Kiek aš perskaičiau S. Brown knygų? Turbūt visas, kokios tik yra lietuvių kalba. Negalėčiau išskirti labiausiai patikusios, todėl pasrinkikau pakomentuoti šią.

Kaip ir visada - intrigos daug, siužetas painus, detektyvo...

Kiek aš perskaičiau S. Brown knygų? Turbūt visas, kokios tik yra lietuvių kalba. Negalėčiau išskirti labiausiai patikusios, todėl pasrinkikau pakomentuoti šią.

Kaip ir visada - intrigos daug, siužetas painus, detektyvo elementų užtektinai, jausmų ir gyvenimiškų istorijų taip pat netrūksta. Pasakoja apie seseris dvynes, kurios, kaip gyvenime dažnai būna, nutaria susikeisti ir nueiti į pasimatymą viena vietoj kitos. Nuo čia viskas ir prasdeda. Pasimatymas vietoj sesers pavyksta puikiai, net geriau nei tikėtasi. Tačiau kitą rytą viskas apsiverčia aukštyn kojom - seserį pasiekia žinia, kad kita sesuo žiauriai nužudyta. Veikėjas vadinu seserimis, nes žmogus, neskaitęs šios knygos, tikrai nesusigaudys, kuri iš jų yra kuri. Ir net skaitant knygą sunku suvokti, kuri iš jų Melina, o kuri Džiliana. Juolab, kad ir nužudymo tyrėjai pateikia tai vieną versiją, tai kitą. Suintriguoja ne tik skaitytoją, bet ir patys pasimeta tarp dviejų seserų gyvenimų. Ir tik iš ligos istorijos išsiaiškina, kuri būtent sesuo yra nužudyta, nes jos buvo įdentiškos, todėl jas atskirti labai sunku, ypač jei jos pačios to nenori. Tada labai lengva suklysti.

Knygą perskaičiau beveik vienu atsikvėpimu - labai įdomu buvo. Įdomu,aišku, tik gaila, kad istorija skaudi. Geriau būtų, kad būtų tik mėginimas nužudyti, žudikas būtų pagautas, o visi kiti ilgai ir laimingai gyveno. Bet ne visos istorijos laimingai baigias - toks rašytojos užmanymas.

Su dideliu dėkingumu mano akys žvilgčioja link užverstos R. Šerelytės knygos "Ledynmečio žvaigždės", ir alsuoja smegenys sentimentais, prisiminus šio romano skaitymo malonumą, kai knygos nepalikdavau ramiai pailsėti net...

Su dideliu dėkingumu mano akys žvilgčioja link užverstos R. Šerelytės knygos "Ledynmečio žvaigždės", ir alsuoja smegenys sentimentais, prisiminus šio romano skaitymo malonumą, kai knygos nepalikdavau ramiai pailsėti net važiuodama sausakimšu visuomeniniu transportu.
Manyčiau, kad romanas skendi dvejuose erdvėse - taip kaip mato herojė (komiškai, satyriškai, grotestiškai, nerealistiškai, mistiškai), ir taip kaip iš tikrųjų yra (kaimo buitis, derliaus vargas, prasigeriančios šeimos ir liūdni likimai). Šie du pasauliai susijungę sudaro nuostabų duetą, kuris tai priverčia juoktis pro ašaras, tai rimtai susimąstyti, bet abejingų veido išraiškų nepalieka.
Ši knyga buvo apdovanota Žemaitės premija, tad galite iš anksto numanyti, jei skaitysite, kad būsite sukrėsti prasigėrusio kaimo realybe, vaizdingomis (dažnai net vulgariomis) metaforomis, natūraliais keiksmažodžiais, komiškomis situacijomis. Nepaisant to, pagrindinė herojė yra be galo žavi, marindama vienatvės jausmą, kalbasi su savo sielos draugais - kaktusu, darbo aplankalu, vaiduokliais, Šėtonu, Dievu, angelo skulptūrėle ant palangės, baro personalu, nepažįstamais įtartinais žmonėmis, nevengia išmaukti stipresnių gėrimų ryte, darbo metu ir po darbo.

Bohemiška atmosfera ir nuotaika kvepiantis romanas dvelkia įvairiomis spalvomis, tiek liūdesio, tiek vidinio sielvarto, tiek romantiškų svajonių ir atsitikimų, nuo kurių kyla užuojauta, supratimas, noras padėti, apkabinti heroję, ar tiesiog garsiai pasijuokti.

Skaičiau šią knygą kelis mėnesius ir jeigu ne "Knygų iššūkis", nebūčiau skubėjęs jos užbaigti. Būčiau skaitęs ir liepą, galbūt netgi rugpjūtį.

Neįsivaizduoju, kaip galėčiau šiuo atsiliepimu perteikti visus savo...

Skaičiau šią knygą kelis mėnesius ir jeigu ne "Knygų iššūkis", nebūčiau skubėjęs jos užbaigti. Būčiau skaitęs ir liepą, galbūt netgi rugpjūtį.

Neįsivaizduoju, kaip galėčiau šiuo atsiliepimu perteikti visus savo įspūdžius apie John Fowles "Magą". Jis pakerėjo mane, erzino, bandė mano kantrybę, provokavo fantazuoti, vertė susimąstyti apie savo gyvenimą, apie praėjusį ir esamą laikmetį... Jis turi detektyvo, erotikos, romantikos, mistikos ir filosofijos elementų. Pirmą kartą šovė mintis, jog John Fowles kūryba labai panaši į Umberto Eco romanus. Jie tarsi mįslės.



Siužetas.

Pagrindinė siužeto linija - tai meilės istorija tarp Nikolo Erfė bei Elison. Jie susipažįsta, įsimyli, išsiskiria, tačiau tuo jų santykiai nesibaigia. Kas vyksta toliau, vyksta tarsi šių santykių fone, suteikia kitokią prasmę. Nikolas - herojus ar antiherojus - išvyksta dirbti mokytoju į nuošalią Graikijos salą, po kurio laiko jis susipažįsta su gandais apipintu Morisu Končiu. Kažkas jį traukia geriau pažinti šį senyvą vyriškį. Labai greitai viskas, apie ką Nikolas Erfė sugeba galvoti - tai laukti vis kito savaitgalio Končio namuose. Tai, kas ten vyksta, įtraukia jo mintis, aistras, pasąmonę...



Trys dalys

Taigi romaną sudaro trys dalys. Pradžia, eiga ir pabaiga. Tradiciška struktūra atspindi John Fowles kūrybai būdingą žaidimą su tradiciniu romanu (apskritai šis rašytojas priskiriamas perėjimui tarp modernizmo ir postmodernizmo, kur tradicinė romano struktūra, rašymo būdas dekonstruojami). Kiekviena dalis paženklinta ištrauka iš markizo de Sado "Dorybės nelaimių". Kadangi Nikolas Erfė yra XX a. jaunuolio tipas, o Morisas Končis labiau atspindi XIX amžių, sąsajos su de Sadu leidžia leistis dar toliau - į XVIII amžiaus Europą. Kartu tai nusako vienas pagrindinių romano temų - moralės kaita Europos kultūroje, seksualumo laisvėjimas.



Puslapiai

Romaną sudaro 814 puslapių. Tai neabejotinai viena ilgiasių knygų, kurias esu skaitęs, galbūt, pati ilgiausia. Bandydamas atsakyti į klausimą, kodėl ji tokia, galbūt rašytojas persistengė, priėjau prie atsakymo, jog greičiausiai, viskas, kas aprašyta šioje knygoje, ypač antrojoje jos dalyje, buvo skirta išgyventi kuo jautriau pačiam skaitytojui. Neužtenka žinoti, ką jautė pagrindinis veikėjas, reikia pačiam pasijusti esant jo kailyje. Reikia išgyventi visą tą neužtikrintumą, abejones, aistrą, pyktį, siaubą, viltį, laukimą. Kadangi pagrindinis (detalus) knygoje aprašomas veiksmas vyko apie 3 mėnesius, tai visai įsivaizduoju, kad ir šią knygą galėjau skaityti visus tris mėnesius (kaip minėjau šio atsiliepimo pradžioje).



Neabejotinai - šis romanas yra iššūkis kiekvienam skaitytojui. Intelektualinis, emocinis, ir manau, visada dar ir asmeninis. Neabejotinai rekomenduoju "Magą" perskaityti besidomintiems psichologija. Ryškios sąsajos su Sigmundo Froido, Karlo Gustavo Jungo ir Eriko Bernė teorijomis padės iš naujo įvertinti žmogaus psichiką (sielą), santykių su kitais žmonėmis prigimtį, mechanizmus, taip pat psichologinių eksperimentų etikos ribas.

John Fowles "Magas", (1998), Alma Littera

Ši knyga jau seniai laukė savo eilės mano knygų lentynoje. Atrodo pribrendo proga: atsiguliau į ligoninę ir maniau, kad su šia knyga jei negerai praleisiu laiką, tai nors jį rastumsiu, tačiau...

Jau pats rašytojas John Irving...

Ši knyga jau seniai laukė savo eilės mano knygų lentynoje. Atrodo pribrendo proga: atsiguliau į ligoninę ir maniau, kad su šia knyga jei negerai praleisiu laiką, tai nors jį rastumsiu, tačiau...

Jau pats rašytojas John Irving turi savo rašymo bruožų, kuriuos užmiršau: istorija perkrauta ryškiai per daug detalių, pati istorija šokinėja, siužetas nėra toks greitas, kaip galbūt norėtųsi. Tad knyga labai sunkiai skaitėsi.

Dvi šeimos susitinka ir knygos siužetas apsipina šių žmonių šeimyniniuose, erotiškuose ir šeimų dramos santykiuose. "Netrukus po bendrų vakarienių poros ima keistis partneriais nakčiai" - intriguoja? Žinoma, tačiau čia tik mažas pipiriukas, esmė yra santykių labirintai, kai veikėjai patys pasiklysta juose.

Kodėl toks įdomus knygos pavadinimas? Visų pirma, originalus knygos pavadinimas - 158 svarų santuoka, o tai jau yra aliuzija į vieno iš veikėjų mėgstamą imtymių svorio klasę. Autorius šiuos svarus panaudojo, norėdamas parodyti santuokos svorį, sunkumo lygį, santykių labirintų sudėtingumo lygį. Tačiau žinome, kad imtynėse yra ir kitos svorio kategorijos, tad galima teigti, kad ši santuoka tėra vidutinio sunkumo.

Jeigu man leidžiama vertinti, tai duočiau šiai knygai 7 balus iš 10. John Irving knygų pažadu, kad vėl nepaliesiu kelis metus.

Visada turėjau nenugalimą silpnybę - spręsti apie knygą pagal jog viršelį. O Hermann Hesse "Stepių vilko" tiek pavadinimas, tiek, kažkodėl, viršelis mane nuteikė, jog ruošiuosi skaityt, geriausiu atveju, kokį nors...

Visada turėjau nenugalimą silpnybę - spręsti apie knygą pagal jog viršelį. O Hermann Hesse "Stepių vilko" tiek pavadinimas, tiek, kažkodėl, viršelis mane nuteikė, jog ruošiuosi skaityt, geriausiu atveju, kokį nors "vesterną". Bet pirmasis įspūdis, žinoma, buvo klaidingas.

Nuo pat pirmų puslapių pajutau, kad čia kažkas ne taip. Knyga, rodos, kaip knyga, tekstas irgi labai lengvai ir greitai skaitomas... O mintys veliasi su kiekvienu puslapiu vis labiau ir labiau. Jau vien užrašas "tik bepročiams" nejučia verčia pagalvoti, ar tik ne pats autorius - su visa derama pagarba - nebuvo vienas tokių. Nes skaitant knygą taip tikrai atrodo. Perskaičius, beje, irgi. Apskritai, visą laiką, kol bandžiau skaityti "sąmoningai" - įsigilindama į tekstą, bandydama suvokti jo prasmę, atskirų teksto dalių rišlumą ar jas siejančią mintį - nič nieko nesupratau, vis labiau siutau, kodėl visus šiuos svaičiojimus turiu skaityti, o galų gale buvau vos ne ant knygos numetimo į šalį ribos.

O po to pabandžiau skaityti kitaip - "nesąmoningai". Ir rašydama "nesąmoningai" neturiu galvoje to skaitymo būdo, kai skaitai tam, kad perskaitytum, o apie ką skaitei pasakyti negali. Turiu omeny visai ką kitą - skaitymą, kai nesigilinį į teksto logiškumą, bet "plauki pasroviui". Nežinau, kaip suprantamai išsireikšti, bet esmė tame, kad pradėjus skaityti ne tai, kas parašyta, o tai, kaip parašyta, atsiveria visai kitokia knyga - "užkabinanti", "nešanti" ir - ak, kaip banaliai nuskambės - ilgai neduodanti ramybės po paskutinio puslapio perskaitymo.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, jog suprantu, kad gal būtų buvę logiškiau rašyti apie tai, ką žymiai protingesni už mane žmonės įžvelgė šioje knygoje - apie "dvasios ir gyvenimo, žmogaus ir menininko priešpriešą", kaip parašyta knygos aprašyme. Visgi paversti "Stepių vilką" logiškai suvokiamu tekstu, man atrodo, kartu reiškia ir jį sumenkinti; esu perskaičiusi ne vieną knygą, kuri nagrinėtų panašias problemas, bet dar nė vienos tokios beprotiškai isteriškai nelogiškos. Ką gi, rodos, visi genijai - bepročiai.

" "Omerta" - tai paskutinė didžiosios Mafijos trilogijos dalis (pirmosios dvi - "Krikštatėvis" ir "Paskutinis Donas"). Čia pasakojama apie Eiprilių mafijos šeimą. Didysis Donas Eiprilis klastingai nužudomas, bet jo šeimos...

" "Omerta" - tai paskutinė didžiosios Mafijos trilogijos dalis (pirmosios dvi - "Krikštatėvis" ir "Paskutinis Donas"). Čia pasakojama apie Eiprilių mafijos šeimą. Didysis Donas Eiprilis klastingai nužudomas, bet jo šeimos verslas jau įteisintas. Jo vaikai net nebežino apie tėvo veiklą, verslą ir juodus darbus. Baigęs Vest Pointą pulkininkas Valerijus, televizijos savininkas Markatonijus ir advokatė Nikolė negali paremti tėvo reikalų, tą gali padaryti tik jo įvaikis Astoras Viola, Sicilijos mafiozų auklėtinis. Tačiau jam ant kulnų mina šeimos priešai ir FTB agentas Kurtas Silkis."

Tokia anotacija - gera rekomendacija ir vien dėl jos norisi perskaityti šitą knygą. Tačiau tenka šiek tiek nusivilti, nes ji neprilygsta "Krikštatėviui" ar "Paskutiniam Donui". Siužetas kažkaip per daug greitai vystomas, veikėjai nėra tokie intriguojantys, paslaptingi. Atrodo, kad pradžia lyg ir žadėjo ilgą ir įdomią kelionę po naujosios mafijos kelius, bet po to susidarė vaizdas, kad norėjosi kuo greičiau užbaigti knygą, todėl taip greitai ir buvo plėtojamas siužetas. Pagrindinis veikėjas - Astoras - irgi nebuvo toks žavintis kaip kitų Puzo knygų herojai. Nebuvo to kabliuko, kuris priverstų pajusti simpatiją vaikinui - jis buvo vienas iš daugelio, nors ir stengėsi apibūdinti kuo geriau, tačiau kaip skaitytoja nesugebėjau suformuoti tokio paveikslo, kad būčiau vien tik jo pusėje. Kiti teigiami veikėjai (kaip ir) taip pat nežavėjo: nenuoširdūs, vaidinantys visažinius. Aišku, kai nesi susipažinęs su mafijos pasauliu, kai net netikėjai, kad tavo šeima buvo kažkaip susieta su tuo, tada viskas pasidaro aiškiau. Bet pagalbos iš jų norėjosi didesnės. Blogiukai irgi veikė kažkaip atsainiai, buvo per daug patiklūs, neturėjo tiek proto, kad sugalvotų ką nors gudriau. Visumoje, knyga kaip knyga, bet neprilygsta kitiems Puzo kūriniams.

Mona - elitinė prostitutė, prikaustanti kiekvieno vyro žvilgsnį, pakliūva į keblią padėtį, kai po jos susitikimų su klientais, jie randami negyvi. Linas - savimi pasitikintis tyrėjas, neketina taip lengvai paleisti Monos, ir...

Mona - elitinė prostitutė, prikaustanti kiekvieno vyro žvilgsnį, pakliūva į keblią padėtį, kai po jos susitikimų su klientais, jie randami negyvi. Linas - savimi pasitikintis tyrėjas, neketina taip lengvai paleisti Monos, ir viena iš jo versijų, kad Mona - žudikė. Tuo pačiu metu Linas susipažįsta su visiškai pilka pelyte, storais juodais akinių rėmeliais dėvinčia Simona. Šių trijų žmonių likimai susipina į vieną giją, kurios atomazga nustebins kiekvieną skaitantįjį.



Sveikintina, kad šį kūrinį, ir gana sumaniai, parašė lietuvių autorė.

Skaitant knygą, kliuvo neaiškus laiko pasiskirstymas, neidavo suprasti ar savaitė, ar kelios dienos praėjo. Pačioje pradžioje atrodė, kad žudikas aiškus, ir net nusivyliau tokiu greitu atskleidimu, ir kad knyga liko be intrigos. Tačiau, po kelių dešimčių puslapių paaiškėjo, kad mano spėjimas buvo labai klaidingas. Įvykiai vykdavo dar painiau susukdami intrigos kamuolį.

Puikus romantinis trileris/detektyvas, kuris pateikė ir meilės bei romantikos akimirkų, suteikė smagių akimirkų skaitant, kai visiškai nesinorėjo atsitraukti. Ypač malonu, kai akys ir pirštai drauge skuba versti vis kitą knygos puslapį. Net ir trumpam ją padėjus į šalį, norėdavosi kuo greičiau grįžti ir vynioti įvykių kamuolį.

Skaitant neretai jusdavau įtampą ir džiaugsmą kartu su knygos herojais, ir buvau labai nustebinta 270psl. atsitikusio įvykio, kai paaiškėjo (labai negražiai padarysiu, kad išplepėsiu, bet tai mane tikrai labai nustebino, nes apie tai nebuvau pagalvojusi, tad, kas nori išlaikyti intrigą, ir patys perskaityti - toliau neskaitykite ;) ), kad Mona ir Simona yra vienas ir tas pats asmuo... Na neveltui "Dvigubas žaidimas", bet pavadinimo prasmės bandžiau ieškoti kituose dalykuose.

Visai prie pat pabaigos taip pat buvo įtampos, kai įvyko mirtį nešantis įvykis, ir mintyse man šmėstelėjo mintis : "Negi ši istorija neturės laimingos pabaigos?...", bet viskas baigėsi gražiai ir laimingai - Lino ir Simonos meile bei gražia draugyste.

Rekomenduoju, nes malonu skaityti, puiki istorija, kuri pateikia staigmenų, mažas knygos formatas užtikrina galimybę ją turėti visur su savimi, ir aš ją perskaičiau per vieną dieną, pertraukas užpildydama dienos darbais.

Tai knyga apie didelę didelę meilę, tačiau dviejų skirtingų kultūrų susidūrimas galingesnis net už tokią meilę. Knyga man padėjo giliau pažinti islamiškojo pasaulio papročius ir tradicijas. Labai plačiai atskleista...

Tai knyga apie didelę didelę meilę, tačiau dviejų skirtingų kultūrų susidūrimas galingesnis net už tokią meilę. Knyga man padėjo giliau pažinti islamiškojo pasaulio papročius ir tradicijas. Labai plačiai atskleista moters vieta šiame pasaulyje. Kaip musulmonės moters kūnas paslėptas po tamsiu apdaru, taip ir jos jausmai turi būti uždaryti giliai giliai savyje, - nevalia jų reikšti. Panašūs reikalavimai galioja ir europietei įsimylėjusiai musulmoną. Nesvarbu, kad verena slaptai susituokia sy Kalidu, tačiau jis , giminės sprendimu, yra pažadadėtas kitai ir šio pažado jokiu būdu negali sulaužyti. Todėl du žmonės pasuka skirtingais keliais.

Per dešimt knygos novelių lyg praplaukia visas žmogaus gyvenimas. Pirmuose paskojimuose - autoriaus jaunystė, paauglio išdaigos.Kaip smagu supurtyti kaimą stipriu nuo karo rasto sviedinio sprogdinimu, sukelti ant kojų ne tik jo...

Per dešimt knygos novelių lyg praplaukia visas žmogaus gyvenimas. Pirmuose paskojimuose - autoriaus jaunystė, paauglio išdaigos.Kaip smagu supurtyti kaimą stipriu nuo karo rasto sviedinio sprogdinimu, sukelti ant kojų ne tik jo gyventojus , bet ir saugumą. Tačiau jaunuolio gyvenimas, tai ne vien išdaigos. Jo laukia ir sudėtingi pirmosios meilės išbandymai, ir klystkeliai, nuopuoliai.

Toliau brandaus žmogaus gyvenimo laikotarpis: darbas mokykloje, laikraščio redakcijoje ir t.t. Autorius su ironija ir jumoru piešia gyvenimiškas situacijas, sutiktų žmonių paveikslus.

Paskutinė novelė "Trys vienatvės",- tai vienišo kaimo žmogausgyvenimo vaizdelis.Kokia graži paralelė: vienišas varnas medyje, šunelis prie būdos ir žmogus.

Kaip ir kitose R.Granausko knygose, čia viskas taip tikra, suprantama ir artima. Labai malonu skaityti

Aštuonios skirtingos ir tuo pačiu šiek tiek panašios istorijos. Net negaliu išskirti, kuri labaiusiai patiko, nes visos savotiškos ir įdomios. Daugumoje istorijų išnyra Vilniaus vaizdai, senasis ir dabartinis miestas. Taip pat...

Aštuonios skirtingos ir tuo pačiu šiek tiek panašios istorijos. Net negaliu išskirti, kuri labaiusiai patiko, nes visos savotiškos ir įdomios. Daugumoje istorijų išnyra Vilniaus vaizdai, senasis ir dabartinis miestas. Taip pat ir veikėjai iš senojo arba naujojo Vilniaus bei tu veikėjų tam tikros gyvenimo situacijos.

Tekstas skirtas šiuolaikiniam skaitytojui, tačiau esmė visai ne tame, autorė bando atkreipti skaitytojo dėmesį į žmogaus vertybių sistemą, netiesiogiai gvildenamos meilės, draugystės, ištikimybės, sąžinigumo, Tėvynės, populiarumo, išdavystės, homoseksualumo, keršto, mirties temos. Netiesiogiai todėl, kad kiekvienas skaitytojas tam tikras situacijas ir veikėjus vertins savaip ir nebūtinai išskirs šias temas, kurias išskyriau aš. Beje, galima skaityti ir visai nesigilinti, tokiu atveju skaitytoją įtrauks įvykiai ir užburs vaizdiniai.