"Pagrindinės baimės formos" laikoma populiariosios psichologijos klasika. Autorius knygoje išskiria keturias pagrindines baimes: baimė atsiduoti ir prarasti savąjį "aš", baimė tapti savarankišku ir saugumo nebuvimas, baimė...

"Pagrindinės baimės formos" laikoma populiariosios psichologijos klasika. Autorius knygoje išskiria keturias pagrindines baimes: baimė atsiduoti ir prarasti savąjį "aš", baimė tapti savarankišku ir saugumo nebuvimas, baimė kažką keisti, t.y. praeinamumo baimė, ir paskutinė, ketvirtoji baimė, yra neišvengiamumo baimė, kuomet bijoma apribojimų, tradicijų, nustatytų dėsningumų.

Pagal knygoje pateikiamus pavyzdžius ir baimių priežastis galima atrasti panašumų į save ar į aplinkinius žmones, tad besidomintiems psichologija knyga turėtų patikti. Kita vertus, knyga sunkiai skaitosi, norėtųsi didesnio skyrių susisteminimo. Pirmasis knygos leidimas buvo 1961 metais, taigi nenuostabu, kad dabar tikimasi kiek kitokio informacijos pateikimo.

Aila pagaliau susiduria su "kitų" bendruomene - mamutų medžiotojais. Visą gyvenimą ji to laukė ir kartu labai bijojo... Padrąsinta Jondalaro ji ryžtasi kurį laiką praleisti su mamutojais.

Kaip Ailą priims žmonės? Kaip...

Aila pagaliau susiduria su "kitų" bendruomene - mamutų medžiotojais. Visą gyvenimą ji to laukė ir kartu labai bijojo... Padrąsinta Jondalaro ji ryžtasi kurį laiką praleisti su mamutojais.

Kaip Ailą priims žmonės? Kaip reaguos ji pati į jų papročius ir rutiną? Kaip jai seksis prisitaikyti?Juk buvo išauginta plokščiagalvių genties, o juos visi laiko gyvyliais, kurių vienintelis privalumas - vaikščiojimas dviem kojomis. Ar Ailos meilė pirmam sutiktam žmogui, Jondalarui, tikra ar tik kito žmogaus ilgesys?

Visi atsakymai slypi šioje giliai įtraukiančioje Ailos istorijos dalyje.

Sukė Stekhaus - Bon Tempso keistuolė. Ji dirba padavėja nedideliame bare, yra užsisklendusi, beveik nesusitikinėja su vaikinais, bet ne todėl, kad negraži ar trenkta, kaip mano miestelio gyventojai, o todėl, kad... sugeba...

Sukė Stekhaus - Bon Tempso keistuolė. Ji dirba padavėja nedideliame bare, yra užsisklendusi, beveik nesusitikinėja su vaikinais, bet ne todėl, kad negraži ar trenkta, kaip mano miestelio gyventojai, o todėl, kad... sugeba skaityti mintis. Tai neretai nuvilia, slegia ir kartais yra pavojinga, todėl Sukė vengia žmonių ir svajoja... susitikti vampyrą. Vieną vakarą ji susipažįsta su Bilu Komptonu. Merginą pirmiausia patraukia ne vampyriškas Bilo grožis, o tai, kad ji negirdi jo minčių. Bilas taip pat susižavi Suke, ir ne tik todėl, kad jam reikia jos kraujo grupės. Tiesiog ji ne tokia kaip visos. Tačiau Bilui pasirodžius miestelyje ima paslaptingai žūti jaunos moterys. Ant aukų kaklų - dantų žymės...

Tess Gerritsen romantiniai trileriai palyginti silpnoki, nei ją išgarsinusieji ir pavergusieji daugelį skaitytojų širdžių "Chirurgas", Pameistrys". "Skambutis po vidurnakčio" lengvai skaitoma, per daug iš skaitytojo dėmesio...

Tess Gerritsen romantiniai trileriai palyginti silpnoki, nei ją išgarsinusieji ir pavergusieji daugelį skaitytojų širdžių "Chirurgas", Pameistrys". "Skambutis po vidurnakčio" lengvai skaitoma, per daug iš skaitytojo dėmesio nereikalauti ir truputį banaloka knyga, bet kadangi knyga nestora, tai galima skirti keletą dienelių ir jai. Siužetas įdomus, bet gal tik neišbaigtas, veikėjai - ir drąsūs, ir naivūs, ir turintys nežemiškų galių, net kartais pagalvodavau ar tai ne fantastinis trileris. Bet nežiūrint į visatai, mėgstu Tess Gerritsen ir su malonumu ją ir toliau skaitysiu.

Ši knyga liko neperskaityta nuo 2013 metų Knygų Iššūkio. Tai autobiografija žmogaus kuris atsivertė į krikščionybę, ir knygoje jis rašo, kad autobiografiją rašo žmonių prašomas. Na gerai. Ši knyga gali būti skaitoma...

Ši knyga liko neperskaityta nuo 2013 metų Knygų Iššūkio. Tai autobiografija žmogaus kuris atsivertė į krikščionybę, ir knygoje jis rašo, kad autobiografiją rašo žmonių prašomas. Na gerai. Ši knyga gali būti skaitoma kaip paprasta autobiografija, arba nuosekli istorija į atsivertimą. Būtent išsamesnio pasakojimo apie patį atsivertimą aš ir pasigedau. Tačiau. Buvo kitų gana įdomių dalykų. Šiaip nelabai nemėgstu autobiografinių - biografinių knygų. Šią paėmiau dėl kito aspekto. Lewis aprašo savo gyvenimą iki 1929 metų kai atsivertė į krikščionybę. Savo mokslus įvairiose institucijose, draugus, patirtį I pasauliniame kare, ir žinoma, dėstymą universitete. Universitete susipažino su kitu įžymiu rašytoju D.R.R. Tolkinu.



"Pradėjęs dėstyti Anglų kalbos ir literatūros fakultete, įgijau du draugus, abu krikščionis (atrodo, tie keistuoliai pradėjo lįsti į šviesą iš visų pusių), vėliau daug padėjusius įveikti paskutinę kliūtį. Tai buvo H.V.D. Daisonas (Dyson) tada dėstęs Redinge ir J.R.R. Tolkynas (Tolkien). Susidraugavęs su pastaruoju atsikračiau dviejų senų išankstinių nuostatų. Vos suaugęs buvau (netiesiogiai) įspėtas nieku gyvu nepasitikėti popiežininkais, o atėjęs dirbti į Anglų kalbos ir literatūros fakultetą, buvau (tiesiogiai) įspėtas nepasikliauti filologais. Tolkynas buvo ir tas, ir tas." (psl. 238)

8/10

Honore de Balzac norėjo sėkmės ir ją stengėsi pasiekti per literatūrą. Pavyko. Netgi po beveik 200 metų aš rankose laikiau jo knygą ir vos kone "suvalgiau". Nors šiame veikale ir apstu filosofijos, skaityti nebuvo didelis...

Honore de Balzac norėjo sėkmės ir ją stengėsi pasiekti per literatūrą. Pavyko. Netgi po beveik 200 metų aš rankose laikiau jo knygą ir vos kone "suvalgiau". Nors šiame veikale ir apstu filosofijos, skaityti nebuvo didelis iššūkis. Skaitant ją aš mano mintys klajojo ir filosofinėse platumose, ir romantiškoje erdvėje, ir absurdo realybėje. Paradoksalu ir absurdiška- kuo patogesnes pareigas visuomenėje užimantys žmonės, tuo sunkiau jiems suprasti koks tuščias yra jų gyvenimo būdas. Bet oi ne, šios knygos paskirtis yra tikrai ne mokyti žmones dorai gyventi, netgi priešingai, tie kurie nesuprato gyvenimo tiesos, jie ir toliau gyveno laimingai. "Taip, man reikia paskutinį kartą apkabinti visus žemės ir dangaus džiaugsmus ir nuo jų numirti." (citata iš knygos) štai koks žmonių moto vertė tuo meto aristokratiškąją visuomene veikti. Kai dar mokiausi mokykloje, lietuvių kalbos mokytoja pasakė: pats laimės siekimas ir yra laimė, taigi žmogus kuriam siekti nereikia- nelaimingas. Kaip būti laimingam žmogui kuris viską gauna lengvai ?! Ai, tiesiog mėgautis ką gauna čia ir dabar, geriau visai nemąstyti: "Kiek senių savo sąžiningą ir dorą gyvenimą baigia kvailybėmis" (citata iš knygos). O nuo mano samprotavimų, laikas grįžti prie knygos. Prancūzijos visuomenėje moters meilę buvo lengviausia gauti turint šagrenės odą arba tiesiog nusipirkti titulais, pramogomis, dovanomis. O tada ji tavo, gali rašyti jai poemas, turėti kaip meilužę "... kuo daugiau jie vienas kitą pažino, tuo daugiau mylėjosi." Na, štai o dar tas faktas, kad Rafaelis (pagrindinis veikėjas) nepanorėjo, kad šagrenė su lig kiekvienu noru imtų plėstis... Tiek absurdo, kad net linksma. Peršasi mintis, kad knygos esmė pasityčioti. Išsipildę norai tiesiog fikcija, o sveiko proto žmogus negali amžinai gyventi fantazijose. Va todėl ir Rafaelis pametė savąjį aš. Na o dabar nuomonė: labai tinkama, jeigu norisi paskaityti kažką verčiančio išties atsidurti filosofinėse plotmėse, bet kartu ir palaikančio realybėje savo gana įtraukiančiu siužetu. Taigi verta dėmesio. Honorė De Balzac, studijavo teisę, kaip ir aš, gal ir aš kada nors kažką vertingo gal ir aš parašysiu ?!

Klasikinė saldi meilės istorija, kaip du jaunus įsimylėjelius išskyrė senovinės šeimos pažiūros, jog jaunikis turi būti turtingas, ir tik tuomet jis yra tinkama pora jaunai merginai iš kilmingos šeimos. Ir, žinoma,...

Klasikinė saldi meilės istorija, kaip du jaunus įsimylėjelius išskyrė senovinės šeimos pažiūros, jog jaunikis turi būti turtingas, ir tik tuomet jis yra tinkama pora jaunai merginai iš kilmingos šeimos. Ir, žinoma, laiminga pabaiga, kai jau praturtėjęs jūrininkas antrą kartą ryžtasi išpažinti savo jausmus tai pačiai merginai, su kuria jam nebuvo leista susituokti prieš aštuoneriu metus, o dabar jam atsakoma tuo pačiu - meile.

Sunkiai įsivazduoju vyrą, skaitantį šį romaną, nors ir klasikinį. Autorė taip detaliai analizuoja moterų jausmus, taip detaliai aprašo kiekvieną potyrį, kad bent jau mano galva, vyrams ši knyga gali pasirodyti tarsi muilo opera. Smulkmeniška jausmų analize kūrinys primena L.Tolstojaus "Aną Kareniną"

Įdomu tai, kad knygoje aprašoma 19 a. Londonas. Veiksmas vyksta garsiąjame Camden Town'e, kuris ir šiandien Londone yra ypač turistų lankoma vieta: čia traukia turgus, žavintis savo atmosfera, įvairove. Puiki vieta praleisti laiką. Sutapimas, bet būtent važiuodama metro į Camden market, skaičiau šią knygą :)

į minčių raizgalynę arba švyturį

Dabar jau žinau, kad aš ir moderni literatūra nesam draugės. "Tūlos", ką tik skaityto "Placebo" ir "Į švyturį" užteko, kad kurį laiką nieko modernaus nenorėčiau skaityti. Pirmiesiems...

į minčių raizgalynę arba švyturį

Dabar jau žinau, kad aš ir moderni literatūra nesam draugės. "Tūlos", ką tik skaityto "Placebo" ir "Į švyturį" užteko, kad kurį laiką nieko modernaus nenorėčiau skaityti. Pirmiesiems dviem be modernizmo dar galėjau prilipdyti lietuviškos literatūros etiketę, bet po Virginijos Woolf kažkaip viskas susidėlioja į lentynas. Jokiu būdu neteigiu, kad romanas "Į švyturį" kažkuo yra prastas, tiesiog manęs nepalietė.

Reikėjo perskaityti pusę knygos, kad pradėčiau sekti mintį. Žinoma, galėjau būti išsiblaškiusi, bet aš labiau linkusi galvoti, kad reikėjo pasikankinti jaukinantis veikėjus, tą keistą pasakojimo būdą ir kalbą. Nuo pusės knygos puslapiai patys vertėsi ir susiskaitė gana greitai, bet galutinis rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjausi.

O tikėjausi aš kažko visiškai kitokio negu gavau. Nemėgstu ilgai tyrinėti knygų, užsimanau knygas skaityti per akimirką, kartais kažkoks žodis aprašyme užkabina, kartais pavadinimas paslaptingai traukia, o kartais ir iš būrio kažkokio rašytojo knygų išsirenku ką nors ekspromtu. Šį kartą mane apgavo aprašymas. Pažadėjo būrį žmonių, susirinkusių vasarnamyje ir aš jau išsilydžiau. Šitas siužetas mane labai žavi ir žinau, kad ir kitą kartą ant to paties pasimaučiau. Galvoje kyla būrys skirtingų žmonių laikinai su visomis savo nelaimėmis, džiaugsmais ir lūkesčiais besiglaudžiančių po vienu stogu, o visas žavesys tame, kaip visa tai jungiasi ir pinasi prasiverždami kurioziškumais, dramomis, aistromis ir mažomis gražiomis akimirkomis. Visuomet mačiau daug potencialo šitoje situacijoje - ypatingai jis atsiskleidžia detektyvinėse istorijose.

Bet kaip jau galima įtarti - šį kartą prašoviau pro šalį. Buvo tie skirtingi žmonės vasarnamyje ir turbūt skirtingesni ir įdomesni nei tikėjausi, bet raizgalynei vietos neliko, nes knyga - vieni apmąstymai, mintys ir viso to analizė. Mintys, kurios, rodos, materializuojasi tiesiai iš galvos, nes labai kapotos, chaotiškos ir kartais labai nelogiškos. Vietomis erzino, vietomis stebino, vietomis netgi žavėjo, bet vien tik profesionalumo prasme.

O rašytojos talentas - begalinis. Šitaip austi tekstą kažkas nesuvokiamo. Tirščiau ir už Sabaliauskaitę, o jau ir ten buvo tirštoka. Dialogų vėl beveik nerasta, pavieniai sakiniai tai šen, tai ten. O kas svarbiausia - viskas atvirkščiai. Dialoguose (kur paprastai juk rašomi tie pokalbiai, kuriuose pasakoma kažkas reikšmingo, reikalingo plėtoti siužetui) nors net ir dialogais pavadinti juos sunku - tiesiog pavieniai sakiniai su dialogo skyrybos ženklais, radosi tik atsitiktiniai, rodos, visai bereikšmiai sakiniai, daugiau susiję su oro komentavimu dėl plaukimo į švyturį. Visa svarbiausia informacija buvo perfrazuojama, bet ir tai daroma ne įprastai - ne perpasakojant, bet rodant minčių tėkmę, rodos, traukiant tas mintis tiesiai iš galvos, joms dar nespėjus materializuotis ir tą pačią akimirką išnykti, nes bent jau aš tokiomis abstrakcijos, rodos, negalvoju, nors įdomių blyksnių ir radau.

Pavyzdžiui, kad ir akimirkos padiktuotų keistų ar kai kada absurdiškų minčių vaizdavimas. Būna kad kartais važiuodama troleibusu susimąstau apie ką nors, ką net sunku apsakyti, kažką apie tai, kad trumpam susirinkę vienoje vietoje tampame kažkokia bendruomene ir kartais to nesuvokdami kažką kuriame. Virginija Woolf ne vieną tokią mintį aprašo:

"Ir staiga ta prasmė, kuri nei iš šio, nei iš to persiduoda žmonėms, tarkim išeinantiems iš metro arba skambinantiems į duris, ir paverčia juos simboliais, tipiškais atstovais, apglėbė juodu, ir stovinčius prieblandoje, žiūrinčius, pavertė santuokos simboliais, vyru ir žmona."

"Kaip nepaprastai pasisekė Mintai pasisekė! Ji tekės už vyro, turinčio auksinį laikrodį zomšiniame maišelyje."

Grįžtant prie stiliaus dar viena to tirštumo priežastis - palyginimai, kurie buvo gausūs ir daugiausia neįprasti, bet gerokai subtilesni nei Ivanauskaitės gimdos kakleliai. "<...>tarsi <...> jiedu būtų užlipę ant laivo tiltelio nustatyti koordinačių,- toks jai pasirodė perėjimas nuo poezijos prie politikos." Turiu atkreipti dėmesį, kad šitoje citatoje minimos poezijos ir meno apskritai romane buvo nemažai ir man per daug - poezija, tapymas - viskas ten pynėsi, vienoje vietoje pasakojimas netgi vyko tapymo rėmuose ir aš likau dar toliau visko nei paprastai.

Pačios knygos struktūra irgi įdomiausia mano kada nors matyta. Trys dalys su pavadinimais ir visos jos labai skirtingos. Pirmoje dalyje, užimančioje didesnę knygos dalį vaizduojama viena diena, kuomet virš vasarnamyje susirinkusių žmonių kybo negalimos išvykos į švyturį laukimas. Kas per tą dieną vyksta? Keli žmonių susitikimai, keli pasivaikščiojai, viename skyriuje aprašyta iškyla prie olos ir vakarienė.

Vakarienės - dar viena mano silpnybė, kažkokia keista kulminacijos forma, galinti prasiveržti įdomiausiomis dramomis ir audrinanti vaizduotę. Ir čia man šita knyga buvo pradėjusi patikti. Buvau neseniai pradėjusi sekti mintį ir vakarienė ne tiek išpildė lūkesčius, kiek juos pranoko. Vakarienių magiją visuomet labai puikiai atskleidžia ekranai - veido išraiškos, balso tonai, kūno kalba - sukuria visą smagumą. O kaip tai padaryti knygoje? Negalima juk kiekvienos išraiškos aprašinėti, pasidarytų taip pat nuobodu kaip Kristiano ir Anos dialogus skaityti, kur komentaro daugiau nei esmės. O Virginijos Woolf stilius čia atsiskleidė puikiai - mažiausi niuansai meistriškai sujungti:

"Kokius velnio niekus čia jie paisto, pamanė Čarlzas Tanzlis, dėdamas šaukštą į patį vidurį savo lėkštės, kurią buvo švariai išvalgęs, tarsi, pagalvojo Lilė (jis sėdėjo priešais ją, nugara į langą, pačiame vaizdo viduryje), būtų pasiryžęs tvarkingai maitintis."

Kitas dalykas, kad pati vakarienė nebuvai labai įdomi. Bet sujungus Woolf stilių ir kažkokį siužetą mano supratimu gautųsi tiesiog nuostabus dalykas.

Antrojoje dalyje siužetas nuo "beveik nėra" susitraukė iki "išvis nėra" ir buvo aprašomas irimas - vasarnamio ir jo savininkų šeimos. Pasakojimas, atrodo, dar pasodrėjo, o įdomiausias sprendimas - tarp ilgų meniškų aprašymų, koks apleistas yra namas ir pasaulis - laužtiniuose skliaustuose - sakiniu ar dviem, neįprastai lakoniškai - numetama kokia nors tragiška veikėjų gyvenimo detalė, nutikusi per tuos daugelį prabėgusių metų.

Galiausiai trečiojoje dalyje, tai, kas likę iš šeimos ir pirmos dalies vasarotojų, vėl susirenka ir dalis jų pagaliau plaukia į švyturį, o viena svečių grįžta mintimis į praeitį. Gražiai įsirėmina visas pasakojimas. Labai įstrigo detalė apie jaunėlio Džeimso prisiminimus apie tą dieną, kai išvyka į švyturį neįvyko, ko labai ir baiminosi jo mama.

Suprantu, kad viskas šiame romane yra svarbu, viskas turi prasmę, kurią reikia išlukštenti. Ne tik tai, kas pasakojama, bet ir kaip pasakojama. Prie labai nedaug ko man pavyko prisikasti, bet kad ir iš to dialogų vaizdavimo bent jau vieną dalyką supratau - kad labai daug kalbame niekus, labai daug ko nepasakome, nors labai daug dalykų pagalvojame. Net ir visa knygos struktūra turėjo prisidėti prie bendros žinutės, kurią siuntė rašytoja. O iš prasminės pusės - knygoje, ją labai lėtai ir kantriai lukštenant, prasmių atrasti galima labai daug. Man centre - vyro ir moters santykiai, skirtinga jų prigimtis, mąstymas, bet kartui ir stereotipų laužymas, jausmų, vaizdžiai vadinamų meile, realus vaizdavimas. Kiti galbūt centre mato kažką kito. Bet šiai knygai reikia pribręsti ir aš to lygio, jaučiu, dar nepasiekiau.

Virginijai Woolf net ir labai norėdama nesuradau nei vieno priekaišto, nors knyga ir skaitėsi sunkokai. Visas romanas persunktas įvairių prasmių, simbolių ir minčių, bet iki jų reikia prisikasti ir man tai vargiai pavyko. Galbūt po kelerių metų perskaičius antrą kartą ji pražįs mano akyse naujomis spalvomis, o dabar nors labiau nepatiko nei patiko - mano ir romano "Į švyturį" santykiai lieka pagarbos lygyje.

Šią knygą pradėjau ir mečiau skaityti turbūt tris kartus... Pamenu, kad pirmą kartą (daugiau nei prieš metus) teperskaičiau gal 20-30 psl. ir likusi mintis buvo - kas per knyga, kur viskas prasideda laidotuvėmis?! Antrą...

Šią knygą pradėjau ir mečiau skaityti turbūt tris kartus... Pamenu, kad pirmą kartą (daugiau nei prieš metus) teperskaičiau gal 20-30 psl. ir likusi mintis buvo - kas per knyga, kur viskas prasideda laidotuvėmis?! Antrą kartą, vėl skaičiau nuo pradžių, ir niekaip nesupratau, kuo gi man ta knyga neįtiko - viskas prasideda nuo kažko kito pabaigos. Bet ir vėl - buvo, matyt, dar ne laikas tai knygai mano gyvenime - mečiau. Trečią kartą paėmus, skaičiau kiekvieną žodį, puslapį ir įvykį su didžiausiu malonumu ir net pasigardžiuodama, kaip aprašomi senieji lietuviški rūbai, tradicijos, kaip pateikiamas šeimynykščių, giminių, kaimynų bendravimas, kaip reiškiasi patys santykiai, kuo ir kaip gyvena ir "rūpinasi" kiekvienas ir visi.

Knygos pasakotojas - gydytojas, kilęs iš neturtingos šeimos, kurio motina dirbusi viename iš dvarų, ir kuriame, jam pačiam teko vaikystėje laimė lankytis. Pasakotojas kalba apie tai, kaip vystosi gyvenimai šiame dvare...

Knygos pasakotojas - gydytojas, kilęs iš neturtingos šeimos, kurio motina dirbusi viename iš dvarų, ir kuriame, jam pačiam teko vaikystėje laimė lankytis. Pasakotojas kalba apie tai, kaip vystosi gyvenimai šiame dvare gyvenančios senos aristokratų šeimos, kuri po karo po truputį praranda šeimos turtus ir žemes, ir kartu, kaip po truputį likę jos nariai praranda protą ir nyksta pati šeima.

Iš tiesų, pats pasakotojas yra pagrindinis šios istorijos veikėjas. Jo prisiminimai, troškimai, svajonės ir pats gyvenimas įvairiais pjūviais maišosi su senosios šeimos, namo, kuriame ji gyvena, istorija ir įvykiais, su kitų knygos veikėjų gyvenimais ir išgyvenimais.

Pasakojimas persmelktas mistikos, kur logiški ir racionalūs pamąstymai ir bandymas surasti priežastinius ryšius ir paaiškinti vykstančius dalykus, persipina su jausmais ir nuojauta, kad už viso to, kas dedas slepiasi "kažkas daugiau".

Pačiai iš šios knygos liko mintis, kad kiekvienas žmogus, nori ar ne, sąmoningai ar ne, darome įtaką kitiems, mums supantiems žmonėms. Darome įtaką tiek per savo veiksmus, tiek per savo žodžius, tiek ir per mintis ir savo norus ar išgyvenimus.