Į iššūkį pasirinkau šią knygą, nes esu skaitęs beveik visas Dano Brauno knygas ir visos skaitytos buvo tikrai geros. Aplinkiniai apie Skaitmeninę Tvirtovę atsiliepė ganėtinai neigiamai motyvuodami, kad "čia apie...

Į iššūkį pasirinkau šią knygą, nes esu skaitęs beveik visas Dano Brauno knygas ir visos skaitytos buvo tikrai geros. Aplinkiniai apie Skaitmeninę Tvirtovę atsiliepė ganėtinai neigiamai motyvuodami, kad "čia apie kompiuterius", "nieko nesupratau" ir panašiai. Na aš kaip "prie kompiuterių" tai man tokių bėdų nekilo. Bet... tikrai jaučiasi, kad čia pirmoji Dano knyga. Pradžia tikrai nuobodi, įpusėjus jau veiksmas įgauna tempą ir darosi vis įdomiau, o pabaigoj jau visai įtraukią. Kaip žinia kompiuterių progresas yra nerealus, todėl knygos tema labai slidi. Ir nors bandyta ten neminėti jokių skaičių ir konkrečių technologijų, bet vistiek jau pasijautė knygos amžius. Aišku, kas toj srity "nė bum bum" tai manau viskas OK dar kuriam laikui.

Kadangi, kai skaičiau Nicholas Evans "Arklių užkalbėtoją", man visai patiko šio autoriaus rašymo stilius, taigi panorau pratęsti pažintį su juo ir perskaityti jau nebe taip išreklamuotą kūrinį.

Gal dėl to, jog turiu su...

Kadangi, kai skaičiau Nicholas Evans "Arklių užkalbėtoją", man visai patiko šio autoriaus rašymo stilius, taigi panorau pratęsti pažintį su juo ir perskaityti jau nebe taip išreklamuotą kūrinį.

Gal dėl to, jog turiu su kuo lyginti, bet šis romanas nepaliko didelio įspūdžio. Prieš tai skaitytas kūrinys irgi turėjo panašią pasakojimo manierą ir įvykių pateikimo seką (paminima kulminacija, tada vystoma priešistorė, kas sukėlė tuos įvykius, ir pabaiga, tik žinant visas pasekmes), tačiau gal dėl ilgiau išlaikytos intrigos, gal pati istorija man pasirodė kiek gilesnė, bet "Arklių užkalbėtojas" patiko žymiai labiau. Šiuo atveju "Takoskyra" buvo silpnas kūrinys, pradžioje parodomas kaip detektyvas, tada labai ilgai pasakojama nužudytosios praeitis, jos santykiai su giminėmis ir draugais, ir vėl keliaujama prie pačio nužudymo. Nežinau, pagal aprašymą tikėjausi labiau detektyvinio kūrinio, o čia buvo priartėta prie melodramos.



Nepatiko ilgas ir lėtas įvykių vystymas, norėjosi smulkesnio nusikaltimo tyrimo. Veikėjai irgi nelabai sužavėjo, trūko kibirkštėlės, kurios pakankamai daug buvo prieš tai mano skaitytoje Evans knygoje. Aišku, buvo bandyta sužaisti ekoterorizmo tema, už ją pliusas, nes dar neteko skaityti kūrinio, kuris taip smulkiai parodytų, kaip vyksta "žaliųjų" teroristiniai aktai. Smulkiai atpasakotas gamtovaizdis irgi padarė neblogą įspūdį, bet to nepakako, kad sužavėtų visas romanas.



Vertinčiau 6/10. Buvo trūkumų, bet autorius išlaikė savo stilių, atskleidė visai įdomią šiuolaikinio pasaulio problemą, tad manau, jog šis nepasisekimas neprivers manęs nutraukti pažinties su Nicholas Evans. Išlieka noras ateityje dar ką nors šio autoriaus paskaityti. Tikėsiuos, kad kitą kartą nebus tokio ilgo vaikščiojimo aplink pagrindinę siužetinę liniją.

Šie metai, man yra rašytojos D. Steel metai. Kažkaip į rankas pakliūva vis jos knygos. Ir kol kas nei vienu, mano skaitytu, kūriniu dar nenusivyliau. Knygoje aprašoma situacija, kuri gali atsitikti bet kurioje šalyje ar bet...

Šie metai, man yra rašytojos D. Steel metai. Kažkaip į rankas pakliūva vis jos knygos. Ir kol kas nei vienu, mano skaitytu, kūriniu dar nenusivyliau. Knygoje aprašoma situacija, kuri gali atsitikti bet kurioje šalyje ar bet kuriame mieste, provincijoje. Labai gaila pagrindinės veikėjos Greisės. Jai tuo metu tik 17m, o ji jau daug patyrus. Motinos ligą, tėvo prievartą, bendraamžių nepripažinimą. Knyga verta dėmesio.

Nežinau kaip kitus skaitytojus, bet mane ši knyga "pagavo". Skaičiau ir negalėjau atsitraukti. Siužetas nesudėtingas ir pakankamai lengvai skaitosi. Viskas prasideda nuo to, kad ant geležinkelio bėgių randamas sužalotas...

Nežinau kaip kitus skaitytojus, bet mane ši knyga "pagavo". Skaičiau ir negalėjau atsitraukti. Siužetas nesudėtingas ir pakankamai lengvai skaitosi. Viskas prasideda nuo to, kad ant geležinkelio bėgių randamas sužalotas berniuko lavonas. Ir dar tie sudėtingi laikai Tarybų Sąjungoje. kaip žmogui išlaviruoti? Juk jei kas netaip tavęs gali ir nelikti....... Skaitykite!!!

Knyga įtraukė. Ir labai. Tokie beprasmiški merginos metai Barselonoje, jos pačios giminaičių šeimoje. Giminaičių, kurie pakrikę ne mažiau nei visas pasaulis po II PK. Ji įžengia į namus su didžiausiom viltim ir...

Knyga įtraukė. Ir labai. Tokie beprasmiški merginos metai Barselonoje, jos pačios giminaičių šeimoje. Giminaičių, kurie pakrikę ne mažiau nei visas pasaulis po II PK. Ji įžengia į namus su didžiausiom viltim ir svajonėm, kad viskas bus kitaip, viskas bus geriau. Ji atras ir pažins save, Barseloną, gyvenimą. Viskas ir buvo kitaip, bet tikrai ne geriau.

Nestabilūs dėdės, neurotiška vieno iš jų žmona,kurios dvilypumasvaro į neviltį, rodos, nuolatos verkiantis vaikas, sutrikusi senelė, pasalūniška ir gąsdinanti tarnaitė ir iš proto varanti teta, kurios teisingumas keliantis labai didelių įtarimų.Netikėtai atrasta vienintelė gyvenime draugė, su savo išsilaisvinusia asmenybe, pavyzdine šeima ir slaptais planais. Puiki kompanija jaunai sutrikusiai ir savęs nepažįstančiai merginai.

Labai patiko stilius. Toks realus, pernelyg neperspaustas žodžių, vaizdų ir aprašymų, bet rašoma nuobodžiai. Autorė sukuria tokią realistinę chaoso, periodinės meilės, bet visgi daugiausia neapykantos vienas kitam atmosferą. Atmosferą, kurioje Adrianai tenka bandyti išgyventi.

Tai viena knyga iš serijos Nuotakų kvartetas. Šviesi ir romantiška istorija apie meilę, draugystę ir mėgstamą darbą- vestuvių planavimą. Keturios talentingos moterys puoselėja savo verslą, kuriuo pačios labai patenkintos....

Tai viena knyga iš serijos Nuotakų kvartetas. Šviesi ir romantiška istorija apie meilę, draugystę ir mėgstamą darbą- vestuvių planavimą. Keturios talentingos moterys puoselėja savo verslą, kuriuo pačios labai patenkintos. Iš tikrųjų, skaitant susidaro toks vaizdas, kad joms viskas sekasi pakankamai lengvai, ir kad, pats, viską metęs, gali lengvai prisijungti prie jų darbų.

Pagrindinė herojė- Lorelei- tortų ir saldumynų kūrėja.Nuo vaikystė įsimylėjusi savo draugės brolį Delanį. Atrodo, kad viskas tuo baigsis, tačiau gyvenimas visada reikalis apsuka visai kitaip. Pagrindinė romano linija - šių dviejų jaunų žmonių meilės linija. Žinoma, Lorelei kaip pagrindinei šio romano herojei, skiriama labai daug dėmesio, tačiau autorė nepamiršta ir jos draugių. Jos nelieka vien tik antraplanėmis veikėjomis.

N. Roberts tikrai yra parašiusi žymiai stipresnių knygų, tačiau ši paperka savo paprastumu ir pozityvumu. Knyga, be abejo, tikrai tinkama laisvalaiko skaitiniams. O meilės istorijų gerbėjmas, tuo labiau :)

Kristinos Sabaliauskaitės knygą "Silva Rerum" perskaičiau jau prieš gerus pora mėnesių. Bet vis neprisiruošiau aprašyti. Turbūt dėl to, kad nežinau, ką apie ją rašyti. Atrodo, kad ji man nepaliko jokio...

Kristinos Sabaliauskaitės knygą "Silva Rerum" perskaičiau jau prieš gerus pora mėnesių. Bet vis neprisiruošiau aprašyti. Turbūt dėl to, kad nežinau, ką apie ją rašyti. Atrodo, kad ji man nepaliko jokio įspūdžio. Nei gero, nei blogo. Jei kas nors paklaustų, ar verta skaityti šią knygą, ar ji įdomi, tikrai neturėčiau atsakymo. Ši knyga tokia populiari. Visi tarsi jaučia pareigą ją perskaityti. Todėl atsiliepimų apie ją pilnas internetas. Pasirinkau keletą iš šio knygų iššūkio dalyvių minčių ir nusprendžiau jas pakomentuoti pagal savo susidarytą įspūdį.

Štai inga273 rašo: "Siužetas, na... neverta nei atpasakoti, nei ką - iš to jokios naudos." Tikrai pritariu. Tai tiesiog papasakotas vienos šeimos gyvenimo laikotarpis. Bet to ir galima tikėtis, juk "Silva Rerum" iš tikrųjų egzistuojantis senovinės knygos terminas - tai tarsi šeimos metraščiai. Pati kelis tokius mačiau Palangos gintaro muziejuje senųjų rūmų savininkų knygų lentynoje. Ta pati vartotoja dar prideda ir apie rašymo stilių: "Sakiniai per ilgi, nutruksta mintis beskaitant." O kaip gi nenutruks mintis, kai sakinys užima puslapį ar net daugiau? Šiuo atžvilgiu K. Sabaliauskaitės stilius priminė Romualdo Granausko stilių knygoje "Jaučio aukojimas", kuris sudarytas iš trijų sakinių - kiekvienas užima beveik 20 puslapių. Skaitydama pastarąją knygą niekaip nesupratau, kokia tokių ilgų sakinių prasmė? Ar nebuvo galima jų parašyti daugiau, bet trumpesnių? Kuo pasikeistų viso kūrinio prasmė dėl tokių pakeitimų? Bet čia "Silva Rerum" autorę dar galiu truputėlį pateisinti. Kartais ilgi sakiniai yra naudojami aprašymams. O aprašymai kuria tikrai gerą autentišką atmosferą ir praturtina veikėjų aplinką, padeda ją geriau įsivaizduoti.

Goda savo atsiliepime giria knygą ir jos autorę "už tai, kad dar kartą įkvepia kelių šimtų puslapių meilę Vilniui." Aš puslapiais šio susižavėjimo neskaičiuočiau, bet perskaičius knygą man labai norėjosi nuvažiuoti į Vilnių ir paklaidžioti po knygoje aprašytas vietas. Įdomu, kiek jų išliko ir kaip jos pasikeitusios.

"Nesakau, kad knyga bloga ar nuobodi, bet tikėjausi kaško tokio stipresnio" - taip atsiliepia Chamas. Gal tikrai į labai populiarias knygas sudedama per daug vilčių? Arba bijoma pasakyti tikrąją nuomonę, nes kaip gi prieš kitus atrodysi, kai nepatiks tas, kas visuotinai turi šedevro statusą? Aš tokiu bruožu nepasižymiu ir netgi atvirkščiai - man dažniausiai nepatinka tai, kas visiems patinka. Gal dar ir dėl to esu nusiteikusi gana kritiškai šios knygos atžvilgiu?

Zita galvoja taip: "Tai viena tų knygų, kurias perskaičius galvoje lieka nemaža minčių." Ne, "Silva Rerum" man nesukėlė galybės minčių (kaip tą daro, pavyzdžiui, Haruki Murakami kūryba). Turinio detales pamiršau jau kitą dieną ir niekaip negalėčiau plačiau papasakoti apie knygą.

Dalia pastebi, kad "Lietuvos skaitytojai jau buvo seniai pasiilgę tokio kūrinio, kurį būtų galima pavadinti Literatūra." Taip, tai Literatūra iš didžiosios raidės. Ne visiems suprantama, šiek tiek kaprizinga, bet verta dėmesio. Literatūra, kuria mėgausis rafinuoti skaitytojai. Literatūra, kurios nekęs moksleiviai ją interpretuodami (nes tikiu, kad ši knyga kada nors bus įtraukta į privalomosios literatūros kursą mokykloje).

Bet vis tik ši knyga turi "kažką tokio", dėl ko aš ją perskaičiau visą. Galbūt ji žavi savo unikalumu. Netikėtu pasakojimo stiliumi. Galų gale tuo, kad tai lietuvių autorės kūrinys. Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" verta perskaityti bent dėl to, kad būtų susipažinta su šiuolaikine populiaria lietuvių literatūra, naujai pažiūrėta į senuosius laikus, į Vilnių ir galbūt pagalvoti, kad visgi kokiais gerais laikais mes dabar gyvename.

knyga tikrai nebloga. Greitai ir įdomiai susikaitė. Tik vienas šios knygos trūkumas - tai aukštųjų technologijų (kompiuterių, telefonų) tematika. Tai dalykas, kuris labai greitai kinta ir juokinga skaityti apie tuo metu...

knyga tikrai nebloga. Greitai ir įdomiai susikaitė. Tik vienas šios knygos trūkumas - tai aukštųjų technologijų (kompiuterių, telefonų) tematika. Tai dalykas, kuris labai greitai kinta ir juokinga skaityti apie tuo metu didžiausią naujovę - mobilieji telefonai, kurie gali perduoti ne tik garsinę, bet ir vaizdinę medžiagą, o jų baterija laiko "net" keturias valandas :) Jei neatsižvelgtume į šį niuansą, tai knyga tikrai puiki. labai įdomus pasakojimo variantas pasirinktas, kad seksualinio priekabiavimo byloje auka yra vyras, o ne moteris. Kaip į tai reaguoja bendradarbiai, visuomenė? Kiek reikia paaukoti, kad kovotum su šituo.

Be to, autorius nurodo, kad istorija paremta tikrais faktais. Tai priduoda tik dar daugiau žavesio. Žodžiu, kam nekliūva aukštųjų technologijų gerokai pasenusios naujovės, tam tikrai rekomenduoju šią knygą.

knyga man tikrai patiko. Dabar yra nemažai prirašyta įvairaus pobūdžio knygų apie nemirtingumą, kerus ir t.t. Prieš pradedant skaityti truputį buvo baisu, kad ši knyga nuvils ir bus nuobodoka. Tačiau aš klydau. Buvo labai...

knyga man tikrai patiko. Dabar yra nemažai prirašyta įvairaus pobūdžio knygų apie nemirtingumą, kerus ir t.t. Prieš pradedant skaityti truputį buvo baisu, kad ši knyga nuvils ir bus nuobodoka. Tačiau aš klydau. Buvo labai įdomu skaityti apie merginą, kuriai 460 metų, o ji vis dar atrodo (ir elgiasi) kaip 17-metė. Knyga atskleidžia nemažai būties prasmingumo, gyvenimo tikslingumo. Ką gi darytum, jei galėtum gyventi kelis šimtus ar net tūkstantį metų? Ar tik linksmintumeis, švęstum su draugais ir pažįstamais, ar galbūt ieškotum gilesnės gyvenimo prasmės? Ar nebaisu, kad per tiek gyvenimo metų, atbunki ir nebepastebi kasdienių gražių dalykų, tokių kaip: miškas rudenį, saulėtekis ar paprasčiausias daržovių auginimas ir namų ruoša. Gal visgi tai nėra taip nuobodu, kaip iš pradžių atrodo? Ko reikia, kad atsiribotum nuo viso pasaulio ir pradėtum ieškot gyvenimo prasmės?

Kitas svarbus momentas yra meilė. Ką darytum, jei įsimylėtum mirtingąjį ir matytum kaip jis pasensta ir numiršta prieš tavo akis, kaip užauga ir numiršta jūsų vaikai? Gal geriau tada išvis nereikia įsimylėti? Ne ką geriau, jei įsimyli nemirtingąjį. Ar įsivaizduoji savo 1000 metų gyvenimą su vienu ir tuo pačiu žmogumi? Įdomu... Tikrai įdomu...

O ką daryti, jei jauti trauką, galbūt net meilę, žmogui, kurio šeima išžudė visą tavo šeimą ir judu abu tai matėt. Ar galima atleisti?

Visus šiuos klausimus užduos pagrindinė veikėja Nastasija (nors vardas ne kartą keistas). Jei jums įdomu, būtinai paskaitykite šią knygą. Dar liko dvi dalys puikiai praleisto laiko :)

na dar viena knyga iš angelų serijos. Pradžioje skaitydama galvojau, kad vėl tas pats... Naujokė naujoje mokykloje, meilės trikampis, naujų draugų paieška ir t.t. Tačiau į knygos pabaigą ji tapo šiek tiek įdomesnė. Nors...

na dar viena knyga iš angelų serijos. Pradžioje skaitydama galvojau, kad vėl tas pats... Naujokė naujoje mokykloje, meilės trikampis, naujų draugų paieška ir t.t. Tačiau į knygos pabaigą ji tapo šiek tiek įdomesnė. Nors nepasakyčiau, kad kažkuo išskirtinė. Kadangi didysis veiksmas prasidėjo tik pačioje pabaigoje, tai manau skaitysiu ir kitas dalis. Įdomu, kokia gi visgi pagrindinės herojės istorija ir kaip ji susijusi su puolusiais angelais. Šiaip kažko daugiau ir neturiu pasakyti. Bet tikrai esu skaičiusi įdomesnių istorijų apie angelus. O gal visgi jau išaugau iš šio žanro ir reikia pereiti prie kitų? :)