Romano veiksmas sukasi apie advokato Atikaus Finčo pastangas kovoti su vėjo malūnais - netolerantišką visuomenę, kurioje įsišakniję stereotipai ir neapykanta nugali netgi žmogiškumą. Pasakojama per Atikaus dukters...

Romano veiksmas sukasi apie advokato Atikaus Finčo pastangas kovoti su vėjo malūnais - netolerantišką visuomenę, kurioje įsišakniję stereotipai ir neapykanta nugali netgi žmogiškumą. Pasakojama per Atikaus dukters Paukštelio prizmę, todėl čia, šalia bylos nagrinėjimo taip pat įsipina ir šalutiniai nekalti ir vaikiški potyriai, nuotykiai, svarstymai, kas daro istoriją tokią žaismingą ir lengvai įkandamą (tiesą sakant, negalėjau paleisti knygos iš rankų!)

Kas labiausiai žavi šiame romane, tai jo nepaprastas paprastumas. Rašytoja sugebėjo tokius sudėtingus ir svarbius socialinius reiškinius kaip rasizmas, tolerancija, lygios teisės pateikti taip suprantamai - iš mažos mergaitės, labai taikliai pravardžiuojamos Paukšteliu, perspektyvos. Kiek vaikiškai naivokas pasakojimas, tačiau puikiai atskleidžiantis, kokie absurdiška gali būti visuomenė ir jos nusistatymai prieš tam tikrą jos dalį.

"Atticus said to Jem one day, "I'd rather you shot at tin cans in the backyard, but I know you'll go after birds. Shoot all the blue jays you want, if you can hit 'em, but remember it's a sin to kill a mockingbird." That was the only time I ever heard Atticus say it was a sin to do something, and I asked Miss Maudie about it. "Your father's right," she said. "Mockingbirds don't do one thing except make music for us to enjoy. They don't eat up people's gardens, don't nest in corn cribs, they don't do one thing but sing their hearts out for us. That's why it's a sin to kill a mockingbird."

Ir mane labai jau sužavėjo Atikaus personažas. Toks kilnus ir doras, visada teisingas ir garbingas. Norėčiau tokį žmogų tikrovėj sutikti.

Ką gi, vertinimas. 5/5 Knyga išties yra nuostabi, net jei ir buvo tokia nuskaityta, kad krito lapai (:C), manau, skaičiau tikrai ne paskutinį kartą. Tikrai.

Kitokia žinomos žurnalistės, menotyrininkės Kristinos Sabaliauskaitės knyga, kuri žavi tikroviškumu ir nenuobodžia kalba.

Ši knyga yra apie Ramutę, kuri apmąsto prancūziškame viešbutyje tuos pačius žmones, iš tos...

Kitokia žinomos žurnalistės, menotyrininkės Kristinos Sabaliauskaitės knyga, kuri žavi tikroviškumu ir nenuobodžia kalba.

Ši knyga yra apie Ramutę, kuri apmąsto prancūziškame viešbutyje tuos pačius žmones, iš tos pačios žemės, bet kartais per daug aukštai pakeltais sparnais... o kam, jei vėl visi sugrįšime į tą pačią žemę?..

Apie svajones, kurioms visai nebūtina išsipildyti...

Apie rašytoją Danielių Dalbą, kuris atspindi šių laikų tikrojo menininko dalią, dažniausiai ne visai lengvą.

Apie daug ką ir prasmingai...Apie MUS, kurie gyvena kasdienį gyvenimą čia ir dabar... Trumpos istorijos, kurios priverčia susimąstyti ir nusijuokti ne kartą.

Nepaneigiamai ir visiškai pelnytai "Farenheit 451" yra vadinamas vienu geriausių ir labiausiai sukrečiančių XXa romanų. Futuristinis ir kraupus siužetas sukelia daugybę minčių - kažkokią nevisai aiškią ateities baimę ir...

Nepaneigiamai ir visiškai pelnytai "Farenheit 451" yra vadinamas vienu geriausių ir labiausiai sukrečiančių XXa romanų. Futuristinis ir kraupus siužetas sukelia daugybę minčių - kažkokią nevisai aiškią ateities baimę ir suvokimą, kad visuomenė pamažu ritasi Bradbury'io pranašystės link ir savotišką džiaugsmą, kad iki tokių kraštutinumų vis dėlto dar nepriėjom. Kol kas.

Tai romanas apie radikalią cenzūrą, iki kurios žmones privedė (o gal greičiau jie patys savanoriškai prisivedė) masinių komunikacijos priemonių įsigalėjimas. Čia jos valdo žmonių gyvenimus, siurbia iš jų žmoniškumą, čia žmonės pamiršta kas jie, bendravimas akis į akį yra smerktina keistenybė, o ką jau kalbėti apie iš sienrodžių besišypsančias "šeimynėles" , pakeitusias tikruosius tradicines šeimas.

Žmonės patys atsisakė knygų, nes mąstantis žmogus - kenčiantis žmogus, o lėkštos pramoginės tv programos daro juos laimingus. Čia knygos, kaip žinių, kultūros ir visuomenės progreso įrankiai - absoliutus tabu, o vis dar tebemąstantys žmonės slapstosi, kad išgyventų. Gaisrininkų paskirtis čia irgi iškreipta - vietoj to, kad saugotų nuo liepsnų, jie patys yra ugnies nešėjai, knygų degintojai ir didieji cenzoriai.

Ir štai istorija sukasi apie Montegą, gaisrininką, suvokusį, kad pasaulis eina po velnių, ir nusprendusį kovoti prieš kvailą, antisocialią visuomenę. Kur ugnis naikina viską, kas nepriimtina ir karaliauja nepaprastas žiaurumas, kur žmonės nė nemirktelėję žudo žmones ir dėl to nė kiek nesigraužia. Kur jie laimingi tol, kol su jais plepa padarai (neverta jų vadinti žmonėmis) iš milžiniškų televizorių, o draudžiama poezija žudo juos iš vidaus.

Skaityti buvo nelengva. Ne dėl to, kad būtų sudėtinga (anaiptol, iš techninės pusės, romanas gan lengvas), o dėl to, kad kaip būsimai leidėjai ir knygų dievintojai, jų deginimas yra visiškai nesuprantamas dalykas. Ir kiekvieną kartą paminėjus jų naikinimą, tartum pačiai koks gaisrininkas degtuką pakišdavo po padu.

Romanas aktualus tiek prieš 50 metų, tiek dabar. Tuolab kad šiandien masinės komunikacijos priemonės yra labai svarbi mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Sėdim socialiniuose tinkluose, feisbukuose, tačiau tampame vis asocialesni, serialų veikėjai jau dabar yra mūsų draugai. Ačiū dievui, knygos dar turi šiokią tokią ateitį. Vertinu 5/5 . Skaityti būtina. Tiesiog privaloma. Absoliučiai.

"Bloga knyga" mano rankose šiais metais atsidūrė malonaus netikėtumo dėka, kai kartais noras ima ir materializuojasi. Kadangi apie ją žinojau ir netgi varčiau prieš daugiau nei keletą metų, šį kartą išnaudojau gautą...

"Bloga knyga" mano rankose šiais metais atsidūrė malonaus netikėtumo dėka, kai kartais noras ima ir materializuojasi. Kadangi apie ją žinojau ir netgi varčiau prieš daugiau nei keletą metų, šį kartą išnaudojau gautą progą šią knygą perskaityti.

Ir tiesą sakant, vargu ar galėčiau teigti, kad suprantu, kas vyko su pagrindiniu veikėju, kokia pagrindinė siužeto linija. Tuo labiau negalėčiau įvardinti, ką visu tuo norėjo perteikti Kristupas Sabolius. Atrodo, lyg žiūrėčiau David Lynch režisuotą filmą ir mėginčiau nustatyti sapno ir tikrovės ribas. Imu svarstyti, kad gal visgi svarbiausia tai, ką toks kūrinys sako būtent man, ką užkabina manyje (jei kabina)?

Blogio ir gėrio riba slidi. Gal tiksliau, gėrio ir blogio prigimtis kyla iš to paties, ir tik žmonės suteikia vardus blogiems ir geriems dalykams. Apie tai pradėjau dažniau susimąstyti skaitydama šią knygą. "Atidžiau pasižiūrėjus, paaiškėja, kad blogieji iš tiesų yra nelaimingi gerieji, o tikro piktosios dvasios šaltinio reikia ieškoti pragariškame gerume". Ir tada atrodo, kad gal yra tiesos, kai sakoma, jog gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas.

Taip, šita knyga yra bloga - savo dialogų kalba, piešinukais, ironija. Ir taip užkabino bei įtraukė į žaidimą, kuris galiausiai virto savo blogio paieška.

Knyga nepaliekanti abejingų. Moterys grumoja pirštu, tuo tarpu vyrams belieka gniaužt kumščius ar skėsčiot rankomis.

Asmeniškai man ši knyga nieko naujo ir nežinomo nepasakė. Joje dėstomos temos aktualios šiandienai,...

Knyga nepaliekanti abejingų. Moterys grumoja pirštu, tuo tarpu vyrams belieka gniaužt kumščius ar skėsčiot rankomis.

Asmeniškai man ši knyga nieko naujo ir nežinomo nepasakė. Joje dėstomos temos aktualios šiandienai, tačiau žinomos jau begales metų, apskritai tos temos įaugę visiems į krauja, kaip vyrų ir moterų santykiai.

Ar buvo verta skaityti? Žinoma - taip.

Tai viena iš įspūdingiausių knygų, kurias esu skaičiusi. Knyga įtraukė ir nepaleido, kol nepabaigiau skaityti. Ši knyga istorinė su daug įdomios ir užgniaužiančios medžiagos. Visos dvaro intrigos perteiktos taip...

Tai viena iš įspūdingiausių knygų, kurias esu skaičiusi. Knyga įtraukė ir nepaleido, kol nepabaigiau skaityti. Ši knyga istorinė su daug įdomios ir užgniaužiančios medžiagos. Visos dvaro intrigos perteiktos taip įspūdingai, jog skaitydama sustodavau tik tam, kad oro įkvėpti.Knyga tiesiog pulsuoja meile, aistra, kūniškais malonumais. Pasakojama vienos iš seserų - Merės- akimis. Vis dėlto labiausiai pritrenkianti yra knygos pabiga, ji nepalieka abejingų. Ar verta skaityti šį romaną? Tikrai taip. Ar skaityčiau antrą kartą? Manau, taip.

"Broliai Karamazovai" - tai istorija apie tris labai skirtingus brolius, kuriuos vienoja toks pat likimas. Visi jie turi vieną tėvą, nevengiantį išgerti. Vyriausiojo sūnaus motina - tėvo pirmoji žmona, dviejų jaunesniųjų -...

"Broliai Karamazovai" - tai istorija apie tris labai skirtingus brolius, kuriuos vienoja toks pat likimas. Visi jie turi vieną tėvą, nevengiantį išgerti. Vyriausiojo sūnaus motina - tėvo pirmoji žmona, dviejų jaunesniųjų - antroji. Tiek vyriausias sūnus Dmitrijus, tiek jaunesnieji Ivanas ir Aleksejus, savo motinų neteko dar vaikystėje. Knygoje aiškiai išreiškiamas kiekvieno iš brolių charakteris: Dmitrijus palaidūnas, mergišius, mušeika; Ivanas - protingas, baigęs mokslus; Aleksejus - kuklus, drovus, pasirinkęs vienuolio kelią. Kad ir kokie skirtingi yra broliai, juos sieja betarpiška meilė ir palaikymas vieni kitiems.

Keista, kad šis romanas parašytas prieš pusšimtį metų. Tiesą sakant tai sužinojau, tik jau perskaitęs kūrinį, o istorija buvo tikrai įdomi, įtraukianti nuo pradžios iki pabaigos.

Džekas Horneris - iš pažiūros eilinis...

Keista, kad šis romanas parašytas prieš pusšimtį metų. Tiesą sakant tai sužinojau, tik jau perskaitęs kūrinį, o istorija buvo tikrai įdomi, įtraukianti nuo pradžios iki pabaigos.

Džekas Horneris - iš pažiūros eilinis amerikietis. Jis, kaip ir visi kiti, nuolat dėvi kaukes - tai savimi pasitikinčio, tai mielo vyruko ir t.t. Tačiau yra viena bėdelė - kai Džekas nebežino, kokią kaukę užsidėti, jis tiesiog... Sustingsta.

Būtent tokį, per visą naktį nė nesukrutėjusį vyriškį ir aptinka daktaras, kuris romane vaidina nemažą vaidmenį. Akivaizdžiai nelegalia veikla užsiimantis psichologas pradeda Horneriui taikyti terapiją - darbo ir nuolatinio užimtumo.

Tačiau planai lieka planais - gyvenimas daug sudėtingesnis. Nuvykęs į mažą miestelį mokytojauti Džekas Horneris susidraugauja su sutuoktinių pora. Užsimezga keisti, netikėti sąntykiai, kurie nežada nieko gero...

Šią knygą turėtų perskaityti kiekviena paauglė, kad suvoktų, jog nekaltas noras būti liekna mergina kartais priveda prie rimtos psichinės ligos- anoreksijos. Šia liga serganti mergina Adelė manė esanti apkūni ir kad dėl...

Šią knygą turėtų perskaityti kiekviena paauglė, kad suvoktų, jog nekaltas noras būti liekna mergina kartais priveda prie rimtos psichinės ligos- anoreksijos. Šia liga serganti mergina Adelė manė esanti apkūni ir kad dėl šios priežasties ją paliko vaikinas. Adelė badavo, numetė daug svorio. Dėl baisios išvaizdos Adelę ėmė atstumti žmonės. Tik vienintelė klasiokė Naomė neatstūmė Adelės, nes ji suprato, kuo Adelė serga ir kad jai reikia pagalbos. Bet Adelė nepripažino savo ligos, ji žiūrėdama į senelės padovanotą veidrodį ir matydama išblyškusį, išsišokusiais skruostikauliais ir įdubusiomis akimis veidą manė, kad tai prosenelio tartainė, paslaptingai dingusi jo dvare. Adelė paveikta to veido ėmė pjaustytis jau rankas ir nuolat kalbėdavo beprotiškus dalykus. Mergaitės artimiesiems, kartu su Naome, pavyko įtikinti Adelę, kad atvaizdas veidrodyje - ne kieno nors kito, o jos pačios. Išsigandusi Adelė pačiu laiku išvyko gydytis į ligoninę ir po ilgo gydymo pagaliau vėl tapo sveika...