Kai skaičiau, kartais išlįsdavo mintis, o ką, jei jie iš tiesų taip padarytų? Negi būtų taip jau sunku? Galų gale kai kur panašiai ir yra, netgi šiais laikais - moteris neturi teisių, tik pareigas ir mažyčius džiaugsmus,...

Kai skaičiau, kartais išlįsdavo mintis, o ką, jei jie iš tiesų taip padarytų? Negi būtų taip jau sunku? Galų gale kai kur panašiai ir yra, netgi šiais laikais - moteris neturi teisių, tik pareigas ir mažyčius džiaugsmus, kuriuos jai leidžia vyras. Labai dažnai prisidengdamas religija.
Kodėl taip atsitiko Gileado respublikoje, įsikūrusioje buvusioje JAV teritorijoje, kad moterys staiga tapo vertinamos tik pagal padorumą bei vaisingas įsčias? Tarsi dėl to, kad reikėjo jas apsaugoti nuo išnaudojimo ir prievartos, išnaikinti supuvusios visuomenės palikimą (pavyzdžiui, "pornonamelius") bei leisti gyventi pagal tikrąją prigimtį - atsiduoti vaikų gimdymui. Tai tiesa - moterims miesto gatvėse dabar žymiai saugiau, jas dengia ilgi dukslūs rūbai, o vyrai nesiryžta nei kalbinti, nei tuo labiau prisiliesti - nenori rizikuoti gyvybe. Visos yra suskirstytos į kastas, kurios apibrėžia jų pareigas ir gyvenimo būdą apskritai. Istoriją pasakoja Tarnaičių atstovė, kurios gyvenimo tikslai gan paprasti - eiti apsipirkti ir pagimdyti sveiką vaiką. Savo šeimininkams - Vadui su Žmona. Lyg ir išaiškėja kitokios moterų "apsaugojimo" priežastys.

Visas pasakojimas skamba šaltokai, šiek tiek jausmų prasiveržia tik prisiminus kažką ypač skaudaus iš ne tokios tolimos normalios praeities ar patyrus netikėtą mažą džiaugsmą, nes toje sintetinėje respublikoje Tarnaitę pradžiugina net padovanotas degtukas (gal pavyktų padegti Vado namus?).
Jei leistum įsivyrauti emocijoms, turbūt išprotėtum tame dviveidžiame, korumpuotame kaip ir anksčiau pasaulyje, kuriame iš tavęs reikalaujama besąlygiško paklusnumo ir baudžiama taip, kad daugiau nebenusikalstum.

Vis dėlto šito utopinio romano pabaiga nėra visai juoda. Ne, absoliučiai neaišku, kas atsitinka Tarnaitei, bet atsiranda viltis, kad viskas bus gerai. Bet kol kas. Bent trumpam. O išeičių visada atsiras.

"Štai turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir aš per ją turėčiau vaikų."*

*Pr 30,1-3

Niekam nėra paslaptis, jog visame pasaulyje priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų yra pripažįstama problema. Tačiau šalys skiriasi tuo, kaip šią problemą sprendžia. Juk nepaisant akivaizdžių neigiamų pasekmių alkoholis...

Niekam nėra paslaptis, jog visame pasaulyje priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų yra pripažįstama problema. Tačiau šalys skiriasi tuo, kaip šią problemą sprendžia. Juk nepaisant akivaizdžių neigiamų pasekmių alkoholis ir tabakas atneša į šalies biudžetą nemažai pajamų, be to žmones, kurie nemoka gyventi savarankiškai, lengviau kontroliuoti. O kaip pastebi šioje knygoje psichiatrė Vilma Andrejauskienė - priklausomybė tai liga, kada žmogus "įpranta gyventi nesavarankiškai ir nebeįsivaizduoja, jog galima gyventi kitaip. Ne tik neįsivaizduoja, bet nesupranta, kodėl verta stengtis kitaip gyventi. Dėl ko?" (37 p.).



Pirmiausia knygą "Sutemos tirščiausios prieš aušrą" skaičiau kaip specialistas, pats dirbantis su priklausomais asmenimis. Tačiau manau, jog ji skirta tiek profesionalams, tiek žmonėms, kurie nėra susipažinę su šia liga. Juk priklausomybė visuomenės mąstu dar ir nėra pripažįstama kaip liga! Taigi žmonės skaitysiantys šią knygą turėtų būti nusiteikę keisti savo požiūrį ir mąstymą. Čia pateikiami įrodymai, kad alkoholizmo priežastys nėra valios trūkumas ar moralės stoka. Jeigu būtų taip, tai greičiausiai visi mes taptume alkoholikais! Nes vargu ar galime pasigirti esantys tobulai moralūs ar visada atliekantys reikalingus darbus - nepristygstantys valios.



Kokie tie įrodymai? Knyga sudaryta iš trijų dalių - interviu su specialistais, kur kalbama apie įvairius priklausomybės aspektus, pačių sergančiųjų pasakojimai apie savo gyvenimo istorijas bei įstaigų, į kurias galima kreiptis pagalbos pristatymai. Knygoje pateikiami interviu su įvairiais priklausomybės ligų specialistais - psichiatrais, psichologais, socialiniais darbuotojais. Dalis jų patys yra priklausomi.



Galiu pasakyti, jog nepaisant to, jog pats dirbu su priklausomais asmenimis, šią knygą norėčiau skaityti dar ne kartą, nes joje kaskart galima atrasti kažką naujo. Knyga svarbi ne vien dėl vertingos informacijos, tačiau ir dėl vilties suteikimo, nes neša žinią, jog nėra tokios blogos padėties, iš kurios negalima išsikapstyti. Be to, joje galima rasti ir nuorodų, kaip reiktų elgtis pačiam, norint iš tiesų pradėti spręsti savo problemas ar kaip galima (ir kaip negalima) padėti savo artimiesiems.



Galiausiai noriu padėkoti knygos sudarytojams kunigui Kęstučiui Dvareckui ir daktarui Andriui Navickui (bernardinai.lt) už svarbų darbą, kurį jie atliko prisidėdami prie visuomenės švietimo.



P.S.

Šių metų 20 numeryje "Veido" žurnalas rašė, kad Lietuva yra viena pirmaujančių šalių Europoje pagal mirties atvejų, susijusių su alkoholiu, skaičių. Beveik pusė vyrų gali būti probleminiai alkoholinių gėrimų vartotojai, o tarp jų dauguma dar gali būti ir priklausomi nuo alkoholio.

Romanas apie senąjį Egiptą, valdžios troškimą ir kovas dėl jos, meilę, apie išskirtinę moterį - Kleopatrą ir jos likimą.

Nepaisant keistoko rašymo stiliaus, arba prastoko vertimo (nežinau, kuris iš jų), skaityti buvo...

Romanas apie senąjį Egiptą, valdžios troškimą ir kovas dėl jos, meilę, apie išskirtinę moterį - Kleopatrą ir jos likimą.

Nepaisant keistoko rašymo stiliaus, arba prastoko vertimo (nežinau, kuris iš jų), skaityti buvo labai įdomu.

Išgirtoji knyga, vadinama amžiaus šedevru - "Didysis Getsbis" - nepaliko man jokio įspūdžio.

Paslaptingojo Getsbio veiksmus aš dar supratau, bet jo meilė - Deizė - mane taip erzino savo neveiklumu ir "mėmiškumu", kad baisu....

Išgirtoji knyga, vadinama amžiaus šedevru - "Didysis Getsbis" - nepaliko man jokio įspūdžio.

Paslaptingojo Getsbio veiksmus aš dar supratau, bet jo meilė - Deizė - mane taip erzino savo neveiklumu ir "mėmiškumu", kad baisu. O pabaigoje truputį virktelėjau dėl būtent tokios atomazgos ir likimo ironijos. Net po siautulingų vakarėlių su šimtais žmonių Getsbis nesurado daugiau draugų, kurie norėtų su juo atsisveikinti. Ir viskas dėl beprotiškos meilės...

Na gerai gerai, gal ir buvo knygoje puikiai sudėliotų scenų, bet kadangi vos perskaičiusi knygą, iš karto pažiūrėjau ir ekranizaciją, kuri mane tiesiog sužavėjo savo eklektika ir detalėmis, dabar mintyse iškyla tik matyti vaizdai, o ne tie, kuriuos skaitant sukūrė mano vaizduotė.

Bet knygą bendrajam išsilavinimui ir savos nuomonės susidarymui perskaityti tikrai verta.

Buvau sau prižadėjusi perskaityti "Dekameroną" tada, kai pamačiau ne patį intelektualiausią ir truputį nepadorų filmą "Virgin Territory" - jo aprašyme sakoma, kad remtasi būtent Džiovani Bokačo novelėmis. Bet štai, knygos...

Buvau sau prižadėjusi perskaityti "Dekameroną" tada, kai pamačiau ne patį intelektualiausią ir truputį nepadorų filmą "Virgin Territory" - jo aprašyme sakoma, kad remtasi būtent Džiovani Bokačo novelėmis. Bet štai, knygos laikas atėjo tik dabar. Ir tai, turėjau labai su savimi kovoti, kad romano nenumesčiau kažkur pakeliui.

Apie ką knyga? Maro metu Florencijoje susibūrė dešimties jaunuolių grupė, kuri nusprendė iškeliauti į kaimą. O kad ten laikas neprailgtų, jie pasakojo vienas kitam noveles išrinkto draugijos karaliaus parinkta tema. Pasakojimai buvo patys įvairiausi, bet labai dažnai su lengva gašlumo gaidele. Nupasakoti "mėgavimaisi" ir "jodinėjimai" dažniausiai vyko ne santuokoje, o kartais ir ne tik tarp vyro ir moters (šiandienos aktualijos, ar ne?).

Kai pagalvoji, kad knyga parašyta dar apie 1350 metus, šiek tiek kilsteli antakį ir susimąstai apie moralės normas. Bet greitai nustoji ir skaitai toliau.

Asmeniškai, skaityti buvo nelengva, bet kartais tiesiog juokiausi balsu iš viduramžių gyventojų išmonių - būtent tai buvo žaviausios knygos akimirkos.

Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno toks ponas Piekielny. Tame pačiame name 1917 - 1924 m. gyveno ir prancūzų rašytojas Romain Gary, kaimynui žydui pažadėjęs kiekvieną kartą, kai susitiks su garsiais...

Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno toks ponas Piekielny. Tame pačiame name 1917 - 1924 m. gyveno ir prancūzų rašytojas Romain Gary, kaimynui žydui pažadėjęs kiekvieną kartą, kai susitiks su garsiais žmonėmis, paminėti to mažo žmogelio egzistenciją ir vykdęs pažadą JTO tribūnose, Prancūzijos ambasadoje Londone, Federaliniuose rūmuose Berne, Eliziejaus laukuose, prieš Šarlį de Golį ir Višinskį... Tačiau tai tik vienas R. Gary aušros pažadas.

Antrąjį pažadą vaikystėje davė motina, apgaubusį vaiką besąlygiška meile, globa, švelnumu ir moteriškumu, kurių R. Gary truko visą likusį gyvenimą - jis leido laiką laukdamas ir ieškodamas to, ką jau gavo. R. Gary motina užaugino viena ir dėjo visas pastangas, kad vaikui nieko netrūktų. Tai priversdavo ją daug dirbti, griebtis netgi ne itin sąžiningų būdų, melo, kuriam išaiškėjus, ji neleisdavo savęs žeminti, o tapdavo tik dar išdidesnė. Ryžtą, o kartu ir panieką jos teisėjams stiprindavo iliuzijos apie genijų sūnų: Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas... Kartais, skaitant žymių menininkų biografijas, stebina, kiek meilės, kiek nesuvaidintų jausmų, kiek neįtikėtinų likimo vingių sutelpa mažuose jų gyvenimuose. Skaitant "Aušros pažadą" apėmęs jausmas buvo visiškai atvirkštinis. Pamaniau: istorija gal net nėra tokia jau ypatinga. Juk kiekvienam jo vaikas yra pats geriausias, pats tobuliausias, nors ne visi tai garsiai pasako. Kiekvienas savo tėvams esame ir tas literatūros genijus, ir Prancūzijos ambasadorius.

Tačiau R. Gary istorija ir šiek tiek kitokia. Nekuklios motinos svajonės iš esmės buvo išpildytos. Jis tapo Generaliniu Prancūzijos konsulu, buvo apdovanotas Išvadavimo judėjimo ir Garbės Legiono ordinais, netgi sugebėjo du kartus gauti prestižinę Prancūzų literatūros premiją - Gonkūrų premiją, kuri paprastai rašytojui teikiama vieną kartą gyvenime. Padaryti neįmanomą R. Gary sugebėjo, parašęs knygą Emilio Ažaro vardu, kuris tariamai buvo jo sūnėnas. Ši gudrybė primena tas, kurias Vilniuje, siekdama užtikrinti savo mados namų sėkmę, ir vėliau darė motina. Motinos įtaka jaučiama ir daugelyje kitų įvykių. Mintyse jis kalbasi su ja, o kalbėdamas apie savo pasiekimus, sako jog tai ji, jo motina, įvykdė savo misiją, įgyvendino svajonę, tapo didžia menininke. Iš tikrųjų jausmas, kad jis turi įgyvendinti neišsipildžiusias savo mamos svajones, atsakomybė už tai R. Gary persekiojo visą gyvenimą, dažnai net trikdė ir vertė jaustis apgailėtinu: Man buvo jau devyniolika. Mane graužė išlaikytinio vaidmuo. Žiauriai kentėjau. Gyvenau iš jos darbo, iš jos sveikatos.<...> Norėdamas pasiekti didingumo viršūnę, atsitrenkdavau į žvangesį ir pompastiką, nusprendęs tapti genijumi, tik parodydavau, kad man stinga talento.

Knyga įdomi dar ir tuo, kad dalis veiksmo vyksta Vilniuje, kur R. Gary užaugo ir išėjo gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. "Aušros pažado" puslapiuose būsimas rašytojas vaikšto mediniais miesto šaligatviais su motina, kai kuriuose ji - Nina Borisovskaja - tampa be išlygų karaliaujančia vietiniame madų pasaulyje. Kita vertus, kūriniui jau įpusėjus ir toliau jaučiama praradimo nuotaika, nuojauta, kad viskas baigta. R. Gary rašo: Gyvenimas - jaunas. Sendamas jis tampa tąsa, laiku, atsisveikinimu. Jis paėmė iš jūsų viską, jis nebeturi jums ko duoti. Likus 20 metų iki mirties rašytojas jau sako: Aš gyvenau. Gal tokią slogią skaitymo nuotaiką sustiprina ir tai, kad šiandien jau žinome, jog R. Gary pats nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Priešingu atveju, atsikračius išankstinio žinojimo, "Aušros pažadas" - odė motinystei. Nugyventų metų apžvalga ir nuopelnų surašymas tarsi svarstant, ar motinos lūkesčiai pateisinti ir ar įvykdytas gyvenimo aušroje jai duotas pažadas.

-

Mano motina mirė prieš trejus su puse metų, praėjus keliems mėnesiams po to, kai išvykau į Angliją. Tačiau žinodama, kad aš neatsilaikysiu, jei nejausiu jos paramos, ėmėsi atsargumo priemonių. Paskutinėmis dienomis prieš mirtį parašė daugiau kaip du šimtus laiškų ir persiuntė juos savo draugei į Šveicariją. Taigi vis dar gaudavau motinos jėgą ir drąsą, kurių reikėjo, kad išlikčiau, nors jau daugiau kaip treji metai jos nebebuvo tarp gyvųjų.

Ne jūsų mamų romanai! - autorės tinklalapio šūkis, puikiai tinkantis Ebės pasakojamai istorijai apie jos ir Treviso meilę.

Jis - tikras pramuštgalvis, ji - rami, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti mergina. Jis nuolat...

Ne jūsų mamų romanai! - autorės tinklalapio šūkis, puikiai tinkantis Ebės pasakojamai istorijai apie jos ir Treviso meilę.

Jis - tikras pramuštgalvis, ji - rami, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti mergina. Jis nuolat apsuptas gražuolių, ji nekreipa į jį dėmesio. Jis - šiek tiek nestabilios psichikos, ji - ne tokia jau nekalta. Jų meilės įprasta nepavadinsi, greičiau jau beprotiška, o kartais gal net šiek tiek vaikiška.

Taigi, perskaičius šią knygą pasijaučiau šiek tiek per sena, o gal tiesiog pavydžiu Ebei ir Trevisui tokio jaunatviško polėkio...

P.S. Yra antra knyga, kurioje apie meilę Ebei pasakoja Trevisas. Niekaip negaliu atsikratyti minties, kad gal ją perskaičius Trevisas neatrodytų toks jau beprotis :)

Kad ir kaip keistai man tai skambėtų kalbant apie S. Kingą - "Švytėjimas" yra gana neblogas psichologinis, mistinis romanas. Taip sakau, nes tai nėra mano pirmoji skaityta šio autoriaus knyga. Skaitydama "Gyvūlėlių kapines"...

Kad ir kaip keistai man tai skambėtų kalbant apie S. Kingą - "Švytėjimas" yra gana neblogas psichologinis, mistinis romanas. Taip sakau, nes tai nėra mano pirmoji skaityta šio autoriaus knyga. Skaitydama "Gyvūlėlių kapines" miriau juokais, o ir apysakos neatrodė šiurpios, atrodo, S. Kingas tiesiog štampuoja knygas, o tarp jų, pasirodo, pasitaiko ir aukso grynuolių. Šį romaną paskatino perskaityti kultinis S. Kubriko filmas. Kaip visada, knyga patiko labiau - gal man tiesiog skaityti labiau patinka :) O siužetas paprastas: šeima su mažu berniuku žiemai persikelia gyventi į didžiulį, prabangų viešbutį "Panorama", įsikūrusį aukštai kalnuose. Šeimos galvos, Džeko užduotis yra prižiūrėti viešbutį, katilus ir pan. Viena bėda, kad užsnigus, jie bus visiškai atskirti nuo išorinio pasaulio. Įdomu tai, kad buvęs prižiūrėtojas neištvėrė žiemos, išžudė savo šeimą ir nusišovė pats. "Bet, žinoma, jis buvo neišsilavinęs", tuo tarpu Džekas yra perspektyvus rašytojas, ketinantis čia užbaigti savo pjesę, kuri atneš jam šlovę. Kad ir kaip ten būtų, išsilavinimas čia niekuo dėtas, kaip rašoma knygoje, kiekvienas viešbutis turi savo vaiduoklių, o toks garsus ir gangsteriams priklausantis monstras "Panorama" tiesiog kolekcionuoja šmėklas, o ir užstrigti kalnuose visai žiemai ne kiekvieno nosiai. Vienas pagrindinių personažų knygoje yra berniukas Denis, turintis ypatingų galių matyti ateitį, praėjusius įvykius ir panašiai - jis švyti. Denis tarsi tampa baterija šiam viešbučiui ir jis atgyja. Na, be mistikos, puikiai suregztas yra psichologinis Džeko portretas; pasipūtęs, arogantiškas, savanaudis, agresyvus ir buvęs alkoholikas. Šiuo atveju net ir be vaiduoklių jis tampa potenciali grėsmė šeimai.Manau, filme Džekas Nikolsonas puikiai įkūnijo savo vaidmenį. Šauniai sukuriama įtampa, perteikiamas personažų charakteris ir beskaitant imi krūpčioti ir žvalgytis, ar tikrai daiktai nejuda iš savo vietos. Žodžiu, puiki klasika bevirstanti knyga ir filmas ir atsižvelgiant į tai, kad S. Kingo knygos bene daugiausiai ekranizuojamos, teks ir dar keletą jo knygų įtraukti į savo sąrašą.

Penkerių metų mergaitė Aila per žemės drebėjimą netenka tėvų. Ją, toli nuklydusią nuo gimtųjų vietų ir išsekusią, randa klajojanti gentis. Tačiau šiems Aila pasirodo labai negraži: plokščias veidas, šviesūs...

Penkerių metų mergaitė Aila per žemės drebėjimą netenka tėvų. Ją, toli nuklydusią nuo gimtųjų vietų ir išsekusią, randa klajojanti gentis. Tačiau šiems Aila pasirodo labai negraži: plokščias veidas, šviesūs minkšti plaukai, liesas kūnas... O jei pasakyčiau, kad klajojanti gentis buvo neandertaliečiai, o rastoji mergaitė - kromanjonietė (kromanjoniečiai yra vieni pirmųjų "moderniųjų žmonių")? Štai taip prasideda Ailos gyvenimas gentyje, kur ji turi išmokti ne tik naujų papročių, kalbos, bet ir kaip pritapti tarp jai svetimų ir anksčiau nematytų kitokių žmonių.

Nors knygoje aprašoma genties kasdienybė, kaip renkamas ir gaminamas maistas, kaip medžiojama, kokie genties narių tarpusavio santykiai, moters ir vyro padėtis bei pareigos, nuobodžiauti skaitant knygą tikrai netenka. Aila ne tik išoriškai, bet ir savo charakteriu, gabumais (kurie, augant mergaitei, tik ryškėja) skiriasi nuo ją priglaudusių genties žmonių. Būdama moteriškos lyties, Aila negali turėti pranašumo prieš vyrą, todėl turi slėpti savo galimybes, būti nuolankia ir tyliai kęsti jai tenkančius pažeminimus. Visgi tai padaryti ne visada pavyksta.

Autorė, rašydama knygas ("Urvinio lokio gentis" yra pirmoji iš 6 knygų) studijavo archeologinę medžiagą, dalyvavo išlikimo kursuose. Tad knyga ne tik puiki savo įtraukiančiu siužetu, tačiau tai knyga, kurią skaitant galima sužinoti daug naujo.

Mano manymu knygos, kuriose pasakojama tikra žmogaus ar žmonių istorija yra daug įdomesnės ir labiau duodančios naudos, nei tos, kuriose gyvenimai yra išgalvoti. Tu skaitai knygą ir mėgini įsijausti į to rašytojo gyvenimo...

Mano manymu knygos, kuriose pasakojama tikra žmogaus ar žmonių istorija yra daug įdomesnės ir labiau duodančios naudos, nei tos, kuriose gyvenimai yra išgalvoti. Tu skaitai knygą ir mėgini įsijausti į to rašytojo gyvenimo subtilybes, išgyveni kartu su juo jo nesėkmes ir laimingas akimirkas, ir žinai, kad tai nėra išgalvota, kad tai tikrai įvyko. Galima imti manyti, kad dauguma situacijų yra gerokai pagražintos ir nevisai atitinka tikrovę, tačiau šioje knygoje herojės elgesys, jos emocinė būsena tikrai nepanaši į nerealią. Manau, kad ne vienas, kuris perskaitė šią knygą rado panašumų su savo kartais padarytais poelgiais, kurie buvo gana impulsyvūs ir mažai apgalvoti.

Tie poelgiai turbūt tikrai nėra būsimos depresijos požymiai (depresiją daug kas gali sumaišyti su paauglyste), nes kažkodėl esu įsitikinusi, kad mūsų kartos žmonės tokia liga kaip depresija ir labai įsišaknijusia, serga retai (mano labai optimistinis požiūris).

Ir jei daugiau kalbant būtent apie šią knygą, tai joje ne tik kalbama apie depresiją ir jos padarinius žmogaus psichologiniai būsenai, bet taip pat parodo, kokie santykiai vyrauja tokių žmonių aplinkoje. Man labai įsiminė ir pamastyti privertė autorės ir jos mamos santykiai, taip pat galimos priežastys, kodėl žmonės apskritai suserga depresija. Esami ir būsimi tėvai turėtų perskaityti tokią knygą, nes ją perskaičius gali išmokti labiau suprasti paauglį ir bent jau pamėginti spėti, kaip jis jaučiasi. Teisingai priimti sprendimai gali padėti tarpusavio santykiuose, o tai padėtų spręsti iškilusias problemas.

Vaistas "Prozakas" - tapo labai populiarus depresijos (ir ne tik) gydimo būdas. Bet kyla klausimas, ar tik jis buvo vienintelis sprendimas tokioms ir panašioms ligoms gydyti. Knygos pabaigoje autorė parašė labai puikų prologą ir savo pačios nuomonę į visą savo istoriją pažvelgusi iš šalies ir apibendrinus ne tik savo buvusią ir esamą būseną, bet papasakojo faktus, kurie į pagrindinius knygos puslapius nepateko.

Skaityti ar neskaityti šią knygą rinktis reikia kiekvienam individualiai, bet mano nuomone ją reikėtų įtraukti į skaitomų knygų sąrašą. Tai knyga, kurią aprašyti nėra lengva, nes ją perskaičius galima apie viską diskutuoti be galo ilgai. Kiekvienas turi savo nuomonę tokia tema, bet ją labiausiai supras ir į ją įsijaus tas skaitytojas, kuris yra išgyvenęs tokį sunkų gyvenimo periodą, kaip depresija.