Šiandieną toks apsiniaukęs dangus, taip liūdna ir vieniša. Taip norisi paimti knygą į rankas ir prisipildyti teigiamų minčių, atrasti naują, dar nepatirtą pasaulį. Deja, ne taip jau lengva atrasti kažką tinkamo... "Su...

Šiandieną toks apsiniaukęs dangus, taip liūdna ir vieniša. Taip norisi paimti knygą į rankas ir prisipildyti teigiamų minčių, atrasti naują, dar nepatirtą pasaulį. Deja, ne taip jau lengva atrasti kažką tinkamo... "Su peteliške ant lūpų" yra viena iš tų knygų, kurių neverta skaityti norint pasigerinti nuotaiką. Tai tikriausiai tinka tiems, kurie ieško nacionalinių lietuvių charakterio ypatybių ar kokių praktinių žinių, bet ne emocinio džiaugsmo.

Nostalgija, vienatvė, bejėgiškumas, stovėjimas mirties akivaizdoje, kančia... Tokios ir panašios emocijos yra ypač akcentuojamos mano skaitytoje Granausko apsakymų knygoje. Kartais žmogui naudinga įsijausti į svetimas kančias, tam kad jis suvoktų gyvenimo prasmę, tačiau toks paranojiškas skaudžių emocijų savinimasis gali būti žalingas, depresiškas.

Vienas iš įdomesnių apsakymų knygoje buvo būtent apsakymas "Su peteliške ant lūpų". Jame pasakojama apie žmogaus pojūčius pasilikus nakvoti mirusios tetos namuose. Įdomiai perteikiama peteliškės simbolika. Iš pravertų mirusiojo lūpų išskrendanti peteliškė, tarsi paskutiniai žodžiai, kirbėję, bet neišsakyti, įgavę neįprastą formą, bet visgi pasiekę gyvųjų pasaulį.

Nemėgstu daryti išvadų apie knygą, gal kam nors ji pasirodys įdomi, o manęs ji nesužavėjo.

Susitikimas su sena bičiule Austen ir jos sąmojo perliuku Ema neprailgo ir sudomino. Vis dėl to knygą jau ankščiau buvau bandžiusi skaityti, bet grąžinau į biblioteką vos bepradėtą, o ir šį kartą nebuvau sužavėta nuo...

Susitikimas su sena bičiule Austen ir jos sąmojo perliuku Ema neprailgo ir sudomino. Vis dėl to knygą jau ankščiau buvau bandžiusi skaityti, bet grąžinau į biblioteką vos bepradėtą, o ir šį kartą nebuvau sužavėta nuo pirmų puslapių. Istorija pasirodė kiek nuobodoka, bet romanas neabejotinai puikiai atskleidė Austen sąmojį ir jos kūrybos esmę.

Ryškiausias dalykas buvo šiame romane jau net nelabai ir slepiama ironija, pasišaipymas iš papročių, nors šį kartą turbūt akivaizdesnis buvo žmonių įpročių kurioziškumas. Emos tėvo "vargšė ištekėjusi moteris " ir "ar tavęs neperpūtė skersvėjis" vietomis vertė išspausti ironišką šypsnį, vietomis mirti iš bejėgiškumo. Panelės Beits tratėjimas po puslapį ar du, kai jau pameti minties giją ir bet kokį susidomėjimą pokalbio turiniu, vietomis erzino, vietomis piktino ir Emai iš viso širdies pritariau iškylos metu. Ir tai tik dvi ryškiausios asmenybės-kuriozai knygoje.

Apskritai turbūt kiekvienas personažas knygoje pasižymėjo kokia ryškesne savybe ir ji nepaprastai stipriai atsispindėjo nuo pirmųjų iki paskutiniųjų puslapių, o dažniausiai ir vertė šypsotis. Tiesa, susidarė įspūdis kad kai kurie personažai apskritai buvo tiesiog personažai-idėjos ir be pagrindinio bruožo jų charakteriai mažai kuo ir pasižymėjo. Tačiau tai toli gražu nėra priekaištas rašytojai. Kaip jau minėjau, Ema labiausiai iš visų lig šiol skaitytų Austen romanų, spindi ta angliška, subtilia ironija, kurią kituose romanuose jauti tik labai įsijautęs į kūrinį. Būtent tie įkyrus ir idėjiniai charakteriai taip puikiai pasitarnavo kuriant šią skoningą komediją.

Iš visų knygos charakterių turbūt tik Ema ir Naitlis išsiskyrė tuo, kad buvo visapusiškai plėtojami. Ema - viena labiausiai erzinančių literatūrinių būtybių, kurias buvau sutikusi. Pradžioje jos nelogiškas fantazijas vos bepajėgiau pakęsti, nors ji ir neatrodė labai buka. Buvo keli atvejai, kai jai pritariau, bet apskritai mano simpatijos aplankė ją tik pačioje pabaigoje jos galvelę nušvietus tam išganingam suvokimui. Šiaip ar taip, kontrastingi bruožai labai padėjo aiškiai pavaizduoti asmenybės brandą, o ir jos moteriškas žavesys, kaip ir būdinga Austen, buvo gražiai atskleistas ir už tai tikrai ją gerbiu. Kas liečia vyriškąją Austen charakterių pusę, Naitlis man pasirodė nuostabus vyras, bet kažkaip perdėm panašus į kitų autorės romanų pagrindinius personažus, lyg ji visur vaizduotų tą patį savąjį vyro idealą. Tačiau turiu pripažinti, kad nuo pat pradžių vos pasirodžius Naitliui vis nevalingai nusišypsodavau.

Liūdniausia, jog knygoje pasakota istorija beveik paskendo toje ryškių charakterių ir nuostabaus sarkazmo jūroje. Buvo nedaug kokių įdomesnių ar svarbesnių įvykių, o ir juos vis kas nors kiek užgoždavo. Tačiau labiausiai turbūt istoriją man nublankino tai, kad ji buvo beviltiškai nuspėjama. Nežinau ar tai dėl to ryškaus šaipymosi ar dėl to, kad su Austen kūryba jau buvau susipažinusi, bet to aprašyme žadėto " velnioniškai pinklaus detektyvo" aš neradau. Priešingai, bene visi meilės ryšiai man buvo aiškūs nuo pat pradžių, išskyrus vėjavaikio ir išblyškusiosios, nors šiaip su juo neaišku viskas buvo nuo pat pradžių ir į jį visą laiką žiūrėjau kreivai.

Šis romanas tikras Austen perliukas, kurį gliaudyti kiek trukdė begėdiškai prastas vertėjos darbas, vietomis sunkiai suprantamai suardžius gražius sakinius, ar kvailos spaustuvės klaidos praleidžiant raides, maišant linksnius ar net pavardes. Visumoje, likau patenkinta ir vėl uždegta skaityti šios rašytojos kūrybą.

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad, prieš penkerius metus perskaičiusi šio rašytojo "Complicity" nutariau, kad noriu susipažinti ir su kitais jo kūriniais. Tik va ta pertrauka gavosi ilgoka. O jei ne "iššūkis",...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad, prieš penkerius metus perskaičiusi šio rašytojo "Complicity" nutariau, kad noriu susipažinti ir su kitais jo kūriniais. Tik va ta pertrauka gavosi ilgoka. O jei ne "iššūkis", tai būtų buvusi ir gerokai ilgesnė.

Autorius: Iain Banks. Nesmagus sutapimas, bet visai neseniai - šių metų birželio pradžioje - šis rašytojas mirė nuo vėžio (jam buvo 59 metai). Lietuviškai yra išleistos berods tik dvi jo knygos - "Širšių fabrikas" (jo pirmasis romanas, vadinamas kontraversišku) ir "Tiltas". Nė vienos jų dar nesu skaičiusi, bet planuoju - bent jau "Širšių fabriką". Autorius rašė ir mokslinės fantastikos knygas, pasirašydamas Iain M. Banks.

Pavadinimas: "Espedair Street". Ši gatvė nėra išgalvota - ji yra Paisley mieste, esančiame prie pat Glasgow (Škotija).

Vieta ir laikas: daugiausia Glasgow, bet taip pat ir kitos Didžiosios Britanijos vietos (šiaurės Škotija, Londonas...), truputis JAV bei Graikijos salelių. Laikas: tarp nesenos praeities (1970-ieji) bei dabarties (1980-ieji - knyga išleista 1987 metais).

Knygoje muzikantas Dan Weir pasakoja savo roko grupės "Frozen Gold" istoriją: susikūrimas, šlovė, gastrolės, roko žvaigždžių gyvenimas (na taip, "sex, drugs, rock & roll"), grupės iširimas. Tai grožinė literatūra, tokia grupė neegzistavo. Knygos stilius patrauklus ir įtraukiantis. Pagrindinis veikėjas - keistuolis (jo ir pravardė "Weird", pagal jo vardą ir pavardę - Weir, D.), po grupės iširimo gyvenantis labai neįprastai, besislepiantis nuo pasaulio, depresuojantis. Nepaisant to, kad pirmasis knygos sakinys yra "Two days ago I decided to kill myself.", tai nėra tamsus ir niūrus kūrinys - atvirkščiai, joje nemažai taiklaus humoro.

Ar rekomenduočiau kitiems?

Rekomenduočiau visiems roko muzikos gerbėjams. Besidomintiems muzikos pasaulio užkulisiais (nors aprašoma grupė tėra rašytojo fantazijos vaisius).

Ši knyga - viena labiausiai norėtų iš šio dvyliktuko. Dar nebuvau nieko skaičiusi iš Jodi Picoult repertuaro. Pažinčiai su rašytoja pasirinkau labiausiai sudominusį jos kūrinį.

Istorija įtraukė nuo pat pirmųjų...

Ši knyga - viena labiausiai norėtų iš šio dvyliktuko. Dar nebuvau nieko skaičiusi iš Jodi Picoult repertuaro. Pažinčiai su rašytoja pasirinkau labiausiai sudominusį jos kūrinį.

Istorija įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių, sužavėjo aprašyta draugystė, charakteriai, o ypač - jausmas. Skaitydamas gali pajusti netekties, padėties beviltiškumo, įvairios meilės (broliškos, motiniškos, draugiškos) jausmus. Knygos pabaiga, istorijos atomazga suglumino - manęs neįtikino. Užversta knyga nepaliko legvumo, aiškumo jausmo.

Neabejoju, kad ateity dar skaitysiu šios rašytojos knygas - jos rašymo stilius legvas, intriguojantis, leidžia įsijausti į kūrinį, kuriami personažai tampa tavo kasdienių minčių palydovais - neskaitydamas knygos mąstai - "o kaip ten bus toliau?".

Wow . Nuo knygos galutinai atsitraukiau prieš vos 10 minučių . Sunku suvokti kokios mintys kunkuliuoja manyje dabar . Knyga buvo tobula. Bijau ,kad tobula bus dar truputėlį per silpnas žodis apibūdinti šią knygą . Ištikrūjų...

Wow . Nuo knygos galutinai atsitraukiau prieš vos 10 minučių . Sunku suvokti kokios mintys kunkuliuoja manyje dabar . Knyga buvo tobula. Bijau ,kad tobula bus dar truputėlį per silpnas žodis apibūdinti šią knygą . Ištikrūjų iš knygos tikėjausi daug mažiau. Prisigaudžiau daugybę puikių frazių , tarp jų , ir garsiają Pulkininko mamos frazę " Vaizduojiesi , kad vaikštai vandeniu , o tavo batuose tiesiog teliūskuoja myžalas " .

Knyga buvo nepakartojama . Likau sužavėta nepakartojamo John Green rašymo stiliaus.

"Ieškant Aliaskos " apibūdinti labai sunku. Galbūt dėl tos priežasties , kad aprašant knygą negalima įminti didžiosios paslapties. Nes ją atskleidus , žmogui perskaičiusiam aprašymą skaityti pasidaro nebeįdomu . Nors iš tiesų pirmuosius 100 puslapių vyliausi , kad Tešlius bus kartu su Aliaska .

Net ir būnant mergina stengiausi lygint save su Tešlium. Susižavėjau nenuspėjama Aliaska.

Knyga palikus didžiulį įspūdį ir kalusimų , į kuriuos tikriausiai dar ilgai ieškosiu atsakymų. Knyga privertusi ieškoti savojo " Didžiojo Galbūt" .

Rekomenduoju , rekomenduoju , rekomenduoju. Tikrai nenusivilsit , šia puikia knyga !

Umberto Eco, ko gero, nustebintų jei nerašytų apie slaptąsias organizacijas ir konspiracijas. Tad ir šiame romane temų paletėje netikėtų spalvų buvo nedaug. Šį kartą pasakojama istorija apie XIX amžiaus moraliai žlugusį,...

Umberto Eco, ko gero, nustebintų jei nerašytų apie slaptąsias organizacijas ir konspiracijas. Tad ir šiame romane temų paletėje netikėtų spalvų buvo nedaug. Šį kartą pasakojama istorija apie XIX amžiaus moraliai žlugusį, nuo asmenybės susidvejinimo kenčiantį dokumentų klastotoją Simoninį, sukuriantį bene svarbiausią dokumentą, padėjusį pamatus XX amžiaus antisemitizmui.

Knygoje minima gausybė žymių istorinių asmenybių ir įvykių. Dėl to, prieš pradedant skaityti rekomenduočiau dar kartą perversti istorijos knygų puslapius, kuriuose rašoma apie esminius XIX amžiaus Italijos ir Prancūzijos politinius įvykius. Nors jau pats romanas yra informatyvus, norint pasiimti iš jo viską, ką rašytojas įdėjo, reikėtų pasikaustyti iš anksto. Jei to nepadarysite iš anksto, esu tikra jog perskaitę šią knygą, sužinoti daugiau bent apie "Siono išminčių protokolus" tikrai norėsite.

Umberto Eco dar kartą sužibėjo neeiline erudicija. Gerbiu ir vertinu šį rašytoją už produktyvias pastangas kuriant intelektualias, išliekamąją vertę turinčias knygas.

Antuanas de Sent Egziuperi pirmą kartą mano širdį prisijaukino dar trečioje klasėje - tuomet ir susipažinau su nuostabiu vaikystės ir gyvenimo išminties įsikūnijimu paprastoje, kiek nutrintoje pageltusioje knygelėje...

Antuanas de Sent Egziuperi pirmą kartą mano širdį prisijaukino dar trečioje klasėje - tuomet ir susipažinau su nuostabiu vaikystės ir gyvenimo išminties įsikūnijimu paprastoje, kiek nutrintoje pageltusioje knygelėje "Mažasis Princas". Kaip ir daugelis, verkiau ir supratau, kad iš tiesų, tokios knygos pamiršt neįmanoma - prie jos galima grįžti ir grįžti.

Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad galima grįžti ne vien prie "Mažojo Princo", bet ir prie kitos Antuano kūrybos, kaip kad jo romanas "Žemė žmonių planeta", kuris lygiai taip pat jautriai, tik gal kiek kitaip, atskleidžia tai, kas svarbiausia, parodydamas žmogaus stiprybę ir vienatvę, jo draugus ir liūdesį. A. de Sent Egziuperi primena paprastą tiesą: mylėti reikia kiekvieną žmogų. Rašytojas užkabina kažką, ko negalima išreikšti vien žodžiais - štai aš bandau rašyti kažką apie vienatvę ir draugus, apie meilę ir žmogų, tačiau nežinau kaip apibūdinti, kaip išreikšti tai, kas neleidžia užversti knygos ir dėl ko reikia dar ir dar kartą perskaityti tai, ką jau skaitei - kad įsisąmonintum, kad suprastum ir kad dar spėtų nudžiūti ašaros. Galbūt tinkamiausias žodis tam skambėtų paprastai - tai žmogiškumas.

Ir aš tik norėčiau pasidalinti tokia pat paprasta kaip žmogiškumas citata, kuri atrodo nuvalkiota ją naudojus tūkstančius kartų, tačiau tik su ilgainiui pamestais žodžiais įgaunanti kitokią ir, leiskite taip pasakyti, tą tikrąją, o ne romantinę prasmę:

"Mes tik tada laisvai alsuojame, kai sieja mus su broliais bendras tikslas, esantis už mūsų, ir patirtis moko, kad mylėti - tai nereiškia žiūrėti vienas į kitą, tai reiškia žiūrėti visiems viena kryptimi."