Taigi pasibaigė mano Odisėja Šveiko nuotykiais Pirmajame pasauliniame kare. Prisipažinsiu, dar niekada neteko skaityti komiško, ironizuoto romano apie karą. Visąlaik karą laikiau ir tebelaikau brutaliu, nuožmiu ir antžmogišku....

Taigi pasibaigė mano Odisėja Šveiko nuotykiais Pirmajame pasauliniame kare. Prisipažinsiu, dar niekada neteko skaityti komiško, ironizuoto romano apie karą. Visąlaik karą laikiau ir tebelaikau brutaliu, nuožmiu ir antžmogišku. Tačiau Hasek'as įrodė, kad net tragiškiausiame gyvenimo etape gali būti daug juokingų situacijų, ironijos, komiškų asmenybių. Kiek teko domėtis, pats knygos autorius dalyvavo fronto mūšiuose I-ajame pasauliniame kare, tad neveltui jo sukurtas personažas Josefas Šveikas įgyjo dalį autoriaus gyvenimo aspektų, patirimų. Iš karo Hasek'as grįžo silpnos sveikatos ir morališkai pažeistas. Kare patyrimus ir nuoskaudas sudėjo į knygą "Šveiko nuotykiai Pirmajame pasauliniame kare''. Nors iš tiesų jam nepavyko papasakoti visos istorijos: knyga nutrūksta dėl autoriaus mirties. Tad su Šveiku teko atsisveikinti dar net nepriartėjus prie fronto.

Trumpai apie romaną. Po Austrijos - Vengrijos erhercogo Ferdinando nužudymo Europoje tvyrojusi įtampa pamažu virto karu. Visur viešpatavo nepasitikėjimas, vienas kito šnipinėjimas, piliečių sodinimas į kalėjimus. Kartą Šveikas besilinksmindamas traktieriuje (smuklėje), o tai būdavo labai dažnai, jis buvo suimtas, nes kalbėjo apie karą. Tuo tarpu traktieriaus savininkas buvo suimtas, nes nuo sienos nukabino imperatoriaus portretą, kurį nuolat dergdavo musės. Galima tik įsivaizduoti kokie perpildyti buvo kalėjimai įvairiausio plauko "nusikaltėlių'', "imperijos išdavikų''. Tąkart Šveikui neteko ilgai viešėti įkalinimo įstaigoje mat buvo nustatyta, jog jis įdiotas. Paminėsiu, kad ir patys metodai, leidžiantys nustatyti "silpnaprotystę'' mažai tikėtina, kad buvo sukurti šviesių protų specialistų. Bet kaip sakoma, kas vadovauja, to ir teisybė, tad Šveikas be ilgų atsisveikinimų nukeliavo į beprotnamį. Tiesa ir čia jis neužsisėdėjo, nes greitai buvo apkaltintas sukčiavimu ir gudravimais. O kadangi tai buvo didelis nusikaltimas - į kalėjimą. Jau ir sunku atsipaistyti tarp visos kelionių iš vieno kalėjimo į kitą raizgalynės. Žodžiu kaip aiškėja Šveikas tikrų tikriausias nusikaltėlis.

Vykstant į karo frontą herojaus nuotykiai nepasibaigia. Čia jis kažkaip sugebėjo pavėluoti į visus traukinius, vežančius į frontą. Maža to, jis "pralakė'' visus bilieto pinigus traktieriuje, tad beliko į karą eiti pėstute. Tik ėjo jis ne tiesiai, o per aplinkui. Anot Šveiko, pasaulis apvalus, tad bet kuriuo atveju frontą pasieks. Genialus sumanymas pabėgti nuo mūšio zonos ar kvailas vaikiškas tikėjimas savo jėgomis sunku ir pasakyti. Ir apskritai, iki pat galo neaišku, kas per vienas tas Šveikas. Ar genijus ar idiotas. Kaip jis pats vyresniajam leitenantui aiškino: "Ne kiekvienas gali būti protingas - kaip išimtis egzistuoja ir kvailiai, nes jei visi būtų protingi, tai pasaulyje būtų tiek protingų, kad dėl to kas antras žmogus taptų tikru idiotu''.

Iš tikrųjų kartais skaitant knygą rodės, kad Šveikas net protingesnis už visus majorus, leitenantus ir generolus, manančius, kad laipsnis suteikia išminties. Apskritai kyla klausimas, ar kas nors suprato karą ir žinojo kaip kovoti? Tikriausiai dėl šito nežinojimo jis ir užsitęsė kelis metus.

Neverta atpasakoti visos knygos, verta pasiimti ir ją perskaityti. Ir iš ties verta. Aš jau žinau, kad skaitysiu ją dar ne vieną kartą. Tai nemirtinga knyga. Kam patinka ironija, nori sužinoti daugiau apie Pirmojo pasaulio užkulisius, knyga labai tinkama tam.

Knygą perskaityti kilo noras dėl kelių priežasčių. Visų pirma, yra didelis trūkumas mokslo populiarinimo knygų - kaip ir paties mokslo populiarinimo norėtųsi daugiau (nors tokių renginių daugėja - Tyrėjų naktis,...

Knygą perskaityti kilo noras dėl kelių priežasčių. Visų pirma, yra didelis trūkumas mokslo populiarinimo knygų - kaip ir paties mokslo populiarinimo norėtųsi daugiau (nors tokių renginių daugėja - Tyrėjų naktis, "Erdvėlaivis Žemė" ir kt.). Antra, yra tekę lankyti prof. Grigo paskaitas ir buvo įdomu palyginti ten matytą žmogų su tuo, kaip jis rašo knygą :)



Knyga paliko labai dvejopą įspūdį. Pirma, joje pilna labai teisingų minčių - mūsų visuomenėje labai trūksta mokslinio išsilavinimo, kritinio mąstymo, ir tai ugdyti reiktų sistematiškai, o ne palikti kiekvieno nuožiūrai. Taigi kaip mokslo populiarinimui, svarbių idėjų skleidimui - knyga gauna didelį pliusą. Parašyta irgi gana neblogu stiliumi, skaitosi šiuo atžvilgiu neblogai.

Iš kitos pusės, yra minusų. Pirmas - kai mokslininkas rašo apie sritį, kuri nėra jo, jam reiktų pakankamai atidžiai pasižiūrėti, ar nerašoma apie pseudomokslą. Nes šiuo atveju būtent taip ir atsitiko - knygos autorius, kalbėdamas apie vandens atmintį, pasiremia Masaru Emoto "eksperimentais", kuriems su moksliškumu, švelniai tariant, labai nekas. Tai tikrai labai stipriai numuša knygos vertę ir pasitikėjimą autoriumi :( Kitas minusiukas gal labiau susijęs su nesutampančia mano ir autoriaus pasaulėžiūra - autorius netgi sakyčiau kiek dirbtinai stengiasi palikti Dievo egzistavimo galimybę ir kurti jai reikalingas prielaidas. Čia, žinoma, skonio reikalas, bet man tai tikrai trukdo skaityti mokslo populiarinimo knygą - tiesą sakant, netgi nepavyko jos pabaigti skaityti dėl šių priežasčių.

Reziumuojant, knygą galima įvertinti teigiamai - nepaisant trūkumų, tokios literatūros poreikis, manau, Lietuvoje yra ir reikia siekti jį patenkinti. Ir tikrai malonu skaityti knygą, rašytą lietuvio, o ne verstą užsienietišką. Tik prašymas ateities autoriams - prieš kažką rašydami, patikrinkite faktus...tegul tai ir mokslo populiarinimas, bet visgi rašydami atstovaujate mokslininkus prieš visuomenę ir nevalia daryti tokių klaidų.

Knygos viršelis "pasiskolytas" iš naujienos.vu.lt

Pipas yra įprastas vaikas, kuris mėgsta žaisti, išdykauti, tyrinėti. Kartą, tyrinėjantis tėvų kapą Pipą užtinka nusikaltelis, kuriam berniukas padeda. Vėliau, kai pabegėlio ieško ir galiausiai pagauna, Pipas niekam...

Pipas yra įprastas vaikas, kuris mėgsta žaisti, išdykauti, tyrinėti. Kartą, tyrinėjantis tėvų kapą Pipą užtinka nusikaltelis, kuriam berniukas padeda. Vėliau, kai pabegėlio ieško ir galiausiai pagauna, Pipas niekam neatskleidė to susitikimo. Tik nėra pajautęs sesers meilės. Nors ir per visą kūrinį teigiama, kad jos rankos jį užaugino, tai nėra meilės išraiška. Ar gi tai meilė, kai visada peikiama? Sesers, o kartu ir mirusių tėvų meilę atstoja Džo. Tai jis jo geriausias draugas, artimiausias žmogus. Bet netrukus Pipas sutinka tą, kurią pats pradeda mylėti. Estela, nors ir elgiasi su juo nepagarbiai, iš karto jam patinka. Vieną dieną berniuko gyvenimas pasikeičia, kai jis sužino, kad dabar turi paslaptingą globėją, kuris padės Pipui tapti tikru džentelmenu. Iš karto buvo aišku, kad tuo globėju nėra Pipo numanomas asmuo. Išvažiavęs į miestą, pajutęs laisvę, pinigus ir gyvenimą, Pipas pamiršta viską. Savo šeimą, pažadus, problemas. Mėgaudamasis turtuolio gyvenimu visai negalvoja apie ateitį ir tai kas gali atsitikti. O viskas pasikeičia, kai pasirodo tikrasis globėjas. Pipo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Dėl savo globėjo vėliau jis turės atsisakyti viso turto, saugumo ir net rizikuoti savo gyvybe. Tik praradęs viską, Pipas vėl prisimena savo šeimą, jau mirusią seserį ir tai, kad ją apleido, bei savo geriausia draugą Džo, kuris jį užaugino, juo rūpinuosi, viską jam atiduot galėjo. Tik tada vaikinas supranta koks buvo nedėkingas.

MOEMAS, Viljamas Somersetas. Aistrų našta. [romanas]. Iš anglų k. vertė O. Katinskaitė-Doveikienė. Vilnius: Vaga, 1969. 718 p.

- Bet, jei visa tai tiesa,- sušuko Filipas,- kokia gyvenimo prasmė? (psl. 249.

6-oji iš knygų...

MOEMAS, Viljamas Somersetas. Aistrų našta. [romanas]. Iš anglų k. vertė O. Katinskaitė-Doveikienė. Vilnius: Vaga, 1969. 718 p.

- Bet, jei visa tai tiesa,- sušuko Filipas,- kokia gyvenimo prasmė? (psl. 249.

6-oji iš knygų iššūkio.

Po kelių švedų rašytojų romanų, į rankas pakliuvo šis. Nesužavėjo. Tikrai sudėtinga skaityti anglų klasiką po jausmingos moters vargo istorijos ir įspūdingos legendomis apipintos švediškos sakmės. Moemas rašo, kaip koks tuometinis Irvingas, įtaigiai, bet popieriaus ir žodžių netaupo. Jis pakankamai ironiškas, ir net ciniškas, bet vis tiek angliško stiliaus nesutirpdo net pačios didžiausios herojų aistros.

Bet visgi, knyga apie aistras. Tad ir aistrų, nors ir anglišku stiliumi, buvo. Ieškota gyvenimo prasmės. Amžinos meilės. Su ciniška gaidele autorius pasakoja apie našlaičio Filipo vaikystę, mokslus mokykloje ir pergyvenimus dėl nesveikos kojos pėdos. Ir daug vėliau, tarsi šaiposi iš Filipo, jam niekaip nepasirenkant ar mokytis buhalterio padėjėju, ar studijuoti dailę, o gal mediciną... Ne lengviau kaip pasirinkti profesiją, Filipui sekėsi ir meilėje: visos draugystės beveik visada baigdavosi sudaužyta širdimi.

"Atsakymą kiekvienas turi susirasti pats" (psl. 245). Visi daugiau nei 700 psl. surašyti Filipo Kerio pergyvenimai - tai bandymas surasti tą savo atsakymą. Kokia gyvenimo prasmė? Autorius jam leidžia kilti ir smukti, tikėti ir nusivilti, džiaugtis ir liūdėti. Senos kaip gyvenimas tiesos nuolat sukasi vaikino galvoje, aptariamos pokalbiuose su Paryžiaus bohema ar pačiais spalvingiausiais draugais. Filipas atsakymą į savąjį esminį klausimą rado. [Citatos]. Tad tai puiki knyga visiems, nerimo ir egzistencinių klausimų kamuojamiems žmonėms. Gal ir jiems, pasikankinus kartu su Filipu, bus lengviau surasti savąjį...

1915 m. išleista "Aistrų našta" tapo populiariausiu rašytojo kūriniu. Populiarus jis ir šiandien, ir patiks visiems, gyvenimo prasmės tebeieškantiems skaitytojams.

LAGERLEF, Selma. Sakmė apie Gestą Berliną. [pasakojimai]. Iš švedų k. vertė Rimutė Rimantienė. Vilnius: Vaga, 1982. 349 p.

Čia dabar aplink mus ištisus metus skraidė fantazijos bitės, bet kaip jos sutilps į tikrovės...

LAGERLEF, Selma. Sakmė apie Gestą Berliną. [pasakojimai]. Iš švedų k. vertė Rimutė Rimantienė. Vilnius: Vaga, 1982. 349 p.

Čia dabar aplink mus ištisus metus skraidė fantazijos bitės, bet kaip jos sutilps į tikrovės avilius, tai jau tikrai jų dalykas. (psl 342).

5-oji iš knygų iššūkio.

Gerai, kad ne visi žmonės gali būti pastoriais. Dar geriau, kaip vienas nenusisekęs pastorius, kažkada senovės Švedijoje laimingo atsitiktinumo dėka tapo Ekebiu kavalieriumi. Ir istorija prasidėjo.

Būna, kad knyga nepateisina lūkesčių. Arba atvirkščiai - užburia net tada, kai nieko pernelyg iš jos nesitiki. Tokia pasitaikė ir ši - magiška švedų krašto sakmė. Nežinau, ar esu ką nors panašaus skaičiusi. Tikriausiai. Skaitydama vis prisimindavau lietuviškąjį romaną Sauliaus Šaltenio romaną "Kalės vaikai". Abiejuose tiek daug fantazijos ir išmonės. Tiek daug įvairiausių veikėjų. Tiek daug įvairiausių minčių apie gyvenimą, meilę ir mirtį. Sauliaus Šaltenio romanas artimesnis ir labiau suprantamas, nes juk jis apie mus pačius. Selmos Lagerlef sakmė apie kitą kraštą, kitus papročius, bet labai vaizdinga ir graži. Tikrai nesinorėjo, kad knyga pasibaigtų.

Selma Lagerlef, viena garsiausių Švedijos rašytojų, Nobelio premijos (1909 m.) laureatė, pirmajame, prie geriausių kūrinių priskiriamame romane norėjo įamžinti gimtojo krašto grožį, jo žmones ir padavimus. Todėl taip įdomu skaityti, kiekvienas veikėjas unikalus ir įsimintinas, pasakojimas primena legendą, o kai kurie veikėjai - pasakų herojus. Skaitydama net nepagalvojau, tikra tai, ar išgalvota, nes juk gyvenimas ir taip spalvingas, o ypatingai tada, kai apie jį pasakoja tokia talentinga rašytoja.

Yra keletas knygų, kurias kada nors skaitysiu dar kartą. Ir galbūt dar. Selmos Lagerlef "Sakmė apie Gestą Berlingą" - jau šiame sąraše. Neskaičiusiems - atidėkite visas knygas į šalį ir perskaitykite šią. Ekebiu kavalierių gyvenimas ir nuotykiai tikrai to verti.

SALMINEN, Sali. Katryna. [romanas]. Iš švedų k. vertė K. Mekas. Vilnius: Vaga, 1966. 384 p.

- Taip, yra, ten taip pat yra jūrų ir laivų, aš plaukiosiu ir plaukiosiu, kol rasiu tave (psl. 270).

4-oji iš knygų...

SALMINEN, Sali. Katryna. [romanas]. Iš švedų k. vertė K. Mekas. Vilnius: Vaga, 1966. 384 p.

- Taip, yra, ten taip pat yra jūrų ir laivų, aš plaukiosiu ir plaukiosiu, kol rasiu tave (psl. 270).

4-oji iš knygų iššūkio.

"Katrynos" istorija - apie vargingą, sunkų gyvenimą ir narsią moterį. Tokių knygų begalės. Ir visgi, ji išsiskiria - įtaigiu švedišku pasakojimu ir jūra.

Tai pirmasis švedų rašytojos Sali Salminen romanas, ir kaip retai būna, geriausias. Istorija intriguoja nuo pirmo puslapio. Gerai gyvenančio ūkininko duktė per kvailą atsitiktinumą (tiksliau, meilę iš pirmo žvilgsnio), patenka į Torsio salos Vesterbiu kaimelį ir tampa vargingiausio trobelninko žmona. O toliau... Vien vargas ir skurdas, ir tik viena kita laimės akimirka skaidrina gyvenimą, kurias didžiausiame varge moka atrasti tik narsiausios moterys. Trumpos be galo tikroviškos istorijos pasakoja apie Katrynos gyvenimą paprastai ir įtaigiai. Istorija apie norinčią, bet nieko negalinčią pakeisti moterį ne vienam sugraudins širdį.

Ir visgi, kad ir kaip būtų jautriai papasakota, Katrynos istorija niekaip neišsiskirtų iš kitų, panašių moterų gyvenimo istorijų, jei ne jūra. Nors nuo to geresnė knyga ji ir netampa, sužavi tarsi nejučia supintas žmogaus likimas su jūra. Su ja susiję visi: turtingi ir vargšai, laimingi ir nelaimėliai, vyrai ir moterys, maži ir dideli... Varguoliams jūra - dar ir išsigelbėjimas iš skurdo, užtikrintas maistas ir viena kita markė pragyvenimui. Tad vos bėgioti pradėję pypliai jau svajoja parsisamdyti į laivą, išplaukti į jūrą ar net tapti kapitonais. Ir, atėjus tam metui, artinantis pavasariui, motinos išruošia savo vyrus ir sūnus į jūrą, pasiruošusios ilgam, iki Kalėdų trunkančiam laukimui.

Nors ir koks vargingas bebūtų buvęs Katrynos gyvenimas, užvertus knyga neliūdna. Tokios istorijos nepakeičia pasaulio, nemoko, kaip panaikinti skurdą ar neteisybę, bet tikrai padaro geresniu ne vieną ją skaičiusį skaitytoją.

Perskaityta greit ir patogiai :) . .pasakojimas apie dailininkę merginą atsidūriusia 'kažkieno' sukurtoje situacijoje. Tas 'kažkas' tai žymus,intriguojantis menininkas. Knyga apie tai , kaip mergina visai to nenorėdama tampa...

Perskaityta greit ir patogiai :) . .pasakojimas apie dailininkę merginą atsidūriusia 'kažkieno' sukurtoje situacijoje. Tas 'kažkas' tai žymus,intriguojantis menininkas. Knyga apie tai , kaip mergina visai to nenorėdama tampa žymia, bet klausimas ar ji to nori, ar jai tas 'žvaigždės' gyvenimas imponuoja.

"Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje"

Apysakoje "Gyvulių ūkis" pasakojama apie gyvulius, sukylančius prieš ūkio šeimininką - Rusijos imperinį režimą - ir surengiančius revoliuciją....

"Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje"

Apysakoje "Gyvulių ūkis" pasakojama apie gyvulius, sukylančius prieš ūkio šeimininką - Rusijos imperinį režimą - ir surengiančius revoliuciją. Apie tai, kaip ši revoliucija palaipsniui virsta nauja klasine sistema, kurioje kiaulės tampa tironiška valdančiąja klase, o gyvuliai atsiduria beveik dar blogesnėje padėtyje negu buvo prieš tai.

"1984-uosiuose" autorius inscenizuoja, kaip būtų totalitarizmui įsigalėjus, net tokiose ilgas demokratines tradicijas turinčiose šalyse kaip Didžioji Britanija. Knyga, parašyta 1948 m., vis dar yra skaitomi - tai reiškia, jog politiniu atžvilgiu ji išlieka aktuali. Tai antiutopinis romanas-satyra, kurio pagrindinis veikėjas Winston Smith, intelektualus Teisybės ministerijos biurokratas, gyvena diktatūroje 1984-aisiais. Jis dirba istorijos klastojimo skyriuje, kuriame falsifikuojama/perrašinėjama istorija taip, kad ji atitiktų šios dienos aktualijas.

Išvada - tai hiperbolizuotas romanas apie nuolatinę ir, atrodo, beviltišką kovą prieš sistemą. Knyga yra įtraukta į "privalomus perskaityti" sąrašus, viena įtakingiausių knygų ir pan., bet man ji nepatiko. Nuobodi, sunkiai skaitosi.

Subjektyvus įvertinimas: 3 iš 10 balų.

Knygyne dar apie Kalėdas Hailji knygą pirkau nekantraudama kuo greičiau kibti - vertimas tiesiai iš korėjiečių kalbos (gal jau apskritai nebeversime knygų iš jų vertimų? Prisimenat, kaip pasikeitė Murakamio lietuviškasis...

Knygyne dar apie Kalėdas Hailji knygą pirkau nekantraudama kuo greičiau kibti - vertimas tiesiai iš korėjiečių kalbos (gal jau apskritai nebeversime knygų iš jų vertimų? Prisimenat, kaip pasikeitė Murakamio lietuviškasis tekstas, kai pagaliau imta jį versti tiesiai iš japonų?), leidimas patogus skaityti viešajame transporte (tramvajuose Prahoje paprastai skaitau su universitetu nesusijusias knygas), ir tas potencialiai skanus kokteilis - azijietiškas magiškasis realizmas lietuviškose gatvėse ir varduose... Deja, vos pradėjus tą kokteilį ragauti, pasirodė, kad ingridientai ne visai dera tarpusavyje, kad suplaktas kažkaip ne taip, o galiausiai ėmė kliūti ir stiklinė, ir spalva, ir kvapas, ir konsistencija.

Pirma problema yra ta, kad romano kalba neatlieka savo funkcijos - ji bando apibūdinti įvykius ir objektus, bet tik graibo paviršių, niekada taip ir neprisikasdama iki esmės, nedurdama skaitytojui tiesiai į tarpuakį nė vieno kartelio. Korėjietiškai moku pasakyti kokius tris žodžius, todėl visiškai negaliu spręsti, ar tai susiję su vertimu ir kalbų sistemų skirtumais, ar ne; gali būti, kad tekstas tik lietuviškai toks suglebęs, o korėjietiškai - visiškai įtikinantis ir gyvas. Murakamio vertimai iš japonų kalbos aiškiai parodo, kad kalbų sistemų skirtumai netrukdo atsirasti geram vertimui; nesinori nei kritikuoti paties Hailji kalbos - tai pirma ir tikrai paskutinė jo knyga, kurią skaičiau, - nei vertėjo Martyno Šiaučiūno-Kačinsko, su kurio darbais taip pat nesu susipažinusi.

Iš kitos pusės, siužetas taip pat nuvilia - neįtikėtinai nuspėjamas (kas šiaip nebūtinai turi būti bėda, bet šiuo atveju buvo žaidžiama "paslaptimis", kurias galima atspėti net nepriėjus iki klaustuko, ir "paslaptingumu", kuris, nepalaikomas nei plikos ir suglebusios kalbos, nei siužeto, tiesiog garavo į orą), labai eskiziškas (iš tikrųjų tą nuspėjamumą galėtų ištaisyti didesnis dėmesys detalėms - dabar visi faktai ir įvykiai knygoje pliki, juos per daug lengva sujungti), bet kartu ir labai kinematografiškas (turiu mintyje - tinkamas kino scenarijui, o ne romanui; kažkur skaičiau, kad būtent taip ir turėjo būti, bet dėl kažkokių priežasčių rašytojas nusprendė besimezgantį scenarijų paversti romanu; juokingiausia, kad dabar vis tiek pagal jį statomas filmas - šitas kūrinys tinkamas nebent kino ekranui, bet tikrai ne popieriui!)

Knygą skaičiau visą amžinybę, nes vis su malonumu įterpdavau ką nors kita, ją palikdama "vėlesniam laikui"; kai galiausiai pasiėmiau pribaigti, iki pabaigos nusikapstyti padėjo tik atlaidi šypsenėlė. O ką daugiau daryti skaitant tokį tekstą (paryškinimai mano):

"Išsiskyręs su Vilma Halas vėl be jokio tikslo aklai nudrožė sningančiomis gatvėmis. Taip bemaklinėjant, tolumoje pasirodė Rusijos stačiatikių cerkvė. Dėl nesiliaujančio sniego kupolinis cerkvės pastatas atrodė lyg plevenantis ore ir skleidė kažkokį mistišką grožį. To grožio pakerėtas, Halas snieguotu lauku patraukė cerkvės link." (p. 112)

"- Nelaimingas tėvynaini! - tarė Jorgita vėl išskėsdama rankas ir apsivydama Halui kaklą. - Vyras mane supras. Jis žinos, kad jūs - vienišas keliauninkas, ieškantis Užupio respublikos.
Pasakė vos ne verkiančiu balsu, o Halas karštligiškai prasegęs jos marškinius surado akinamai baltas, geidulingai gražias krūtis. Lyg pamišęs ėmė čiulpti. Jorgita staigiai išsitraukusi gražią geidulingą krūtinę, Halui vis dar tebekandžiojant, švelniais judesiais glostė jam galvą ir tarsi sau murmėjo:
- Jūs visiškai kaip pusbrolis. Tą vakarą, prieš iškeliaudamas ieškoti prarastos tėvynės, jis visiškai taip pat čiulpė man krūtis.
Iš jos akių pabiro ašaros, o tenoro giedamas Užupio respublikos himnas jau mušė paskutinius akordus." (p.147)

Vienintelis potencialiai vertingas dalykas "Užupio respublikoje" gali būti nebent faktas, kad korėjietis parašė knygą įkvėptas viešnagės Lietuvoje (kas ir buvo pagrindinis knygos populiarinimo Lietuvoje punktas), bet iš tiesų knyga nei siekia atvaizduoti Lietuvą, nei apskritai skiria didelį dėmesį geografinei veiksmo lokacijai - daug svarbesnis čia yra išgalvotos valstybės faktas, o tai, kad Užupis iš tiesų egzistuoja, korėjiečiams paaiškėjo tik knygai kiek išpopuliarėjus ir Hailji papasakojus jos atsiradimo aplinkybes. Puiku, kad jam Lietuvoje patiko, bet gal nebepraktikuokime to nevisavertiškumo komplekso, kai viskas, kur paminėtas žodis "Lietuva", staiga įvardijama šedevru.

Ši knyga laukė manęs beveik metus. Stovėdama lentynoje primindavo apie save. Nužiūrinėjo mane vis įkliūdama į akį, kol galiausiai paėmiau ją į rankas. Mane sužavėjęs" Vėjo šešėlis" įstrigo atmintyje ilgam, tad...

Ši knyga laukė manęs beveik metus. Stovėdama lentynoje primindavo apie save. Nužiūrinėjo mane vis įkliūdama į akį, kol galiausiai paėmiau ją į rankas. Mane sužavėjęs" Vėjo šešėlis" įstrigo atmintyje ilgam, tad panorau grįžti į pamirštų knygų kapines bei C. R. Zafon vaizduotę.
Angelo Žaidimas pasakoja apie kovą tarp svajonių, geismo, sielų ir jų likimų. Pagrindinis knygos herojus Davidas Martinas nuo mažumos mylėjo knygas, tad nieko keisto kad paaugęs panoro tapti rašytoju. Laikui bėgant, mažais žingsneliais jis siekia savo svajonės, nors ne visai taip, kaip įsivaizdavęs. Rašydamas visiems patinkančius veikalus Davidas jaučiasi ne savo kailyje, ypač kai sužino Kristinos, savo simpatijos kuriai nedrįsta prisipažinti, nuomonę. Daugybę pinigų uždirbantis jaunuolis kartą sulaukia keisto bei apgaubto paslaptimis pasiūlymo. Gilyn į istoriją nuo kurios ganėtinai sunku atsitraukti, paaiškėja, kad pasiūlymą pateikęs prancūzų leidėjas niekam nėra žinomas ir niekas jo nėra matęs. Tragiškų įvykių sekoje Davidas sutinka su pasiūlymu, bet kas žino, ar didžiausias iššūkis netaps prakeiksmu. Jaunuolis blaškosi ir ieško atsakymų į jam rūpimus klausimus. Kapstosi po praeities mįsles, tuo pačiu užsitraukdamas tam tikrų žmonių nemalonę. Knygoje neapsieita be meilės, draugystės, išdavystės, humoro, siaubo bei skausmo.

Kelis kartus nuoširdžiai nusijuokiau, kandūs juokeliai išbarstyti po visą romaną. Man nepatiko epilogas, ko gero tikėjausi kitko, bet tam tikra prasme autorius baigia knygą nepateikdamas visų atsakymų ant lėkštutės. Kiekvienas skaitytojas gali skirtingai interpretuoti knygos pabaigą. Skaitydama pamiršau apie realybę, tad rekomenduoju šią knygą norintiems pasimiršti, detektyvų mėgėjams bei Zafono gerbėjams.