Šiais laikais mes įpratę vis nuolat skubėti, daryti tai,kas priimtina ir įprasta - mokytis, nes taip reikia, susirasti gerai apmokamą darbą. Dažnai užgožiame savo svajones,slaptus siekius.Kyla lausimas kodėl? Tiesiog kartais...

Šiais laikais mes įpratę vis nuolat skubėti, daryti tai,kas priimtina ir įprasta - mokytis, nes taip reikia, susirasti gerai apmokamą darbą. Dažnai užgožiame savo svajones,slaptus siekius.Kyla lausimas kodėl? Tiesiog kartais nedrįstame daryti to,ko iš tiesų norime, bijome save keisti, esame linkę susitaikyti su viskuo,nors tai ir nekelia mums džiaugsmo. Mano perskaityta Paulo Coelho knyga "Alchemikas" puikiai atitinka šių dienų realybę.

"Alchemikas " - tai romanas/ pasaka , dvelkianti rytietiška išmintimi.Knygoje pasakojama apie kelionę į pasaulio sielą ir tapimą savimi. Pagrindinis veikėjas - paprastas piemuo Santjagas, ganantis avis, ir laisvomis minutėmis skaitantis knygas. Netikėtai Santjagas susapnuoja keistą sapną. Apsilankęs pas čigonę, vaikinas sužino,jog tai "Pasaulio Kalbos sapnas" , ir jis turi ieškoti lobio, paslėpto kažkur netoli Egipto piramidžių. Tai jį labai suintriguoja ir jis vis labiau siekia pradėti kelionę, kur tariamai yra paslėptas lobis. Kiek vėliau Santjagas susipažįsta ir su Salemo karaliumi, iš kurio sužino daug vertingų patarimų,yra perspėtas,jog sektų sėkmės ženklus,nepaliautų tikėti.

Vėliau,jau keliaudamas ,piemuo Santjagas patiria daug sukrėtimų : jį apgauna ir apvogia, o kiek vėliau jis net susiduria su genčių karu. Tačiau taip keliaudamas ir susidurdamas su vis iškylančiais naujais iššūkiais, ir net, kai jau atrodo, jog vilties nebėra, Santjagas netikėtai pamato merginą, kurią iš pirmo žvilgsnio pamilsta. Tai tikra meilė, jis supranta,jog toji mergina svarbiau už lobį, kurį jis pasirengęs surasti .

"Kiekvienas žmogus gali turėti ir įgyvendinti savo asmeninę legendą ; " Dievas kiekvienam pasaulyje nubrėžė taką" . Piemens Santjago istorija įrodo, jog kiekvienas esame savo likimo kalvis, neturėtume pabūgti,jog kažkas nepavyks ar atrodysime ne tokie, kaip visi. Tik baimė trukdo mums bandyti pasiekti savo svajones. Ir net kai atrodo, jog jau niekas nebepagerės ir nieko nepakeisime, neskubėkime sustoti bandyti.

Taigi, " Alchemikas" - nuostabi knyga, kurią,manau, privalu perskaityti kiekvienam. Tai istorija,padedanti susivokti pasaulyje ir skatinanti neissižadėti svajonių,siekti savo asmeninės legendos.

Turbūt nėra žmogaus, net ir nelabai mėgstančio skaityti, kuris nežinotų "Mažojo princo". Bet kalba šį kart ne apie jį, o apie tai, kad žemė yra žmonių planeta. Taip, taip, žmonių. Ne mano, tavo ar jo, bet visų iki...

Turbūt nėra žmogaus, net ir nelabai mėgstančio skaityti, kuris nežinotų "Mažojo princo". Bet kalba šį kart ne apie jį, o apie tai, kad žemė yra žmonių planeta. Taip, taip, žmonių. Ne mano, tavo ar jo, bet visų iki vieno, be išimties. Kuomet užverčiau paskutinį šios knygos puslapį, pajutau gėdos jausmą, kuris būdingas daugeliui skaitytojų, jog neskaičiau šio kūrinio anksčiau ir apskritai mažai domėjausi šiuo kūrėju. Kilo klausimas, ką aš skaičiau anksčiau, kur aš buvau, jog tik dabar į rankas pakliuvo toks gėris. Tačiau dabar suvokiu, jog taip ir turėjo būt. "Mažasis princas" - vaikystės knyga, o pastaroji - ankstyvosios jaunystės. Abi knygos atitiko mano gyvenamojo laikotarpio išgyvenimus ir būsenas. Atėjo pas mane tada, kada to labiausiai reikėjo.

Kuo ši knyga man taip padėjo? Ogi, tai ištisas minčių lobynas. Apie žmones,draugus, gyvenimą, potyrius, dykumą, žemę. Šios knygos skaitymas ne tik mus, iš dalies, supažindina su pačiu autoriumi, jo darbu ( jis buvo lėktuvo pilotas), bet ir suteikia peno apmąstymams. Tūkstantį kartų geriau už bet kokią filosofinę (na gal ne bet kokią, yra daugybė gerų, bet turbūt supratot apie ką aš) ar "sėkmingo gyvenimo" knygą. Kiekviena mintis pateikta paprastai, bet tokia artima širdžiai, jog noris jos nepaleist ir dar ilgai turėti galvoje ir širdyje." Kada mes įsisąmoninsime savo vaidmenį, kad ir kukliausią, tik tada mes būsime laimingi. Ir tik tada galėsime ramiai gyventi ir ramiai mirti, nes tai, kas duoda prasmę gyvenimui, duoda prasmę ir mirčiai." Ši knygos mintis, kuomet ją perskaičiau ir suvokiau, lyg naujai nušvietė gyvenimą. Dviejuose sakiniuose slypi atsakymas į klausimą, kaip tapti laimingais. Atrodo, paprasčiau ir būti negali.

Taigi, dėkoju Antuanui už šią knygą. Ir jo mintis. " Ne pavojus aš myliu. Aš žinau, ką aš myliu. Gyvenimą." O jums linkiu, mylėt gyvenimą ir, kad tokios knygos atsirastų pas jus tada, kai to labiausiai reikia. Juk viena gera perskaityta knyga, gali pakeisti gyvenimą.

Pirmoji Haruki Murakami mano perskaityta knyga įkvėpusi šio fantastiškai nesuprantamo autoriaus kūrybos skaitymams ir apmąstymams.

Knyga apie avies medžioklę. Apie visiškai eilinio trisdešimtmečio netikėtai atsiradusį...

Pirmoji Haruki Murakami mano perskaityta knyga įkvėpusi šio fantastiškai nesuprantamo autoriaus kūrybos skaitymams ir apmąstymams.

Knyga apie avies medžioklę. Apie visiškai eilinio trisdešimtmečio netikėtai atsiradusį naują gyvenimo tikslą - ypatingos avies paieškas. Visa tai paskandinta mistikoje, sapnuose, sąsajose, savęs paieškose, o paskandinta tik gerąja prasme.

Kokybiška knyga, verta Tavo laiko. Palieka norą paskęsti josios apmąstymuose.

Viskas prasideda jaudinančiu šurmuliu: Paryžius renkasi į teatrą, premjerą, kurioje debiutuos niekam iki tol nežinoma aktorė - Nana. Vienas po kito pasirodo, ko gero, visi svarbiausi veikėjai, o beskaitydamas jautiesi tarsi...

Viskas prasideda jaudinančiu šurmuliu: Paryžius renkasi į teatrą, premjerą, kurioje debiutuos niekam iki tol nežinoma aktorė - Nana. Vienas po kito pasirodo, ko gero, visi svarbiausi veikėjai, o beskaitydamas jautiesi tarsi pats stovėtum vestibiulyje ir lauktum spektaklio pradžios. Taip lyg savaime sužinai, kokios spalvos kieno suknelė, kas atėjo su vyru, o kas - su meilužiu, "matai", kaip minia braunasi į vietas, kaip oriai į savo ložes kyla damos ir stumdosi prastuomenė. Ir visų galvose tas pats klausimas - kas gi toji Nana? Kai ji pagaliau pasirodo scenoje, publika nebežino, kaip reaguoti. Eilinė gatvės merga, nemokanti nei vaidinti, nei dainuoti, tačiau argi to reikia, jei moteris turi kai ką kita? Galiausiai visų vyrų binokliai nukrypsta į tą sultingą jauną kūną ir taip prasideda Nanos karjera. Ji siurbia pinigus iš kiekvieno, bet protarpiais leidžiasi į vieną kitą "tikros" meilės nuotykėlį, tarsi turi ambicijų patekti į aukštuomenę, bet tuo pat metu niekina visas tas poniutes, kurios nevertos net jai "vandens atnešti". Vyrai krenta jai po kojomis ir suvokdami, kad to neužtenka, perka papuošalus, dvarus, neša grynuosius... kol visiškai nusigyvena, o Nana pernelyg nesirūpindama randa naują auką.

Be abejo, palaidas gyvenimo būdas smerkiamas ir Nana vaizduojama kaip tuščiagalvė, godi kekšelė, kuri nors ir nėra iš esmės bloga, tačiau sulaukia pelnyto liūdno galo. "Toji moteris tapusi gamtos gaivalu, griaunamąja jėga; pati to nesuvokdama, tvirkinanti ir krikdanti visą Paryžių, gundydama jį sniego baltumo šlaunimis,- ir sostinė gendanti, lygiai kaip moteriai tam tikromis mėnesio dienomis gendąs pienas," - rašo žurnalistas Fošri, jau išsivadavęs iš kurtizanės glėbio. Tačiau negi sąžininga visą kaltę suversti tik Nanai - jei jos vikstelėjimo klubais užtenka, kad vyrai išeitų iš proto ir praradę savigarbą pildytų bet kokius reikalavimus?

"Bene stumi vyrą į nusikaltimą, kai prašai jį pinigų?.. Jeigu jis būtų atvirai prisipažinęs: "Nebeturiu nė skatiko", būčiau jam pasakiusi: "Na ir gerai, skirkimės". Tuo viskas ir būtų pasibaigę."

"Mums visada atrodo, kad gražūs ir geri dalykai egzistuoja savaime, bet iš tiesų taip nėra - jie yra tik tada, kai juos pastebi. Nugeltęs, nuraudęs klevas pasidaro gražus tik tada, kada eidamas gatve jį pastebi."

(Vytautas...

"Mums visada atrodo, kad gražūs ir geri dalykai egzistuoja savaime, bet iš tiesų taip nėra - jie yra tik tada, kai juos pastebi. Nugeltęs, nuraudęs klevas pasidaro gražus tik tada, kada eidamas gatve jį pastebi."

(Vytautas Kernagis)

Manau, Vytauto Kernagio niekam pristatinėti nereikia. Tačiau jo mintys, išgyvenimai ir patirtis, sugulusi į Rūtos Oginskaitės knygą "Nes nežinojau, kad tu nežinai", turėtų būti pristatinėjama. Galbūt daugelis jau laikėte šią knygą savo rankose, vartėte ir skaitėte. Tačiau manoji pažintis su ja prasidėjo ne taip ir seniai. Ir tarsi simboliška pažintis, kadangi lygiai prieš penekerius metus kovo mėnesio viduryje netekome šio įstabaus menininko. Perskaitęs knygą supratau, kad tokia knyga apie Vytautą Kernagį, turėjo pasirodyti daug anksčiau, kad žmonės galėtų jį pažinti, suvokti jo pasaulį ir tada keliauti susipažinti su jo kūryba, su jo muzika, su juo pačiu. Kadangi perskaitęs knygą atrandi daugybę naujų žinių, supranti, iš kur atsirado viena ar kita daina, prisilieti prie jos istorijos. Tada taip norisi pasiklausyti maestro Vytauto Kernagio. Gyvai ir nepertraukiamai. Bet deja. Prisipažinsiu, jog skaitant knygą ne kartą klausiausi vienos ar kitos Vytauto Kernagio dainos. Knyga ir muzika padėjo man atrasti tokį Vytautą Kernagį, kurio dar nepažinojau.

Manau, knygos iniciatorė ir autorė nuveikė nepaprastą darbą. Kalbėjosi ne tik su Vytautu Kernagiu, bet ir su jo artimaisiais, draugais, kurie buvo šalia visą laiką, kurie matė jo kūrėjo kelią ir kartu jį išgyveno. Prisipažinsiu, jog tai buvo pirmoji tokio tipo knyga, prisipažinsiu ir tai, jog norėjosi kitokio formato, man buvo per daug kitų žmonių prisiminimų, norėjosi tik pačio maestro. Bet tai tik mano nuomone. Galbūt kitam skaitytojui kaip tik tokia knyga labiau patiks. Nes juk kiti pasakoja ir pasidalina savo prisiminimais. Tai tarsi du viename.

Knyga persmelkta muzika. Visu šimtu procentu. Kartais norėjosi daugiau pačio menininko gyvenimo vingiu ir vingrybių. Bet užvertęs knygą supratau, jog Vytautui Kernagiui muzika buvo jo gyvenimas. Ir kitaip, be muzikos, jo nepapasakosi. Ir tai sužavi, nes supranti, jog žmogus buvo radęs savo kelią, kuriuo dalinosi su kiekvienu iš mūsų.

Džiaugiuosi, jog ilgai stovėjusi lentynoje, knyga atsidūrė mano rankose. Pažinau ne tik Vytautą Kernagį, jo gyvenimą ir meilę kūrybai. Bet suradau Vilnių - tokį, koks jis buvo tada, kai manęs dar nebuvo. Smagu žvelgti atgal, kai tuo praeities keliu veda nepaprastas žmogus.

Tad reziumuojant norėčiau pasakyti, jog Rūta Oginskaitė nudirbo didžiulį ir vertingą darbą, kuris mums leidžia pažinti vieną geriausių Lietuvos kūrėjų. Siūlau visiems dar nepažinusiems Vytauto Kernagio ar norintiems jį atrasti iš naujo, paimti į rankas šią knygą ir keliauti į nepaprastą kelionę. Tikiu, kad tikrai rasite, kas suvirpins širdį ir norėsis vakarą praleisti su Vytauto Kernagio muzika.

Ir grįžtant prie Vytauto Kernagio žodžių, kuriais prasideda mano atsiliepimas, linkiu, jog kiekvienas pastebėtumėte gražius ir nepaprastus dalykus. O tai surasti taip paprasta. Užtenka tik klevo lapo, muzikos akordo ar vienos akimirkos pažinties su žmogumi, kūriančiu ir tikinčiu savo kūryba.

Labai įdomus autorius ,turintis savitą humoro jausmą ,laisvės pojūtį bei visišką atsisakymą paklusti visuomenės primestoms normoms,turintis savotišką "alergiją" "teisingam" gyvenimui;)

Perskaičius šio literatūros...

Labai įdomus autorius ,turintis savitą humoro jausmą ,laisvės pojūtį bei visišką atsisakymą paklusti visuomenės primestoms normoms,turintis savotišką "alergiją" "teisingam" gyvenimui;)

Perskaičius šio literatūros maištininko kelias knygas,kilo natūralus noras perskaityti ir autobiografinį romaną "Arklienos kumpis" ,nes mano skaitymas dažnokai neapsiriboja tik mėgavimuisi knygos teikiama emocija,bet man įdomu padaryti ir savotiška autoriaus analizę,taigi patyriau savotišką malonumą apibendrinant priežąstinius ryšius ,kodėl autorius būtent toks ,koks jis yra,ir kodėl jo gyvenimas bei kūryba susiklostė būtent taip...Nes aš lieku įsitikinusi,kad visą svarbiausią pasaulėžiūrą bei gyvenimą nulemiančius veiksnius didžia dalimi patiriame būtent vaikystėje ir paauglystėje.

Ši knyga man pasirodė rimtesnė ,nei jo žymiosios "Paštas","Moterys"("Moterys" sukėlė man jausmą ,kad dalyvauju nesibaigiančiame pašėlusiame vakarėlyje,kuri finansuoja pats pragaro valdovas,bet kuriame nestinga juoko bei linksmybių:),turbūt dėl to,kad neįmanoma per daug juokauti kalbant apie skaudžiausius dalykus gyvenime-santykius šeimoje,nuolatinį nepriteklių,tiek finansinį,tiek emocinį,pastarasis manau buvo žymiai labiau gniuždantis bei įtakojantis rašytojo asmenybę.

Autoriaus santykiai su tėvu apsprendė ir jo požiūrį į save.Emociškai tėvo atstumtas,autorius tam tikra prasme ir pats elgėsi kaip visuomenės atstumtasis bei gyveno būtent tokį gyvenimą,kaip augalas,negavęs šilumos bei meilės.Bet jo kabinimasis į gyvenimą toks stiprus,kad tame atsiskleidžia visas jo originalus grožis ir jėga.Žavi autoriaus visiškas nepriklausomybės pojūtis bei nesitaikstymas su melu bei "falšu" susidūrus su guvenimo reiškiniais.Jis labai ryškiai atskleidžia, kokie gali būti šlykštūs bei iš vidaus supuvę kartais visuomenės normas "atitinkantys" asmenys,atskleidžia pasitelkęs savo ironiją bei sarkazmą,bet nemoralizuodamas,palikdamas skaitytojui spręsti pačiam.

Manau,kad jis šlykštisi viskuo,kas primena "normalų" gyvenimą,ir kurio siekė jo tėvas ,kad jis gyventų.Galbūt todėl ,kad tėvo elgesys su autoriumi yra pribloškiantis-čia tėvas postringauja apie gyvenimo tiesas,riebaluotomis nuo maisto lūpomis,čia žiauriai lupa savo sūnų vonios kambaryje už tai ,kad pjaudamas žolę jis paliko vieną stiebelį...

Nenuostabu,kad autorius priešinasi visa savo esybe štai tokiems gyvenimo situacijos neatitikimams...

Visuose autoriaus kūriniuose ,taip pat ,kaip ir šiame,nepaisant pakankamai tarsi grubaus bei "netašyto" rašymo stiliaus,išskirčiau pagrindinius mane žavinčius bruožus-nuoširdumą,savotišką sielos tyrumą, gerumą bei "juodą" humorą...

Lenkiu galvą prieš H. Murakami ir dar vieną jo nuostabią knygą. Į geriausių jo romanų lentyną 1Q84 trilogijos nedėčiau, tačiau pradėjus skaityti šias knygas nebaigti jų tiesiog neįmanoma.

Trečioji dalis, kaip ir...

Lenkiu galvą prieš H. Murakami ir dar vieną jo nuostabią knygą. Į geriausių jo romanų lentyną 1Q84 trilogijos nedėčiau, tačiau pradėjus skaityti šias knygas nebaigti jų tiesiog neįmanoma.

Trečioji dalis, kaip ir pirmosios dvi turi visus "murakamiškus" bruožus: įdomūs ne visai laimingi veikėjai, gyvenantys uždarame savo pasaulėlyje, neaiškią ribą, tarp to kas realu ir ne, daug maisto gaminimo, knygų ir muzikos (mano nuomone, šios detalės jo knygoms suteikia malonų prieskonį), truputėlį erotikos, truputėlį žiaurumo ir bendrą melancholišką gal net lengvai depresyvią nuotaiką. Šiek tiek netikėta knygoje buvo romantinė siužeto dalis - o tai tik dar vienas didelis pliusas. H. Murakami knygos mane traukia ir dėl stiprių antraeilių veikėjų. Be galo patiko Fukaeri, Tamaru ir trijų seselių paveikslai.

Vis dėl to vien girti knygos negalima. Kai kurios vietos, mano manymu, neišbaigtos. Nors naivu tikėtis, kad bus atsakyta į visus klausimus, tačiau čia kabliukų palikta pakankamai daug ir tai mažumėlę erzina.

O galiausiai, norėčiau pasvajoti, kad parduotuvių lentynoje kada išvysiu "Oro lėliukę", kurią iš karto pirkčiau, skaityčiau ir labai labai džiaugčiausi.

Man ši knyga visai patiko. Stilius malonus, susiskaitė greit, lengvai ir įdomiai. Prielankumą pajutau ir dėl tos lietuviško dvaro aplinkos. Jau esu skaičius apie prancūzų, rusų, anglų, amerikiečių panašaus laikmečio...

Man ši knyga visai patiko. Stilius malonus, susiskaitė greit, lengvai ir įdomiai. Prielankumą pajutau ir dėl tos lietuviško dvaro aplinkos. Jau esu skaičius apie prancūzų, rusų, anglų, amerikiečių panašaus laikmečio dvarų (ar atitinkamos aukštuomenės) gyvenimą, o apie lietuvių neteko, todėl buvo dar įdomiau. Bet aukščiausio įvertinimo šiam kūriniui neduočiau dėl pernelyg jau nuspėjamo siužeto ir dėl vulgarių scenų. Pastarosios, mano galva, yra ganėtinai pigus būdas siekti populiarumo knygų pasaulyje (tikrai ne todėl, kad būčiau davatkėlė bijanti žodžio seksas, tiesiog iš principo - tokios meninės išraiškos priemonės atrodo jau kiek nuvalkiotos ir tai visai nebenaujas būdas stebinti). Vis dėl to, geras dalykas knygoje buvo žmogaus slapčiausių jausmų, minčių ir baimių nagrinėjimas ir basiliskas toks įdomus daiktas - nežinojau, kad jis Vilnuj gyvena, reiks pasisaugot. :D

Pirmiausia, - tarė jis, - pasistenk išmokti vieną paprastą gudrybę, Paukšteli, tada tau bus daug lengviau sutarti su įvairiausiais žmonėmis. Tik tada gerai suprasi bet kurį žmogų, kai viską vertinsi jo...

Pirmiausia, - tarė jis, - pasistenk išmokti vieną paprastą gudrybę, Paukšteli, tada tau bus daug lengviau sutarti su įvairiausiais žmonėmis. Tik tada gerai suprasi bet kurį žmogų, kai viską vertinsi jo požiūriu...

Dažnai išgirtas knygas, ypač klasiką, būna sunku prisiruošti perskaityti - susidomiu tema, įsitraukiu į wishlist'ą, bet perskaitau vienas iš paskutiniųjų, jau prispirta. Iš dalies tai lemia mano nešilti santykiai su klasika, ypač rusų autorių, bet pagaliau galiu pasakyti - man patiko! Labai šilta šeimos istorija, į kurią įpinta ir labai gili, skausminga tema apie rasinę nelygybę. Apskritai knygoje galima pasisemti minčių pasvarstymams apie žmonių nelygybę visur, ne tik dėl odos spalvos, bet ir dėl kilmės, asmeninių sugebėjimų, turtine prasme ir t.t. Atrodo labai paprasta ir lengvai skaitoma knyga, bet joje galima rasti labai daug, tik reikia stebėti ir išlikti akylam, neleisti sau skaityti kaip pasakaitės prieš miegą, nors knyga tokia gali pasirodyti. Daug pavyzdžių, kokie žmonės prietaringi, kaip stereotipai valdo mus, kai tamsoje gyvename, teisiame kitus, nors patys elgiamės taip pat. Skaitydama kartais karčiai šyptelėdavau dėl to, kad mes dažnai galvojame, jog elgiamės geriau nei kiti, piktinamės jų elgesiu, neretai dar ir pamokom, bet apsigręžę klumpam ties tuo pačiu dalyku tik kitom aplinkybėm ir nematom tame nieko blogo, nesileidžiame pamokomi. Trumpai tariant, nuoširdi ir paprasta, mažos mergaitės pasakojama istorija man sukėlė daug minčių, leido vėl priartėti prie to žmogiškumo gerumo (tėvo auklėjimas ir apskritai jo asmenybė, labai žavi tarp kitko), bet nesupurtė ir iš esmės neišklibino nieko, nes aš labiau linkus kliautis gėriu, tolerancija ir kuo labiau save išmuštruoti priimti kitus, gyvenimą tokį, koks jis yra...

O šypsojausi ne tik karčiai, oi ne:

"...Atikus ėmė gvildenti žemės ūkio problemas, bet čia Valteris pertraukė jį ir paklausė, gal mes turime sirupo. Atikus pašaukė Kelpurniją, kuri greit grįžo nešina ąsotėliu sirupo. Ji sustojo prie Valterio laukdama, kol jis pats įsipils. Bet Valteris ėmė piltis sirupo ant daržovių, ant mėsos ir pylėsi negailėdamas. Tikriausiai būtų prisipylęs ir į stiklinę su pienu, jei aš nebūčiau paklaususi, kokius fokusus jis čia išdarinėja.

Tada jis taip greitai pastatė ąsotėlį, kad net sidabrinis padėklas tarkštelėjo, ir nuleido rankas ant kelių. Paskui nunėrė galvą.

- Juk jis paskandino visus priešpiečius, - nenusileidau aš. - Viską užpylė sirupu...