Feminizmo pradžiamokslis mergaitėms



Danijos rašytoja Lene Kaaberbøl Lietuvos skaitytojams turbūt geriausiai pažįstama iš tetralogijos apie gėdytojos dukterį Diną (nepainioti su kita šiauriete - norvegės Herbjørg Wassmo...

Feminizmo pradžiamokslis mergaitėms



Danijos rašytoja Lene Kaaberbøl Lietuvos skaitytojams turbūt geriausiai pažįstama iš tetralogijos apie gėdytojos dukterį Diną (nepainioti su kita šiauriete - norvegės Herbjørg Wassmo Dina!), 2009 m. Lietuvoje taip pat išleista šios rašytojos knyga "Šešėlių vartai", pasakojanti apie mergaitę Aną, 2010 m. kartu su Agnete Friis sukurta gal kiek vyresnei auditorijai skirta "Berniukas lagamine". Bet šįkart - apie L. Kaaberbøl "Sidabrinį žirgą".

Pasak interneto šaltinių, būtent pasakojimai apie nenuoramą Katrioną, Teresos dukterį, labiausiai garsina autorę. Iš viso yra parašytos trys knygos, į lietuvių kalbą kol kas išversta tik pirmoji - "Sidabrinis žirgas", kurią galima laikyti tipine "kaaberbøliška" knyga: veiksmas vyksta išgalvotoje šalyje maždaug viduramžiais, pasakojimas ganėtinai realus, tačiau į jį talentingai įausta keletas fantastikos gijų, o pagrindinis personažas (dažniausiai - sunkiai tramdomo charakterio) maždaug dvylikametė mergaitė.

Taigi jau nuo pirmųjų knygos puslapių įtraukia savitas raudonplaukės Katrionos (arba Ketės) pasaulis. Ketė su mama Teresa, patėviu Kornelijumi, visu būriu broliukų bei sesučių ir keletu pagalbininkų gyvena Trijuose Slėniuose. Ketės mama Teresa valdo Vėdryno užeigą ir visą gausią šeimyną. Tačiau su sunkaus būdo Kete net ir Teresai nelengva susitvarkyti (vertinant pagal šiuolaikinius kriterijus, Ketę neabejotinai būtų galima priskirti "sunkių vaikų" kategorijai. O gal tai - tiesiog paauglystės pradžia?). O su patėviu Ketė išvis nesutaria. Kiekvienas jaučiasi teisus ir nei vienas nemano galįs prarasti nors krislą savo išdidumo, tam, kad nusileistų ir protingai išspręstų konfliktą. Ne, kur tau. Ketė ir Kornelijus - lyg du ožiukai, priešpriešais susitikę ant tiltelio. Tik dažniausiai tokiuose "ragų surėmino" turnyruose Ketė vis tik pralaimi - ūmaus būdo Kornelijus prikula mergaitę taip, kad mažai nepasirodo. Kodėl Teresa (kitaip tariant - Tesa) neužstoja skriaudžiamos dukters, o palaiko smurtautoją Kornelijų? Atsakymas paprastas - Kornelijus grasina išeiti, o viena su tuntu vaikų, kad ir kokia išdidi ir nepriklausoma, Tesa likti nenori.

Ketės gyvenimas iš esmės pasikeičia vieną dieną, kai į Vėdryno užeigą atvyksta paslaptinga raitelė ant sidabrinio žirgo (tiksliau - kumelės). Tai - bredinarė (arba Silverė) - taikos sergėtoja, sidabrinių pragaro žirgų raitelė. Ketė, mylinti žirgus ir mėgstanti jodinėti, užsidega noru keliauti į Bredos akademiją ir pati vieną dieną tapti tokia šaunia raitele kaip ir atvykėlė Dorisa. Tačiau Ketei, kaip vyriausiajai dukteriai, nuo seno numatytas kitoks likimas - sekti motinos pėdomis ir vieną dieną perimti iš jos Vėdryno užeigą. O tai reiškia, kad Ketė niekada negalės išvykti iš savo gimtinės.

Tačiau Ketės ir Kornelijaus abipusei neapykantai ir nesivaldymui pasiekus apogėjų, Tesa nebemato kitos išeities, kaip tik išsiųsti Ketę iš namų. Žinoma, Ketė tai laiko didžia neteisybe ir nepajėgia užgniaužti nuoskaudos. Juk problemų kelia ne ji, o Kornelijus! Tai ji yra auka, tad kodėl Tesa išsiunčia ją, o ne jį? Tačiau nieko nepadarysi - nuspręsta, kad Ketė keliaus mokytis dažytojos amato. O tai reiškia, kaip vėliau sužinos Ketė, ne tik tai, kad ji turi palikti gimtuosius namus, skirtis su mylimom sesutėm bei geruoju virėju Tedu, bet ir tai, kad tokiu sprendimu Tesa atėmė iš Ketės paveldėjimo teisę.

O ir įžengusi į erdvų dažytojos kiemą Ketė supranta, kad ne pyragai jos čia laukia. Tiesmuka ir už save kovojanti bei niekada nenusileidžianti Ketė netrunka įsigyti priešių. O tiesiamą pagalbos ir draugystės ranką išdidžiai ir paniekinamai atstumia. Todėl veikiai atsiduria viena prieš visas ir supranta, kad ilgiau tverti nebegali. Tad nusprendžia bėgti.

Grįždama namo taip vadinamoje poilsio vietoje Ketė sutinka dar vieną silverį - Simoną - ir dabar galutinai apsisprendžia norinti tapti bredinare. Tad kartu su Simonu leidžiasi į Bredą. Prasideda nelengvi, bet įdomūs riterystės mokslai akademijoje. Tačiau dar iš Trijų Slėnių Ketė atsivežė pažadą Kornelijui saugoti paslaptį, kuri diena iš dienos tampa vis svarbesnė ir vis labiau slegia Ketę.

Skaityti L. Kaaberbøl knygas visuomet įdomu - pasakojimas traukte įtraukia, prieš akis veriasi švelniai magiški pasauliai, tačiau visada lieka ir kita, įspūdingai realistiška, o kartais net ir vos ne primityviai buitiška pasakojimo dalis (kad ir "karas" tarp mergaičių pas dažytoją Briją). Rašytoja sukuria intrigą bei puikiai perteikia pagrindinės veikėjos - Ketės jauseną. Kaip sunku nepaminti savo principų, pripažinti klydus, išlikti savimi, iškęsti pažeminimus ir patyčias, įveikti baimę ir fizinę skausmą, susitaikyti su išdavyste, galiausiai - kaip mergaitei iš kaimo susiorientuoti klaidžiuose akademijos koriduoriuose (o ypač - jei jau labai "spiria" reikalas...)? O kur dar geltonas, dygus pasišiaušęs padaras augantis pilve kaskart, kai tik Ketė pajunta aplinkinių spaudimą?

Būtent tai, kad neskraidžiojama vien tik po aukštąsias materijas, o prisimenami ir tokie elementarūs dalykai, kaip fiziniai žmonių poreikiai, ir leidžia lengvai įsijausti į pasakojimą, kuriame fantastika atrodo tik kaip realybės prieskonis. Taip pat išskirtiniu šios knygos bruožu įvardyčiau ryškius veikėjų charakterius - Ketė, Tesa, Kornelijus, Tedas, Simonas, Lu, Erminė - skirtingi, bet daugiau mažiau vykusiai atskleisti personažai.

Ir, be abejo, negalima pamiršti savito Ketės pasaulio. Jis, kas be ko, artimas tam, kuriame gyvena gėdytojos duktė Dina, tačiau vis tik kitoks. Tai - išimtinai moterų pasaulis. Moterys čia taria pirmą ir paskutinį žodį. Moterys valdo nuosavybę ("Kur vyras gali turėti namą? Nebūk mulkis. Niekas dar taip nenuprotėjo, net ir tavo mylimi šiauriečiai" - sviedžia Tesa besiginčydama su Kornelijumi). Paveldėjimas eina moteriškąja linija ir todėl šeimos laiko didžia nelaime nesusilaukti dukters ("Jis save vadina maestra (...) Vyras! Tarsi vyras galėtų būti maestra!") - būtent dėl to ir prasideda kilmingųjų planų intrigos, į kurias atsitiktinai įsipainioja ir Ketė. Tačiau moteris negali palikti namų, negali keliauti, bei - sic! - negali ištekėti ("O kalbant apie vaikigalius, tai jie atsirado geru senovišku būdu, be tų šiaurietiškų vedybų nesąmonių. Niekada su tuo nesutikčiau."). Moterys pasižada vietos dvasiai, tad sudarydamos santuoką ir pasižadėdamos vyrui, išduotų jas, ir, tikėtina, užsitrauktų pyktį - o tada vargas namams, netekusiems vietos dvasių malonės. Taip, moterys Ketės pasaulyje išdidžios, savarankiškos, valdingos, nepriklausomos nuo vyrų (bent jau sąlyginai)... Gal ir nekeista, nes jau vikingų laikais tų šalių moterys turėjo teisę reikalauti skyrybų, o mūsų dienomis Skandinavija garsėja aktyviu feministiniu judėjimu.

"Sidabrinis žirgas" - pagauli, vaizdinga, įdomi knyga. Sklandus pasakojimas, švelnus ir neįkyrus fantastikos prieskonis (kaip pipirai tradiciniuose kalėdinuose skandinaviškuose meduoliuose), ryškūs personažų charakteriai ir paprastos, kone kasdieniškos kurioziškos situacijos, į kurias patenka Ketė, daro šią knygą išskirtinę, o už save ir teisybę nebijanti pakovoti Katriona, manau, ilgainiui užims pelnytą vietą tarp ryškiausių vaikų ir paauglių literatūros personažų.

"Dykumų gėlė" - žymaus modelio, Waris Dirie, gyvenimo ir išgyvenimo istorija. Skaudi istorija, kuri sukrėtė visą Europą, visą pasaulį.


Afrika. Tradicijos. Mergaičių pavertimas pilnavertėmis moterimis jas apipjausčius....

"Dykumų gėlė" - žymaus modelio, Waris Dirie, gyvenimo ir išgyvenimo istorija. Skaudi istorija, kuri sukrėtė visą Europą, visą pasaulį.


Afrika. Tradicijos. Mergaičių pavertimas pilnavertėmis moterimis jas apipjausčius. Be nuskausminamųjų, be sterilių operacinių, skalpelių, ant dykumos smėlio su bukais įnagiais, skausmu iki sąmonės netekimu, komplikacijomis, mirtimis.


Tai istorija apie mergaitę, kuri nenorėjo paklusti tradicijomis, santuokai su daug vyresniu vyru esant dar vaiku. Mergaitę, kuri basomis kojomis bėgo iš dykumos gelmių į Mogadišą, išsvajotą vietą. Apie jos kelionę nuo avių ganymo kažkur dykumoje iki Milano, New York'o podiumų ir žurnalų viršelių.

John Boyne knyga "Berniukas dryžuota pižama" pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo žydų koncentracijos stovyklas, bet viskas pavaizduota nekalto vaiko akimis. Iš pradžių berniukas nežino, kodėl stovykloje žmonės tokie keisti,...

John Boyne knyga "Berniukas dryžuota pižama" pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo žydų koncentracijos stovyklas, bet viskas pavaizduota nekalto vaiko akimis. Iš pradžių berniukas nežino, kodėl stovykloje žmonės tokie keisti, bet užsibrėžia tikslą viską išsiaiškinti, bando suprasti tai, kas vaiko akimis yra nepakeliama. Tai begalinė istorija, kai žūsta nekaltasis, bet atsiranda žmogiškumas. Knygą perskaičiau per dieną, bet tai tikrai nereiškia, kad tai yra lengvas skaitalas.

Neeilinio rašytojo knygą galima aprašinėti neįprastai. Ne iš to galo. Tai gi, pradėsiu nuo pabaigos: tu lyg ir žinai, kad taip bus, tu to tikiesi, bet kai tai nutinka,: "Vau, nejaugi tikrai tai įvyko? Nejaugi tikrai?"....

Neeilinio rašytojo knygą galima aprašinėti neįprastai. Ne iš to galo. Tai gi, pradėsiu nuo pabaigos: tu lyg ir žinai, kad taip bus, tu to tikiesi, bet kai tai nutinka,: "Vau, nejaugi tikrai tai įvyko? Nejaugi tikrai?". Pabaigoje puslapius rite rijau, su kiekvienu puslapiu vis sunkiau galėjau tramdyti jaudulį, įsitempusi laukiau kol nutiks tai, ko tikėjausi, ir vis tiek likau priblokšta. Užvertus knygą, dar ilgai viduje liko tuštuma. Lyg po gero spektaklio. Lyg po netikėto gyvenimo įvykio, kai nežinai, kaip reaguoti. Reikėjo ramiai pasėdėti ir pabūti su savo mintimis, nes tokio šedevro negali paprastai užversti ir padėti ant palangės. Turi dar bent kelias minutes pasėdėti ir gyliai įkvėpti, "perkratyti" savo vidinį pasaulį. Jau seniai neteko skaityti knygos, kuri taip užburtu, dėl kurios pamirščiau alkį ir troškulį , norėčiau tik skaityti.

Labai gerą įspūdį paliko ne tik pabaiga, bet visa knyga. Tiesiog dievinu 19a. rafinuotumą, eleganciją, kiek juokingą ir tuščią aukštuomenės gyvenimą ir dramas, problemas, kurios kyla iš tuštybės ir vaikiškumo. Vienintelis užuojautos, nuoširdžių jausmų, tikros meilės įsikūnijimas Levas Nikolajavičius Miškinas galiausiai išprotėja susidūręs su tipiška, dramatizuota visuomene. Nes meilės kupinam žmogui ten ne vieta, nes jis tame pasaulyje tik idiotas. Jis nesuprato "Kaip galima praeiti pro medį ir nebūti laimingam, kad jį matai, kaip galima kalbėti su žmogumi ir nebūti laimingam, kad jį myli", todėl gyvenimas Rusijoje, jam buvo per daug atšiaurus. Jis mylėjo visus ir nuolat dėl to kentėjo, jis aukojosi, tačiau niekas nevertino jo aukos.

Fiodoras Dostojevskis labai gražiai ir subtiliai mokėjo žaisti sugretinimais, priešingybėmis. Gražiausiomis spalvomis nupiešęs kunigaikštį Miškiną, jis sukūrė kitą veikėja, visiškai į jį nepanašų - Ipolitą Terentjevą. Jaunas vaikinas sirgęs džiova, kuriam gyventi buvo likę visai nedaug laiko, niekada nepraleisdavo progos pademonstruoti savo negalią, pasišlykštėti, koks bjaurus pasaulis. Kunigaikštis taip pat sirgo, ilgai gydėsi, bet niekada neprarado pozityvaus požiūrio, meilės gyvenimui, nesipuikavo savo liga, o Ipolitas nuolat jautėsi nuskriaustas ir nuolat pykdavo, nes žmonės jo nesigailėdavo (o jei gailėdavo - irgi pykdavo). Visgi, ir šis veikėjas, nors nieko nemylėdamas ir bandydamas parodyti kokie visi jam blogi (net bandė nusižudyti visiems matant. Viena priežastis - jis pats norėjo pasirinkti savo mirties datą, kita (ne tokia ryški ir matoma) - jis norėjo parodyti žmonėms kaip labai jam reikėjo meilės ir kokie jie visi jam neteisingi, kad jie nesugebėjo jo išsaugoti), bandė įtikinti skaitytoją, kad jis, padėjęs knygą ir pradėdamas veikti, gali padaryti visiškai viską. Mes esam sveiki, kupini energijos, nesergam mirtina liga, tai ko mums dar reikia? Juk mes turime visas priemones tikslui pasiekti.

Romano moterys, taip pat buvo ne eilinės. Viso bent šiek tiek pakvaišusios, piktos, pašaipios, bet tiesa yra ta, kad joms tiesiog reikėjo meilės. Jos jautėsi nieko nevertos, susitepusios (ypač Nastasja Filipovna), nesijautė vertos meilės, todėl užsidėjusios pašaipių moterų kaukes bandė slėptis nuo pasaulio. Stūmė meilės vertus vyrus nuo savęs, iš jų šaipėsi vien dėl to, nes bijojo, kad jos nevertos to tyro jausmo.

Belieka pridurti, kad jau seniai neteko skaityti knygos, kuri taip užburtu, dėl kurios pamirščiau alkį ir troškulį , norėčiau tik skaityti. Autorius, paryškindamas 19a. Rusijos aukštuomenės žmonių charakterio bruožus (nors, tiesa sakant, apsidairę tuos bruožus išvysime ir šiandien, mus supančioje aplinkoje. O gal net ir savyje) atskleidė, kad visiems mums svarbiausia yra meilė, tik mes jos bijome, nemanome esą verti, todėl užsidedame kaukes ir skaudiname tiek kitus, tiek save pačius. Mes per daug dėmesio skiriame nereikšmingiems, kvailiems barniams ir dažnai pamirštame apsižvalgyti ir pasidžiaugti mus supančiu grožiu ir gėriu.

David Leigh, Luke Harding "WikiLeaks. Juliano Assange'o karas prieš slaptumą".

"Sykį aplinkiniuose miškuose, šalia Elinghem Holo žemių, vyko medžioklė su skalikais. Assange'ui ji priminė jo paties medžioklę. Argi jis - ne...

David Leigh, Luke Harding "WikiLeaks. Juliano Assange'o karas prieš slaptumą".

"Sykį aplinkiniuose miškuose, šalia Elinghem Holo žemių, vyko medžioklė su skalikais. Assange'ui ji priminė jo paties medžioklę. Argi jis - ne tas raudonai vilkinčių medžioklių ir šunų persekiojamas žvėris, prie kurio neišvengiamai artinasi kaltintojai ir JAV žvalgybos agentai, supantys jį iš visų pusių pagal medžioklės garsą?" (28 p.)

Galima teigti, kad šis blyškus albanosas J. Assange šiuo metu yra nekenčiamiausias žmogus pasaulyje - nr. 1. Bent jau Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Pasaulyje J. Assange ir jo tiriamosios žurnalistikos organizacijos (kaip jis ją įvardija) "Wikileaks" vardas pradėtas plačiai aptarinėti 2010 metais, kai ši paviešino daugybę slaptų dokumentų, atskleidusių politinius pasaulio žaidimus.

Vieni J. Assange laiko informacijos mesijumi, kiti neapkenčia dėl jo skleidžiamos informacijos. Gerai tai ar blogai, dabar nebūsiu linkęs kvestionuoti, mat šį klausimą būtų galima tirti disertacijoje arba bent jau bakalauriniame darbe, o ne apžvelgiant knygą.

Knygą apie "Wikileaks" vertinau atsargiai, kritiškai (kaip ir patį reiškinį). Lietuvos žiniasklaida turi ypatybę dažnai "užvėluoti" nagrinėdami užsienio naujienas, todėl ir čia informacija pradėjo plisti tik po kelių mėnesių, o kai kuri informacija visai nepasirodydavo. Tačiau lygiai taip pat mūsų žiniasklaida turi ypatybę vieną ar kitą reiškinį "užbombarduoti" naujienų srautu, kuris pradėjo plisti po 2010 metais balandžio 5 dienos išplatinto "Wikileaks" įrašo, kuriame matyti kaip amerikiečių sraigtasparniai Irake 2007 metų liepos 12-ąją apšaudė grupę žmonių, tarp kurių buvo du "Reuters" žurnalistai. Po šio įvykio "Wikileaks" Lietuvos žiniasklaidoje pradėjo įgauti šiokio tokio svorio, kurio nebuvo iki šiol.

Pasirodė ir daugiau, iki šiol buvusių slaptų dokumentų, kurie "atskleidė" mūsų politikų, verslininkų tam tikrus užkulisinius susitarimus.

Rašau "atskleidė" kabutėse, kadangi manau, jog yra naivu tikėti, kad viskas, ką "Wikileaks" akcentavo kaip "slaptų dokumentų atskleidimą prieinamą visuomenei" yra visiškai tiesa.

Italų semiotikas, filosofas, rašytojas Umberto Eco kelia panašias mintis, sakydamas, kad "Wikileaks" tiesiog parodė "tinginiams kelią", padėjo informaciją "ant lėkštutės".

Jis teigia, kad "WikiLeaks" paviešintuose pranešimuose, kuriuos Amerikos ambasados siuntė Hillary Clinton, rašoma tai, kas prieš savaitę buvo publikuota žurnale "Newsweek". Kaip matote, skirtumas tarp tikrovės ir fikcijos - nežymus."

Pačią knygą reikėtų skaityti kritiškai ir atsirenkant faktus nuo galimų pramanų.

Knygos stilius "imlus" skaitymui - parašyta publicistiškai, derinant tam tikrą dramos ir trilerio santykį. Beveik iš kiekvieno skyriaus būtų galima sukurti serialo seriją. Pradžioje pamėtyta detalių apie patį "veikėją", kuriamas šioks toks "blyškus" jo portretas. Neatsitraukiama ir nuo jo artimiausių žmonių, kuriems irgi skiriamas dėmesys, vieniems daugiau, kitiems mažiau.

"Assange'as didžiąją laiko dalį būdavo nepagaunamas, mobiliuosius telefonus, elektroninio pašto adresus ir koduotas pokalbių svetaines keisdavo taip pat dažnai kaip ir gyvenamąją vietą. Kartkartėmis pasirodydavo su kokiu kolega - žurnalistu, programišiumi, teisininku ar šiaip neįvardytu pagalbininku, nors dažniausiai visur keliaudavo vienas. Niekada nebuvo įmanoma žinoti, kurioje laiko zonoje jis yra. Jį, rodos, mažai tejaudino net dienos ir nakties skirtumas, veikiantis daugelį žmonių." (16 p.)

Vėliau knygoje daugėja pasakojimo detalių apie "Wikileaks" suklestėjimą, esamą Olimpą, suklupimą ir galimą žlugimą.

"The Guardian" žurnalistai D. Leigh ir L. Harding nusipelno liaupsių už įtaigiai parašytą kūrinį, kuri malonu skaityti ir labai sunku atsitraukti.

Dalis liaupsių keliauja ir vertėjai Jurgai Grunskienei - kliuvo gal tik kelios vietos, kuriose naudojami kariniai terminai arba kompiuterių technologijų ypatybės.

Nors tai daugiau ar mažiau literatūrinis kūrinys, tačiau žinant, kad jį rašė žurnalistai, pasigedau literatūros, naudotų šaltinio sąrašo. Tuomet ir visa knyga atrodytų rimčiau, bei leistų labiau pasigilinti į "Wikileaks" analizę. Dabar šiek tiek "profaniška".

Bent jau tai, kas yra išleista lietuvių kalba apie "Wikileaks" reiškinį (o yra labai mažai), tai, bent jau kol kas, yra geriausia.

Toliau lieka laukti.

Dviejų leidyklų - "Knygiaus" ir "Kitų knygų" - tandemas planuoja išleisti J. Assange memuarų knygą "WikiLeaks" prieš pasaulį: mano istorija", jei tik ši bus užbaigta.

"What are the differences between Mark Zuckerberg and me? I give private information on corporations to you for free, and I'm a villain. Zuckerberg gives your private information to corporations for money and he's Man of the Year." - Julian Assange

"Stepių vilkas", tai atsiskyrėlis ir vienišius Haris Haleris. Nuo visuomenės nutolęs herojus, kuris smerkia miesčionišką, saugų, tvarkingą gyvenimą. Jis nusivylęs biurgerišku gyvenimo būdu, nemato jame prasmės, nes...

"Stepių vilkas", tai atsiskyrėlis ir vienišius Haris Haleris. Nuo visuomenės nutolęs herojus, kuris smerkia miesčionišką, saugų, tvarkingą gyvenimą. Jis nusivylęs biurgerišku gyvenimo būdu, nemato jame prasmės, nes žmogus taip gyvendamas nieko nekuria, jis tik prisitaiko. Haris Haleris mano, kad toks gyvenimo būdas yra amžinas, jo negalima pakeisti, tačiau ir pats herojus tuo pačiu metu jo neapkęsdamas, jo ilgisi. Jame kovoja dvi viena kitai prieštaraujančio jėgos. Ši vidinė disharmonija verčia herojų galvoti apie savižudybę. Vienintelė išeitis išsigelbėti, tai pabandyti pamilti gyvenimą, išeiti iš savo kiauto ir pajausti gyvenimo malonumą.

Knyga nelengvai skaitoma,nes sunku įsijausti ir suprasti herojaus gyvenimo būdą, kai gyveni visai priešingą, būtent tą, kurį jis smerkia.

"Šizofrenija - tokia liga, kai tu nebesugebi funkcionuoti taip gerai, kaip galėtum." Todėl net ryškiausias talentas priverstas trauktis į šešėlį, į vietą, kurios visuomenė yra linkusi vengti. Tačiau net sutrikimų turintis...

"Šizofrenija - tokia liga, kai tu nebesugebi funkcionuoti taip gerai, kaip galėtum." Todėl net ryškiausias talentas priverstas trauktis į šešėlį, į vietą, kurios visuomenė yra linkusi vengti. Tačiau net sutrikimų turintis žmogus nuolatos ieško būdų save išreikšti, tapti neatsiejama pasaulio dalimi. Apie tokį asmenį rašoma Steve Lopez knygoje "Solistas".

Istorija prasideda nuo atsitiktinumo - žurnalistas, bežygiuodamas Los Andželo gatvėmis, pastebi varganą vidutinio amžiaus vyrą, grojantį smuiku. Susižavėjęs muzikanto atliekama melodija, užkalbina jį ir, po trumpo pašnekesio, pažada sugrįžti dar kartą. Taip pradedamas tiesti tiltas tarp žmonių, kurie nė nenutuokia, kaip pakeis vienas kito gyvenimą.

Žurnalistas Styvas, spaudžiamas artėjančių darbų pateikimo terminų, nusprendžia savo skiltyje aprašyti sutiktą benamį muzikantą - Natanielį. Graudinantis pastarojo likimas paliečia ne vieno skaitytojo širdį ir sulaukia netikėto atgarsio - žmonės ima domėtis Natanielio padėtimi, stengiasi prisidėti prie sąlygų gerinimo. Straipsnis, turėjęs pasirodyti vos kartą, išsirutulioja į pastovius pasakojimus ne tik apie muzikantą, bet ir apie kitus benamius, psichinių sutrikimų turinčius asmenis. Styvas, būdamas tarpininku, įsijungia į socialinę veiklą, šviečia visuomenę be pagražinimų pasakodamas visas to pasaulio aktualijas. Tuo užsiimdamas jis ne tik atranda nišą žurnalistikoje, bet ir įgyja draugą, kadangi su Natanieliu užmezga savitą ryšį.

Natanielis, nepaisant jo ligos paskatintų nesusivaldymo akimirkų, žavi savo paprastumu ir nuoširdumu. Jis yra "žmogus be kaukės, jo gyvenimas - atversta knyga". Ir nesvarbu, kad jo kelyje daugybė kliūčių. Šis vyras dega meile muzikai, ypač - Bethovenui, ir jai atiduoda visą save. Natanielis parodo pasauliui, jog svarbu daryti tai, ką dievini, o visa kita tėra tolimi dalykai, dėl kurių neverta jaudintis.

Knyga paremta tikrais faktais, išgyventais ir patirtais paties jos autoriaus. Tai suteikia artumo ir realybės įspūdį. Pastarąjį sustiprina ir pasakotojo stilius, kuriame meniškumas stipriai susietas su publicistika - tai, be abejo, lemia ir autoriaus darbas žurnalistikos srityje.

"Solistas" skatina susimąstyti tiek apie savo, tiek apie kitų žmonių gyvenimus, tarpusavio santykius. Verčia suvokti, jog net atsitiktinumai gali tapti svarbia mūsų istorijos dalimi. Kviečia praplėsti suvokimą apie kitą visuomenės pusę, kurios likimas dažnai nutylimas, jos vidinį pasaulį.

"Nano-Optics"



Tai knyga, skirta specialistams, kurių darbas vienaip ar kitaip siejasi su modernių optinių sistemų konstravimu ar naudojimu. Nano-optika - tai mokslo šaka, kuri nagrinėja optikos fenomenus ir technologijas...

"Nano-Optics"



Tai knyga, skirta specialistams, kurių darbas vienaip ar kitaip siejasi su modernių optinių sistemų konstravimu ar naudojimu. Nano-optika - tai mokslo šaka, kuri nagrinėja optikos fenomenus ir technologijas veikainčius nanometrų skalėje. Čia ne tik priartėjama, bet dažnai ir peržiangiamas šviesos difrakcinis barjeras. Tai labai greitai besipliačianti mokslo ir technologijų sritis, kuri eina koja kojon su naujais nanotechnologijų išradimais ir iššūkiais, kur reikalingi vis tobuliasni optiniai įrankiai ir metodai vis mažesnių matmenų fabrikacijai, manipuliacijai ir charakterizacijai.

Šioje knygoje plačiai aprašoma nano-optikos teorija ir laboratorijose naudojamos technologijos, kurios reikalingos suprasti nano-optiką ir dirbti šioje srityje. Čia plačiai nusakomos nano-optikos technologijų pritaikymai ir tyrimų kryptys nuo kvantinės optikos iki biofizikos.

Roma. Garsi, didinga ir nepamirštama. Ji tarsi traukos centras, į kurį tiesiog traukte traukia. Ir kogi ten ieškome, ko tikimės? Galybės ar neatmenamų laikų dvasios? Matyt, ten keliaujame tikėdami, jog kažkada jai suteiktas...

Roma. Garsi, didinga ir nepamirštama. Ji tarsi traukos centras, į kurį tiesiog traukte traukia. Ir kogi ten ieškome, ko tikimės? Galybės ar neatmenamų laikų dvasios? Matyt, ten keliaujame tikėdami, jog kažkada jai suteiktas epitetas Amžinoji tokia ir yra. Ieškome to, ką kažkada joje rado jos kūrėjai, gyventojai ir atvykėliai. Patyrusi daugybę negandų, sunkumų ir išbandymų ji vis sugebėjo pakilti. Sugebėjo kaskart užburti ir pašaukti keliaujančius. O kaipgi nukeliauti ten, kur Romos Respublika išgyvena paskutiniuosius gyvavimo metus? Kaip išgirsti ir patirti tai, ką jautė anuomet ten gyvenusieji, valdžiusieji ir kūrusieji? Atradau būdą ir noriu Jums jį rekomenduoti.

Tereikia į rankas paimti garsiosios australų autorės C. McCullough knygą "Pirmasis Romoje". Tai pirmoji knyga iš serijos skirtos Romos istorijai. Pirmoji knyga tiesiog prikaustė mano dėmesį, įtraukė į įvykių sūkurį ir pasėjo manyje norą įveikti visą šią knygų seriją. Bet luktelkit. Pradėkime nuo pirmosios dalies. Tad štai.

"Pirmasis Romoje" - įspūdingo storio knyga, bet tiesiog to nepajunti, kai versdamas puslapį po puslapio patenki į laikus, kai politinėje Romos arenoje ryškėja garsaus karvedžio Gajaus Marijaus asmenybė, o šalia ir Liucijaus Kornelijaus Sulos portretas. Knygoje šalia šių į Romos istoriją įėjusių garsių karvedžių ir politikų gyvenimo istorijų randame ir kasdienio gyvenimo smulkmenų. Knygoje autorė stengiasi perteikti tų laikų gyvenimo detales, taip padėdama skaitytojui susikurti vaizdinį, kokia buvo Romos imperija. Ši istorija pilna tikrovės vaizdų ir į istoriją patekusių momentų. Tad drąsiai galiu teigti, jog autorė savo skaitytojams padovanojo galimybę susipažinti su Romos imperija, jos politine ir karine politika ir socialiniu gyvenimu.

Šią knygą drąsiai galiu rekomenduoti kitiems. Ji paliko man didžiulį įspūdį ir pateko į geriausių mano skaitytų knygų sąrašą. Ir tik patvirtino mintį, jog visais laikais ir visame pasaulyje yra dalis žmonių, kuriems valdžios troškimas yra pagrindinis tikslas ir jie jo siekia visomis įmanomis, o kartais ir neįmanomomis priemonėmis.