Jean M. Auel pirmoji knyga apie pirmykščius žmones ("Urvinio lokio gentis") buvo viena įspūdingesnių mano skaitytų knygų.. Negalėjau nuo jos atsiplėšti, tiesiog gyvenau su knygos veikėjais, mačiau visą jų gyvenimą...

Jean M. Auel pirmoji knyga apie pirmykščius žmones ("Urvinio lokio gentis") buvo viena įspūdingesnių mano skaitytų knygų.. Negalėjau nuo jos atsiplėšti, tiesiog gyvenau su knygos veikėjais, mačiau visą jų gyvenimą laukinėje gamtoje prieš akis. Ir kai ji baigėsi, likau... tokia pamesta. Kaip Aila.. Todėl nusprendžiau pasižadėti šiai akcijai toliau skaityti tęsinius, kad ir angliškai, nes lietuvių kalba jų dar nėra. Ir... Vos pamačiusi, kad antroji dalis bus išleista Lietuvoje, užsisakiau, ir tą akimirką, kai gavau, puoliau skaityti!

Bet deja... Keista, kad antroji dalis taip stipriai skyrėsi nuo pirmosios.. Daug mažiau emocinių, tikrai juntamų išgyvenimų, daugiau kažkokio kartojimosi, ir už viską labiausiai stebinantis sekso scenų aprašymas.. Pirmoji dalis mane žavėjo savo įdomiomis įžvalgomis į pirmykščių žmonių gyvenimą, kurių šiek tiek buvo ir antrojoje, tačiau labai jau nesitiki, kad pirmykščiai vyrai buvo tokie išprusę moters patenkinimo srityje, kaip ne kiekvienas šiuolaikinis vyras yra!

Žinoma, knygoje vis tiek žavėjo Ailos pamąstymai, gyvenant visiškai vienai arklių slėnyje, bandant išlikti, prižiūrint gyvūnus. Tačiau naujų žmonių atėjimas šią istoriją kažkaip supaprastino..

Gaila, kad teko šiek tiek nusivilti antrąja "Žemės vaikų" dalimi, ir tikiuosi, kad trečioji pataisys situaciją.

Toliau tyrinėdama Azerotho pasaulio istoriją šįkart daug sužinojau apie Dalarano burtininkus, tarp kurių žmogiškoje formoje yra pasislėpusių net drakonų. Žmonėms nieko nenujaučiant drakonai nemažai kišasi į jų...

Toliau tyrinėdama Azerotho pasaulio istoriją šįkart daug sužinojau apie Dalarano burtininkus, tarp kurių žmogiškoje formoje yra pasislėpusių net drakonų. Žmonėms nieko nenujaučiant drakonai nemažai kišasi į jų gyvenimus, o pats pavojingiausias, juodasis Deathwing'as rezga tokį planą, kokio nesitiki niekas.

Ši knyga - nuotykinis romanas apie savo vidines kaltes bandantį išpirkti burtininką, kuris leidžiasi į kelionę, žinodamas, kad mirs, bet galbūt taip gaus atleidimą iš visų, nukentėjusių dėl jo kaltės.

Tai septintoji knygą apie Harį Poterį ir jo kovą su blogiu. Paskutinį kartą buvo tekę skaityti Hario Poterio knygą, gal 8-oje klasėje, tad buvo sunku prisiminti visus veikėjus. Tačiau galiu pasakyti, kad tai netrukdė...

Tai septintoji knygą apie Harį Poterį ir jo kovą su blogiu. Paskutinį kartą buvo tekę skaityti Hario Poterio knygą, gal 8-oje klasėje, tad buvo sunku prisiminti visus veikėjus. Tačiau galiu pasakyti, kad tai netrukdė skaityti paskutiniosios knygos. Šita knyga galima sakyti, netgi kažkiek priminė detektyvą, bet tas detektyvas ne apie žmogžudystes, bet apie Albą Dumbdorą ir Mirties Relikvijas.

Ši knyga mane nuteikė labai pakiliai. Pati istorija šioje knygoje buvo papasakota fantastiškai - nors vidury knygos pasidarė šiek tiek nuobodu, bet skaitydamas paskutinius pusantro šimto puslapių negalėjau atsitraukti. Tokios geros pabaigos tikrai nesitikėjau. Nesitikėjau, kad visa istorija gali pakrypti tokia linkme, nesitikėjau, kad Dumbldoras bus taip viską sumąstęs. Aišku, daug dalykų Dumbldoro planuose labai panašu į veiksmo serialų pramanus, tačiau mane vis tiek žavėjo, kaip išrutuliota visa istorija. Nesitikėjau, kad Sneipo gyvenimas buvo būtent toks, ir nesitikėjau, kad Albas Dumbdoras bus viską taip sugalvojęs.


Tarp kitko šiek tiek keistas pasirodė paskutinysis skyrius, gaila negaliu pasakyti kodėl, nes sugadinsiu skaitymo malonumą :)

Pradėjau skaityti dėl grėsmingai skambančios frazės "Ar meldeis prieš naktį Dezdemona?". Ji buvo labai girdėta (kas sekė po jos irgi žinojau), bet kaip iki jos buvo prieita, man buvo mįslė. Gėda tokių dalykų nežinoti,...

Pradėjau skaityti dėl grėsmingai skambančios frazės "Ar meldeis prieš naktį Dezdemona?". Ji buvo labai girdėta (kas sekė po jos irgi žinojau), bet kaip iki jos buvo prieita, man buvo mįslė. Gėda tokių dalykų nežinoti, todėl ši drama ir atsidūrė mano knygų sąraše.

O knyga tikrai nenuvylė. Labai įdomu skaityti apie dalykus ar reiškinius, kurie yra nemirtingi: pavydas, nepasitikėjimas savimi (iš kurio gimsta ir nepasitikėjimas kitais), pyktis, kerštas, viską griaunanti meilė, kuriai užgesti tereikia mažo pavydo ir nepasitikėjimo krislelio. Skaitant atrodo viskas taip paprasta, veikėjai tokie kvaili, tokie akli, o tada patrauki knygą ir pažiūri į savo gyvenimą ir tave kamuojančias mintis: "Taip, jis myli. Žinau. Bet kodėl vėlyvą vakarą jo nėra prie skypes? Kodėl jis neparašo? Gal jam kas nutiko? O gal...? Ne, negali būti! O gal?". Žinoma, tai juokinga, komiška ir kvaila, bet kai myli, dažniausiai visos tiesos ("Vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė", arba "Pasitikiu visiškai. Tai tikrai niekada nepavydėsiu") kažkur išgaruoja ir į galvą pradeda lįsti negeros mintys (žinoma, tik jeigu yra tam bent mažyčio pagrindas, arba jei tuo įtikinti labai stengiasi "gerasis" draugas). Tai ką daryti? Mokytis iš svetimų klaidų. Mokytis iš Otelo klaidos: pasikliauti ne kažkuo, o tik žmogumi kurį labiausiai myli ir kuris myli tave. Ar bent jau su juo pakalbėti. Kai ore tvyros meilė, ir pasaulis bus gražesnis.

Visada mėgau iššūkius ir Parulskio romanas, man kaip tokios vulgarokos literatūros vengėjai buvo iššūkis.

Visas rašymo stilius puikiai apibūdinamas vienu žodžiu - Parulskis. Tiesą sakant nežinau, kuo jis mane sužavėjo,...

Visada mėgau iššūkius ir Parulskio romanas, man kaip tokios vulgarokos literatūros vengėjai buvo iššūkis.

Visas rašymo stilius puikiai apibūdinamas vienu žodžiu - Parulskis. Tiesą sakant nežinau, kuo jis mane sužavėjo, kad jau skaitau trečią jo knygą. Na pirmoji pažintis su juo man patiko " Sraigė su beisbolo lazda" kažką ten radau savo. O šitoj nežinau, gal būt dar nesubrendus tokiam kūriniui. O gal tiesiog ne mano ir tiek.

Taip pat savo darė religinio pobūdžio tekstukai, tiesiog iš karto atpurtydavo nuo jų skaitymo, o juo labiau mėgavimosi.

Toks jausmas, kad sudėti kokio nors žmogaus blogai, kur jis rašo tiesiog tiesiai, ką galvoja. Manydamas, kad to niekas niekada neperskaitys.

"...aš nesu cinikas. Geriausiu atveju esu kinikas - nepatogios tiesos sakytojas."

Greičiausiai tobulai pasirinkau knygą pažinčiai su Murakamiu. Perskaičiau daug apžvalgų, daug rekomendacijų ir tiesą sakant mano pasirinkimą nulėmė tiesiog kitoks nei visi knygos viršelis. Turiu daugumą Murakamio knygų,...

Greičiausiai tobulai pasirinkau knygą pažinčiai su Murakamiu. Perskaičiau daug apžvalgų, daug rekomendacijų ir tiesą sakant mano pasirinkimą nulėmė tiesiog kitoks nei visi knygos viršelis. Turiu daugumą Murakamio knygų, kurios vis dar laukia savo eilės. O "Avies medžioklės" viršelis išsiskiria, nes yra senesnis leidimas. Nors sugebėjau rast smulkių, žioplų klaidelių, knygą sudorojau labai lengvai. Niekad nemaniau, kad rasiu vėl gerą fantastinės realybės rašytoją, kuris savo rašymo stiliumi taip mane įtrauktų ir nepaleistų iki paskutinio knygos puslapio. O užvertus pastarąjį, norisi tiesiog gulėti ir galvoji; ar tai gali būti realu?

Supratau, kad kuomet manęs paklausia apie ką ta knyga, man belieka atsakyti "apie avis" arba "apie avies medžioklę", nes jei reiktų pradėti aiškinti visą siužetą, greičiausiai užtrukčiau daug laiko ir vis tiek pašnekovas nieko nesuprastų.

Manau tai viena iš šauniausių mano skaitytų knygų per 2013 metus ir tikiuos, kad pabaigus šį knygų iššūkį galėsiu dar ne kartą ištart, kad suradau knygų, kurias galėčiau skaityti dar ir dar kartą.

Tokia ir yra "Avies medžioklė"

O pabaigai viena taikliausių iki šiol rastų citatų iš šios knygos (rašau orginalo kalba, nes man taip gražiau skamba):

I think I just don't like names. Basically, I can't see what's wrong with calling me 'me' or you 'you' or us 'us' or them 'them.

Pati populiariausia metų knyga. Tiek pasakoma knygų parduotuvėse ir visi puola ją skaityti. Nors ir kaip nekęsčiau mūsų visuomenės vertinimo kriterijų, kad ir kaip norėčiau tikėti didesniu moralės kiekiu žmonijoje, kad ir...

Pati populiariausia metų knyga. Tiek pasakoma knygų parduotuvėse ir visi puola ją skaityti. Nors ir kaip nekęsčiau mūsų visuomenės vertinimo kriterijų, kad ir kaip norėčiau tikėti didesniu moralės kiekiu žmonijoje, kad ir kaip tikėčiausi daugiau nuoširdumo, negalėjau atsispirti smalsumui apie ką ši knyga. Kaip teigia dauguma kritikų, esą knygą tikriausiai pradėjau skaityti vedama moteriškų fantazijų, buvo ne visai taip. Galit vadinti mane melage, skaistuole, nenormalia, išsišokėle ar norinčia išsiskirti, tačiau tiesa tokia, kad noriu būti nuoširdi. Ir nuoširdžiai sakau, kad knyga visiškas šlamštas.

Prasidėjusi kaip banali meilės istorija knyga pamažu virsta erotinių iškrypimų raizgalu, kuris artėjant kulminacijai tampa pernelyg nuobodus ir neturi jokio žavesio. Atrodo, kad autorė, nežinia kokia tikslu besinaudojanti slapyvardžiu, bando įtikti šiuolaikiniam ištvirkusiam pasauliui, kuriam, priešingai, labai trūksta žmonių, bandančių jį gelbėti. Daugelis nesutiks, kad pasaulį reikia gelbėti, bet tokiems ši knyga ir yra skirta. Nedrįskit su manimi ginčytis teigdami, kad jūsų nuomonė yra svarbi, o mano ne ir kad turiu pasilikti ją. Norėčiau. Kaip ir jūs norėtumėte, kad tylėčiau. Skaitykit šią knygą, o aš grąžinsiu ją draugei, nes mano uždirbtų pinigų ji neverta. Vienintelė mano parama jai, bus ši reklama.

Gailiuosi, kad skaičiau. Arba perfrazuosiu - tai buvo bloga patirtis, iš kurios išmokau tris dalykus. Pirma, neskaityti to, kas populiaru arba bent jau užmesti akį į viršelio pabaigoje esančią santrumpą. Negaliu sakyti, kad šiuo atveju to nepadariau. Antra, mokytis kovoti su smalsumu. Kartais tai dar didesnė yda, nei ištvirkimas:D Ir trečia, atsirinkti tai, ką skaitau, nes kaip sakoma: "pasakyk, kokias knygas skaitai, pasakysiu, koks esi". Aš užaugau su kitokiomis istorijomis - apie didvyrius, apie garbę, apie moralines vertybes ir jų kodeksą. Galbūt todėl man taip sunku buvo skaityti šią knygą, visa savo esybe priešinausi tiems žodžiams ir tik knygos koncepcijai jausdama pagarbą, prisiverčiau pabaigti.

Galbūt aš per greitai sprendžiu apie visą istoriją, nes dar yra dvi serijos dalys, kurių neplanuoju skaityti ir aš nemėgstu greitai teisti kitų. Be to, labai tikiu, kad pabaigoje vis dėlto nugalės tyra meilė, kuri bet kokiu atveju jau nebegali būti tyra, nes per daug šlykščiai prasidėjo. O galbūt viskas baigsis, kaip V. Žilinskaitės knygoje vaikams "Kelionė į Tandadriką", kai paaiškės, kad tai tebuvo vienos moters labai ilgas sapnas. Tokiu atveju privalėsiu atsiimti visas savo mintis bei žodžius apie šį romaną, nes, kaip sakiau, nenoriu nieko teisti už jų mintis, o tuo labiau sapnus.

tai istorija apie kariškį gydytoją ir laukimą, truksiantį pusę gyvenimo (jei tiksliau, 20 metų), kad galėtų išsiskirt su nemylima, tėvų parinkta žmona ir vesti moterį, kurią pirmą kartą gyvenime myli (ar bent jis taip...

tai istorija apie kariškį gydytoją ir laukimą, truksiantį pusę gyvenimo (jei tiksliau, 20 metų), kad galėtų išsiskirt su nemylima, tėvų parinkta žmona ir vesti moterį, kurią pirmą kartą gyvenime myli (ar bent jis taip mano). apie tai, kaip bandydamas įtikti visiems, galiausiai nuskriaudi patį artimiausią tau žmogų. apie mums nesuvokiamą komunistinės kinijos režimą ir kinų bandymus išgyventi jame ir susikurti laimingą gyvenimą.

Lin kongas ir šuju - tai jų pseudo santuokinio gyvenimo istorija. jis tėvų liepiamas vedą neišsilavinusią sužalotomis kojomis kaimietę, su kuria jam gėda išeiti net pro namų duris. pats dirbdamas mieste, jis uždraudžia jai kada nors jį lankyti darbe. taip jie ir gyvena, matydamiesi kartą per metus, 12 dienų. o žmona nuolankiai susitaiko su jo abejingumu ir niekada nesiskundžia. Kantriai prižiūri ūkį, augina jų dukrą.

Lin ir slaugytoja mana vu. tai jų meilės ir laukimo istorija. platoniškos meilės ir labai realaus laukimo. juos varžo gausybė taisyklių. nors jie buvo visų pripažinta pora, tačiau neturėjo teisės gyventi kartu. tegalėjo valgyt prie to paties stalo valgykloje bei pasivaikščioti drauge sode, bet jokių būdu ne už ligoninės ribų. draudžiami bet kokie intymūs santykiai ir jie dorai laikosi šios taisyklės. daugiau nei 15 metų būtent tokios draugystės ir artumo bei nuolatinio laukimo.

susidaro trikampis - du skirtingi gyvenimai ir laukimas tarp jų. po 18 metų laukimo, skyrybos visgi įvyksta. nėra jokių kliūčių lin ir manai būtų laimingiems. knyga puiki. intensyvaus veiksmo nevyksta, tačiau ji prikausto dėmesį. susimąstai, kaip visgi skirias beprotiškais tempais gyvenantys vakarai nuo ramių, susitvardžiusių, laukiančių ir paklusnių rytų.

išaušta diena, kai remiantis nustatyta tvarka lin gali išsiskirti nepaisydamas žmonos valios. ir tada veda maną. tačiau iš pažiūros lauktas rojus žemėje neatsiranda. sutuoktiniai kartais jaučiasi, kad laukimas buvo daug geresnis, nei realus gyvenimas kartu, jaučia savotišką nuobodulį, nepateisina vienas kito lūkesčių. Jie susilaukia dvynukų. žinoma tai inicijuoja mana, lin iš viso nenori jokių vaikų. toks nuomonių ir norų skirtumas taip pat nepadeda sutvarkyti ir papuošti gyvenimą džiaugsmu.

kai praeina juokas iš absurdiškų gyvenimo taisyklių kinijoje, knyga pasidaro liūdnoka. gydytojo neryžtingumas, bei noras gyventi ramiai, pernelyg nedrumsčiant savo dvasinės ramybės, paliečia ne vieną žmogų ir pakeičia jų likimus. kiekviename puslapyje jaučiamas susitaikymas ir nuolankumas, kuris mum gali būti sunkiai suvokiamas. knyga gera, neskubanti, rami.

Kai kam nors paklausus, ką skaitau, pasakydavau, kad šiuo metu kremtu "Skrydis virš gegutės lizdo", dauguma atsakydavo, kad matė filmą. O aš džiaugiausi, kad nebuvau jo mačiusi, nes tai leido man...

Kai kam nors paklausus, ką skaitau, pasakydavau, kad šiuo metu kremtu "Skrydis virš gegutės lizdo", dauguma atsakydavo, kad matė filmą. O aš džiaugiausi, kad nebuvau jo mačiusi, nes tai leido man susikurti vaizdą savo galvoje, taip, kaip norėjosi. O vaizdas toks - psichiatrinė ligoninė, kurioje vadovauja Didžioji Sesuo. Bent jau iki tol, kol į skyrių atvyksta misteris Makmerfis.

Knygos pradžioje vis pajusdavau, kad pasimetu, nelabai susigaudydavau, kur realybė, o kur jau pasakotojo - Vado fantazijos ar prisiminimai, tačiau kuo toliau, tuo labiau įsijaučiau į veiksmą ir susigyvenau su visais veikėjais - sanitarais, ligoniais, svečiais... O skaitant antrąją knygos pusę net nebesinorėjo jos paleisti iš rankų.

Pats įdomiausias personažas visoje istorijoje man buvo Makmerfis - aukštas, augalotas, stiprus vyras, kuris nuoširdžiai stengėsi dėl kitų ligonių, kad jiems būtų suteiktos kuo geresnės galimybės gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Labiausiai mane sužavėjo jo įžvalgumas, nes vien tai, kad jis sugebėjo prakalbinti iki tol daugelį metų kurčiu ir nebyliu apsimetantį Vadą Bromdeną, daro įspūdį. Taip pat jis sugebėjo įkvėpti daugelį skyriaus gyventojų, padėti jiems suprasti, kad jie nėra bepročiai, dauguma jų buvo tiesiog pasimetę ir sutrikę žmonės.

Žinoma, įpinti į siužetą tragiški momentai daro jį tik įdomesnį, o netikėti veikėjų poelgiai tik dar labiau prikausto skaitytojo dėmesį. Taip pat visuomet smagu sulaukti netikėtos pabaigos, nes tai suteikia papildomo jaudulio, kuomet net ir po daug laiko, prisiminus knygą viduje pajunti kažką kirbant - taip, tikrai verta dėmesio knyga.

"Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė" - taip rašo J.Ivanauskaitė savo "Kelionių alchemijoje". Aš pritariu šiai ir kitoms jos mintims apie keliones. Ar galite patikėti, kad įkvėpta knygos įsigijau...

"Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė" - taip rašo J.Ivanauskaitė savo "Kelionių alchemijoje". Aš pritariu šiai ir kitoms jos mintims apie keliones. Ar galite patikėti, kad įkvėpta knygos įsigijau lėktuvo bilietus į Italiją (tiesa, ne į knygoje aprašomą siurrealistinę Veneciją, o į madų sostinę - Milaną)?! Visgi tikiu, kad kiekvienoje pasaulio vietoje galima atrasti kažką savito ir bet kokiu atveju ligi tol neregėto. Visuomet maniau, kad Venecijos karnavalas yra tik įmantriai apsirėdžiusių žmonių fiesta. Kaip aš klydau, nes J.Ivanauskaitė sukūrė naują šios šventės įvaizdį! Sužinojau, kad tai daugeliu prasmių nepaprasta, galėtume sakyti, kad magiška, turinti senas tradicijas kūniškų malonumų ir juslių šventė.

Aš tikiu, kad "Kelionių alchemija" yra knyga, kurią privalo perskaityti kiekvienas tikras keliautojas ar vis dar svajojantis apie nematytus kraštus. Mane ypač sužavėjo, kaip rašytoja aprašo Egipto ir Pietų Amerikos vaizdus. Vietiniai Egipto žmonės, gyvenantys po plačiašakiu figos medžiu ir besidalijantys maistu bei viskuo ką turi geriausio su knygos autore - mano manymu, pasitikėjimo ir geranoriškumo apraiškos, kurių vis labiau ima stigti vakarų visuomenei. Tuo tarpu Peru - kalnuota valstybė, kurioje esantis paslaptingasis Maču Pikču vilioja minias turistų, nebijančių terorizmo pavojaus, aukštikalnių ligos, maliarijos ir šimtų kitų susirgimų, apie kuriuos įspėja kelionių vadovai. O kur dar nuostabūs vietiniai gastronominiai stebuklai!

Viena iš mano mėgstamiausių knygoje dažnai cituojamo budistų dvasinio lyderio Dalai Lamos minčių: "Pozityvus mąstymas geriausias pagalbininkas ir gyvenant, ir mirštant". O kaip gi kitaip, juk kelionės gali būti ne tik į tolimus kraštus, o ir į patį save, bet visuomet svarbu matyti šviesą kuomet sutemsta ir tikėti pamatiniu, daugelį metų nekintančiu tikrojo gėrio ir laisvės supratimu. Tikiuosi, kad skaitydami šią knygą suprasite (nes galima įtarti, kad daugelis dar nepakankamai supranta) koks gyvenimas gali būti įvairialypis, dosnus ir visaip kitaip geras tiems, kas kuria ir priima visas jo siūlomas galimybes.