Ar įdomi? Ar patiko? Atsakymus į šiuos klausimus dažniausiai nori sužinoti skaitytojas iš jau perskaičiusio knygą žmogaus. Man ir įdomi, ir patiko. O apie ką nenorit sužinoti? Apie paslaptis, apie kaltę, apie skausmą, apie...

Ar įdomi? Ar patiko? Atsakymus į šiuos klausimus dažniausiai nori sužinoti skaitytojas iš jau perskaičiusio knygą žmogaus. Man ir įdomi, ir patiko. O apie ką nenorit sužinoti? Apie paslaptis, apie kaltę, apie skausmą, apie nusivylimą, apie vaikų stiprybę neįprastoje situaciją, apie suaugusiųjų bejėgiškumą išaiškėjusio melo akivaizdoje. Knygos siužetas įtemptas, bet neištemptas. Įvykių daug, ir kiekvienas skyrius skatina skaitytojo vaizduoti kurti savo versiją. Pačioje pabaigoje lyg ir viskas aišku, bet staiga įvykiai pasisuka kitu kampu. Ir paaiškėja visai kitos įvykių aplinkybės ir veikėjų motyvai. Knyga sukrečianti iki širdies gelmių. Kaip ir visos kitos D.Chamberlaine knygos.

Tai pripažintas veikalas, išverstas į 25 pasaulio kalbas, apdovanotas įvairiomis premijomis ir apdovanojimais. Knygoje nagrinėdama pasakas autorė analizuoja moterų vidinį pasaulį ir dvasinį gyvenimą. Anot autorės, kiekviena...

Tai pripažintas veikalas, išverstas į 25 pasaulio kalbas, apdovanotas įvairiomis premijomis ir apdovanojimais. Knygoje nagrinėdama pasakas autorė analizuoja moterų vidinį pasaulį ir dvasinį gyvenimą. Anot autorės, kiekviena moteris iš prigimties pasižymi stipria intuicija, paslaptinga jėga ir išmintimi, ryšiu su gamta, kurie pamažu nyksta, dėl šiuolaikinės moters užimtos kasdienybės, spaudimo į rėmus, primestų standartų ir pareigų.

Knyga sunkiai skaitėsi, man asmeniškai buvo neįdomi, rašoma tas pats per ta patį.

Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę" - tai istorinis, biografinis, gyvenimo išminties ir fantazijos kupinas kūrinys. Kartu su autoriumi skaitytojas keliauja po įvairius kraštus ir pažįsta ktoniškas kultūras: Paryžiaus ir...

Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę" - tai istorinis, biografinis, gyvenimo išminties ir fantazijos kupinas kūrinys. Kartu su autoriumi skaitytojas keliauja po įvairius kraštus ir pažįsta ktoniškas kultūras: Paryžiaus ir Romos didmiesčiai su jų aristokratais ir vargšais, idiliška San Mikelės sala, nukelianti į pirmąjį mūsų eros amžių, kuomet valdė Romos imperatorius Tiberijus, 1908 metais žemės drebėjimo nusiaubta Mesina, galiausiai tolimoji Švedijos šiaurė ir paslaptingos joje gyvenančios mitologinės būtybės.

Autorius Akselis Miuntė buvo XIX a. pab., XX a. pr. švedų psichiatras, atradęs savo tikruosius namus visai priešingame Europos krašte - vienoje iš saulėtosios Italijos salų. Pasakojimas atskleidžia kaip turint tikslą ir svajonę panaudoti visą savo gyvenimą, kad pasiekti tai, ko trokšti. "Kodėl aš negalėčiau nusipirkti meistro Vinčenco namo, kodėl negalėčiau sujungti koplyčios su namu vynuogienojų girliandomis, kiparisų alėjomis ir kolonadomis, virš kurių kyšėtų baltos lodžos su marmurinėmis dievų statulomis ir bronziniais imperatoriais ir..." (26 p.).

Knygoje daug mąstoma apie mirtį - kokius skirtingus pavidalus ji įgyja, kaip žmonės ir gyvūnai ją pasitinka, kokios jos ir gyvenimo sąsajos. Gydytojo natūralistinė filosofija apie gamtos reikšmę žmonėms ir visiems gyviems padarams susilieja su krikščionybės tiesomis ir simboliais, Antikos istorija bei mitologija.

Taigi "Knyga apie San Mikelę" yra įžvalgomis apie žmones ir gyvenimą turtinga knyga. Iš arčiau pamatydami daktaro profesijos kasdienybę gauname gerą galimybę pamatyti ir suprasti tamsiąsias žmogaus sielos ir kūno puses, silpnybes, taip pat viltį, pasiaukojimą, stebuklą. "Aš maniau, kad tai buvo dovanos. Bet klydau. Tu man viską buvai tik paskolinęs, o dabar reikalauji grąžinti, kad atiduotum kitam, kuris savo ruožtu ateis iš tos pačios amžinybės, kurion aš dabar grimztu." (426 p.)



Axel Munthe "Knyga apie San Mikelę" (Alma littera, 2011)

Nors ir esu ne mažas detektyvų mėgėjas, bet prisipažinsiu - jų esu perskaitęs nedaug. Keletas garsiausių, kuriuos tikriausiai yra skaitęs vos ne kiekvienas: Agata Christi keletas dalių, Konan Doilio rinktiniai raštai apie...

Nors ir esu ne mažas detektyvų mėgėjas, bet prisipažinsiu - jų esu perskaitęs nedaug. Keletas garsiausių, kuriuos tikriausiai yra skaitęs vos ne kiekvienas: Agata Christi keletas dalių, Konan Doilio rinktiniai raštai apie legendinį poną Šerloką Holmsą bei keletas kitų, kurių jau net pavadinimų neprisimenu.

Apie Georges Simeon sužinojau atsitiktinai. Vieną dieną ieškojau nedidelio detektyvo nesudėtingam skaitymui ir Google būtent išmetė minėtąjį autorių. Tai belgų rašytojas, geriausiai žinomas dėl detektyvinių romanų serijos apie komisarą Megrė.

Man į rankas pakliuvo viena knyga iš šios serijos - "Megrė ir žmogžudystė prie upės". Tai nedidelės apimties romanas (~150 psl.) apie jaunos merginos nužudymą, kuri trainiojosi su savo vyru senu Indijos karo veteranu. Jos lavonas randamas paslėptas šiauduose arklidėse prie 14-ojo šliuzo. Visas veiksmas knygoje ir vyksta būtent prie upės ir keletos jos šliuzų. Taip pat kadangi viso siužeto metu pliaupia lietus arba būna rūkas, tai taip pat visam pasakojimui suteikia šiokio tokio paslaptingumo.

Prisipažinsiu,per visą romaną vyksmo laiką taip ir nesupratau kuriame amžiuje vyksta veiksmas. Nors sprendžiat, jog laivų vilkimui šliuzuose buvo naudojami arkliai, bet buvo keletas romano vietų, kuriose veikėjai naudojosi automobiliais, taip pat atskleidžiama, jog kapitonas (generolas) buvo Indijos karo dalyvis, drisčiau teigti jog tai kažkur apie 1960 metus.

Kitas užkliuvęs dalykas - gan labai supaprastintas pasakojimo stilius. Tekstas labai paprastas, sakiniai trumpi, aiškūs. Pasakotojas nesivargina detaliai aprašinėdamas veikėjus, jų aprašymui dažniausiai skiriama keletas sakinių. Taip pat romane gan šaltai atpasakojami kitų veikėjų jausmai. Asmeniškai manęs visiškai nepaveikė tie keletas romano herojų pergyvenimų. Aišku galima turbūt ginčytis: kam detektyvinį romaną persunkti dramos elementais, skirti visos knygos keliasdešimt puslapių vien tam, kad stengtis sugraudinti skaitytoją. Bet aš asmeniškai norėčiau matyti daugiau jausmingumo, kad ir detektyviniam romane.

Reziumuojant galiu pasakyti, kad nors ir gan kritiškai įvertinau šį kūrinį, bet skaitytojui, kuris mėgsta detektyvus ir yra visiškai "nusikalęs" po sunkios darbo dienos ir nenori skaityti kažko sudėtingo, ši knyga bus puikus vieno vakaro skaitinys.

Baigiau klausyti paskutinę šios trilogijos knygą, tai buvo pirmosios knygos, kurias klausiau ir galbūt dėl to, jog jos buvo įdomios, "užkabino" ir pats audio knygų klausymas.

Trilogija labai nudžiugino tuo, kad visos dalys...

Baigiau klausyti paskutinę šios trilogijos knygą, tai buvo pirmosios knygos, kurias klausiau ir galbūt dėl to, jog jos buvo įdomios, "užkabino" ir pats audio knygų klausymas.

Trilogija labai nudžiugino tuo, kad visos dalys buvo įdomios ir sugebėjo išlaikyti susidomėjo, neatrodė tema nuvalkiota ir jau seniai išsemta. Iš dalies dažnai erzindavo pagrindinės herojės veiksmai, jos naivumas ir kvailumas, bet autorė kartais primindavo jos amžių, jog ji tėra vaikas ir ji turi teisę būti naivi ir kvaila. Kas manęs nedžiugino, tai meilės istorija, nemėgstu aš jų tokių banalių ir nuvalkiotų, visi myli, po to nežino ką myli, kodėl myli,ar myli ir t.t.

Bendrai, tai tiesiog paprasta knyga jaunimui, verta dėmesio. Nemanu, kad ji kada nors prilygs klasikai ir po daug metų bus įtrauka į mokyklinę literatūra, bet paskaityt verta, jeigu norisi pailsėti nuo ko nors rimto

Dar vienas klasikos romanas mano rankose šiemet. Ši knyga savyje talpina dvi, rodos nesusijusias, istorijas. Viena apie to meto Rusiją ir į ją atvykusį velnią, kita istorija apie Kristaus nukryžiavimą. Pirmoji mane sužavėjo,...

Dar vienas klasikos romanas mano rankose šiemet. Ši knyga savyje talpina dvi, rodos nesusijusias, istorijas. Viena apie to meto Rusiją ir į ją atvykusį velnią, kita istorija apie Kristaus nukryžiavimą. Pirmoji mane sužavėjo, nors rodos turėtume nemėgsti velnio, bet man būtent jis ir jo kompanija pasirodė patys patraukliausi herojai. Žinoma, labiausiai sužavėjo jų kompanionas katinas, vardu Begemotas. Visoje šioje istorijoje man patiko istorija teatre, kur buvo rengiamas "magiškas" pasirodymas. Jis atskleidė žmonių godumą ir tuštybę. Visgi žmonės tokie ir yra, nori gražių ir brangių dalykų, pinigai gali numalšinti prieštaravimus, smalsumus. Money makes the world go round.

Knygos idėją ir pabaigą, manau, galima interpretuoti įvairiai, tad rekomenduoju visiems perskaityt ir sumąstyt savo interpretaciją.

''Mes remiamės paprastu faktu, kad kiekvienas žmogus (KIEKVIENAS) gali kardinaliai pakeisti, pagerinti savo gyvenimą taip, kaip nori". A. Svijašas.

Žmonių tarpusavio santykiai, saviraiškos būdai, saviįtaigos galia, konfliktų...

''Mes remiamės paprastu faktu, kad kiekvienas žmogus (KIEKVIENAS) gali kardinaliai pakeisti, pagerinti savo gyvenimą taip, kaip nori". A. Svijašas.

Žmonių tarpusavio santykiai, saviraiškos būdai, saviįtaigos galia, konfliktų sprendimai, minčių įtaka savijautai ir visa, kas susiję su žmonių psichologija. Man įdomu. Leidinių, kurie galėtų padėti "pasitobulinti" asmenybę - apstu. Ir visi jie turi vieną ir tą patį pamatą - viskas priklauso nuo žmogaus pasirįžimo.

Ta pačia idėja remiasi ir A. Svijašo knyga "Šypsokis, kol nevėlu". Situacijų analizės, problemų sprendimo būdai, praktinės užduotys. Tai nėra "lengvas skaitalas", greičiau rimtas vadovas, siekiant didelelių teigiamų permainų gyvenime.

"Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Praciškaus Asyžiečio pečių."

Ši knyga man buvo lyg...

"Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Praciškaus Asyžiečio pečių."

Ši knyga man buvo lyg nežinomybė. Nežinojau nei kas joje bus rašoma, net neįsivaizdavau ar ji gera ar bloga, nes nė viename bloge nebuvau aptikusi nuomonės apie ją. Žinau tik, kad ši knyga yra įtraukta į 1001 knygos sąrašą.


Knyga iš ties yra apie meilę, gal net labiau apie vyro ir moters santykius. Tačiau iš kart galiu pasakyti, kad tai ne kokia banali istorija, kokių dabar nors vežimu vežk. Ši knyga turi kažką išskirtinio, ko aš nemoku apibūdinti žodžiais. Įdomu tai, kad šioje knygoje nėra kažkokio nuostabaus siužeto, nepakartojamu veikėjų ar to kas išskirtu šią knygą iš kitų. Ji tokia paprasta ir elementari, gal todėl širdžiai tokia miela ir artima.



Tomas netikėtai įsimyli Terezą. Ir negali be jos gyventi. Jie susituokia, gyvena kartu, tačiau Tomas niekaip negali nutraukti ryšio su savo buvusiomis meilužėmis.. Ir tai skaudina Terezą.



Vertinu Terezos besąlygišką meilę. Atleisti žmogui jo išdavystes ir vis tiek stipriai mylėti, reta moteris tai sugeba. Kitu atveju tokio moters elgesio nesuprasčiau, nes visada esu įsitikinusi, jog moteris negali būti priklausoma nuo vyro. Tačiau šioje situacijoje, šioje knygoje aš supratau Terezą. Gal būt ji taip elgėsi todėl, nes kito tokio artimo žmogaus neturėjo, o gal ne todėl. Bet jos skausmą, nerimą ir liūdesį aš tikrai jaučiau.



Šią knygą apibūdinti galėtų tokie žodžiai - keista, bet įdomi. Nes skaityti tikrai nebuvo nuobodu, tačiau ir nebuvo paprasta.



Jeigu kas klaustu ar rekomenduoju ar ne, atsakyčiau, kad taip, nes susipažinti su M. Kundera kūryba vis gi verta.



O vieną balą nuo knygos numinusavau, nes baigusi skaityti pagalvojau, kad kaži ar ši knyga turės išliekamąją vertę. Abejoju ar po kelių metų mano galvoje bus kas užsilikę apie šią knygą. O ir jokiam rašiny nepanaudosi..

Mano įvertinimas: 4/5

Mano mėgstamiausias knyga, kuria skaitau mažiausiai pora kartu per metus, jei ne daugiau! Šis apsakymas apie genialu profesorių chirurgą Preobraženskį, kuris praktikavosi žmonių atjauninimo (o kaip tai madinga šiais laikais!)...

Mano mėgstamiausias knyga, kuria skaitau mažiausiai pora kartu per metus, jei ne daugiau! Šis apsakymas apie genialu profesorių chirurgą Preobraženskį, kuris praktikavosi žmonių atjauninimo (o kaip tai madinga šiais laikais!) srityje. Tačiau vieną dieną sugalvojo precedento neturinti eksperimentą - persodinti šuniui žmogaus smegenis. Eksperimentiniu gyvūnu tapo benamis šuo, kuris vėliau gavo "Šariko'' pravardę , na o širdies donoras vagis ir girtuoklis Klimas Čugunkinas, kuris žuvo muštynėse. Šio eksperimento rezultatas, netikėtas, linksmas ir vietomis graudus. Kūrinys pilnas fantastiškų citatų, kurie lengvai pritaikomi net mūsų dabartiniame gyvenime! Na, o šiaip, "Šuns širdis'' tai politine satyra apie 1920 metų valstybės valdymą. Sovietų Sąjungoje knyga buvo išleista tik 1987 m., tai jau daug ką pasako. Ar rėkomenduočiau knygą skatyti kitiems? ŽINOMA!

Perskaičiusi šią knygą galiu drąsiai teigti, jog šis iššūkis tikriausiai būtų netekęs prasmės be šios iš pirmo žvilgsnio sunkiai įveikiamos, o įsigilinus - gyvenimo mokyklos NR 1. Manau būtų kiek banalu minėti...

Perskaičiusi šią knygą galiu drąsiai teigti, jog šis iššūkis tikriausiai būtų netekęs prasmės be šios iš pirmo žvilgsnio sunkiai įveikiamos, o įsigilinus - gyvenimo mokyklos NR 1. Manau būtų kiek banalu minėti knygos storumą ir kiek įdomiau priminti, jog tai ir yra didžioji šios knygos vertė, nes kiekvienas Hugo parašytas žodis kaip žingsniai ataidintys mūsų žmogiškumo iš Ž didžiosios esmėje. Ši knyga lyg veidrodis kiekvienam iš mūsų, ar tai būtų lietuvis, amerikietis, vietnamietis, ji iš tiesų vienija pasaulį ir verčia nelikti abejingais. Tikriausiai didžiausias postūmis susipažinti su šiuo pasaulinio garso kūriniu buvo pasirodžiusi filmo ekranizacija, kuri privertė daugelį nuo šio genealaus kūrinio nupūsti dulkes ir ne tik prikelti ją naujam gyvenimui, bet ir pažvelgti į šiuos Hugo akcentuojamus moralinius aspektus dar kartą.

Į šiuos 1500 puslapių tilpo ir filosofija, ir istorija, ir politika ir netgi Biblija. Šiame romane vaizduojama varguose, skurde, nelaimėse, socialinėje neteisybėje bei nelygybėje įkalintą visuomenę, kurios narių gyvenimai virsta trapiais, laviruojančiais ant egzistencinės prarajos. Vienintelės išeitys - gyvenimas mirties akivaizdoje, arba atsidavimas velniui tolygus sielos pražūčiai, bet skanesniam kąsniui, tačiau veikiant už įstatymo ir visuomenės normų bei moralės ribų.

Laikui nepavaldi Viktoro Hugo klasika įtraukia į įtikinamą siužetą bei gyvai vaizduojamas žmogiškas kančias, jo menkystę ir karčią egzistencijos patirtį bei kainą. Vargdieniai, mano manymu, tai nepamainomas paveldas, kuris vis primena, jog tamsioje bei stagnavusioje visuomenėje tokios problemos kaip skurdas, žmonių moralinis degradavimas, moterų bei vaikų pardavinėjimas už duonos kepalą, bei masinės mirtys ją gramzdina į dar gilesnį liūną, iš kurio išbristi padeda tik sielos išganymas gerais darbais. Šis kūrinys supriešina velnią su dievu, melą su teisybe, naktį su diena, pragarą su rojumi. Autorius tai parodo išplėšdamas Žano Valžano sielą iš velnio nagų ir paversdamas ją angeliška koncepcija.

Romaną sudaro daug povandeninių srovių, tačiau pagrindinė linija Žano Valžano, buvusio kalinio, kuris išgelbėja savo sielą, tačiau negali išgelbėti praeities. Visgi Viktoras Hugo Žano charakteriui suteikė archetipinį heroizmą, kai tuo tarpu Marių pavertė silpna, pilna žmogiškų silpnybių figūra.Valžanas prilygintas Dieviškam teisingumui, Džavertas - fanatizmui, o Tenarderis - velniui. Visgi skurdas šioje knygoje ne tik Prancūzijos tuometinės gyvenimo kokybės apibūdinimas, tačiau ir visuomenės nužmogėjimo taip pat. Sielos skurdas negali būti prilyginamas fiziniam skurdui...

Taigi mano nuomone, ši knyga ne apie Žana, o apie mus visus ir aš net neabejoju, jog ji bus skaitoma ir rytoj ir poryt.