Ganėtinai sunki knyga . Bet turinys vertas dėmesio. Jaudinanti istorija , kuri kogero suvirpintų net ir kiečiausią širdį. 4 vaikai - viename iš jų bandžiau surasti save . Man rodos save suradau pačiame autoriuje. Nes pati...

Ganėtinai sunki knyga . Bet turinys vertas dėmesio. Jaudinanti istorija , kuri kogero suvirpintų net ir kiečiausią širdį. 4 vaikai - viename iš jų bandžiau surasti save . Man rodos save suradau pačiame autoriuje. Nes pati vaikystėje buvau visokia .

Perskaičiusi knygos pasigedau savos vaikystės . Kur mano 3 draugai , tėvas Robis , ir tokia artima vienas kitam bendruomenė.

Knyga sujaudino . Supratau kaip mano vaikiška širdis trokšta nuotykių , kokius patyrė pragaro virtuvės vaikai , kuriems aš jau per sena.

Knyga toli gražu buvo ne vien apie tyrą vaikystę . Knyga buvo apie draugystę.

Labai mėgstu knygas parašytas tikrais įvykiais , šią taip pat. Rekomenduoju visiems dar neskaičiusiems !

Iš pradžių šypsositės, paskui apsiašarosite - tik nepriekaištaukit, jog neįspėjau.

Nuostabus rašytojas Nicholas Sparks teisingiau savo knygos apibūdinti nebūtų galėjęs. Tai romanas apie tikrą meilę ir kovą dėl...

Iš pradžių šypsositės, paskui apsiašarosite - tik nepriekaištaukit, jog neįspėjau.

Nuostabus rašytojas Nicholas Sparks teisingiau savo knygos apibūdinti nebūtų galėjęs. Tai romanas apie tikrą meilę ir kovą dėl jos, priverčiantis susimąstyti ir visa širdimi linkėti viso ko geriausio pagrindiniams veikėjams.

Landonas Karteris yra įprastinis šeštojo dešimtmečio paauglys laisvu laiku besilinksminantis ir tikintis jog paskutiniai metai prieš koledžą bus šaunūs. Kas galėjo pagalvoti, jog klasės šaunuolis ir kongresmeno sūnus ims bičiuliautis su pamaldžia miestelio baptistų pastoriaus dukterimi Džeime Salivan? Landonas nenutuokė kaip jo gyvenimą gali pakeisti miela, niekur nesiskirianti su biblija ir vilkinti nutįsusius megztinius mergina. Per kelis mėnesius su Džeime vaikinas atranda tiesas kurių daugelis ieško ilgus savo gyvenimo metus: tiesas apie dainavimo džiaugsmą, grožio prigimtį, netekties skausmą ir svarbiausią - viską keičiančią meilės galią.

Sulaukus septyniolikos mano gyvenimas negrįžtamai pasikeitė.

Nuostabi, miela ir sukrečianti meilės istorija kurią verta perskaityti kiekvienam. Kaip autorius tikino jūsų juoką skaitant knygą vėliau pakeis ašaros, tačiau jūs nepyksite ant jo, o tik dėkosite ,kad Nicholas pasidalino su jumis istorija kuri iš ties yra nutikusi.

Geriausia šiais metais ir gal dar būtų galima keletą metų atgal atsukt ir vis tiek geriausia būtų! Labai džiaugiuos, kad sudalyvavau Knygų iššūkyje ir kad būtent šią knygą užrašiau perskaityti. Vakar pradėjau,...

Geriausia šiais metais ir gal dar būtų galima keletą metų atgal atsukt ir vis tiek geriausia būtų! Labai džiaugiuos, kad sudalyvavau Knygų iššūkyje ir kad būtent šią knygą užrašiau perskaityti. Vakar pradėjau, šiandien baigiau. Be jokių pastangų 157 psl. sugužėjo pilvan. Nuostabi įtraukianti istorija. Labai kabino asmeniškai ir radau krūvą panašumų su pagrindiniu herojum.

Reikia laiko atsipeikėti dabar.

Ačiū, Dievui, ir Knutui, kad išgyveno, kad nemirė..

. Manau niekada nesugebėsiu atsiriboti nuo fantastikos. Nesvarbu gal nežemiškų būtybių manija blėsta, bet aš išliksiu fantastikos mėgėja visą gyvenimą. Nes kai aš paimu fantastinę knygą į rankas mane sunku nuo jos...

. Manau niekada nesugebėsiu atsiriboti nuo fantastikos. Nesvarbu gal nežemiškų būtybių manija blėsta, bet aš išliksiu fantastikos mėgėja visą gyvenimą. Nes kai aš paimu fantastinę knygą į rankas mane sunku nuo jos atsiplėšti.

. Iš įžangos galima suprasti, kad aprašysiu fantastinę knygą. Taip ir yra. "Spindinčioji" antra "Nežemiškosios" knyga. Pirmąją dalį perskaičiau maždaug prieš metus, bet vis dar gerai prisimenu, kas joje buvo aprašyta.

. Klara vis dar kankinasi dėl neįvykditos užduoties. Ji per sapnus mato regėjimą apie brangaus žmogaus mirtį. Tai pat vis daugiau sužino apie save. Pamato savo seniai matytą tėtį. Paaiškėjo, kas yra gaisro sukėlėjas.

. Šioje knygoje buvo tikrai nemažai vietų kurios mane nustebino. Pirmojoje dalyje norėjau, kad ji būtu su Takeriu, bet šioje dalyje man labiau patiko Kristianas. Tikiuosi, kad trečiąją dalį išvers į lietuvių kalbą, nes ieškojau, bet neradau. Ir joje Klara bus su Kristianu. O šią knygą siūlau perskaityti tiems kurie yra perskaitę pirmąją dalį, mėgsta fantastiką ir dieviną angelus.

Ieškote įtraukiančios ir žavinčios knygos? Divergentė jau laukia jūsų!

Iš tiesų pirmasis mano įspūdis apie knygą buvo nekoks, maniau jog tai bus tarsi Bado žaidynių kopija ir nesiruošiau staiga pulti jos skaityti....

Ieškote įtraukiančios ir žavinčios knygos? Divergentė jau laukia jūsų!

Iš tiesų pirmasis mano įspūdis apie knygą buvo nekoks, maniau jog tai bus tarsi Bado žaidynių kopija ir nesiruošiau staiga pulti jos skaityti. Taip jau nutiko, kad vieną vakarą nuobodžiaudama apžiūrinėjau tėčio knygų lentyna ir nusprendžiau paskaityti Divergentę. Tikrai nenumaniau, jog sėdėsiu apsikabinusi knygą iki trijų valandų nakties, o vėliau negalėsiu sudėti bluosto kankinama minčių apie šį kūrinį.

Knyga Divergentė tiesiog pasiglemžė mane ir viską išgyvenau kartu su Beatriče Prior. Ak! Atleiskite, Triče. Juk taip ji panoro būti vadinama bendraluomių. Jau po kelių pirmųjų skyrių Tričė tapo mano drauge kurios likimas be galo domino. Čikaga susikaldžiusi į penkis luomus : Nuolankiųjų, Teisuolių, Bebaimių, Taikingųjų ir Eruditų. Smulkutė, paskęstanti minioje, šešiolikametė turi priimti svarbiausią sprendimą savo gyvenime - pasilikti savo gimtajame Nuolankiųjų luome ar tapti perbegėle?

Nemėgstu kuomet knygų aprašymuose atskleidžiamos detalės, nes vėliau skaityti knygą nebūna taip įdomu, tad nesiruošiu taip pasielgti su jumis, te galiu pasakyti, kad šios knygos dar ilgai nepamiršiu. Galbūt kai kuriuos dalykus buvo galima nuspėti, tačiau jie vis vien sugebėjo mane savaip nustebinti. Dar ir dabar mintys sukasi vien apie Divergentę.

Vienas sprendimas gali pakeisti tavo gyvenimą arba tave sunaikinti.

Ilgai dvejojau, ar pirkti Thierry Jonquet knygą "Tarantulas", vien dėl jos viršelio dizaino. Bet nugalėjau savo baimę ir visiškai nesigailiu. Man net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą jaučiau tokį...

Ilgai dvejojau, ar pirkti Thierry Jonquet knygą "Tarantulas", vien dėl jos viršelio dizaino. Bet nugalėjau savo baimę ir visiškai nesigailiu. Man net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą jaučiau tokį malonumą skaitydama knygą. Negalėjau jos padėti tol, kol neperskaičiau paskutinio žodžio, neužverčiau paskutinio puslapio.



"Tarantulas" nėra įprastas detektyvas. Bent jau ne iš tų, kuriuos esu skaičiusi. Čia nėra policijos pareigūnų ar seklių. Ir veikėjų nedaug, kas kituose detektyvuose kartais sukelia problemų, kai tenka juos visus įsidėmėti norint perprasti veiksmą. Iš pradžių skaitant knyga gali pasirodyti visai nedetektyvinė. Gal tik Rišaro Lafargo santykiai su jo name gyvenančia Eva atrodo šiek tiek keistoki. Ir kuo toliau, tuo daugiau keistesnių dalykų apie juos ima aiškėti. Vėliau atsiranda pasakojimas apie Aleksą Barnį, besislapstantį nusikaltėlį. Labai įdomu stebėti, kaip šios dvi siužeto linijos susilieja į vieną su trečia - pačia paslaptingiausia - siužeto linija. Ši linija knygoje išskiriama kursyvu ir pasakojama ne trečiuoju, bet antruoju asmeniu.



Būtent toje išskirtinėje knygos dalyje ir aiškėjo pavadinimo prasmė: "Buvai tik sotaus voro belaisvis vabzdys, jis taupė tave kitiems pietums." [Thierry Jonquet "Tarantulas", 49 psl.]; "Prisiminęs išgyventą siaubą pavadinai jį Tarantulu. <...> Tarantulas yra voras, jis lėtas ir paslaptingas, žiaurus ir plėšrus, godus ir nenuspėjamas, jis slepiasi kažkur šiame name, kuriame tave jau keletą mėnesių atskyrė nuo pasaulio prabangiu uždangalu, įkalino auksiniuose spąstuose; jis - kalėjimo sargas, o tu - kalinys." [Thierry Jonquet "Tarantulas", 65-66 psl.] Keista, bet jau kitame puslapyje ėmiau įtarinėti, kaip čia viskas vyksta iš tikrųjų. Dažniausiai detektyvuose viskas apsiverčia aukštyn kojomis bent kelis kartus, iki pat pabaigos neaišku, kas yra geras, o kas - blogas. Po dar 20 puslapių įtarimai sustiprėjo. Nors toliau buvau suabejojusi, bet galiausiai mano spėjimas pasitvirtino. Man net šiurpuliukai ėmė per kūną bėgioti, kai skaičiau eilutes, patvirtinančias mano spėjimą: "Tačiau palengva pradėjai žaisti visai kitą žaidimą, to nesuvokdamas. Žaidimą, kuriam taisykles sugalvojo Tarantulas: tavo nuosmukio žaidimą su kauliukais ir ėjimais į priekį... Vienas langelis - kančia, kitas langelis - dovana, vienas langelis - injekcija, kitas langelis - pianinas... Vienas langelis - Vincentas, kitas langelis - Eva!" [Thierry Jonquet "Tarantulas", 118 psl.]



Gali būti, kad taip greitai įspėjau mįslę dėl to, jog esu mačiusi šios knygos įkvėptą filmą. Kartais kai kurios detalės atrodė kažkur matytos, o pabaigoje kiekvieną sakinį galėjau kuo puikiausiai įsivaizduoti. Galiausiai prisiminiau, kad tai filmas "Oda, kurioje gyvenu", kuriame vaidino Antonio Banderas. Sunku lyginti knygą ir filmą, kai filmą mačiau anksčiau. Mėgstu perskaityti knygą ir tik tada pasižiūrėti filmą. Knygas aš geriau įsidėmiu, o filmą pamatau ir užmirštu. Galiu pasakyti tik tiek, kad knyga geriau atskleidžia veikėjų gyvenimus, turi paslaptingesnę pabaigą (kuri suteikia laisvės skaitytojo vaizduotei).



Thierry Jonquet knyga "Tarantulas" puikiai tinka "Savaitgalio detektyvo" serijai - plona, lengva, paslaptinga ir labai įdomi.

Šią knygą paėmiau į rankas, nes ji buvo įrašyta į reikiamų knygų sąrašą 10 klasei. Pirma mąsčiau, kad ši knyga bus nuobodi, bet mano nuomonė pasikeitė. Ši knyga lengvai skaitėsi, trukau apie 3 dienas. Man labai patiko...

Šią knygą paėmiau į rankas, nes ji buvo įrašyta į reikiamų knygų sąrašą 10 klasei. Pirma mąsčiau, kad ši knyga bus nuobodi, bet mano nuomonė pasikeitė. Ši knyga lengvai skaitėsi, trukau apie 3 dienas. Man labai patiko paprastas rašymo stilius.



Skaitant knygą man atėjo mintis, nuostabu būtu turėti tokių draugų. Kurie praskaidrina gyvenimą, padeda sunkiose situacijose. Atvirai pasakius man nepatinka knygos su tokiomis pabaigoms. Autorius galėjo, bent trumpai parašyti, kaip toliu gyveno Robertas, bet jo tolimesnį gyvenimą paliko skaitytojų fantazijai, bet gal tai visai gerai.

Kelios man patikusios ir įstrigusios citatos:

"Kas yra vienas, to niekas negali palikti"

"Juk be meilės žmogus - tai tik atostogaujantis lavonas"

"Kvailam gimti ne sarmata. Tik mirti kvailam gėda"

Įtraukiau šį romaną į iššūkį, nes tiek iš aprašymo, tiek iš skaitytų/girdėtų atsiliepimų susidarė įspūdis, jog tai knyga su mintim, ne komercinė ir pan.

Tikrai nenusivyliau :) Kūrinys apie 2 iš pažiūros...

Įtraukiau šį romaną į iššūkį, nes tiek iš aprašymo, tiek iš skaitytų/girdėtų atsiliepimų susidarė įspūdis, jog tai knyga su mintim, ne komercinė ir pan.

Tikrai nenusivyliau :) Kūrinys apie 2 iš pažiūros visiškai skirtingas asmenybes tiek amžiumi, tiek užimama padėtimi, bet subtiliai plėtojamas siužetas po truputį atskleidžia jas vienijančius aspektus. Patiko pateikiami skirtingi veikėjų požiūriai, suformuoti jas supančių žmonių ar nutikusių įvykių. Buvo įdomu stebėti, kaip pamažu atsiskleidžia užguitas charakteris, taip pat kaip kasdieniuose darbuose ar ritualuose yra randama savotiška ramybė. Išsakyta daug įvairių filosofinių minčių, kita vertus ne su visom aš būčiau linkusi sutikti, bet pagal kuriamus charakterius jos buvo parinktos tikrai tinkamai.



Kūrinyje yra pateikiama daug stereotipų ir toliau plėtojantis siužetui puikiai atsiskleidžia, kaip neigiamai jie veikia kitokius, išėjusius iš visuomenės suformuotų rėmų, žmones. Bent jau man tai buvo romano vinis.



Patiko lėtas, subtilus ir Prancūzija dvelkiantis pasakojimo būdas, nors ne visada tokia nuotaika man patinka, bet šį kartą viskas buvo savo vietoje. Nenoriu per daug išsiplėsti, nes knygutės apimtis nėra didelė, pačių įvykių yra tikrai nedaug, daugiau įvairių pamąstymų, kuriuos reikia perskaityti pačiam :) Rekomenduočiau ieškantiems kažko kitokio, kiek išėjusio iš bendro kepamų knygų konteksto rėmų :) Vertinu 9/10 ir skaau - patiko.



Ir pabaigai 1 citata, žinau, kad kai kurie skaitytojai jų prisirašė tikrai daug, bet man užstrigo būtent ši ( su kuria aš asmeniškai net nesutikčiau) :

Reikia gyventi su šia mintimi, kad mes pasensime ir kad gyventi nebebus gražu, gera, smagu. Ir pasakyti sau, kad kaip tik dabartis svarbu: kurti kažką dabar bet kokia kaina iš visų jėgų. Galvoje visad reikia turėti pensionatą, kad peržengtum per save kiekvieną dieną, kad paverstum savo kūrinį nemirštamu. Ropštis žingsnis po žingsnio į savo everestą ir tai daryti taip, kad kiekvienas žingsnis taptų dalele amžinybės.

Ateitis reikalinga štai kam: kurti dabartį su čia ir dabar realizuojamais planais.

Čechovas labai pagydė su tuo savo skurdu. Dėjo su pirma apysaka "Sodžiaus žmonės" kaip reikiant. Viskas, ką turiu gyvenime ir kaip gyvenu, tapo labai vertinga, gera. Pasijutau neapsakomai turtingas ir gyvenantis gal kokius 25...

Čechovas labai pagydė su tuo savo skurdu. Dėjo su pirma apysaka "Sodžiaus žmonės" kaip reikiant. Viskas, ką turiu gyvenime ir kaip gyvenu, tapo labai vertinga, gera. Pasijutau neapsakomai turtingas ir gyvenantis gal kokius 25 kartus geriau nei tie sodžiaus žmonės. Jau vien maistas, kurį kasdien valgau, kiek vertas...

Už tai Čechovui labai dėkingas.

Ir dar už paprastumą. Aiškumą. Surašyta gražiai, aiškiai, ne per saldžiai ir literatūriškai. Taikliai.