Kuo toliau, vis labiau "krentu į meilę" su skandinaviškais detektyvais. Jų dėka galima pamiršti kasdieninį gyvenimą ir pasinerti į nusikaltimų bei policijos tyrimų kupiną gyvenimą. Vis tenka prisiminti, kaip buvau...

Kuo toliau, vis labiau "krentu į meilę" su skandinaviškais detektyvais. Jų dėka galima pamiršti kasdieninį gyvenimą ir pasinerti į nusikaltimų bei policijos tyrimų kupiną gyvenimą. Vis tenka prisiminti, kaip buvau skeptiškai nusiteikusi prieš detektyvo žanrą - kaip taip gali būti tokio ažiotažo knygų pardavimai, kodėl jos perkamiausiųjų sąrašuose... Mano monologai besiklausančiajam tuo metu, būtų atrodę mažų mažiausiai makabriški ir kupini nepatyrimo (!). Gėda pripažinti, bet buvau teperskaičius gal tik vieną kitą detektyvą, o kad nesudomino - reiškia buvo abejotinos kilmės.. Iš tikrųjų, pilnam "atsijungimui" nuo aplinkos meilės romanas netinka - skaudančias širdies žaizdas drąsko tos visos meilės ir seilės; grožinis kūrinys, klasika - turėtų būti itin įtraukianti, o ne įvykių stumdymas iš vieno puslapio į kitą; na ir detektyvas - aš nemanau, kad įmanoma skaityti detektyvą, neįsigilinant, neatkreipiant dėmesio į detales, nesekant nusikaltėlio pėdsakais.... Man, su lyg keturračio pervažiuota širdimi, meilės romaną skaityti būtų koktu (švelniai pasakius), tad įsikimbu į detektyvus, kad atgauti pusiausvyrą ir negraužti savęs aklinoje tamsoje, kupinoje neigiamų minčių . Eilėje laukia antroji Lars Kepler rašyta knygą (trečiosios vis dar neįsigijau..), Tess Gerritsen pora knygų, Sharon Sala trilogija - pradžiai tiek ir pakaks, vis gi norėčiau knygų iššūkį pabaigti bent dviem trečdaliais iš sąrašo perskaitytų knygų, tad ir vien tik detektyvais apsikrauti nereikia...



Apie knygą. Gėda pelėda man, perskaičiau prieš porą mėn. tačiau aprašau tik dabar.. Knygos apimtis dažniausiai išgąsdina dėl galimybės jos tiesiog neperskaityti, tačiau tokioms populiarioms knygoms tai visiškai negręsia. Jei jau sugebėdavau vakarais po 100psl perskaityti vienu prisėdimu, tai daug reiškia, nes jei knyga neįdomi - nejučia imu skaičiuoti puslapius, kiek liko iki skyriaus pabaigos/iki pačios knygos pabaigos. Beskaitant būdavo ir kraupu, ir baisu, ir norėjosi tiesiog įsikąst į krumplius, nes knygos įvykių įtampa mane užvaldydavo visais šimtu procentų. O gal ir daugiau. Kartais ir su baime imdavau, nes reikdavo skaityti situacijų kulminacijas, kurios būdavo greitai besiplėtojančios.



Bet kam, kuris dar nėra skaitęs šios - visiškai rimtai rekomenduoju - įvykių gausybė, pradžioje pasipila daug veikėjų, tad nori nenori turi gilintis ir nepamiršti svarbių detalių. O kur dar knygos teikiama galimybė atpalaiduoti save ir protą nuo darbų..

Aš irgi esu viena iš tų, kuriems "Rugiuose prie bedugnės" paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krenta tai, kad romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Tai teikia nuoširdumo, atvirumo, priartina skaitytoją prie...

Aš irgi esu viena iš tų, kuriems "Rugiuose prie bedugnės" paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krenta tai, kad romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Tai teikia nuoširdumo, atvirumo, priartina skaitytoją prie pasakotojo išgyvenimų, leidžia į viską pažvelgti jo akimis.

Gali pasirodyti kvaila, tačiau mane sužavėjo Houldeno savybė iš visko šaipytis, kritikuoti, ironizuoti. Tai teikia romanui papildomo žavesio. Atrodo, turėtum imti nervintis, kai kiekviename puslapyje būtinai pasišaipoma iš kokio bendraamžio arba suaugusiojo, tačiau mane tai pralinksmino kone labiausiai.

Houldeną galime gerbti už tai, kad jis nėra paviršutiniškas jaunuolis, kad nė nemano taikstytis su veidmainiavimu ir žmonėmis, nesvetimiems tam. Turiu galvoje tokį veidmainiavimą, kai apgaudinėjami ne tik kiti, bet ir tu pats. Būtent dėl to Houldenas Kolfildas metė vieną iš mokyklų. Taip vėl išryškėja maištingoji jaunuolio pusė.

J.D. Selindžeris sudrebino populiariąją to meto literatūrą. Dabar irgi daug rašytojų stengiasi atskleisti paauglio mąstymą, tačiau visgi "Rugiuose prie bedugnės" yra neginčijamai geriausias romanas, padėjęs pamatą vėlėsniems panašaus pobūdžio kūriniams.

"Ji atsakys, kad ji- moteris ir jai nėra ko teisintis. Jis vėl ją pabučiuos, nes ji sako tiesą."

Mane visada žavėjo šis rašytojas. Kodėl? Nežinau, galbūt su savo taikliomis pastabomis, puikiais pasakymais. Iš jo knygų...

"Ji atsakys, kad ji- moteris ir jai nėra ko teisintis. Jis vėl ją pabučiuos, nes ji sako tiesą."

Mane visada žavėjo šis rašytojas. Kodėl? Nežinau, galbūt su savo taikliomis pastabomis, puikiais pasakymais. Iš jo knygų visada galima daug ko pasimokyti. Galbūt, todėl šią knygą ir įtraukiau į šį sąrašą. Savotiškas rašymas, štai kas labiausiai žavi. "Jis stengėsi sutelkti dėmesį į jos aurą, tačiau jis buvo vyras, o vyrai žiūri į moters kūną."

"Brida" - tai užburianti meilės misterija, sukurta iškart po fenomenalios sėkmės sulaukusio ir net į 67 kalbas išversto romano "Alchemikas". Romane pasakojama jaunos airių kilmės merginos, jaučiančios nenugalimą potraukį magijai, kelionės į savęs pažinimą istorija. Keliaudama Brida sutinka Mokytoją ir Saulės Tradicijos Magą, kurie padeda jai įveikti baimes ir patikėti gėriu, išmoko priimti raganystės dovaną ir šokti pagal slaptą pasaulio muziką. Tačiau Magas iškelia jai sąlygą: norėdama pažinti Visatos išmintį ir jos slėpinius, ji turi atsisakyti asmeninės laimės. Ji apsvarčiusi pasirenką patį geriausią variantą. O koks tas variantas sužinosite perkskaitę šią knygą.:}

Labai mėgstu skaityti vaikiškas knygas. Ypač tas kurias jau buvau skaičiusi vaikystėje. Taip galiu palyginti savo pojūčius, emocijas, kaip supratau tą kūrinį skirtingais savo gyvenimo etapais.

Knygą "Laura ir Aventeros...

Labai mėgstu skaityti vaikiškas knygas. Ypač tas kurias jau buvau skaičiusi vaikystėje. Taip galiu palyginti savo pojūčius, emocijas, kaip supratau tą kūrinį skirtingais savo gyvenimo etapais.

Knygą "Laura ir Aventeros paslaptis" buvau pradėjusi skaityti būdama dvylikos-trylikos metų, bet tuomet nesugebėjau jos baigti... Tikriausiai dėl galybės kitų knygų, kurios manęs tada laukė. Šiemet pasiėmiau kūrinį vėlyvą penktadienio vakarą ir paskutinį puslapį užverčiau sekmadienio ryte. Knyga įtraukė stebuklais, greitu siužetu, įdomiais veikėjais. Kadangi mėgstu įvairias pasakas, stebuklus, kūrinys paliko gerą įspūdį.

Taigi, ši knyga turėtų būti įdomi ne tik vaikams, bet ir visiems, kuriems įdomios stebuklinės istorijos.

Dabar tik pastebėjau, kad dauguma iššūkio knygų yra susijusios su jų ekranizacijom. Pamačiau, kad bus filmas ir nutariau perskaityt. Ir dauguma tos knygos tokios atsitiktinės. Kitais metais pasimokysiu ir į sąrašą įtrauksiu...

Dabar tik pastebėjau, kad dauguma iššūkio knygų yra susijusios su jų ekranizacijom. Pamačiau, kad bus filmas ir nutariau perskaityt. Ir dauguma tos knygos tokios atsitiktinės. Kitais metais pasimokysiu ir į sąrašą įtrauksiu tas knygas, kurios savo eilės laukia daugiau nei du metus mano lentynoje.

Apie pačią knygą.. Pakankamai neįprastas rašymo stilius. Daug rusiškų ir angliškų žodžių. Vietomis nesuprasdavau, todėl erzindavo.. Aišku, tokie intarpai puikiai atskleidžia veikėjo charakterį, bet kaip ir minėjau.. Erzina.

Knyga kažkiek priminė kitą knygą - "Blogis" galbūt, kad aprašomi paaugliai ir pakankamai nešvarūs jų darbeliai. Tiesa tai irgi erzino, bet po to įpratau prie tokio pateikimo. Greičiausiai knygą išgelbėjo maždaug per vidurį knygos pakeista aplinka.

Pabaiga kiek banali šio siužeto knygai.. Pirmi puslapiai nesužavėjo, vidurys - patraukė, pabaiga - nuvylė.

Tikėjaus žymiai stipresnės knygos, juk ji puikuojasi geriausių knygų sąrašuose.. Ne visos knygos gali būti vertos 10 balų.

Vertinu 7/10

Aleksandra Marinina - Skaistus mirties veidas - Labai geras detektyvas. Skaičiau neatsitraukdama, nes įtampa ir paslaptis knygoje išlaikyta iki paskutinio puslapio. Veiksmas prasideda tuo, kad Maskvos pakraštyje rastas jaunos...

Aleksandra Marinina - Skaistus mirties veidas - Labai geras detektyvas. Skaičiau neatsitraukdama, nes įtampa ir paslaptis knygoje išlaikyta iki paskutinio puslapio. Veiksmas prasideda tuo, kad Maskvos pakraštyje rastas jaunos merginos lavonas. Pasirodo, nužudytoji nebuvo linkusi į monogamiją ir turėjo daug partnerių. Įtariamųjų apstu: jos vyras, buvę partneriai, buvusi geriausia draugė. Tyrimas dar labiau komplikuojasi, kai nusižudo viena iš įtariamųjų, nes... ją labai kankino sąžinė, kad pyko ant savo draugės ir norėjo jos mirties. Vėliau sekė dar keletas įvykių, bet nuo to nelabai paaiškėjo, kas kaltas dėl žmogžudysčių. Ir tik pačioje pabaigoje išaiškėja motyvai ir priežastys ir viskas susidėlioja į savo vietas. Puiki knyga! Geras detektyvas! Skaitykit ir mėgaukitės!

Šios knygos skaitymas prilygsta uostymui, ragavimui, lietimui. Kaip ir visose savo knygose, M. Starkus puikiai atskleidžia šalį per jos žmones, sutikus gatvėse, kavinėse, darbuose. Čia svarbiausia žmonės ir jų pačių...

Šios knygos skaitymas prilygsta uostymui, ragavimui, lietimui. Kaip ir visose savo knygose, M. Starkus puikiai atskleidžia šalį per jos žmones, sutikus gatvėse, kavinėse, darbuose. Čia svarbiausia žmonės ir jų pačių požiūris į savo kraštą. Autorius su humoru atskleidžia Indijos savitumus, kurių nereklamuoja jogos mokyklos :)

Ši knyga taip palietė mane, kad kai kuriuos puslapius skaitydama tiesiog norėjau verkti iš laimės, iš tikrumo ir žodžių teisingumo.. Ji tiesiog atveria akis, paaiškina TIEK daug dalykų gyvenime! Tiesa, šiokio tokio...

Ši knyga taip palietė mane, kad kai kuriuos puslapius skaitydama tiesiog norėjau verkti iš laimės, iš tikrumo ir žodžių teisingumo.. Ji tiesiog atveria akis, paaiškina TIEK daug dalykų gyvenime! Tiesa, šiokio tokio pasirengimo prieš ją skaitant gal ir reikėtų, nes griežtam katalikui gali būti sunku priimti mintis, kad pragaro nėra, sielos mokosi žemėje ir reinkarnuoja. Bet dvylikamečio berniuko pokalbiai su Dievu taip paprastai ir aiškiai atskleidžia gyvenimo tiesas, kad net keista, kad viskas gali būti taip aišku! Koks yra mūsų tikslas žemėje? Kokia ligų ir nelaimių prasmė? Kas yra gera ar bloga? Kodėl tai nutiko? Paprastai paklausti labai rimti klausimai Dievo paaiškinami Jonai kaip vaikui (protingam ir mąstančiam, bet su jam suprantamais pavyzdžiais), be aukštų filosofavimų, kuriuos būna sunku skaityti. Tas paprastumas būtent ir užkabina, sužavi ir atveria akis...
Nuostabi knyga. Tiesiog nuostabi!

Ko jau nesitikėjau, tai nesitikėjau, kad teks rinktis knygą iš alternatyvų, bet po tai, kai du mėnėsius niekaip nesusidorojau su "enciklopediškąja" Umberto Eco "Fuko švytuokle", o laikas seko, teko griebtis kitos knygos. ...

Ko jau nesitikėjau, tai nesitikėjau, kad teks rinktis knygą iš alternatyvų, bet po tai, kai du mėnėsius niekaip nesusidorojau su "enciklopediškąja" Umberto Eco "Fuko švytuokle", o laikas seko, teko griebtis kitos knygos. Dėl šios priežasties, dabar trumpai pasidalinsiu savo įspūdžiais apie Zitos Čepaitės knygą "Emigrantės dienoraštis".

"Emigrantės dienoraštis" - knyga, nepasižyminti dideliu literatūriniu prasmingumu, tačiau, mano nuomone, autorė rašydama šį kūrinį to visai ir nesiekė. Greičiau pasidalijo savo atsiminimais, patirtimi ir patarimais. Man, taip pat emigrantei, buvo visai įdomu pasmalsauti kaip ten sekasi tautiečiams kitoje šalyje.

Knyga dinamiška, lengvai skaitoma. Kai kurios kūrinio vietos privertė skaniai nusijuokti, kai kurios pakraupti, o kai kurios pasidžiaugti, kad bent jau vietoje, kurioje aš gyvenu, dar ne visi mūsų tautiečiai yra praradę sąžinę ir gėdą.

Mano nuomone, Zitos Čepaitės knyga "Emigrantės dienoraštis" puikiai tinka lengvam poilsio skaitymui ir turėtų patikti ne tik emigrantams.

Labiausiai įstrigusi knygos citata, kuri iki šiol kelia šypseną, apie tai kaip Londonas sugadina žmones: " - Atvažiuoji, randi kur gyventi už dyką, pavalgyti tris kartus per dieną gali už dyką, po pusę cigaretės numesta, pasirenki parūkyti... Vieno tik už dyką čia negausi - degtinės. Tai tenka padirbėti...".



Žydrūnė

Pasirinkimas skaityti Haruki Murakami "Avies medžioklę" lapkričio mėnesį pasirodo buvo geras pasirinkimas. Šio paties mėnesio žurnale "Aš ir psichologija" paskelbtas ir interviu su šiuo japonų rašytoju. Atsitiktinumas,...

Pasirinkimas skaityti Haruki Murakami "Avies medžioklę" lapkričio mėnesį pasirodo buvo geras pasirinkimas. Šio paties mėnesio žurnale "Aš ir psichologija" paskelbtas ir interviu su šiuo japonų rašytoju. Atsitiktinumas, tačiau pakankamai malonus.

Nors kurį laiką priešinausi imti į rankas knygynus užplūdusias knygas su keistais juodo debesies formos šešėliais ant viršelių, galiausiai nusipirkau "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės" susiviliojęs nuolaida. Nustebino, jog nieko siurrealistiško ilgą laiką neradau, tačiau istorija traukė skaityti toliau. Po to sekė mažiau žinomas kūrinys "Pernakt". Supratau, jog rašytojas "kažką turi". Tad skatinamas klausimo "ką jis turi?" nusprendžiau, kad verta susipažinti su vienu pirmųjų jo romanų "Avies medžioklė".

Štai iš pasipylė - Žiurkė, Avis ir karvės, ieškančios plokščiareplių. O kur katės, juk pats Murakamis prisipažino jas labai mylintis?.. Taip, pagrindinis herojus augina ir katę! Kaip rašoma wikipedijoje, tai atspindi japoniškąjį animizmą - trumpai, tai pasaulėžiūra, jog gyvūnai taip pat turi sielą.

Ar šis kūrinys apie tapatybės paieškas? Ar jis padės atsakyti į klausimą "Kas aš esu?" Juk baigiantis romanui, tarsi įžanga į jo kulminacija, skamba žodžiai: "Grįžau į svetainę, atsisėdau ant sofos ir pamėginau kaip nors sudėlioti į visumą pasklidus savo gyvenimo gabalus. Gautas rezultatas anaiptol nebuvo prasmingas, tačiau pajutau nors tiek, kad tai - mano gyvenimas. Mano, o ne kažkieno kito" (363 p.). Taigi pagrindinis herojus taip ir neįgauna vardo, tačiau netekęs beveik visko, kas jam buvo brangu, jis tarsi gimsta iš naujo ir tokiu būdu lieka gyvas. Galime numanyti, grįžta pas savo katę, kuri, pasak vairuotojo taip pat pasikeitė - "sustorėjo kaip sviedinukas!.."

Taigi knyga-mįslė laukia jūsų. Nepabijokite ir perskaitykitę ją!