Ieškote įtraukiančios ir žavinčios knygos? Divergentė jau laukia jūsų!

Iš tiesų pirmasis mano įspūdis apie knygą buvo nekoks, maniau jog tai bus tarsi Bado žaidynių kopija ir nesiruošiau staiga pulti jos skaityti....

Ieškote įtraukiančios ir žavinčios knygos? Divergentė jau laukia jūsų!

Iš tiesų pirmasis mano įspūdis apie knygą buvo nekoks, maniau jog tai bus tarsi Bado žaidynių kopija ir nesiruošiau staiga pulti jos skaityti. Taip jau nutiko, kad vieną vakarą nuobodžiaudama apžiūrinėjau tėčio knygų lentyna ir nusprendžiau paskaityti Divergentę. Tikrai nenumaniau, jog sėdėsiu apsikabinusi knygą iki trijų valandų nakties, o vėliau negalėsiu sudėti bluosto kankinama minčių apie šį kūrinį.

Knyga Divergentė tiesiog pasiglemžė mane ir viską išgyvenau kartu su Beatriče Prior. Ak! Atleiskite, Triče. Juk taip ji panoro būti vadinama bendraluomių. Jau po kelių pirmųjų skyrių Tričė tapo mano drauge kurios likimas be galo domino. Čikaga susikaldžiusi į penkis luomus : Nuolankiųjų, Teisuolių, Bebaimių, Taikingųjų ir Eruditų. Smulkutė, paskęstanti minioje, šešiolikametė turi priimti svarbiausią sprendimą savo gyvenime - pasilikti savo gimtajame Nuolankiųjų luome ar tapti perbegėle?

Nemėgstu kuomet knygų aprašymuose atskleidžiamos detalės, nes vėliau skaityti knygą nebūna taip įdomu, tad nesiruošiu taip pasielgti su jumis, te galiu pasakyti, kad šios knygos dar ilgai nepamiršiu. Galbūt kai kuriuos dalykus buvo galima nuspėti, tačiau jie vis vien sugebėjo mane savaip nustebinti. Dar ir dabar mintys sukasi vien apie Divergentę.

Vienas sprendimas gali pakeisti tavo gyvenimą arba tave sunaikinti.

Ilgai dvejojau, ar pirkti Thierry Jonquet knygą "Tarantulas", vien dėl jos viršelio dizaino. Bet nugalėjau savo baimę ir visiškai nesigailiu. Man net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą jaučiau tokį...

Ilgai dvejojau, ar pirkti Thierry Jonquet knygą "Tarantulas", vien dėl jos viršelio dizaino. Bet nugalėjau savo baimę ir visiškai nesigailiu. Man net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą jaučiau tokį malonumą skaitydama knygą. Negalėjau jos padėti tol, kol neperskaičiau paskutinio žodžio, neužverčiau paskutinio puslapio.



"Tarantulas" nėra įprastas detektyvas. Bent jau ne iš tų, kuriuos esu skaičiusi. Čia nėra policijos pareigūnų ar seklių. Ir veikėjų nedaug, kas kituose detektyvuose kartais sukelia problemų, kai tenka juos visus įsidėmėti norint perprasti veiksmą. Iš pradžių skaitant knyga gali pasirodyti visai nedetektyvinė. Gal tik Rišaro Lafargo santykiai su jo name gyvenančia Eva atrodo šiek tiek keistoki. Ir kuo toliau, tuo daugiau keistesnių dalykų apie juos ima aiškėti. Vėliau atsiranda pasakojimas apie Aleksą Barnį, besislapstantį nusikaltėlį. Labai įdomu stebėti, kaip šios dvi siužeto linijos susilieja į vieną su trečia - pačia paslaptingiausia - siužeto linija. Ši linija knygoje išskiriama kursyvu ir pasakojama ne trečiuoju, bet antruoju asmeniu.



Būtent toje išskirtinėje knygos dalyje ir aiškėjo pavadinimo prasmė: "Buvai tik sotaus voro belaisvis vabzdys, jis taupė tave kitiems pietums." [Thierry Jonquet "Tarantulas", 49 psl.]; "Prisiminęs išgyventą siaubą pavadinai jį Tarantulu. <...> Tarantulas yra voras, jis lėtas ir paslaptingas, žiaurus ir plėšrus, godus ir nenuspėjamas, jis slepiasi kažkur šiame name, kuriame tave jau keletą mėnesių atskyrė nuo pasaulio prabangiu uždangalu, įkalino auksiniuose spąstuose; jis - kalėjimo sargas, o tu - kalinys." [Thierry Jonquet "Tarantulas", 65-66 psl.] Keista, bet jau kitame puslapyje ėmiau įtarinėti, kaip čia viskas vyksta iš tikrųjų. Dažniausiai detektyvuose viskas apsiverčia aukštyn kojomis bent kelis kartus, iki pat pabaigos neaišku, kas yra geras, o kas - blogas. Po dar 20 puslapių įtarimai sustiprėjo. Nors toliau buvau suabejojusi, bet galiausiai mano spėjimas pasitvirtino. Man net šiurpuliukai ėmė per kūną bėgioti, kai skaičiau eilutes, patvirtinančias mano spėjimą: "Tačiau palengva pradėjai žaisti visai kitą žaidimą, to nesuvokdamas. Žaidimą, kuriam taisykles sugalvojo Tarantulas: tavo nuosmukio žaidimą su kauliukais ir ėjimais į priekį... Vienas langelis - kančia, kitas langelis - dovana, vienas langelis - injekcija, kitas langelis - pianinas... Vienas langelis - Vincentas, kitas langelis - Eva!" [Thierry Jonquet "Tarantulas", 118 psl.]



Gali būti, kad taip greitai įspėjau mįslę dėl to, jog esu mačiusi šios knygos įkvėptą filmą. Kartais kai kurios detalės atrodė kažkur matytos, o pabaigoje kiekvieną sakinį galėjau kuo puikiausiai įsivaizduoti. Galiausiai prisiminiau, kad tai filmas "Oda, kurioje gyvenu", kuriame vaidino Antonio Banderas. Sunku lyginti knygą ir filmą, kai filmą mačiau anksčiau. Mėgstu perskaityti knygą ir tik tada pasižiūrėti filmą. Knygas aš geriau įsidėmiu, o filmą pamatau ir užmirštu. Galiu pasakyti tik tiek, kad knyga geriau atskleidžia veikėjų gyvenimus, turi paslaptingesnę pabaigą (kuri suteikia laisvės skaitytojo vaizduotei).



Thierry Jonquet knyga "Tarantulas" puikiai tinka "Savaitgalio detektyvo" serijai - plona, lengva, paslaptinga ir labai įdomi.

Šią knygą paėmiau į rankas, nes ji buvo įrašyta į reikiamų knygų sąrašą 10 klasei. Pirma mąsčiau, kad ši knyga bus nuobodi, bet mano nuomonė pasikeitė. Ši knyga lengvai skaitėsi, trukau apie 3 dienas. Man labai patiko...

Šią knygą paėmiau į rankas, nes ji buvo įrašyta į reikiamų knygų sąrašą 10 klasei. Pirma mąsčiau, kad ši knyga bus nuobodi, bet mano nuomonė pasikeitė. Ši knyga lengvai skaitėsi, trukau apie 3 dienas. Man labai patiko paprastas rašymo stilius.



Skaitant knygą man atėjo mintis, nuostabu būtu turėti tokių draugų. Kurie praskaidrina gyvenimą, padeda sunkiose situacijose. Atvirai pasakius man nepatinka knygos su tokiomis pabaigoms. Autorius galėjo, bent trumpai parašyti, kaip toliu gyveno Robertas, bet jo tolimesnį gyvenimą paliko skaitytojų fantazijai, bet gal tai visai gerai.

Kelios man patikusios ir įstrigusios citatos:

"Kas yra vienas, to niekas negali palikti"

"Juk be meilės žmogus - tai tik atostogaujantis lavonas"

"Kvailam gimti ne sarmata. Tik mirti kvailam gėda"

Įtraukiau šį romaną į iššūkį, nes tiek iš aprašymo, tiek iš skaitytų/girdėtų atsiliepimų susidarė įspūdis, jog tai knyga su mintim, ne komercinė ir pan.

Tikrai nenusivyliau :) Kūrinys apie 2 iš pažiūros...

Įtraukiau šį romaną į iššūkį, nes tiek iš aprašymo, tiek iš skaitytų/girdėtų atsiliepimų susidarė įspūdis, jog tai knyga su mintim, ne komercinė ir pan.

Tikrai nenusivyliau :) Kūrinys apie 2 iš pažiūros visiškai skirtingas asmenybes tiek amžiumi, tiek užimama padėtimi, bet subtiliai plėtojamas siužetas po truputį atskleidžia jas vienijančius aspektus. Patiko pateikiami skirtingi veikėjų požiūriai, suformuoti jas supančių žmonių ar nutikusių įvykių. Buvo įdomu stebėti, kaip pamažu atsiskleidžia užguitas charakteris, taip pat kaip kasdieniuose darbuose ar ritualuose yra randama savotiška ramybė. Išsakyta daug įvairių filosofinių minčių, kita vertus ne su visom aš būčiau linkusi sutikti, bet pagal kuriamus charakterius jos buvo parinktos tikrai tinkamai.



Kūrinyje yra pateikiama daug stereotipų ir toliau plėtojantis siužetui puikiai atsiskleidžia, kaip neigiamai jie veikia kitokius, išėjusius iš visuomenės suformuotų rėmų, žmones. Bent jau man tai buvo romano vinis.



Patiko lėtas, subtilus ir Prancūzija dvelkiantis pasakojimo būdas, nors ne visada tokia nuotaika man patinka, bet šį kartą viskas buvo savo vietoje. Nenoriu per daug išsiplėsti, nes knygutės apimtis nėra didelė, pačių įvykių yra tikrai nedaug, daugiau įvairių pamąstymų, kuriuos reikia perskaityti pačiam :) Rekomenduočiau ieškantiems kažko kitokio, kiek išėjusio iš bendro kepamų knygų konteksto rėmų :) Vertinu 9/10 ir skaau - patiko.



Ir pabaigai 1 citata, žinau, kad kai kurie skaitytojai jų prisirašė tikrai daug, bet man užstrigo būtent ši ( su kuria aš asmeniškai net nesutikčiau) :

Reikia gyventi su šia mintimi, kad mes pasensime ir kad gyventi nebebus gražu, gera, smagu. Ir pasakyti sau, kad kaip tik dabartis svarbu: kurti kažką dabar bet kokia kaina iš visų jėgų. Galvoje visad reikia turėti pensionatą, kad peržengtum per save kiekvieną dieną, kad paverstum savo kūrinį nemirštamu. Ropštis žingsnis po žingsnio į savo everestą ir tai daryti taip, kad kiekvienas žingsnis taptų dalele amžinybės.

Ateitis reikalinga štai kam: kurti dabartį su čia ir dabar realizuojamais planais.

Čechovas labai pagydė su tuo savo skurdu. Dėjo su pirma apysaka "Sodžiaus žmonės" kaip reikiant. Viskas, ką turiu gyvenime ir kaip gyvenu, tapo labai vertinga, gera. Pasijutau neapsakomai turtingas ir gyvenantis gal kokius 25...

Čechovas labai pagydė su tuo savo skurdu. Dėjo su pirma apysaka "Sodžiaus žmonės" kaip reikiant. Viskas, ką turiu gyvenime ir kaip gyvenu, tapo labai vertinga, gera. Pasijutau neapsakomai turtingas ir gyvenantis gal kokius 25 kartus geriau nei tie sodžiaus žmonės. Jau vien maistas, kurį kasdien valgau, kiek vertas...

Už tai Čechovui labai dėkingas.

Ir dar už paprastumą. Aiškumą. Surašyta gražiai, aiškiai, ne per saldžiai ir literatūriškai. Taikliai.

Šiandieną toks apsiniaukęs dangus, taip liūdna ir vieniša. Taip norisi paimti knygą į rankas ir prisipildyti teigiamų minčių, atrasti naują, dar nepatirtą pasaulį. Deja, ne taip jau lengva atrasti kažką tinkamo... "Su...

Šiandieną toks apsiniaukęs dangus, taip liūdna ir vieniša. Taip norisi paimti knygą į rankas ir prisipildyti teigiamų minčių, atrasti naują, dar nepatirtą pasaulį. Deja, ne taip jau lengva atrasti kažką tinkamo... "Su peteliške ant lūpų" yra viena iš tų knygų, kurių neverta skaityti norint pasigerinti nuotaiką. Tai tikriausiai tinka tiems, kurie ieško nacionalinių lietuvių charakterio ypatybių ar kokių praktinių žinių, bet ne emocinio džiaugsmo.

Nostalgija, vienatvė, bejėgiškumas, stovėjimas mirties akivaizdoje, kančia... Tokios ir panašios emocijos yra ypač akcentuojamos mano skaitytoje Granausko apsakymų knygoje. Kartais žmogui naudinga įsijausti į svetimas kančias, tam kad jis suvoktų gyvenimo prasmę, tačiau toks paranojiškas skaudžių emocijų savinimasis gali būti žalingas, depresiškas.

Vienas iš įdomesnių apsakymų knygoje buvo būtent apsakymas "Su peteliške ant lūpų". Jame pasakojama apie žmogaus pojūčius pasilikus nakvoti mirusios tetos namuose. Įdomiai perteikiama peteliškės simbolika. Iš pravertų mirusiojo lūpų išskrendanti peteliškė, tarsi paskutiniai žodžiai, kirbėję, bet neišsakyti, įgavę neįprastą formą, bet visgi pasiekę gyvųjų pasaulį.

Nemėgstu daryti išvadų apie knygą, gal kam nors ji pasirodys įdomi, o manęs ji nesužavėjo.

Susitikimas su sena bičiule Austen ir jos sąmojo perliuku Ema neprailgo ir sudomino. Vis dėl to knygą jau ankščiau buvau bandžiusi skaityti, bet grąžinau į biblioteką vos bepradėtą, o ir šį kartą nebuvau sužavėta nuo...

Susitikimas su sena bičiule Austen ir jos sąmojo perliuku Ema neprailgo ir sudomino. Vis dėl to knygą jau ankščiau buvau bandžiusi skaityti, bet grąžinau į biblioteką vos bepradėtą, o ir šį kartą nebuvau sužavėta nuo pirmų puslapių. Istorija pasirodė kiek nuobodoka, bet romanas neabejotinai puikiai atskleidė Austen sąmojį ir jos kūrybos esmę.

Ryškiausias dalykas buvo šiame romane jau net nelabai ir slepiama ironija, pasišaipymas iš papročių, nors šį kartą turbūt akivaizdesnis buvo žmonių įpročių kurioziškumas. Emos tėvo "vargšė ištekėjusi moteris " ir "ar tavęs neperpūtė skersvėjis" vietomis vertė išspausti ironišką šypsnį, vietomis mirti iš bejėgiškumo. Panelės Beits tratėjimas po puslapį ar du, kai jau pameti minties giją ir bet kokį susidomėjimą pokalbio turiniu, vietomis erzino, vietomis piktino ir Emai iš viso širdies pritariau iškylos metu. Ir tai tik dvi ryškiausios asmenybės-kuriozai knygoje.

Apskritai turbūt kiekvienas personažas knygoje pasižymėjo kokia ryškesne savybe ir ji nepaprastai stipriai atsispindėjo nuo pirmųjų iki paskutiniųjų puslapių, o dažniausiai ir vertė šypsotis. Tiesa, susidarė įspūdis kad kai kurie personažai apskritai buvo tiesiog personažai-idėjos ir be pagrindinio bruožo jų charakteriai mažai kuo ir pasižymėjo. Tačiau tai toli gražu nėra priekaištas rašytojai. Kaip jau minėjau, Ema labiausiai iš visų lig šiol skaitytų Austen romanų, spindi ta angliška, subtilia ironija, kurią kituose romanuose jauti tik labai įsijautęs į kūrinį. Būtent tie įkyrus ir idėjiniai charakteriai taip puikiai pasitarnavo kuriant šią skoningą komediją.

Iš visų knygos charakterių turbūt tik Ema ir Naitlis išsiskyrė tuo, kad buvo visapusiškai plėtojami. Ema - viena labiausiai erzinančių literatūrinių būtybių, kurias buvau sutikusi. Pradžioje jos nelogiškas fantazijas vos bepajėgiau pakęsti, nors ji ir neatrodė labai buka. Buvo keli atvejai, kai jai pritariau, bet apskritai mano simpatijos aplankė ją tik pačioje pabaigoje jos galvelę nušvietus tam išganingam suvokimui. Šiaip ar taip, kontrastingi bruožai labai padėjo aiškiai pavaizduoti asmenybės brandą, o ir jos moteriškas žavesys, kaip ir būdinga Austen, buvo gražiai atskleistas ir už tai tikrai ją gerbiu. Kas liečia vyriškąją Austen charakterių pusę, Naitlis man pasirodė nuostabus vyras, bet kažkaip perdėm panašus į kitų autorės romanų pagrindinius personažus, lyg ji visur vaizduotų tą patį savąjį vyro idealą. Tačiau turiu pripažinti, kad nuo pat pradžių vos pasirodžius Naitliui vis nevalingai nusišypsodavau.

Liūdniausia, jog knygoje pasakota istorija beveik paskendo toje ryškių charakterių ir nuostabaus sarkazmo jūroje. Buvo nedaug kokių įdomesnių ar svarbesnių įvykių, o ir juos vis kas nors kiek užgoždavo. Tačiau labiausiai turbūt istoriją man nublankino tai, kad ji buvo beviltiškai nuspėjama. Nežinau ar tai dėl to ryškaus šaipymosi ar dėl to, kad su Austen kūryba jau buvau susipažinusi, bet to aprašyme žadėto " velnioniškai pinklaus detektyvo" aš neradau. Priešingai, bene visi meilės ryšiai man buvo aiškūs nuo pat pradžių, išskyrus vėjavaikio ir išblyškusiosios, nors šiaip su juo neaišku viskas buvo nuo pat pradžių ir į jį visą laiką žiūrėjau kreivai.

Šis romanas tikras Austen perliukas, kurį gliaudyti kiek trukdė begėdiškai prastas vertėjos darbas, vietomis sunkiai suprantamai suardžius gražius sakinius, ar kvailos spaustuvės klaidos praleidžiant raides, maišant linksnius ar net pavardes. Visumoje, likau patenkinta ir vėl uždegta skaityti šios rašytojos kūrybą.

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad, prieš penkerius metus perskaičiusi šio rašytojo "Complicity" nutariau, kad noriu susipažinti ir su kitais jo kūriniais. Tik va ta pertrauka gavosi ilgoka. O jei ne "iššūkis",...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad, prieš penkerius metus perskaičiusi šio rašytojo "Complicity" nutariau, kad noriu susipažinti ir su kitais jo kūriniais. Tik va ta pertrauka gavosi ilgoka. O jei ne "iššūkis", tai būtų buvusi ir gerokai ilgesnė.

Autorius: Iain Banks. Nesmagus sutapimas, bet visai neseniai - šių metų birželio pradžioje - šis rašytojas mirė nuo vėžio (jam buvo 59 metai). Lietuviškai yra išleistos berods tik dvi jo knygos - "Širšių fabrikas" (jo pirmasis romanas, vadinamas kontraversišku) ir "Tiltas". Nė vienos jų dar nesu skaičiusi, bet planuoju - bent jau "Širšių fabriką". Autorius rašė ir mokslinės fantastikos knygas, pasirašydamas Iain M. Banks.

Pavadinimas: "Espedair Street". Ši gatvė nėra išgalvota - ji yra Paisley mieste, esančiame prie pat Glasgow (Škotija).

Vieta ir laikas: daugiausia Glasgow, bet taip pat ir kitos Didžiosios Britanijos vietos (šiaurės Škotija, Londonas...), truputis JAV bei Graikijos salelių. Laikas: tarp nesenos praeities (1970-ieji) bei dabarties (1980-ieji - knyga išleista 1987 metais).

Knygoje muzikantas Dan Weir pasakoja savo roko grupės "Frozen Gold" istoriją: susikūrimas, šlovė, gastrolės, roko žvaigždžių gyvenimas (na taip, "sex, drugs, rock & roll"), grupės iširimas. Tai grožinė literatūra, tokia grupė neegzistavo. Knygos stilius patrauklus ir įtraukiantis. Pagrindinis veikėjas - keistuolis (jo ir pravardė "Weird", pagal jo vardą ir pavardę - Weir, D.), po grupės iširimo gyvenantis labai neįprastai, besislepiantis nuo pasaulio, depresuojantis. Nepaisant to, kad pirmasis knygos sakinys yra "Two days ago I decided to kill myself.", tai nėra tamsus ir niūrus kūrinys - atvirkščiai, joje nemažai taiklaus humoro.

Ar rekomenduočiau kitiems?

Rekomenduočiau visiems roko muzikos gerbėjams. Besidomintiems muzikos pasaulio užkulisiais (nors aprašoma grupė tėra rašytojo fantazijos vaisius).