Tęsiant Knygų iššūkio tradiciją, atėjo laikas pabandyti apdainuoti "Vilko valandą". Sunku kažką pasakyti apie knygą, kurios recenzijos pasiliejo vos tik jai pasirodžius. Galbūt lengviausia pradėti nuo to, kas man...

Tęsiant Knygų iššūkio tradiciją, atėjo laikas pabandyti apdainuoti "Vilko valandą". Sunku kažką pasakyti apie knygą, kurios recenzijos pasiliejo vos tik jai pasirodžius. Galbūt lengviausia pradėti nuo to, kas man labiausiai patiko.

Buvau nuoširdžiai nustebinta bendros knygos kokybės. Visi veikėjai įdomūs - tiek pagrindiniai, tiek antraeiliai yra ryškūs, gyvi, nepagailėta pastangų sukuriant charakterius, išvaizdą, priešistorę ar pabrėžiant vieną kitą įdomesnę detalę, kas labai padėjo juos atskirti, nes jų yra daug, veikėjai lengvai įvedami į veiksmą, bet taip pat lengvai ir "šienaujami".

Man visada patinka skaityti knygas apie pažįstamas vietas, o Vilnius čia aprašytas nuostabiai. Daug detalių padeda susikurti galvoje ne tik Vilniaus ar ir kitų miestų vaizdus, bet ir atmosferą, o ji kaip geram siaubo filme ar trilery - skaitai ir laksto šiurpuliukai.

Dar noriu pagirti veiksmą. Jo daug, tikrai daug. Viskas vyksta greitai, guma netempiama ir nesvarbu iš kurio veikėjo perspektyvos pasakojamas skyrius - viskas yra lygiavertiškai įdomu. Tiesa, siužetas nėra absoliučiai nenuspėjamas ir einant link galo, galima mintyse pradėti dėliotis, kaip išsispręs vienas ar kitas konfliktas, situacija, bet skaitant paskutinius puslapius malonių staigmenų liko, ir svarbiausia, kad liko paslapčių, kurios tikiuosi bus atskleistos kitoje knygoje.

Tiesa, vien panegirikom užsiiminėti negalima. Buvo keletas vietų, kurios suerzino. Ir nors tai lyg ir turėjo pasitarnauti bendram knygos siužeto vystymui, tačiau, kai kūrinyje veikia protingi ir įžvalgūs veikėjai, kai kurios jų padarytos klaidos atrodo pernelyg kvailos. Galbūt galima pasikabinėti ir prie to, kad veikėjai gan paviršutiniški, o jų charakteriai nėra gilūs, tačiau kaip gerame veiksmo filme, jei siužetas geras, prie smulkmenų kabinėtis neverta.

Nikolajus Gogolis "Mirusios sielos"...

Kai knyga puiki, tai labai sunku pasidalinti įspūdžiais.. Ne todėl, kad būtų keblu išvardinti jos privalumus ar trūkumus, tiesiog norisi pasakyti daug, bet sakiniai dėliojasi kreivai...

Nikolajus Gogolis "Mirusios sielos"...

Kai knyga puiki, tai labai sunku pasidalinti įspūdžiais.. Ne todėl, kad būtų keblu išvardinti jos privalumus ar trūkumus, tiesiog norisi pasakyti daug, bet sakiniai dėliojasi kreivai šleivai... Susiduri su rašytojo didžiausia problema - kūrybiniu užtemimu... Ir nors vilku stauk... rašau, braukau, vėl iš naujo bandau ir kaip nesigauna taip nesigauna... Apima neviltis, bet pasiduoti lygioje kovoje negaliu sau leisti...

Pradėsiu nuo to, jog Nikolajus Gogolis mane įvedė į rusų literatūrą... Tai pirmoji ruso rašytojo knyga, kurią perskaičiau... Ir nors knygoms tautybė nesvarbi, kaip ir skaitytojui (bent jau turėtų taip būti), bet rusų literatūra yra KAŽKAS TOKIO, apie ką yra šnekama, kaip apie ypatingą ir itin reikšmingą... Ilgą laiką galvojau, jog tai tiesiog žmonių sentimentai... (lietuviškasis plikbajorio kompleksas matyt čia suveikė: visa, kas rusiška - atmesti....) Visgi nepabandyti žmogus tiesiog negali, negalėjau ir aš, ir ačiū dievui pabandžiau... Nors tai pirmoji, ir kolkas vienintelė, ruso literato knyga, kurią perskaičiau, tačiau sustoti neketinu... Kodėl? Todėl, kad rusų literatūra plati, kaip pati Rusija: su savo didybe, kazokišku ūpu, skurdu ir auksu...

Tikrai nerekomenduočiau šios knygos mokyklinio amžiaus skaitovams, ne dėlto, kad manyčiau, jog jie kvaili... tikrai ne... Šiai knygai reikia subręsti, gauti gyvenimiškos patirties, kitu atveju vargu ar iš jos pasiimsi, ką galėtum... Subtilus humoras, meistriškas autoriaus mokėjimas pasišaipyti iš bajoriškojo luomo atstovų ydų.. skaičiau ir kėlė šypseną, kartais net juoką pasakojimi pagrindinio herojaus Čičikovo nuotykiai... O jų būta įvairiausių...

Ši Nikolajaus Gogolio novelė susideda iš dviejų dalių... Antroji dalis nebaigta... Čia gal ir būtų visai smagu truputį papasakoti istoriją, kodėl antrosios dalies autorius nebaigė... Trumpiausias atsakymas - numirė... Bet jis būtų ne visai tikslus... Išleidęs pirmą knygos dalį, N. Gogolis susilaukė kritikos, jog labai tendencingai ir ganėtinai per stipriai pasišaipė iš bajoriškojo sluoksnio... Galbūt būta ir kitų paskatų, bet fakto nepaneigsi, jog Gogolis sugalvojo ir parašė antrąją dalį, kurią pats sunaikino... tada, matyt, užėjus kūrybiniam marazmui, sugalvojo, kad reikia vėl atkurti ką buvo parašęs... kaip katė su kačiukais... O galutiniam variante kai ką pats autorius išmetė, neaišku dėl kokių priežasčių, ir mus pasiekusi antroji dalis ne visus skyrius turi, kai kur trūksta žodžių... Toks ne visai suredaguotas darbas...

Visgi apie antrąją dalį nenorėčiau išsiplėsti... Nepasakyčiau, kad ji labai nublanksta prieš pirmąją, tačiau kažko kūrybiškai naujo ir įdomaus vargu ar berastum..

Na o pirmoji dalis - tai aukso luitas... Atrodytų absurdiškas yra pagrindinio herojaus planas nusipirkti mirusias mužikų sielas, tačiau bajorų charakteriai pavaizduoti taip įtikinamai ir tokie žavūs, kad dar labiau pastiprina tą apsurdiškumo skonį.. o tai atveria kelią į šypsenas...kartais nesijuokti iš aprašomų įdomybių tiesiog neišėjo... Jokiu būsu nenoriu pasakyti, kad skaitysite ir kvatositės už pilvų susiėmę... Gogolis iš tiesų suprato, kas yra subtilus humoras ir puikiai tai iliustravo šioje novelėje.. Ar bent jau jo humoro jausmas artimas manajam...

Kas iš tiesų įtraukia šioje knygoje, tai kad neįmanoma nuspėti kas bus... pavyzdžiui ilgai autorius vedžioja skaitytoją už nosies ir nepasakoja, kas tas Čičikovas yra, o juk pagrindinis veikėjas... arba kodėl jis nusprendė supirkinėti mirusias mužikų sielas.... knygoje nuolat paliekama šiokia tokia intriga... tad numesti knygos į šalį tikrai nesinori, nes kyla žingeidus noras sužinoti: o kas bus toliau?

Didžiausia kritika šiai knygai būtų, kad antros dalies vargu ar reikėjo... bet ši kritika tokia menka, kad ji nublanksta kaip smilga rūke...

Amerikiečių rašytojos istorinis romanas. Susipina praeitis ir dabartis, neapsieita be meilės, išdavysčių ir paslapčių . Nužudomas gražuolis Medičis, po kelių metų, Mona Liza užkariaus jo sūnėno širdį, tačiau po visos...

Amerikiečių rašytojos istorinis romanas. Susipina praeitis ir dabartis, neapsieita be meilės, išdavysčių ir paslapčių . Nužudomas gražuolis Medičis, po kelių metų, Mona Liza užkariaus jo sūnėno širdį, tačiau po visos tragedijos ji turi pasitelkti visą savo sumanumą, kad išsipainiotų iš paslapčių tinklo. Taip taip, čia ta pati Mona Liza, kurią nutapė Leonardas da Vinčis!

Nepasakyčiau, kad knyga patiko, tiikėjausi daugiau. Erzino tas smulkmeniškas nusikaltimų, kraujo aprašymas. Bet istorinių asmenybių paveikslai labai įtaigiai aprašyti. Kas ten žino, gal iš tiesų taip ir buvo? Gal jaunasis dailininkas da Vinčis iš tikrųjų pamatė jauną žavią panelę ir panoro žūt būt ją nutapyti? Leiskim savo fantazijai lietis šia kryptimi ir nevaržykim jos.

Psichologinis romanas apie jausmus, iškylančias moralines problemas žmogaus gyvenime. Jaunas leitenantas vienos vakarienės metu susipažįsta su namų šeimininko dukra, tačiau nepastebi, kad ji negali vaikščioti.Tas jį labai...

Psichologinis romanas apie jausmus, iškylančias moralines problemas žmogaus gyvenime. Jaunas leitenantas vienos vakarienės metu susipažįsta su namų šeimininko dukra, tačiau nepastebi, kad ji negali vaikščioti.Tas jį labai sukrečia ir bandydamas užglaistyti savo netaktą vis labiau klimsta į kaltės, gailesčio ir savigraužos liūną.

Knyga man patiko, tiesą sakant, negalėjau atsitraukti, kol visos neperskaičiau. Lyg ir paprasta savo siužetu, bet minčių, jausmų narpliojimas padaro ją neprastą. Iš tiesų, žmogus juk nieko blogo nenorėjo, tiesiog pagailėjo jaunos mergaitės, norėjo praskaidrinti jos vienišas ir liūdnas dienas, paskatinti gydytis. Bet net pats nepastebėjo kaip visa jo užuojauta, savigrauža, pastovus ginčyjimasis tarp gailesčio ir noro bėgti kuo toliau, susipynė į vieną didelį kamuolį, kuris visu greičiu lėkė žemyn nuo kalno.

Bet nuo to laiko aš galutinai įsitikinau: joks nusikaltimas negali būti pamirštas, kol jį atsimena sąžinė.

Tai antroji mano pažintis su Zveigo kūryba ir tikrai ne paskutinė, jo kūriniai skatina mane susimąstyti ir giliau pažvelgti į save, juk per tą dabartinį lėkimą, kartais tai pamirštam.

Šiuo metu gyvenu toje pačioje gatvėje, tarp tų pačių dviejų bažnyčių. Buvo įdomu paskaityti ir palyginti, ar labai ji pasikeitė. Taip pat, literatūrą mėgstantis bičiulis parekomendavo šią knygą, kaip labai neblogą. Ir...

Šiuo metu gyvenu toje pačioje gatvėje, tarp tų pačių dviejų bažnyčių. Buvo įdomu paskaityti ir palyginti, ar labai ji pasikeitė. Taip pat, literatūrą mėgstantis bičiulis parekomendavo šią knygą, kaip labai neblogą. Ir perskaičius supratau, kad mūsų skoniai labai skiriasi. Nenoriu nieko įžeisti ir galiu tvirtai pasakyti, kad tai grynai skonio reikalas, bet man ši knyga nepatiko. O priežaščių yra net kelios:

1. Knyga neturi siužeto - visa knyga yra tiesiog prisiminimai, svarstymai, apmąstymai. Ir pastarieji man nelabai patrauklūs, nelabai aktualūs, tos problemos tokios banalokos, visai nesukretė, neatvėrė akių, nieko neparodė, kas ir taip nebūtų seniai aišku. Juk visi žmonės turi sunkių minčių ir abejonių, kodėl rašytojo, kuriam sunkiai sekasi rašyti, istorija yra verta knygos?;

2. Knygoje pilna retorinių klausimų apie gyvenimo prasmę/neprasmę ir tai labai erzina, nes žmogau, tu gali mąstyti klausimais, bet kai rašai knygą, reikia ne vien klausimų, kurie taip niekur ir nenuveda, reikia dar ko nors. Aš skaitau knygą, ne tam, kad galėčiau įsijaust į psichoterapeuto rolę, todėl nepatiko man tie klaustukai: ar aš per senas, ar per jaunas, kodėl keliauju, kodėl kalbu, tai, ką kalbu, kodėl jaunystė buvo tokia o ne kitokia ir t.t.;

3. Sovietmetis man nekelia nostalgijos (matyt per jaunoje iš tų visų prarastųjų kartų gimiau), nieko artimo aš neradau tose aplinkybėse, jos, kaip tik, man sukelia kažkokį nemalonų pojūtį - lygtais nerimą, lygtais apgailestavimą...;

4. Stilius nėra pats maloniausias mano akiai - yra nemažai tokių atseit "kietų" kalbos elementų, tokių kaip rusiški, angliški intarpai, žargonai ir pan. Sakiniai trumpi, kas nėra blogas bruožas, bet šioje knygoje kažkodėl man nejaukus jų trumpumas, lyg skaityčiau ne knygą, o pirkinių sąrašą ar policijos raportą...

Na gal ir tiek, nebeburnosiu. Manau, kad nemažai žmonių šioje knygoje rastų ir gerų bruožų, ir artimų išgyvenimų. Aš neradau ir tai, greičiausiai, mano pačios problema, ne gerbiamo E.Ališankos.

Tuštybė, kankinantis mandagumas ir... kuris kurį "perspjaus"...

Mano požiūriu ši knyga savo laikmetį jau atgyveno. Jos, kaip romano, kuris graibstomas iš lentynų, skolinamas, patyliukais perduodamas iš rankų į rankas, apie...

Tuštybė, kankinantis mandagumas ir... kuris kurį "perspjaus"...

Mano požiūriu ši knyga savo laikmetį jau atgyveno. Jos, kaip romano, kuris graibstomas iš lentynų, skolinamas, patyliukais perduodamas iš rankų į rankas, apie kurį kuždamasi mergaitiškuose susibėgimuose, dėl kurio raustama ir aikčiojama, era jau savo pasiekė ir spėjo nublankti. Skaičiau kaip romaną, kuris nėra labai įdomus, aktualus ir keliantis emocijas. Tačiau, yra viena mintis, kuri mano skaitymą pavertė kiek intriguojančiu, įdomesniu ir net privertė ieškoti gyvenimiškų atitikmenų šiomis dienomis "rezgamuose" romanuose (ne knyginiuose, o gyvenimiškuose). Kas yra bendra tarp griežtomis taisyklėmis išauginto jaunimo ir tarp šiuolaikinio, kurio, berods didžiausias tikslas - apeit, paneigti ir sunaikinti visas taisykles, bei normas?

Kiek išvaizda, padėtis visuomenėje buvo ir yra svarbus pasiekimams gyvenime? Kiek toks požiūris į gyvenimą yra gajus dabar? Ar tai - atgyvena? Visgi manau, kad ne. Tik kiek pasikeitė padėties siekimo visuomenėje būdai, "patobulėjome" įtakingumo, bei įtakingų partnerių paieškose, kai savo išvaizda siekiama užkariauti tik tam tikros "rūšies" atstovus. Rūšis ši grupuojama ir "reitinguojama" pagal pajamas, žinomumą ir pan.... O esmė liko ta pati....

Gera vis dėlto žinoti, kad ne tik šiame romane, bet gal ir gyvenime tuštybę užgožia nuoširdumas, titulą - paprastumas, pasipuikavimą prieš kitus - jausmai, apsimestinį padorumą - emocingumas. Taip, kaip ir šio romano pagrindinių veikėjų taip puoselėtas puikavimasis grožiu, paveldėta padėtimi visgi yra nugalimas nuoširdaus bendravimo, emocijų, jausmų.

Keista skaityti apie tai, kaip jauni veikėjai įpratę savo laimę sieti su įtakingumu, kurį, jiems perduos (ar perdavė) tėvai. Pagrindinė veikėja Ana Eliot - lyg balta varna tuščiagarbio, tik "blizgią" išorę puoselėjančio tėvo - dvarininko šeimoje. Išskirtine ji jaučiasi, nes nepritampa savo požiūriu į gyvenimą, gyvenimo partnerio pasirinkimą, nes yra ne tik graži ir aikštinga "tėvelio princesė"... Kreivai aplinkiniai, o ir artimieji į ją žiūri jau vien dėl to, jog būdama dvidešimt septynerių dar nėra sukūrusi šeimos. Oho, kokia nelaimė moteriai, kokia gėda jos šeimai! Kokios auklėjimo spragos! O gal kokios spragos tėvų įtakingume visuomenei? Tikras jaunos moters (na, ne tokios jau ir jaunos tuometiniu požiūriu) gyvenimo košmaras! :) Štai tokį "nemalonumą" imasi "tvarkyti" Anos artimieji, o svarbiausią vaidmenį prisiima draugė: "... negi ji, devyniolikmetė, susižadės su vaikinu, kuris, be gerų asmeninių savybių, neturi daugiau nieko, ir jokių vilčių praturtėti, nebent prasigyventų iš savo labai nepatikimos profesijos, bet ir čia jis neturi jokių pažinčių, kurios garantuotų tolesnį kilimą tarnyboje; taip, su juo Ana tikrai prapultų, baisu apie tai net pagalvoti! Ana Eliot, tokia jauna; ją dar mažai kas pažįsta, ir staiga pasičiups kažkoks pašalietis, be ryšių ir be turtų; jis gi įstums ją į vargą ir nerimą, pražudys jos jaunystę, padarys ją žeminamai priklausomą!" (p.27) Taip prispausta jauna, gležna ir nelabai dar tvirtai ant žemės stovinti (ne kojų, o nuomonės turėjo prasme) Ana nutraukia sužadietuves su visuomenėje nereikšmingu, tačiau mylimu jūrų laivyno karininku. ..

Bet jaudinantis romanas prarastų pusę savo grožio, jei nevirstų į pasaką laiminga pabaiga. Pasaka, kurioje bjaurusis ančiukas - t.y. beturtis, neperspektyvusis, neįtakingasis, bet patrauklus, ambicingas (ir paslapčia vis tik mylimas) karininkas po ilgų septynerių metų nevirstų žavia, bei kitų panelių geidžiama gulbe - praturtėjusiu kapitonu, vis dar patraukliu ir tiek pat ambicingu, ir vis neatleidžiančiu mylimajai (buvusiai?) už atstūmimą...

Ar gerai tuščiagarbio tėtušio apžiūrėtas dienos šviesoje "naujai atgimęs" karininkas atitiks sukurptus reikalavimus ir tiks aikštingajai dukrytei, kuri jau dabar savo apsisprendimą pareiškia tvirtai? Ar padėtis ir gražiai skambanti pavardė pakels dvarininko šeimos prestižą? Kas nugalės šioje padorumo, pasipuikavimo, tuštybės, įtakingumo ir titulų svarbumo kovoje?

Ech, meilė nugali viską... Net ir tokius "paveldėtus", primestus gyvenimo principus. O ir pergudrauti apsimestinį mandagumą ir rungtyniaujantį puikavimąsi tarp šeimų tik ji viena tegali!

"... kokie nereikšmingi esame už savo artimųjų rato ribų." (p. 40)

Geriausia iki šiol skaityta mokslinė knyga! Mark Lynas joje apibendrino dešimtis tūkstančių mokslinių straipsnių, susijusių su klimato kaita, ir suskirstė juos visus į 6 kategorijas pagal tai, kokią įtaką pasauliui ir...

Geriausia iki šiol skaityta mokslinė knyga! Mark Lynas joje apibendrino dešimtis tūkstančių mokslinių straipsnių, susijusių su klimato kaita, ir suskirstė juos visus į 6 kategorijas pagal tai, kokią įtaką pasauliui ir atskiroms jo vietoms turėtų kiekvienas pakilęs laipsnis Celsijaus. Taigi, knygoje skyriai taip ir suskirstyti: 1 degree, 2 degrees, ... Knygoje ne tik nagrinėjamas temperatūros kilimo poveikis atskiroms pasaulio vietovėms kaip Šiaurės-Pietų polių bei kalnų ledynams, vietovėms, tokioms kaip Nyderlandai, Niu Orleanas, Bangladešas, kurios dėl jūros lygio kilimo didelė tikimybė būti užlietoms (ne visiškai), Brazilijos miškams, koralams, ištisoms gyvūnų rūšims, gėlo vandens atsargoms ir t.t. Taip pat pasakojama kaip žmonės reaguotų, gyvendami, jau ženkliai pasikeitusiame pasaulyje. Karai, įtraukiant atominius ginklus, žmonių invazija iš vietovių, višiškai netinkamų gyventį į šiek tiek palankesnes, milijonai mirčių dėl užteršto oro (anglies dvideginiu ir metanu) bei maisto stygius būtų žmonių kasdienybę lydintys įvykiai. Knyga, priverčianti mane susimastyti, kaip aš galiu prisidėti prie gamtos ir klimato gerovės...Tikrai rekomenduoju!

Mus supa didžiulis pasaulis su savo gėriu ir blogiu, su nuolatinėmis skaudžiomis patirtimis ir naujais pakilimais. Kaskart išgyvendami sunkumus po jų vis keliamės, vis tikime, vis viliamės, vis norime. Norime, kad pagaliau...

Mus supa didžiulis pasaulis su savo gėriu ir blogiu, su nuolatinėmis skaudžiomis patirtimis ir naujais pakilimais. Kaskart išgyvendami sunkumus po jų vis keliamės, vis tikime, vis viliamės, vis norime. Norime, kad pagaliau pasiektume tą momentą, po kurio nebekrisime žemyn. Bet ir vėl. Vėl krintame ir keliamės.

Tokių gyvenimiškų kritimų ir pakilimų pilna Jodi Picoult kūryba. Kiekviena jos knyga - tai naujas žvilgsnis į mus supančias socialines bėdas, negeroves ir kelius, kuriais nueina žmonės. Žmonės tokie pat kaip mes. Su tokiais pat trapiais gyvenimais kaip mūsų. Galbūt todėl šios autorės darbai palieka bėdsaką žmonių širdyse ir mintyse.

Prisipažinsiu, "Kita širdis" buvo pirmoji šios autorės skaityta knyga. Neturėjau su kuo jos palyginti, bet galiu tvirtai pasakyti, jog ji sukėlė nemažai minčių. Apie ką jos? Apie vaikų pasaulį, jiems daroma skriaudą, jų stiprybę. Apie tai, kodėl mūsų pasaulis toks ir nekitoks. Apie tai, kodėl šaukiamės Dievo ar Jį apleidžiame, kai mus užgriūna negandos. Ir apie tai, koks turi būti tvirtas, nuspresdamas, jog tas ar kitas žmogus nebevertas gyventi.

Knygoje sugulusi istorija tarsi nelaimių ir nesėkmių virtinė. Tarsi mėginimas parodyti, kiek gali pakelti moteris, netekusi savojo žmogaus automobilio avarijoje, paskui dar kartą netekusi atrasto gyvenimo draugo ir didžiausio turto - dukters. Tarsi norisi pasakyti stop. Juk tiek vienam žmogui per daug. Jis daugiau nepakels. Bet ir vėl. Sunki liga antrajai dukrai, kuri yra švyturys gyvenime, tikslas, dėl kurio gyveni ir tikėjimas, dėl kurio eini į priekį. Kiek gali paaukoti, kad šis vaikas gyventų? Matyt, viską ir dar daugiau. Širdis, kuri turi suplazdėti vaiko krūtinėje tampa pagrindine ir vienintele tavo gyvenimo siekiamybe. Bet jei ta širdis ne ta, kurios trokšti, ta, kuri tave skaudina, ta, apie kurią net nebūtum pagalvojęs. Priimtum? Reikia. Nes tik tokiu atveju vėl jausiesi laimingas, o svarbiausia gyvas.

O kaip tas žmogus, kuris atiduoda širdį ir taip jau atidavęs savo gyvenimą už tai, ko nepadarė? Jis teisus? Ar jis vertas pagarbos? Ar jis tikrai kitoks nei mes visi? Knygos autorė priverčia mintis skrieti, negali jų suvaldyti. Ieškai atsakymų - randi naujus klausimus. Mąstai. Tiki. Viliesi. Ir per kiekvieną knygos veikėją mėgini surasti save. Mąstyti, o ką darytum tu? Ar pamatytum ir pripažintum tavo vaikui daromą skriaudą? Ar atiduotum žmogų į mirties rankas, tikėdamas, jog jis to nepadarė? Ar paimtum jo širdį, kad tavoji gyventų?

Knyga. Tikra. Taikli. Ir verta dėmesio. Verta paimti ją į rankas. Verta savo mintis paleisti skrieti ir širdį plazdėti, kad suprastum, kas mus supa ir kokias istorijas išgyvena kiti. Nes kiti pavyzdžiai priverčia ne tik susimąstyti, bet ir pamatyti, pajusti ir pagelbėti.

Džiaugiuosi, kad ši knyga atkeliavo į mano namus ir į mano širdį.

Rūta

Knyga paslaptinga,intriguojanti, tiesiog tokia, kurios negali paleisti iš rankų. Perskaityti vienu atsikvėpimu iki galo verčia klausimas:"O kas bus toliau?" Čia pilna netikėtumų, sudėtingų situacijų. Neatsleistos mūsų ...

Knyga paslaptinga,intriguojanti, tiesiog tokia, kurios negali paleisti iš rankų. Perskaityti vienu atsikvėpimu iki galo verčia klausimas:"O kas bus toliau?" Čia pilna netikėtumų, sudėtingų situacijų. Neatsleistos mūsų šalies istorijos paslaptys: nesurastas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kapas, jo karfūna , suteikia autorės vaizduotei peno.Knygos herojė bando atskleisti šias paslaptis.Atsidurdama sudėtingose ir net pavojingose situacijose, ji ieško rakto, kaip įminti painias istorijos ir savo giminės mįsles. Keliaudami su ja galime pasigrožėti Vilniaus bažnyčių architektūra, prisiminti pagonybės laikų papročius. Autorė leidžia mums prisiminti XV-XVIII amžiaus įvykius ir iš jų staiga persikelti į XXI-ąjį amžių.

Lengvai skaitoma, pilna vertingų minčių, jauki knyga. Kundera meistriškai supina meilės, politikos, laisvės ir seksualumo temas į bendrą visumą. Tai nėra tipiškas romanas, kuriame pagrindiniai herojai yra dėmesio centre....

Lengvai skaitoma, pilna vertingų minčių, jauki knyga. Kundera meistriškai supina meilės, politikos, laisvės ir seksualumo temas į bendrą visumą. Tai nėra tipiškas romanas, kuriame pagrindiniai herojai yra dėmesio centre. Tomo ir Terezos likimai susipina nuo knygos pradžios, visgi joje pilna kitų istorijų, kurios kartais jungiasi tarpusavyje bet tuo pačiu metu teka sava vaga. Veiksmas vyksta okupuotoje Čekijoje, laikais, kai viskas keitėsi. Cenzūra viešpatavo ne tik literatūroje, bet ir paprastoje žmonių kalboje, jų kasdienybėje. Kundera pateikia daug gyvenimiškų įžvalgų, dalinasi savo idėjomis ir užduoda skaitytojui klausimus. Paradoksai, dilemos, Beethovenas, erotika.
Citata: "Mylėtis su moterimi ir miegoti su moterimi - ne tik dvi skirtingos, bet beveik priešingos aistros. Meilė - tai ne noras mylėtis (šis noras siejasi su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi)."
Knygoje daug dėmesio skirta kičo nagrinėjimui, tai apsunkina ir priduoda abstraktaus matmens šiam veikalui.
Autorius sėmėsi iš Nietzsche, Platono bei Sofokleso kūrybos. Knyga kitokia, vertinga ir prikaustanti dėmesį.