Ši knyga nuskambėjo kaip pasaulinis bestseleris. Ji buvo nominuota kaip geriausia 2012 metų knyga. Įdomu kodėl?

Istorija prasideda gana romantiškai, sutuoktiniams išaušo penktųjų santuokos metinių rytas. Nikas keliasi iš...

Ši knyga nuskambėjo kaip pasaulinis bestseleris. Ji buvo nominuota kaip geriausia 2012 metų knyga. Įdomu kodėl?

Istorija prasideda gana romantiškai, sutuoktiniams išaušo penktųjų santuokos metinių rytas. Nikas keliasi iš lovos, Eimė virtuvėje ruošia pusryčius. Vėliau Nikas išvažiuoja į barą ir netikėtai sulaukia iš kaimyno skambučio, kad jo namų durys atlopotos, o ant lauke tupi jų naminė katytė. Grižęs jis labai nustemba ir išsigąsta. Svetainėje išvartyti daiktai, baldai, paliktas įjungtas lygintuvas, o žmonos nėra. Eimės dingimas pakeičia visą jo gyvenimą aukštyn kojom.

Šiame trileryje daug netikėtų detalių, veiksmo, įtampos. Istorija dalinama į dalis. Pirmiausia konstatuojama digimo faktas, aiškinamasi aplinkybės. Kitoje dalyje rašoma iš herojų pusės, kai analizuojami sutuoktinių santykiai, pašlijęs bendras gyvenimas, visa tai atskliedžiama remiantis Eimės ir Niko bendro gyvenimo prisiminimais. Trečioje dalyje aiškinamasi dingimo detalės, kurios yra iš tikrųjų labai netikėtos, stebinančios ir labai įtraukiančios. Šių detalių dėka mes geriau pažįstame ir Niką su Eime. Ir tuomet supranti, kad ne viskas gyvenime yra taip, kaip mes matome. Didžiulis įvykių sukūrys, detalių gausumas, įvykių planavimas ir aprašymas iki smulkmenėlės man priminė matytus amerikiečių detektyvinius serialus. Regis realiame gyvenime taip būti negalėtų.. Ir galiausiai pabaiga.. Kokia ji? Netikėta. Ir man asmeniškai neišbaigta.

Aprašyta istorija dažnai girdima realiame gyvenime. Jauna, naivi mergaitė iš kaimo glūdumos išvažiuoja dirbti į užsienį. Koks tai darbas mes žinome, o ji ne. Papasakota istorija šiurpina savo žiaurumu. Pasakojime labai...

Aprašyta istorija dažnai girdima realiame gyvenime. Jauna, naivi mergaitė iš kaimo glūdumos išvažiuoja dirbti į užsienį. Koks tai darbas mes žinome, o ji ne. Papasakota istorija šiurpina savo žiaurumu. Pasakojime labai taikliai ir tiksliai aprašytas bado jausmas, vienatvė, šaltis, baimė, skausmas. Skaitydama lengvai visai tai įsivaizduodavau ir vos ne pati tą pajausdavau. Gražiai aprašomi ir geri dalykai - prisiminimai apie tėtį, vaikystė, įsivaizduojami pokalbiai su jau mirusiu tėčiu.

Vis mąstydavau, nejaugi galima būti tokia naivia, neišmanančia ir tiek daug nežinančia? Kokioj kaimo glūdumoj reikia gyventi, kad nežinotum kas yra mobilusis telefonas, ausinukas ir pan. O juk veikmas vyksta 21 -ame amžiuje! Technologijos stipriai pažengusios į priekį. Pagrindinės herojės Dortės namai atvaizduojami lyg senovėje. Gal autorė rašydama apie Lietuvą įsivaizdavo, jog tai atsilikusi šalis? Ar čia tik Dortės šeima yra atsilikusi ir gyvenanti ne šiuolaikinį gyvenimą? Kodėl motina tiesiog negali pasikalbėti su dukromis? Kodėl pokalbis eina tik per maldas? Jų šeima vaizduojama lyg kokių laukinukių. Mažai bendraujančios, tylios, vargšės, kurios gyvena juodam skurde, bet nežino kaip suktis iš padėties. Sesers Veros personažas man pasirodė išvis neigiamas. Ji nuolat pikta.

Ir vis mąstau ar patiko man ši knyga, ar skaityčiau ją dar kartą? Turbūt, kad ne. Mano išrankiam skoniui ir šikart knyga pasirodė sausoka.

"Jei žmonės būtų lietus, tai aš būčiau dulksna, o ji - uraganas"

Knyga asmeniškai labai patiko, nes iš šio autoriaus kūriniai yra nuostabūs. Kūrinyje yra daugybė gerų citatų, pamąstymų apie gyvenimą, skausmą,...

"Jei žmonės būtų lietus, tai aš būčiau dulksna, o ji - uraganas"

Knyga asmeniškai labai patiko, nes iš šio autoriaus kūriniai yra nuostabūs. Kūrinyje yra daugybė gerų citatų, pamąstymų apie gyvenimą, skausmą, meilę, jaunystę. TOBULA!

Kas geriausia yra apie šią knygą, tai, kad joje nėra pilstoma iš tuščio į kiaurą, nėra kažkokių dirbtinių, netikroviškų veikėjų, istorija labai įtikinanti.

Man labai gaila, kad knygoje yra pasakoma tiek daug, o aš galiu pasakyti tiek mažai, nes tikriausiai apie šedevrus ir nereikia daug šnekėti, tiesiog kiekvienas, kas yra skaitęs šią knygą žino, kad ši istorija liks jų širdyje amžinai.

Iškeliauju į kraštą, vadinamą Naujuoju Pietų Velsu, ištekėti už vyro, kurio nesu mačiusi, galvojo ji.

Šis pirmasis knygos aprašymo sakinys pasirodė labai girdėtas kitų knygų aprašymuose. Tačiau skaitant aprašymą...

Iškeliauju į kraštą, vadinamą Naujuoju Pietų Velsu, ištekėti už vyro, kurio nesu mačiusi, galvojo ji.

Šis pirmasis knygos aprašymo sakinys pasirodė labai girdėtas kitų knygų aprašymuose. Tačiau skaitant aprašymą darėsi vis įdomiau.

Jaunutė mergina gobšuolio tėvo priversta tekėti už nepažįstamo vyro svetimoj šalyje. Patyrusi du sunkius gimdymus, vyro nesupratingumą, su vyro meiluže tampa geriausiomis draugėmis. Likimo ironija: viena dukra ypač protinga ir gabi, kita protiškai atsilikusi. Aleksandras nuolat išvykęs, nepripažįstantis savo kaltės. Elizabetė nors ir myli savo vaikus, tačiau mamos pareigų visiškai nemoka ar nenori atlikti. Tėvų pareigos paliekamos tarnaitėms.

Floberas pasakoja neištikimybės istoriją ir pateikia ją kaip banalų bei primityvų pasakojimą primityvaus provincijos smulkiųjų buržua pasaulio, kuriame jis pats gyvena. Ema Bovari, pasmerkta nuobodžių vedybų, ilgisi...

Floberas pasakoja neištikimybės istoriją ir pateikia ją kaip banalų bei primityvų pasakojimą primityvaus provincijos smulkiųjų buržua pasaulio, kuriame jis pats gyvena. Ema Bovari, pasmerkta nuobodžių vedybų, ilgisi stiprių ir spalvinų emocijų, randamų vienas po kito ryjamuose meilės romanuose. Romanai paskatina ją vaikytis tuščių meilės iliuzijų, kas veda prie neištikimybės. Ema vaikšto apsipirkti ir įvairiausius daiktus bando priversti patenkinti jos poreikius, tačiau viskuo nusivylusi, paskendusi skolose ir neviltyje ji galiausiai nusižudo.

Pagrindinė knygos herojės elegsys man sukėlė gailestį. Jos elegsio nepateisnu ir nejaučiu jokio gailesčio. Labiausiai pagailo jos vyro ir dukrelės. Ypatinga jos. Nors knygoje labai mažai skirta jai dėmesio. Per mažai atskleistas motinos ir dukros ryšys. Mano nuomone, Ema ne tik savanaudė, bet ir dvasiškai silpna asmenybė.

" - O betgi visų liūdniausia - tai vilktis per gyvenimą beprasmiškai, kaip aš velkuosi, ar ne tiesa? Jei dar mūsų kančios neštų kam nors naudą, galėtume bent ramintis, sakydami, jog aukojamės!"

Ponia Bovari nepasiaukojo, jos kančios niekam nieko gero neatnešė. Jos mirtis ne auka, o silpnybės požymis. Ji pasirinko lengviasią kelią iš visų - savižudybę. Ji nekovojo dėl savęs, dėl dukters, dėl vyro. Ji savyje palaidojo moterišką kovingumą, palaidojo savo vidinę laukinę moterį. Ji leidosi, kad gyvenimas ją parklupdytų, ir ji nesugebėjo rasti atspirties taško įveikti savo finansiniams sunkumams.

Pradėjusi skaityti, džiūgavau - valio, Irvingas ir vėl puikiai rašo apie gyvenimą, tik savom, "irvingiškom" priemonėm, kurias kai kas vadina "iškrypusiomis" (iki šiol skaičiau "Sidro namų taisyklės" ir "Pasaulis pagal...

Pradėjusi skaityti, džiūgavau - valio, Irvingas ir vėl puikiai rašo apie gyvenimą, tik savom, "irvingiškom" priemonėm, kurias kai kas vadina "iškrypusiomis" (iki šiol skaičiau "Sidro namų taisyklės" ir "Pasaulis pagal Garpą", pastaroji tikrai mane sužavėjo, patiko ir pirmoji). Tačiau pasibaigus skyriui apie Rutos vaikystę, pasibaigė ir mano entuziazmas. Skaitydama toliau, pradėjau nesuprasti, kam skirtos kai kurios scenos, ir ką šia knyga autorius norėjo pasakyti apskritai... Sunku buvo susitaikyti ir su Rutos mamos nesugebėjimu mylėti dukters po pirmųjų vaikų netekimo...Vis bandžiau ją suprasti, pateisinti, bet sunkiai man pavyko...Pabaigus skaityti knygą, galiu teigti, jog tai knyga apie meilę - meilę vaikams, begalinį skausmą jų netekus. Meilę vyresnei moteriai.

Antrą kartą knygos neskaityčiau.

"Pasikalbėkime apie Keviną" - knygos pavadinimas paprastas, lengvas, tarsi motinos nedidelis priekaištas sūnaus tėvui, kad reikia pasikalbėti, ką tavo sūnus iškrėtė svetainėje: jis spalvotomis kreidutėmis nudažė vienos...

"Pasikalbėkime apie Keviną" - knygos pavadinimas paprastas, lengvas, tarsi motinos nedidelis priekaištas sūnaus tėvui, kad reikia pasikalbėti, ką tavo sūnus iškrėtė svetainėje: jis spalvotomis kreidutėmis nudažė vienos sienos tapetus ar vandens šautuvu aplaistė sesutę. Net mintis nebuvo atėjusi, kad šis pokalbis gali pakrypti į tai, kad reikia pasikalbėti su vaiko tėvu, kodėl Kevinas, sulaukęs šešerių, o vis dar turi nešioti sauskelnes, kodėl Kevinas sesutei išplikė akį (ji turi nešioti pakaitalą iš stiklo), kodėl Kevinas "užsispyrė patraukti dėmesį, net jei tam prireikė pasinaudoti 9 žmonių nužudymu".

Kaip man sekėsi skaityti šį kontraversišką, daugelį nutylimų ir nepatogių temų nagrinėjantį romaną? Sunku buvo sekti pagrindinės herojės Evos laiškus (romanas parašytas laiškų forma: Eva rašė savo vyrui ir pasakojo kaip vyko įvykiai, kokie vyravo jausmai, kokia galėtų būti visko priežastis jos akimis). Laiškai apipinti daugybę smulkmenų, tema nukrypsta į antraeilius dalykus, istorija susipina su kita istorija. Man jautėsi apsunkimas, noras išgryninti siužetą, atsisakyti papildomų smulkių detalių. Taip pat pati istorija yra labai sunki, skaudi, tad kartais būdavo sunku prisiversti paimti knygą į rankas. Aš net įpusėjus knygą galvojau ją padėti į šoną. Tada bandžiau žiūrėti filmą, tačiau jį išjungiau po pusvalandžio. Susikaupiau ir paėmiau vėl knygą. Likus maždaug pusantro šimto puslapio iki pabaigos - istorija įtraukė ir nepaleido. Tad prireikė trijų šimtų puslapių, kol ją prisijaukinau, ėmiau nebesipiktinti Kevinu, o tiesiog iš šono stebėjau Evos šeimos gyvenimą.

Pirmas žvilgsnis į labai laimingą kelionės vadovus rašančios Evos šeimą, tiksliau ją ir jos vyrą. Apie vaikus negalvojanti sėkminga moteris sunkiai, bet vis dėl to, pasiryžta pastoti ir tik pastojusi supranta, kad nėra pasiruošusi motinystei: "subrendusi, laimingai ištekėjusi, beveik 37 metų motina sužino, kad laukiasi, ir kone nualpsta iš siaubo, bet tokią reakciją nuslepia nuo besidžiaugiančio vyro po dailia languota suknele". Skaitytoja, t.y. aš, imu burnoti, kad moteris neturi jokios mažos kibirkšties dėl kūdikio laukimo ar "apdovanota stebuklu, ji burnoja, kad reikia atsisakyti taurės vyno ar išsiplečia kojų venos", ar "užuot giliai širdyje mokiusis suvokti, ką iš tikrųjų reiškia mūsų kūdikis, ji verčiau suka galvą, ar laukiamas kūdikis yra jos".

Po devynių mėnesių ir kelių užvilktų savaičių gimsta Kevinas, kuris nuo pat pirmos dienos yra viskam apatiškas, triukšmingas, nekantrus, moka spekuliuoti, žino, kokius spaudyti mygtukus, kad motiną išvestų iš kantrybės, o savo tėvą gerbia, klauso, tačiau greit paaiškėja, kad tėvas mylimas tik dėl mamos paerzinimo. Evos norai suprantami: ji buvo "normali motina, normaliai motiniškai šilta, kuri normaliai rūpinosi išauginti normalų vaiką". Atrodo, kad mažasis monstras Kevinas buvo kažkuo užkeiktas: "kai bučiuodavau jam kaktą, jis nubraukdavo jos ranką. Kai šukuodavau plaukus, jis ranka liepdavo man pasitraukti ir susiveldavo garbanas. Kai apkabindavau jį, jis šaltai prieštaraudavo, nes jam esą skauda ranką".

Istorija pasakojama Evos akimis. Tačiau ir kiti veikėjai nėra pamirštami, jų portretai detalizuoti. Šeimos tėvas nebesuteikia tiek dėmesio savo žmonai, kaip anksčiau: "ji labiausiai liūdėjo dėl to, kad niekada netroškai tokio pat kokybiškai praleisto laiko su savo žmona. Nėra ko čia sukti ratais. Aš pavydėjau. Ir jaučiausi vieniša". Tad Eva nusprendžia vyrui įrodyti, kad Kevinas yra blogis, o ne ji bloga motina: paslapčia pasiryžta antrą kartą pastoti. Ir gimsta labai tyli, graži, maža, kantri, visko bijanti mergaitė, kurios brolis nekenčia. Eva pasiekė savo: įrodė, kad jų sūnui kažkas ne taip, tik gaila, jog nebuvo rimtai į tai pasižiūrėta.

Didelis gyvenimo lūžis yra Kevino nusikaltimas mokykloje. Jis net savo bendraklasius išžudė kiek kitaip, nei kiti žudę jauni amerikiečiai. Ne viskas knygoje taip aišku ir skaidru, autorė paliko ir kelias svarbias smulkmenas istorijos galui, kai skaitytojas tiesiog gali likti sukrėstas nuo įvykių pasisukimo kampo. O dar tos Kevino akys! Atrodo, kad jos taip smerkiamai, veriančiai į savo motiną (o kartu ir į tave, visuomenę) vis žiūri ir padėjus knygą į šoną.

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 472

Leidykla: Alma littera

Vertė: Gabrielė Gailiūtė

Perskaityta: 2014-05-22

Vertinimas: 3/5

Nusprendžiau perskaityti šią knygą, kai Lietuvos skaitytojų buvo pripažinta geriausia verstine 2010 metų knyga. Vis ketinau ją paskaityti, ir galiausiai vieną kartą ją nusipirkau.

Anotacija tarsi žadėjo detektyvą,...

Nusprendžiau perskaityti šią knygą, kai Lietuvos skaitytojų buvo pripažinta geriausia verstine 2010 metų knyga. Vis ketinau ją paskaityti, ir galiausiai vieną kartą ją nusipirkau.

Anotacija tarsi žadėjo detektyvą, persipynusius žmonių likimus ir įdomią istoriją, vykusią pirmojo pasaulinio karo metais mažame miestelyje, ir nors ką žadėjo, tą ir davė, bendro įspūdžio romanas nepaliko. Viskas prasideda kaip įdomi detektyvinė istorija, tačiau rašytojo bandymai sukurti labai detalius veikėjų portretus priveda prie to, jog pagrindinė istorija nustumiama į šalį. Ne kartą pagavau save norintį, kad greičiau baigtųsi veikėjų detalizavimai ir vėl būtų sugrįžta prie pagrindinės istorijos. Nepaisant to, turiu pripažinti, kad personažai sukurti išties puikiai, apgalvotai, jų paveiksluose nėra nieko nelogiška, juos labai lengva pajusti, ir mano pabumbėjimas, kad per daug dėmesio skirta veikėjų portretams yra tik mano paties problema ;) Tai viena iš knygų, kuri tinka daugeliui skaitytojų, nes turi: a.) įdomią istoriją, b.) stiprius personažus, c.) gerą rašymo stilių. Knyga galėtų būti potenciali dovana knygas mėgstantiems žmonėms.

P.S. Knyga labai skoningai išleista, vyrauja minimalizmas. Knygų viršeliai dažniau nei visokios recenzijos ir žmonių atsiliepimai skatina mane paimti knygą į rankas pavartyti. Nors negaliu skųstis, kad Lietuvos leidyklos leidžia neskoningai apipavidalintas knygas, norėtųsi, kad tokių kaip "Pilkosios sielos" būtų daugiau.

Aš nesu Dina. Ir net nenorėčiau ja būti. Tačiau be galo džiaugiuosi ją pažinusi. Ir kuo Dina Grenelv, Reinsneso dvaro šeimininkė, pradžiugino, nuliūdino ar nustebino?

Jei kalbėtume apskritai apie knygą, tai pasakyčiau...

Aš nesu Dina. Ir net nenorėčiau ja būti. Tačiau be galo džiaugiuosi ją pažinusi. Ir kuo Dina Grenelv, Reinsneso dvaro šeimininkė, pradžiugino, nuliūdino ar nustebino?

Jei kalbėtume apskritai apie knygą, tai pasakyčiau taip: ši knyga išties verta būti XX amžiaus aukso lobyne, nes skaitytoją supažindina su žemiausiais žmogaus instinktais (Dinos "pomėgis naikinti" žmones), kitokia žmogaus psichika (Dinos bendravimas su mirusiaisiais) bet kartu ir primena, jog meilė yra ne tik kurianti, bet ir griaunanti jėga (Dina myli taip karštai, jog ryžtasi mylimąjį "pasilikti" sau amžiams).

Jei kalbėtume tik apie Diną, džiugino jos drąsa, ryžtas, siekis laužyti nusistovėjusią tvarką, papročius (mylisi su tarnu, kai tuo pat metu jos vyras laidojamas, ji jodinėja kaip vyras, plaukia laivu be palydovo, rūko papirosus, kas anuomet moterims buvo užginta, nebijo bet kuriam sutiktajam į akis išrėžti tai, ką galvoja).

Liūdino pernelyg šalti jausmai sūnui Benjaminui. Pati iš tėvo nepatyrusi meilės, tikriausiai iš pastarojo nesąmoningai ir perėmė panašų vaikų auklėjimo modelį. Neabejoju, jog tas šaltumas ir atsainumas vaiko atžvilgiu, vėliau atsigręš prieš ją pačią ir žinoma, turės neabejotinų pasekmių paties vaiko psichikai (tuo netrukus tikiuosi įsitikinti skaitydama Dino knygos tęsinį "Laimės sūnus").

Nustebino Dinos asmenybės prieštaringumai: myli, bet neprisileidžia per daug arti, myli taip, jog dėl to gali nužudyti, bendravimas su mirusiaisiais jai kasdienybė ir reikiamybė.

Keletas įdomesnių minčių:

Apie gyvenimo prasmę - Žmonės. Atsiradę iš dumblo. Vėl taps dumblu. Nugyvena amžių. Ir nuskęsta purve. (psl. 416).

Apie galimybė draugę pasiųsti anapilin: Julija galima pasitikėti. Jos akyse gyvena mirtis. <...> Ji nori, kad aš jai parodyčiau Gertrūdą. Bet dar ne laikas, Dar ne. (p. 379)

Nuostabi skaitymo ir gyvenimo paralelė: "Kiekvieną dieną ji [senutė Karena] skaitydavo po tris valandas. Laikraščius, knygas, senus ir naujus laiškus. Ji sakė, jog senatvėje esą svarbu neleisti dvasiai užsnūsti". (psl. 288).

Taigi, mielieji ir mielosios, skaitykite ir neleiskite savo dvasiai užsnūsti!

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Ji nėra iš tų, kurios lentynoje būtų ilgai laukę savo eilės. Tiesą sakant, lentynoje jos niekada ir nebuvo - skaičiau per "Kindle" elektroninę versiją. Edith Wharton knygoms jau...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Ji nėra iš tų, kurios lentynoje būtų ilgai laukę savo eilės. Tiesą sakant, lentynoje jos niekada ir nebuvo - skaičiau per "Kindle" elektroninę versiją. Edith Wharton knygoms jau negalioja autorinių teisių apsauga, taigi jas galima legaliai nemokamai parsisiųsti, pavyzdžiui, iš "Project Gutenberg" (www.gutenberg.org).

Šią knygą į "iššūkį" įtraukiau todėl, kad jau seniai norėjau perskaityti kokią nors Edith Wharton knygą. Pasirinkau "Nekaltybės amžių", nes tai vienas garsiausių jos kūrinių. 1921 metais jis gavo Pulitzerio premiją - pirmasis moters parašytas romanas, apdovanotas šiuo prizu (informacija iš "visažinės" Vikipedijos).

Knygoje aprašomas 1870-ųjų Niujorko aukštuomenės gyvenimas. Nuobodokas, tiesą sakant (ne kūrinys, o gyvenimas). Daug taisyklių, etiketo normų, visas gyvenimas "sustyguotas", sudėliotas iš anksto. Pabandysi nukrypti nuo tų normų - būsi nesuprastas (geriausiu atveju), apkalbėtas (už akių), pasmerktas (priklausomai nuo nukrypimo lygio) ar net "išmestas" iš "išrinktųjų rato".

Newland Archer, vienos turtingųjų aukštuomenės šeimų atstovas, ruošiasi vestuvėms su May Welland. Tuo metu į Niujorką iš Europos grįžta May pusseserė grafienė Ellen Olenska. Skandalų skandalas - Ellen pabėgo nuo savo vyro. Negana to, dar nori skyrybų - išvis negirdėtas dalykas! Nuo skyrybų ją šeima šiaip taip atkalba. Bet Ellen taip ir lieka "nepatogia" giminaite.

"Nekaltybės amžius" pasakojamas Newland akimis. Jis idealistas, daug nori iš gyvenimo, bet iš Niujorko aukštuomenės gyvenimo "rėmų" ištrūkti lengviau mintimis, nei iš tikrųjų. Meilė Ellen ar pareiga May? Tas meilės trikampis - viena pagrindinių romano gijų. Pagal knygoje nagrinėjamas moralines dilemas yra panašumų su Tolstojaus "Ana Karenina".

Knygą rekomenduoju visiems (nors gal labiau visoms), kam patinka XIX a. anglų ar amerikiečių kūriniai apie aukštuomenės / aristokratijos gyvenimą.