Knygą perskaičiau jau senokai, tik vis galvojau, ką galėčiau apie ją pasakyti. Turėjo susigulėti visos mintys.

Juokinga ji man nebuvo, nors liūdna irgi nepasirodė. Buvo labai smalsu ją perskaityti dėl to, kad...

Knygą perskaičiau jau senokai, tik vis galvojau, ką galėčiau apie ją pasakyti. Turėjo susigulėti visos mintys.

Juokinga ji man nebuvo, nors liūdna irgi nepasirodė. Buvo labai smalsu ją perskaityti dėl to, kad sužinojau, jog ji net buvo uždrausta skaityti mokiniams kažkurioj valstijoj JAV. Satyros knygoj - per akis. Šaipomasi iš visko. Suintrigavo, manau, skaitysiu ir kitas Voneguto knygas.

Smagi knyga. Visada smagu skaityti tokias dokumentikas - ir laikai dar atmenami (kažkur kažkuriuose namuose dar turi būti saugomas pirmasis Ievos numeris), ir žmonės faini, su gera doze saviironijos. Asmeniškumai, tikslūs...

Smagi knyga. Visada smagu skaityti tokias dokumentikas - ir laikai dar atmenami (kažkur kažkuriuose namuose dar turi būti saugomas pirmasis Ievos numeris), ir žmonės faini, su gera doze saviironijos. Asmeniškumai, tikslūs epizodai, bajeriukai, pikantiškos detalės - lengva pop history apie tai, kaip mes gyvenome.

Iš kitos pusės - žurnalinis stiliukas nepalieka ramybėje nuo pirmo viršelio iki Puklevičiaus panegirikos: žodžių daug, minties mažoka. Nu bet gi reikia maketą išlaikyti, o trys sakiniai pastraipoje atrodo geriau, nei vienas.

Įdomi detalė iš skaitymo proceso - kol skaičiau, knyga mėtėsi po visus namus lygiai taip pat, kaip mėtosi žurnalai. Tai čia, tai ten, kur prisėdi, ten palieki, pasinešioji su savimi, perverti, dar kartą perverti, į tūliką nusineši, parsineši, kavą ant viršaus pasistatai... Neįpareigojantis reikalas, neužburiantis. Bet it's ok, šita knyga tokia turi būti. Ne visi yra umbertai ekai, ačiū die. O tai išdurnėtume.

Šiaip jau recommended visiems, kurie atsimena, ant kokio popieriaus buvo spausdinamos pirmosios Ievos.

Paštas - tai negailestinga dugne atsidūrusio žmogaus gyvenimo kronika, ir alkoholiko gyvenimo dienoraštis, ir aštri biurokratinės, beprasmiškos, bukinančios sistemos satyra.



Knyga parašyta, kaip daug kas jį vadina,...

Paštas - tai negailestinga dugne atsidūrusio žmogaus gyvenimo kronika, ir alkoholiko gyvenimo dienoraštis, ir aštri biurokratinės, beprasmiškos, bukinančios sistemos satyra.



Knyga parašyta, kaip daug kas jį vadina, genialaus girtuoklio. Apie ką? Apie girtuoklio gyvenimą. Darbą pašte, įvairiausius ilgalaikius ir trumpalaikius meilės nuotykius ir tas kažkiek liūdnas rutinos kupinas dienas. Žinoma, knyga nėra liūdna, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Daug ironijos, pajuokavimų, pašiepiamos visuomenės ydos ir įpročiai. Neapsieinama ir be keiksmažodžių.



Mėgstu kai apie liūdnus ir pilkus dalykus rašoma su ironija. Tada jie nebe atrodo tokie pilki, dusinantys ir nemalonūs. O gali dar ir iš to pasijuokti. Bent jau laikinai. Deja, perskaičius šią knygą optimistinės nuotaikos neaplanko, atvirkščiai, imi aplink save ryškiau matyti visą tą neteisybę, liūdesį ir pasaulio sukurtų taisyklių beprasmiškumą.

Vasara. Ar galima įsivaizduoti geresnį laiką knygų skaitymui? Tikriausiai ne. Paradoksalu, tačiau kaip tik dabar, kai turiu daugiausiai laiko skaityti, kartu, mažiausiai to ir norisi. Apmaudu. Tačiau pasitaisiau ir šiandien dar...

Vasara. Ar galima įsivaizduoti geresnį laiką knygų skaitymui? Tikriausiai ne. Paradoksalu, tačiau kaip tik dabar, kai turiu daugiausiai laiko skaityti, kartu, mažiausiai to ir norisi. Apmaudu. Tačiau pasitaisiau ir šiandien dar kart pajutau jausmą, tą seniai patirtą jausmą, kada užverti paskutinį knygos puslapį ir skruostu nurieda ašara. Taip atsitiko skaitant šį, labai žinomą, ir kiek teko skaityti, daugelio bloggerių labai mėgstamą, romaną.


Kaip ir kitose Remarko knygose, taip ir čia: buvusius karius persekiojanti baisi karo šmėkla. Šį kartą tie kariai yra trys draugai - Robertas Lokampas, Otas Kėsteris ir Gotfrydas Lencas išgyvenę karo baisumus tačiau negalintys jų pamiršti, kartu kabinasi į gyvenimą ir atstoja vienas kitam ramstį kai užklumpa negandos. Galbūt jau kartojuosi, tačiau šie trys draugai, ne kartą žvelgę mirčiai į akis ir puikiai suvokiantys jos grėsmę, yra liūdni, liūdni žmonės, kaip mėgstu sakyti, sulaužyti žmonės. Tai išlenda retkarčiais, kai kurios jų citatos tai parodo, kitais atvejais, jie primena girtuoklius, skeptikus, apsukrius gudruolius ir mušeikas, tačiau kartu yra be galo vienas kitam ištikimi ir pasiaukojantys.


Melancholikas pasidarai, kai imi galvoti apie gyvenimą; cinikas - kai pamatai, ką iš jo padaro dauguma žmonių. (118psl.)


Nors šių trijų vyrų draugystė ir yra didžiulė knygos dalis, dar didesnę joje užima meilė. Knygos pasakotojas Robertas Lokampas įsimyli gražuolę merginą Patriciją Holman. Viskas klojasi gana neblogai, paaiškėja, kad po tuo išoriniu šiurkštumu dar yra jausmo, noro mylėti ir būti mylimam, tačiau pasirodo, kad Patricija serga.
Meilė čia be galo graži. Galbūt dėl to, kad jai nelemta gyvuoti, galbūt dėl to ji atrodo tokia tobula? Be savanaudiškumo, pamirštant save, norint kitą matyti laimingą.
Vietomis knygą pasirodydavo nuobodoka. Neapleisdavo vienodumo jausmas. Dėl to, gal mėnesį knygos nė nejudinau. Tačiau kuo labiau artėjo pabaiga, tuo darėsi įdomiau.


Pikčiausia pasaulio liga, Ferdinandai, - tai mąstymas. Ji nepagydoma. (136psl.)


Vis dėl to, tai yra gera knyga. Bendras įspūdis labai geras ir nesigailiu skaičiusi, kaip dar nė karto nesigailėjau paėmusi Remarko knygą. Nors šie žmonės ir atlaikė daug sunkumų, jų širdyse išliko tos pačios tikrosios vertybės.

Neturėjau ir neturėsiu gyvenime progos paspausti gerb. K. Binkui rankos, tačiau bent mintyse gerbdama jį, galiu nuolat grožėtis pastarojo kūryba.

"Generalinės repeticijos" tematika bent jau man labai svetima: pasakojama į karo...

Neturėjau ir neturėsiu gyvenime progos paspausti gerb. K. Binkui rankos, tačiau bent mintyse gerbdama jį, galiu nuolat grožėtis pastarojo kūryba.

"Generalinės repeticijos" tematika bent jau man labai svetima: pasakojama į karo sūkurį patekusio mažo žmogaus gyvenimo istorija: jo praradimai, kančios ir neviltis. Drama tarsi laiptai, po truputi atskleidžiant siužetą kylą aukštyn link kulminacijos. Galiausiai laiptai susipina ir toliau siužetas tęsiamas lyg spiralė į viršų. Tuo pačiu susimaišo dramoje vaizduojama generalinė spektaklio repeticija kartu su tikru gyvenimu. Būdamas modernistas K. Binkis nebijo improvizuoti su kūrinio forma. Štai turinys esti gylus, prasmingas ir skaudus. Seniai tiek ašarų buvo susikaupę mano akyse skaitant knygą. Tačiau šiam rašytojui tai pavyko.



"Aš būčiau labai smalsus sužinoti, kas tame Jūsų veikale yra"?

"Gyvenimas. Mažo žmogaus gyvenimas"...

Knygoje paraleliai pasakojama apie du veikėjus - Tengo ir Aomamę. Iš pradžių tai dvi skirtingos istorijos, kuriose atsiranda detalių, leidžiančių numanyti, kad šios istorijos yra susijusios. Tengo yra pradedantysis rašytojas,...

Knygoje paraleliai pasakojama apie du veikėjus - Tengo ir Aomamę. Iš pradžių tai dvi skirtingos istorijos, kuriose atsiranda detalių, leidžiančių numanyti, kad šios istorijos yra susijusios. Tengo yra pradedantysis rašytojas, matematikos mokytojas, kuris atsimena vaikystės laikus ir keistą mergaitę, su kuria turėjo šį bei tą bendro, tačiau jie nebendravo. Aomamė yra savigynos ir sveikos gyvensenos trenerė, kuri ypatingu būdu žudo vyrus, smurtaujančius prieš moteris, ji iki šiol myli berniuką, kuris kažkada laikė ją už rankos. Gyvendami įprastus gyvenimus, jie net nepajunta, kaip pasaulis staiga ima keistis, kaip viskas susiję.

Knygoje, kaip yra būdinga H. Murakamio kūrybai, ir vėl susilieja svajonės, sapnai, realybė, praeitis ir ateitis. Riba tarp to, kas yra šviesu ir tamsu, kas yra gera ir bloga - išblunka.

Tai tik pirmoji trilogijos knyga, todėl istorija dar nesibaigia. Nors knyga yra susijusi su George Orwell'o kūriniu "1984-ieji" - man labai nepatikusiu kūriniu - H. Murakami kūryba ir vėl sužavėjo ( aliuzija į nepatikusį kūrinį reikalo nesugadino J) Įdomus siužetas, nenuspėjama intriga, stiprūs personažai, daug originalių detalių, mistika, netradiciniai požiūriai ir pan.

Nekantrauju perskaityti tęsinius. Ne veltui šios knygos/trilogijos pasirodymo laukė daugybė žmonių visame pasaulyje :)

Subjektyvus įvertinimas: 8 iš 10 balų.

Šita meno rūšis sunki ir sudėtinga. reikalaujanti daug pastangų, daug darbo įdėti. Pasisekė tiems, kurie turi talentą šiam menui (jei tokių apskritai yra)!

"Viena paprasta tiesa: mūsų gyvenimo tikslas - būti laimingiems....

Šita meno rūšis sunki ir sudėtinga. reikalaujanti daug pastangų, daug darbo įdėti. Pasisekė tiems, kurie turi talentą šiam menui (jei tokių apskritai yra)!

"Viena paprasta tiesa: mūsų gyvenimo tikslas - būti laimingiems. (...)

Tikiu, kad prasmingiausia jį {gyvenimą} leisti taip: jei gali, tarnauk žmonėms, kitoms jaučiančioms būtybėms. Jei negali, stenkis susivaldyti, bent joms nepakenkęs. Ko gero, tai visa mano filosofijos esmė."

Ar tikrai visi esame užprogramuoti būti laimingi? Ar tikrai to įmanoma išmokti? Dalai Lama sako, kad taip. Argi gali juo netikėti?

Ar lengva išmokti būti laimingu? Tikrai ne. Būk atviras. Būk geraširdis. Būk nuoširdus. Geri žmonės yra laimingi ir aplinkinius daro laimingus.

Man asmeniškai net rašytinis Dalai Lamos žodis dvelkia tokia ramybe, nuoširdumu ir tikrumu, kad negali juo nepatikėti ir nepabandyti įvaldyti tą meną - meną būti laimingam.

Gyvulių ūkis - antra mano skaityta Orvelo knyga. Tiek 1984, tiek Gyvulių ūkis, dažnai linksniuojami kartu, man paliko didžiulį įspūdį, bet tai yra vienos iš nedaugelių knygų, apie kurias sunku ką nors ir pasakyti. Kalbėta...

Gyvulių ūkis - antra mano skaityta Orvelo knyga. Tiek 1984, tiek Gyvulių ūkis, dažnai linksniuojami kartu, man paliko didžiulį įspūdį, bet tai yra vienos iš nedaugelių knygų, apie kurias sunku ką nors ir pasakyti. Kalbėta tiek daug ir garsiai, kad ką čia jau bepasakysi, o ir susižavėjimo šiais romanais žodžiai neišreikši.

Tikrų tikriausia ir labai taikli politinė alegorija, kuri ką tik mokyklą baigusiai abiturientei, kurios galvoje vis dar sukasi visuotinės istorijos faktai ir fakteliai su Rusijos revoliucijos baisybėmis tarp jų, sukėlė įvairiausių jausmų, leido dar kartą sudėti akcentus ir žavėtis Orvelo sąmoju.

Dar daugiau apmąstymų sukėlė ir žavesio pridėjo ir kai kurie kontekstiniai dalykai. Pirmiausia tai, kad Orvelas pats buvo socialistinių pažiūrų, kas prideda visam kūriniui dar daugiau vertės, nes tai paverčia tekstą nebe antiideologiniu paburnojimu, bet nuoširdžiu, argumentuotu ir pasvertu kritikavimu. Taip pat paties autoriaus pastabos, primygtinai verčiančios pripažinti, kad Gyvulių ūkis, nepaisant akivaizdžių sovietinio rėžimo detalių, pašiepia ne vien jį, bet apskritai revoliucijas, kurios nebetenka savo prasmės ir paprasčiausiai virsta pučais.

Romanas, kuris bet kuriam, kuris nors kiek gaudosi istorijos vingrybėse, paliks neabejotiną įspūdį, kurį tikrai verta būtų įtraukti į literatūros kursą vietoje kitų abejotinų kad ir anglų literatūros ale šedevrų. Žodžiu, spaudžiu dešinę Orvelui už tikrai puikų kūrinį.

Daug kartų galvojau, kad vis reikia perskaityti šią knygą. Man visą gyvenimą atrodo kad švyturis - kažkokia mistinė ir keista vieta, galinti nulemti žmonių likimus ar net gyvybes. Tačiau. Šį kartą ne apie tai. W. Wolf...

Daug kartų galvojau, kad vis reikia perskaityti šią knygą. Man visą gyvenimą atrodo kad švyturis - kažkokia mistinė ir keista vieta, galinti nulemti žmonių likimus ar net gyvybes. Tačiau. Šį kartą ne apie tai. W. Wolf knyga Į švyturį kalba apie kelionę. Į švyturį. Tačiau kažkaip keistai ir nesuprantamai. Knyga keista ir parašyta įdomiu stiliumi. Šiaip nemėgstu tokių knygų ir jų neskaitau, tačiau šiek tiek prisiversdama perskaičiau. Vienos moters potyriai, išgyvenimai, noras geriau jaustis šeimoje ir geriau suprasti kitus bei save. Knygoje mažai pokalbių, daug aprašymų. Knyga nepatiko. Gal reikės perskaityti kitą šios autorės knygą. Gal bus geresnė nuomonė. Dabar nieko gero. Depresuojanti knyga. Neskaityti vakarais.

Knygą įvertinčiau 4/10

Meganos Čeis laukia paslaptinga lemtis - tokia, kokios ji negalėtų net įsivaizduoti.
Kai Megana buvo šešerių, pradingo jos tėvas. Nuo tada mergaitės neapleido jausmas, kad jos gyvenimas klostosi... keistai. Jai niekaip...

Meganos Čeis laukia paslaptinga lemtis - tokia, kokios ji negalėtų net įsivaizduoti.
Kai Megana buvo šešerių, pradingo jos tėvas. Nuo tada mergaitės neapleido jausmas, kad jos gyvenimas klostosi... keistai. Jai niekaip nesisekė pritapti mokykloje, nesijautė sava ir namie.
Vieną dieną iš toli ją ėmė stebėti mįslingas jaunuolis, o pokštininkas geriausias draugas netikėtai tapo įtartinai globėjiškas - Megana pajuto, kad netrukus viskas pasikeis.
Tačiau ji niekada nebūtų atspėjusi tiesos - kad yra paslaptingo fėjūnų karaliaus duktė ir bus neišvengiamai įtraukta į mirtiną karą. Dabar Meganai teks išsiaiškinti, kaip toli ji pasirengusi eiti, kad išgelbėtų tuos, kuriuos myli, kad sustabdytų blogį, kuriam nedrįsta pasipriešinti joks fėjūnas... ir kad apgintų meilę tam, kuris verčiau ją pasmerks mirčiai, nei įsileis į savo ledinę širdį.

Knyga patiko, buvo kažkikek kitokia nei kitos. Patiko kad viskas vyko fėjų pasaulyje, kuris buvo vaizdingai aprašytas, su ten gyvenančiais ir tinkančiais veikėjais.