Wow . Nuo knygos galutinai atsitraukiau prieš vos 10 minučių . Sunku suvokti kokios mintys kunkuliuoja manyje dabar . Knyga buvo tobula. Bijau ,kad tobula bus dar truputėlį per silpnas žodis apibūdinti šią knygą . Ištikrūjų...

Wow . Nuo knygos galutinai atsitraukiau prieš vos 10 minučių . Sunku suvokti kokios mintys kunkuliuoja manyje dabar . Knyga buvo tobula. Bijau ,kad tobula bus dar truputėlį per silpnas žodis apibūdinti šią knygą . Ištikrūjų iš knygos tikėjausi daug mažiau. Prisigaudžiau daugybę puikių frazių , tarp jų , ir garsiają Pulkininko mamos frazę " Vaizduojiesi , kad vaikštai vandeniu , o tavo batuose tiesiog teliūskuoja myžalas " .

Knyga buvo nepakartojama . Likau sužavėta nepakartojamo John Green rašymo stiliaus.

"Ieškant Aliaskos " apibūdinti labai sunku. Galbūt dėl tos priežasties , kad aprašant knygą negalima įminti didžiosios paslapties. Nes ją atskleidus , žmogui perskaičiusiam aprašymą skaityti pasidaro nebeįdomu . Nors iš tiesų pirmuosius 100 puslapių vyliausi , kad Tešlius bus kartu su Aliaska .

Net ir būnant mergina stengiausi lygint save su Tešlium. Susižavėjau nenuspėjama Aliaska.

Knyga palikus didžiulį įspūdį ir kalusimų , į kuriuos tikriausiai dar ilgai ieškosiu atsakymų. Knyga privertusi ieškoti savojo " Didžiojo Galbūt" .

Rekomenduoju , rekomenduoju , rekomenduoju. Tikrai nenusivilsit , šia puikia knyga !

Umberto Eco, ko gero, nustebintų jei nerašytų apie slaptąsias organizacijas ir konspiracijas. Tad ir šiame romane temų paletėje netikėtų spalvų buvo nedaug. Šį kartą pasakojama istorija apie XIX amžiaus moraliai žlugusį,...

Umberto Eco, ko gero, nustebintų jei nerašytų apie slaptąsias organizacijas ir konspiracijas. Tad ir šiame romane temų paletėje netikėtų spalvų buvo nedaug. Šį kartą pasakojama istorija apie XIX amžiaus moraliai žlugusį, nuo asmenybės susidvejinimo kenčiantį dokumentų klastotoją Simoninį, sukuriantį bene svarbiausią dokumentą, padėjusį pamatus XX amžiaus antisemitizmui.

Knygoje minima gausybė žymių istorinių asmenybių ir įvykių. Dėl to, prieš pradedant skaityti rekomenduočiau dar kartą perversti istorijos knygų puslapius, kuriuose rašoma apie esminius XIX amžiaus Italijos ir Prancūzijos politinius įvykius. Nors jau pats romanas yra informatyvus, norint pasiimti iš jo viską, ką rašytojas įdėjo, reikėtų pasikaustyti iš anksto. Jei to nepadarysite iš anksto, esu tikra jog perskaitę šią knygą, sužinoti daugiau bent apie "Siono išminčių protokolus" tikrai norėsite.

Umberto Eco dar kartą sužibėjo neeiline erudicija. Gerbiu ir vertinu šį rašytoją už produktyvias pastangas kuriant intelektualias, išliekamąją vertę turinčias knygas.

Antuanas de Sent Egziuperi pirmą kartą mano širdį prisijaukino dar trečioje klasėje - tuomet ir susipažinau su nuostabiu vaikystės ir gyvenimo išminties įsikūnijimu paprastoje, kiek nutrintoje pageltusioje knygelėje...

Antuanas de Sent Egziuperi pirmą kartą mano širdį prisijaukino dar trečioje klasėje - tuomet ir susipažinau su nuostabiu vaikystės ir gyvenimo išminties įsikūnijimu paprastoje, kiek nutrintoje pageltusioje knygelėje "Mažasis Princas". Kaip ir daugelis, verkiau ir supratau, kad iš tiesų, tokios knygos pamiršt neįmanoma - prie jos galima grįžti ir grįžti.

Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad galima grįžti ne vien prie "Mažojo Princo", bet ir prie kitos Antuano kūrybos, kaip kad jo romanas "Žemė žmonių planeta", kuris lygiai taip pat jautriai, tik gal kiek kitaip, atskleidžia tai, kas svarbiausia, parodydamas žmogaus stiprybę ir vienatvę, jo draugus ir liūdesį. A. de Sent Egziuperi primena paprastą tiesą: mylėti reikia kiekvieną žmogų. Rašytojas užkabina kažką, ko negalima išreikšti vien žodžiais - štai aš bandau rašyti kažką apie vienatvę ir draugus, apie meilę ir žmogų, tačiau nežinau kaip apibūdinti, kaip išreikšti tai, kas neleidžia užversti knygos ir dėl ko reikia dar ir dar kartą perskaityti tai, ką jau skaitei - kad įsisąmonintum, kad suprastum ir kad dar spėtų nudžiūti ašaros. Galbūt tinkamiausias žodis tam skambėtų paprastai - tai žmogiškumas.

Ir aš tik norėčiau pasidalinti tokia pat paprasta kaip žmogiškumas citata, kuri atrodo nuvalkiota ją naudojus tūkstančius kartų, tačiau tik su ilgainiui pamestais žodžiais įgaunanti kitokią ir, leiskite taip pasakyti, tą tikrąją, o ne romantinę prasmę:

"Mes tik tada laisvai alsuojame, kai sieja mus su broliais bendras tikslas, esantis už mūsų, ir patirtis moko, kad mylėti - tai nereiškia žiūrėti vienas į kitą, tai reiškia žiūrėti visiems viena kryptimi."

Ši knyga tikriausiai pati rimčiausia iš mano skaitytų ir vienintelė, kuri privertė pasiimti su savimi užrašų knygutę ir tiesiog užsirašyti tas nuostabias mintis, kurių ši knyga yra pilna. Ji mane pamokė, kad į gyvenimą...

Ši knyga tikriausiai pati rimčiausia iš mano skaitytų ir vienintelė, kuri privertė pasiimti su savimi užrašų knygutę ir tiesiog užsirašyti tas nuostabias mintis, kurių ši knyga yra pilna. Ji mane pamokė, kad į gyvenimą ir pasaulį aplink galima žiūrėti iš kelių perspektyvų ir nuo to dažniausiai priklauso, koks yra mūsų gyvenimas: pilnas nuotykių ar nuobodus ir monotoniškas. Dėl savo svajonių privalai judėti pirmyn ir kartais net paaukoti viską, nes tai daro mūsų gyvenimą įdomų. Ir tai tik maža dalis iš to minčių ir gyvenimo tiesų lobyno, kurį man ši knyga parodė. Ji yra privaloma kiekvienam save gerbiančiam skaitytojui ir aš tikrai prie jos sugrįšiu ateityje atrasti naujų stebuklingų idėjų ir paslapčių.

Tai jau trumpesnė už kitas serijos knygas, pasakojama tik viena istorija (kai pirmosiose knygose buvo pasakojama po 2 net 3) todėl perskaičiau gana greitai. Vis dėl to trumpesnė nereiškia, kad blogesnė už savo pirmuosius...

Tai jau trumpesnė už kitas serijos knygas, pasakojama tik viena istorija (kai pirmosiose knygose buvo pasakojama po 2 net 3) todėl perskaičiau gana greitai. Vis dėl to trumpesnė nereiškia, kad blogesnė už savo pirmuosius kūrinius. Makso nuotykiai stebuklingajame pasaulyje tęsiasi. Šįkart jis žinodamas kad smarkiai rizikuoja savo gyvybe nusprendžia, kad metas sutvarkyti nepabaigtu darbus, kurių jau prisikaupė gana nemažai. O tai verčia susimąstyti ir pačiam, kad kartais atidėlioti tas atrodo mažytes nesvarbias užduotis nėra gerai, kai paskui viskas sugrįžta keleriopai atgal ir lyg koks akmuo spaudžia mūsų širdį ir pradeda net trukdyti gyventi. Tokią gyvenimo pamoką gavau perskaitęs šią knygą.

Na taip, kaip šiokia tokia kukli literatūros megėja, turėjau mažytę dėmelę savojoje knygų lentynoje - iki šiol nebuvau skaičiusi taip visų mėgiamos ir graibstomos (sakoma, sulaukė net dešimties leidimų... dešimties!)...

Na taip, kaip šiokia tokia kukli literatūros megėja, turėjau mažytę dėmelę savojoje knygų lentynoje - iki šiol nebuvau skaičiusi taip visų mėgiamos ir graibstomos (sakoma, sulaukė net dešimties leidimų... dešimties!) Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum". Tiesa, skaičiau "Danielių Dalbą", netgi nuėjau susitikime su šia rašytoja ir buvau visomis prasmėmis apžavėta tiek apsakymu, tiek pačios autorės intelektualumu. Tačiau kad ir kaip teisinčiausi, faktas toks - ne, šios knygos neskaičiau, šios dieve-mano-kokios-knygos (juk taip visi sakė).

Turbūt nieko nestebintų, jei pasakyčiau, jog prieš paimant šią knygą į rankas, jos kiek virpėjo - juk šitiek lūkesčių sudėta, kad tikėtis buvo galima tik absoliutaus barokinio šedevro, o kai galima tikėtis tik šedevro, pamažu atsiranda abejonės ir įtarus nepatiklumas - o kas, jei nuvils? Taip, turbūt nieko nenustebinčiau pasakydama, kad ir aš taip dvejojojau ir bijojau to triuškinančio nusivylimo, tačiau, žinot, šį kartą to nepasakysiu. Dėl vienos paprastos priežasties - pažvelgusi į knygos viršelį, kažkodėl ne kiek nebijojau nusivylimo, nors ir puoselėjau lūkesčius tokio ilgio, kad jie būtų galėję išsidriekti per visą keturių šimtų metų istorijos eigą iki pat to stebuklingo barokinio Vilniaus.

Ir ką, pasirodo, nusivylimui neliko vietos tarp tų beprotiško ilgumo, puslapį siekiančių sakinų. Jam neliko vietos tarp bajorų šeimos gyvenimo vingių, jis nesugebėjo įsiterpti tarp dviejų įsimylėjelių beviltiškų ir kartu tokių viltingų žvilgsnių, nusivylimas buvo per menkas, kad galėtų užglaistyti muštynes ar paslėpti senovines orgijas, ir nors jis bandė rasti kelią tarp puslapių, tačiau į jį niekas nekreipė dėmesio - tik ne tada, kai norisi pastraipas ryti, visai pamiršus apie tokį dalyką, kad kažkas mat sugalvojo, jog knygoje turi būti dialogų - juk nė velnio. Nusivylimui Vilniuje vietos nebuvo, nors ką aš čia šneku, nusivylimo išvis nebuvo - tik ne tada, kai aš pati vos po perskaitymo būčiau galėjusi išpirkti visą vienuoliktą leidimą. (jei būčiau tokia turtinga kaip Sapiegos, žinoma)

O mano rankos jau niežti nuo troškimo pačiupti ir antrąją dalį, o kai pagalvoju, kad dar reiks tikėtis ir trečiosios... ne, nužudyti Sabaliauskaitės nenoriu, verčiau ją išbučiuočiau - už tai, kad dar kartą įkvepia kelių šimtų puslapių meilę Vilniui.

Oficiali dalis: Izabelė Arčer - jauna graži mergina, trokštanti pažinti pasaulį. Vos atvykusi į Europą, Izabelė savo žavesiu pakeri visus, atsiranda ne vienas gerbėjas, norintis ją vesti. Tačiau gyvenimo kelią Izabelė...

Oficiali dalis: Izabelė Arčer - jauna graži mergina, trokštanti pažinti pasaulį. Vos atvykusi į Europą, Izabelė savo žavesiu pakeri visus, atsiranda ne vienas gerbėjas, norintis ją vesti. Tačiau gyvenimo kelią Izabelė renkasi pati. Izabelė trokšta laisvės ir nevaržomo gyvenimo, kurį, kaip ją įtikino madam Merl, galėsiantis suteikti senas jos draugas Gilbertas Osmondas. Mergina patenka į pinklių ir apgaulės ratą, kuris tampa per didele kaina už troškimą pažinti pasaulį.

Mano jausmai: Vis dėlto klasika yra pačios geriausios knygos. Ko gero dėl to, kad rašytojai siekė grožio per žodį ir rašyti knygas buvo lygiai toks pat suprantamas menas, kaip ir dailė, skulptūra, muzika. Turbūt rašytojai buvo idealistai, nes būti pripažintu rašytoju buvo nelengvas kelias. Reikėjo kokybės, o ne kiekybės. Bet užtat dabar kokiais laikais gyvenam. Kiekvienas gali būti rašytojas, bele tik raides pažįsta.

Skaičiau, kad rašytojas buvo pasišventęs savo pašaukimui, literato darbui. Daug laiko praleisdavo palinkęs prie rašomojo stalo, kad surastų įtaigesnį žodį, dailesnį sakinį. H. James laikomas autobiografišku rašytoju. Kūryboje jis vaizdavo netikrus savo gyvenimo įvykius, o išreiškė visą vidinį gyvenimą - mintis, prieštaravimus, jausmus. Rašoma, kad H. James kūrinių ašis ir yra ne išoriniai įvykiai, bet personažų savęs vertinimas, jų sąmonės kaita. Pats rašytojas sako taip: " Aš kur kas anksčiau suvokiu savo personažus negu jų aplinkybes."(Šita informacija kalba apie bendrą jo kūrybą, bet atrinkau, nes tinka "Moters portretui").

Autorius susilaukė daug kritikos, dėl romano pabaigos, esą jis "nebaigtas". H. James apie tai yra taip rašęs: "Iš tiesų visuotine prasme santykiai niekur nepasibaigia, ir sudėtingiausia menininko problema - nuolat rasti kur, remiantis sava geometrija, nubrėžti ratą, kad jie atrodytų pasibaigę."

Pats rašytojas pasakoja apie kūrybą šitaip: " Štai kas yra pasakotojo meno žavesys: tas slypinčios plėtojimosi jėgos, tas būtinas sėklos prasikalimas, tas nuostabus puoselėjamo sumanymo veržimasis į aukštį, į šviesą bei orą, kol ten pagaliau suveši, taip pat ir toji žavi galimybė suradus gerą atramą jau užimtoje žemėje, atstatyti visą vidinės istorijos raidą, atsekti, atkurti, visus etapus ir žingsnius."

Ką aš galiu pasakyti, sužavėjo mane šita knyga. Veikėjai tokie spalvingi, saviti, gyvi vaizduotėje. Jų aprašymams rašytojas nepagailėjo nei popieriaus, nei plunksnos.

Pagrindinės herojės Izabelės mintis: "Nenorėčiau, kad apie mane pagal drabužį spręstų. Drabužiai greičiau byloja apie mano siuvėją, nei apie mane. Visų pirma, jie ne mano laisvai pasirinkti, o primesti visuomenės."

Izabelė: "Siūlomas nuostabus pastovumas nebuvo jos laimės samprata" arba Izabelės žodžiai: "Nenoriu būti avelė, einanti paskui bandą, o noriu pati rinktis sau likimą ir sužinoti apie žmonių gyvenimą, negu tai priimtina pasakoti jaunoms merginoms."

Nereikia pamiršti, kad aprašomas XIXa. (maždaug 1870-1876m). tai laikas, kai moterys dar nėjo į darbą, o buvo namų puošmenos. Tai va, labai įdomi knygos situacija. Mergina turi galimybę rinktis savo gyvenimo kelią. Ir kur ji taip nueina? Kaip jai viskas susiklosto? Na, šitas dalykas numanomas, bet kadangi tai nėra pagrindinis romano tonas, tai visa kita sudėliota labai prasmingai, logiškai, tikroviškai, giliai. Ilgi dialogai, juose pasakomi širdies išgyvenimai, požiūris į aplinkinį pasaulį, vertybes, žmones, ne tik pasikeitimas informacija, ir kai kurias vietas norisi vis atsiversti ir paskaityti vėl, išgyventi ar įsijausti į situacijos stiprumą. O vertybės pateikiamos tokios pažįstamos, tokios paprastos, tokios artimos, kad atrodo rašytojas iš mūsų laikų.

Rekomenduočiau paskaityti tiems, kurie knygas myli už žodžio sklandumą ir grožį, ne tik už siužeto vingius.

Ar galite įsivaizduoti patį skaniausią vanilinį pyragėlį su karamelės užpilu? Toks, kuris burnoje švelniai tirpsta kutendamas gomurį. Būtent tokia buvo ši Ažaro Emilio knyga. Skani ironija, švelnus humoras, tobula...

Ar galite įsivaizduoti patį skaniausią vanilinį pyragėlį su karamelės užpilu? Toks, kuris burnoje švelniai tirpsta kutendamas gomurį. Būtent tokia buvo ši Ažaro Emilio knyga. Skani ironija, švelnus humoras, tobula istorija. Šis pasakojimas apie mažą berniuką Muchamedą, prostitutės vaiką. Nuo pat mažiausių dienų aplink save jis mato tik sutenerius, prostitutes, bei imigrantus iš Afrikos. Atrodo, kaip tokiomis salygomis gali augti geras, optimistiškas žmogus. Juk purvo daugiau nei iki kelių! Tačiau viską kaip visada gelbsti meilė. Saldi, skani meilė, kuri geba kiekvieną niūrią ir ilgesingą dieną paversti kažkuo įspūdingu.
Mano akys ir širdis laukia kada galės perskaityti kitą šio autoriaus knygą.

"Laimė - gera kekšė. Reikėtų ją pamokyti, kad nesikabinėtų prie žmonių".