Apie Kristinos Sabaliauskaitės šedevrus išgirdau 2012 viešpaties metais. Informacija plaukė iš išsilavinusių arba pagvenusių moteriškių, todėl iš pradžių pagalvojau, kad ši knyga tikriausiai ne man skirta, bet meilė...

Apie Kristinos Sabaliauskaitės šedevrus išgirdau 2012 viešpaties metais. Informacija plaukė iš išsilavinusių arba pagvenusių moteriškių, todėl iš pradžių pagalvojau, kad ši knyga tikriausiai ne man skirta, bet meilė istorijai ir mano smalsumas, taip pat atsitiktinumas, jog abi "Silva Rerum" knygas gavau dovanų, lėmė, jog prisidėjau prie šias knygas šlovinančiųjų klubo. Pirmąją dalį perskaičiau per tris dešimtis valandų (įskaitant ir miegą), todėl, palyginus, dvi savaitės, kurias dėl visokių priežasčių užtrukau skaitant antrąją dalį, gali atrodyti ilgas laiko tarpas. Tačiau antroji dalis reikalauja atidesnio skaitymo, nes ji tikrai patikrins jūsų atidumą skaitant pirmąją knygą (pasirodo aš ne tik greita, bet ir atidi skaitytoja). Skaitydama dažnai sustodavau ir pagalvodavau, kokia įstabi kalba, koks netikėtas siužeto vingis, koks netikėtas atradimas slypi šiuose puslapiuose. Tradiciškai, dabar turėčiau rekomenduoti šią knygą visiems, tačiau aš to nedarysiu, nes noriu rekomenduoti ne visiems, o moksleiviams. Taip, moksleiviams, nes pati tokia esu, ir lyg tyčia šias knygas skaičiau, kai gaunama informacija sutapo su dėstoma mokykloje. Istorijos pamokoje darant šaltinį panaudojau perskaityus faktus, kurių neradau vadovėlyje, o lietuvių kalbos pamokoje mokinomės apie romantizmą, kurio vienas iš bruožų - detalės, o Kristinos (leidžiu ją sau net vardu vadinti, nes po šitiek valandų skaitant jos išmonę pasijutau jai artima lyg po valandų tikro kalbėjimo) kalboje apstu grožybių ir detalių detalyčių, juk kiek autorių žinote, kurie visu skyriumi galėtų aprašyti vieną varnos žvilgsnį?! Taigi, mieli bendraamžiai, nesidrovėkite - skaitykite!

Na va - mano pirmasis knygų iššūkis baigtas :)

Dėkui už puikią iniciatyvą jo rengėjams, tegul ši idėja dar gyvuoja ilgai ilgai...

O aš savęs neįsivaizduoju be knygos rankose, todėl mano asmeniniai knygų iššūkiai...

Na va - mano pirmasis knygų iššūkis baigtas :)

Dėkui už puikią iniciatyvą jo rengėjams, tegul ši idėja dar gyvuoja ilgai ilgai...

O aš savęs neįsivaizduoju be knygos rankose, todėl mano asmeniniai knygų iššūkiai tęsis ir toliau :)

Visiems skaitantiems linkiu daug gerų, smagių, šaunių, įdomių, netikėtų, įtraukiančių, stulbinančių akimirkų su knyga...

PS- šį romaną pradėjau skaityti, bet jis tikrai ne mano "skonio"... Todėl ir aprašyti neturiu ką... :)

Kiekviena knyga šiame iššūkyje pasirinkta tarsi sąmoningai: viena pakliuvo, nes jau ilgokai buvo "norimų perskaityti knygų sąraše", kita, nes begalo patinka to autoriaus kūriniai, o ir pats autorius gal nieko, trečia -...

Kiekviena knyga šiame iššūkyje pasirinkta tarsi sąmoningai: viena pakliuvo, nes jau ilgokai buvo "norimų perskaityti knygų sąraše", kita, nes begalo patinka to autoriaus kūriniai, o ir pats autorius gal nieko, trečia - visada norėjosi perskaityti knygą už kurią mama mokyklos laikais gavo 3, nors mokytoja ir buvo sužavėta, kad tokia jauna panelė (t.y. mano mama) perskaitė tokią sunkią knygą, bet neįtiko atsakymas... ir taip toliau ir be galo... kitaip tariant visos knygos pateko su pateisinimu... na išskyrus šią: Viko Swarup "Gyvenimo lošimas"... Čia jau matyt bus iš tos serijos: "Pamačiau - nugalėjau"...

Aišku pirma mintis kilusi į galvą pamačius šią knygą, tai filmas "Lušnynų milijonierius"... O kaip galėtų nekilti? (Juk filmas sukurtas remiantis šia knyga)... Tik nepamenu man jis patiko, nepatiko, toks nieko ar šiaip... Mačiau ir tiek... emocijų nulis... Kaip su knyga?

Negalėčiau pasakyti, kad knyga vertinga ar nevertinga.. Iš viso nesuprantu, kas tą vertę nustato... Ieškoti didelės meninės vertės? Priimti už gryną pinigą indišką kultūrą, tokią kokia ji pavaizduota knygoje? Ieškoti gyvenimiškų pamokų? O mes apsieikime be visų šių nuobodžių klausimų...

Nes...

knyga persiskaitė greitai ir lengvai, laiko užėmė lygiai tiek pat kaip žiemą išeiti ryte į lauką ir įkvėpti gryno oro... "apsirengi",susitvarkai" išeini į lauką" įkpėti, o žiūrėk jau ir perskaitei"...

Kai pagalvoji tai gal šiek tiek ir juokinga knyga... Pagrindiniam knygos herojui atrodo visą gyvenimą sekasi nekaip arba iš viso blogai, o knygos pabaiga, kaip ir muilo operoje, trumpa ir su šimtaprocentine laime... ir atrodo, kad na jau daugiau tai nebebus jokių nelaimių... Gyvens visi ilgai ir laimingai...

Visgi...

pasakojami įvykiai įtraukia, kalbama apie tikrai nemažas socialines, ekonomines problemas, bet jos kažkaip neatrodo siaubingos (arba siaubai manęs nebeveikia), na tiesiog perskaičius knygą nelieka jokio slogumo..gal dėl super laimingos pabaigos? Gyveni sau žmogus našlaitėlis, paliktas tėvų, vėliau praradęs globėją-kunigą, be jokio mokslo, vargsti, bėgi nuo nesėkmių ar pavojų, bet... staiga pakliūni į televizijos žaidimą ir laimi kalną pinigų, nes atsakei į visus viktorinos klausimus, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su tavo gyvenimu... ir pasisek tu man taip... na knygos herojui pasisekė...

Kokios emocijos užplūdo perskaičius knygą? Ogi sukilo dar didesnis noras pačiai pažinti Indiją... o ir pačią šalį pradedi įsivaizduoti plačiau nei karves, Gango upę ar kokius ašramus...

O galų gale visai ir nesvarbu, kiek šioje knygoje yra tos tikrosios Indijos... Žmogus dirbi, pareini namo pavargęs, kartais išsekęs.. O va pasiimi į rankas tokią knygą kaip Viko Swarup "Gyvenimo lošimas" ir žiū jau ir nebe toks pavargęs, tiesiog skaitai ir mėgaujiesi ramybe...

Priėmusi draugės iššūkį susidaryti knygų sąrašą ir jas perskaityti per metus, visai atsakingai dėliojausi knygas galvodama, kad jas skaitysiu būtent tokia tvarka, kokia surašiau... Bet atėjus metui paimti pirmąją knygą...

Priėmusi draugės iššūkį susidaryti knygų sąrašą ir jas perskaityti per metus, visai atsakingai dėliojausi knygas galvodama, kad jas skaitysiu būtent tokia tvarka, kokia surašiau... Bet atėjus metui paimti pirmąją knygą į rankas, jose atsidūrė "Valgyk. Melskis. Mylėk". Nepaisant to, kad jau buvau mačiusi šios knygos ekranizaciją, leidausi į kelionę kartu su Elizabeth Gilbert.

Dabar svarstau, jog jei šią knygą būčiau skaičiusi tuomet, kai pati jaučiausi apsvaigusi nuo meilės, laiminga kurdama santykius, o ne bandydama atsigauti po užsitęsusio išsiskyrimo, gali būti, jog būčiau tepasakiusi, kad ji įdomesnė nei filmas. Tačiau Elizabeth į mano gyvenimą atėjo pačiu tinkamiausiu metu, jog kartu išgyvenčiau bandymą susigrąžinti save, išsilaisvinti, o tuo pačiu priimti viską taip, kaip yra. Ir dar tvirčiau jausti dėkingumą už tai, kas esu ir ką sutinku savo gyvenimo kelyje.

Dar kartą pasitvirtinau, kad sudėtingiausia ir tolimiausia kelionė yra ne į kitą pasaulio galą, o į save. Šįkart man bilietu į tokią kelionę tapo "Valgyk. Melskis. Mylėk".

Aprašymas - kodėl anglai nemėgsta kviestis svečių į namus ir žavisi visokia bjaurastimi? Apie ką jie svajoja ir kokia yra svarbiausia angliško auklėjimo misija? Kodėl džinas geriamas su toniku, o guvus protas laikomas beveik...

Aprašymas - kodėl anglai nemėgsta kviestis svečių į namus ir žavisi visokia bjaurastimi? Apie ką jie svajoja ir kokia yra svarbiausia angliško auklėjimo misija? Kodėl džinas geriamas su toniku, o guvus protas laikomas beveik beprasme akrobatika? Kodėl sodininkystė mažutėliame namo sklypelyje arba laivų modelių kūrimas iš degtukų anglui daug svarbiau už rimčiausią darbą? Galiausiai, kodėl anglai taip myli savo šalį ir kuo Anglijoje iš tikrųjų verta pasimėgauti?

Informatyviai, nenuobodžiai ir gana šmaikščiai pateikiama kasdieninė ir istorinė informacija apie Angliją ir jos gyventojų įpročius, papročius bei tradicijas su paaiškinimais kodėl, iš kur tai kyla. Tai aktualu daugeliui, nes beveik visi mūsų dienomis turi artimųjų ir/ar draugų Anglijoje, nemažai patys ten gyveno (gyvena).

Išvada - šio įžvalgaus publicisto ir keliautojo pasakojimai apie Jungtinę Karalystę, nors ir pateikti per asmeninę jo prizmę, yra naudingi ir įdomūs. O palyginus su jo antrąją knyga apie Angliją "Prijaukintoji Anglija" - daug labiau korektiški ir priimtinesni.

Knyga patiko. Skaitosi lengvai ir greitai. Šis tas naujo, šis tas juokingo, šis tas reikalinga žinoti.

Subjektyvus įvertinimas: 8 iš 10 balų.

Tarptautinę Poezijos dieną tiesiog negaliu neaprašyt ne tik metų poezijos knygos, bet ir mano pačios knygų knygos- Ištrupėjusios Aido Marčėno Erdvės visuomet su manim.

Ištrupėjusios erdvės" - tai poeto Aido Marčėno...

Tarptautinę Poezijos dieną tiesiog negaliu neaprašyt ne tik metų poezijos knygos, bet ir mano pačios knygų knygos- Ištrupėjusios Aido Marčėno Erdvės visuomet su manim.

Ištrupėjusios erdvės" - tai poeto Aido Marčėno "devynių gyvenimų eilės". Knygoje išsiskiria "sankalbų" ciklas, tęsiantis poeto pokalbį su mirusiais meno žmonėmis. Visą rinkinį sudaro tik lakoniškosios tankos, tam tikra jų sistema. Tanka - iš Japonijos kilusios trumposios nerimuotos poezijos žanras, turintis aiškiai apibrėžtą struktūrą. "Haiku yra aukščiausio meistriškumo, vieno kirčio menas. Tanka - dviejų. Tarp dviejų kirčių atsiveria kosmosas banalybei. O ši, neslėpkim, yra mėgstamiausias virtuvės šefo ingredientas." - Aidas Marčėnas, iš "Sakinių".

Trumpu blykstelėjimu pasakoma tiek daug, kad mane privertė susimąstyti per kiek laiko jis subręsta, gimsta, kiek dienų naktų ir valandų nešiojamas.

"jei susirgčiau,

jei

kartais įsimylėčiau

taip,

kaip šiandien

ir- jei šokčiau pro langą,

tai tik lėtą fokstrotą." Aidas Marčėnas.

Knyga patiko, sujaudino, sugraudino. Nors įsiskaičiau tik iš kelinto karto, vis padėdavau į šalį. Skaitant , dažnai pagalvodavau, o kaip reiktų jaustis man, mano šeimai, jei taip mus išskirtų ir tektų keliaut į kitą...

Knyga patiko, sujaudino, sugraudino. Nors įsiskaičiau tik iš kelinto karto, vis padėdavau į šalį. Skaitant , dažnai pagalvodavau, o kaip reiktų jaustis man, mano šeimai, jei taip mus išskirtų ir tektų keliaut į kitą salą, vienas, tarp svetimų žmonių, sunkiai sergantis? Ir kaip gerai, kad buvo išrasti vaistai nuo šios baisios ligos, raupsų.

Tikiuosi, kada teks nukeliauti į Spinalongą, ir pabandyti bent šiek tiek įsivaizduoti, ką jautė pasmerktieji, išplėšti iš savo šeimos ir atplukdyti į šią salą.

Skaičiau, nes norėjau pažiūrėti, ką rašo šiuolaikiniai lietuvių rašytojai. Nenusivyliau, tačiau labai ir nepradžiugau.

Knyga tikrai lengvai skaitoma, nors sakiniai ilgi ir sudėtingi, gana įtraukianti, tačiau per vidurį...

Skaičiau, nes norėjau pažiūrėti, ką rašo šiuolaikiniai lietuvių rašytojai. Nenusivyliau, tačiau labai ir nepradžiugau.

Knyga tikrai lengvai skaitoma, nors sakiniai ilgi ir sudėtingi, gana įtraukianti, tačiau per vidurį darosi nuspėjama, miela širdžiai, nes apylinkės artimos širdžiai, o romantika žavi visus. Net jei ji šiek tiek dvelkia nuobodumu. Gal kiek gailėjausi, kad pačioje pabaigoje visi įvykiai lyginant su aprašytais anksčiau labai greitai susisuko.

Rekomenduočiau paskaityti draugams, kurie nori lengvo skaitymo, nesibaido istorijos, bei domisi lietuvių literatūra. Renkuosi šią knygą kaip alternatyvą užsienio rašytojų pop-kūriniams, kurie taip užburia mases.

Oficiali dalis:

Pirmasis Umberto Eco romanas.

Veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, rašytojas įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas, teologinius...

Oficiali dalis:

Pirmasis Umberto Eco romanas.

Veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, rašytojas įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas, teologinius debatus, į sudėtingą XIV amžiaus gyvenimą su realiais ir išgalvotais veikėjais.

Mano mintys:

Kai pradėjau skaityti šią knygą, mane užplūdo jausmas, toks, koks paauglystėje, kai skaičiau A. Diuma "Trys muškietininkai". Norėjosi šypsotis, nes jaučiau nuotykių dvasią. Aišku, čia toks pirminis jausminis įspūdis, nes šita knyga nėra panaši į "Trys muškietininkai", nors... jausmai niekada nemeluoja.

Paskui tęsdama šią istoriją, maniau, kad ji bus panaši į kurią nors Dan Brown knygą... Vien pavadinimas leidžia prisigalvoti nebūtų dalykų... o paskui iš tiesų juokiausi iš savęs, kad užkibau ant rašytojo kabliuko. Paskaičius rašytojo mintis, kaip jis kūrė šią knygą ir ko tikėjosi, radau tokį sakinį :"Knygos pavadinimas turėtų sukelti galvoje minčių sumaištį, o ne jas tvarkingai surikiuoti". Va, taip...

Pati knyga - ir detektyvas, ir istorinis romanas. Rašytojas kaip ir jo pagrindinis veikėjas Viljamas turbūt labiau domėjosi atskleidimo, išaiškinimo idėja, nei kulminacija... O apie istorinę šio romano pusę, pats rašytojas sako taip: "...tikrai norėjau parašyti istorinį romaną, ir ne todėl, kad Hubertinas ir Mykolas realiai egzistavo ir kalbėjo beveik taip, kaip iš tikro kalbėjo, o todėl, kad visa, ką sakė išgalvoti personažai, tokie kaip Viljamas, tuo metu PRIVALĖJO būti pasakyta."

Veikėjai nuostabūs. Kiekvienas atskiras, paslaptingas, ryškus ir ne šiaip sau... ta prasme, kiekvienas turi savo sukurtą vietą. Jei jis yra paminėtas, vadinasi, turi savo rolę.

Vienuolyno paslaptys atskleidžiamos per pokalbius, diskusijas (o jos tikrai ilgos)... ir pačios diskusijos kaip labirintai...

Visa knyga man buvo malonumas. Mėgavausi ja nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Radau dar viena autoriaus mintį: "Norėjau, kad skaitytojas linksmintųsi." Na, aš buvau ta skaitytoja, kuri liko patenkinta šita knyga.

Knyga puiki, bet ji nesukurta pramogai. Šita knyga reikli dėmesio sau. Neišeina jos skaityti kepant blynus, ar per TV reklamą, ar dar kažkokiu originaliu būdu pribėgant minutei. Be to, tai nėra knyga vienam prisėdimui... kažin ar atsiras toks skaitytojas, kuris sugebės nuoširdžiai knygą perskaityti, kad ir per dvi dienas. Jos toks įdomus suskirstymo būdas... Vienas ar du skyriukai skirti detektyvinei spalvai, ir atrodo, o kaip lengvai skaitosi, čia tik vienas du, ir tuoj knyga perskaityta... bet ne, žiūrėk, kitas skyrius ilgas ir prasideda diskusijos teologiniais, filosofiniais klausimais ir... tavo greitis natūraliai nusėda... ir jei po darbų galva pavargus, padedi knyga kitai dienai...

Verdiktas: 10/10... tokia ir turi būti tikra knyga.

Jeigu ieškote knygos maloniam pasiskaitymui - tai tikrai ne ši knyga ir galite ramiai ją padėti atgal į lentyną bibliotekoje. Tačiau jei norisi bent trumpam sulėtinti gyvenimo tempą ir ramiai perskaityti skyrių, o po to dar...

Jeigu ieškote knygos maloniam pasiskaitymui - tai tikrai ne ši knyga ir galite ramiai ją padėti atgal į lentyną bibliotekoje. Tačiau jei norisi bent trumpam sulėtinti gyvenimo tempą ir ramiai perskaityti skyrių, o po to dar apie tai pamąstyti - tuomet radote tai, ko ieškojote.

Knyga, parašyta laiškų forma, yra atvira ir nieko neslepianti. Vėžiu serganti akademikė ponia Curren šiuos laiškus skiria savo dukrai, gyvenančiai JAV. Pats rašymo procesas - ir terapija, ir galimybė išsakyti dukrai viską, apie ką tiesiogiai pakalbėti galimybės ji neturinti (pokalbiai telefonu apsiriboja tiesiog fatine - bendravimo dėl paties bendravimo - funkcija).

Pasakojimo fonas - Keiptaunas (Afrika), kuriame vyksta įvairūs neramumai: vaikai jungiasi prie kovotojų, nešiojasi ginklus, nejaučia pagarbos net vyresniam žmogui. O ypač - baltaodžiui. Tai geležiniai vaikai, tai jų amžius (age of iron - geležies amžius).

Su tokiais dviem vaikais ponia Curren ir susiduria: pirmasis - jos namų šeimininkės Florence sūnus, Bheki, antrasis - jo draugas. Bheki žūtis neramumų krečiamame gretimame kaimelyje seną moterį sukrečia iki sielos gelmių, tačiau antrojo vaiko, kuris slepiasi jos namuose ir ten policijos ir ginkluotųjų pajėgų yra nukaunamas suardo jos gyvenimo pusiausvyrą - namai, prieš tai išniekinti vagių, tampa apskritai svetimi, o dar sutepti ir jauno vaikino mirtimi.

Apskritai, susidaro įspūdis, jog moterį iš vidaus naikinantis vėžys sugeba signalizuoti visiems aplinkui esantiems, jog sociumo atžvilgiu - ji jau prarastas žmogus: į jos namus pradeda ateidinėti benamis alkoholikas su šunimi, visiškai nebodamas, jog braunasi į svetimą teritoriją. Moteris jo nebaido, atvirkščiai, pasitiki ir patiki jam savo priešmirtinius laiškus, paversdama jį laikškanešiu. Tik toks neramumų kupinas laikmetis gali leisti susidaryti tokiai keistai sąjungai.

Pasakojimo tempas yra lėtas, skubėti į priekį neleidžia pats tekstas - anglų kalba, šios knygos atveju, kartais pareikalauja į rankas paimti ir žodyną, nes tikrai ne visi žodžiai yra įprasti vartosenoje (vis dėlto turime reikalą su pagyvenusia moterimi ir jos pasaulėžiūrą išreiškiančiu žodynu). Stebina tai, kaip vyras autorius gali pavaizduoti moters vidinį pasaulį - ir ne bet kokį, o mirštantį, vystantį, suvokiantį savo baigtinumą, bandantį apsispręsti, ar savižudybė nebūtų pati geriausia išeitis iš šio tik kančias tesuteikiančio kūno.

"Age of iron" - nėra euforija alsuojanti knyga, atvirkščiai, tai gana sunkus tekstas. Tačiau galima pamatyti, jog seno žmogaus mentalitetas, kad ir gyvenančio Afrikoje, ne per daugiausiai skiriasi nuo gyvenančio Lietuvoje ir tai šiuos du gana skirtingus kultūrinius klodus suartina.