Netikėta knyga. Knyga apie moteris, valdančias vyrus, apie meilę ir ko mes ja siekiame, apie meilę tarp vyro ir moters ir apie meilę tarp vyrų. Knyga apie dvi seseris, kurios sutiko du vyrus. Apie meilę tarp jų, apie jų...

Netikėta knyga. Knyga apie moteris, valdančias vyrus, apie meilę ir ko mes ja siekiame, apie meilę tarp vyro ir moters ir apie meilę tarp vyrų. Knyga apie dvi seseris, kurios sutiko du vyrus. Apie meilę tarp jų, apie jų poreikius ir apie jų mintis. Ir viskas perteikiama per senus laikus - juk knyga pirmąsyk išleista 1921 metais. Bet kai skaitai randi tiek daug dalykų, kurie aktualūs dar ir šiandien.

Įtraukė taip, kad buvo sunku atsiplėšti. Galvoje vis sukosi klausimai: kas gi bus paskui, kodėl taip vyksta, ką tai reiškia? Istorija savotiška, žmonių požiūris į gyvenimą ne visada suprantamas (juk rašoma apie...

Įtraukė taip, kad buvo sunku atsiplėšti. Galvoje vis sukosi klausimai: kas gi bus paskui, kodėl taip vyksta, ką tai reiškia? Istorija savotiška, žmonių požiūris į gyvenimą ne visada suprantamas (juk rašoma apie aukštuomenės damą ir išdidumo kankinamą vaikiną), tad kai kuriose vietose norėdavosi praversti lapus ir greičiau pasiekti tą vietą, kur atsakys į visus klausimus. Ir atsakė. Ir žinoma, ne taip, kaip tikėtasi visą knygą. Bet tai juk ir daro knygą gera.

Sudėtinga knyga: sakiniai labai ilgi, pastraipų nėra, o pati knyga suskirstyta gal tik į 6 skyrius. Bet nors skaitymas ir vargina, skaitosi maloniai: autorius su tokiu meistriškumu pereina nuo vieno pasakojimo prie kito, kad...

Sudėtinga knyga: sakiniai labai ilgi, pastraipų nėra, o pati knyga suskirstyta gal tik į 6 skyrius. Bet nors skaitymas ir vargina, skaitosi maloniai: autorius su tokiu meistriškumu pereina nuo vieno pasakojimo prie kito, kad prisimenant knygą net sunku suvokti, kad ten buvo tiek mažai taškų ir viskas buvo pateikta kaip vientisas tekstas.

Pamirštant rašymo stilių, istorija - savotiška. Apie šimtmečius gyvenantį valdovą, apie tai, kaip jis valdė, kaip žmonės jį mėgo ir nemėgo. Kaip jis mirė ir prisikėlė iš numirusių. Ir manau kiekvienas skaitydamas galės šią istoriją pritaikyti vis kitur, nes juk tai - alegorija

Knyga - atsiminimų stiliaus. Ir jau pradžioje paminima, kad bus rašoma apie praeitį, apie žmones, kurių jau nebėra gyvųjų tarpe. Visos knygos metu vis ieškai: kas gi tas blogiukas, kas gi tai padarė. Nes ši knyga - tai...

Knyga - atsiminimų stiliaus. Ir jau pradžioje paminima, kad bus rašoma apie praeitį, apie žmones, kurių jau nebėra gyvųjų tarpe. Visos knygos metu vis ieškai: kas gi tas blogiukas, kas gi tai padarė. Nes ši knyga - tai detektyvas. Bet ne toks, prie kokio esame įpratę. Ir baigiasi jis netikėtai. Labai netikėtai.

Patiko, sukrėtė ir privertė susimąstyti, kaip daug kas gyvenime gali priklausyti nuo paprasčiausio atsitiktinumo...

1954 m. pasirodęs Nikos Kazandzakio romanas "Paskutinis gundymas" sukėlė neigiamą furorą katalikų bažnyčioje ir iškart papildė Vatikano uždraustų knygų sąrašą.

Šiuo metu ši knyga daugumos religijų yra pripažinta...

1954 m. pasirodęs Nikos Kazandzakio romanas "Paskutinis gundymas" sukėlė neigiamą furorą katalikų bažnyčioje ir iškart papildė Vatikano uždraustų knygų sąrašą.

Šiuo metu ši knyga daugumos religijų yra pripažinta žalinga ir yra uždrausta bažnytinės cenzūros. Tikriausiai, dėl galimai kilsiančių pasikeitimų žmonių mąstyme apie Kristaus ir Bažnyčios įprastai žinomą mokymą. O tai, be jokios abejonės, pirmiausia, sąlygoja baimę prarasti valdžią. Autorius prisiima atsakomybę už tai, kad kiekvienas, perskaitęs šį romaną ir gebantis mąstyti, nenusivils savo tikėjimu ir nenusigręš nuo krikščionybės.

Be abejo, knygoje pateikiamas Kristaus atvaizdas visai nepanašus į mums įprastą ir plačiai žinomą kanoninį Kristaus gyvenimą. Šioje knygoje viskas kiek kitaip. Ir jau baiginėjant romaną, supratau, kodėl gi vis dėlto katalikybė taip priešinasi šiam kūriniui. Taip, tikrai, ne kiekvienam aklai tikinčiajam gali patikti tam tikri knygoje aprašomi Kristaus ir jo mokinių gyvenimo momentai. Vien jau tas faktas, kad Judas knygoje yra ne išdavikas, o Kristaus atrama, sukelia tam tikrą nesusipratimo jausmą. Tačiau, Dievo sūnus bet kuriuo atveju privalo paaukoti savo gyvybę, o vėliau prisikelti.

Tenka pripažinti, kad ši knyga skaitėsi labai lėtai ir sunkiai ne tik dėl to, kad iš esmės yra intelektualiai varginanti arba sukelianti antplūdį įvairių emocijų, tačiau ir dėl to, kad tekstas yra tikrai gremėzdiškas. Ir šiaip, ši knyga turėtų būti įdomesne specialistams, rimtai nagrinėjantiems šią istoriją arba net tiems, kurie matė 1988 m. Martino Scorseses pastatytą to paties pavadinimo filmą.

Antras skaitytas Irvingo romanas Sidro namų taisyklės vėlgi nepadėjo susidaryti vienareikšmiškos nuomonės apie Irvingą ir jo knygas. Šis romanas stiprus, gvildena rimtas temas, bet negalėčiau pasakyti, kad labai mane...

Antras skaitytas Irvingo romanas Sidro namų taisyklės vėlgi nepadėjo susidaryti vienareikšmiškos nuomonės apie Irvingą ir jo knygas. Šis romanas stiprus, gvildena rimtas temas, bet negalėčiau pasakyti, kad labai mane sužavėjo.

Sakyčiau šita knyga buvo niūri. Bet Norvegų giria šiam žodžiui suteikė visai naujų prasmių, tai šiuo atveju jis daros per stiprus ir turbūt derėtų sakyti, kad jis buvo nelabai džiaugsmingas. Kaip, drįstu spėti, visuose Irvingo romanuose, sukišta tiek daug neigiamų dalykų, kad net sunku ir atsirinkti, kas iš visos tos raizgalynės blogiau. Iškrypavimas, smurtas, prostitucija, svetimavimas, tai, kad kūdikius priima gydytojas narkomanas?

Ar tai, kad visoje knygoje tik ir kalbama apie abortus ir pamestus vaikus? Tai aiškiai yra visos knygos pamatas, ir šios temos gana aktualios, įdomios ir tikrai verčia susimąstyti. Juolab kad rašytojas aiškiai nediegia jokios nuomonės, o leidžia skaitytojui, remiantis nupasakotomis istorijomis, susidaryti savo požiūrį, nors kryptis, bent jau man, buvo gana aiški. Tiesą sakant, beskaitydama aš pati pavargau galvoti apie tuos abortus, ir galiausiai, kaip ir Homeras nesusidariau vienareikšmiškos nuomonės. Bendrai, aš abortus laikau neabejotinai neigiamu dalyku, kuriam išlygas galima daryti labai išimtinais atvejais, o ne tuomet, kai moteris tiesiog nusprendžia, kad ji nenori to vaiko turėti.

Kad ir Kendė. Aiškiai išlepintos, nelabai protaujančios moters, kuri pati aiškiai negali priimti tokių sprendimų pavyzdys. Turbūt labiausiai mane erzinęs personažas. Tas jos : "Ai, aš nenoriu to vaiko, nors galiu laisvai jį užauginti." Arba "Palaukim, pamatysim, kas bus" tai jau rimtai varė iš proto. Apskritai, turbūt tik seselė Andžela manęs toje knygoje neerzino, o visi kiti personažai buvo savotiškos žmonijos parodijos, kaip kokiame Austen romane, tik kad labiau groteskiškos. Paprastai, kai surandu tokius veikėjus, kurie visi iki vieno knygoje man nepatinka, imu galvot plačiau, vertinti objektyviau, galvoti, o gal realiai būtent taip ir būna? Gal todėl jie man nepatinka? Esu priėjusi tokios išvados, bet šį kart, kad ir kaip žiūrėčiau, man tie charakteriai buvo perspausti ir tiek.

Galbūt iš bukų Kendės sprendimų sekė ir tai, kad siužetas man taip pat nelabai patiko. Kažkaip per daug meksikietiškos ir perl harboriškos dramos. Iš visos širdies vienu metu pritariau Melonijai. Kad ir dėl kokių priežasčių jie ten rengė tą spektaklį, trukusį penkiolika metų, jis nebuvo nei labai vykęs, nei labai teisuoliškas, nei logiškai pagrįstas. Apgavystė ir tiek, tik jau taip stilingai įvilkta į vienuolišką rūbą, kad nors griūk. Ir kam nuo to buvo lengviau? Tik jiems patiems.

O ir pats romanas pasirodė kiek per daug visko prikištas. Ištemptas. Buvo scenų, kad ir su Debe, kurios man rodėsi visiškai nereikalingos, buvo tokių, už kurių buvo galima kaip ir labiau užsikabinti, kaip tos skylutės prezervatyvuose. Pačios neigiamybės, kaip jau minėjau irgi buvo nepagailėta. Galima buvo juk apsieiti ir su ta gana natūralia abortų ir našlaičių problema. O Larčo ilgas ir nuoseklus visko klastojimas tai jau išvis kraupus ir juodai amoralus. Nežinau kodėl, bet, rodos, būtent tai man ir pasirodė neigiamiausias ten papasakotas dalykas. Nemanau, kad kas nors bet kokiomis aplinkybėmis turi tiesę viską spręsti vienas pats, o būtent tai jis ir darė. Visapusiškai. Labai jau ekscentriškas būdas iliustruoti tą taisyklių, jų laikymosi ir nesilaikymo temą. Na bet taisyklių tema buvo gražiai atskleista, jų motyvo buvo daug, bet šį kartą jis man tiko ir patiko.

Kas dar man patiko, tai komiškoji knygos pusė. Nesu tikra dėl jos tinkamumo, bet buvo vietų kur juokiausi iki ašarų, o literatūra būtent tokį poveikį man daro retai. O ir tos kartojamos komiškos smulkmenos, kaip seselės Etnos nesugebėjimas išrinkti žmoniškų vardų, ar nelogiškos geležinkelio stoties viršininkų baimės gražiai įsiliejo į tą komiškąją pusę. Prie tų graudžiai juokingų scenų galėčiau priskirti ir tą, kurioje aiškiai minimas Lietuvos vardas. Nelabai smagu, sutikus savo tėvynės vardą matyti, kad jis maišomas su žemėmis. Būtų dar nieko, jeigu tas epizodas būtų žmoniškas, o ne aiškiai primintų nevykusią situacijų komediją ar tamsiausius viduramžių metus. Na bet ką jau darysi. Negi Irvingas savo knygoj ką gražaus papasakos, o dar apie Lietuvą.

Perskaičiau du Irvingo romanus ir jaučiuosi užtikusi Irvingo arkliuką - jis aiškiai pasiryžęs kalbėti apie visas visuomenės negeroves ir kalbėti garsiai. Nors jo priemonės manęs perdėm ir nežavi, bet tikrai šį rašytoją gerbiu už tai, ką jis parodo. O šiuolaikinio pasaulio visuomenės ydas jis vaizduoja labai aiškiai ir dėl to, negalima nesutikti, skaitytojui daro nemažą įtaką. Tai, kad jis vaikystei skiria labai daug dėmesio, taip pat man kelia didžiulį susižavėjimą. Vaikystės laikotarpis yra nepaprastai svarbus kiekvienam žmogui ir labai svarbu tai pabrėžti.

Irvingo temos svarbios, apie jas reikia kalbėti, bet aš susidariau įspūdį, kad Irvingui reikia labiau tikėti skaitytoju, tikėti, kad ir subtiliau parašytame tekste skaitytojas sugebės įskaityti jo idėjas, keliamas problemas ir jas analizuoti. O Sidro namų taisyklės - neabejotinai savito rašytojo savotiškas romanas.

Kvepalai. Dažniausiai jie asocijuojasi su grožiu ir švelnumu, bet Patrick Siuskind knygoje tokiu pavadinimu papasakotai istorijai šių epitetų nepažarstysi. Ši istorija buvo šlykšti, tačiau negalima nuneigti, kad papasakota...

Kvepalai. Dažniausiai jie asocijuojasi su grožiu ir švelnumu, bet Patrick Siuskind knygoje tokiu pavadinimu papasakotai istorijai šių epitetų nepažarstysi. Ši istorija buvo šlykšti, tačiau negalima nuneigti, kad papasakota kvapą gniaužiančiai.

Istorija apie įsikūnijusį blogį, parfumerijos genijų, nešvara ir smarve pagarsėjusiais laikais gimusį viename gražiausių pasaulio miestų, tačiau kartu ir labiausiai dvokiančioje tuometinio pasaulio vietoje, tapusį skaniausiai kvepiančiu žmogumi istorijoje. Šitokiais didžiuliais kontrastais autorius išmoningai žaidžia viso romano metu ir tai istorijai suteikia tikrai daug žavesio.

"Kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis."

Šis nuostabus romanas tiesiog kupinas kvapų, jie veržiasi iš knygos puslapių nesustodami ir paskandindami skaitytoją didžiuliame įvairiausių kvapų, ir neapsakomai skanių, ir neįsivaizduojamai šlykščių, ir pačių keisčiausių, burbule. Mane tikrai nustebino tai, kaip puikiai rašytojas perteikia ne tik vaizdus, bet ir kvapus. Bet vis dėl to labiausiai mane pakerėjo tai, kaip jis viską susiejo su kvapais, uosle ir viskuo, kas su tuo susiję. Nuo pat pirmųjų puslapių imama kalbėti apie kvapus: Grenujo gimimo vieta ir laikas charakterizuojami būtent šiuo pojūčiu, Grenujis neturi kvapo ir būtent dėl to žindyvė jį grąžina, globėja neturi uoslės, Grenujo vaikystė lydima vien tik kvapų. Šitaip nubrėžęs kryptį, kuria suks romano siužetas, rašytojas nuosekliai tos krypties laikosi. Jam tai taip puikiai pavyko, kad visame romane nebuvo turbūt nei vieno puslapio, kur nebūtų užsiminta apie kvapų karaliją. Stipri ir knygos pabaiga. Fantastinė, bet prie šios ir taip nelabai tikroviškos knygos tiko ir nuostabiai ją vainikavo. Su mintimi, netikėtai ir tikrai stilingai.

Tikrai nepaprasta šitaip puikiai išlaikyti idėją, ją sekti ir sukurti tikrą meno kūrinį. Nepaprasta ir tai, kaip puikiai rašytojas išmano kiekvieną pasakojimo detalę. Parfumerijos subtilybes, to meto visuomenės papročius, teisėtvarką, Paryžių, žmogaus psichologiją. Nors Grenujis ir buvo psichopatas, jo minčių giją autorius audė labai nuosekliai ir man patiko, kad jis leido stebėti, kaip keitėsi Grenujo požiūris, jo siekiai, įsijausti į jo mintis ir visapusiškai suprasti knygą.

Istorija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti beprasmis, gražiai papasakotas kūrinėlis, bet jame, nors ir neryškiai pateiktų radau ir rimtesnių, gilesnių minčių. Buvo toks nedidelis epizodėlis apie pokyčius, kai Baldinis burnojo ant pokyčių, kuriuos mes dabar laikome savaime suprantamu visuomenės laimėjimu. Įžvelgiau ir tokią labai nežymią mintį, kad žmonės nėra tobuli, dvokia, yra silpni, bet visgi yra tokie, jų nebepakeisi ir tai nėra blogai. Tiesiog tokia realybė.

Iš visų mirčių, kurios supo pagrindinį veikėją, o reikia turėti omenyje , kad jis buvo serijinis žudikas ir jų buvo tikrai daug, mane labiausiai sukrėtė ne jo ranka įvykdytos žmogžudystės, o lemtis užklupusi visus, su kuriais jis turėjo reikalų. Baldinis, odminys, grafas mirę staiga ir beveik iš karto po to, kai pasitarnavo Grenujui. O dar ir rašytojas apie tas mirtis praneša taip staiga. Vienu netikėtu, trumpučiu sakinuku, kurį tik vėliau išplėtoja. Apskritai tas toks vietomis lakoniškas, ir šiaip lengvas pasakojimo stilius kiek priminė Diuma romanus ir buvo tikra atgaiva po ilgo pilstymo iš tuščio į kiaurą prieš tai skaitytame Irvingo romane.

Neabejotinai kitoks, neabejotinai įdomus ir neabejotinai žaviai išaustas pasakojimas!

Simeonas Morlevanas, 14 metų. Džiūsna. Rudaakis.

Ypatingi požymiai: vunderkindas, kaip tik ruošiasi brandos egzaminams.

Morgana Morlevan, 8 metų. Rudaakė. Atlėpausė. Klasės pirmūnė, neatskiriama nuo brolio.

Ypatingi...

Simeonas Morlevanas, 14 metų. Džiūsna. Rudaakis.

Ypatingi požymiai: vunderkindas, kaip tik ruošiasi brandos egzaminams.

Morgana Morlevan, 8 metų. Rudaakė. Atlėpausė. Klasės pirmūnė, neatskiriama nuo brolio.

Ypatingi požymiai: suaugusieji amžinai pamiršta, kad ji egzistuoja.

Veniza Morlevan, 5 metų. Mėlynakė, šviesiaplaukė, žavi. Mergytė, kokią visi svajoja turėti.

Ypatingi požymiai: verčia savo Barbes išgyventi geidulingos meilės istorijas.

Bartelmi Morlevanas, 26 metų. Mėlynakis. Visuomet įdegęs. Skaito komiksus ir žaidžia Kapų plėšikę.

Ypatingi požymiai: Kvailas, bet ne taip labai. Homoseksualas? Hypersex.

Oh, boy ! - išsprūsta iš lūpų jaunajam Bartelmi Morlevanui kiekvieną kartą, kai įvykiai jį pranoksta. O čia jie tiesiog griūte užgriūna kartu su dviem netikrom seserimis ir broliu, kurie, netikėtai likę našlaičiai ir prisiekę, kad visuomet bus kartu, viliasi pas savo didįjį, lyg iš dangaus taip pat netikėtai nukritusį brolį rasti naujus namus.



- Pone Morlevanai, kaip vyresniajam broliui, mes nusprendėme patikėti jums jaunųjų Morlevanų globą.

- Kas čia per daikčiukas ta globa?



NEPAPRASTAI JUOKINGA IR JAUDINANTI KNYGA!

Tačiau visų pirma, tai knyga apie meilę. Kasdienę ir sunkiai atrandamą.

Žemę užvaldo ateiviai - sielos. Jos apsigyvena žmonių kūnuose, pajungia jų protus ir ištrina asmenybes, taip jie tampa marionetėmis - sielonešiais. Žemėje telikę vos keletas žmonių, ir jie slapstosi.

Melani Straider...

Žemę užvaldo ateiviai - sielos. Jos apsigyvena žmonių kūnuose, pajungia jų protus ir ištrina asmenybes, taip jie tampa marionetėmis - sielonešiais. Žemėje telikę vos keletas žmonių, ir jie slapstosi.

Melani Straider sugaunama ir į ją įkūnijama siela, vardu Klajoklė. Prieš atvykdama į Žemę ši siela buvo perspėta, kokie iššūkiai jos laukia: galingi žmogiški jausmai, sudėtingos asmenybės, aštrūs pojūčiai ir pernelyg ryškūs prisiminimai. Negana to, Klajoklė suvokia, kad Melani neišnyko... Pavergtoji užverčia sielos mintis prisiminimais apie savo mylimąjį - Džaredą. Klajoklė nejučia pasiduoda tam pačiam jausmui. Galinga meilė žmogui pakeičia visą jos gyvenimą. Melani irgi turi tikslą - žūtbūt apsaugoti Džaredą ir Džeimį, savo brolį. Abi herojės leidžiasi jų ieškoti. Ar joms pasiseks rasti? Kaip klostysis tokių skirtingų būtybių santykiai? Ar gali viena siela išgelbėti pasaulį?

Viena iš išskirtiniausių mūsų laikų rašytojų Stephenie Meyer dovanoja mums jaudinamą ir nepamirštamą istoriją apie nemarią meilę, priverčiančią susimąstyti, kokia neįkainojama dovana yra būti žmogumi.

5 dalis.

Yra ir dar The Lost Hero irgi iš tos pačios leidyklos tik nėra Lietuviškai išleista

Penkiolikmetis niujorkietis Persis Džeksonas dar visai neseniai sužinojo, kad yra mirtingosios ir dievo Poseidono sūnus. Olimpo...

5 dalis.

Yra ir dar The Lost Hero irgi iš tos pačios leidyklos tik nėra Lietuviškai išleista

Penkiolikmetis niujorkietis Persis Džeksonas dar visai neseniai sužinojo, kad yra mirtingosios ir dievo Poseidono sūnus. Olimpo dievai XXI amžiuje? Ar tai įmanoma?! Persis ir kiti pusdieviai jo draugai jau spėjo įsitikinti, jog tai ne mitas, nes už kiekvieno kampo tyko monstrai ir neramu net apsaugotoje pusdievių stovykloje. Skaitykite penktąją neįtikėtino populiarumo susilaukusios serijos dalį ir sužinokite, kuo baigėsi paslaptingoji pranašystė!

Sostas sudrebėjo. Į mano sąmonę it štorminis vėjas įsiveržė pykčio banga:
- KAS DRĮSTA...
Balsas staigiai nutrūko. Pyktis nuslopo. Laimė, kad nuslopo, nes vien šiedu žodžiai vos nesudraskė mano sąmonės į skutelius.
- Persi, - tėvo balsas vis dar skambėjo piktai, bet jis jau buvo spėjęs šiek tiek susitvardyti. - Paaiškink, ką veiki mano soste?!
- Atsiprašau, tėve, - pratariau. - Man reikėjo atkreipti tavo dėmesį.
- Taip elgtis nepaprastai pavojinga. Net ir tau nepatartina. Jei prieš smogdamas nebūčiau įsižiūrėjęs, iš tavęs būtų likusi jūros vandens balutė.

Po savaitės - šešioliktasis Persio gimtadienis, per kurį, anot pranašystės, turi įvykti kažkas labai blogo. Pusdieviai visus metus rengėsi mūšiui su titanais žinodami, kad viltis nugalėti menka. Krono armija stipresnė nei bet kada, su kiekvienu užverbuotu dievu ar pusdieviu piktojo titano galios vis auga. Kol olimpiečiai užimti siautėjančio šimtagalvio Tifono tramdymu, Kronas puola Niujorką, kur Olimpo kalnas likęs beveik be apsaugos. Kai Manhatano gatvėse įsišėlsta kova dėl Vakarų civilizacijos, Poseidono sūnus ima įtarti, kad kovoja dėl savo paties likimo...