Ayaan Hirsi Ali - tai žiburys ieškant įkvėpimo, tai šviesa tunelio gale ieškant supratingumo, tai ramstis ieškant stiprybės.

Biografija. Visų pirma, "Bedievė" - tai biografinis pasakojimas apie mergaitę, kilusią iš...

Ayaan Hirsi Ali - tai žiburys ieškant įkvėpimo, tai šviesa tunelio gale ieškant supratingumo, tai ramstis ieškant stiprybės.

Biografija. Visų pirma, "Bedievė" - tai biografinis pasakojimas apie mergaitę, kilusią iš Somalio, ir apie moterį, kuri sugebėjo nusitiesti sau kelią iki Belgijos parlamento rūmų. Skaitant šią istoriją nestokojau jausmų ir įspūdžių įvairovės: nuo atvėpusio žandikaulio iš nuostabos, kokių atsilikusių, žiaurių ir nehumaniškų 'normų' apsuptyje Ayaana užaugo, iki skėsčiojimo rankomis visiškai pritariant dvasiškai ir protiškai užaugusios Ayaanos mintims.

Supratingumas. Nuostabu, kiek daug viena knyga gali suteikti. Kai sklandydama šios knygos puslapius supratau, jog milijonus žmonių pavergtus (o taip, šis žodis tikrai čia pritinka) islamo religijos reikia ne smerkti, ar dar blogiau - atsukti jiems nugaras, o suprasti, kad jie yra įkalinti tūkstančių metų senumo taisyklių rėmuose, kurie kalami aplink akiratį nuo pat vaikystės (ir tik pabandyk nors vieną vinį ištraukti!), ir dar daugiau - padėti jiems išsivaduoti iš supančių pančių, pamažu atskleisti tiesą ir leisti patiems suvokti praeitį ir nuostabią laukiančią ateitį, kur žmonės gali būti lygūs ir laisvai mąstantys, kai visa tai supratau, mane apėmė toks palengvėjimas ir džiaugsmas, kokį tik taip asmeniškai papasakotos istorijos gali suteikti.

Stiprybė. Man, turinčiai dvi vakarietiškas akis, išties sunku įsivaizduoti, ką Ayaanai teko patirti. Svarbiausia - tai tik viena istorija, o tokių juk tūkstančiai. Vaikystėje kentėti nuolatinius smūgius nuo savo pačio mylimiausio žmogaus - motinos, rankos, kęsti savo paties brolio pažeminimus, ištisus mėnesius nematyti savo tėvo, būti mokytojo primuštai vos ne iki mirties slenksčio, būti smerkiamai už savo minčių išsakymą, priimti sprendimus, kurie nuspręsti už tave ir po viso to sugebėti žvelgti į gyvenimą su degančiomis akimis, optimizmu ir noru padėti kitiems - tikrai abejoju ar sugebėčiau, manau, kalbu už daugelį.

Akibrokštas. Jei knygą siesime su jos pavadinimu, šios istorijos kulminacija - garsiai ištarti žodžiai: "Aš nebetikiu dievu." Aš nebetikiu taip pat, tačiau aš neužaugau itin religingoje šeimoje, ėjimas į bažnyčią nebuvo akcentuojamas mūsų šeimoje o ir pasakiusi, kad supratau, jog dievo nėra, didelio dėmesio nesusilaukiau. O štai Ayaana dėl savo nuosprendžio gyvena sargybinių apsuptyje, nes grasinimai mirtimi nenustoja jos siekti. Na, grasinimų ji susilaukia ne visai dėl to, kad yra bedievė, o dėl kai kurių islamo skelbiamų tiesų viešo peikimo, tačiau tai perskaitysite jau patys.

Jausmai. Tiesą sakant, pati neesu nei jautri, nei jausminga, tačiau jei ši istorija nepalies jokios jūsų širdies kertelės ir neprivers susimąstyti, nuoširdžiai sakau - paklauskite savo tėvų ar jūs iš šios planetos.

Apie priverstinį buvimą su kitu, kai nebesupranti, ar apskritai kas nors buvo bendra, ir jauti, kad negali nei pasilikti, nei paleisti. Pasilieki, nes vienatvė ir buvimas su savimi gąsdina, ir po tiekos visokių mandagybių,...

Apie priverstinį buvimą su kitu, kai nebesupranti, ar apskritai kas nors buvo bendra, ir jauti, kad negali nei pasilikti, nei paleisti. Pasilieki, nes vienatvė ir buvimas su savimi gąsdina, ir po tiekos visokių mandagybių, malonybių, nutylėjimų ir nuoskaudų nebėra ryžto viską pradėt iš naujo.

Pjesių veikėjai arba juda labai mažai, arba jų judesiai sukaustyti ir netikslingi. Panaši ir jų kalba. Tikriausiai panašus ir gyvenimas.

Geriau neskaityti aiškaus siužeto ir laimingų pabaigų mėgėjams.

Sunkiai skaitoma knyga. Iš pradžių pastato į akistatą su faktu, kad teks mirti. Nieko čia nauja, tik kad kasdien apie tai negalvoji. O čia tenka skaityti ir galvoti, dalį laiko praleidžiant su nepagydomai sergančiaisiais...

Sunkiai skaitoma knyga. Iš pradžių pastato į akistatą su faktu, kad teks mirti. Nieko čia nauja, tik kad kasdien apie tai negalvoji. O čia tenka skaityti ir galvoti, dalį laiko praleidžiant su nepagydomai sergančiaisiais vėžiu, kurių dalis tik sužinoję diagnozę įgavo drąsos rinktis, spręsti, būti, gyventi. Norom nenorom į galvą smelkiasI mintis, kad nežinia kada teks mirti ir pačiai. Kad ir rytoj. Arba šiandien.

Ir taip per visą knygą - beskaitant vis įsismelkia ne visada malonios mintys apie save, savo gyvenimą, savo pasirinkimus ir savo santykius. Norisi kažką keisti, bet negi dabar taip imsi ir vienu lengvu mostu atsisakysi galimybės kaltinti kitus dėl savo nesėkmių, minčių apie savo neeilinį išskirtinumą ar vilties, kad koks nors žmogus ar įvykis gali iš pagrindų viską pakeist į gerą pusę? Negi va taip lengvai imsi ir tapsi suaugusiu žmogumi?

Kas guodžia - kad gyvenime nėra jokios prasmės nei ta, kurią suteikiame. Ir kad suteikti tą prasmę savo gyvenimui niekada nėra vėlu. Net ir prieš mirtį.

Harper Lee vienintelis romanas "Nežudyk strazdo giesmininko" - šilta, jauki ir šviesi knyga apie vaikystę, pirmasias pamokas siekiant pažinti šį didelį, margą ir, deja, ne visuomet teisingą pasaulį.

Pirmieji knygos...

Harper Lee vienintelis romanas "Nežudyk strazdo giesmininko" - šilta, jauki ir šviesi knyga apie vaikystę, pirmasias pamokas siekiant pažinti šį didelį, margą ir, deja, ne visuomet teisingą pasaulį.

Pirmieji knygos puslapiai nukelia skaitytoją į XX a. pradžios mažą miestelį Alabamoje. Aštuonmetė mergaičiukė Džina (arba tiesiog "Paukštelis"), jos kiek vyresnis brolis Džemis ir draugas Dilas džiaugiasi šiltomis vasaros dienomis ir bando išsiaiškinti šiurpą keliančio kaimynų namo paslaptis, kur gyvena Baubas Redlis, tėvo prirakintas grandinėmis. Paukštelis nuoširdžiai, tiesiai, be užuolankų pasakoja apie mažus vaikus žygius, pirmasias dienas mokykloje, sutiktus žmones ir savo tėtį advokatą Atikų, kuris su didele meile ir kantrybe moko vaikus suprasti ir neteisti, patylėti, kai to reikia, visad būti teisingais, sąžiningais bei pakelta galva susitaikyti su visomis nesekmėmis bei patyčiomis.

Tačiau, svarbiausia pamoka tampa pagarbos žmogui, neatsižvelgiant į rasę, udgymas. Ramų vaikų gyvenimą sukrečia skandalinga byla - juodaodis kaltinamas išprievartavęs baltąją. Advokatas Atikus gindamas žmogų, kaltą vien tik tuo, kad gimė juodaodžiu, išdrįsta stoti prieš beveik visą priešiškai nusiteikusį miestelį. Šis įvykis parodo vaikams, kad ne viskas gyvenime vyksta garbingai ir kartu atskleidžia, kas yra drąsa, sąžiningumas, teisingumas. Pro vaikų akis nepraslysta neteisybė, suaugusiųjų veidmainiškumas ir prietarai. Tai, ko dažnai suaugusieji nebenori, o gal ir nebegali matyti. Pasirodo, kad ir vaikai gali pamokyti suaugusius...

Taigi, iš pirmo žvilgsnio paprastame romane, gimsta nepaprasta istorija, ne tik primenanti nesenstančias vertybes, bet žavinti savo tikrumu, atskleidžianti, kad į viską pažvelgus paprasčiau, pasaulis atrodytų daug šviesenis. Tereikia daugiau šilumos ir supratimo.

"Aš netgi nežinojau, kaip pradėti apie tai kalbą. Vis dar buvau maža, todėl viską , kas siejosi su mano fizine būkle, lydėjo neišmanymas, sutrikimas ir gėda. Nebuvau įsitikinusi, ar apipjaustymas yra mano nelaimės...

"Aš netgi nežinojau, kaip pradėti apie tai kalbą. Vis dar buvau maža, todėl viską , kas siejosi su mano fizine būkle, lydėjo neišmanymas, sutrikimas ir gėda. Nebuvau įsitikinusi, ar apipjaustymas yra mano nelaimės priežastis, nes nežinojau ar tai būdinga visoms mergaitėms. Mano mamai mano skausmas atrodė įprastai, mat visos moterys, kurias ji pažinojo, buvo apipjaustytos ir išgyveno tokią pat baisią kančią. Tai laikyta moters kančios dalimi" (p.162)
Atradau naują, man iki šiolei nepažintą knygų kategoriją - tai knygos apie musulmonų moteris. Iki šiolei negalėjau įsivaizduoti, jog daugelyje musulmoniškų kraštų moterys yra žiauriai engiamos vyrų. Engiamos todėl, kad jos pačios tam neprieštarauja, nes taip jau yra susiklosčiusios tradicijos. Tačiau atsiranda viena kita, kuri nepabūgsta viešai papasakoti mums, vakariečiams, tai kas jas jaudina, tai su kuo jokiu būdu negalima taikstytis.
Viena tokių knygų yra garsaus modelio, kilusios iš mažos Afrikos klajoklių genties, moters vardu Varis pasakojimas. Remdamasi savo asmenine patirtimi moteris pasakoja apie baisias gyvenimo sąlygas, apie kraupias jos gimtojo krašto tradicijas. Pasakojama, kaip jaučiasi penkerių metų mergaitė, vėliau moteris, atlikus vieną iš tradicinių ritualų - moters lytinių organų apipjaustymą. Varis drąsiai kovoja dėl savo ateities, geresnio ir sotesnio gyvenimo.

Vertinu 10 iš 10

"Pajusk vaizduotės galią ir tikrą draugystę, kurią prisiminsi visą gyvenimą. Ženk į Terabitiją"

Aprašymas - knygoje pasakojama apie Džesą, neturtingą dešimtmetį berniuką, ir į jo mokyklą atėjusią naujokę Leslę....

"Pajusk vaizduotės galią ir tikrą draugystę, kurią prisiminsi visą gyvenimą. Ženk į Terabitiją"

Aprašymas - knygoje pasakojama apie Džesą, neturtingą dešimtmetį berniuką, ir į jo mokyklą atėjusią naujokę Leslę. Jiedu - visiškai skirtingi, bet netikėtai tampa geriausiais draugais. Nuostabi ir beribė Leslės vaizduotė sugeba iš nieko sukurti magišką pasaulį... Taip šie du vaikai netoli namų esančiame miške susikuria stebuklingą karalystę - Terabitiją. Abu mokykloje yra engiami, tad Terabitija tampa savotišku pabėgimu nuo viso pasaulio, vieta, kuri priklauso tik jiems. Bet viską pakeičia vienas įvykis... Leslė netikėtai žūsta. Tuomet Džesas supranta tikrąją Terabitijos esmę: į tą stebuklingą šalį tu eini tam, kad būtum karūnuotas, o kai sustiprėji ir suaugi, turi eiti toliau.

Ši knyga yra vienas iš pavyzdžių, kurioje rašoma vaikų literatūroje "uždrausta" tema - nelaiminga pabaiga. Knyga buvo patekusi į uždraustų knygų sąrašą. Šiame romane bene pirmą kartą amerikiečių vaikų literatūroje vaizduojama reakcija į mirtį. Romanas nesiūlo vaistų nuo artimųjų mirties sukelto šoko.

Išvada - knygoje vaizduotės galia labai stipri ir geba realybę paversti tikra stebuklinga karalyste. Tai knyga apie draugystę ir tapimą suaugusiu. Bet man knyga pasirodė liūdna, graudi, depresiška... Labai šalti ir atgrasūs santykiai su tėvais. Net filme (mačiau tik 2007 pastatymą) viskas vaizduojama švelniau, gražiau. Man nepatiko.

Subjektyvus įvertinimas: 4 iš 10 balų.

Tikėjausi kažko panašaus į Narnijos kronikas. Mąsčiau, kad nieko naujo neberasiu - tik dar vieną netikrą pasaulį su savais gyventojais, vietovių pavadinimais, kalbomis ir t.t. ir pan. Pasirodo, klydau. Katherine Paterson...

Tikėjausi kažko panašaus į Narnijos kronikas. Mąsčiau, kad nieko naujo neberasiu - tik dar vieną netikrą pasaulį su savais gyventojais, vietovių pavadinimais, kalbomis ir t.t. ir pan. Pasirodo, klydau. Katherine Paterson "Tiltas į Terabitiją" pasakoja apie realų gyvenimą čia pat, žemėje. Apie berniuką Džesą Oliverį Aronsą, besimokantį pradinėje kaimo mokykloje ir norintį tapti greičiausiu bėgiku. Apie mokyklos naujokę Leslę Berk, be jokių pastangų bėgančią kaip vėjas. Apie keistuolių šeimą, kurie iš miesto pabėga į kaimą, neturi televizoriaus, kambarius dažo aukso spalva ir padeda suprasti, kad visi turi teisę būti savotiški.

Kad atsirastų Terabitija pirmiausiai turi atsirasti draugystė. Nepaisant to, kad ji mergaitė, o jis berniukas. Nepaisant to, kad jis vargšas, o ji turtinga. Nepaisant to, kad ji jį aplenkia varžybose ir niekais paverčia per vasarą puoselėtas viltis būti greičiausiu. Nepaisant daugybės dalykų muzikos dėka jie tampa draugais. "Pagautas tyro džiaugsmo, kuris apėmė dainuojant, Džesas atsisuko ir susidūrė su Leslės žvilgsniu. Jis nusišypsojo jai. Na ir kas? Kodėl neturėtų to daryti? Ko jis pagaliau bijo? Viešpatie. Kartais jis elgiasi kaip paskutinis mulkis."

O toliau - tik vaizduotės galia čia ir dabar patiems susikurti Narnijos pasaulį. Pasirodo, ne tik "Red Bull", bet ir vaizduotė suteikia sparnus ir įgalina pabėgti nuo pabodusios mokyklos, nuobodžių mokytojų, baisių klasiokų. Ir ne tik pabėgti, dingti savo susikurtame pasaulyje - vaizduotė gali išmokyti kovoti su problemomis. Pamėgti, susitaikyti, išdrįsti.

Knyga lengvai susiskaitė, neįtikėtinai baigėsi ir privertė nuliūsti, kad istorija tokia plona. Didelėmis raidėmis ir be užslėptų minčių. Nes vaikams. Net bibliotekininkė pakėlė akis su klausimu - Kam?, kai paprašiau "Tilto į Terabitiją". Man, nes amžius neatima teisės svajoti.

Prieš pradėdama skaityti "Stiklo karoliukų žaidimą" nesitikėjau, kad ši knyga mane taip įtrauks. Kiek anksčiau teko skaityti "Stepių vilką", kurio siužetas manęs labai nesužavėjo, nors kai kurios mintys ir idėjos buvo...

Prieš pradėdama skaityti "Stiklo karoliukų žaidimą" nesitikėjau, kad ši knyga mane taip įtrauks. Kiek anksčiau teko skaityti "Stepių vilką", kurio siužetas manęs labai nesužavėjo, nors kai kurios mintys ir idėjos buvo netgi gana artimos. O "Stiklo karoliukų žaidimu" tiesiog mėgavausi: neatsimenu, kada paskutinį kartą teko skaityti taip subtiliai aprašytą herojaus gyvenimą.

Šis romanas mane privertė ir vėl susimąstyti apie žmogaus prasmę ir paskirtį šiame pasaulyje. Mano manymu, žmogus šiame pasaulyje turėtų stengtis skleisti kuo daugiau naudos ir gėrio kitiems, nesvarbu, kur bebūtų ir ką bedarytų, žmogus turi atlikti savo pareigą kaip įmanoma geriau. Aišku, išimtiniai atvejai būtų tie, kai asmens veikla riboja kito žmogaus laisvę. Tačiau kaip derėtų elgtis pareigingajam, jei jis nėra laimingas, nors yra giriamas ir palaikomas už savo atliktus darbus? Ar teisinga būtų viską mesti ir viską pradėti kitaip ir kitur? Ar pasiaukojimas turi prasmės? Šis kūrinys kaip tikras klasikinis romanas kelia įdomius klausimus ir tikriausiai kiekvienas jame įžvelgia vis kitokią problematiką ir kitokią intrigą.

Pagrindinis "Stiklo karoliukų žaidimo" veikėjas Jozefas Knechtas kone visada tobulai atliko savo pareigas, net pralenkdamas savo paties lūkesčius. Tačiau Žaidimo magistro pareigos jam nedovanojo pilnatvės ir laimės jausmo. Nebijodamas pokyčių Knechtas nusprendė pakeisti savo gyvenimą. Kaip viskas klostėsi po to - nieko nepasakosiu: nenorėčiau sugadinti skaitymo malonumo susidomėjusiems šiuo kūriniu.

Belieka pasakyti, kad H. Hesse buvo dvigubai ar net keturgubai vertas 1946-ųjų Nobelio literatūros premijos.

Waris - dykumų gėlė, mergina, atskleidžianti skaitytojams sukrečiančią savo gyvenimo saulėtoje Afrikoje istoriją. Nuolatinės klajonės, vandens ir maisto stoka, tėvo smurtas, apipjaustymas, priverstinės vedybos - tai tik...

Waris - dykumų gėlė, mergina, atskleidžianti skaitytojams sukrečiančią savo gyvenimo saulėtoje Afrikoje istoriją. Nuolatinės klajonės, vandens ir maisto stoka, tėvo smurtas, apipjaustymas, priverstinės vedybos - tai tik maža dalis to, ką išgyveno somalė Waris. Sunkus gyvenimas bei tradicijos privertė ją bėgti iš savo gimtinės, tačiau civilizuotas pasaulis nelaukia juodaodės pabėgėlės išskėstomis rankomis. Galiausiai mergina pasiekia savo tikslą ir tampa pasaulinio garso modeliu. Šiuo pasakojimu ji norėjo atkreipti pasaulio dėmesį į Afrikos tautų problemas, netgi tapo ypatingąja ambasadore Afrikos moterų teisėms ginti. Knyga man labai patiko. Lengvai ir greitai skaitoma, paprasta, tačiau šokiruojanti savo turiniu. Gražu tai, kad nepaisant viso košmaro, kurį teko iškęsti Waris, ji liko ištikima savo tėvynei bei mylinti savo šeimą. Tai mane labai sužavėjo. Autorė smerkia tradicijas, bet ne savo tėvus, kurie prieš vietinius papročius yra bejėgiai. Pagal šį romaną sukurtas filmas, o neseniai išleistas ir knygos tęsinys. Siūlyčiau knygą paskaityti gyvenimu nusivylusiems pesimistams. Ji puikia parodo, kad gyvenimo tikslo reikia siekti visomis galiomis, nepalūžti net ir sunkiausiomis situacijomis ir tai, ko siekei - bus tavo. Tai tikra istorija, iš kurios galima daug ko pasimokyti. Tikri pasakojimai labiausiai įkvepia džiaugtis gyvenimu ir vertinti tai, ką turi...

"Ana Karenina turi mylintį vyrą, sūnelį ir viską, ko tik galėtų norėti, bet gyvena jausdama tuštumą širdyje. Lemtinga pažintis su grafu Aleksejumi Vronskiu pakreipia jos likimą naujais bėgiais. Beatodairiškai...

"Ana Karenina turi mylintį vyrą, sūnelį ir viską, ko tik galėtų norėti, bet gyvena jausdama tuštumą širdyje. Lemtinga pažintis su grafu Aleksejumi Vronskiu pakreipia jos likimą naujais bėgiais. Beatodairiškai įsimylėjusi, jausminga maištautoja atmeta priimtą normą slėpti neištikimybę ir paskelbia pasauliui apie savo meilę..."

Pradžia gal buvo kiek nuobodoka, nes manau, kaip ir daugumą knygų, reikia įsiskaityti, kad pajustum įdomumą. Bet kuo toliau skaičiau - tuo labiau supratau, kad knyga ne veltui vadinama klasika. Žinant apie kokius laikus rašė autorius, tai jausmai, moterų padėtis visuomenėje, šeimos santykiai, politika yra perteikiama puikiai. Nesusitelkiama vien tik į Aną ir Vronskį, tačiau aprašomi ir kitų gyvenimai, kuriuos palietė dviejų jaunų žmonių užgimę jausmai. Tačiau kiekvienas veikėjas pasižymi prieštaringumu. Ana, nes neapsisprendžia ko nori ir kaip to siekti. Vronskis, nes nors ir myli Aną, tačiau gailisi prarastos padėties visuomenėje, kariuomenėje. Kareninas, nes pritrūksta drąsos imtis ryžtingų veiksmų. Darja, nes nesugėbejo laiku pasitraukti nuo vyro, taip vis kaupdama apmaudą. Levinas, nes užuot dar kartą bandęs pasipiršti Kiti, dvejojo nežinia kiek laiko, pasinerdamas į vidines kančias. Kiti, nes dėl pažeminimo rinktis geruolės vaidmenį yra... na, negražu, žiūrint iš mano pusės. ir t.t Gaila buvo skaityti apie tai, kokiose kančiose kiekvienas veikėjas atsidurdavo, ką tekdavo iškentėti, bet žinant kad patys dėl to kalti, gailėtis ne visada norėdavosi. Pirma dalis tikrai įtraukia, užtat antra... Na, skaičiau su mažesniu susidomėjimu, galbūt dėlto, jog joje mažiau aprašomi Anos ir Vronskio jausmai, gyvenimas; labiau susitelkiama į aplinkinių žmonių problemas. Per greitai man baigėsi Anos gyvenimas (vieša paslaptis, jog ji šoka po traukiniu... net vaikystėje nežinodama apie ką knyga, buvau girdėjusi, kad moteris šoka po traukiniu...), ir tiesiog sukrėtė, koks baisus egoizmas buvo ją apėmęs, jog užuot bandžiusi kažką keisti (iš tiesų, reikėjo išsituokti su Kareninu, kol jis dar buvo tam pasiryžęs...), suprasti Vronskį, ji pasirinko tokią išeitį, kurios šešėlis seks Vronskį kad ir kur jis beeitų..iki mirties.

Iš esmės, suprantu, kad rašytojas turbūt ir siekė parodyti veikėjų vidines kančias, išgyvenimus, jausmus ir pan., bet kartais norėjosi papurtyti personažus už pečių ir pasakyti "Atsipeikėkit", eikite lengvesniu keliu, kam taip viską apsunkinti.

O šiaip, knyga verta dėmesio, rekuomenduotina visiems! 10/10.