Tęsiu savo nuodugnų H. Ibesno dramų skaitymą. Tik šįkart nusivyliau. Perskaičiusi "Lėlių namai" tikėjausi, kad visos jo dramos bus tokios įspūdingos, bet, žinoma, tikėtis buvo naivu. Juk būtų rimta problema, jei man...

Tęsiu savo nuodugnų H. Ibesno dramų skaitymą. Tik šįkart nusivyliau. Perskaičiusi "Lėlių namai" tikėjausi, kad visos jo dramos bus tokios įspūdingos, bet, žinoma, tikėtis buvo naivu. Juk būtų rimta problema, jei man patiktų viskas iš eilės. "Šmėklose" vėl (kaip ir "Lėlių namuose") pasakoja apie besąlygiškai savo vyrą (šiuo atveju jo atminimą) saugančiai žmonai ir jos meilę vaikui. Velionis kamerheris Alvingas buvo puolęs žmogus ir savo žmonos gyvenimą pavertė tikru pragaru, tačiau (nors kartą ir mėgino pabėgti) ji buvo pasiryžusi kentėti ir kęsti vyro žeminimus, nes juk gyvenimas ir skirtas kančiai, juk kitų nuomonė svarbiausia, juk negalima leisti sau atsidurti žmonių apkalbų objektu. Saugodama savo vyrą ji atsisakė savo sūnaus (kad jis nematytų tėvo nuklydimų) ir visą gyvenimą gyveno mele. Galiausiai, praėjus 10 metų po vyro mirties, ji ryžosi viską papasakoti sūnui, bet jau buvo per vėlu. O moralas? Tikriausiai tai, kad kvaila aukoti savo laimę ir laisve vardan paslėptum kažkieno niekšybes, kvaila bijoti judėti į priekį dėl baimės prarasti gerą vardą tų žmonių akyse, kuriems kitų nelaimės kelia tik džiugesį širdyje. Viskas aišku ir labai paprasta. Tik tikriausiai nemažai žmonių vis dar gyvena Fru Helenos Alving (Alvingo našlės) mintimis ir bijo eiti savo laimės keliu, nes per daug rūpinasi ką pasakys kiti, bijo, kad sugriaus kažkokius keistus, kitų sugalvotus idealus.

Maginės fantastikos knyga. Tad tie, kurie apskritai nemėgsta fantastikos, šios knygos ir neturėtų skaityti. Visi kiti čia ras savitą magijos-mokslo pasaulį, kuriame išgyventi turės dvylikametis berniukas. Sekti vaiko gyvenimą...

Maginės fantastikos knyga. Tad tie, kurie apskritai nemėgsta fantastikos, šios knygos ir neturėtų skaityti. Visi kiti čia ras savitą magijos-mokslo pasaulį, kuriame išgyventi turės dvylikametis berniukas. Sekti vaiko gyvenimą nuobodu ir liūdna nebus. Bet apie viską iš eilės.



Pagrindinis knygos veikėjas šiandiena yra smuklininkas. Naujas miestas, nauji žmonės, galbūt ir nauja pradžia. Tačiau akivaizdu, kad smuklininkas bijosi būti atpažintas, turi žinių ir įgūdžių, kurių neturi daugelis. Bet visa tai - paslaptis. Tikrasis jo vardas yra Kvoutas, dar žinomas kaip Kvoutas Bekraujis, Karaliaus Žudikas. Apie jį pasakojamos įvairios istorijos, tiek žavintis Kvouto drąsa, tiek priskiriant garbės neatnešančius darbus.

Kaip atsiranda istorijos apie herojus? Iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai nukrypsta nuo tiesos, o kartais paprastas įvykis išpučiamas. Taigi, koks iš tiesų buvo Kvouto gyvenimas? Kvoutas turi progą papasakoti savo istoriją pas jį atvykusiam Metraštininkui per tris dienas.

Pirmoji diena (taigi ir pirmoji knyga iš trijų) pasakoja apie Kvouto vaikystę, jo tėvų žūtį nuo paslaptingųjų čandrianų, apie kuriuos skinda baisūs pasakojimai. Tačiau niekas jais netiki, laikydami čandrianus tik mitais. Kvoutas, likęs vienas, stengiasi išlikti gyvendamas gatvėse, tačiau vėliau įstoja į Universitetą mokytis magijos ir daugiau sužinoti apie tėvų žudikus. Gabus, žingeidus, drąsus ir dažnai įžūlus Kvoutas geba ne tik susirasti draugų, bet ir įgyti priešų.



Pagrindinis veikėjas, nors dar vaikas, bet ne pagal metus subrendęs. Žingeidus ir greitai viską įsisavinantis. Iki tėvų žūties keliavo su klajojančiais artistais ir iš jų mokėsi, tad vėliau įgyti aktoriniai įgūdžiai pravertė ir realiame gyvenime: kaip priešams neparodyti silpnumo, kaip iš net blogiausių situacijų galima išpešti naudos, ar bent jau pasigerinti sau sąlygas. Pagrindinis veikėjas, išliekantis geru širdyje, bet nevengiantis pasinaugoti visomis įmanomomis aplinkybėmis, geros jos ar blogos bebūtų, - su tokiu veikėju nuobodu nebus.



"Vėjo vardas" man labai patiko. Nors knyga gana stora, man jos buvo per mažai. Kita vertus, tai tik pirmoji trilogijos dalis.

Lolitos istoriją žino bene kiekvienas. Jei ne visą, tai dalinai, net ir neskaitęs knygos ar nematęs filmo. Nusprendžiau ir aš paskaityti knygą, o tiksliau perskaityti Lolitos istoriją. Istoriją apie Lolitą. Nežinau,...

Lolitos istoriją žino bene kiekvienas. Jei ne visą, tai dalinai, net ir neskaitęs knygos ar nematęs filmo. Nusprendžiau ir aš paskaityti knygą, o tiksliau perskaityti Lolitos istoriją. Istoriją apie Lolitą. Nežinau, nežinau. Tai - pedofilo užrašėliai, kuris visiškai supranta, kad daro nesąmonę, ir kad tai baigsis, baigsis kažkada meilė nimfetei Lolita. Taip pat anotacijoje buvo parašyta, baigsis tragiškai, na sorry, tragedijos, neižvelgiau, nes liko gyvas ir Humbertas, ir Lolita. Taigi, kad jie išsiskirs, buvo aišku jau nuo pradžių.

8/10

Tai jau trečioji, mano skaityta šio autoriaus knyga. Kol kas lietuvių kalba daugiau ir nėra.
Patinka man šis autorius, oi patinka.
Pastaroji unikali tuo, kad...
Iki šiol visos skaitytos "dvasinio ugdymo" ar "dvasinio augimo"...

Tai jau trečioji, mano skaityta šio autoriaus knyga. Kol kas lietuvių kalba daugiau ir nėra.
Patinka man šis autorius, oi patinka.
Pastaroji unikali tuo, kad...
Iki šiol visos skaitytos "dvasinio ugdymo" ar "dvasinio augimo" knygos buna parašytos asmeninės istorijos, vadovėlio, mokomosios literatūros ar kažkaip panašiai pagrindu. Laurent Gounelle rašo viską tą patį grožinės literatūros pagrindu. Jei jau žmogus nėra toks sąmoningas ir nesuvokia kas parašyta tarp eilučių arba perkeltine prasme, jis perskaito kaip gerą romaną. Kas idomu šioje knygoje, kad paprastai žmogaus sąmoningumą ir dvasingumą keliančios knygos rašomos nuo blogiausios istorijos ar įvykio ir rutuliojama iki geriausio varainto, kaip žmogus išbrido iš duobės, išssikapstė, aks jam padėjo ir t.t. Čia vyksta viskas atvirkščiai. Pasaulietis įsikišo į indėnų kultūrą ir tą tobulą pasaulį, kuriame jie gyveno pradeda griauti iš keršto ir neapykantos. Kas įdomu, kad tas pasaulis, kurį nori pasaulietis sukurti pas indėnus, yra lygiai toks pat kokiame mes dabar ir gyvename. Kartais skaitydama net pradėdavau mervintis, kada pagaliau susivoks. Ir iš karto iš šalies pastebėdavau, kad dabar būtent tai mes ir turime. O galėtų būti ir kitaip. Tad dar kartą gavau patvirtinimą, kad viskas yra mūsų galvoje ir niekur kitur.

" Net jei esi visiškas skurdžius... turi neįtikėtiną turtą, nepaprastai vertingą turtą - gyvenimą. O gyvenimas, myli tuos, kurie myli, ir užmiršta tuos, kurie užmiršta mylėti."

Oficiali dalis: Robertas Lengdonas, Harvardo universiteto simbologijos profesorius, Italijoje įtraukiamas į šiurpų pasaulį, o jo įvykiai sukasi aplink vieną iš paslaptingiausių ir seniausių literatūros šedevrų Dantės...

Oficiali dalis: Robertas Lengdonas, Harvardo universiteto simbologijos profesorius, Italijoje įtraukiamas į šiurpų pasaulį, o jo įvykiai sukasi aplink vieną iš paslaptingiausių ir seniausių literatūros šedevrų Dantės "Pragarą".
Tokioje aplinkoje Lengdonas kovoja su gąsdinančiu priešininku ir bando išspręsti galvosūkį, kuris jį perkelia į klasikinio meno, slaptų koridorių ir mįslingo mokslo labirintą. Pasitelkęs Dantės niaurią epinę poemą Lengdonas skubiai ieško atsakymų ir stengiasi suvokti, kuo galima pasikliauti... kol pasaulis nespėjo pavirsti tikruoju pragaru.

Mano jausmai:
Gera skaityti šito rašytojo knygas. Apima šiltas jausmas, nors knygos ne apie meilę, ne apie žmonių santykius. Veiksmo sukūryje - įtemptas trileris, simboliai, sąmokslo teorijos, profesorius Lengdonas, detalūs meno kūrinių aprašymai. Viskas vietoje, apmąstyta, apsvarstyta, išdėliota, suklostyta, užklostyta, apkamšyta... Et, mano rašytojas...

Nesvarbu, kuri knyga gerenė, kuri silpnesnė, bet visos teigiamos, visos vertos dėmesio ir vietos knygų lentynoje.

Visas esu perskaičius. Tai pirmoje vietoje būtų "Prarastas simbolis", antroje vietoje būtų "Da Vinčio kodas", trečioje "Angelai ir demonai", ketvirtoje "Inferno", penktoje "Meteoritas", šeštoje "Skaitmeninė tvirtovė"...

Taigi paskutinė Dan Brown knyga nėra iš stipriaurių, bet ji nepeiktina ir tikrai nesugadins praleisto laiko, jei tik tas skaitytojas mėgsta tokio tipo knygas.

Įprastas Dan Brown rašymo stilius: simboliai, meno istorija, siužeto vingiai, situacijų supynimas, Robertas Lengdonas, graži protinga pagalbininkė, įstabus blogiukas. Taigi, šioje knygoje, kaip viskas taip ir likę, bet... kartu buvo įpinama daugiau veikėjų, kuriems lyg ir bandė rašytojas rasti ryškesnę vietą knygoje, bet kažkodėl man tai labiau priminė žaidimą ar, nežinau, pasakysiu juokais, dėl to, kad po to būtų lengviau pastatyti kino filmą. Ankstesnėse Dan Brown knygose viskas būdavo labai gerai apgalvota, o šioje, lyg bandyta daugiau įvelti veiksmo ar įtampos ir truputį nusižengta savo įprastam stiliui, tad apimė jausmas, kad kai kurios vietos tiesiog išspaustos, kad parašytos tiesiog dėl didesnio efekto, o ne todėl, kad taip natūraliai susidėliojo rašytojo galvoje. Vat, būtent šitas dalykas ir buvo keistas, nes juk mylim rašytojus už jų savitumą. Nesinorėtų, kad Dan Brown pataptų Sandra Brown ar kažkuom kitu.

Iš pradžių, visai mažai buvo aprašymų, mažai vietovės detalių... net tikrinausi kelis kartus ar tikrai skaitau Dan Brown parašytą knygą, nes kažkaip trūko jo mylimo stiliaus - pasakojimo, visko surišimo su simboliais, su paslaptimis, istorija...

Bet nieko, paskui rašytojas sugrįžo... ir net apgavo...

Bet kažin, kokia kita bus šio rašytojo knyga, nes... Žemėje jau vietos nebeliko...

Mefisto klubas - tai dar vienas garsios detektyvų rašytojos kūrinys. Jame pagrindinėms knygos veikėjoms tenka tirti itin žiauriai nužudytos merginos bylą. Jos namuose randami ant sienų nupiešti trys apversti kryžiai, kurie...

Mefisto klubas - tai dar vienas garsios detektyvų rašytojos kūrinys. Jame pagrindinėms knygos veikėjoms tenka tirti itin žiauriai nužudytos merginos bylą. Jos namuose randami ant sienų nupiešti trys apversti kryžiai, kurie dažniausiai yra aiškinami kaip satanizmo ženklai. Be to, randamas užrašytas lotyniškas posakis, kuris reiškia: "Aš nusidėjau". Bylos tyrimas detektyvus nuveda prie žmonių grupės, pasivadinusios "Mefisto klubu". Įdomu tai, kad klubo nariai ieško ir kovoja su blogiu, o tiksliau su jo apraiškomis - demonais. Aišku, žmogaus pasirinkimas - tikėti ar ne, bet ką daryti detektyvei, netikinčiai panašiais dalykais? Jei manote, kad kūrinyje yra fantastikos elementų - suklydote. Tai tiesiog puikus detektyvas, kuris įrodo, kad žmonės yra tas blogis, kurio reikia saugotis, o ne demonai - kurie nežinia ar egzistuoja.

Antrajame Salomėjos Nėries raštų tome radau tarybinio laikotarpio poetės kūrybą ir poetės verstus užsienio poetų eilėraščius. Iš tų dviejų žodžių "tarybinis laikotarpis" galima pasakyti vyraujančią šio tomo...

Antrajame Salomėjos Nėries raštų tome radau tarybinio laikotarpio poetės kūrybą ir poetės verstus užsienio poetų eilėraščius. Iš tų dviejų žodžių "tarybinis laikotarpis" galima pasakyti vyraujančią šio tomo eilėraščių temą - karas, ilgesys - namų, tėvynės, į karą išėjusių sūnų, brolių ir mylimųjų, širdį drąskančios netektys... Tikriausiai nerasime nei vieno lietuvio, kuris nežinotų "Grįšiu". Man asmeniškai, tai vienas iš gražiausių poetės eilėraščių. "Lakštingala negali nečiulbėti" persmelktas liūdesiu, bet kartu ir kupinas vilties eilėraštis. "Motulė" vienos mamos istorija, kaip neteko keturių mylimų sūnų karių, o juk tokių motulių buvo ne viena ir ne dvi... Šie eilėraščiai primena baisų Lietuvos laikotarpį, leidžia mums išgyventi tai, ką jautė to meto žmonės...

Salomėja Nėris viena iš žinomiausia visų laikų lietuvių poetė, kurią aš visad vadinau savo mėgstamiausia poete. Visi žinom garsiausius jos eilėraščius, bet mano tikslas buvo susipažinti su visa jos kūryba :) taigi...

Salomėja Nėris viena iš žinomiausia visų laikų lietuvių poetė, kurią aš visad vadinau savo mėgstamiausia poete. Visi žinom garsiausius jos eilėraščius, bet mano tikslas buvo susipažinti su visa jos kūryba :) taigi knygų turgelyje atradus Salomėjos Nėries raštus, griebiau visas tris dalis ir parsinešiau namo :) parsinešiau ir pasidėjau į lentyną :) juk tuo metu buvo svarbesnių skaitalų, po to vėl kiti, ir vėl, kol galiausiai nusprendžiau gana, veltui tos knygos nedulkės :) 2014 metais visos trys bus perskaitytos :) žinoma, pradėjau nuo pirmos dalies :) Šioje dalyje atspausdinti eilėraščiai iš rinkinių "Anksti rytą", "Pėdos smėlyje", "Per lūžtantį ledą" ir kt. kuriuose yra visiems puikiai žinomi eilėraščiai "Anksti rytą", "Diemedžiu žydėsiu", "Mūsų dienos kaip šventė" ir kt. bei poemos "Eglė Žalčių karalienė", "Našlaitė". Skaityti mėgstamą poeziją yra gera, bet mano tikslas buvo būtent tie mažiau žinomi eilėraščiai :) žinoma vieni patiko mažiau, kiti daugiau. Labiausiai paveikia tie eilėraščiai, kuriuose atrandi tai, ką gali pritaikyti ir sau, kaip pavyzdžiui, sielą labai suvirpinęs eilėraštis"Tėvelis miega", kadangi pati neseniai netekau savo tėtės. Džiaugiuosi įsigijusi šias knygas, kadangi bet kada galėsiu atsiversti jas ir pasimėgauti gera poezija.

Ši knyga - mano pirmoji pažintis su Murakamiu. Galiu pripažinti, itin sėkminga pažintis.

Anksčiau ne itin domėjausi šiuo autoriumi, tad nustebau, jog knyga manęs nenukėlė į tolimuosius rytus. Nors veiksmas ir vyksta...

Ši knyga - mano pirmoji pažintis su Murakamiu. Galiu pripažinti, itin sėkminga pažintis.

Anksčiau ne itin domėjausi šiuo autoriumi, tad nustebau, jog knyga manęs nenukėlė į tolimuosius rytus. Nors veiksmas ir vyksta Japonijoje, tačiau viskas knygoje taip vakarietiška ir tuo pačiu sava, tad į knygos siužetą įsitraukti dar lengviau.

Prisipažinsiu, paėmus knygą ir perskaičius keletą puslapių atrodė, kad tai knyga ne man, būtent tokia, kokių nemėgstu, tačiau paaiškėjo, kad klydau. Smarkiai. "Avies medžioklė" įtraukia savo paslaptingumu, keistu ir netikėtu siužetu, mintimis. Tai - nepaprastai keista knyga. Knyga apie ... avies medžioklę. Kitaip trumpai nepasakysi. Visgi, po visa šia keista, paslaptinga ir kartkartėmis labai nesuprantamai suregzta istorija, slypi užslėptos mintys, kurios priverčia gerokai susimąstyti ir pasukti galvą.

Jostein Gardner knygą "Sofijos pasaulis" gavau gimtadienio proga dar prieš keletą metų, bet tuos keletą metų ji dulkėjo lentynoje. Taip jau nutiko, kad šią knygą nė nesusimąsčiusi pasiėmiau su savimi vykdama ne kur nors...

Jostein Gardner knygą "Sofijos pasaulis" gavau gimtadienio proga dar prieš keletą metų, bet tuos keletą metų ji dulkėjo lentynoje. Taip jau nutiko, kad šią knygą nė nesusimąsčiusi pasiėmiau su savimi vykdama ne kur nors kitur, o į Norvegiją :) Kas žino šią knygą, žino, kad ji parašyta filosofijos mokytojo iš Norvegijos ir, žinoma, veiksmas taip pat vyksta Norvegijoje :) Jei būčiau šią knygą perskaičiusi prieš kelis metus, man būtų nieko nesakę vietovių pavadinimai, o dabar skaitydama šią knygą ir joje rasdama miestų pavadinimus, kurie šiai dienai man žinomi, stebiuosi, kodėl viskas taip susiklostė, kad aš perskaičiau šią knygą būtent pabuvojusi Norvegijoje :)

"Sofijos pasaulis" yra romanas apie filosofijos istoriją. Šiame romane, paprasta suprantama kalba pasakojama filosofijos istorija ir žymiausių filosofų mintys. Tai įdomus sprendimas supažindinti žmones su filosofija, nepateikiant vien sausos teorijos, o įpinant ją į gražų pasakojimą :) skaitytojas neapkaunamas vien faktais, į tarpus įterpiama jaunos merginos istorija, taip leidžiant skaitytojui atsipalaiduoti nuo istorinių filosofijos faktų :) Kadangi aš pati neretai mėgstu pasinerti į filosofinius apmąstymus, knyga man patiko :)