Tai klasika, ką daugiau ir besakyti. Kukutis pagrindinis personažas, šiuose baladėse gyvenantis pilnavertį gyvenimą, išliejantis jausmus, atspindintis tuometinį laikmetį, istoriją, aktualijas.Tarsi naivuoliška kvailiška...

Tai klasika, ką daugiau ir besakyti. Kukutis pagrindinis personažas, šiuose baladėse gyvenantis pilnavertį gyvenimą, išliejantis jausmus, atspindintis tuometinį laikmetį, istoriją, aktualijas.Tarsi naivuoliška kvailiška kaukė,o slypi po ja tiesa.. Skaitant šypsena veide, bet ir pamąstymų iškyla..man vis norėjosi dar ir dar kartą balades suskaityt, vis atrandi kažką sau ir apie kažką :) kitam :).

Linksmų, šmaikščių istorijų knyga. Sužavėjo R.Černiausko, rašymas apie žmones, žymių, daugiausiai Klaipėdos krašto žmonių prilyginimas paukščiams :D ieškant kažko bendro, ar atvirkščiai atskiro. Skaitant kartais...

Linksmų, šmaikščių istorijų knyga. Sužavėjo R.Černiausko, rašymas apie žmones, žymių, daugiausiai Klaipėdos krašto žmonių prilyginimas paukščiams :D ieškant kažko bendro, ar atvirkščiai atskiro. Skaitant kartais įsiveli į anekdotinę situaciją,o kartais tarsi labai rimtai giliniesi į kūrinio esmę, ieškai kūrybinės laisvės. Užduodi klausimą - ant kiek rašytojas, apskritai kuriantis žmogus yra laisvas pats, nuo visuomenės, nuo visų..kiek pasiduoda ytakoms, aplinkai.

Romanas "1984-ieji" vadintas vienu ryškiausių XX a. kūrinių, savo aktualumu nesitraukia ir iš XXI a. Tiesą sakant, argi klasika išvis gali kadanors pasitraukti iš mūsų akiračio.

Nepasigilinus, gali pasirodyti,...

Romanas "1984-ieji" vadintas vienu ryškiausių XX a. kūrinių, savo aktualumu nesitraukia ir iš XXI a. Tiesą sakant, argi klasika išvis gali kadanors pasitraukti iš mūsų akiračio.

Nepasigilinus, gali pasirodyti, kad George'as Orwell'as parašė sausą skaitalą apie jo laikų politiką, valdžios šešėlius ir visa, kas lieka už antrų durų. Jau įveikusi kone ketvirtadalį knygos, buvau kiek sunerimusi, kad man, tokiai karštai politikos reikalų gerbėjai nepavyks perkąsti dar vieno klasikos perliuko. Tačiau, patirtis rodo: kantrybė - aukso dorybė, greit įsitikinau, kad tai puikus romanas, nestokojantis meilės, moralinių vertybių, aktualijų, pirmose vietose bestovinčių ir šiandien.

Plačiai mąstoma, jog iš žmogaus galima atimti beveik viską: materialinius turtus, artimus žmones, laisvę, tačiau dvasinių, moralinių vertybių bei tikėjimo niekas nėra pajėgus išplėšti. Ši knyga visiškai sužlugdo šį įsitikinimą. Mes tik manome, kad mūsų vidun įsibrauti niekas neturi galios. Tikime, kad dvasinis skausmas kur kas sunkiau pakeliamas nei fizinis. Tačiau geriau pagalvojus, dvasinės kančios mus baugina savo bejėgiškumu ir nežinomybe, savo laiku, kuris nežinia kiek truks. Fizinis skausmas turi galią, akimirkos jėgą, kuri anksčiau ar vėliau išsekina ir palaužia kiekvieną žmogų.

Nedrąsu net mąstyti, kuo gi ypatinga žmogaus egzistencija, jei dvasia tiek pat trapi kaip ir jos kūnas.

Tiesiog šauni knyga, ypač rekomenduoju tiems, kurie karštai įsitikinę primetinėti kitiems savo įsitikinimus ir gyvenimo normas. Nemanykite, kad kad kiti nepajėgūs priversti patikėti savo tiesa. Net jums nenorint.

Labai įtraukiantis pasakojimas. Gyveno sau jauna šeima. Ir staiga dingo jų katinas. Jo beieškant vienas po kito pasipylė vis keistesni įvykiai. Katino ieškojimas persivertė į išėjusios žmonos paieškas. Galiausiai viskas...

Labai įtraukiantis pasakojimas. Gyveno sau jauna šeima. Ir staiga dingo jų katinas. Jo beieškant vienas po kito pasipylė vis keistesni įvykiai. Katino ieškojimas persivertė į išėjusios žmonos paieškas. Galiausiai viskas susipynė į keliones po paralelinius dvasinį ir realųjį pasaulius. Būčiau mėgus išsamesnius viso ko paaiškinimus, bet tuomet, matyt, Murakami nebūtų Murakami. Labai maloniai suskaičiau šitą kūrinį, rekomenduoju.

Įveikiau trečdalį ir supratau, kad daugiau nė puslapio neperskaitysiu. Šiaip aprašomi dalykai visai įdomūs istoriniai faktai apie tai, kaip Lietuvoje vystėsi televizija. Bet toks knygos formatas mane galiausiai pradėjo ne...

Įveikiau trečdalį ir supratau, kad daugiau nė puslapio neperskaitysiu. Šiaip aprašomi dalykai visai įdomūs istoriniai faktai apie tai, kaip Lietuvoje vystėsi televizija. Bet toks knygos formatas mane galiausiai pradėjo ne juokais erzinti. Čia ne šiaip vienisas tekstas, o tiesiog Ž.Pečiulio parašytų straispnelių rinkinys. Tai dar būtų nieko baisaus, bet viską gadina tai, kad pateikiami faktai juose kartojasi, o chronologija atrodo, kad "užbuksavo" - vis kalbama apie tuos pačius senus lakus ir kai jau apsidžiaugiu, kad bus ir toliau kažkas, vėl grįžta į pradžią. Galbūt reikia kitaip skaityti - ne kaip ištisą knygą, o tiesiog prie progos atsiverst bet kurį skyrelį ir paskaitinėt lyg jis būtų laikraščio skiltis. Gink die nepeikiu šios knygos, bet ji bus ta, kurios šiame iššūkyje neįveikiau...

Silmarilijoną, greičiausiai, skaito tik Tolkino fanai, o ne paprasti fantastikos smalsuoliai, tai priešistorė, visko pradžia, epiška Pirmojo Amžiaus istorija. Vien jau faktas, kad Tolkinas visą savo gyvenimą kūrė šią sakmę...

Silmarilijoną, greičiausiai, skaito tik Tolkino fanai, o ne paprasti fantastikos smalsuoliai, tai priešistorė, visko pradžia, epiška Pirmojo Amžiaus istorija. Vien jau faktas, kad Tolkinas visą savo gyvenimą kūrė šią sakmę ir nesugebėjo užbaigti iki mirties, priverčia susimąstyti apie šio epo detalumo, išsamumą, sudėtingumą ir... genealumą.

Tai sakmė apie Pasaulio sukūrimą, Pirmagymių Iliuvatarų vaikų elfų maištą prieš Valarus, jų pastangas susikurti geresnį gyvenimą Ardoje, pragaištingą karą prieš Tamsos Valdovą Morgotą bandant atgauti šventuosius akmenis Silmarilus ir nuolatines negandas, sukeltas Feanoro prakeiksmo.

Silmarilijoną skaitau jau antrąjį kartą, tačiau šįkart jau žinodama siužetą neėmiau tiek į širdį dėl desperatiškos knygos baigties, Beleriando žlugimo, grožio ir išminties sunaikinimo. Viskas atrodė prasminga, nes labiau įsigilinau į prakeiksmą, užgulusį elfus, ir svarbų tamsos valdovo Morgoto vaidmenį kovoje tarp gėrio ir blogio. Vis išlendančios mažos detalės, susiejančios su Žiedų Valdovo trilogija, sukelia nepaprastą satisfakciją. Galadrielės, Kirdano, Earendilo, Elrondo, Barahiro, Bereno ir Lučienos ir kitų veikėjų, paminėtų Žiedų valdove, priešistorės padaro šią knygą neišplėšiamu iš rankų skaitalu.

‚Quest' tai paskutinioji iš keturių Egipto serijos knygų. Wilburis Smitas tai ne fantastikos rašytojas, jis mėgsta pasiknaisioti rankraščiuose ir metraščiuose ir atradęs įdomų laikotarpį, šokiruojantį įvykį, mistišką...

‚Quest' tai paskutinioji iš keturių Egipto serijos knygų. Wilburis Smitas tai ne fantastikos rašytojas, jis mėgsta pasiknaisioti rankraščiuose ir metraščiuose ir atradęs įdomų laikotarpį, šokiruojantį įvykį, mistišką personą pasiraitoja rankoves ir apipina viską į jaudinančią istorinę nuotikinę dramą. Ši Egiptietiška serija, susidedanti net iš keturių knygų, irgi ne išimtis. Visos knygos apima daugiau nei 100 metų istoriją, kurioje figuruoja vergas, vardu Taita, per daugelį metų tapęs galingu išminčiumi. Taita pasakoja istoriją apie Egipto visuomenės sandarą vienoje galingiausių senovės civilizacijų, apie sunkų laikotarpį užgulusį abi karalystes, faraonų kovas dėl sosto ir tyrą meilę. Paskutinėje knygoje Viršutinę karalystę užgula maras ir negana to, visus maitinantis Nilas ima džiūti. Išminčius Taita išsiruošią į dar vieną kelionę išsiaiškinti, kas atsitiko Nilo ištakose ir susiduria su nepaaiškinamais dalykais.

Ši istorija, tai mišinys egzotiškų nuotykių, jaudinančių meilės ir kovos scenų ir geros porcijos Egiptologijos. Visose Egipto serijos knygose viskas yra taip gyva, tarsi jaustum dykumos karštį, smėlį burnoje, užuostum karių prakaitą ir jaustum nuolatinį troškulį. Kievienas skaitytojas suras, kas jam prie širdies ir pamils W.Smito rašymo stilių, įsitraukęs į nesibaigiančius nuotykius. Puikus rašytojas, su neišsenkančiomis idėjomis! Rekomenduočiau kiekvienam!

Romanas apie puolusią Prancūzijos visuomenę. Ir ne tik tą jos dalį, iš kurios galima to tikėtis, bet ir apie puolusią aukštuomenę bei jos veidmainystę ir dvigubus gyvenimus.

Ne kartą su trenksmu puolusi į patį...

Romanas apie puolusią Prancūzijos visuomenę. Ir ne tik tą jos dalį, iš kurios galima to tikėtis, bet ir apie puolusią aukštuomenę bei jos veidmainystę ir dvigubus gyvenimus.

Ne kartą su trenksmu puolusi į patį socialinį dugną, nusižeminusi, leidžianti save pažeminti, tiesiog laukdama ir prašydama to, Nana sugebėjo vėl grįžti į aukštuosius visuomenės sluoksnius. Ji laikė visus Paryžiaus aukštuomenės vyrus po savo sijonu tiesiogine ta žodžio prasme. Kartu su vyrais gaudavo ir jų turtus.

Triukšmingai įžengusi į aukštuomenės gyvenimą Nana liko ištikima sau. Esant poreikiui, ji galėjo apsimesti aukštuomenės dalimi, bendrauti taip kaip jie, tačiau tai ilgai netrukdavo. Laukinė, gosli ir nepažabota Nanos asmenybės pusė anksčiau ar vėliau išsiverždavo su didžiausiu vulgarumu ir triukšmu.

Jos nepasotinamas godumas malonumams ir prabangai pražudė daugelio Paryžių vyrų turtus ir ateitį. Vienas po kito jie krito prie jos kojų nusilpę ir nuskurdę, o Nana, be jokios sąžinės graužaties juos nuspirdavo iš savo kelio į dar didesnį malonumą, paleistuvystę ir prabangą. Visas jos gyvenimas buvo skirtas atkeršyti Paryžiaus aukštuomenei už tai, kad ji gimė skurde, kad ją niekino, nelaikė žmogumi, žemesnės formos būtybe, nevertos žmogiškų jausmų ar pagarbos. Atkeršyt gal ir pavyko, tačiau mirė ji vis tiek skurde, apsupta tokios pačios reputacijos moterų. Nesulauksi nei vieno vyro, bijančio užsikrėsti mirtina liga, kaip jie visi užsikrėtė jos aklos aistros, goslumo, pseudo meilės liga.

Turėdama visus ir viską, ji visgi buvo nelaiminga. Praradusi visus artimiausius žmones, galiausiai liko viena. Vieniši gimstame, vieniši ir mirštame.

Pirmoji mano perskaityta knyga iš Fiodoro Dostojevskio kolekcijos... Kai pradėjau ją skaityti, buvo gana sunku apsiprasti su kiek kitokiu rašymo stiliumi, nei esu pratusi. Juk vis dėlto ši istorija parašyta jau labai seniai. Į...

Pirmoji mano perskaityta knyga iš Fiodoro Dostojevskio kolekcijos... Kai pradėjau ją skaityti, buvo gana sunku apsiprasti su kiek kitokiu rašymo stiliumi, nei esu pratusi. Juk vis dėlto ši istorija parašyta jau labai seniai. Į savo rankas paėmiau jau 5-ąjį šios knygos leidimą.

Trumpas istorijos aprašymas: pagalvojo, pasiryžo, nužudė, graužė sąžinė, neištvėrė, prisipažino.

Nepasakyčiau, kad knyga man nepatiko, tačiau jos į savo įdomiausių perskaitytų knygų dešimtuką neįrašyčiau. Turbūt todėl, kad man patinka kitokio pobūdžio knygos, o ši sugebėjo pritraukti tik savo netikėtu siužetu ir gana įdomiais samprotavimais apie gyvenimą, sąžinę ir žmonių poelgius.

Nesu ir labai didėlė rusų rašytojų gerbėja, o šią knygą nusprendžiau perskaityti tik iš smalsumo. Juk visi taip liaupsina ne tik patį rašytoją, bet ir jo kūrinius. Todėl bendram savo išprusimui ir aš ją perskaičiau.

Romano veikėjų paveikslai piešiami skaitytojo vaizduotėje labai aiškiai. Nupasakojama jų išoriniai bruožai, apranga, o apie veikėjo charakterį, leidžiama nuspręsti kiekvienam individualiai iš vyraujančių dialogų ar net monologų. Fiodoras Dostojevskis labai pabrėžia to meto, savo šalies skurdą ir žmonių buitį, kuri atrodo kiek neįprasta mano amžiaus žmonėms.

Visą laiką skaitydama knygą galvojau, ką galima apie ją parašyti... Tačiau kažkodėl, mano galvoje neliko daug epizodų, kurie būtų verti kad juos aprašyčiau ar apsvarstyčiau. Knygą perskaičiau greitai ir paprastai.