykloje. Pasakojime kreipiamas dėmesys į tai, kokią įtaką karas daro žmonių (o ypač vaiko) sąmonei, todėl nesistengiama aprašyti kuo daugiau žiaurių vaizdų ir jais paveikti skaitytoją. Atsigręžiama į patį žmogų, jo mintis.

Skaityti įdomu vien todėl, kad visas veiksmas sukasi apie vaiką, kuris žiūri į aplinką ir situaciją vertina visai kitaip nei vertintų suaugęs. Manau, rašytojui puikiai pavyko atsiriboti nuo suaugėliškos mąstysenos ir įsijausti į vaiko vaidmenį. Karas iš vaikų atima jų vaikiškumą, jie suaugusiais tampa pernelyg greitai, tai rodo nebūtinai pagr. veikėjas Džimas, pasirodantys epizodiniai veikėjai, esantys panašaus amžiaus, taip pat sukelia liūdnų minčių: karas iš jų atėmė galimybę džiaugtis nerūpestinga vaikyste, jie niekuo nebesiskiria nuo aplinkinių, kova dėl maisto kąsnio ar priklausymas karių būriui iš jų išsunkė viską, ką beįmanoma iš tokio žmogučio paimti ir todėl krykščiojimas iš džiaugsmo atrodo toks keistas ir nelauktas elgesys, bet tuo pačiu ir parodantis, kad giliai viduje dar likęs žiupsnelis mokėjimo džiaugtis. Grįžtant prie Džimo, jo elgesyje ir mąstyme matomos savybės priklauso tiek vaikui, tiek jau suaugusiam. Išlikęs naivumas, svajojimas apie tai, kas vyresniam pasirodytų visiškai abdurdiška, bet tuo pačiu ne kartą galime pamatyti jį elgiantis kaip tikrą vyrą, vien ką reiškia jo ryžtas, begalinis noras grįžti pas tėvus, nuo kurių buvo atskirtas. Ir čia vėlgi pasireiškia jo vaikiškumas: jis vėl nė negalvoja, kad jie galėtų būti mirę ar kad kas nors jiems nutikę, tiesiog baigsis karas ir Džimas vėl galės ramiai gyventi su tėvais. Jo negąsdina nė pamatyta atominė bomba, apskritai, viskas, kas susiję su karo technika, jį domina.. Tačiau išgyvenimo instinktas taip pat veikia jį ir gudrumu bei besimokydamas iš kitų jis stengiasi išgyventi, kenčia nuo įvairiausių ligų, ką jau kalbėti apie nuolatinį badą, ir turi vieną tikslą: kad karas pasibaigs ir jis atras savo tėvus.

Įdomi knyga, kurią skaityti lengva, nors visgi nebuvo ji ta, kurią norėtųsi perskaityti vienu prisėdimu, o vietomis jaučiau, kaip akys slysta tekstu, nors visai nesigilina į tai, kas parašyta (ir dėl to tekdavo vėl skaityti iš naujo), bet būdavo momentų, kai tiesiog sunkiai atsitraukdavau, nes norėdavau sužinoti, kas bus toliau.

Dabar belieka pamatyti filmą, o knygą rekomenduoju, ypač tiems, kuriems patinka skaityti apie karą.

SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva Rerum (l d.) . [Romanas]. - Vilnius: Baltos lankos, 2009. - 286 p.

Ką galima papasakoti apie vieną populiariausių pastarųjų metų knygą, apie kurią kalbos vis dar netyla? - Galima pasidžiaugti,...

SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva Rerum (l d.) . [Romanas]. - Vilnius: Baltos lankos, 2009. - 286 p.

Ką galima papasakoti apie vieną populiariausių pastarųjų metų knygą, apie kurią kalbos vis dar netyla? - Galima pasidžiaugti, kad ji pagaliau pateko į mano rankas: užlenktais puslapiais, nučiupinėtu viršeliu. Verta buvo jos laukti tris mėnesius bibliotekos eilėse.

Silva Rerum - lotyniškai "daiktų miškas" - taip vadinta 16 - 18 a. populiari, iš kartos į kartą perduodama savaraštė Lietuvos bajorų "šeimos knyga".
K. Sabaliauskaitė subtiliai ir meistriškai perteikia knygą knygoje - šiame kūrinyje figūruoja ne tik silva rerum knygos įvaizdis, kaip visos istorijos pagrindinė ašis/intriga, bet ir kiti ne mažiau svarbūs įvykiai, kurie nesugulę į bajorų "šeimos knygą", praskleidžia Jono Motiejaus šeimos istorijos užsklandą, kuri pirmojoje dalyje praskleidžiama tik tiek, kad atidus skaitytojas, nepraleisdamas pro akis nė vienos detalės, užčiuptų siūlo galą, kuris atrandamas...tik knygos pabaigoje.
Knyga intelektuali ir vizuali, malonumas ne tik protui, o ir akims; gausu joje istorinių detalių, retesnių žodžių/įvaizdžių, kurie pastabomis nugula į puslapio apačią, praturtindami skaitytoją istorinėmis žiniomis. Džiugina ir tai, kad knygoje atgyja ir senasis Vilnius - toks gyvas, toks gražus, jog norisi knygą pasiimti vietoj žemėlapio ir paieškoti kur koks skersgatvis persipynė su istorijos personažais; atgyja knygoje ir senosios Vilniaus legendos.

Personažai "Silva Rerum" - skirtingi, kiekvienas turintis ryškų charakterį ir savą istoriją, kurią ir papasakoja, nors jų pėdsakai ir išsimėtę po knygos puslapius.
Ypatingai sužavėjo mane Jonas Kirdėjus - išsilavinęs, intelektualus ir pasalūniškas, beprotiškai gražus ir gaivalingas, dažniau nelaimingas, nei laimingas ir kariaujantis su savais demonais.
(Demonai, prietarai - taipogi dar vienas įdomus ir dėmesį atkreipiantis aspektas.)

Kad ir kokius susižavėjimo šūksnius skanduočiau šiai knygai, ją buvo gana nelengva skaityti - ištęstos pastraipos, smulkūs aprašymai, duodantys peno vaizduotei. Taip galima ir paklysti, tad rekomenduočiau knygą skaityti vienu ar dviem prisėdimais, nes atitolti jinai tikrai neleis, o ir iš rankų nekris tol, kol nebus užverstas paskutinis puslapis.

Išvada - daugiasluoksnis, intelektualus ir vientisas romanas, pagardintas subtiliu humoro ir ironijos prieskoniu.