Na taip, kaip šiokia tokia kukli literatūros megėja, turėjau mažytę dėmelę savojoje knygų lentynoje - iki šiol nebuvau skaičiusi taip visų mėgiamos ir graibstomos (sakoma, sulaukė net dešimties leidimų... dešimties!)...

Na taip, kaip šiokia tokia kukli literatūros megėja, turėjau mažytę dėmelę savojoje knygų lentynoje - iki šiol nebuvau skaičiusi taip visų mėgiamos ir graibstomos (sakoma, sulaukė net dešimties leidimų... dešimties!) Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum". Tiesa, skaičiau "Danielių Dalbą", netgi nuėjau susitikime su šia rašytoja ir buvau visomis prasmėmis apžavėta tiek apsakymu, tiek pačios autorės intelektualumu. Tačiau kad ir kaip teisinčiausi, faktas toks - ne, šios knygos neskaičiau, šios dieve-mano-kokios-knygos (juk taip visi sakė).

Turbūt nieko nestebintų, jei pasakyčiau, jog prieš paimant šią knygą į rankas, jos kiek virpėjo - juk šitiek lūkesčių sudėta, kad tikėtis buvo galima tik absoliutaus barokinio šedevro, o kai galima tikėtis tik šedevro, pamažu atsiranda abejonės ir įtarus nepatiklumas - o kas, jei nuvils? Taip, turbūt nieko nenustebinčiau pasakydama, kad ir aš taip dvejojojau ir bijojau to triuškinančio nusivylimo, tačiau, žinot, šį kartą to nepasakysiu. Dėl vienos paprastos priežasties - pažvelgusi į knygos viršelį, kažkodėl ne kiek nebijojau nusivylimo, nors ir puoselėjau lūkesčius tokio ilgio, kad jie būtų galėję išsidriekti per visą keturių šimtų metų istorijos eigą iki pat to stebuklingo barokinio Vilniaus.

Ir ką, pasirodo, nusivylimui neliko vietos tarp tų beprotiško ilgumo, puslapį siekiančių sakinų. Jam neliko vietos tarp bajorų šeimos gyvenimo vingių, jis nesugebėjo įsiterpti tarp dviejų įsimylėjelių beviltiškų ir kartu tokių viltingų žvilgsnių, nusivylimas buvo per menkas, kad galėtų užglaistyti muštynes ar paslėpti senovines orgijas, ir nors jis bandė rasti kelią tarp puslapių, tačiau į jį niekas nekreipė dėmesio - tik ne tada, kai norisi pastraipas ryti, visai pamiršus apie tokį dalyką, kad kažkas mat sugalvojo, jog knygoje turi būti dialogų - juk nė velnio. Nusivylimui Vilniuje vietos nebuvo, nors ką aš čia šneku, nusivylimo išvis nebuvo - tik ne tada, kai aš pati vos po perskaitymo būčiau galėjusi išpirkti visą vienuoliktą leidimą. (jei būčiau tokia turtinga kaip Sapiegos, žinoma)

O mano rankos jau niežti nuo troškimo pačiupti ir antrąją dalį, o kai pagalvoju, kad dar reiks tikėtis ir trečiosios... ne, nužudyti Sabaliauskaitės nenoriu, verčiau ją išbučiuočiau - už tai, kad dar kartą įkvepia kelių šimtų puslapių meilę Vilniui.

Oficiali dalis: Izabelė Arčer - jauna graži mergina, trokštanti pažinti pasaulį. Vos atvykusi į Europą, Izabelė savo žavesiu pakeri visus, atsiranda ne vienas gerbėjas, norintis ją vesti. Tačiau gyvenimo kelią Izabelė...

Oficiali dalis: Izabelė Arčer - jauna graži mergina, trokštanti pažinti pasaulį. Vos atvykusi į Europą, Izabelė savo žavesiu pakeri visus, atsiranda ne vienas gerbėjas, norintis ją vesti. Tačiau gyvenimo kelią Izabelė renkasi pati. Izabelė trokšta laisvės ir nevaržomo gyvenimo, kurį, kaip ją įtikino madam Merl, galėsiantis suteikti senas jos draugas Gilbertas Osmondas. Mergina patenka į pinklių ir apgaulės ratą, kuris tampa per didele kaina už troškimą pažinti pasaulį.

Mano jausmai: Vis dėlto klasika yra pačios geriausios knygos. Ko gero dėl to, kad rašytojai siekė grožio per žodį ir rašyti knygas buvo lygiai toks pat suprantamas menas, kaip ir dailė, skulptūra, muzika. Turbūt rašytojai buvo idealistai, nes būti pripažintu rašytoju buvo nelengvas kelias. Reikėjo kokybės, o ne kiekybės. Bet užtat dabar kokiais laikais gyvenam. Kiekvienas gali būti rašytojas, bele tik raides pažįsta.

Skaičiau, kad rašytojas buvo pasišventęs savo pašaukimui, literato darbui. Daug laiko praleisdavo palinkęs prie rašomojo stalo, kad surastų įtaigesnį žodį, dailesnį sakinį. H. James laikomas autobiografišku rašytoju. Kūryboje jis vaizdavo netikrus savo gyvenimo įvykius, o išreiškė visą vidinį gyvenimą - mintis, prieštaravimus, jausmus. Rašoma, kad H. James kūrinių ašis ir yra ne išoriniai įvykiai, bet personažų savęs vertinimas, jų sąmonės kaita. Pats rašytojas sako taip: " Aš kur kas anksčiau suvokiu savo personažus negu jų aplinkybes."(Šita informacija kalba apie bendrą jo kūrybą, bet atrinkau, nes tinka "Moters portretui").

Autorius susilaukė daug kritikos, dėl romano pabaigos, esą jis "nebaigtas". H. James apie tai yra taip rašęs: "Iš tiesų visuotine prasme santykiai niekur nepasibaigia, ir sudėtingiausia menininko problema - nuolat rasti kur, remiantis sava geometrija, nubrėžti ratą, kad jie atrodytų pasibaigę."

Pats rašytojas pasakoja apie kūrybą šitaip: " Štai kas yra pasakotojo meno žavesys: tas slypinčios plėtojimosi jėgos, tas būtinas sėklos prasikalimas, tas nuostabus puoselėjamo sumanymo veržimasis į aukštį, į šviesą bei orą, kol ten pagaliau suveši, taip pat ir toji žavi galimybė suradus gerą atramą jau užimtoje žemėje, atstatyti visą vidinės istorijos raidą, atsekti, atkurti, visus etapus ir žingsnius."

Ką aš galiu pasakyti, sužavėjo mane šita knyga. Veikėjai tokie spalvingi, saviti, gyvi vaizduotėje. Jų aprašymams rašytojas nepagailėjo nei popieriaus, nei plunksnos.

Pagrindinės herojės Izabelės mintis: "Nenorėčiau, kad apie mane pagal drabužį spręstų. Drabužiai greičiau byloja apie mano siuvėją, nei apie mane. Visų pirma, jie ne mano laisvai pasirinkti, o primesti visuomenės."

Izabelė: "Siūlomas nuostabus pastovumas nebuvo jos laimės samprata" arba Izabelės žodžiai: "Nenoriu būti avelė, einanti paskui bandą, o noriu pati rinktis sau likimą ir sužinoti apie žmonių gyvenimą, negu tai priimtina pasakoti jaunoms merginoms."

Nereikia pamiršti, kad aprašomas XIXa. (maždaug 1870-1876m). tai laikas, kai moterys dar nėjo į darbą, o buvo namų puošmenos. Tai va, labai įdomi knygos situacija. Mergina turi galimybę rinktis savo gyvenimo kelią. Ir kur ji taip nueina? Kaip jai viskas susiklosto? Na, šitas dalykas numanomas, bet kadangi tai nėra pagrindinis romano tonas, tai visa kita sudėliota labai prasmingai, logiškai, tikroviškai, giliai. Ilgi dialogai, juose pasakomi širdies išgyvenimai, požiūris į aplinkinį pasaulį, vertybes, žmones, ne tik pasikeitimas informacija, ir kai kurias vietas norisi vis atsiversti ir paskaityti vėl, išgyventi ar įsijausti į situacijos stiprumą. O vertybės pateikiamos tokios pažįstamos, tokios paprastos, tokios artimos, kad atrodo rašytojas iš mūsų laikų.

Rekomenduočiau paskaityti tiems, kurie knygas myli už žodžio sklandumą ir grožį, ne tik už siužeto vingius.

Ar galite įsivaizduoti patį skaniausią vanilinį pyragėlį su karamelės užpilu? Toks, kuris burnoje švelniai tirpsta kutendamas gomurį. Būtent tokia buvo ši Ažaro Emilio knyga. Skani ironija, švelnus humoras, tobula...

Ar galite įsivaizduoti patį skaniausią vanilinį pyragėlį su karamelės užpilu? Toks, kuris burnoje švelniai tirpsta kutendamas gomurį. Būtent tokia buvo ši Ažaro Emilio knyga. Skani ironija, švelnus humoras, tobula istorija. Šis pasakojimas apie mažą berniuką Muchamedą, prostitutės vaiką. Nuo pat mažiausių dienų aplink save jis mato tik sutenerius, prostitutes, bei imigrantus iš Afrikos. Atrodo, kaip tokiomis salygomis gali augti geras, optimistiškas žmogus. Juk purvo daugiau nei iki kelių! Tačiau viską kaip visada gelbsti meilė. Saldi, skani meilė, kuri geba kiekvieną niūrią ir ilgesingą dieną paversti kažkuo įspūdingu.
Mano akys ir širdis laukia kada galės perskaityti kitą šio autoriaus knygą.

"Laimė - gera kekšė. Reikėtų ją pamokyti, kad nesikabinėtų prie žmonių".

Nors esu pasimokysiu, kad perskaičius vieną Allende knygą reikia daryti pertrauką, tačiau surizikavau. Ir pasigailėjau. Po knygos "Apie meilę ir šešėlius", "Eva Luna" buvo nelabai skaniai "suskaityta".

Iš iš kur tas...

Nors esu pasimokysiu, kad perskaičius vieną Allende knygą reikia daryti pertrauką, tačiau surizikavau. Ir pasigailėjau. Po knygos "Apie meilę ir šešėlius", "Eva Luna" buvo nelabai skaniai "suskaityta".

Iš iš kur tas laikrodis anotacijoje pritemptas???

"Tikrovei lieka trauktis į šalį nuo negailestingo priežastingumo, išryškėjančio turtingos vaizduotės sūkuryje, kai I. Allende ima pasakoti istoriją apie merginą, kurią pradėjo vienuolyno auklėtinė su geltonakiu indėnu. Istoriją, kurioje glūdi dar daug kitų istorijų; kai kurios iš jų tokios subtilios ir trapios, kad joms suprasti prireikia ryškių aplinkos vaizdų, tarsi kaitrių Amerikos džiunglių tankmę gaivintų šaltas Breigelio peizažo grožis. Čia ir akivaizdūs dalykai, ir paslaptys; objektyvios priežastys ir užgaidos; bukas užsispyrimas ir netikėtas jausmingumas. Dažnai stulbinamus siužeto posūkius sieja švelnios erotikos banga. Prasmę ir emocijas suveda šveicariškas laikrodis, kurio skambesys mus įspėja, kad budėjimas yra tiesioginė patirtis, kurią fiksuoja literatūra, o miegas sukinėjasi joje į visas puses tarsi kompaso rodyklė, skleisdama žvaigždžių muziką."

pradėjau skaityt, bet neužkabino. Kol kas padėjau į šalį.



Romanas "Nuostabūs debesys" kritikų bei skaitytojų laikomas vienu geriausių rašytojos kūrinių. Tai nepakartojama istorija apie keistą santuoką ir dar...

pradėjau skaityt, bet neužkabino. Kol kas padėjau į šalį.



Romanas "Nuostabūs debesys" kritikų bei skaitytojų laikomas vienu geriausių rašytojos kūrinių. Tai nepakartojama istorija apie keistą santuoką ir dar keistesnę meilę.

Gyventi laisvai, eiti, kur tau patinka, susitikti su žmonėmis, kuriuos myli, miegoti, sapnuoti ir žinoti, kad niekas iš tavęs nereikalaus aiškintis, kodėl sapnuoji, kur eini, kodėl tau mieli tie draugai. Šią privilegiją Žoze prarado, ištekėdama už Alano Ačo. Jis iš pirmo žvilgsnio atrodo gražus ir ramus amerikietis, o iš tikrųjų yra liguistai pavydus. Dėl to jųdviejų gyvenimas virsta pragaru. Kai kuriuos ryšius sunku nutraukti, bet Žoze pagaliau ryžtasi ir pabėga nuo vyro. Alanas ją atseka, jiedu vėl susitaiko. Bet jų santykių ir vėl žlunga. Alanas, nors ir pagarsėja kaip tapytojas, bet nesiliauja persekiojęs Žoze. Jam kur kas brangesnės jų gyvenimą griaunančios iliuzijos, tie "nuostabūs debesys, negu paprasta laimė gyventi.

Tai knyga jaunimui . Autorė iškelia sudėtingas jaunų žmonių gyvenimo problemas.Alkoholis, narkotikai, smurtas - visa tai sukelia sunkius padarinius.Atrodo, kad jaunystė tai toks laikotarpis, kada žmogus galėtų džiaugtis,...

Tai knyga jaunimui . Autorė iškelia sudėtingas jaunų žmonių gyvenimo problemas.Alkoholis, narkotikai, smurtas - visa tai sukelia sunkius padarinius.Atrodo, kad jaunystė tai toks laikotarpis, kada žmogus galėtų džiaugtis, nerūpestingai leisti dienas, tačiau šios knygos herojai lydimi sunkių pergyvenimų, praradimų, apkartinančių visą jų tolimesnį gyvenimą. Knygos autorė taip išdėsto įvykius, praeitį perpina su dabartimi, todėl skaityti yra įdomu ir patrauklu.

Knygą skaičiau nejausdama jokio malonumo. Turbūt jinai neatitinka mano amžiaus ir požiūrio į gyvenimą. Nuobodūs ilgi dialogai neturintys gilesnės prasmės, tuščios herojų klajonės iš vienos vietos į kitą. Žodžiu,...

Knygą skaičiau nejausdama jokio malonumo. Turbūt jinai neatitinka mano amžiaus ir požiūrio į gyvenimą. Nuobodūs ilgi dialogai neturintys gilesnės prasmės, tuščios herojų klajonės iš vienos vietos į kitą. Žodžiu, knyga nepatiko.

"Šedevras" - taip šią knygą įvertino People. Sudominanti nuo pirmojo puslapio istorija, parašyta lengvai skaitomu stiliumi. Tai tarsi trileris popieriuje :) Beje, sužinojusi, kad iš tiesų yra sukurtas kino filmas remiantis šiuo...

"Šedevras" - taip šią knygą įvertino People. Sudominanti nuo pirmojo puslapio istorija, parašyta lengvai skaitomu stiliumi. Tai tarsi trileris popieriuje :) Beje, sužinojusi, kad iš tiesų yra sukurtas kino filmas remiantis šiuo romanu, tikrai peržiūrėsiu ir jį.

Du Los Andželo policininkai, buvę boksininkai imasi tirti nužudytos jaunos moters bylą. Iš pirmo žvilgsnio įprastinė nužudymo byla virsta labai daug žmonių įtraukiančiu detektyvu, kurį norint ištirti jiems tenka pereiti tikrą pragarą, pasinerti į patį pokarinio Holivudo dugną, atskleisti žmogaus dvasios tamsiąsias puses ir akis į akį susidurti su savo sielų pabaisomis. Šioje istorijoje beveik nėra nekaltų, visi meluoja ir kiekvienas gali įvykdyti vienokį ar kitokį teisėtvarkos pažeidimą. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad vieno iš policininkų pradžioje kartota frazė: "Cherchez la femme" buvo visiškai teisinga.

Knyga nebuvo iš tų kurios įtraukė nuo pat pirmos minutės . Sausas autoriaus rašymas sukėlė priešiškų minčių. Bet kadangi nuo mažens esu auklėta , kad padėti neperskaitytą knygą yra nuodėmė - jos užversti nedrįsau ....

Knyga nebuvo iš tų kurios įtraukė nuo pat pirmos minutės . Sausas autoriaus rašymas sukėlė priešiškų minčių. Bet kadangi nuo mažens esu auklėta , kad padėti neperskaitytą knygą yra nuodėmė - jos užversti nedrįsau . Ir dėl to tikrai nepasigailėjau. Sausą autoriaus rašymą atpirko įdomus knygos siužetas . Nors pagrindas gana eilinis :blogas berniukas ir gera mergaitė , knyga kažkuo žavėjo. O kuo ji žavėjo supratau tik perskaičiusi. Ji žavėjo paprastumu . Knyga pasakojo apie tikrą gyvenimą . Mirtys nuošaliose gatvėse yra kasdienybė .

Nuostabiame ( taip toks žodis puikiai apibūdina knygą romane romantikos netrūko. Aistra nebuvo pateikta vulgariai , o paprastai , ir perdaug neatkreipiant dėmesio.

Knyga privertė įsimylėti Stepą , labiau nei "Saulėlydis" Edvardą . O save tikrai nekartą bandžiau sulyginti su Babi . Kad ir kaip mūsų charakteriai skyrėsi , tai netrukdė įsijausti į knygą.

Pati geriausia knygos dalis , pabaiga , kuri šykart nebuvo nuspėjama . Kad ir kaip laukiau taip romanams būdingos laimingos pabaigos , jos nesulaukiau. Labai dėkojau autoriui kad būtent taip aprašė pabaigą. Tikriausiai būčiau neištvėrus perdidelio sentimentalumo. Ašaros būtų žliaugę upeliais. Džiaugiuosi , kad Moccia mane nuo to apsaugojo .

Nesigailiu perskaičiusi šią knygą , ir rekomenduoju ją perskaityti visiems !

Nuolat pildau ir tobulinu savo geriausių kada perskaitytų knygų dešimtuką. Šioji knyga yra viena iš tų, kuri į tą dešimtuką patenka. Tai knyga, kurią mielai skaityčiau antrą kartą po keleto metų, bei mielai ją...

Nuolat pildau ir tobulinu savo geriausių kada perskaitytų knygų dešimtuką. Šioji knyga yra viena iš tų, kuri į tą dešimtuką patenka. Tai knyga, kurią mielai skaityčiau antrą kartą po keleto metų, bei mielai ją rekomenduočiau draugams. Kodėl?



Atsakyti nesudėtinga. Greičiausiai todėl, kad tai iki širdies gelmių sujaudinantis kūrinys apie meilę. Meilę, kuriai nesvarbus išorinis grožis, kuria besąlygiškai tikima, kuriai atiduodamas kūnas, širdis, mintys. Kaip sako vienas iš pagrindinių veikėjų grafas de Peirakas, "reikia mylėti iki galo ir tikra meile, tai yra siela ir kūnu (p. 275)". Kūrinyje aprašoma meilė ir nuoširdi, ir apsimestinė. Kadangi vaizduojamieji įvykiai vyksta 1645- 1661 metais Prancūzijoje, karaliaus aplinkoje, nenuostabu, jog aristokratų, kilmingųjų, meilė kartu ir gašli, netikra, pataikūniška arba tėra priemonė kokiam nors tikslui pasiekti.Kitas vertus nuoširdi, neegoistiška ir tyra meilė yra tik tarp išties mylinčių žmonių (Anželikos ir Žofrėjaus).



Eilinį kartą pastebiu, jog knygos su tragiška, liūdna ar netikėta pabaiga mano sąmonę veikia labiausiai. Šioji knyga - nuo pat pradžių užhipnotizavusi netikėtai Andželikos širdyje užsiplieskusia meile ir aistra savo luošam vyrui - deja, galiausiai nuvilia. Bet nuvilia gerąja prasme, nes idilišką Anželikos ir jos vyro gyvenimą sugriauna inkvizicijos laužas - grafas de Peirakas apkaltinamas raganavimu ir gyvas sudeginamas miesto aikštėje, antro kūdikio besilaukiančios žmonos akivaizdoje. Skaitant "raganiaus" deginimo sceną, širdis plyšta iš skausmo, nes sunku nesusitapatinti su Andželika, sunku nemėginti pajusti ją apėmusio beviltiškumo, bejėgiškumo jausmo.



Prisipažinsiu, skaičiau šią knygą ir verkiau tarsi pati būčiau netekusi mylimojo - savo gyvenimo meilės. Vadinasi, pasakojimas įtaigus. O ir pasakojimo stilius lengvas, neverčiantis laužyti galvos spėliojant, ką čia tas autorius norėjo pasakyti. Kita vertus, kūrinyje gausu aliuzijų į mokslinius kūrinius (Galilėjaus, Dekarto), pateikiami kai kurie filosofiniai, teologiniai, ezoteriniai svarstymai neapkraunant skaitytojo pernelyg sudėtingomis sąvokomis ar apibrėžimais.



Pabaigai noriu pastebėti, jog mane, kaip skaitytoją, labiausiai knygoje žavi puikiai atskleistas moters pasaulis: nuo vaikiškų svajonių, įsipareigojimų, paaugliškų maištavimų, nesąmoningų svaigių malonumų paieškų iki visiško moters-motinos atsiskleidimo per nuoširdžius dvasinius ir fizinius santykius.





Vienas taikliausių pastebėjimų apie moters vidinį pasaulį: "Kai žiūri moteriai į akis, kartais gali pasirodyti, kad jose nieko nėra - o iš tikrųjų ten slypi visas pasaulis. Arba įsivaizduoji, kad ten - visas pasaulis, o atrandi tik tuštumą... arba kokį niekutį (p. 259)".



Vertinimas: 10 iš 10.