"Įsimylėjusieji" yra papildoma knyga, kuri nepasakoja tolesnių siužeto vingių, o grįžta papasakoti praeities. Pasak autorės, ji šią knygą parašė įkvėpta skaitytojų, pasidalijusių savo romantiškomis istorijomis....

"Įsimylėjusieji" yra papildoma knyga, kuri nepasakoja tolesnių siužeto vingių, o grįžta papasakoti praeities. Pasak autorės, ji šią knygą parašė įkvėpta skaitytojų, pasidalijusių savo romantiškomis istorijomis. Kūrinyje yra keturios trumpos Valentino dienos istorijos. Pirmojoje dalyje pasakojama apie Mailsą ir Šelbę. Jaunuoliai, atsidūrę viduramžių Anglijoje, pajunta vienas kitam švelnius jausmus ir širdyje plazdenančius drugelius. Antrojoje aprašoma nelaiminga Rolando meilė, o trečioje rašoma apie Arianą, jos pasiaukojimą ir užgesusią meilės kibirkštį. Knygą užbaigia Liusės ir Danielio istorija, įsimylėjusieji kartu praleidžia pirmą ir vienintelę nepakartojamą naktį.

Asmeniškai man ši penkiologijos dalis nepatiko, laikau ją prasčiausiu Lauren Kate kūriniu. Pirmiausia, nusivyliau knygos storiu (joje tik 224 puslapiai), antra - kiek nuobodžiomis meilės istorijomis ir trečia - ne istorijos tęstinumu. Panašios nuomonės yra ir dauguma kitų skaitytojų, tad verta žinoti, kad neperskaitę šios knygos nieko neprarasite, joje neatskleidžiama nei viena tolesnio siužeto detalė.

Tikriausiai nėra nei vieno, kuris šiame Ransom Riggs kūrinyje nerastų ko nors tinkamo ir įdomaus sau. "Ypatingų vaikų namai" - tai knyga, kurioje nestinga įtampos, jaudulio, intrigos ir vietų, kurias skaitant nugara laksto...

Tikriausiai nėra nei vieno, kuris šiame Ransom Riggs kūrinyje nerastų ko nors tinkamo ir įdomaus sau. "Ypatingų vaikų namai" - tai knyga, kurioje nestinga įtampos, jaudulio, intrigos ir vietų, kurias skaitant nugara laksto šiurpuliukai. Čia taip pat galima rasti įdomių istorinių detalių, nuotykių, fantastikos, veiksmo ir meilės siužeto vingių. Autorius be abejonės vertas pačių gausiausių aplodismentų - dar neteko skaityti istorijos, kurioje sutilptų tiek daug žanrų įvairovės.

Ši knyga, pelniusi viso pasaulio susidomėjimą ir ilgai užėmusi aukščiausias pozicijas perkamiausių knygų sąraše, yra pirmasis amerikiečių rašytojo Ransom Riggs kūrinys. Gimęs Merilande ir augęs Floridoje, "Ypatingų vaikų namų" autorius duoną pelnėsi kurdamas trumpus filmukus. Vieną dieną jis pateikė agentūrai pasiūlymą - išleisti fotografijų knygą (nuotraukų rinkimas buvo ir tebėra didžiausia Ransom Riggs aistra), tačiau Quirk Books redaktorius patarė panaudoti fotografijas kaip detales, iš kurių būsimas rašytojas galėtų sukurti pasakojimą. Šios idėjos rezultatas - knyga "Ypatingų vaikų namai", kurioje tekstą papildo autentiškos, senovinės nuotraukos. Įdomu tai, kad visos, išskyrus keletą, kurias teko minimaliai apdoroti, nė kiek nepakeistos. Jas iš savo asmeninių archyvų paskolino dešimt kolekcininkų - visi tie žmonės rado jas senienų krautuvėlėse. Galima teigti, kad šios fotografijos prikeltos naujam gyvenimui, o kolekcininkai išgelbėjo istorinės reikšmės ir stulbinančio grožio vaizdus iš užmaršties.

Tad apie ką gi ši ypatinga istorija, gimusi iš nuotraukų? Kūrinio veiksmo centre - šešiolikmetis berniukas Džeikobas Portmanas. Būdamas mažas, vaikas nepaprastai žavėjosi savo seneliu. Tai buvo išties įdomus žmogus, kuris, antrojo pasaulinio karo metu, buvo išgelbėtas nuo baisios žydų lemties ir apgyvendintas ypatingų vaikų namuose, atokioje saloje. Senelis anūkui mėgdavo pasakoti kvapą gniaužiančias istorijas apie pabaisas ir ypatingus vaikus, jis net turėjo išsaugojęs keletą nuotraukų, kuriose buvo užfiksuoti savo galias demonstruojantys Džeikobo bendraamžiai. Visgi, kaip ir kiekvienas vaikas, Džeikobas užaugo, o įžengęs į suaugusiųjų pasaulį, pradėjo nebetikėti senelio pramanais. Jam atrodė, kad tai tik pasakos mažiems vaikams, o senos nuotraukos - nevykusios klastotės.

Vieną dieną Džeikobas, nuvažiavęs aplankyti savo mylimo senelio, randa jį sunkiai sužeistą. Senelis prieš mirtį anūkui spėja pakuždėti kelis sakinius, kad esą Džeikobas žūtbūt turi nuvykti į ypatinguosius vaikų namus ir esą tik ten jam bus saugu. Bėgant laikui, vaikinas kartu su savo tėčiu išsiruošia į kelionę, į mažytę salelę prie Velso krantų, kur kadaise veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai. Didžiam Džeikobo nusivylimui, ten jau seniai niekas nebegyvena, o didžiulis namas, apie kurį su didžiuliu susižavėjimu jam pasakodavo senelis, pavirtęs griuvėsiais. Kiek pakamantinėjęs salos gyventojus ir apšniukštinėjęs vaiduoklių namą, vaikinas pagaliau suranda būdą išsiaiškinti senelio paslaptis - jis nukeliauja į 1940 metų rugsėjo trečiąją, kur panelės Peregrinės vaikų namai vis dar skamba nuo jame gyvenančiųjų juoko, o pats namas stovi lyg nieko nebūtų atsitikę - gyvas, sveikas ir jaukus...

Ypatingų vaikų namai - tai viena geriausių knygos idėjų, su kuriomis man teko susidurti. Juodai baltos fotografijos taip pat prisideda prie kūrinio savitumo - jos sukuria gan šiurpoką atmosferą. Užtenka pažvelgti į viršelį, kurį puošia mergaitė, per pėdą pakilusi nuo žemės, ir jau apima nemalonus jausmas. Būtent dėl viršelio aš ir vengiau pradėti skaityti šią knygą, tačiau vos atvertusi pirmuosius puslapius ir pasinėrusi į autoriaus kūrybą, supratau, kad tikrai nenusivilsiu. Kaip sakoma, nereikia apie knygą spręsti iš jos viršelio, kaip ir apie žmones nederėtų spręsti iš jų išvaizdos, todėl, jei dvejojate skaityti šį kūrinį, primygtinai siūlau paskaityti.

Gera naujiena - išleista ir antroji "Ypatingų vaikų namų" dalis, kurią lietuviškas leidimas leidyklos Alma Littera dėka pasieks mus spalio mėnesį. 2015 metais kino sales pasieks ir filmas, kurį režisuos Tim Burton (jo režisūra pripažinta visame pasaulyje, jis režisavo tokius filmus kaip "Alisa stebuklų šalyje", "Čarlis ir šokolado fabrikas", "Betmenas", "Beždžionių planeta", "Nakties šešėliai"), todėl galime tikėtis išties nepakartojamo reginio. Filmo anonsą jau dabar galite pamatyti ČIA.

"Benedikto slenksčiai" - 10 klasės privalomos literatūros sąrašo knyga. Įtraukianti, verčianti susimąstyti ir patraukli istorija. Lengvai skaitoma. Buvo keista, kad tokia įdomi knygą pateko į privalomos literatūros...

"Benedikto slenksčiai" - 10 klasės privalomos literatūros sąrašo knyga. Įtraukianti, verčianti susimąstyti ir patraukli istorija. Lengvai skaitoma. Buvo keista, kad tokia įdomi knygą pateko į privalomos literatūros sąrašą, nes dažniausiai jame būna neįdomios ir ilgai skaitomos knygos kaip "Paryžiaus katedra" ar "Rožės vardas". Pavadinimas atitinka kūrinio prasmę. Slenksčiai - tai lyg "lipimas" laiptais per gyvenimą. Kiekviename laiptelyje laukia kažkas nauja ir nepatirta. Knygoje nagrinėjama daugybė temų: apie motinos ir sūnaus santykius (mama palieka mažą Benuką pas tėvą, bet Benas visada trokšta jos padrąsinimo, šypsenos, užuojautos ir jaučia šiltų jausmų stoką), apie tėvo ir sūnaus santykius (tėvas, visuomet gyvenęs vienas, išmoksta rūpintis sūnumi ir tampa švelnesniu žmogumi. Benas tuo tarpu suvokia tėvo indėlį ir jaučia jam pagarbą, įpranta gyventi skurdesnėje aplinkoje), vyro ir moters santykius (Benas išbando lytinius santykius su kioskininke Svieta. Po to patiria pirmąją meilę su Vega, kuri yra labai išdidi ir savanaudė, tačiau meilė verčia Beną jai pataikauti ir nusileisti), žmogaus ir gamtos santykius (močiutės namuose ir Vėdrynų kaime užaugęs Benas vis dar jaučia trauką savo buvusiems namams ir vis ten sugrįžta. Vėdrynų kaime jį užplūsta prisiminimai ir ramybė). Daugelį metų Benediktas gyveno skurde, tačiau niekada dėl to nesiskundė. Kūrinyje yra jaučiama, jog turtingesni žmonės turi daugiau galios kažką paveikti savo pusėn (Benediktas priverčiamas meluoti apie savo draugo mirtį). Šioje istorijoje skaudžiausiai Beną paveikia dvi mirtys (geriausio draugo ir tėvo). Dėl draugo mirties jis be galo graužiasi, vis kaltina save, kad galėjo jį išgelbėti. Dėl tėvo mirties jis taip pat pergyvena, dabar jis turės išmokti gyventi vienas, tačiau tėvas jam visada išliks širdyje. Kūrinyje pabrėžiama ir grojimo euforija (Benas groja smuiku ne tik išmokęs natas, bet ir jas išgyvendamas. Jis išsilieja, pasakoja savo istorija, todėl tampa pripažintas muzikos srityje). Galiausiai, Benas tampa suaugusiu ir sapne dainuoja visiems per savo gyvenimą sutiktiems žmonėms. Tikrai verčianti susimąstyti istorija, kurią siūlyčiau kiekvienam: tiek filosofuot mėgstančiam, tiek audringą gyvenimą mėgstantiems paaugliams.


Leidimas: Alma littera, 2009 m.
Puslapių skaičius: 224
Mano įvertinimas: 10/10

Galiu drąsiai teikti perskaičiusi šią knygą įsimylėjau rašytoją Dan Brown. Įsigijau keturias jo knygas, ir pradėjau nuo šios.

Angelai ir demonai. Pavadinimas iškart sufliaravo, jog knygoje bus kalbama apie dvi...

Galiu drąsiai teikti perskaičiusi šią knygą įsimylėjau rašytoją Dan Brown. Įsigijau keturias jo knygas, ir pradėjau nuo šios.

Angelai ir demonai. Pavadinimas iškart sufliaravo, jog knygoje bus kalbama apie dvi priešpriešas. Kaip skaitydama įsitikinau, tos priešpirešos yra religija ir mokslas. Daugelis žmonių mano, jog tai yra visiškai nesuderinami dalykai. Mano nuomone, tai yra SUNKIAI suderinami dalykai. Na, o knygoje aprašomas šiuolaikinėje visuomenėįe kylantis konfliktas.

Veiksmas rutuliojasi dvejose vietose, kuriose: viešpatauja mokslas , tai yra Šveicarijos fizikos institute, ir religija - Vatikane. Ši knyga pasižymi aukštu intelekto koficientu. Ją skaitydamas, kartais privalai sustoti ir apmąstyti, ką tu perskaitei, prisiminti sąvokas ar net susiieškoti jų reikšmes. Knyga įtraukia ir neleidžia atsiplėšti, sunku iškentėti laiką, kurio negali praleisti skaitydamas šią knygą.. Greitas veiksmas, besikeičiančios vietos (Paryžius, Londonas, Vašingtono federacinė apygardą), įtampa, apgaulė, intrigos.

Įkvepia Harvardo profesioriaus Lengdono asmenybė, kuris puikiai išmano simbolius, yra labai protingas, žinantis daug dalykų, kurių dauguma profesorių nežino.

Slapta, iš pogrindžio iškilusi Illuminati brolija, kurios vien simbolis dvelkia paslaptimis, kadangi jį galima perskaityti iš abiejų pusių. Jos noras sustabdyti didžiausią katalikų renginį - konklavą. Pagrobiami keturi pagrindiniai kandidatai į popiežiaus vietą. Žiauriai nužudomi skirtingose vietose.

Labai įdomi knyga įtrauksianti kiekvieną mąstančią būtybę.

Pirmą kartą pamačiusi šią knygą, atkreipiau dėmėsį į jos storį, gan smulkų šriftą ir įdomų viršelį bei pavadinimą. Visi šie dalykai mane sužavėjo. Pradėjus skaityti, mane knygą labai greitai įtraukė. Neneigsiu...

Pirmą kartą pamačiusi šią knygą, atkreipiau dėmėsį į jos storį, gan smulkų šriftą ir įdomų viršelį bei pavadinimą. Visi šie dalykai mane sužavėjo. Pradėjus skaityti, mane knygą labai greitai įtraukė. Neneigsiu knygoje buvo vietų, kai mintys nuklysdavo, tačiau tai menkniekis palyginus su scenomis, kai perskaitytų puslapių skaičius augo nenumaldomai. Nužudymo scena buvo bene labiausiai įtraukianti. Perskaičiusi šią knyga į daugelį gyvenimiškų anomalijų žvelgsiu kitokiu žvilgsniu.

Knyga padėjo suprasti , įsigilinti į nusikaltėlio jausmus, išgyvenimus. Kas veda kiekvieną nusikaltėlį į lemtingą nusikaltimo momentą, šiuo atveju nužudymą? Kaip jaučiasi nusikaltimo metu? Kokios to pasekmės žmogaus asmenybei, savijautai? Raskolnikovas (pagrindinis veikėjas) net nenuteistas kentėjo už savo nusikaltimą, tai rodo, jog bausmė nebūtinai yra uždarymas į kalėjimą, bausmė tai nusikaltėlio savijauta, savigrauža padarius blogus dalykus, kuri veda į išprotėjimą, ligas. Sąžinės graužatis. Meilė draugui. Meilė šeimai. Meilė priešingai lyčiai. Meilė kiekvienam žmoui. Visuomenės pasmerkimas. Visuomenės veidrodis. Pasiaukojimas. Dosnumas. Nuolankumas. Viskas sutilpo į šią knygą.

Rekomenduoju ją skaityti tiems, kurie mėgsta greitai žmogų pasmerkti, neįsigilinę į jo padaromų dalykų priežastis.

Ilgai šitą knygą stumdžiau, kol vieną sykį tiesiog paimiau ir nepaleidau. Visą dieną! Skaičiau ir negalėjau atsitraukti,nes vis rūpėjo kaip gi bus dabar...o buvo taip,kad tėtis atėjęs su dukra į ligoninę ją kaip ir...

Ilgai šitą knygą stumdžiau, kol vieną sykį tiesiog paimiau ir nepaleidau. Visą dieną! Skaičiau ir negalėjau atsitraukti,nes vis rūpėjo kaip gi bus dabar...o buvo taip,kad tėtis atėjęs su dukra į ligoninę ją kaip ir pametė. Toliau rutuliojosi visa įdomi istorija, su dar įdomesne pabaigą apie tą ieškomą mergaitę. Labai labai patiko knyga ir rekomenduoju bent vieną šio rašytojo knygą paskaityti. Dabar kaip tik skaitau "Skeveldrą". Tik šios nebeleidžiu taip greitai "suvalgyti" - mėgaujuosi :)

Lengvas skaitaliukas, apie du fotografus, kurie sutarė daryti bendrą vasarą projektą ir keliauti po valstijas. Be abejo jie vienas kito nemėgo, tačiau po truputį įsiplieskė meilė. Va taip lengvai ir viskas išsirutuliojo,...

Lengvas skaitaliukas, apie du fotografus, kurie sutarė daryti bendrą vasarą projektą ir keliauti po valstijas. Be abejo jie vienas kito nemėgo, tačiau po truputį įsiplieskė meilė. Va taip lengvai ir viskas išsirutuliojo, perskaitai ir pamiršti.

Kai pradėjau skaityt šią knygą, maniau, kad ji bus praktiškai nesusieta su pirmąja knyga (kadangi iš pradžių neperskaičiau knygos anotacijos), tik po kelių perskaitytų puslapių ėmiau gaudyt saitus, kurie siejo pirmos...

Kai pradėjau skaityt šią knygą, maniau, kad ji bus praktiškai nesusieta su pirmąja knyga (kadangi iš pradžių neperskaičiau knygos anotacijos), tik po kelių perskaitytų puslapių ėmiau gaudyt saitus, kurie siejo pirmos knygos personažus su buvusiais. Ir nors pradžia rodės painoka, bet įtraukė net labai ir po truputį ėmė darytis vis aiškiau ir buvę neaiškumai paaiškėjo. Labai patiko, kad beskaitant buvo galima pamatyti ne tik tos kartos gyvenimą, badą, marą, šeimos santykių ypatumus, bet ir sužinoti, kaip klostėsi gyvenimas tarp pirmos knygos pabaigos ir dabartinio gyvenimo. Dabar labai knieti paimti ir trečiąją knygą, pasižiūrėti kaip toliau viskas klostosi.

Tiek pirmą knygą beskaitant, tiek antrąją vis sukosi mintis, kad kaip gerai, jog neteko gyventi tais laikais. Ta karo baimė (o ir karo metu prarasti vaikai), badas, nepriteklius dėl nederlingų metų, atšiaurių žiemų (kąsnių skaičiavimas ir tuo pačiu noras parodyti, kurio luomo atstovė yra ta moteris, apskritai noras būti moterimi). O kur dar maras, mirties alsavimas praktiškai kasdien į nugarą.

Oficiali dalis: Tai vienas iš pačių geriausių lenkų literatūros klasiko H.Senkevičiaus istorinių romanų, už kurį autoriui 1905 m. paskirta Nobelio premija. Knyga pasakoja apie Nerono laikų Romą. Žlungančios imperijos...

Oficiali dalis: Tai vienas iš pačių geriausių lenkų literatūros klasiko H.Senkevičiaus istorinių romanų, už kurį autoriui 1905 m. paskirta Nobelio premija. Knyga pasakoja apie Nerono laikų Romą. Žlungančios imperijos gyvenimo vaizdai ir į juos įpinta didiko Vinicijaus ir krikščionės Ligijos meilės istorija atspindi amžinąjį blogio ir gėrio konfliktą, parodo krikščioniškų vertybių triumfą smurto, netiesos, aklo pykčio kupiname pasaulyje.


Mano jausmai:

Ryškus pasakojimas, kuris užvaldo. Gyvas siužetas ir įsimenantys veikėjai. Spalvingas vidus. Emocionalus tekstas.... daug daug emocijų. Veikėjai, atrodo, tiesiog alsuoja savo išgyvenimais.

Pasakojimas grindžiamas iš esmės paprastomis, amžinosiomis žmogaus būties kategorijomis. Gėris ir blogis, meilė ir neapykanta, pasiaukojimas ir smurtas, dora ir cinizmas. Jos vairuoja ir veikėjų likimus, lemia jų elgseną, pažiūras.

Labai tinkamas derinys: herojų sielų mįslingumas ir žavesys plius istorinis koloritas.

Priešingybės: romiečio ir krikščionės meilė. Kuo tai ypatinga? Romiečiai - dievų garbintojai, akli, beatodairiški egoistai, pasidavę žemiškiems geismams, malonumams, nesukantys sau galvos apie visokius moralinius dalykus. Krikščionys - vienas Dievas, kuris yra gėrio skleidėjas. Svarbu - atlaidumas, lygybė tarp žmonių, pagarba kitam asmeniui, netgi meilė savo priešui. Tai va, iš pradžių Vinicijus į savo meilę žiūri, kaip į nuosavybę. Suvokimas paprastas: turėti ją kaip meilužę bet kokia kaina. Bet susitikę du skirtingi pasauliai vienas kitą įtakoja ir keičia viską iš pamatų. Iš to išplaukia bene šviesiausias motyvas romane - asmenybės dvasinio atgimimo, atsinaujinimo motyvas.

Visame tame gyvenimiškų tiesų fone įjungiama ir krikščionybės tema, krikščionybės kelio pradžia Romoje, Nerono beribė valdžia ir "pastangos", kad visi jo sprendimai atrodytų padorūs ar nesipriešinimas kurstymams užtraukiantiems kam nors pražūtį ar žalą, romiečių papročiai, turtingųjų puotos, kuriose privalu dalyvauti, jeigu kvietime imperatorius įrašė tavo vardą, pokalbiai apie meną, dievų garbinimas, mitologinių būtybių įtraukimas.

H. Senkevičius Laikomas panoramiškų vaizdų meistru. Per kelis skyrius pavaizduotas septynias dienas trukęs Romos gaisras.

Smulkūs aprašymai, kaip Neronas keliauja į Ancijų su visa palyda, kurią sudaro daugiau nei 6000 žmonių ar kaip buvo ruošiamasi žaidynėms, kai alkani laukiniai žvėrys riaumoja, nes nemaitinti dvi paras, o tik erzinami žalia mėsa. Taip viskas smulkmeniškai pateikta, kad fantazija tiesiog sproginėja, kurdama vaizdus galvoje.

Skaitant apie žaidynes, ėjo šiurpas. Galvojau, kad Henrikas Senkevičius pavirto į Stephen King... mano fantazija buvo taip įaudrinta, kad dingo ir apetitas, o nemalonūs vaizdai ilgai klaidžiojo atminties labirintais... bet kraupiausia, jog tai nėra rašytojo fantazijos vaisius, taip buvo iš tikrųjų...

Vinicijus Petronijui: "Kai grįžau iš krikščionių namo, niekas manęs čia nelaukė... namuose radau netvarką, girtus vergus, puotaujančius mano triklinijuje... Tu, žinai, kaip tvirtai laikau rankose savo namus, tad visi kas gyvas puolė ant kelių, kai kurie net apalpo iš baimės. O aš, žinai, kaip pasielgiau? Pirmą akimirką norėjau pareikalauti rykščių ir įkaitintos geležies, bet netrukus kažkaip susigėdau, ir, ar patikėsi, kažkaip pagailo tų nenaudėlių... po to, ką girdėjau ir mačiau tarp krikščionių, man nedera elgtis su vergais taip kaip ligi šiolei, juk jie taip pat žmonės. Kelias dienas jie vaikščiojo mirtinai persigandę, manydami, jog vilkinu todėl, kad noriu išgalvoti kuo žiauresnę bausmę, o aš jų taip ir nenubaudžiau, nes negalėjau... pasakiau: "Atleidžiu jums, o jūs uoliai tarnaudami pasistenkite išpirkti savo kaltę." Gavę atleidimą jie ne tik nesuįžūlėjo, ne tik nesusilpnino drausmės, ne, niekada baimė neskatino jų tarnauti taip stropiai, kaip dabar juos skatino dėkingumas... Išvakarėse prikišau Pauliui, jog pasaulis nuo jo mokslo subyrėtų kaip statinė be lankų, o jis man atsakė: "Meilė yra tvirtesnis lankas negu baimė." Štai dabar matau, jog kai kada ši nuomonė gali būti visiškai teisinga."

Paulius Tarsietis Petronijui: "Atmeti meilės, teisingumo ir gailiaširdystės mokslą bijodamas gyvenimo be rūpesčių, bet pagalvok, ar jūsų gyvenimas iš tikrųjų yra laisvas nuo rūpesčių? Štai ir tu, pone, ir visi turtingieji, ir galingieji nežinote, ar, vakare užmigę, nepabusite su mirties nuosprendžiu. Tačiau pasakyk: jei cezaris išpažintų šį mokslą, kuris skelbia meilę ir teisingumą, ar tavo laimė nebūtų tikresnė? "
Labai patiko.

Vis dėl to, šis kūrinys man paliko labai gilų įspūdį. Privertė susimąstyti apie savo požiūrį į gyvenimą ir pradėti džiaugtis kiekviena minute. Tagi, tai tikrai nėra paprasta, nerimta knygiūkštė pasiskaitymui, kai...

Vis dėl to, šis kūrinys man paliko labai gilų įspūdį. Privertė susimąstyti apie savo požiūrį į gyvenimą ir pradėti džiaugtis kiekviena minute. Tagi, tai tikrai nėra paprasta, nerimta knygiūkštė pasiskaitymui, kai nėra ką veikti. Šią knygą reikia skaityti galvojant apie tai, ką skaitai, analizuojant.



9/10