Įtraukiau šią knygą į savo sąrašą, nes buvo gėda nežinoti kas tas Carlas Castaneda. Na, vardą ir pavardę žinojau. Bet nei kokiomis temomis, nei knygos pavadinimo nebūčiau pasakiusi. Tai gi, nutariau ištaisyti šią...

Įtraukiau šią knygą į savo sąrašą, nes buvo gėda nežinoti kas tas Carlas Castaneda. Na, vardą ir pavardę žinojau. Bet nei kokiomis temomis, nei knygos pavadinimo nebūčiau pasakiusi. Tai gi, nutariau ištaisyti šią klaidą. Ir vos atsivertusi - pasigailėjau. Taip jau yra, kad visokie haliucinogenai mane klaikiai erzina ir gąsdina. Pykstu ant žmonių, kurie tai vadina nusiraminimo būdų, teigia, kad tai nieko tokio, kad jiems "žolytė" ar kitos, mano vadinamos, nesąmonės padeda pamatyti kitokį pasaulį, geriau jį suprasti. Tai nuo pirmo puslapio erzinausi ir nervavausi, sakiau sau "mesiu šitą nesąmonę!". Po to apsigalvojau, nusprendžiau atsirinkti kiekvieną nepatikusią mintį, kad galėčiau ginčuose argumentuotai pasakyti, kad tai nesąmonė. Skaičiau, kankinausi ir tada... pradėjau suprasti. Nemanykit, mane vis tiek gąsdina tie visi dalikėliai, žmonių prisirišimas prie jų (nuo "nekaltos žolytės" perėjimas prie stiprių, nuo kurių nebegali savarankiškai išsivaduoti. Nors kiti sako, kad tai du skirtingi dalykai. Tebūnie. Į tai nesigilinsiu) man kelią didelę baimę ir pyktį ant tų, kuriuos vadina juos "stebuklu". Tačiau supratau, kodėl visu tai taip traukia. Juk išsivaduoti iš savo mąstymo ribų, trumpam (!!!) pamatyti kitokį pasaulį, į įprastus dalykus pažiūrėti kaip į stebuklą - be galo įdomu. Tai gi, nors ir pačiai sunku tuo patikėti, lenkiu galvą prieš Castanedą, kad padėjo pažiūrėti į man visiškai nesuprantamus dalykus kitu žvilgsniu, kad padėjo man nustoti į viską žvelgti tik iš savo komforto zonos, kad padėjo įsigilinti į kitų žmonių mintis. Ir dar ačiū meditacijai. Nes be jos, nebūčiau turėjusiu jėgų skaityti knygos be išankstinio (ir tvirto lyg betonas) nusistatymo.

Beje, knygoje radau ir keletą gerų minčių:

Pirmiausia, man patiko kaip jie elgiasi su gamta. Neskynė "velnio žolės" ar meskalino vien tam, kad apsisvaigintų. Turėjo tam tikrus ritualus ir atsakingai elgėsi. Gerbė vietas kuriose augo haliucinogenai, jais nepiktnaudžiavo ir buvo dėkingi gamtai. Dėkojo jai, o ne tik pasiimdavo ko nori ir dingdavo.

Antra, jie į visą tai žiūrėjo labai atsakingai, kaip į apeigas. Su baime, bet dėkingi už tai ką gauną. Jiems tai buvo visai ne pramoga, o būdas tobulėti.

Trečia - mintis kuri buvo pasakyta apie "sąjungininko" pasirinkimą, bet tinka ir šiaip gyvenimui: "Kelias - tai tik kelias, ir jei tu jauti, kad neturėtum juo eiti, turi palikti jį bet kokia kaina. Paklausk savęs: Ar šis kelias turi širdį? Visi keliai vienodi - jie veda į niekur. Vienas kelias paverčia kelionę džiaugsminga, ir eidamas juo jautiesi neatskiriamas nuo jo. O kitas vers tave prakeikti savo gyvenimą. Vienas suteikia jėgos, kitas - silpnina". Jei neatsvelgsime apie ką čia iš tiesų kalba, ir pritaikysim šią mintį gyvenimui - puiki mintis. Jei nepatinka tavo kelias - dink iš jo kuo greičiau. Neapgaudinėk savęs, kad nemalonumai laikini ir savaime praeis, kad taip lemta. Dink iš to kelio kol nevėlu!

Ir paskutinis pliusas - 4 priešai, kuriuos turi įveikti, kad taptum "žinių žmogumi": baimė, aiškumas, jėga (manymas, kad esi pasaulio valdovas) ir senatvė. Kartą pergriuvęs - nebeatsistosi.



Bet, kad tai labai pavojinga, nuomonės nepakeičiau. Pavartojęs meskalino mokiniui visiškai pasikeitė pasaulio suvokimas, todėl jis vos nepaskendo, šlapinosi ant šuns, o šuo ant jo (dėl to mokinys buvo pripažintas "išrinktuoju"). Po "velnio žolės" jis atsibudo nežinia kur visiškai nuogas, o nuo "dūmelio" jam buvo siaubingai negera. Vis gi - tai ne žaidimas. Ir didelis klausimas ar noras sužinoti, patirti kažką naujo atperka tokį didelį pavojų gyvybei, psichikai ir sveikatai.