"Žūtbūtinė medžioklė" - antroji trilogijos dalis.
Po dar vieno susitikimo su giltine persekiojant Marką Preslį, Ketei liko dar šešios gyvybės. Atrodo, kad jos gyvenimas pagaliau stos į savo vėžes, nes draugės žudikui jau...

"Žūtbūtinė medžioklė" - antroji trilogijos dalis.
Po dar vieno susitikimo su giltine persekiojant Marką Preslį, Ketei liko dar šešios gyvybės. Atrodo, kad jos gyvenimas pagaliau stos į savo vėžes, nes draugės žudikui jau atlyginta, o jos tėvo žudikas Solomonas Tutuola sudegė gaisre Meksikoje. Bent jau ji taip tikisi.
Iš smalsumo įsijungusi kompiuterio programą, kuri rodė kur yra Preslio daiktuose paslėptos blakės, ji pamato tai, ko visai nesitikėjo: kelios blakės juda Meksikoje. Norėdama būti užtikrinta, kad Solomonas tikrai žuvo, mergina vėl keliauja į Meksiką. Kadangi prieš tai ji susipyksta su savo lyg ir vaikinu Vilsonu, nes nenori pripažinti sau įsimylėjus jį, jis nevažiuoja kartu su ja.
Pavojingoje kelionėje Diuprė išgelbėja dykumoje rasto vaiko gyvybę, padeda jam rasti likusius artimuosius, nes jo mamos, deja, nespėjo išgelbėti: jai įkando nuodinga gyvatė. Dėl šio žygdarbio ji vis dėlto supranta, jog kada nors ir pati norėtų būti motina, nors anksčiau apie tai net nepagalvodavo.
Kelionėje taip pat sutinka ir daugiau žmonių pažįstančių arba mačiusių Tutuolą. Visi jį apibūdina kaip žeme vaikščiojantį velnią, Na, o blakė jos kompiuterio ekrane ir toliau juda.
Ji suranda Solomoną ir nors pati lieka vos gyva, nužudo jį ir namą sudegina iki pamatų. Supranta, kad jai reikia pagalbos, tad kreipiasi į Vilsoną, kuris jau buvo susijaudinęs dėl jos pradingimo. Jis skuba gelbėti mylimosios.
Knyga nei kiek ne prastesnė nei pirmoji dalis. Kvapą gniaužiantys nuotykiai, Ketės drąsa, ryžtas, kurio pavydėtų bet kuris žmogus, daro knygą įdomią ir intriguojančią. Smalsu ar ir šį kartą Ketei pavyks išsiveržti iš ją norinčios pasiglemžti mirties gniaužtų. Jei patiko pirma dalis, ši knyga taip pat paliks gerą įspūdį.

"Laukinė katė" tai pirmoji Sharon Salos trilogijos "Devynios gyvybės" dalis.
Knyga yra apie jauną ir labai gražią nusikaltelių gaudytoja. Ketė Diupre pasirinko būtent tokią profesiją ne be priežasties. Dirbdama šį darbą...

"Laukinė katė" tai pirmoji Sharon Salos trilogijos "Devynios gyvybės" dalis.
Knyga yra apie jauną ir labai gražią nusikaltelių gaudytoja. Ketė Diupre pasirinko būtent tokią profesiją ne be priežasties. Dirbdama šį darbą ji gali pasiekti informaciją apie įvairius nusikalstamo pasaulio žmones, o kaip tik to jai ir reikia.
Kai jai buvo šešeri, automobilių avarijoje žuvo jos motina, o ji važiavusi su ja išgyveno. Būdama trylikos ji neteko vienintelio likusio brangaus žmogaus - tėvo. Jį šaltakraujiškai nužudė žmogus su keistomis tatuiruotėmis ant veido. Jis nužudė jos tėvą jos akivaizdoje, nes perrėžęs mergaitei kaklą manė, jog ji negyva, tačiau ji ir vėl išgyveno. Nuo to laiko Ketė peržiūrinėja visų nusikaltelių tatuiruotais veidais nuotraukas, nes žino, jog neatkeršijusi neatras ramybės savo gyvenime.
Ketę užaugino socialinė sistema, ten ji susirado draugę, kuri iki šiol jai kaip sesė. Tačiau vieną dieną kai jos susitinka Mimi papasakoja jai apie savo romaną su bosu ir, kad ji nuo jo laukiasi, tačiau bosas yra vedęs, tad pažadėjo, kad jei ji nepasidarys aborto ir kam nors pasakys kas yra vaiko tėvas jis ją nužudys.
Marša važiuoja su juo susitikti ir po to turi paskambinti Ketei, tačiau ji nesulaukia skambučio ir ima ieškoti draugės. Niekur jos neranda, o dar po kojomis jai maišosi įkyrusis Vilsonas Makėjus (kitos firmos nusikaltelių gaudytojas). Neradusi Maršos ji kreipiasi į policiją ir praneša, kad draugę nužudė Markas Preslis, garsus verslininkas, tačiau policija nekreipia išskirtinio dėmesio dėl jos pranešimo ir liepia laukti.
Tačiau mergina žino, kad kažkas negerai ir ima ieškoti savo draugės. Nesunkiai jį randa pasitelkusi malūnsparnio pagalba Preslio naftos telkinių plote. Kaip ji ir galvojo, Mimi negyva. Policija tik dabar pradeda tyrimą, na, o Diupre leidžiasi į kelionę persekioti Marką Preslį, kuris jau žino, kad jo nešvarūs darbeliai atrasti.
Ketė randa jį labai lengvai, nes jau iš anksto pasirūpino blakėmis jo daiktuose. Tačiau atsitinka tai, ko ji nė nesitikėjo: kartu su jos persekiojamu Marku Presliu slėptis į Meksiką keliaują ir jos tėvo žudikas. Ji nežino ar atlaikys tokį smūgį, ji dar nebuvo pasiruošusi susitikimui su tėvo žudiku, tačiau įsitikinusi, kad atkeršys Markui už draugės ir jos vaikelio nužudymą. Na, o jai į pagalbą skubą prie jos kimbantis ir ją įsimylėjęs Vilsonas Makėjus.
Knyga labai lengvai skaitėsi, siužetas įtemptas, tačiau nuspėjamas, tačiau nuo to knyga nenukenčia. Šiek tiek romantikos tarp Vilsono ir Ketės paįvairina knygos turinį. Knygą įdomu skaityti iki galo, nes smalsu, ar Diupre, kad ir kokia ji stipri bebūtų, pavyks susitvarkyti su situacija. Rekomenduočiau knygą visiems įtempto veiksmo, trilerių mėgėjams. Tikiuosi, kad kitos trilogijos dalys nenuvils.

"Suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas. Šis principas tapo vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo, austrų neorologo ir psichiatro Viktoro Emilio Franklio gyvenimo ir...

"Suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas. Šis principas tapo vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo, austrų neorologo ir psichiatro Viktoro Emilio Franklio gyvenimo ir kūrybos šerdimi. Jis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, šalia kūniškojo ir psichinio iškėlęs dvasinio matmens svarbą pilnaverčiam žmogaus gyvenimui ir ypač jo sveikatai. Šis matmuo apima tokius svarbius žmogaus atributus kaip prasmės siekimas, orientacija į gyvenimo tikslų realizavimą, kūrybiškumas, vaizduotė, intuicija, savo galimos ateities įžvalga, sugebėjimas mylėti, išgirsti sąžinės balsą. Savo psichologinę teoriją Viktoras E. Franklis pavadino logoterapija - sistema, padedančia žmogui ieškoti savo gyvenimo prasmės ir ją atrasti.
Šią knygą sudaro dvi dalys: pirmoji - tai psichologo išgyvenimai fašistinėse koncentracijos stovyklose, tarsi atsakymas į klausimą, kaip žmogus gali ištverti tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Antroje dalyje autorius apžvelgia savo pažiūras į psichoterapiją, tarsi atsakydamas į klausimą: o kas gi gali žmogui padėti ištverti kasdienybę? Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi logoterapijos principai: a) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; ir 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.

Ši knyga privertė susimąstyti apie tai, kad žmogus turi pasirinkimo laisvę kuo jis taps. Ji mane motyvavo susirasti savąją gyvenimo prasmę. Iš tikrųjų labai visiems rekomenduoju perskaityti šią knygą. Ypač pasiklydusiems.

314 puslapių barokiško stiliaus istorija apie mus, LDK bajorų tęsėjus ir palikuonis

Silva rerum III - tai trečioji dalis, kuri vėl skaitytoją panardina į XVIII a. LDK gyvenimą, kuris pilnas netikėtumų, ironijos, pavydo,...

314 puslapių barokiško stiliaus istorija apie mus, LDK bajorų tęsėjus ir palikuonis

Silva rerum III - tai trečioji dalis, kuri vėl skaitytoją panardina į XVIII a. LDK gyvenimą, kuris pilnas netikėtumų, ironijos, pavydo, meilės kovų ir savęs ieškojimo. Argi ne tas pats ir šiandien, XXI a. Lietuvoje?..Tik kiti veikėjai šių dienų scenoje veikia lyg marionetės, kurias valdo iš Aukštai ar likimas?..

K. Sabaliauskaitė puikiai tęsia Norvaišų šeimos sagą ,įpindama ir Radvilų šeimos istorijas. Autorė pasitelkia vaizdingus palyginimus: "Juk vieną dieną - gražuolė, it roželės pumpuras, o rytoj - dygi, aitri ir raukšlėta it pernykštė erškėtuogė". Taip rašytoja kalba personažo Petro Antano Norvaišos lūpomis apie moters grožį, kuris vis dėlto yra laikinas. Autorės išraiškingas sakinys pabrėžia tikrąsias vertybes, jog skaitytojas apie jas tikrai susimąstytų ne kartą.

Taip pat mintys apie tikėjimo prasmę ir jo esmę, esant įvairioms gyvenimo situacijoms, verčia pagalvoti apie šiandien vis jautriau gvildenamą religijos tematiką. Šioje dalyje kalbama daug apie žydus, judaizmą, apie žmonių požiūrį į šią religiją, skirtumus ir panašumus su krikščionybe: "...bet krikščionims visa tai neteisingai išvertus neliko pažinimo, mokslo ir tiesos, liko tik jų išminties užmarštis, net pamiršom ir tai, kad mes patys švenčiame jų šabą, shabbat, kuris mums virto subata, viską pamiršom, ir mums, krikščionims, teliko tik aklas neklausinėjantis, nemąstantis ir netyrinėjantis tikėjimas Viešpaties stebuklu...".

Knyga praplėtė mano akiratį dar plačiau, radau daug to meto daiktų aprašymų ar vietų, žymių žmonių pavardžių, Antikos laikų istorijų apie Orfėją ir Euridikę , pvz, "...orkestras grojo kažką senoviško, Jažembskio "Tamburettą" ar panašiai...". Skaitant ir sutinkant šią pavardę, pasidomėjau ir paklausiau jo muzikos. Tai Vazų karališkojo dvaro kompozitorius, smuikininkas. Atrodo, kad rašytoja rašė šią knygą, klausant būtent barokiškos muzikos. Ir tai atsispindi kiekviename sakinyje. Taip pat žodis "kreza", tai apvali balta apykaklė, buvusi madinga Europoje XVI a. pab. - XVII a. pr.

Knyga, kuri skatina mąstyti ir grožėtis lietuviško žodžio skambesiu. Skirta tiems, kurie domisi menu, mokslu, istorija, religijomis ir literatūra...

Susidūrimas su realybe - tiesiai šviesiai ir nepagražintai

Seniai visų siūlyta knyga, bet būtent laukiau to momento, kai pati būsiu internų vietoje. Ir nenusivyliau! Prieš penkerius metus šis kūrinys man būtų atrodęs...

Susidūrimas su realybe - tiesiai šviesiai ir nepagražintai

Seniai visų siūlyta knyga, bet būtent laukiau to momento, kai pati būsiu internų vietoje. Ir nenusivyliau! Prieš penkerius metus šis kūrinys man būtų atrodęs kaip romanas iš fantastikos skyriaus ar holivudinė komedija. Kai truputį esi jau prisilietęs prie ligoninės užkulisių, priimi realybę kitaip - su ironija ir sveiku juoku! Būtent taip autorius Samuelis Shemas (Steve`as Bergmanas) perteikia internatūros, ligoninės, gydytojų ir pacientų santykių "perliukus".

Knygoje gausu slaptų patarimų būsimiems medikams, pvz.: "...neleiskite susižavėjimui medicina užgožti jūsų atjautos žmonėms". Šiandieną tai yra dažnai užmirštama... Gydytojams pasidaro svarbiau įvairių tyrimų ir studijų rezultatai nei pats pacientas ir jo gerovė. Bet yra ir daug gražių pavyzdžių, kai skiriama laiko ne tik dokumentams ar statistikai, bet ir žmogui, tiesiog pokalbiui, nuraminimui. Manau toks ir turėtų būti Tikrojo gydytojo darbas.

Kūrinyje dažnai minimas žodis LIMPIS. Iš pirmo žvilgsnio įdomu, ką tai galėtų reikšti. O tai yra pacientų vardo santrumpa. Būtent taip gydytojai vadina ligonius "Dievo namų" ligoninėje. Gale knygos galime rasti žodžių, terminų paaiškinimus kaip tikroje mokslinėje enciklopedijoje. LIMPIS (-Ė) - Lauk Iš Mano Palatos; "Žmogus - dažnai dėl senatvės - praradęs tai, kas daro žmogumi". Šio žodžio paaiškinimo interpretaciją galime pasilikti sau, nes tai verta atskiros knygos apie vyresnio amžiaus žmogų ir jo vietą šiuolaikinėje visuomenėje.

Autorius viso romano metu pateikia trylika įstatymų. Medikams, pacientams ar paprastiems skaitytojams? Mano atsakymas būtų VISIEMS, kuriems svarbu tikrosios žmogiškosios vertybės ir kurių širdys dar nėra pavargusios nuo šių dienų realybės ar mėgstantiems ironizuoti, priimantiems realybę tokią, kokia ji yra. Būtent autorius ir pateikia įstatymus su didele ironija, jog pamąstytume, kad į viską žiūrėtume kritiškai, o gal pritartume: " IX įstatymas: Vienintelis geras ligonis - negyvas ligonis".

Ne veltui ant knygos viršelio yra pasakoma: "Neįtikimas paradoksas: gydytojo profesija taip nužmogina, bet ją taip didžiai vertina visuomenė". Tad yra daug nuomonių, bet pati svarbiausia - TAVO nuomonė. Galime būti idealistais ar realistais, bet niekada neleiskime savo svajonėms ir įsitikinimams nugrimzti negailestingoje realybėje. Tik aštrus protas ir geras humoro jausmas laiku ir vietoje gali mums padėti. Tad taip ir skaitykime šią amerikiečių klasiką!

Siužetas vertas dėmesio, gal net filmo. Į tokį nueičiau, nors ir neesu didelė kino mėgėja. Kiekviename knygos skyriuje atsiskleidžia koks nors įdomus faktas, kuris atrodo visiškai keičia knygos siužeto eigą. Knyga apie...

Siužetas vertas dėmesio, gal net filmo. Į tokį nueičiau, nors ir neesu didelė kino mėgėja. Kiekviename knygos skyriuje atsiskleidžia koks nors įdomus faktas, kuris atrodo visiškai keičia knygos siužeto eigą. Knyga apie tamsiausias žmogaus kerteles, į kurias gali nuvesti tik besąlygiškas keršto troškimas. 8 iš 10. -2 už pabaigą.

Dar viena šio įdomaus žmogaus knyga mano kolekcijoje. Labai patinka tai kaip pateikia įvairiausias temas. Tikriausiai nei vienoje A. Čekuolio skaitytoje knygoje dar neradau neįdomaus straipsnio. Šioje knygoje susipažinau šiek...

Dar viena šio įdomaus žmogaus knyga mano kolekcijoje. Labai patinka tai kaip pateikia įvairiausias temas. Tikriausiai nei vienoje A. Čekuolio skaitytoje knygoje dar neradau neįdomaus straipsnio. Šioje knygoje susipažinau šiek tiek su rašytojo jaunyste, įdomiais pasakojojimais iš praeities. Man patiko!

Jei sąžiningai nemėgau, nemėgstu ir nemėgsiu dramos kūrinių. Man sunku ir neįdomu skaityti kūrinius, kuriuose vyrauja tik dialogai ir monologai. Man trūksta ilgesnių veikėjų bei aplinkos aprašymų, neužtenka trumpų...

Jei sąžiningai nemėgau, nemėgstu ir nemėgsiu dramos kūrinių. Man sunku ir neįdomu skaityti kūrinius, kuriuose vyrauja tik dialogai ir monologai. Man trūksta ilgesnių veikėjų bei aplinkos aprašymų, neužtenka trumpų remarkų. Tačiau prisiverčiau atsiversti šią knygą, kuri manęs nežavėjo nei pavadinimu, nei viršeliu.

Skirgaila. Iš istorijos pamokų žinojau, jog jis - vienas kunigaikščių. Kadangi istorija domiuosi, tai padėjo labiau įsigilinti į pačią knygą bei tų laikų Lietuvą. Šioje knygoje pasakojama apie tai, kokį poveikį Lietuvos pasikrikštijimas turėjo visiems žmonėms, apie Skirgailą rūstų, įdomų kunigaikštį, daugeliu dalykų išsiskiriantį iš kitų. Kūrinyje vyravo daugybė konfliktų. Pagrindinis tarp Skirgailos ir Lydos kunigaikštytės. Ona Duonutė kovoja dėl savarankiškumo, noro įvykdytis savo pažadą. Tačiau jos pastangos bejėgis, ji negali sustabdyti tirono.

Čia atskleidžiama veidmainystė, kaip žmonės davę priesaikas, net nesusimąstydami jas laužo. Melas - neatsiejamas nuo įprasto gyvenimo.

Kova tarp senosios pagoniškosios religijos ir ką tik įvestos krikščionybės nepalieka ramybėje tiek bajorų, tiek eilinių žmonių,

Ši drama pajėgia sukrėsti, sužadinti baimę, sielvartą, užuojautą.

Atvirai, man šis kūrinys nepatiko. Net negaliu plačiai jo aprašyti, nes jis persismelkęs ydomis.

Ilgai, labai ilgai atidėliojau Džeinės Eir skaitymą, lyg būčiau jautusi, kad tai ne mano knyga. Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė. ...

Ilgai, labai ilgai atidėliojau Džeinės Eir skaitymą, lyg būčiau jautusi, kad tai ne mano knyga. Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė. Įdomi istorija, gana gerai susiskaitė, bet pati Džeinė ir istorijos vingiai vietomis rimtai erzino, ir tik baigusi knygą ir išanalizavusi savo emocijas, nusprendžiau, kad knyga gal ir nieko, bet jau tikrai ne man.


Labiausiai atstūmė tai, kad tai tikrų tikriausia pasaka. Pasaka apie vargšę našlaitę mergaitę, kuriai po labai prastos vaikystės ir jaunystės, galiausiai laimė vis tek šypsosi, o visa drama tame, kaip ji sugeba su ta laime tvarkytis. Viskas būtų gerai, jei ne tie mistiniai sutapimai. Žinoma, literatūroje sutapimai dažnas dalykas, kitaip nebūtų įdomu skaityti, bet čia jie buvo tokie neįtikėtini, kad netgi darėsi juokinga. Ypatingai realu, kad iš visų Anglijos namų ji atsidūrė būtent tuose, kur gyveno prarasti giminaičiai. O kur dar netyčia užmatytos pavardės, keistai sutapęs pasivaikščiojimas ir paslydęs arklys, laiškas, per kelis atsitiktinai pažįstamus žmones sukėlęs grandininę reakciją su nelabai maloniais rezultatais, o galiausiai iš viso nužudė per trijų dienų kelią atskriejantys šauksmai, o kur dar, kaip visuomet, palankus ir dramatiškas metas. Mano supratimu buvo galima ir subtiliau iliustruoti širdies šauksmą.


Džeinė Eir. Aš taip tos vargšelės ir neprisijaukinau. Pradžioje labai ją palaikiau, ji man netgi patiko, matėsi, kad kovoja, kad ir kokia bergždžia būtų ta kova. O jos vaikystė ir jaunystė man kėlė daug jausmų, buvau tikrai sujaudinta tokio žiauraus elgesio, o dar žinant, kad šis romanas gana autobiografiškas, jausmas dar nemalonesnis. Tačiau po truputį ji ėmė mane erzinti, jos užsispyrimas pradėjo pamažu įgauti neigiamą atspalvį, o galiausiai viską vainikavo kvailų sprendimų virtinė, kuria ji išmetė savo laimę per langą. Supykau ant jos ir, nors pabaiga kiek apmalšino mane, visgi toli gražu tos mažutės guvernantės prie mėgstamų personažų nestatyčiau. Bet visgi ne prasti jos sprendimai greičiausiai mane atbaidė, juk Skarletė tai gerokai aplenkė Džeinę priimtais blogais sprendimais, o visgi ir knyga man patiko, ir pati Skarletė paliko stiprios asmenybės įspūdį, o ir užsispyrusi kaip ožys ji liko iki paskutinio puslapio. Štai Džeinė nevengė paverkšlenti. Pradžioje ji buvo vaikas, o ir išgyvenimai buvo skaudūs, bet vėliau jos mąstysena vis tiek neatrodė kaip subrendusio žmogaus. Galbūt prisidėjo tai, kad pasakojimas vyko pirmuoju asmeniu (nekalbu jau apie tą "Skaitytojau"), bet jos pamąstymai kažkaip man nesiderindavo su veiksmais, mąstydavo tai ji tikrai nei šį, nei tą. Nežinau, galbūt tiesiog ne mano tipo personažas, bet man pasirodė gryna Pelenė, kažkokia be charakterio ir asmenybės.


Kas buvo tikrai įdomu - istorija. Atmetus neigiamą sutapimų atspalvį, susidėliojo visos paslaptys gražiai. O ir mistika, ir nežinia buvo kuriami atsargiai, neįkyriai. Žodžiu, skaityti buvo visai įdomu. Įdomiai rašytoja ir svarbių dienų atmosferą kuria. Nevengia iš karto parodyti, kad ši diena bus ypatinga, nupasakoja orą, aplinkybes, viską, kas supa pagrindinius veikėjus ir tuomet pamažu, neskubėdama atskleidžia tos dienos siurprizus. Vestuvių išvakarėms rašytoja išmonės išvis nepagailėjo. Šitoje knygoje tai jau tikrai pildėsi didžiausios nuotakų baimės, kurios juk paprastai per filmus ar knygas atrodo juokingai. Ko gi tiek jaudintis, atrodo, o pasirodo visgi būna dėl ko. Na tikiuosi prieš savo vestuves griūvančių sienų ir nelaimę pranašaujančių kūdikių nesapnuoti.


Aš likau neišgirdusi to, ką autorė norėjo Džeinės Eir lūpomis man pasakyti, bet Šarlotė Bronte moka gražiai pasakoti. Šis romanas - tikra pasakaitė, su nuosmukiais ir pakilimais, vainikuojama laimingos pabaigos. Pablankinus pasakiškąją pusę, galbūt šis romanas būtų patikęs ir man.

Nors knygą perskaičiau jau senokai, tačiau atsiliepimui laiko vis pritrūkdavau. Tačiau knygą prisiminiau visai netikėtai šį savaitgalį važiuojant namo, kai kelyje priešais mašiną netikėtai greitai ir žemai pralėkė...

Nors knygą perskaičiau jau senokai, tačiau atsiliepimui laiko vis pritrūkdavau. Tačiau knygą prisiminiau visai netikėtai šį savaitgalį važiuojant namo, kai kelyje priešais mašiną netikėtai greitai ir žemai pralėkė paukštis, beveik po pat ratais. Kai taip atsitikdavo anksčiau, manyje visada atsirasdavo gailestis "vargšeliams kvailiukams, kurie tik per plauką nuo mirties". Tačiau šįkart gailesčio nepajutau, o prisiminiau Džonataną Livingstoną Žuvėdrą...

Tai pasakojimas apie protu nepaaiškinamą atsidavimą savo svajonei, apie stiprybę akistatoje su kitais, tokiais kaip Visi, ir su Savimi, visiškai kitokiu nei Visi. Apie Tikslą, didesnį už Tave patį ir tikslo siekimą, didesnį už patį Tikslą.

Knyga paliko kažkokį nepaaiškinimą liūdesio bei ilgesio įspūdį, na ir žinoma, krūvą apmąstymų...