Kaip rašoma lietuviško varianto anotacijoje - "Erotinis, išlaisvinantis romanas apie neįprastus vyro ir moters santykius sukėlė revoliuciją literatūros pasaulyje." Gal ir išlaisvinantis, bet iš ko ten revoliucija kilo, nelabai...

Kaip rašoma lietuviško varianto anotacijoje - "Erotinis, išlaisvinantis romanas apie neįprastus vyro ir moters santykius sukėlė revoliuciją literatūros pasaulyje." Gal ir išlaisvinantis, bet iš ko ten revoliucija kilo, nelabai supratau. :) Ne tiek ypatinga, kiek išreklamuota.

Dabar ši knyga - viena iš mano mėgstamiausių. Be galo įtraukianti Tričės Prior istorija.

Tikrai gerai sugalvotas siužetas - penki luomai, į kuriuos žmonės priskiriami pagal sugebėjimus. O Tričė - įpatinga, ji tinka iš...

Dabar ši knyga - viena iš mano mėgstamiausių. Be galo įtraukianti Tričės Prior istorija.

Tikrai gerai sugalvotas siužetas - penki luomai, į kuriuos žmonės priskiriami pagal sugebėjimus. O Tričė - įpatinga, ji tinka iš karto keliems luomams.

Knygą skaičiau užgniaužus kvapą, drebančiomis rankomis versdama kitą puslapį, ir negalėjau atsiplėšti! Kai tik pabaigiau šią knygą, iš karto puoliau prie antros.

Manau knyga neša svarbią mintį - kur tu bebūtųm, išlik savimi. Visą gyvenimą Tričė augo Nuolankiųjų luome, pasirinko Bebaiminguosius, bet dalelė Nuolankumo joje išliko. Ji vis dar atiduotų gyvenimą už draugus ir už mylimąjį, nors Bebaimingiesiems tai nebūdinga.

Be galo laukiu filmo, į kurį jau turiu bilietus. Tikrai įdomu pažiūrėti, ir labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad pagal mano mėgstamiausią knygą yra statomas filmas.

Nuoširdžiai rekomenduoju.

Vaikystėje Trolių Mumių nemėgau, filmukų nežiūrėjau, knygų apie juos neskaičiau. Viskas pasikeitė gimus vaikams. Dabar drąsiai sakau, kad Troliai Mumiai - viena mėgstamiausių mano knygų (tiesa, jų istorijos papasakotos...

Vaikystėje Trolių Mumių nemėgau, filmukų nežiūrėjau, knygų apie juos neskaičiau. Viskas pasikeitė gimus vaikams. Dabar drąsiai sakau, kad Troliai Mumiai - viena mėgstamiausių mano knygų (tiesa, jų istorijos papasakotos keliose). Šioje knygoje sudėtos dvi istorijos - Baisus vidurvasaris ir Stebuklinga žiema.

Pirmojoje istorijoje nutinka kataklizmas - baisus potvynis užlieja Trolių Mumių slėnį, visai draugiškai šeimynai tenka palikti savo nuostabųjį namelį. Laimė, pakeliui plaukia kažkoks apleistas namas, tinkamas gyventi (kuo ne skvoteriai?). Ir čia nuotykiai tik prasideda: paaiškėja, kad apleistasis namas yra teatras, Muminukas su Freken Snork pasimeta nuo šeimos ir net patenka į kalėjimą, Mumis Tėtis parašo pjesę... Be abejo, visa nesusipratimų ir nuotykių virtinė baigiasi laimingai.

Ar žinojote, kad Troliai Mumiai žiemą miega? Jie užsikloja patalais, uždangsto baldus ir šviestuvus, pasiruošia uogienių pavasariui ir palaimingai užmiega visai žiemai. Bet ši žiema kitokia - Muminukas pabudo. Gimtasis slėnis neatpažįstamas, po jį knibžda visokių nepažįstamųjų, maudymosi kabinoje apsigyvenusi Totikė, krosnyje - protėvis. Laimė, pabudo dar vienas artimasis - Mažoji Miu, niurzga ir neklaužada. Muminukas nebūtų trolis mumis - jis susidraugauja su žiemos gyviais, kamšo miegančius artimuosius ir išgyvenęs žiemą sulaukia pavasario.

Dykuma yra viena iš tų keistų vietų pasaulyje, kur nežinai kas gali atsitikti. Knygoje dykuma vaidina nemažą vaidmenį. Iš jos sklinda karštis, saulė, smėlis, jūra, kalnai ir svajonės. Knyga yra dviprasmiška, galbūt...

Dykuma yra viena iš tų keistų vietų pasaulyje, kur nežinai kas gali atsitikti. Knygoje dykuma vaidina nemažą vaidmenį. Iš jos sklinda karštis, saulė, smėlis, jūra, kalnai ir svajonės. Knyga yra dviprasmiška, galbūt dėlto, kad pasakojamos dvi istorijos linijos, nors jos ir yra susijusios - apie keliaujančius dykumoje ir merginą gimusią dykumoje. Iki vidurio knygos galima ir nesuprasti nei laiko, nei erdvės kur vyksta veiksmas - istorija tarsi sklando ore.

Knyga apie meilę, šiek tiek istorinio konteksto ir sudėtingus gyvenimo iššūkius.

8/10

Pirmą kartą lankydamasis Šiauliuose negalėjau neužsukti pasižvalgyti ir po knygyną. Taigi Peter Hoeg knyga "Dramblių prižiūrėtojų vaikai" pateko į mano rankas netikėtai. Nieko nežinojau nei apie autorių, nei apie šią...

Pirmą kartą lankydamasis Šiauliuose negalėjau neužsukti pasižvalgyti ir po knygyną. Taigi Peter Hoeg knyga "Dramblių prižiūrėtojų vaikai" pateko į mano rankas netikėtai. Nieko nežinojau nei apie autorių, nei apie šią knygą, tik kito kūrinio "Panelės Smilos sniego jausmas" pavadinimas buvo girdėtas. Kažkuo knyga patraukė, vidinis balsas sakė, jog surizikuoti ją nusipirkti verta.

Buvo sunku šį kūrinį vertinti. Dūzgė mintys, ar tik autorius čia neperspaudžia, ar ne per daug naiviai rašo, ar čia juoktis, ar vertinti rimtai, ar tokie žmonės egzistuoja?.. Dažniausiai nuspręsdavau bent nusišypsoti. Kuriamos situacijos svyruoja tarp absurdiškų ir neįmanomų, tačiau klausiu savęs - o jeigu taip atsitiktų iš tikrųjų. Kas toks pagrindinis knygos veikėjas Pėteris? Ar tai pats autorius vaikystėje? Ar jis genijus, o gal eilinis chuliganas, norintis išsisukti nuo atsakomybės, o kartu nuo jos išsukti ir savo šeimą?.. Bet kuriuo atveju, jam ir jo seseriai Tiltei jau ir perskaičius knygą išliko simpatija. Beje, Tiltė atrodo dar labiau keistesnė už Pėterį, tačiau argi ne visos merginos paauglystėje domisi mirtimi ir savo draugams valandėlei liepia gultis į karstą, jog kardinaliai pakeistų jų visatos supratimą?..

Taigi ar Jums patiktų pasakos, detektyvo ir egzistencinės filosofijos išminties citatų kokteilis? Nealkoholinis, skirtas paaugliams, tačiau puikiai tinka ir suaugusiems.

Peter Hoeg "Dramblių prižiūrėtojų vaikai" (2012)

Ši knyga net nepjutus įtraukia į Anglijos viduramžių istorijos įvykius. Katedros statyba, imperatorės Modės ir karaliaus Stepono kova dėl sosto, sudėtingi, intriguojantys santykiai tarp monarchų ir bažnyčios vadovų, sunkus...

Ši knyga net nepjutus įtraukia į Anglijos viduramžių istorijos įvykius. Katedros statyba, imperatorės Modės ir karaliaus Stepono kova dėl sosto, sudėtingi, intriguojantys santykiai tarp monarchų ir bažnyčios vadovų, sunkus paprastų žmonių gyvenimas, kova už būvį, meilė ir neapykanta, primityvi viduramžių buitis, bet labai stiprūs, išskirtiniai ir įvairūs žmonių charakteriai. Tomas statytojas, jo įsūnis Džekas, prioras Filipas - idealistai, tvirtai užsibrėžę pastatyti katedrą, nebijantys sunkumųn nepabūgę smurto ir intrigų. Pagrindinės istorinio romano moterys - nužudyto grafo dukra Aljena bet kokia kaina siekia ištesėti tėvui duotą pažadą ir Elena, gyvenantį kitokį gyvenimą savame pasulyje, tiesiog kunkuliuoja stipriomis žmogiškomis emocijomis, abi turi labai stiprius charakterius. Šis romanas - tai išskirtinis kūrinys, paremtas ir tikrais faktais, ir išgalvotomis istorijomis.

Šiuometiniame mano knygų iššūkyje gan nemažai dramų. Ypač H. Ibseno. Visa tai todėl, nes kada nors ir aš noriu ją parašyti, todėl pats laikas pradėti pareigingiau mokytis iš pačių geriausių. O šioji drama tikrai verta...

Šiuometiniame mano knygų iššūkyje gan nemažai dramų. Ypač H. Ibseno. Visa tai todėl, nes kada nors ir aš noriu ją parašyti, todėl pats laikas pradėti pareigingiau mokytis iš pačių geriausių. O šioji drama tikrai verta dėmesio. Nors skaitant atrodo, kad tai gan įprasta istorija atskleidžianti to metų žmonių gyvenimus (žmona, kuri beprotiškai myli savo vyrą ir vardan jo, bei šeimos židinio gali padaryti praktiškai viską, ir vyras, kuriam svarbiausia jo garbė ir statusas), tačiau pabaigoje viskas labai netikėtai pasikeičia. Žmona, kuri dar prieš keletą minučių buvo pasiryžusi nusižudyti vardan vyro garbės ir šeimos laimės, tvirtai nusprendžia palikti savo mylėtą vyrą ir išeiti tam, kad galėtų suprasti save, kad priklausytų tik sau, o nebūtų tik kažkieno valdoma lėlytė (iš pradžių tėvo, o vėliau vyro). Išties, labai labai netikėtas posūkis, todėl drama verta pačio aukščiausio įvertinimo. 10/10

Aliaskos beieškant tai knyga, kuri priverčia susimąstyti apie tikrąjį šio gyvenimo labirintą. Knyga, po kurios supranti, kaip gerai vis dėl to mes gyvename. Skaitant šią knygą, net ir būdamas paauglys, pradedi džiaugtis...

Aliaskos beieškant tai knyga, kuri priverčia susimąstyti apie tikrąjį šio gyvenimo labirintą. Knyga, po kurios supranti, kaip gerai vis dėl to mes gyvename. Skaitant šią knygą, net ir būdamas paauglys, pradedi džiaugtis dėl to, jog ne tu vienintelis stengies kalbėti savo kalba, ne vadinama "gatvės", o tikra, savo kalba. Jog žmonės, būdami jauni taip pat stengias tobulėti, skaito, domisi ir tai yra visai kitoks vaizdas nei apsidairius šiuolaikinėje paauglių visuomenėje aplink save. Kai tu pasakai žmogui jog mėgsti skaityti sulauki reakcijos, tokios, kaip "neturi ką veikt tu gal?" arba jie pradeda žiūrėti į tave su pagarba, tačiau net nemėgina patys pradėti skaityti.

Šios knygos siužetas - gan paprastas, iš pradžių gal net kiek nuobodokas, nes pasakojama paprastas paauglių gyvenimas prestižinėje Kalver Kriko mokykloje. Įprastas gyvenimas, kaip Mailzas įsimyli Aliaską, kuri myli kitą ir ji yra labai nepastovi. Tačiau įprastą gyvenimą sukrečia šiurpus įvykis - Aliaska Jang nusižudo. Tačiau jos mirtis yra viena prasmingiausių, viena iš įdomiausių mirčių iš visų skaitytų. Aliaska išsilaisvina iš šio kančių labirinto "tiesiai ir greitai". Ji mano jog tai geriausias kelias. Tai priverčia susimąstyti, kodėl vyksta savižudybės, depresija ir viskas taip juoda būna paauglystėje. Tačiau gyvieji vis tiek palieka mirusiuosius praeityje, kad ir kokie jie būtų buvę brangūs. Nes gyvenimas turi tekėti toliau..

Knygų perskaičiau nemažai. Ši buvo antroji, kurią skaitant verkiau kaip dramų karalienė. Jei namie būčiau buvusi viena, būčiau raudojusi pasikūkčiodama. Perskaityti ją be emocijos turbūt nepavyktų niekam. O jei skaito...

Knygų perskaičiau nemažai. Ši buvo antroji, kurią skaitant verkiau kaip dramų karalienė. Jei namie būčiau buvusi viena, būčiau raudojusi pasikūkčiodama. Perskaityti ją be emocijos turbūt nepavyktų niekam. O jei skaito mama, turinti mažų vaikų, vidinė drama neišvengiama. Nors rašymo kalba skurdi (labai jaučiasi, kad moters vidinį pasaulį bando atvaizduoti vyras) ir knygos apimtis dirbtinai išpūsta, pati istorija pritraukia, kaip magnetas. Siuzanos, Meto ir Nikolo istorija. Paraleliai einanti Meto ir Katjos istorija manęs neįtikino. Maža to, man ji sugadino ir šiaip jau netobulą kūrinį. Nerekomenduoju skaityti besilaukiančioms ir ypač jautrių nervų savininkėms. Jei vertinti istorijos dramatiškumą ir gebėjimą užkabinti už jautrios vietos - 10 balų. Jei vertinti literatūros kūrinio kontekste - vos vos šešetui. Ir tas šešetas už tai, kad savo stiklinius kamuoliukus padeda atskirti nuo guminių. Bent jau tam kartui.

Knyga yra tokia, kurią reikia skaityti su pasimėgavimu. Atsisėdus minkštame fotelyje, ramų vakarą, su dideliu puodeliu arbatos. Daug kas taip parašo apie meilės romanų skaitymą. Tačiau čia ne tas pats. Sėdėti ramiai...

Knyga yra tokia, kurią reikia skaityti su pasimėgavimu. Atsisėdus minkštame fotelyje, ramų vakarą, su dideliu puodeliu arbatos. Daug kas taip parašo apie meilės romanų skaitymą. Tačiau čia ne tas pats. Sėdėti ramiai įsijautus - tam, kad pajustum kiekvieną jausmą, kurį perteikia kiekvienas subtilus Ivanauskaitės parašytas žodis. O arbata tam, kad pabaigus skaityti vieną prozos gabalėlių - ramiai atsigertum ir jaustum kaip šiluma išsisklaido kūne taip pat, kaip ir visi ką tik perskaityti žodžiai. Šios knygos nereikia skaityti iš kart, nes kitaip nepastebi viso to grožio, žodžių žaismo, o kas svarbiausia - perteiktų jausmų. Mano nuomone, jie čia svarbiausi. Ivanauskaitė sugebai giliai įsikniaubti į mūsų slapčiausias kerteles, urvelius, kurių mes ne patys nepastebime, kad turime. Tai priverčia susimąstyti, priverčia pergalvoti savo gyvenimą kita linkme.
Perskaičiusi šią knygą - jaučiu keistą ramybę ir šilumą viduje, kuri leidžia pastebėti mažiausias gyvenimo smulkmenėles ir suprasti kokios jos yra vertingos.
Kaip pirmoji Ivanauskaitės knyga - ji tiesiog kerinti.