Lauren Oliver knyga "Kai aš žuvau" - kitokia. Mano manymu, tai geriausias šios knygos apibūdinimas. Idėja išskirtinė, rašymo būdas - įtraukiantis, šiuolaikiškas. Iš tikrųjų, nemaniau, kad ši knyga bus išties...

Lauren Oliver knyga "Kai aš žuvau" - kitokia. Mano manymu, tai geriausias šios knygos apibūdinimas. Idėja išskirtinė, rašymo būdas - įtraukiantis, šiuolaikiškas. Iš tikrųjų, nemaniau, kad ši knyga bus išties apie mirtį, atrodė, kad pavadinimas metaforiškas, tačiau šiek tiek suklydau. Taip, pasakojama apie merginos mirtį, nors pagrindinė knygoje vystoma mintis nėra mirtis.

Knygoje pasakojama apie "tobulą" merginos gyvenimą: geriausios draugės, populiarumas, geidžiamiausias mokyklos vaikinas, pripažinimas, vakarėliai ir t. t. Šie dalykai Samei buvo svarbiausi, visą tai ji ir vadino tobulu gyvenimu iki Tos nakties, iki To vakarėlio ir To incidento, kai viskas virto aukštyn kojomis. Samei palengva ėmė rūpėti kiti dalykai - šeima, garbė, meilė, tačiau tą suprasti nebuvo taip lengva. Prireikė laiko, bet pagaliau ji sugebėjo ištarti NE vaikinui, kuris buvo tik dėl populiarumo, ir pasakyti "myliu" tėvams. Ji pasikeitė. Tiesą sakant, pasikeitė ne tik pati, bet ir kai ką pakeitė. Pasirodo, keisti ir keistis nėra taip sunku, kai supranti, ką darei ne taip.

Pagrindinės knygos veikėjos - Samė, Lindsė, Elė ir Elodė - keturios geriausios draugės, kurios, reikia paminėti, man labai nepatiko, ypač Lindsė. Man jos atrodė pasipūtusios savimylos, kurioms niekas aplink nerūpėjo, tik jos. Tačiau labiausiai mane nuliūdino tai, kad palengva ėmiau jose įžvelgti šiek tiek savęs. Manau, ši knyga priverstų susimąstyti kiekvieną. Ar mes tikrai tokie geri, tobuli, kokie kartais įsivaizduojame esą? Argi mes tikrai nedarome klaidų, ar neįžeidžiame kito žmogaus, atrodo, menkute, nereikšminga pastaba..?

Žinoma, negalima pamiršti ir Julijos, nors apie ją ir jos jausmus sužinome visai nedaug. Tačiau viena aišku tikrai - ji patyčių auka, atstumtoji, bet kaip ji tokia tapo? "Žudikė psichopatė" - žodžiai, nuo kurių aidi koridorius vos jai ten pasirodžius, tačiau... Žudikė? Psichopatė? Ji nieko nenužudė, nesirgo jokia psichikos liga... Tad kodėl? Atsakymą tikrai kiekvienas ras knygoje. O atsakymas, pasirodo, visai netikėtas.

Rekomenduočiau šią knygą kiekvienam jaunam žmogui. Tiesiog manau, jog kiekvienas, perskaitęs šią knygą, atras dalelytę savęs. Ši knyga privertė ne tik mėgautis labai įdomiu siužetu, bet ir susimąstyti. Susimąstyti apie save ir savo poelgius, apie kiekvieną savo ištartą žodį, kuriuo galbūt kažką įskaudinai, pašiepei ar pastūmėjai link kito pasaulio. Aš perskaičiusi knygą ir dabar berašydama, viską apgalvojusi pasižadėjau bent šiek tiek pasikeisti ir bent trupučiuką pakeisti šį pasaulį į gerą. Aš nenuversiu kalnų, bet tikiuosi, jog bent kažkam padėsiu. Labai tikiuosi, kad nepamiršiu šio savo pažado.

Esu skaičius jau ne vieną šios autorės knygą. Vienos įtraukė, sudomino ir nepaleido, kitos pasirodė neįdomios, nuvalkiotos, jau kažkur gidėtos. Ši autorė knygas kepa palyginus dideliu greičiu ir jos dažnai gana panašios (...

Esu skaičius jau ne vieną šios autorės knygą. Vienos įtraukė, sudomino ir nepaleido, kitos pasirodė neįdomios, nuvalkiotos, jau kažkur gidėtos. Ši autorė knygas kepa palyginus dideliu greičiu ir jos dažnai gana panašios ( kiek skaičiau, vis būna viesiša mama, sergantis veikas, koks nors viengungis/viengungė ir panašiai, kas šią autorę yra skaitę mane supras) todėl niekam nepatariu skaityti 2 ar daugiau jos knygų viena po kitos. Reikia perskaityti vieną knygą, tada paskaityti ką nors kito, galbūt rimtesnio, ir tada galima vėl grįžti prie paprastų knygų ir perskaityti dar viena Jodi Picoult knygą.

Ši knyga išsiskiria iš kitų, nes kalbama apie paranormalius reiškinius, kiek teko šios autorės knygų skaityti, neteko su tuo susidurti. Tad toks naujas dalykas buvo visai įdomus ir patrauklus, bet žinoma buvo ir tipiniai dalykas - sergantis vaikas kokia nors reta liga. Čia Jodi arkliukas, surasti retą ligą ir ją prilipdyti vaikui.

Pati istorija gana įdomi ir įtraukianti, apie miestuką, kuriame pradeda vykti keisti dalykai, apie amerikos čiabuvuciu ir miestelio istoriją. Buvo įdomu paskaityt kažką kitokio. Knyga įdomi, bet nėra geriausias Jodi kurinys.

"Meilė trunka trejus metus"...Pavadinimas ir pirmieji puslapiai tave įtraukiai į tai ką psichologai dažnai vadina depresija. Savęs graužimas, meilės neigimas ir egzistenciniai klausimai užplūsta pagrindinį herojų, kuris...

"Meilė trunka trejus metus"...Pavadinimas ir pirmieji puslapiai tave įtraukiai į tai ką psichologai dažnai vadina depresija. Savęs graužimas, meilės neigimas ir egzistenciniai klausimai užplūsta pagrindinį herojų, kuris skiriasi su savo pirmąją žmona, tačiau ar ji buvo jo pirmoji meilė? Ji tikrai nepaskutinė...

Autorius skaitytojui bando įpiršti mintį, kad meilė trunka trejus metus. Pirmieji metai aistros, antrieji - prisirišimo, tretieji - nuobodulio. Skaitant kūrinį toliau, išaiškėja, kad pagrindinis herojus kenčia ne dėl skyrybų, prarastos meilės, bet dėl meilės, kurios negali turėti ir jos siekia. Paskutinės kūrinio eilutės skaitytoją suglumina...meilė neturi laiko apribojimų.

Frederic Beigbeder šiame kūrinyje išlaiko savo stilių, pateikia viską čia ir dabar, neatsigręžiodamas į ankstesnes eilutes. Tu gali išgyventi visus jausmus su herojumi čia ir dabar. Nėra jokių literatūrinių pagražinimų, kūrinio "saldumo" ir nuspėjamumo. Skaitan jo kūrinius, mane visada priverčia atsigręžti į tai kas supa mane: daiktus, žmones, jausmus, ir suprasti, kad daugelis iš jų yra suvaidinta ir daugelis iš mūsų vaidina savo vaidmenį teatriliškoje visuomenėje. Puiki knyga turiningai praleisti laisvalaikį.

Mėgstu kartas nuo karto paskaityti detektyvus, tad pavarčius " Skarpetą", nusprendžiau ją perskaityti.

Siužetas sukasi apie teismo patologę Kei Skarpetą, bei ją supančius žmones. Policijos departamento paprašyta...

Mėgstu kartas nuo karto paskaityti detektyvus, tad pavarčius " Skarpetą", nusprendžiau ją perskaityti.

Siužetas sukasi apie teismo patologę Kei Skarpetą, bei ją supančius žmones. Policijos departamento paprašyta Skarpeta sutinka apžiūrėti įtariamą žmogžudyste ir sužalotą Oskarą Beiną, jam pačiam primygtinai reikalaujant, kad jį apžiūrėtų būtent daktarė Skarpeta. Apžiūros metu jis papasakoja neįtikėtiną istoriją, kurios metu prisipažįsta žmogžudystės neįvykdęs. Siužetas gal būtų ir visai įdomus, ir pabaiga ganėtinai netikėta, tačiau, tiesą sakant, pavargau. Ganėtinai dažnai beskaitydama pamesdavau mintį. Pradėjus analizuoti tekstą ir sakinių konstrukciją, mano akimis, susidarė įspūdis, kad tai tiesiog prasto vertimo pasekmė.

O gaila, nes jei nereikėtų pastoviai sekti, kur nutrūksta siužeto mintis, knyga būtų žymiai įdomesnė.

Skaudi ir pamokanti istorija apie dvi moteris, kurias sieja dukra. Moteris, kurių viena, pagimdžiusi ir vos gimusią dukrą buvusi priversta atiduoti į vaikų prieglaudą ir kita, mergaitę užauginusi, bet taip ir nepatyrusi...

Skaudi ir pamokanti istorija apie dvi moteris, kurias sieja dukra. Moteris, kurių viena, pagimdžiusi ir vos gimusią dukrą buvusi priversta atiduoti į vaikų prieglaudą ir kita, mergaitę užauginusi, bet taip ir nepatyrusi tikrųjų motiniškų jausmų. Tai knyga apie moterų ir jų dukros išgyvenimus, skausmus, tiesos paieškas, kurios driekiasi per kelis žemynus, per tūkstančius kilometrų, per skirtingas kultūras, papročius, tradicijas. Skaitydama dažnai pagalvodavau apie šių dviejų moterų lūkesčius ir troškimus, jų jausmus ir širdies skaudulius. Nes knygos puslapiai tikrai neperteiks to, kaip turi jaustis motina atsižadėdama dukters, kartu atsižadėdama ir vilties padėti jai gyvenimo kelyje. Bet juk tai atsižadėjimas vardas progos jai gyventi, augti, mokytis, gal net ištekėti ir susilaukti vaikų. Tai išsižadėjimas vardan išsaugotos ką tik gimusios dukrytės gyvybės. Ir kartu kylantis klausimas - kaip gali jaustis mergaitę įsidukrinusi moteris, priglaudusi mažą iš vaikų namų paimtą mergytę, kuri į josios gyvenimą įnešė meilės, džiaugsmo, pilnatvės, bet neišdildė persileidimų kartėlio ir neišnaikino geismo pačiai pagimdyti. Ir ką turi jausti jųjų dukra, kuri mažai ką žino apie savo šaknis, apie savo kilmę, bet taip trokšta prie savo šaknų prisiglausti, nors ką nors sužinoti apie moterį, kuri pagimdė, kuri ant kojytės užmovė (vienintelį jai likusį tikrosios motinos atsiminimą) ploną sidabrinę apyrankę... Sužinoti nors ką nors, kas galėtų atsakyti į tuos tūkstančius klausimų, kai širdis plyšta troškimu, nežinia ir ilgesiu.

"Centrinis romano įvykis - advokatui Finčui tenka ginti nekaltą juodaodį Tomą, kaltinamą baltosios išprievartavimu. Šis įvykis tarsi suskaldo miestelį, parodo vaikams, kad ne viskas gyvenime vyksta garbingai. Paprasta vaikiška...

"Centrinis romano įvykis - advokatui Finčui tenka ginti nekaltą juodaodį Tomą, kaltinamą baltosios išprievartavimu. Šis įvykis tarsi suskaldo miestelį, parodo vaikams, kad ne viskas gyvenime vyksta garbingai. Paprasta vaikiška logika, guvus garbingo vyro protas bei rami atmosfera lengvai sudrumsčia ir šių dienų skaitytojo sielą. Pasirodo, ir vaikai gali pamokyti suaugusius... "



Iš pradžių, tik perskaičius keletą puslapių, pagalvojau kad knyga bus keista. Nežinau kuo, bet keista. Klydau. Labai smarkiai. Ji nėra keista... ji pamokanti. Leidžia į gyvenimą žvelgti vaikų akimis, suprasti, kad jie vieninteliai nesugadinti šiame gyvenime, kad jie sugeba įžvelgti tai, kas suaugusiems atrodo neįmanoma. Jie nesupranta neteisybės, nesupranta, kodėl vieni žmonės negali būti lygūs kitiems tik dėl odos spalvos. Kiekvienas turi teisę į teismą, į gynybą, nesvarbu ar tu juodas, ar baltas. Pateikta situacija tik apibūdina tuo metu vyravusią neteisybę, nusistatymą, kad juodaodžiai visada daro nusikaltimus, jog jie neverti antro šanso. Kaip buvo rašoma knygoje - negrą reikia išteisinti arba nubausti griežčiausia bausme, tuo tarpu buvo leista suprasti, kad baltasis galėtų gauti ir 25m. Nors ir pateikiama nelygybė, tačiau pabaigoje parodoma, kad vienaip ar kitaip visų žmonių laukia atlygis už savo darbus.

Tokios knygos kaip Icchoko Mero "Lygiosios trunka akimirką" paliečia visus ir kiekvieną. Rodos, kiekvienas žodis šiame kūrinyje kruopščiai atrinktas taip, kad sujaudintų ne vieną skaitytoją bei priverstų jį susimąstyti....

Tokios knygos kaip Icchoko Mero "Lygiosios trunka akimirką" paliečia visus ir kiekvieną. Rodos, kiekvienas žodis šiame kūrinyje kruopščiai atrinktas taip, kad sujaudintų ne vieną skaitytoją bei priverstų jį susimąstyti. Kūrinį rekomenduočiau mėgstantiems istoriją žmonėms, tačiau jis turėtų patikti ir grožinės literatūros megėjams. "Lygiosios trunka akimirką" veiksmas vyksta vokiečių okupacijos metais, Vilniaus žydų gete. Kūrinio centre - Izaokas, žaidžiantis šachmatais su Šogeriu. Šioje situacijoje šachmatai - ne vien žaidimas. Nuo Izaoko priklauso geto vaikų likimas. Iš esmės jaunuolis negali nei laimėti, nei pralaimėti. Jei pralaimės - bus išvežti geto vaikai, jei laimės - jam teks paaukoti savo gyvybę. Vienintelė Izaoko viltis - sužaisti taip, kad būtų lygiosios: tokiu atveju Šogeris pažadėjo išsaugoti visų gyvybes.
Knyga įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių, tarp šachmatų partijos žaidimų aprašomas geto gyvenimas neleidžia paleisti knygos nė minutei. Šį Icchoko Mero kūrinį nuoširdžiai vertinu kaip vieną geriausių originaliai lietuvių kalba parašytų kūrinių.

"Mūsų meilė buvo siūlas labirinte, apsauginis tinklas po lyno akrobatu, vienintelis tikras dalykas šiame keistame mano gyvenime, kuriuo aš kada nors galėjau pasikliauti"



Aprašymas - šioje fantastinėje dramoje pasakojama...

"Mūsų meilė buvo siūlas labirinte, apsauginis tinklas po lyno akrobatu, vienintelis tikras dalykas šiame keistame mano gyvenime, kuriuo aš kada nors galėjau pasikliauti"



Aprašymas - šioje fantastinėje dramoje pasakojama apie Henrį, kuris kenčia nuo genetinio sutrikimo, dėl kurio jis atsiranda ir išnyksta įvairiausiais savo gyvenimo laikotarpiais, nukeliaudamas į ateitį ar praeitį. Jis susipažįsta su savo gyvenimo meile Kler - jų keliai galutinai susikerta dabartyje, kai Kler sukanka dvidešimt, o Henriui dvidešimt aštuoneri, ir jų laimę temdo tik du dalykai - begalinis Kler troškimas susilaukti kūdikio ir auganti Henrio nuojauta, kad per vieną iš jo kelionių nutiks kai kas baisaus...



Knyga parašyta iš dviejų žmonių perspektyvos, įpinti šokinėjimai laike ir aplinkoje, įvykius matome ir Henrio, ir Kler akimis. Ištikimybė, amžinas laukimas, skausmas, nerimas bei sunkumų išgyvenimas, apjuostas skirtingo laiko spiralėmis.



Tai gerai parašyta istorija apie sudėtingus žmonių santykius ir tvirtus jausmus vienas kitam, apie nuolatinį laukimą ir stiprią, viską nugalinčią meilę.



Išvada - mintis pasirodė gana originali ir įdomi, bet liūdesio buvo daugiau nei džiaugsmo akimirkų ar romantikos. Tačiau pabaiga patiko.

Pasižiūrėjau ir knygos ekranizaciją - filme viskas jame vyko pernelyg greitai, ir ne visai pagal knygą. Bet taip jau būna su filmais, nepaisant to ir filmas man patiko.



Subjektyvus įvertinimas: 7 iš 10 balų.

Nežinau, gal pirmai pažinčiai pasirinkau ne tą kūrinį, bet šis tiesiog labai, labai nepatiko. Total košmar. Skaičiau vien dėl to, kad prieš tai bandyta skaityti iššūkio knyga "Pasidaryk pats" visiškai nepatiko ir ją...

Nežinau, gal pirmai pažinčiai pasirinkau ne tą kūrinį, bet šis tiesiog labai, labai nepatiko. Total košmar. Skaičiau vien dėl to, kad prieš tai bandyta skaityti iššūkio knyga "Pasidaryk pats" visiškai nepatiko ir ją mečiau, nenorėjau dviejų iš eilės iššūkio knygų numesti šalin. Tuo labiau, jog aš nesu iš tų, kurie lengvai gali imti kitą knygą, neperskaitę paimtos. Esu (galbūt) naivuolė, kuri vis tikisi, kad gal nuo vidurio, o gal nuo pabaigos nutiks kažkas, kas pakeis įspūdį apie skaitomą knygą. Tai va, nenutiko.

Skaičiau gal mėnesį. Apimtis didelė, siužetas nesąmoningas. Kaip iš kokio meksikietiško serialo - nutiko avarija, ups kitos moters veidą padarė, oj, kažkas nori nužudyti gražuoliuką būsimą politiką vyrelį, oj, pabūsiu didvyrė ir jį išgelbėsiu, žinoma, niekam nieko nesakysiu, pusę knygos paverksiu, kaip jis manęs nemyli ir t.t. Intrigos, tas tą myli, o tas tos nemyli, pasaulinė problema.



Per tas intrigas veiksmas vystosi tiesiog vėžlio greičiu. Pabaiga aiški net 100 puslapių neperskaičius. Personažai nuspėjami ir labai jau tipiniai. Nuoširdžiai sakau, dar taip nesu kankinusis per pastaruosius metus. Stipriai prašoviau pro šalį. Ne mano stiliaus knyga.



Žinoma, tikiu, kad yra tikrai nemažai šios autorės gerbėjų ir galbūt šis kūrinys ir ne geriausiai atsispindi jos vadinamą talentą, bet toks pakliuvo. Ir, deja, atgrasė nuo tolimesnės pažinties su autore bent porai metų.

Sigitas Parulskis savo ironiškumu buvo mano mokyklinių laikų didvyris ir įkvėpėjas, kurio pavyzdžiu konstruodavau savo esė ir rašinius, kuriuose iki tol vyravo vien romantika. Pabaigusi mokyklą Parulskio rašinėlius skaičiau...

Sigitas Parulskis savo ironiškumu buvo mano mokyklinių laikų didvyris ir įkvėpėjas, kurio pavyzdžiu konstruodavau savo esė ir rašinius, kuriuose iki tol vyravo vien romantika. Pabaigusi mokyklą Parulskio rašinėlius skaičiau ir toliau - tiek internetinėse platformose, tiek knygose. Bet kažkuriuo metu pasidariau pertrauką ir jo tekstų nebeatsiversdavau.

Iki šio pavasario, kai bibliotekos lentynoje radau "Prieš mirtį norisi švelnaus". Pačiai tuo metu atrodė, kad artėju prie mirties, tad pasiėmiau sužinoti, ko man toliau norėsis. Ir radau tą pačią ironiją, sarkazmą, juodąjį humorą ir daug "antrojo galo". Tekstai trumpučiai, skaitėsi lengvai, sukeldavo įvairių minčių, bet to ankstesnio susižavėjimo jau nebeliko. O gaila.

Daugiau net nėra ką pasakyti apie šią knygą, nes dauguma tekstų jau buvo publikuoti, tad beliko juos surinkti į vieną knygą, uždėti gražų viršelį ir pardavinėti kaip naują daiktą. Buvau kažkur ir kelias citatas išsirašiusi apie moteris ir gėrimą, bet jos netyčia pasimetė kibernetinėje erdvėje. Turbūt taip buvo lemta.