Siužetas sudomino nuo pirmų puslapių. Knyga lengvai skaitoma.

Čia persipinusi ir meilė, žmogžudystės, draugystė. Tuo pačiu knygą galima pavadinti ir istorinio pobūdžio, kadangi puikiai aprašomas viduramžių žmonių...

Siužetas sudomino nuo pirmų puslapių. Knyga lengvai skaitoma.

Čia persipinusi ir meilė, žmogžudystės, draugystė. Tuo pačiu knygą galima pavadinti ir istorinio pobūdžio, kadangi puikiai aprašomas viduramžių žmonių gyvenimas, požiūris į luomus, padėtį visuomenėje.

O. Potzsch aprašo apie labai painią žmogžudysčių seriją Šongau miestelyje. Ir viskas kvepia raganavimu...Iš upės ištraukia berniuką, kuriam ant nugaros ištatuiruotas raganos ženklas. Ir tai tik pradžia...Vėliau miršta dar vienas berniukas, dingsta mergaitė...ir visi lankėsi pas vietos pribuvėją. Kaltinimai linksta jos pusėn. Pradeda sklysti kalbos apie miestelyje pasirodžiusį velnią su kaulėta ranka. Bet budelis Jakobas Kuizelas tuo netiki ir imasi aiškintis kas iš tikrųjų atsitiko. Jam padeda jo gražuolė dukra Magdalena ir daktaras Simonas.

Buvau labai laiminga kai sužinojau, kad tai ne paskutinė šios serijos knyga, kadangi yra įdomu kaip baigsis Simono ir Magdalenos meilė.

Lengvai ir greitai skaitoma sentimentali meilės istorija. Šiaip labiau mėgstu knygas, kurių turinys yra svaresnis, tačiau sutinku, kad reikia ir lengvo bei neįpareigojančio turinio knygų, kurias visai malonu paskaityti vakarais...

Lengvai ir greitai skaitoma sentimentali meilės istorija. Šiaip labiau mėgstu knygas, kurių turinys yra svaresnis, tačiau sutinku, kad reikia ir lengvo bei neįpareigojančio turinio knygų, kurias visai malonu paskaityti vakarais prieš miegą. Tokias knygas vadinu "lovos knygomis".

Kai perskaičiau knygą "Suvedžiotoji", pamačiau, kad tai knyga priskirta "Istorinis meilės romanas" serijai. Kažkaip nesupratau, kur čia ta istorija įžvelgiama?.. Na o šios istorijos herojai gražuolė ir užsispyrėlė Harieta ir galingas bei protingas Blektorno rūmų žvėrimi pramintas Gideonas man lyg iš filmo "Gražuolė ir pabaisa" nužengę aktoriai. Tačiau stipri meilė ir nežemiška aistra yra tokia galinga, kad priverčia suminkštėti ir kiečiausią širdį bei gražuoliu paversti net ir patį baisiausią velnią. Autorė šiuo romanu ne tik patvirtino, bet ir įrodė, kad "meilės romanai - tai istorijos ne tik apie meilę, kurios ašis - moteris. Tai knygos, kurios neleidžia pamiršti moters stiprybės, vertybių - drąsos, garbingumo, ryžto ir tikėjimo gydančia meilės galia." Tai pirmoji mano skaityta šios autorės knyga, bet manau, kad ateityje mielai paskaityčiau ir daugiau jos knygų, tuo labiau, kad skirtingo žanro knygas ji pasirašo skirtinais slapyvardžiais. Tad mielai paskaityčiau ne tik jausmingą meilės romaną, bet ir jausmingą romantinį trilerį ar istoriją apie paranormalų pasaulį.

Tikriausiai nemažai žmonių teko matyti garsųjį Stanley Kubrick filmą "Plačiai užmerktos akys" su žaviuoju Tom Cruise. Smalsumas, ar mistinės apeigų scenos tėra režisieriaus išonė, ar autoriaus Arthur Schnitzler kūrybos...

Tikriausiai nemažai žmonių teko matyti garsųjį Stanley Kubrick filmą "Plačiai užmerktos akys" su žaviuoju Tom Cruise. Smalsumas, ar mistinės apeigų scenos tėra režisieriaus išonė, ar autoriaus Arthur Schnitzler kūrybos vaisius, ir lėmė šios novelės pasirinkimą.

Vis dėlto, rašytojas pateikia kur kas daugiau, nei pasakojimą apie gydytojo erotinių fantazijų paieškas. Net jei šeima atrodo darni, idiliška, ar galima žinoti, apie ką iš tikrųjų svajoja partneris? Net jei ir sužinai, ar kartais saldus melas nėra geriau?

"Plačiai užmerktos akys" - novelė, vedanti skaitytoją tarp realybės ir sapnų, isterijos ir šaltakraujiškumo, buities ir misticizmo. Ir vis dėlto, skaitytojas negali smerkti pagrindinio herojaus - neretai mūsų pačių gyvenime netrūksta cinizmo ir minties klajonių.

Pirmiausia pamačiau plakatą: valtis, tigras, pusnuogis "pacanas" su turbanu. Tada paaiškėjo, kad čia filmas kurį buvo labai sunku nufilmuoti, nes tai knygos ekranizacija kuri pasakoja tikrą istoriją ir turėtų priversti...

Pirmiausia pamačiau plakatą: valtis, tigras, pusnuogis "pacanas" su turbanu. Tada paaiškėjo, kad čia filmas kurį buvo labai sunku nufilmuoti, nes tai knygos ekranizacija kuri pasakoja tikrą istoriją ir turėtų priversti patikėti dievu. Nelabai aš tikintis tai suintrigavo ir nusprendžiau, kad reik pradėt nuo knygos. Perskaičiau, tada paskaitinėjau ką kiti rašo apie ją ir supratau, kad puse tu rašančių turbūt neskaitė, nes tokių grybų pripaistyta, kad nervas ima. Visų pirma tai "pi" tėra veikėjo vardo trumpinys ir jokios cia magijos tame su 3.14 NĖRA, beje jis pats sau šį trumpinį priklijavo "kad būtų paprasčiau gyventi". Ir kodėl čia reikėtu dievu pradėti tikėti tai irgi nesupratau, kad sakyčiau netgi atvirkščiai.

Istorija yra tikrai žiauri, apie tai kaip vienas įvykis pakeičia gyvenima. Pagrindinis aspektas yra išgyvenimas kai rodos šansų tam nėra. Knyga tikrai nebereikalo įtraukta į "1001 book you must read before you die" sąrašą. Aprašyti tokie dalykai apie kuriuos šiaip tikrai nesusimastytum iš stiliaus "o kas jeigu ...". Ir tikrai gaila, kad tiek daug atsiliepimų išduoda perdaug turinio, todėl nerašysiu daugiau nieko, tik trumpai: skaitykit (arba atidėkit 2014 iššūkiui, kad pasimirštų filmas jeigu matet. ;)

Nors tikrasis pavasaris užtruko kažkur Karibuose ir visai nemadingai vėluoja jau, rodos, kokį gerą pusmetį, tačiau noras artėjant šiltajam metų sezonui atrodyti nuostabiai kyla bemaž kiekvienam žmogui. Siekdami patenkinti...

Nors tikrasis pavasaris užtruko kažkur Karibuose ir visai nemadingai vėluoja jau, rodos, kokį gerą pusmetį, tačiau noras artėjant šiltajam metų sezonui atrodyti nuostabiai kyla bemaž kiekvienam žmogui. Siekdami patenkinti šį norą, naujienų portalai plūste užplūsta straipsniais, žadančiais dailų pilvuką paplūdimyje, mokančiais, kaip taisyklingai padaryti tris atsispaudimus, ar tiesiog - įrodinėjančius bėgimo svarbą bei naudą.

O aš šiais metais bėgioju jau turbūt kokias tris savaites (tiksliau, net tris savaites!). Ir visai ne dėl to, kad siekiu tobulų raumenų (na, gerai, gal šiek tiek ir dėl to), bet labiausiai - dėl kai ko, ką žodžiais išreikšti ir aprašyti yra išties sunku. Turbūt reikia tik pajusti - pajusti tuos pirmuosius perėjimo į bėgimą žingsnius, pajusti, kaip pėdos dunksi į asfaltą, pajusti, kaip galvoji, jog turbūt daugiau nebegali, ir kasdieną įrodyti sau, jog vis dėlto gali, dar ir kaip gali. Ir, be abejo, pajusti, kaip veide pražysta tyli šypsena, kai apsukęs ratą, vėl grįžti į namus pavargęs.

Apie tokį bėgimą, tik gal be tokių viršutinėje pastraipoje mano išreikštų sentimentalių frazių, ir rašo žymusis japonų rašytojas Haruki Murakami. Jis rašo, kaip jį veikia kasdienis bėgimas, ir kuo ši veikla susijusi su rašymu; jis pasakoja apie savo gyvenimą ir skaitytojas turbūt nė nepajunta, kaip puslapiais slysta Murakamio gyvenimo istorija, o kažkur, skaitytojo sąmonės kamputyje, išlieka rašytojo širdies dūžiai, sumišę su ritmingais bėgimo žingsniais.

O ne, šioje knygoje Murakamis nesako, kad štai imkite visi bėgimo batus, ir lėkit į laukus. Jis kalba apie save ir apie tai, kaip kiekvienas atranda savo mėgiamą šaką - kad ir kokia beprotiška veikla iš pažiūros tai bebūtų. Juk turbūt visiškai normalus žmogus nepasiryš kažkur judėti 42 km 195 m - kažkur į menamą maratono finišo liniją.

Aš turbūt irgi nesu visiškai normalus žmogus. Ne, maratono bėgti nesiryžtu, tačiau tiesiog bėgti - visai kas kita. Ne, ši knyga neprivertė manęs staiga atsibusti ir pasiryžti risnoti kelis kilometrus - į tai ėjau tikslingai, pusę žiemos laukdama, kada gi pagaliau nutrips sniegas, ir kovą įsigijusi pirmuosius savo bėgimo batelius. Tačiau, turiu pripažinti, ši knyga buvo dar viena papildoma išorinė motyvacija, tik sustiprinusi vidinę, ir priminusi kelias svarbias mintis. Ne vien apie bėgimą, apie rašymą taip pat.

Nora Grei nė neketino įsimylėti. Jos visai netraukė mokyklos berniukai, kuriuos taip uoliai piršo geriausia draugė Vi. Vieną dieną Nora sutiko Lopą. Šelmiška Lopo šypsena ir kiaurai veriančios akys pavergė užsispyrusios...

Nora Grei nė neketino įsimylėti. Jos visai netraukė mokyklos berniukai, kuriuos taip uoliai piršo geriausia draugė Vi. Vieną dieną Nora sutiko Lopą. Šelmiška Lopo šypsena ir kiaurai veriančios akys pavergė užsispyrusios merginos širdį.

Po kelių stingdančių kraują nuotykių Nora nebežino, kuo pasikliauti. Jai dingojasi, kad Lopas visuomet atsiduria ten, kur ir ji, ir žino apie ją daugiau negu geriausia draugė. Nora negali apsispręsti: pulti vaikinui į glėbį ar bėgti nuo jo ir pasislėpti. Mėgindama rasti atsakymą, ji priartėja prie tiesos, kuri kelia kur kas daugiau nerimo negu jausmai Lopui.

Nora atsidūrė pačiame senovinio mūšio tarp nemirtingųjų ir nusidėjėlių įkarštyje, ir jei ji neteisingai pasirinks, žus.

Knygą skaičiau anglų kalba, tai spėju nebuvo taip blogai kaip lietuviškas vertimas, vien "Lopo" vardas atbaido. Knyga nebuvo kažkuom ypatinga, viskas jau matyta ir skaityta kažkur, tik kad ne vampyrai, o angelai dalyvauja. Susiskaitė greitai ir lengvai, taip pat lengvai ir užsimiršo :)

Šią knygą skaičiau gana sunkiai... Nežinau, ar tai dėl knygos formato, ar teksto apimties. Knygos tikrasis pavadinimas "Cry to Heaven", ir man visiškai nėra aiškūs leidėjų motyvai pakeisti pavadinimą. Nors, pripažinsiu,...

Šią knygą skaičiau gana sunkiai... Nežinau, ar tai dėl knygos formato, ar teksto apimties. Knygos tikrasis pavadinimas "Cry to Heaven", ir man visiškai nėra aiškūs leidėjų motyvai pakeisti pavadinimą. Nors, pripažinsiu, pavadinimas "Kastratai" skamba labai skandalingai.

Tai knyga apie XVIII a. Italiją, kai vardan 'meno' per metus būdavo iškastruojama apie 4000 berniukų. Anne Rice knygoje pateikia daug faktų iš Europos istorijos, vaizdingai perpintų su pačiu autorės pasakojimu. Knygoje rašoma apie vieno kastrato, Tonijaus, gyvenimą, kurį, labai vėlyvame jo amžiuje, į šią gyvenimo 'tragediją' pasiuntė pats tėvas. Tai knyga, nušviečianti kelerius Tonijaus gyvenimo metus, jo ganėtinai staigią šlovę operoje, nesibaigiančius meilės romanus ir viską apimantį pasišlykštėjimo ir pagiežos jausmą, tiek daug netekus gyvenime. Anne Rice nevengia erotikos, tai ir trumpalaikiai vyro ir moters santykiai ir ilgalaikiai poligaminiai santykiai tarp kastratų. Itin detaliai ir vaizdingai yra piešiamos sueities scenos, persmelktos valdingumu, pagieža, žiaurumu, bet kartu troškimu būti silpnu, mylimu ir tiesiog atsiduoti artumo akimirkai. Kastratai pateikiami kaip labai jautrūs žmonės, skaudžiai išgyvenantys jiems primestą likimą, uždari. Autorė taip pat skrupulingai parodo, kas nutinka vyrui, kuris yra iškastruojamas. Negaminantis testosteronui, nesivystanto raumenynas ir berniukai kastratai užaugdavo nepaprastai aukšti, lankstūs, aukštais sopranais, prilyginami kone šaltiems monstrams. Ir tai, neabejotinai, buvo kaina, kurią reikėjo mokėti šlovės vardan...turbūt Italijos šlovės vardan, nes berniukai tokio likimo pasirinti negalėjo...

Man knyga labai patiko, sužinojau daug apie Europos istoriją, vyraujančias bažnytines ir teatro tradicijas ir skaudžia patirtimi nuklotus 'palaimintųjų' berniukų kelius. Turtinga knyga. Rekomenduoju!

Maniau, tik prabėgom susipažinsiu su Alberu Kamiu. Maniau, bus nuobodu ir neįkandama, sunki filosofija apie neišsprendžiamus žmogiškosios būties klausimus. Bet kaip nustebau vos pradėjusi skaityti "Svetimą"! Sakiniai aiškūs,...

Maniau, tik prabėgom susipažinsiu su Alberu Kamiu. Maniau, bus nuobodu ir neįkandama, sunki filosofija apie neišsprendžiamus žmogiškosios būties klausimus. Bet kaip nustebau vos pradėjusi skaityti "Svetimą"! Sakiniai aiškūs, be vingrybių, puikiai pasakantys, kas pasakoma. Kamiu kalba pernelyg suprantama, kad būtų filosofinė. Tik iš tikrųjų romanas yra filosofinis, truputį šokiruojantis, praplečiantis akis (abiem prasmėmis - perkeltine ir fizine).

Pagrindinis veikėjas Merso labai įdomus. Paprastas, o sykiu ir visiškai kitoks nei kiti prancūzai. Tokius aš kažkodėl įsivaizduoju esant amerikiečius, kurie išoriškai yra malonūs ir šypsančiai paslaugūs - tokie, kokiais būti moko legendinis Dalie Carnegie: būdamas išoriškai fainas, susirask daug draugų, tai pagrindinis tikslas, o viduje lik toks koks tik nori, tuščia širdimi, abejinga siela, jei tau taip reikia.

Gal klystu, gal Merso visai ne toks. Jis tik labai žmogiškas, kurio instinktai kur kas nustelbia jausmus. Jis staiga panorsta savo draugės, užsinori valgyti, užsinori užsirūkyti, stebi musę ar nieko neveikia. Jam tie dalykai kur kas daugiau rūpi, nei tai, kad kaimynas engia savo šunį ar kad kas nors miršta.

Jis gyvena šia diena, na, gal dar ir rytojumi. Jį mažai kas domina, per daug nenusimena mirus senai motinai. Ar todėl jis yra blogas, sudiržusios sielos, labai blogas, moralinis iškrypėlis, nusikaltėlis, gyvenimo padugnė, išsigimėlis (skaityti laipsniškai; per vieną teismą išauga šitaip epitetai)? Netinka mūsų visuomenei? Todėl jį reikia nuteisti - nes ne itin jausmingas? Žmogų teisia ne teismas, o Dievas - taip jam sakė kapelionas. "Bet kažkodėl nubaudė pirmasis", - atrėžia bedievis Merso.

Ir nežinau aš, smerkti Merso ar išteisinti. Pasuoju.



Vertinimas 9 (už romano trumpumą) iš 10

Knygos autorė Phillipa Gregory istorinių romanų apie istorinių asmenybių gyvenimą meistrė.

Philippa Gregory - viena mėgstamiausių mano rašytojų. Man patinka jos sukurti viduramžių istorijos romanai, pasakojimo būdas ir...

Knygos autorė Phillipa Gregory istorinių romanų apie istorinių asmenybių gyvenimą meistrė.

Philippa Gregory - viena mėgstamiausių mano rašytojų. Man patinka jos sukurti viduramžių istorijos romanai, pasakojimo būdas ir gebėjimas papasakoti istoriją taip, lyg viskas vyktų priešais akis.

"Vandenų dama'' - pasakojimas apie Liuksemburgo grafo dukterį Džeketą, kuri iš giminės deivės Meliuzinos paveldėjo ypatingas galias (ateities regėjimą). Tačiau merginos laukia įprastas gyvenimas. Ji turi ištekėti, būti kieno nors žmona. Džeketa susidomi Bedfordo hercogas. Santuoka jai atveria duris į slaptą mokslo ir alchemikų pasaulį. Alchemija viduramžiais buvo laikoma dvasiniu ir moksliniu užsiėmimu. Hercogas žinojo apie Džeketos galias, siekė jomis pasinaudoti. Tačiau Džeketos ir Bedfordo hercogo santuoka neilgai truko, greitai mergina tapo našle.

Meilė skvairui Ričardui Vudviliui apverčia Džeketos gyvenimą aukštyn kojomis - mergina išteka už vyro, kuris priklauso žemesniam luomui, persikelia gyventi į Angliją ir tampa geriausia karalienės Margaretos iš Anžu drauge. Mane Džeketa sužavėjo kaip stipri, nebijanti rizikuoti, mokanti mylėti, šeimyniška asmenybė. Su Ričardu ji susilaukė būrelio vaikų.

Rekomenduoju perskaityti šį romaną visiems,kam patinka istoriniai romanai.

Viana Rošė su dukra Anuka - tai naujas permainų vėjas įskriejęs į konservatyvią ir nusistovėjusią Lankenės miestelio kasdienybę. Ne visiems tokios permainos patinka ir ne visi su jomis taikstosi, tačiau net ir čia yra...

Viana Rošė su dukra Anuka - tai naujas permainų vėjas įskriejęs į konservatyvią ir nusistovėjusią Lankenės miestelio kasdienybę. Ne visiems tokios permainos patinka ir ne visi su jomis taikstosi, tačiau net ir čia yra žmonių, kurie troško būtent tokių permainų, kurie dėkojo likimui už galimybę sutikti šią įdomią, paslaptingą ir įkvepiančią moterį.

Šokoladinė "Dangiškieji migdolai" - ne tik verslas siekiantis kuo daugiau pelno, o greičiau vieta, kur tave supranta, kur jautiesi jaukiai, esi išklausomas bei svarbus. Net ir tariami ar tikri priešai čia sutinkami su šypsena ir vaišėmis.

Knygoje istoriją pasakoja du herojai - gerasis ir blogasis, gerąją pusę atstovauja Viana, o tą kitą - miestelio kunigas Reino. Labai įdomu buvo į situaciją pažvelgti iš abiejų pusių. Man buvo net ne pikta, o gaila kunigo dėl jo siauros pasaulėžiūros, vidinės kovos, religijos tamsumo. Jis tapo savo paties tikėjimo dogmų kaliniu.












Visgi pora dalykų man užkliuvo. Pačioje pradžioje pasijutau suklaidinta vien dėlto, kad nebuvo paminėti metai, kada vyksta veiksmas. Skaitau ir įsivaizduoju kur kas senesnius laikus nei šie, kadangi aprašomos aplinkos detalės, žmonių gyvenimo būdas (pvz.: klajokliai čigonai keliaujantys laivais), bažnyčios įtaka apeliavo į praeitį, tačiau po keleto puslapių buvau šiurkščiai nuleista ant žemės tekste aptikusi tokius žodžius kaip "televizorius" ir "vaizdo grotuvas", tad teko "restatuoti" vaizduotę. Antrasis trukdis buvo teksto struktūra, nežinau ar čia vertimo klaida ar tiesiog toks autorės rašymo stilius (tai pirmas mano skaitytas jos kūrinys), žodžiu mano dėmesį blaškė į vieną vietą suplakti dialogai ir paprastas tekstas, o kartais net ir pats tekstas buvo rašomas dialogo forma, nors jokio dialogo nebuvo.

Tačiau šiuos nesklandumus atpirko romano turinys - jame radau ir intrigų, ir magijos, ir meilės užuomazgų. Vis gi ne veltui knyga vadinasi "Šokoladas" - čia jo tikrai gausu! Ir ne vien jo, bet ir kitų skanėstų, apie kuriuos skaitant teko pavarvinti seilę ir kartą net eiti į parduotuvę nusipirkti vieną plytelę :)

Jauki, šilta, saldi knyga, perskaičius lieka malonus migdolų, karamelės ir šokolado prieskonis...

Vertinimas 4+/5