"Tylioji mergaitė" - bene pirmoji iš iššūkio knygų, kurią skaityti buvo tikras iššūkis. Stora, virš 500 puslapių knyga, skaitėsi tikrai nelengvai. Net įpusėjus knygą nesijaučiau į ją nė kiek įsitraukus, atrodė...

"Tylioji mergaitė" - bene pirmoji iš iššūkio knygų, kurią skaityti buvo tikras iššūkis. Stora, virš 500 puslapių knyga, skaitėsi tikrai nelengvai. Net įpusėjus knygą nesijaučiau į ją nė kiek įsitraukus, atrodė kažkas trukdė panirti į ją bent kiek giliau nei paviršutiniškas skaitymas. Nepadėjo ir tai, jog autorius, atrodo, mėgsta naują skyrių pradėti įmesdamas skaitytoją į visiškai naują ir nesuprantamą vietą, kurioje pagrindinis knygos veikėjas kalbasi su visai nepažįstamais ir nežinomais veikėjais. Kai kurių jų reikšmė bei paskirtis išliko nesuprantama net ir pabaigus knygą, kartais kildavo klausimas "kas jis/ji?".

Liūdniausia, jog siužetas pakankamai įdomus. Nepaprasta klausa pasižymintis klounas Kasparas Kronė patiria neįprastų nutikimų. Šis klounas geba gerokai daugiau, nei nugirsti kas kalbama už durų. Jis gali atskirti, kokios emocijos yra užplūdusios pašnekovą, išgirsti, kur yra, kitame telefono laido gale esantis, žmogus, bei, pagal kambaryje vyraujantį skambesį, atpažinti, kas jame neseniai lankėsi. šie nepaprasti gabumi tikrai pasitarnauja Kasparui, kovojant su blogiu ir ieškant dingusių vaikų bei bėgnt nuo jį besijavenčios valdžios už nemokėtus mokesčius. Kasparas įsivelia į daug keistų įvykių, paaiškėja, jog jo klausa jam nepadėjo išsiaiškint, kas nuo jo slepiama bei suprast, jad viskas yra iš anksto suplanuota, nuspręsta ir susiję.

Visada galvoju, kad suprasti vieną ar kitą laiko tarpsnį, kai jame negyvenai, labai sudėtinga. Net jeigu jis ne toks ir tolimas, pavyzdžiui, sovietmetis. Jeigu empiriškai nečiupinėjai, nematei iš tėvų ir senelių prisiminimų...

Visada galvoju, kad suprasti vieną ar kitą laiko tarpsnį, kai jame negyvenai, labai sudėtinga. Net jeigu jis ne toks ir tolimas, pavyzdžiui, sovietmetis. Jeigu empiriškai nečiupinėjai, nematei iš tėvų ir senelių prisiminimų besiveržiančių kolūkių, didžiulių eilių prie parduotuvių dėl "deficitinių prekių" (pirmo būtinumo prekių), statomų "chruščiovkių", "blato", "švogerių krašto", "neskundimo", gariūninių džinsų antplūdžio ir t. t. Visą tai išgyvename tik prisiminimais, vaizdais iš filmų ir nuotraukų.

Todėl Venedikto Jerofejevo knyga "Maskva - Petuškai" buvo ne taip lengvai įkandama knyga, o kai kurios ironiškos frazės, referencijos taip ir likdavo sunkiai įveikiamos, kol nepradėdavai apie tai "guglintis". Ir pagaliau, pasirodęs necenzūruotas vertimas (pirmasis lietuviškai pasirodė dar 1992 m.), viską sustato į savo vietas, nestabdydamas ir neišcenzūruodamas ironiškų ir aštrių rašytojo sąmojų apie į sovietmetį. Manifestas laisvei.

O šiaip, svarstoma, kad knygoje daug autobiografinių detalių. V. Jerofejevas mirė nuo gerklų vėžio. Aprašydamas Veničkos mirties aplinkybes, jis konstatuoja: "Jie susmeigė ylą man tiesiai į gerklę..." (180 p.). Šiaip jau pats autorius yra savotiškas fenomenas ir kupinas paslapčių, kurias internete visai įdomu rankioti.

"Žiauriai gėrė! Visi dori Rusijos žmonės! Ir kodėl gėrė? - iš nevilties gėrė! Gėrė todėl, kad dori, kad nepajėgė palengvinti liaudies likimo! Liaudis duso skurde ir tamsybėje, imkit, paskaitykit Dmitrijų Pisarevą! Jis taip ir rašo: "Liaudis jautienos neįperka, o degtinė pigesnė už jautieną, todėl ir geria rusų mužikas, iš skurdo geria! Knygos nusipirkt jis negali, nes turguje - nei Gogolio, nei Belinskio, vien tik degtinė, ir monopolinė, ir visokia kitokia, ir pilstoma, ir išsinešti! Dėl to jis ir geria, iš savo tamsumo geria!" (90 p.).

Vieni šį kūrinį laiko vienu pirmųjų rusiško postmodernizmo apraiškų, kiti - alkoholiko minčių kratiniais, kur simbolius atskirti darosi vis sunkiau. Mūsų knygos herojus geria. Kiekviename skyriuje jis geria. Verčiant paskutinius knygos puslapius atskirti tam tikras aliuzijas, referencijas ir simbolius tampa pernelyg sudėtinga, todėl visas skaitymas savotiškas "nusigėrimas" - nuo lengvo gurkštelėjimo iki baltų arklių, kurie ima šmėžuoti knygos puslapiuose.

O ir pati herojaus kelionė primena Mėbijaus juostą - iki galutinio tikslo jis niekaip nenukeliauja. Paradoksalu, bet religijos kaip ir alkoholio čia daugybė. O galbūt šio dueto net ir daugiausia. Vien ko verti kokteilių pavadinimai (prasmės) ir jų receptai. Iš pirmo žvilgsnio apgaulingai paprasta, ši knyga savyje slepia daugybę kontekstų ir gilių apmąstymų apie tuometinę santvarką, jos piktžaizdes.

Audrius Ožalas teigė, kad "sunku pasakyti, ar galėjo tokia knyga gimti kitoje santvarkoje, ne tik Sovietų Sąjungoje. Regis, autorius kalba apie dalykus, kurie spaudžia sielą net ir dabar, santvarkai visiškai pasikeitus." Ir tai iš dalies atspindi dabartinę Rusijos situaciją.

O šiaip, vienas įdomesnių ir kurioziškų faktų apie knygą: vokiečiai pabandė pagal šią knygą pastatyti spektaklį. Viskas baigėsi tuo, kad visi prisigėrė. Tokį "spektaklį" gali suvaidinti tik rusai.

http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/vokieciu-aktoriai-prisigere-spektaklyje-maskva-petuskai-66260/

Ši Dostojevskio knyga nepaliko didelio įspūdžio. Peršasi išvada, kad tai nėra geriausias jo kūrinys (ar nėra geriausias tarybinių laikų vertimas). Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą, nes...

Ši Dostojevskio knyga nepaliko didelio įspūdžio. Peršasi išvada, kad tai nėra geriausias jo kūrinys (ar nėra geriausias tarybinių laikų vertimas). Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą, nes turi "idėją", tačiau skaitant knygą taip ir neaišku apie ką ji - apie idėją ar apie XIX a. gyvenimo aktualijas (azartiniai lošimai, persipynusios meilės istorijos, ligos). Galų gale, pačioje knygos pabaigoje išaiškėja, kad visas pasakojimas ir buvo apie "idėją", tačiau skaitant norėjosi, kad tai būtų aišku. Tiesa, pats turinys, rašymo stilius įtraukė. Nors ir skaičiau ne apie tai, ko tikėjausi, nuobodu nebuvo.

Ši knyga - puikus fantastikos ir romantikos derinys. Siužetas labai įtraukiantis, nes pradėjus skaityti, sunku nuo knygos atsiplėšti.. Autorė meistriškai perteikia sunkų ateities žmonių gyvenimą ir kartais žiaurius...

Ši knyga - puikus fantastikos ir romantikos derinys. Siužetas labai įtraukiantis, nes pradėjus skaityti, sunku nuo knygos atsiplėšti.. Autorė meistriškai perteikia sunkų ateities žmonių gyvenimą ir kartais žiaurius išgyvenimo momentus.

Vertinu 9/10

Taigi toliau vykdau sau duotą pažadą ir mano rankose vėl lietuvių rašytojos kūrinys. Paimti šią knygą būtent dabar į rankas paskatino ir tai, jog įsigijau bilietus į Kauno dramos teatro spektaklį "Gentis", kuris...

Taigi toliau vykdau sau duotą pažadą ir mano rankose vėl lietuvių rašytojos kūrinys. Paimti šią knygą būtent dabar į rankas paskatino ir tai, jog įsigijau bilietus į Kauno dramos teatro spektaklį "Gentis", kuris pastatytas remiantis knygos motyvais, taigi prieš eidama į spektaklį, norėjau būtinai perskaityti pačią knygą. Beje, spektaklis man labai labai patiko.

Knygoje vaizduojamas Šimonių giminės likimas. Pasakojimas apima platų laikotarpį, nuo XVIII a. pradžios iki XIX a. pabaigos, kartu atskleidžiamas ir Mažosios Lietuvos likimas, istoriniai įvykiai: maras, vokiečių pastangos sunaikinti lietuvybę, svetimos kultūros veržimasis į būrų gyvenimą. Šimonių gyvenimai klostosi tragiškai: vieni miršta nuo vokiečių rankos, kiti nuo maro, treti - nuo ligų, dar kiti atsiduria kalėjime... Per negailestingus likimo vingius vedantis rašytojos tonas švelniai graudus, liūdnai ir poetiškai banguojantis. Meistriškai įpinami ir Aukštujų gamtos aprašymai.

Nežinau kaip Jūs, bet aš skaitydama knygas, kuriose aprašomi skaudūs žmonių gyvenimo įvykiai, visada pagalvoju, ar biografiniais faktais paremtas romanas, ar ne. Jei neminima, jog knyga paremta tikrais įvykiais/biografija, lengviau visus sunkius įvykius "nurašyti" autoriaus fantazijai. Žinodama, jog šis romanas turi autobiografinių motyvų, Rožės Šimonytės gyvenimo linija artima pačiai rašytojai, graudulio ir išgyvenimo dėl romano herojų likimų neišvengiau... O pamatytas spektaklis įspūdžius tik sustiprino.

"Kovose dėl Lietuvos II " tai buvusio Lietuvos kariuominės generolo S.Raštikio išpažinties antroji dalis. Šioje dalyje pasakojama tolimėsnė jo gyvenimo istorija, kurioje vaizdingai ir įdomiai aprašyta vokiečių okupacija,...

"Kovose dėl Lietuvos II " tai buvusio Lietuvos kariuominės generolo S.Raštikio išpažinties antroji dalis. Šioje dalyje pasakojama tolimėsnė jo gyvenimo istorija, kurioje vaizdingai ir įdomiai aprašyta vokiečių okupacija, trėmimai į Sibirą, baisūs lietuvių tautos istorijos posūkiai ir tragedijos.

Ši knyga Lietuvos istoriją parteikia vieno įvykius išgyvenusio asmens akimis. Todėl į viską galima pažvelgti iš kitos pusės, išgirsti gyvus liūdijimus apie lietuvos istoriją ir istorines asmenybes.

Ši knyga skatina patriotinius jausmus ir meilę tėvynei, nesvarbu kas benutiktų. Ši knyga puiki motyvacinė priemonė, kuriems pritrūksta argumentų, kodėl reikia mylėti tėvynę ir ją saugoti. Todėl verta paskaityti ne tik patriotams ar besidomintiems Lietuvos istorija, bet ir meilę tėvynei praradusiems žmonėms.

"Rūko nesugadinti, nes sugadinti dėl nieko nebesijaudina, o tada nėra ko ir rūkyti."

Knyga pasakoja apie Ersi - vienišą mamą, auginančią sūnų Bertoldą. Ji susitikinėja su dailininku Hariu, o vieną dieną sutinka savo...

"Rūko nesugadinti, nes sugadinti dėl nieko nebesijaudina, o tada nėra ko ir rūkyti."

Knyga pasakoja apie Ersi - vienišą mamą, auginančią sūnų Bertoldą. Ji susitikinėja su dailininku Hariu, o vieną dieną sutinka savo sūnaus tėvą (irgi) Bertoldą. Pastarojo žmoną yra įsimylėjęs jau minėtasis Haris. Taigi, štai toks meilės keturkampis šioje knygoje vyrauja.

Nieko ypatingo, sakysite. Ir neneigsiu: siužetas nėra kažkuo išskirtinis, tačiau tikriausiai kaip ir daugeliui, man pasirodė įdomus pats siužeto pateikimas. Kadangi apimtis nedidelė, tai ilgų aprašymų čia nebus, daugiausia - dialogai ir vienas kitas pamąstymas. Šmaikštumo, įvairiausių gyvenimiškų pastebėjimų, kurie, rodos, tokie teisingi, bet kol neįvardinti, tol retai pastebimi knygoje pakankamai, net ir ironijos - ir tos čia yra. Autorė nėra nė vieno personažo pusėje, nė vienam iš jų nesiseka labiau ar mažiau, kiekvienas jų savaip kenčia, jaučiasi nemylimi ar vieniši.

O labiausiai intriguoja kiekvieno skyriaus pabaigoje esantis klausimas savirefleksijai. Yra net ir vietos, paliktos atsakymo užrašymui. Kad ir nerašiau, bet ties vienu kitu klausimu ir apsistodavau ar susimąstydavau, kaip atsakyčiau. Ir įdomu, kaip į juos atsakytų kiti.

Jei siužetas , kaip jau dabar jaučiu, pasimirš pakankamai greitai, bent jau klausimų idėją prisiminsiu dar ilgai.

Tik dabar supratau, kad pernai jo Užkeiktą miestą skaičiau. Tai ten gal neblogai visai, bet su šita tai jau turėjau vargo... Iš principo - depresija. Pats romanas ir visi trumpučiai parašyti 1977 m. Vėlesniuose jau atsiranda...

Tik dabar supratau, kad pernai jo Užkeiktą miestą skaičiau. Tai ten gal neblogai visai, bet su šita tai jau turėjau vargo... Iš principo - depresija. Pats romanas ir visi trumpučiai parašyti 1977 m. Vėlesniuose jau atsiranda įvairovės, kitokių spalvų. Iki tol - depresija. Tai ir murkdžiaus joje. Gan gerai buvo skaityti, kai pačiam nuotaikos nebūdavo. Paskui dar pasiguglinau, apie autorių daugiau pasiskaičiau. Kūrėjas. Daug visko nuveikęs per gyvenimą. Nors realiai kaip su Kondrotu nebuvo. Pastarasis turi ir panašumo į Marquezą, bet ir profesionalumo gal daugiau jaučiasi. O su Lankausku nykoka buvo. Gavau kelis svarbius dalykus, bet nykoka.

Niekas taip neslegia kaip tuštuma...