Įveikta dar viena Nobelio premija įvertinta knyga :) susidomėjau ja ne dėl įvertinimo, o dėl matyto filmo, kuris man labai patiko. Tai retas atvejis, kai filmas patinka labiau nei knyga... Papasakota istorija atrodo gana...

Įveikta dar viena Nobelio premija įvertinta knyga :) susidomėjau ja ne dėl įvertinimo, o dėl matyto filmo, kuris man labai patiko. Tai retas atvejis, kai filmas patinka labiau nei knyga... Papasakota istorija atrodo gana tikroviškai dėl puikiai perteikto istorinio laikotarpio - pilietinio karo Rusijoje ir bolševikų įsigalėjimo valdžioje. O šiame kontekste daktaro Živagos ir Laros meilė ir iš to išplaukiantys pasirinkimai. Filme šie du veikėjai ir privertė išgyventi visą istoriją, o knygoje man jie pasirodė pilkoki, labiau sudomino veikėjų antrosios pusės ir jų skausmai. Bet ši knyga man visų pirma siesis su Rusijos istorija, nes ją perskaičius labiau ją supranti.

Girdėjau daug gerų rekomendacijų apie šią knygą, bet likau nusivylus. Pradžia buvo įdomi ir daug žadanti. Bet atrodo, kad knygai įpusėjus, autoriaus stilius pasikeitė, veiksmas tapo labai ištęstas ir iki pat galo taip ir...

Girdėjau daug gerų rekomendacijų apie šią knygą, bet likau nusivylus. Pradžia buvo įdomi ir daug žadanti. Bet atrodo, kad knygai įpusėjus, autoriaus stilius pasikeitė, veiksmas tapo labai ištęstas ir iki pat galo taip ir nebeužsikabinau. O meilės istorija manęs visai nesužavėjo... Gal visgi autorius per ilgai užtruko rašydamas vieną kūrinį.

Prieš maždaug pusę metų mačiau knygos ekranizaciją, kuri labai patiko, paliko įspūdį. Turėčiau pasakyti, kad knyga tokio įspūdžio nepaliko, nors ganėtinai patiko. Šių dienų kontekste Rusijos revoliucijos įvykiai...

Prieš maždaug pusę metų mačiau knygos ekranizaciją, kuri labai patiko, paliko įspūdį. Turėčiau pasakyti, kad knyga tokio įspūdžio nepaliko, nors ganėtinai patiko. Šių dienų kontekste Rusijos revoliucijos įvykiai atrodė gana įdomiai. Gydytojas Jurijus Andrejevičius nori išvengti revoliucijos padarinių ir iššūkių, tačiau dėl savo profesijos buvo paimtas į partizanų nelaisvę, nes pastarųjų gydytojas žuvo. Mano nuomone, nuo to įvykio ir prasideda. Pirmoji knygos dalis visiškai nuobodi. Revoliucijos dėka jis atranda naują meilę - Larą. O tikrąją šeimą ir vaikus - praranda visam laikui. Kaip buvo sakoma Prancūzijoje - Revoliucija ryja savo vaikus.

Borisas Pasternakas už šį kūrinį gavo Nobelio literatūros premiją, (1958) tačiau buvo priverstas jos atsisakyti.

9/10

Kažkaip netenka susidurti su linksmais klasikiniais rusų rašytojais. Daug išgyvenusi tauta, gal dėl to ir liūdna. Šią mintį dar kartą patvirtino Boriso Pasternako romanas "Daktaras Živaga". Turbūt per daug tiesiai ir atvirai...

Kažkaip netenka susidurti su linksmais klasikiniais rusų rašytojais. Daug išgyvenusi tauta, gal dėl to ir liūdna. Šią mintį dar kartą patvirtino Boriso Pasternako romanas "Daktaras Živaga". Turbūt per daug tiesiai ir atvirai kalbanti knyga, nes Rusijoje nebuvo išleista. 1957 m. knyga pasirodė Italijoje, vėliau buvo verčiama į kitas kalbas. 1958 m. B. Pasternakui buvo paskirta Nobelio literatūros premija, kurią jis iš pradžių priėmė, bet dėl didelio komunistų partijos spaudimo, buvo priverstas atsisakyti. Liūdna tauta, nes kaip žinodamas tokius dalykus gali rašyti linksmai?



Romanas pasakoja apie gydytoją Jurijų Živagą, kuriam teko nelaimė išgyventi Rusijoje nuo 1905 m. revoliucijos iki maždaug II pasaulinio karo. Aprašoma mažai laimingo gyvenimo akimirkų. Vaikystėje mirusi motina, nusižudęs tėvas, vėliau nesibaigiančios klajonės, revoliucijų ir karų kovos, badas, ligos, šaltis. Daugybė veikėjų, supančių daktarą. Sunku net įsiminti visų vardus, tėvavardžius, meilius vardų sutrumpinimus, pavardes. Šie žmonės priartėja prie Jurijaus, palieka savo pėdsaką jo gyvenime, mintyse, širdyje ir vėl nutolsta. Atrodo, jog net nesistengdamas jis puikiai gyvena pagal principą - žmogus gimsta ir miršta vienas. Puslapiuose įvedami ir pradingsta veikėjai - mokslo draugai, giminaičiai, oficialios ir neoficialios žmonos, savi ir svetimi vaikai. Po kurio laiko supranti, kad neverta net bandyti visų atsiminti - juk pabaigoje gydytojas vistiek turėtų likti vienas.



Puslapiuose kinta Jurijaus ir daugybės kitų Rusijos gyventojų mąstymas. Pradžioje naujos idėjos atrodo gerai - laisvė, lygybė, visi jau nebe ponai, o draugai, bendrai siekiantys kažkur aukštai šviečiančių tikslų. Deja, realybė dažniausiai nuvilia. Žmonės per daug savanaudiški, per daug sudėtingi, kiekvieno poreikiai skirtingi ir neperprantami. Gražios idėjos pavirsta prievarta, per kraują brukamomis tiesomis. O juk, kaip sakoma, per prievartą mielas nebūsi... Pradžioje Jurijus dar bando pažadinti apsnūdusią liaudį, tačiau taip tik užsitraukia nemalonę. Kam patinka nepatogi tiesa? Yra taip, vadinasi taip ir turi būti, o klausinėjantys bei verčiantys galvoti tik kelia problemas.



Atrodo, kad Živaga praranda tikėjimą žmonėmis, geresnio gyvenimo galimybe, ateitimi. Ne kartą jis apleidžia savo darbą ir mokslus, ir kūrybą, ir sveikatą. Bando pakilti ir vėl krenta. Kartu su visa Rusija. Tačiau baigiama viltingai - draugai skaito Živagos eilėraščius ir jiems ima atrodyti, "kad toji dvasios laisvė jau atėjo, kad kaip sykis šį vakarą ateitis apsigyveno gatvėse, apačioje, po langais, kad jie patys įžengė į šią ateitį ir nuo šiolei joje gyvena."



Knyga skaitėsi sunkiai, veiksmas joje lėtas, jokių stulbinančių įvykių, neįtikėtinų nuotykių. Kaip ir tikrame gyvenime - lėtai keičiasi diena po dienos ir dauguma iš jų nieko naujo neatneša. Kasdienybė nusibosta, kartais plyksteli šventės, nelaukto svečio ar kelionės spindulys, o paskui vėl ta pati pilkuma. Tačiau nesigailiu, kad skaičiau. Naujas požiūris į savo tautos tragediją ir surastas atsakymas į klausimą, kodėl B. Pasternakas taip nepatiko vietinei valdžiai.

Tai romanas apie revoliuciją Rusijoje. Tačiau nerasime jame istorinių įvykių aprašymų ar vertinimų. Pagrindinis romano herojus daktaras Živaga priima revoliuciją kaip neišvengiamybę, kaip gamtos reiškinį, kurio tėkmės...

Tai romanas apie revoliuciją Rusijoje. Tačiau nerasime jame istorinių įvykių aprašymų ar vertinimų. Pagrindinis romano herojus daktaras Živaga priima revoliuciją kaip neišvengiamybę, kaip gamtos reiškinį, kurio tėkmės neįmanoma pakeisti. Tai "keistas" herojus - jis ,atrodo, neišraiškingas, bevalis. Bevalis ta prasme, kad mes nerasime jo pozicijos, nuomonės, įvykių vertinimo. Živagos vertinimas - jausminis. Jis giliai išjaučia įvykius, žavisi revoliucija, kaip skausminga, bet būtina chirurgine operacija. Pats jis jaučiasi lyg maža smiltelė, patekusi į sūkūrį. Aplinkybių verčiamas, patekęs pas partizanus, jis atlieka savo, gydytojo, misiją, kuri nuo senų laikų leidžia šios profesijos žmonėms būti neutraliems. Bet nepaisant daktaro nesikišimo, jis pergyvena dėl kitos , neigiamos, revoliucijos įvykių pusės - sulaužytų žmonių likimų, chaoso visoje šalyje, žiaurių susidorojimų. Juk abiejose barikadų pusėse tokie patys žmonės. Živagos požiūrį puikiai atspindi epizodas, kai daktaras priverstas dalyvauti mūšyje, kur jis sužeidžia (galvojo, kad nušovė) jaunuolį, pas kurį randa įsiūtą 90-ą psalmę, atseit , saugančią nuo sužeidimų. Tą pačią psalmę randa įsiūtą į drabužius ir pas nukautą raudonarmietį.

Didelis dėmesys romane skirtas gamtos vaizdams, bet peizažą mes irgi matome per daktaro Živagos jausmų prizmę. Gamta jam sukelia stiprius pergyvenimus, tai artina romaną prie poezijos. Ir iš viso šis romanas labai poetiškas, jame randi tiek jausmų, kad tai įtraukia ne menkiau nei poezijos skaitymas.

Visai kitoks kitas romano veikėjas - Antiponas- Strelnikovas. Jis aktyviai dalyvauja revoliucijos įvykiuose,važinėdamas su baudžiamuoju traukiniu po šalį ir žiauriai slopindamas pasipriešinimą. Tačiau ir jis negali paveikti įvykių tėkmės, ir jo likimas tragiškas - Strelnikovas žūsta nuo savo bendražygių kulkos.

Šiuos du romano herojus jungia moters, Laros, paveikslas. Ji myli juos abu, sugeba rasti teigiamų bruožų abiejų vyrų asmenybėse. Lara mato šių vyrų išskirtinumą - Strelnikovo valingumą, ištikimybę, pasiaukojimą idealams, Živagos - intelektualumą, teisingumo jausmą, sąžiningumą.

Perskaičiusi romaną nesužinojau nieko naujo apie istorinius įvykius, bet įvykiai nušvito naujoje, sudėtingų prieštaravimų šviesoje. Tai revoliucijos vaizdas per žmonių, pergyvenusių ją, jausmų, pergyvenimų, minčių prizmę.