Širdis- tai pasakojimas apie berniuko Enriko gyvenimą dienoraščio formą iterpiant tėvų laiškais ir didvyriškais poelgiais papyldita knyga. Knyga pasakoja apie tikrąją meilę , draugystę , pasiaukojimą vardan gėrio. Ši...

Širdis- tai pasakojimas apie berniuko Enriko gyvenimą dienoraščio formą iterpiant tėvų laiškais ir didvyriškais poelgiais papyldita knyga. Knyga pasakoja apie tikrąją meilę , draugystę , pasiaukojimą vardan gėrio. Ši knyga yra išversta į dvidešimt penkias kalbas.

Tai nebuvo lengva knyga skaityti...Vien dėlto, kad joje daug filosofinių apmąstymų apie egzistenciją, būtį, vienišumą, gyvenimo prasmę ir pašaukimą. Rodos, paprasti gyvenimo klausimai aiškinami taip sudėtingai, 'iš...

Tai nebuvo lengva knyga skaityti...Vien dėlto, kad joje daug filosofinių apmąstymų apie egzistenciją, būtį, vienišumą, gyvenimo prasmę ir pašaukimą. Rodos, paprasti gyvenimo klausimai aiškinami taip sudėtingai, 'iš aukšto', kad neretai vidury skaitymo jau būdavau pametusi žodžių prasmę ir išvis nesuvokdavau apie ką kalbama. Dažnokai tekdavo skaityti antrą kartą. Be to, knyga iki pačios pabaigos man net ir nelabai patiko, jaučiau pareigą pabaigti, bet paskutiniai jos puslapiai suteikė knygai vertės, svorio, praturtino ją ir dabar itraukčiau į savo mėgiamų knygų sarašą.

Ši knyga, kaip ir kitos Yalom'o knygos, pasižymi psichoterapeuto požiūriu į problemas ir jų sprendimo būdus. Veiksmas vyksta XIX a. Garsus Europos filosofas Frydrichas Nyčė slegiamas gyvenimo problemų, vienišumo jausmo, pesimistinių nuotaikų yra slapta suvedamas su to meto žymiu Vienos gydytoju Džozefu Brojeriu. Nyčė yra labai uždara, valdinga, skvarbaus proto asmenybė, neįsileidžianti ir nepritarianti jokiai jam siūlomai pagalbai. Daktarui Brojeriui kyla nemenka dilema, kaip priversti Nyčę gydytis, kaip padėti jam suvokti turint rimtų problemų. Brojeris, pasitelkęs visas išmonės galias, sutinka pats būti gydomas Nyčės filosofiniais pokalbiais. Problemos, kurias nori išspręsti Brojeris yra labai artimos toms, su kuriomis susiduria Nyčė, tokiu slaptu būdu Džozefas nori gydymo eigoje apsikeisti vaidmenimis ir imtis Nyčės gydymo...Taip knygoje užgimsta tyli kova tarp dviejų asmenybių dėl garbės, nuomonės svarbos, įžvalgų pagrįstumo, asmeninio pripažinimo ir dominavimo. Galų gale, pabaigoje, abi asmenybės atsiverdamos tampa sielos draugais...

Įdomios buvo autoriaus pastabos, kurios, mano nuomone, ir praturtino knygą. Rašytojas išgalvoja istoriją, tačiau daugelis faktų knygoje yra tikri. XIX a. iš tikrųjų gyveno tiek F.Nyčė, tiek D.Brojeris - žymus Vienos gydytojas, tačiau jie niekados nebuvo susitikę...Daugelis Nyčės laiškų, pateiktų knygoje, tiek rašytų draugams, tiek gautų iš kitų žmonių yra autentiški. Knygoje minima daugelis ir kitų asmenybių, kaip Zigmundas Froidas (D.Brojerio mokinys), Brojerio pacienčių vardai, Nyčės sesuo Elizabeta bei draugai Lu Salomė ir Paulas Rė (kurių draugystei nutrūkus, Nyčę ir prislėgė gyvenimo prasmės nebuvimas).

Taigi Irvin Yalom'as tarp šių dviejų asmenybių, gyvenančių skirtingus gyvenimus tame pačiame amžiuje, savo knygoje nutiesia tiltą, taip perpindamas likimus, susiedamas jų gyvenimus draugystės saitais. Tuo mane ir sužavėjo ši knyga. Tai yra stipri knyga. Tikrai rekomenduoju!

Bet kuris mėgstantis skaityti lengvai pripažins, jog knygos yra geresnės nei jų ekranizacijos, neretai filmas net gali sugadinti geros knygos siužetą. Žinoma, visada yra išimčių. Mano perskaityta knyga "Prestižas" taipogi yra...

Bet kuris mėgstantis skaityti lengvai pripažins, jog knygos yra geresnės nei jų ekranizacijos, neretai filmas net gali sugadinti geros knygos siužetą. Žinoma, visada yra išimčių. Mano perskaityta knyga "Prestižas" taipogi yra "susukta" į filmą ir didžiausia klaida buvo ta, jog būtent Christopher'io Nolan'o režisuotą filmą pamačiau pirmiau, nei perskaičiau Priest'o knygą. Šiuo atveju tikrai negalėčiau teigti, jog filmas yra siaubingas ir iki knygos gerumo jam (filmui) reikia šimtamylių batų. Ne. Tačiau skaitydama knygą vis pagaudavau save ieškodama sąsajų su filmu, vis bandžiau atsiminti ekranizacijos eiluškumą. Galbūt dėl to knygos pradžia buvo kiek sunkiai įveikiama. Kadangi vis galvodavau apie tai, ką mačiau ekrane, buvo sunku susikaupti ties parašytu tekstu ir tiesiog mėgautis pateikta istorija.

"Prestižas" ypač patiks tiems, kurie domisi magija. Nors knygoje nėra atskleidžiamos triukų paslaptys, tačiau autorius puikiai pavaizdavo kaip Viktorijos laikais, megėjai magai stengėsi prasimušti scenos pasaulyje, įdėdami visą save ir aukodami savo laiką. Pagrindinis knygos siužetas: dviejų magų kova tarpusavyje. Atskleisti kažką daugiau, būtų tiesiog nusikaltimas. Visa istorija pasakojama keturių veikėjų lūpomis; sulyg kiekvieno pasakojimu imi suprasti kas, kodėl ir kaip tiksliai įvyko. Kiekvienas pasakojimas atskleidžia vis daugiau detalių ir vis geriau galima suvokti visos istorijos prasmę. Pasirinkęs tokį pasakojimo būdą, rašytojas Priest'as tikrai nesuklydo, kadangi taip jis galėjo apgaudinėti skaitytojus, tarsi rašydamas pats atliktų vieną iš magijos triukų. Sulyg kiekvieno veikėjo skyriumi, aiškėjant vis daugiau detalių, kulminacija ir tikrai netikėta pabaiga išaiškėja tik pačioje pabaigoje.

Nors ir minėjau, jog padariau klaidą dėl to, jog pirma pamačiau filmą, džiaugiuosi, jog knygoje viskas buvo kiek kitaip. Kai kurie įvykiai filme buvo supaprastinti ar tiesiog padaryti taip, kad padarytų didesnį įspūdį, tačiau knygoje viskas išplėtota logiškiau, nuosėkliau ir žinoma, knygos versija intriguoja daug labiau. Perskaičiusi paskutinį puslapį, su viltimi verčiau dar, tačiau pabaiga yra pabaiga. Ši knyga tikrai tokia, kurią baigę skaityti nepamiršite jos taip greit, kaip gali atrodyti iš pradžių. Netikėta pabaiga, po kurios norisi skaityti dar ir dar... Gaila, kad nėra tokių magijos triukų, kurie padėtų perskaityti ir tolimesnę istorijos dalį, kuri nėra aprašyta.

Nėra nieko baisiau už sulaužytus likimus. Dar baisiau, kai tie sulaužyti likimai priklauso vaikams - mažoms šešerių, aštuonerių metų mergaitėms...

Knygoje pasakojama apie Kambodžos mergaičių kasdienybę - nepriteklius,...

Nėra nieko baisiau už sulaužytus likimus. Dar baisiau, kai tie sulaužyti likimai priklauso vaikams - mažoms šešerių, aštuonerių metų mergaitėms...

Knygoje pasakojama apie Kambodžos mergaičių kasdienybę - nepriteklius, nemeilę, smurtą, beteisiškumą ir prievartinį darbą viešnamiuose. Bjauri realybė, į kurią patenka mažylės ir paauglės. Dažniausiai viešnamiams jas parduoda artimieji - tėvai, motinos, seserys, seneliai, kiti giminaičiai, kartais kaimynai už skolas. Pasitaiko, jog mergaitės pagrobiamos tiesiog gatvėje ir pristatomos prekeiviams.

Viešnamiuose vaikai ir paauglės mušami, kankinami, palaužiama jų valia, kad niekur nebėgtų. Jei pabėga, jas atgal į vietą gražina korumpuoti policininkai, taksistai, arba tiesiog kiti vyrai pagavę parduoda kitame mieste.

Mergaitės - prostitutės neturi teisės niekam skųstis. Pas jas ateinantys klientai - smurtautojai, žiaurūs gyvuliai. Niekam nenuostabu, jeigu nepatikusioji mirtinai primušama ar tiesiog nušaunama. Juk šių gyvų prekių daug.

Knygos epicentre aprašyta autorės Somaly Mam tikra patirtis - nuo prarastos nekaltybės, viešnamių iki išsivadavimo ir pagalbos kitoms likimo nuskriaustosioms. Merginai pasisekė, kad ja susidomėjo ir iš baisaus liūno ištraukė klientas užsienietis. Somaly pagyvenusi Prancūzijoje, grįžta atgavusi drąsą tam, kad kovotų su žiauria mergaičių naikinimo sistema - prostitucija. Ji įkuria prieglaudas nuskriaustosioms, gelbėja. Plėšia jas iš skriaudikų rankų. Stengiasi padėti merginoms atsitiesti. Štai kaip gražiai samprotauja ir veda paraleles tarp mergaičių ir augalų sėklų: "Noriu, kad jas supanti aplinka skleistų grožį, tad mes visos kartu sodiname gėles. Sėklytė - kaip maža mergaitė: gali atrodyti smulkutė ir nieko verta, bet, jei rūpestingai prižiūrėsi, iš jos išaugs tikras grožis" (p. 178)

Įkvepianti istorija: ir vienas žmogus kitų labui gali nuveikti labai daug. Būtent tai liudija Somaly Mam "Prarastos nekaltybės kelias".

Vertinimas: 9 iš 10

Perskaičiusi pirmuosius penkiasdešimt Samuel Shem romano "Dievo namai" puslapių mėgavausi tuo, kad jau tuoj tuoj pateksiu į tą uždarą ligoninės pasaulį. Ne į tą, kur palatos ir ligoniai, o į visai kitą barikadų pusę -...

Perskaičiusi pirmuosius penkiasdešimt Samuel Shem romano "Dievo namai" puslapių mėgavausi tuo, kad jau tuoj tuoj pateksiu į tą uždarą ligoninės pasaulį. Ne į tą, kur palatos ir ligoniai, o į visai kitą barikadų pusę - gydytojų kambarius, rezidentų vargus, seselių romanus. O persikėlusi ten susidūriau su žiauria tiesa - tuose ligoninės gyvenimo užkulisiuose tikrai neišgirsi tokių frazių, kaip "trokštu padėti kuo daugiau žmonių" ar "kiekvienas ligonis yra svarbus". priešingai. Priešingai, beveik viskas sukasi apie.... pinigus, žinoma. Ir ne bet kokius, o išmokamus draudimo arba turtingų ligonių artimųjų.
Šis požiūris iš pradžių pagrindiniam veikėjui Rojui Bašui atrodęs itin bjaurus ir nesuprantamas, galų gale tapo netgi labai priimtinas. Argi galėtų būti kitaip, kai kasdien girdi, jog "žmogus yra arba sveikas, arba miręs. Tarpinės būsenos - susirgusio paciento - bent jau "Dievo namai" netoleruoja. T.y. turintys potencijos gyventi ir taip pasveiks, be papildomos pagalbos, o tie, kuriems skirta mirti, geriau jau tegu miršta be medikų įsikišimo."
Remiantis šiomis tiesomis ligoniai suskirstyti į kelias kategorijas. Viena iš jų tai nepamirštamieji "LIMPIAI". Limpiai - tai seni žmonės, daugiausia atkeliaujantys į ligoninę iš kokių nors slaugos namų. Visi nauji ligoninės darbuotojai yra mokomi dviejų taisyklių apie juos: 1) Limpiai nemiršta; 2) Limpiai krenta (jei tik palieki juos nepririštus ar lovoje be bortelių). Atrodo, visiškai beprasmės taisyklės, tačiau po galybės bandymų juos išgydyti, tiesa tik pasitvirtina. Ligoninėje miršta jauni, iš pažiūros sveiki žmonės, o lieka gyvi Limpiai, kurie, atrodo, nuo visų savo ligų turėjo mirti jau prieš keletą metų.
Nieko keista, kad jaunieji internai susidūrę su šitokia realybe sutrinka, išsigąsta, o kartais palūžta ar net darosi panašūs į psichinius ligonius - šalti, bejausmiai robotai. Nes juk šaltakraujiškumas būnant mediku reiškia išlikimą.
Ši knyga, lyg skaudus pjūvis, kuris paprastiems žmogeliams atveria duris į tai, kas vyksta visoje medicinos industrijoje. Medicina yra žiauri, ciniška, neturinti nė lašelio užuojautos ar bent šiek tiek šiltesnio požiūrio į žmogų. Tačiau tai, kaip aiškėja, yra jos privalumas, ne trūkumas. O tai suvokti, nėra labai lengva... Tačiau faktas, kad ši knyga sukėlė tikrą nuomonių audrą ir virto milijoniniu bestseleriu Amerikoje ir Europoje, rodo, kad šią knygą perskaityti būtina. Vien tam, kad numanytum, kas gali tavęs laukti, ar susimąstytum prieš keikdamas gydytojus ir jų "aplaidumą".

Ar iš tiesų buvo popiežė Joana ? O gal tai tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, neįmanomą bažnytinės hierarchijos viršūnę? Autorei rūpėjo sukurti romaną, o ne istorinę studiją. Remdamasi...

Ar iš tiesų buvo popiežė Joana ? O gal tai tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, neįmanomą bažnytinės hierarchijos viršūnę? Autorei rūpėjo sukurti romaną, o ne istorinę studiją. Remdamasi visais žinomais Joanos gyvenimo faktais bei laikydamasi istorinės tiesos ji parašė nepaprastą knygą apie kilnią svajotoją, šviesią moterį, gyvenusią tamsiais viduramžiais, ir apie jos didžiąją gyvenimo meilę - vienintelę, iki mirties.Knyga nuostabi. Mane tiesiog syžavėjo. Esu laiminga, kad ji pateko į mano rankas.

Svarbiausia, ko moko ši knyga - tai atvirumo galia. Kaip palengvėja išsipasakojus, o ypač pasakius tiesą, Atskleidus seną melą, išliejus širdį, pasidalinus skausmu, paviešinus savo baimes. Po atvirumo valandėlių viskas...

Svarbiausia, ko moko ši knyga - tai atvirumo galia. Kaip palengvėja išsipasakojus, o ypač pasakius tiesą, Atskleidus seną melą, išliejus širdį, pasidalinus skausmu, paviešinus savo baimes. Po atvirumo valandėlių viskas stoja į savo vietas ir nebėra ko bijoti. Apvalius sielą nušvinta gyvenimas ir viską galima pradėti iš naujo. Jaudinanti dviejų seserų istorija: melas iš meilės (jei tik toks iš vis įmanomas), senos paslaptys, šeimos tragedijos, ištikimybė, išdavystė ir viskas vienoje knygelėje.

Tai knyga apie dvi seseris gydytojas. Jos labai skirtingos, bet jas sieja ypatigas seseriškas ryšys. Dar labiau jas sieja kaltė dėl tėvų mirties, nors jos to nežino ir nesupranta. Visa tai paaiškėja gerokai vėliau, tik po to, kai pajunta, ką reiškia netekti paskutinio, artimiausio šeimos nario. Nors seserims aiškiai trūksta pasitikėjimo viena kita, bet tas netrukdo jų ištikimybei ir meilei vienai kitai. Netrukdo ir dalintis vyru, kas man yra siaubingai nesuprantama. "Mūsų melas". Dar viena šeimyninė drama. Visai nebloga, skaitosi lengvai ir greitai. Nors nepasakyčiau, kad istorija labai įspūdinga ar kažkokia netikėta. "Iš sesers galima nugvelbti lūpdažį, tačiau ar galima pasiskolinti vyrą?" Pasirodo, galima (nors tai nėra labai gražu). Ir gan sėkmingai. Ir netgi niekas dėl to nepyksta. Ir jokio skaudulio! Neįtikėtina, bet knygose taip būna.

Skaitant Bradbury knygą "4510 Farenheito", galvoje nuolat sukosi mintys apie šiuolaikinį pasaulį. Skelbiamės labai demokratiškais, Konstitucija mus garantuoja teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti, ieškoti,...

Skaitant Bradbury knygą "4510 Farenheito", galvoje nuolat sukosi mintys apie šiuolaikinį pasaulį. Skelbiamės labai demokratiškais, Konstitucija mus garantuoja teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti, ieškoti, gauti, skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau tuo pačiu žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo straipsniai apie tai, kad pasakose per daug žiaurumo, kad jos skatina gerti, kad filmukai išmoko rūkyti ir smurtauti, knygose piešiamas neigiamas pamotės ar patėvio portretas ir pan. Uždrauskim, išbraukim, pakeiskim, kurkime savo vaikams minkštesnį ir saldesnį pasaulį... "Jei nenori, kad namas būtų pastatytas, slėpk vinis ir rąstus. Jei nenori, kad žmogus būtų politiškai nelaimingas, neduok jam į klausimą pažvelgti iš abiejų pusių, kad nesusidomėtų juo tik iš vienos. Dar geriau - iš nė vienos. Tegu visi pamiršta, kad yra toks dalykas kaip karas."

Gajus Montegas gyvena kaip tik tokiame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame deginamos knygos, kuriame nereikia mąstyti ar klausti. Ne tik, kad nereikia - to daryti netgi negalima. Gajus gaisrininkas, gyvenantys instrukcijų vykdymu - reaguoti į signalus, važiuoti į įvykio vietą ir deginti. Po to keliauti namo ir kartu su žmona paskęsti didžiuliuose televizorių ekranuose. Vieną dieną Gajus sutinka kaimynystėje gyvenančią mergaitę, uždavinėjančią klausimus, mąstančią ir per lietų išsižiojusią vaikščiojančią lauke - tik tam, kad sužinotų, koks lietaus skonis.

Greitai mergaitė dingsta iš Montego kasdienybės, iš gatvių ir kaimyninio namo, tačiau palieka didelius pėdsakus jo mintyse. Kodėl pasaulis būtent toks, koks yra? Kodėl nesijaučiama laimingais? Kodėl žmonės skuba? Kodėl nuolat žiūri televizorių? Nuo ko visi nori pabėgti? Kas rašoma tose knygose, kurias reikia sudeginti ir kodėl atsiranda žmonių, kurie sutinka sudegti kartu su jomis?

Montego ieškojimai išprotėjusiame pasaulyje jį patį veda link beprotybės. Prireikia žudyti, kad pats išgyventum ir klausti tik tam, kad iškiltų dar daugiau klausimų. Nepaisant to, kad knygos pabaiga nesuteikia daug vilčių, pabaigoje Montegas ne vienas. Drauge eiti per pasaulį ir ieškoti atsakymų visad lengviau. Be to - po laiko karui ateina laikas ir taikai, o po laiko griauti - ir laikas statyti.

Žinai tą jausmą, kuomet žiūri į nepažįstamą žmogų, nori užkalbinti, bent mintyse iškart pradeda šmėkščioti scenarijai - atstūmimo, nusivylimo, likimo neįvertintu? Kuomet nori peržengti per save, pasiųsti velniop...

Žinai tą jausmą, kuomet žiūri į nepažįstamą žmogų, nori užkalbinti, bent mintyse iškart pradeda šmėkščioti scenarijai - atstūmimo, nusivylimo, likimo neįvertintu? Kuomet nori peržengti per save, pasiųsti velniop visas baimes ir tiesiog GYVENTI, stipriausiai, kaip tik gali? Bet kartais tiesiog neišeina.

Dauguma linkę gilintis į savo vaikystę, kaltinti kažką - draugus, tėvus, mokytojus, - bet kartais, būna, jauti, jog viskas daug rimčiau negu vien pykčio tėvams protrūkis vieną iš ginčo akimirkų. Kuomet bijai atsiverti, bendrauti, nori pasikalbėti, bet per save peržengti neįmanoma, o kai pirmą kartą gyvenime išsakai, ką jauti, mamos reakcija leidžia suprasti, jog tas kartas tikrai buvo ir paskutinis. Ir ilgiesi šilumos, nuoširdumo, palaikymo, visą laiką to naiviai lauki, nors racionalus protas rėkte rėkia, kad to niekada nebuvo ir nebus. Nereikia stebėtis, jog kiekvieną žmogų sutikus pasąmoningai ar sąmoningai tuomet nenori prie jo priartėti ir jau minėti scenarijai šmėkščioja.

Ir vieną dieną pradedi skaityti, regis, niekuo neypatingą n-tąją knygą savo gyvenime. Bet kuomet nuo pirmos akimirkos negali paleisti jos iš rankų, o tarpais apsiašaroji ar verki pasikūkčiodama ištisus keturis puslapius, kuomet supranti, jog TU buvai teisi, TU mąstei "gerai" ir pagaliau gavai patvirtinimą, jog tikrai galima būti tokiai, kokia nori TU pati, o ne visą gyvenimą tavyje savo neišsipildžiusias svajones bei nepatenkintą nuoširdaus bendravimo troškimą bandantys įgyvendinti tėvai, taip gera ir lengva pasidaro. Jeigu kažkam bent smulkmena šiose trijose pastraipose pasirodė artima, tas žmogus neabejotinai privalo perskaityti "Kūno maištą".

Ši knyga buvo lyg palydovas, visų mano minčių apibendrinimas, savigraužos bei nerimo priežasčių paaiškinimas. Nujaučiau tai jau seniai ir dabar dar lengviau kvėpuoti, kuomet suprantu, jog moralė kartais nieko verta ir neverta dėl to kentėti. Autorės aprašytos Dostojevskio, Kafkos, Prousto biografinės istorijos puikiai įrodo, jog nė vienas šiam pasauly nesam toks vienišas bei besinešantis su savimi vien unikalius išgyvenimus, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Net menkiausias emocinis ar fizinis tėvų smurtas vaikystėje yra įsišaknijęs mumyse, nuolatos tai nešiojamės su savimi ir nereikėtų ilgai galvoti, koks yra atsakymas, kuomet nepatenkinti savimi užduodame klausimą "kodėl aš esu toks?". Kiekvienas kada nors pasakytas žodis apie tai, jog turėčiau būti "geresnė/ mielesnė/ draugiškesnė/ mandagesnė/ atsargesnė" dabar atnešė tik suvokimą, jog vienintelis pokytis, kurį noriu padaryti - kasdien būti vis laimingesnė, nesvarbu, ką pasakys kiti. "Kūno maištas" - vienas geriausių dalykų, kurie galėjo atsirasti mano gyvenime.

Su dideliu malonumu perskaičiau šią apysaką, nors jos istorija buvo liūdna. Knygoje aprašomas sodžiaus gyvenimas, jame gyvenantys žmonės ir.. meilės trikampis. Mykoliukas - tylus, geras ir beveik visų laikomas kvaileliu,...

Su dideliu malonumu perskaičiau šią apysaką, nors jos istorija buvo liūdna. Knygoje aprašomas sodžiaus gyvenimas, jame gyvenantys žmonės ir.. meilės trikampis. Mykoliukas - tylus, geras ir beveik visų laikomas kvaileliu, Severiutė darbšti, graži mergelė ir Rapolas, vyresnio amžiaus visų mylimas tijūnas. Įsižiebusią nebylią Severiutės ir Mykoliuko meilę užgesina Rapolas gudrybę paviliojęs ir vedęs Severiutę. Kartais pagalvoji, kas sugalvojio tokius papročius, kad mergina negali pati pasirinkti mylimojo, kad teveliai ją atiduoda jų manymu tinkamam vyrui. Severiutė atiduota Rapolui nebuvo su juo laiminga.. Ji buvo mylima, globojama, giriama, tačiau jai trūko.. Mykoliuko, jo meilės, to janatviško nerūpestingumo, tėvelių namų. O vėliau prisidėjo ir nepriteklius, vaikelio netektis, gyvenimas svetimuose namuose. Mirus vyrui ji tarsi iškart paseno. JI tapo liūdna, viskam vangi. Ieškodama paguodos ir nusiraminimo, ji eidavo į bažnyčią. Vėliau bažnyčią pakeitė karčema.

Mykoliuko gyvenimas irgi klostėsi nelaimingai. Jis tapo Dzidorium Artoju ir jo vienintelė paguoda buvo jo jaučiai ir laukai. Jis visdar buvo vienas, erzinamas ir pašiepimas jo augintų sūnėnų.

Vis tikėjausi, kad Severiutės ir Mykoliuko keliai vis susikirs, deja...