Su šita dalim, kaip ir su pirma - lyg ir įdomiai susikaitė, lengvai ir maloniai, bet lyg ir kažkas netaip. Pusę knygos nervinausi, kad labai jau miglotai viskas, taip lyg pasakotojui strigtų žodžiai. Ir ten velta velta viskas ir...

Su šita dalim, kaip ir su pirma - lyg ir įdomiai susikaitė, lengvai ir maloniai, bet lyg ir kažkas netaip. Pusę knygos nervinausi, kad labai jau miglotai viskas, taip lyg pasakotojui strigtų žodžiai. Ir ten velta velta viskas ir tik pačiam gale viskas paaiškinama, bet taip lyg tarp kitko. Kiti sakytų, kad čia ir visas įdomumas, kad viskas išsinarplioja tik gale, bet net nežinau, kažkaip neorganiškai viskas ten pradėta pasakot. Vis dėl to, man patiko ir šita dalis, juolab, kad nesugaišau daug laiko skaitydama. Ir patiko, kad skirtingai nuo pirmos dalies, šitoj daly poroj vietoj nustebau dėl netikėtų tam tikrų atsiskleidusių detalių. Ir manau, kad pabaiga gerai sudėliota - viskas susitvarkė, buvo paaiškinta, blogieji gavo savo atpildą. Ir galiausiai supratau abiejų knygų moralą - gyvenime viskas turi savo vietą ir kaip tvirtina fizikai - niekas neatsiranda be priežasties ir nedingsta be pasėkmės. Dar galima pridurti ir kitą liaudies išmintį: kaip šauksi, taip atsilieps. :)

Labai ilgai laukiau šios knygos. Pasirodo labai grobstoma. Ir ne bereikalo :) Tokios istorijos dar neteko girdėti, nors esu skaičiusi apie dykumos gyventojus, bet iš kitos prizmės. Čia papročiai ir kultūra Gaselį nuvedė jam...

Labai ilgai laukiau šios knygos. Pasirodo labai grobstoma. Ir ne bereikalo :) Tokios istorijos dar neteko girdėti, nors esu skaičiusi apie dykumos gyventojus, bet iš kitos prizmės. Čia papročiai ir kultūra Gaselį nuvedė jam pačiam netikėtu keliu. Ne daug tokių žmonių, kurie puoselėja savo tradicijas, šventai jas saugo ir puoselėja. Kad ir kaip apsurgiškai ir nešiuolaikiškai tai atrodytų, Medžiotojas įrodė, kad visi privalo gerbti vietinių gyventojų papročius. Mes esame svečiai šioje žemėje, privalome gerbti vieni kitus neprimetant savo valios.

Užsisakiau šios knygos tęsinius! Buvo momentu, kai darėsi per sunku skaityti. Buvo akimirkų kai praleisdavau puslapį, nes negalėjau to skausmo patiri kartu su princese. Bet su nekantrumu laukiu tęsinio.

Tik tokių drąsių...

Užsisakiau šios knygos tęsinius! Buvo momentu, kai darėsi per sunku skaityti. Buvo akimirkų kai praleisdavau puslapį, nes negalėjau to skausmo patiri kartu su princese. Bet su nekantrumu laukiu tęsinio.

Tik tokių drąsių moterų dėka pasaulis gali sužinoti apie tai kas darosi XXI amžiuje. Protu nesuvokiama, kad dar ir šiom dienom moterys turi tiek mažai teisių į savo gyvenimą. Yra organizacijų besirūpinančių vaikų ateitimi, labdaros fondų padedančių sergant kažkokiom sunkiom ligom ir t.t. Bet pasirodo, kad judėjimai už moterų teises per mažai mums žinomi, nesam su jais susipažinę plačiau. Bent jau aš. Ačiū autorei už atskleistas paslaptis ir norą domėtis moterų padėtimi Pasaulyje!

Šią knygą buvau skaičiusi anksčiau, bet vėl norėjosi patirti šią jaudinančią užburiančią istoriją. Ši knygą pilna meilės, atleidimo, išsiskyrimų, protu nesuvokiamų sprendimų, laimės ir nelaimės. Įdomu skaityti...

Šią knygą buvau skaičiusi anksčiau, bet vėl norėjosi patirti šią jaudinančią užburiančią istoriją. Ši knygą pilna meilės, atleidimo, išsiskyrimų, protu nesuvokiamų sprendimų, laimės ir nelaimės. Įdomu skaityti ilgą laiko tarpą apimančią istoriją, tada tarsi išgyveni herojų gyvenimą kartu. Gali pasisemti patirties, galbūt apsaugoti save nuo nereikalingų sprendimų...

Mėgavausi šia knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio! Kažkuom tai priminė mūsų visų kasdienybę, kai užsisukę darbuose pamirštame rūpintis artimaisiais ar savo pačių laime. Pavadinimas puikiai atsipindėjo visos knygos...

Mėgavausi šia knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio! Kažkuom tai priminė mūsų visų kasdienybę, kai užsisukę darbuose pamirštame rūpintis artimaisiais ar savo pačių laime. Pavadinimas puikiai atsipindėjo visos knygos nuotaiką.

Knygą perskaičiau taip greit, galima sakyti, prarijau ir gal dėl to iš dalies ir skonio viso nepajutau. Bet man tikrai patiko.
Nuostabu, kad pagaliau atsirado proga paskaityti apie XVII a. vid. Vilnių ir didikus. Smagu buvo...

Knygą perskaičiau taip greit, galima sakyti, prarijau ir gal dėl to iš dalies ir skonio viso nepajutau. Bet man tikrai patiko.
Nuostabu, kad pagaliau atsirado proga paskaityti apie XVII a. vid. Vilnių ir didikus. Smagu buvo atrasti Vilniaus universitetą ir jo studentus, susigrupavusius ir taip primenančius šiuolaikinį jaunimą netgi savo stiliaus išsišokimais. Patiko ir jaunosios poros meilės nuotykiai, taip paskubom susiklostę, netgi šiek tiek Stendalį priminė. Kita vertus, norėjosi dar daugiau Vilniaus, dar daugiau jo gatvių ir užkaborių ir istorijų, istorijų :) Kiek daugiau vilčių dedu į antrąją dalį ir stengsiuos šįkart neskubėti bei mėgautis :)

Johnas Irvingas turi fantastišką humoro jausmą, subtilų, neperspaustą. Jei rinkčiausi, kokią knygą norėčiau savo gyvenime būti parašiusi, tai būtų "Pasaulis pagal Garpą". Svajonė kiekvienam norinčiam rašyti turėti...

Johnas Irvingas turi fantastišką humoro jausmą, subtilų, neperspaustą. Jei rinkčiausi, kokią knygą norėčiau savo gyvenime būti parašiusi, tai būtų "Pasaulis pagal Garpą". Svajonė kiekvienam norinčiam rašyti turėti tokį irvingišką aštrų liežuvį ir puikų pasakotojo stilių.

"Pasaulį pagal Garpą" skaitydama pakikeni ar tiesiog nustebi, kaip iš pažiūros liūdname ar net tragiškame įvykyje gali įžvelgti juokingą pusę. Citatų išrinkti sudėtinga - juokingas būna pasikartojantis žodelis ar kvaila situacija. Kad ir - kažkada jaunystėje Garpas besigrumdamas su Bonkersu, didžiuliu bjaurybe kaimynų šunimi, nukando šiam ausį. Na ir kas čia tokio neskanaus ar baisingo? Atrodo, juokinga, ir tiek. Tik va knygos pabaigoje atsiranda nedidelė užuomina, kaip Garpas, jau kadai užaugęs ir subrendęs, nuolat sapnuoja tos šuns ausies skonį. vadinasi, tąsyk pačiam Garpui tikrai nebuvo nei juokinga, nei kasdieniška.

"Vienaakis ir beliežuvė, pamanė Garpas, mano šeima susitvarkys", - situacija iš tikro labai liūdna, bet užtat kaip juokingai suderėjo.

"Garpas išmetė savo antrą romaną ir pradėjo rašyti antrąjį antrą romaną" - tokiu ir panašiai žodžių žaismu neįmanoma nesižavėti.

Džiaugiuosi, kad įtraukiau šią knygą į savo iššūkio sąrašą, nes prieš keletą metų ji ties 70-uoju puslapiu buvo tapusi mano graužtuku ir padėta į lentyną ateičiai. Vis atsirasdavo labiau užkabinančių ar iš bibliotekos parsineštų skubiųjų knygų. Šios greit neperskaitysi, nes, ko gero, jos vienintelis trūkumas - kad nėra to kablyčio nors keletame puslapių, dėl kurio negalėtum užversti knygos.

Dabar laiminga dedu "Pasaulį" į perskaitytų knygų lentyną šalia "Sidro namų taisyklių", kuri lygiai taip stipri, ir žinau, kad tikrai dar nekart jas abi mėgaudamasi skaitysiu.

Vertinimas - 9,5 iš 10

Dostojevskio pastaroji knyga sąrašiuke jau tupėjo kokį gerą penkmetį, vis kaupiau jėgą tiems 700 puslapių. Ech, Fedia, būkim nuoširdūs kokių 150 puslapių galėtų ir nebūti. Ne tiek dėl akių varvinimo, kiek dėl...

Dostojevskio pastaroji knyga sąrašiuke jau tupėjo kokį gerą penkmetį, vis kaupiau jėgą tiems 700 puslapių. Ech, Fedia, būkim nuoširdūs kokių 150 puslapių galėtų ir nebūti. Ne tiek dėl akių varvinimo, kiek dėl pertempto 3-čiame ketvirtyje siužetėlio.

Bet pradžiai ne apie kiekį, o kokybę. O ji čia - per kraštus. Neironizuoju. Rašytojas lanksto siužetą, įvedinėja naujus charakterius, jie kaip toj dainoj randa savo ritmą. Tarsi koks sinchronas juos lydėtų, jie susitinka, susipažįsta tinkamiausiu laiku, t.y įtampa kyla nuosekliai, skaitytojas įsukamas į dramas ir žaidimus.

Tik startavus stengiaus įsimint tuos tėvavardžius, kad nepasimest, bet pasirodė to net neprireikė, nes rašytojas kaip koks dailininkas + psichoanalitikas vizualizavo juos mano mintyje. Labai įdomiai knygoje persiskaitė pačio Dostojevskio samprotavimai apie rašymo virtuvę:

'...ką daryti romanistui su kasdieniais, eiliniais, visiškai 'paprastais' žmonėmis ir kaip juos parodyti skaitytojui, kad jie būtų bent šiek tiek įdomūs? Visiškai jų išvengti jokiu būdu neįmanoma, nes kasdieniai žmonės dažniausiai ir sudaro būtiną grandį gyvenimiškų įvykių jungtyje; vadinasi juos praleidę, suardytume tikroviškumą..Mūsų nuomone, rašytojui reikia stengtis surasti įdomių ir pamokomų atspalvių net ir tarp paprastų žmonių.'

Ir išties tipažų - visa spalvų gama. Kraštutiniai, graudūs, gėdingi, išdidūs, nuoširdus (vienaskaita) ... ir kaip rašytojas minėjo paprasti eiliniai. Bandžiau perkratyt galvoje, kurie gi čia tie eiliniai buvo, ir galiu pasakyt neina įvardint, nes siužeto eigoje atliko savo rolę, todėl požiūris į juos kito, įspūdis neišliko statiškas.

Jau minėjau, kad visas kūrinys man viena didelė drama, tiek bendroje siužeto linijoje, tiek pagrindinio veikėjo 'Idioto' galvos vingiuose: '...ir žodžiai, ir darbai, ir melas ir tiesa - visa tai manyje kartu ir visiškai nuoširdu'. Per visas kūrinio dalis analizavau vis kur čia tas idiotiškumas? Nes visas Myškino elgesys tebuvo grubiai tariant vaikiškas, nuoširdus atlapaširdiškumas. Tuomet priešpaskutiniame skyriuje rašytojas vėl tėškė akibrokšto:

'Originalumo stoka ir visur, visame pasaulyje, nuo amžių buvo laikoma veiklaus, primanaus ir praktiško žmogaus didžiausia dorybe ir geriausia rekomendacija, ir bent devyniasdešimt devynios šimtosios žmonių (tai jau mažiausiai visada taip manė, o tiktai nebent viena šimtoji žmonių nuolat buvo ir tebėra kitos nuomonės.'

O čia jau pakvipo sklandantis carinės Rusijos rėžimas, besistengiantis užgožti bekylančias socializmo užuomazgas.

Kūrinio tėkmėje pagrindinis herojus bando prisitaikyt, jis labiau orientuojasi kokia ta aplinka, ko iš jo tikimasi, lyg ir apsipranta ir susigyvena (Apeliacija į Dostojevskio linkimą į konservatyvumą grįžus iš tremties). Rašau lyg ir, nes tam ir nelemta įvykti (negalėjimas savęs išgelbėt nuo visuomenės?)

Įdomu buvo perskaityti pačio Dostojevskio biografijoje, jog jis pats kaip ir herojus sirgo epilepsija, plaučių liga (apeliacija į Ipolitą). Jis pats buvo pasmerktas sušaudymui (knygoje skiriami keli puslapiai, giljotinos laukiančiam nežinomam veikėjui), todėl jo pergyventi prieš/po pojūčiai ir skaičiavimas likusių minučių iki pabaigos yra tokie gyvi:

'Jis pasakojo, kad tos penkios minutės atrodžiusios be galo ilgas laikas, milžiniškas turtas; jam rodęsi, kad per tas penkias minutes jis tiek dar gyvenimų išgyvens, jog dabar nesą ko dar nė galvoti apie paskutinę akimirką, tad jis dar nutarė kai ką atlikti: apskaičiavęs laiką su draugais atsisveikinti, tam paskyręs dvejetą minučių; paskui dvi minutes dar paskyręs sau pačiam, - paskutinį kartą susimąstyti, paskui - dar kartą aplinkui pažvelgti'
'O kas būtų, jei nemirčiau! Jeigu man grąžintų gyvybę, - kokia begalybė! Ir visa tai būtų mano! Aš tuomet kiekvieną minutę ištisu amžium paversčiau, nieko neprarasčiau, kiekvieną minutę skaičiuote suskaičiuočiau, nė kiek be reikalo nesugaiščiau.'

O kas liečia aistras, desperatiškas meiles - ačiū dievui, daugybė atvaizduotų 'ano meto' diduomenės žaidimų nėra gajūs šiai dienai. Nes pripažinsiu pavargau nuo tų lakstymų, viešai nepripažįstamų emocijų, laiškelių, neapykantos ir gailesčio. Kaip jau minėjau tyliai sumažinus apimtį neįkristume į monotoniją. (Fedia, nepyk!)

Pačio siužeto nedetalizuosiu, pati padariau klaidą perskaičius jį anksčiau laiko taip sumažindama netikėtumą, todėl neskaičiusiems ir nepatariu. Susidarykit ir pajauskit nuotaikas ir įvykius patys. Ir kaip 'Idiotas' sako: 'Norint pasiekti tobulybę, pirmiausia reikia daug ko nesuprasti!''

Už amžiną stiprią klasiką - 9/10

Kai tik ši knyga pasirodė, pagrindinis kabliukas buvo "veiksmas vyksta Lietuvoje!" Ir iškart nusodina pagrindinės veikėjos vardas - Dortė. Pasirodo, ji baltarusės ir Lietuvos žydo dukra. Ir veiksmo Lietuvoje nėr tiek daug. Ir...

Kai tik ši knyga pasirodė, pagrindinis kabliukas buvo "veiksmas vyksta Lietuvoje!" Ir iškart nusodina pagrindinės veikėjos vardas - Dortė. Pasirodo, ji baltarusės ir Lietuvos žydo dukra. Ir veiksmo Lietuvoje nėr tiek daug. Ir pačių lietuvių. Vien josefai, nadios ir nikolajai. Gal nieko tokio, nereikia daug rašyti apie tai, ko gerai neišmanai. Tačiau autorė į istoriją apie parduotą kaip lėlę Dortę įmeta porą atsitiktinių faktelių apie mus ir turbūt jaučiasi užsidėjusi pliusiuką.
Ne pati geriausia Wassmo knyga. Dortė klaikiai naivi ir nesikeičia iki pat galo. Pokalbiai su tėvu mintyse užknisa. Kai kurie veikėjai galėtų būti tikrai įdomūs (pavyzdžiui, Tomas), tačiau istorijos viduryje dingsta. Neišnaudotas potencialas.
Šiek tiek gelbsti Wassmo rašymo stilius. Ir reikia pripažinti, kad, kaip jaučiasi moterys (ar mergaitės), kai joms sunku, ji sugeba parodyti.

"Ji garsiai kartojo sau pačiai žodžius iš geltonų lapelių. Jungiklis. Stalas. Kėdė. Spinta. Paveikslas. Sofa. Langas!
Po valandėlės ji ir vėl stovėjo vonioje. Dušas. Klozetas. Kriauklė. Muilas. Veidrodis. Jos žvilgsnis už kažko užkliuvo blizgiame paviršiuje.
- Kekšė! - garsiai ištarė ji ir atsuko karštą vandenį."

Įdomi knyga, bet žanras detektyvas sakyčiau tinka tik labai iš tolo, labiau pavadinčiau kokiu kriminaliniu romanu. Deksteris yra serijinis žudikas - gerietis. Jo pasaulio supratimas ir minčių srautas veikia ir juda visai kitaip,...

Įdomi knyga, bet žanras detektyvas sakyčiau tinka tik labai iš tolo, labiau pavadinčiau kokiu kriminaliniu romanu. Deksteris yra serijinis žudikas - gerietis. Jo pasaulio supratimas ir minčių srautas veikia ir juda visai kitaip, ne ta kryptim kaip atrodytų, kad turėtų. Akivaizdu, kad knygoje yra žiaurybių, bet į smulkmenas apie išskerstas žarnas nesileidžiama :D viskas gražiai ir subtiliai.

Skaitosi lengvai ir greitai, puiki knyga atitrūkimui nuo realybės.