Pagaliau perskaičiau Eric Steven Raymond knygą "The Art of UNIX Programming". Užbėgdadmas už akių turiu pasakyti, kad ši knyga nėra kažkoks tai labai techninis skaitinys, nors iš esmės kalbama apie programinę įrangą....

Pagaliau perskaičiau Eric Steven Raymond knygą "The Art of UNIX Programming". Užbėgdadmas už akių turiu pasakyti, kad ši knyga nėra kažkoks tai labai techninis skaitinys, nors iš esmės kalbama apie programinę įrangą. Pavyzdžiui, pirmos dalies pirmas skyrius vadinasi "Filosofija", o antras "Kultūra", etc. Atitinkami yra ir tų skyrių turiniai. Tad čia visi visokio plauko skaitytojai ras įdomybių. Reikia pridurti, kad autorius sakydamas UNIX čia nori pabrėžti ne tiek specifinę operacinę sistemą, kiek pačios sistemos istoriją.

Eris S. Raymond yra programuotojas, rašytojas, atviro kodo kultūros propaguotojas. Be kita ko dar ir ginklų teisių gynėjas. Wikipedija sako, kad jis yra "Hakerių žodyno" sudarytojas. O tai šį bei tą sako apie autoriaus kompiuterijos pasaulio užkaborių žinias. Kaip ir dažnas hakeris, autorius neieško žodžio kišenėje. Prisiminkim Linus Torvalds arba Zed Shaw ir jų oratorystės sugebėjimus. Knygoje tikrai netrūksta vaizdingų palyginimų (iki Užkalnio gal ir netempia, bet džiaugsmo suteikia skaitant suteikia pakankamai), metaforų ir anekdotų. Mokėjimas valdyti žodį ir yra ta priežastis, kodėl knygą gali skaityti ir ne techniniai skaitytojai -- pagrindinės idėjos pateiktos labai taikliai ir glaustai. Nėra kur pasimesti.

Knygos pavadinime ne veltui yra žodis menas. Atrodytų, koks čia menas -- programuoti, ir dar UNIX? Tačiau geriau pagalvojus, bet kokio programavimo tikslas yra kažkokia tai sistema. Gal net gera sistema. O kaip turi atrodyti gera sistema, niekas tiksliai nežino (o jei sako, kad žino, tai tik apsimeta), todėl čia prasideda kūryba, o kartu išlenda ir mąstymo ypatumai. Šituos mąstymo ypatumus būdingus UNIX programuotojams autorius ir norėjo parodyti. O kaip mąstymo ypatumos galima pristatyti geriau jei ne istorinėje perspektyvoje, kur susiduria skirtingos paradigmos? Būtent, todėl iš šios knygos galima labai daug išmokti.

Knyga pradedama nuo UNIX taisyklių sąrašo (aišku ne baigtinio). Taisyklių visų čia nepateiksiu, nes jų nėra mažai, bet pavyzdžiui "aiškumo taisyklė" sako, kad iškumas yra geriau nei gudrumas (angl. Rule of Clarity: Clarity is better than cleverness). Tolesniuose knygos skyriuose šios taisyklės yra pritaikomos skirtingiems UNIX aspektams.

Nežinau, ar čia tik man taip, bet dažniausiai geriausiai atsimenu mintis dėstytas knygos pabaigoje. Autorius aprašė, ką suprato lankydamasis Apple programuotojų konferencijoje 2003 metais. Jis pamatė, kad Apple programuotojai dažniausiai sistemą kūrimą ar plėtojimą pradeda nuo apmąstymo, kokia turėtų būti vartotojo patirtis (angl. user experience), o jau tada bando kažkaip techninius klausimus išspręsti. Tuo tarpu UNIX programuotojų tipinės problemos yra infrastruktūrinės, pavyzdžiui, kaip iš mašinos A į mašiną B perpompuoti terabaitus duomenų, kai kanalas yra nepatikimas. Diametraliai skirtingi prioritetai duoda skirtingus rezultatus: Apple programos turi nušlifuotą interfeisą ir apribotą funcionalumą, nes visa infrastruktūra nėra be bėdų; tam, kad būtų galima naudotis UNIX sistemomis dažnai prisireikia ekspertinių žinių ir vartotojo patirtis nebūna pati geriausia, bet infrastruktūros atžvilgiu yra sprendimai yra geresni. Palyginimui sakykim taip: Apple -- viešbutis su apypikte administracija; UNIX -- statybų aikštelė, kur pats sau viršininkas.

Knygos pabaigoje yra apžvelgiamos ir didžiosios UNIX problemos (o kas sakė, kad UNIX problemų neturi?). Bet čia apie jas nepasakosiu, nes primygtinai rekomenduoju imti knygą ir patiems persiskaityti.

Dar daugiau, knygoje, o ir knygos prieduose yra zen istorijų. Gražios istorijos yra apie Master Foo ir jo mokinius, kaip antai Script Kiddie. Šita dalis vadinasi "bešaknės šaknys" (angl. rootless roots). Gražus pavadinimas. Arba istorija apie Random Jr. Newbie, kaip jis nenorėjo naudoti svetimo kodo ir viską darė pats, o paskui turėjo daug vargo vargti dėl to.

Aš manau, kad autorius tikrai yra susipažinęs su tarp kompiuterininkų plačiai žinomu Robert Pirsig veikalu "Zen and the art of Motor maintanance", kur nieko apie kompiuterius nėra pasakyta, nors yra labai daug apie juos pasakyta.

Knyga labai įvairiapusė. Todėl ir skaitymas užtruko daugiau nei 7 mėnesius. Pirma, zen yra priešprieša skubėjimui. Antra, labai daug nuorodų į labai gerus tekstus. Kad ir nuoroda į utopinę OS Plan 9. Arba ne tiek utopinę Haiku OS.

Vietoje pabaigos galiu tik pasigirti, kad skaičiau šitą knygą. Jei pačiam įdomu, kas per kosmonautų (kita puiki knyga, pasakojanti, kodėl informatikai yra kosmonautai, yra John Markoff "What the Dormouse Said") "išmistlas" yra kompiuteriai šita knyga gali būti Tavo radonoji piliulė. Žinoma galima rinktis ir mėlynąją piliulę, bet rinkis raudonąją.

Istorinė analitinė knyga, parašyta eiliniam skaitytojui suprantamu stiliumi. Mėgstu istorines knygas, ši nebuvo išimtis. Aprašomas laikas ir vietos yra žiaurūs, tačiau tas žiaurumas yra istorinis, anuometinis, nepalyginamas...

Istorinė analitinė knyga, parašyta eiliniam skaitytojui suprantamu stiliumi. Mėgstu istorines knygas, ši nebuvo išimtis. Aprašomas laikas ir vietos yra žiaurūs, tačiau tas žiaurumas yra istorinis, anuometinis, nepalyginamas su šiuolaikiniu, buitiniu. Knygos anotacijoje yra nurodyti svarbiausi akcentai, gal tik verta pridurti, kad yra aprašyta nemažai įvykių ir statistikos, susijusios su Lietuva, joje vykusiais įvykiais, represijomis, aukomis ir budeliais.

Oficiali anotacija: studijoje "Kruvinos žemės" Timothy Snyderis pasakoja tris neatsiejamai susipynusias istorijas: apie Stalino terorą, Hitlerio holokaustą ir ne žydų tautybės žmonių bei karo belaisvių marinimą badu "kruvinose žemėse". Žemės nuo Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos - Ukraina, Baltarusija ir Baltijos šalys - tapo siaubingų įvykių arena, neregėto istorijoje masinio smurto teritorija. Šiuose kraštuose nuo 1933-iųjų iki 1945-ųjų buvo nužudyta keturiolika milijonų ten gyvenusių žmonių. Bet nė vienas jų nebuvo veikiančios armijos kareivis. Dauguma jų buvo moterys, vaikai ir senoliai, nė vienas neturėjo ginklo; iš daugelio buvo atimtas visas turtas, įskaitant drabužius. Ir visi jie tapo ne tiesioginėmis karo, bet tikslingai žudančios Stalino ir Hitlerio politikos aukomis. Kruvinos žemės plytėjo ten, kur gyveno dauguma Europos žydų, kur susikirto Hitlerio ir Stalino imperiniai planai ir kur savo pajėgas telkė Sovietų Sąjungos NKVD ir Vokietijos SS. Todėl ir dauguma žudymo vietų buvo kruvinose žemėse. Dažnai manoma, kad baisiausi dalykai XX a. dėjosi koncentracijos stovyklose, tačiau dauguma nacionalsocializmo ir stalinizmo aukų mirė ne jose - jie žuvo bado regionuose ir žudymo laukuose. Po Antrojo pasaulinio karo milijonai atimtų gyvybių "dingo" už geležinės uždangos ir tikrasis žudynių mastas bei reikšmė gerokai sumenko. "Kruvinos žemės" atveria kraupius įvykius, nepagražintus ir be nutylėjimų; į Europos atmintį sugrįžta dingę patys baisiausi jos puslapiai ir didžiausia moderniosios istorijos tragedija.

Tai jau išėjo, kad perskaičiau knygą rusų kalba iphone. Esmės nekeičia, knygos tekstas paprastas, todėl, vargu, ar būtų skirtumas dėl vertimų į skirtingas kalbas. Pati knyga yra parašyta pasakojimų ir prisiminimų forma,...

Tai jau išėjo, kad perskaičiau knygą rusų kalba iphone. Esmės nekeičia, knygos tekstas paprastas, todėl, vargu, ar būtų skirtumas dėl vertimų į skirtingas kalbas. Pati knyga yra parašyta pasakojimų ir prisiminimų forma, tema viena - bėgimas, na dar iš dalies rašymas. Kadangi pats bėgioju ilgas distancijas jau kelinti metai, įskaitant dalyvavimą maratonuose, tai knyga buvo greitai ir lengvai "suvalgyta". Kaip bėgiojančiam ir mėgstančiam knygas įdomiausi dalykai buvo kaip Haruki motyvuoja save bėgti ir rašyti. Visa tai knygoje dailiai ir nuosekliai išdėstyta per rašytojo subjektyvią prizmę. Knygą rekomenduoju perskaityti visiems Murakami gerbėjams, net ir nemėgstantiems bėgimo.

Atostogų metu ėmiau ir perskaičiau istoriją apie Siono protokolų kūrėją. Tai dar viena knyga, visiškai atitinkanti Eco stilių ir mano, kaip skaitytojo, lūkesčius. Gal tik istorijos apie italų ir prancūzų praėjusių poros...

Atostogų metu ėmiau ir perskaičiau istoriją apie Siono protokolų kūrėją. Tai dar viena knyga, visiškai atitinkanti Eco stilių ir mano, kaip skaitytojo, lūkesčius. Gal tik istorijos apie italų ir prancūzų praėjusių poros amžių reikalus nėra lengvai įsikertamos, nes nesu gerai susipažinęs su šiuo istoriniu laikotarpiu tose šalyse. Kaip ten bebūtų, šitos knygos nepriskirčiau prie įspūdingiausių ir mėgstamiausių Eco knygų. Pati tema labai įdomi ir jos vystymas knygoje intriguojantis, bet vis dėl to kažko trūksta, kad visuma paliktų gilesnį įspūdį. Nors knyga atrodo nemoralizuojanti, bet perskaičius lieka toks jausmas, kad reikia daryti tokias išvadas: antisemitizmas buvo visais laikais, bet tam tikrais laikais jis buvo dirbtinai sukuriamas ir paaštrinamas, tačiau taip jau išėjo, kad žydai, nors ir niekaip niekaip neprisidėjo prie priežasčių kilti antisemitizmui, tačiau tai jų negelbėja nuo dirbtinai sukurtos neapykantos. Gal čia viskas ir gerai, gal kitiems pasirodys kitaip, o aš ta proga persižegnosiu. Amen.

Pradėjau skaityti knygą lietuvių kalba popieriniame formate, užbaigiau rusų kalba iphone. Jausminga knyga, aukštinanti kazokus ir tikrąjį pravoslavų tikėjimą ir visaip niekinanti lenkus, katalikus ir žydus. Jei atsirastų...

Pradėjau skaityti knygą lietuvių kalba popieriniame formate, užbaigiau rusų kalba iphone. Jausminga knyga, aukštinanti kazokus ir tikrąjį pravoslavų tikėjimą ir visaip niekinanti lenkus, katalikus ir žydus. Jei atsirastų šiuolaikinis autorius, norintis parašyti kažką panašaus, tai visų pirma, būtų apšauktas antisemitu, sugadintų santykius tarp Ukrainos ir Lenkijos, ir greičiausiai tokia knyga būtų uždrausta ir nurašyta į istorijos šiukšlyną. Bet dabar tai yra Gogolio parašyta klasika, pagal kurią statomi filmai, mokomasi mokykloje, pats Tarasas Bulba yra nacionalinis ukrainiečių herojus. Nepaneigsi, kad Gogolis talentingai aprašė to meto peripetijas, aišku, smarkiai sutirštindamas ir hiperbolizuodamas įvykius beigi veikėjus. Pats kūrinys kažkuo primena Nikos Kazandzakio "Kapitoną Michalį", ta pati kretiečių kova su turkais, krikščionybės ir islamo priešprieša, panaši nelaimingos meilės istorija. Knygą skaityti verta, ir geriausia originalo kalba, jei yra tokia galimybė.

Vienos knygos aprašinėti neverta, o ir nelabai galiu - skaičiau visą trilogiją. Ne taip jau lengva sustoti perskaičius tik vieną knygą. Įtraukė, sudomino ir neleido padėti knygos iki pat pabaigos. Kaip ir visos, istorija turi...

Vienos knygos aprašinėti neverta, o ir nelabai galiu - skaičiau visą trilogiją. Ne taip jau lengva sustoti perskaičius tik vieną knygą. Įtraukė, sudomino ir neleido padėti knygos iki pat pabaigos. Kaip ir visos, istorija turi savo herojų, ir nors kartais herojė savo ilgais svarstymais atsibosdavo, galų gale ji vis tiek pasielgdavo teisingai. Knygos istorija gan paprasta: pavergti regionai nori atgauti laisvę, o tam reikia herojaus, kuris visus įkvėptų. Juo tampa Ketnė, pasiaukojusi tam, kad išgelbėtų savo jaunesniąją sesutę. Tad Ketnė išvyksta į bado žaidynes kovoti dėl savo išlikimo. O čia ir prasideda istorija, kaip ji savo nuoširdumu ir drąsa pavergia kitus regionus ir parodo, kad kovoti prieš priespaudą įmanoma.

Keliuose atsiliepimuose teko skaityti, kad ši knyga ne iš lengvųjų: vieniems skaitymą apsunkina neįprasta Humberto pasakojimo maniera, kitiems šlykšti pagrindinio veikėjo aistra nepilnametei, o kai kuriems vyriškio mintys ir...

Keliuose atsiliepimuose teko skaityti, kad ši knyga ne iš lengvųjų: vieniems skaitymą apsunkina neįprasta Humberto pasakojimo maniera, kitiems šlykšti pagrindinio veikėjo aistra nepilnametei, o kai kuriems vyriškio mintys ir jausmai atrodo pernelyg dviprasmiški.

Ką jautė Humbertas Humbertas Doloresai - savo mažajai Lolitai? Meilę? Gal tai buvo tik aistra? Gal tik užgaida, kurios pasiekimas nuvedė pernelyg toli? Man atrodo, Humbertas tiesiog nenumatė, kas jo ir Lolitos laukia ateityje. Jei būtų žinojęs, kuo pasibaigs visas šis nuotykis, gal jis būtų elgęsis visiškai ir nebūtų sugadinęs nerūpestingo ir vaikiško Lolitos gyvenimo. Deja, jaudinantis nuotykis virto pilka bei žudančia kasdienybe.

Mane nustebino romano pabaiga - tikrai nesitikėjau, kad abiejų veikėjų gyvenimo linijos pasisuks tokiomis apgailėtinomis likimo kreivėmis.

Belieka pridurti, kad meilė gana keistas dalykas: ji gali suteikti sparnus, suteikti stimulą tobulėti, tačiau taip pat meilė gali nusviesti į gyvenimo šalikėlę ar bedugnę, iš kurios būna labai sunku išsikapstyti. Tad mylėkite ir būkite mylimi atsargiai!

Knuto Hamsuno romanas "Badas" atmintyje prikėlė Roberto Benignio filmo "Gyvenimas yra gražus" vaizdus. Greičiausia tai įvyko dėl pagrindinių veikėjų panašumo. Abu juos sieja gebėjimas šmaikščiai žvelgti į situacijas,...

Knuto Hamsuno romanas "Badas" atmintyje prikėlė Roberto Benignio filmo "Gyvenimas yra gražus" vaizdus. Greičiausia tai įvyko dėl pagrindinių veikėjų panašumo. Abu juos sieja gebėjimas šmaikščiai žvelgti į situacijas, kurios aplinkiniams sukelia siaubą, baimę, neviltį... Jie išdidūs ir tai pritrenkia skaitytoją / žiūrovą, nes vaizduojamos aplinkybės, dėl kurių žmogus vargu ar gali ir toliau jaustis žmogumi...

Knutas Hamsunas romane "Badas" meistriškai kuria skurdą išgyvenančio intelektualo portretą. Aplinka tampa nebesvarbi. Visas dėmesys sutelkiamas į tragedijos vystymosi ir įsigalėjimo procesą. Žmogus vis labiau ir labiau nyksta. Ne tik fizinis jo pavidalas, tačiau ir protas, išmintis. Kartkartėmis jį vis ištinka smegenų užtemimai, nors visa tai ne vien dėl bado, šitaip išbadėjusį organizmą veikia ir maistas. Aplinkiniai tai vertina kaip alkoholio vartojimo pasėkmes, tačiau priežastis kur kas skaudesnė. Nepaisant to, jog nykstama visapusiškai, protas, trikdomas menkų beprotybės išpuolių, vis tik veikia ir geba sukurpti rašinį, vertą kelių kronų, o tai reiškia, vertą duonos kąsnio.

Skaitant šį romaną stebina dar keli dalykai. Visų pirma, lietuviams arba apskritai šiam amžiui nebūdingas pasirinkimas gyventi, kai gyvenimas iš tavęs atiminėja galimybę jaustis žmogumi. Personažas vis vysta, tačiau nė karto romane neužsimena apie svarstymą nusižudyti. Net ir visiškai išsekęs, norėdamas išsivaduoti iš jį slegiančios kančios, jis nekelia prieš save rankos, nesvarsto apie tokią galimybę, tik burnoja ant Dievo, kuris taip ilgai delsia ir jo nepasiima.

Antras dalykas, kuris stebina - sąžinė. Ši personažo savybė itin stipriai išreikšta, greičiausia galėtų būti esmine knygoje skelbiama vertybe. Kai kuriais atvejais veikėjo sąžiningas elgesys tragedijos akivaizdoje pribloškia. Kelia sumaištį paties skaitytojo viduje: ar aš gebėčiau taip sąžiningai pasielgti, net jei situacija viso labo būtų kasdieninė, o badas nešnopuotų į nugarą?

Sukrečiantis, tačiau ir gebantis pradžiuginti romanas (imi ir nejučia mokaisi iš pagrindinio veikėjo surasti bent sekundę džiaugsmo net tada, kai atrodo, kad tavo gyvenime jo nė kruopelės). Romanas parašytas taip įtaigiai, jog skaitydamas ir pats, rodos, imi justi nežmonišką alkį, bet jausdamas pagarbą pagrindiniam personažui, nedrįsti valgyti, kol knyga atversta, o kai tik veikėjui nušvinta laimės akimirka, lengviau atsidūsti ir imi šypsotis.

Knyga puiki, tik skaitydama "Lietuvos ryto" serijos leidimą, piktinausi aplaidžiu redaktorių darbu, nes knygoje apstu klaidų. Taip pat šiek tiek nuvilia faktas, jog šiam leidimui pasirinkta versti ne iš originalo, bet iš vokiečių kalbos. Na, bet tai tikrai ne kūrinio trūkumai, tad džiaugiuosi atradusi ir rekomenduoju.

Užvertus paskutinį romano puslapį dar ilgai neblėsta vaizdai iš senojo Vilniaus gatvių. Tai viena tų knygų, kurias perskaičius galvoje lieka nemaža minčių, o širdį paglosto išraiškinga autorės rašybos maniera. Niekada...

Užvertus paskutinį romano puslapį dar ilgai neblėsta vaizdai iš senojo Vilniaus gatvių. Tai viena tų knygų, kurias perskaičius galvoje lieka nemaža minčių, o širdį paglosto išraiškinga autorės rašybos maniera. Niekada nesidomėjau istorija ir visi istoriniai romanai atrodė kažkuo atgrasūs. Skaityti knygą susiviliojau vien dėl jos nominacijos metų knygos rinkimuose, ir pasirodo, šis sprendimas buvo teisingas.

Romanas nukelia į XVII a. LDK bajorišką atmosferą - pasakojama Norvaišų šeimos istorija ir jos narių likimai. Gražiai plėtojama Norvaišų dvynukų Uršulės ir Kazimiero gyvenimo linija. Skaitytojas supažindinamas su dar nedideliais vaikais, tyrinėjančiais aplinkinį pasaulį ir mąstančiais apie gyvenimo ir mirties prasmę. Skaitydami romaną matome dvynių elgesį, mąstyseną, pastebime vaikų tobulėjimą augant ir bręstant. Įdomu tai, kad autorė per daug neprisiriša prie vieno veikėjo - pasakojama tai iš vieno, tai iš kito asmens pozicijų.

Bene gražiausiai perteikiama mirties alegorija pačioje knygos pabaigoje. Mirus Jonui Motiejui Norvaišai, ant palangės nutupia žvirblis. Čia jis tarsi įkūnija mirusiojo sielą. Paukštis skrenda per miestą ir mato visas vietas, kur bėgo Uršulės ir Kazimiero gyvenimai, kur dabar yra ir ką veikia kiti herojai. Tai tarsi finalinis apžvalginis iškeliavusios sielos skrydis, tuo pačiu primenantis veikėjų gyvenimo svarbiausias detales.

Oficiali dalis: kaip Anglija XVIII a. kolonizavo Australiją, kaip anglas Ričardas Morganas, smuklininkas ir ginklakalys, tampa vienu pirmųjų katorgininkų, pasiųstų į naują koloniją. Tai buvo vienas didžiausių eksperimentų...

Oficiali dalis: kaip Anglija XVIII a. kolonizavo Australiją, kaip anglas Ričardas Morganas, smuklininkas ir ginklakalys, tampa vienu pirmųjų katorgininkų, pasiųstų į naują koloniją. Tai buvo vienas didžiausių eksperimentų su žmonėmis: apgyvendinti nepažįstamame žemyne Anglijos nusikaltėlius. Ričardas Morganas, dvylika mėnesių kalėjęs audringose jūrose, pradeda sukrečiamą mėginimą išgyventi priešiškoje naujoje žemėje, kur, nugalėjęs visas kliūtis, atras naują meilę ir naują gyvenimą.

Mano jausmai:

Knyga stora -792 p. Beveik mokslinis darbas. Kaip rašytoja pati sako: "Esu linkusi remtis originaliais šaltiniais." Tai va, faktai.

Įdomu tai, kad rašytojos vyras - Ričardo Morgano proproproproanūkis.

Daug aprašymų. Viskas vyksta iš lėto - diena iš dienos... tačiau skaityti buvo nenuobodu (aišku, priklauso nuo nusiteikimo). Detalus aprašymas padėjo įsijausti į to meto aplinką, tradicijas, kalbėseną, buitį, pvz kokios buvo mokyklos, kokias privilegijas turėjo turtingieji vaikai, darbai, kuriuos dabar padeda atlikti technika, o tada viskas buvo daroma kitaip-rankomis, kalėjimo aprašymas (net kelionė iki pačio kalėjimo) ir kalinių gyvenimas tenai: "kaliniai gaudavo 2 pensus per dieną, kai ketvirtis duonos kepaliuko kainuoja 16 pensų.", teismai :"Anglijos teismuose remiasi vien žodžiais. Įkalčiai retai pateikiami." Vien vagystė kiek verta - 7 metų katorgos.

Ypač smulkus aprašymas kelionėje laivu į Australiją. Daug informacijos apie laivo sandarą (priminė laikus, kai skaičiau kažką iš F. Kuperio ar Dž. Londono) ir nauja aplinka pateikta per keleivių suvokimo prizmę, kuriems kelionė jūra buvo pirmas kartas, tarkim jausmas, kuris užklupo pamačius ryklį, arba Rio de Žaneiro pakrantę, arba apelsinų ragavimas, ar juodukai Gerosios Vilties iškyšulyje... Čia tokie šviesesni intarpai sunkioje kasdienybėje.

"Jei katorgininkai būdavo ramūs ir drausmingi, niekas jais nesirūpindavo." Na, čia kalbama ne tik apie bausmes, bet apie tvarką, vandenį, maistą taip pat.

Apie švarą laive rašoma "Tai reiškė, kad kūno išskyroms ir deniui plauti jie turėjo vieną kibirą, o skalbti ir praustis - kitą."

O Laivas - kalėjimas buvo: "dviguba platformų eilė driekėsi palei visas sienas, niekur nebuvo jokio pertrūkio. Štai kaip pavyko sugrūsti 210 nelaimėlių į 35 pėdų pločio ir mažiau nei 70 pėdų ilgio patalpą. Jie supakavo mus kaip butelius ant lentynos."(Internetas rašo, kad 1 pėda lygi 0,3048 metrų). Įgula: "nei įgula, nei jūrų pėstininkai nesutiktų kelionėje negerti. Romas leido iškęsti gyvenimą prisigrūdusiose kajutėse ir šlykštų maistą, taigi romo turėjo būti."

Port Džeksone (ar Naujame Pietų Velse) - katorgos vietoje: "Maistas išduodamas savaitei. Kaip buvo sunku būti protingam ir nesuryti viso davinio per dvi dienas." Būstus reikėjo pasistatyti patiems. Įrankių beveik nebuvo. Saloje buvo Alkio uola, prie kurios grandinėmis buvo kaustomi žmonės, prieš tai nuplakami, kurie vogė maistą iš sandėlių. Nereikia pamiršti, kad tarp katorgininkų vyrų ir moterų buvo tokių, kurie turėjo mažus vaikus.

"Kuo daugiau aukštesnių valdininkų, tuo mažiau jie žino, kas vyksta apačioje."- čia tokia tvarka buvo.

Va taip, ir dar visokių baisybių prirašyta apie nežmoniškumą.

Daug dėmesio skirta gyvenimui Norfolko saloje.

Pradžioje pagrindinis veikėjas blankokas. Už jį daromi sprendimai,o gyventi tenka jam.

Citata, kai Ričardas prarado visas savo santaupas, patikėjęs vienu verslininku:

"- Ir tu nepyksti? - susiraukė Dikas.

- Ne, tėvė. Jei vienintelis rūpestis - prarasti pinigai, tada džiaugiuos. Kas būtų, jei prarasčiau Pegę? - jam užėmė kvapą. - Arba Viljamą Henrį? "

Bet kartu jis buvo unikalus. Baigęs mokyklą, tarnavo pas ginklakalį, pats buvo smuklininko sūnus, teko dirbti spirito varykloje, brolis turėjo lentpjūvę.

Ričardas Norfolko saloje: "Niekas nekelia kojos į mano valdas, o čia mano valdos. Nesu, toks vyras, su kuriuo kiti nesiskaitytų."

Man patiko, kad knyga reikalauja pasitempti ir pasiskaitynėti plačiau jau primirštus istorinius faktus apie Amerikos Nepriklausomybės karą, apie Anglijos monarchiją, Australijos žemyno atradimą, Dž. Kuką ir pan.

"Knygos - tai mano vaikai' - autorės mintis.