Ieškoti kuo sensacingesnių tekstų, kuo įdomesnių straipsnių - kiekvieno žurnalisto kasdienybė, tuo labiau jei kalbama apie JAV valstybę, kur žiniasklaidos kultas itin stiprus.

Šio kūrinio epicentre būtent ir atsiduria...

Ieškoti kuo sensacingesnių tekstų, kuo įdomesnių straipsnių - kiekvieno žurnalisto kasdienybė, tuo labiau jei kalbama apie JAV valstybę, kur žiniasklaidos kultas itin stiprus.

Šio kūrinio epicentre būtent ir atsiduria žiniasklaida ir milžiniška jos galia. Ar niekada nepagalvojote, kad vienas stiprus straipsnis gali pakeisti net kelių žmonių likimą? Kas straipsnis gali nuteisti arba išteisinti žmogų?

Pagrindinis kūrinio veikėjas Metjus Kovartas vieną niekuo neišsiskiriančią dieną gauna eilinį laišką, kokių yra matęs jau šimtus. Ir vis dėl to šis atkreipia jo dėmesį. Laiškas atsiųstas iš kalėjimo, mirtininkų kameros. Mirties bausme nuteistas Erlas Fergiusonas rašo, jog buvo nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Tačiau labiau intriguoja laiško pabaiga, kurioje vyriškis rašo, kad žino kas įvykdė jam "pripaišytą" žmogžudystę!

O ta žmogžudystė ne tokia ir paprasta - nužudyta ir išniekinta mažo miestelio vienuolikmetė mergaitė - baltaodė, o tai pasirodo turi didelės įtakos. Žurnalistas vyksta į tą miestelį ir vis labiau įsitikina Fergiusono teisumu - policininkai akivaizdžiai nusistatę prieš juodaodį jaunuolį ir netgi prisipažysta, jog per apklausą kelis kartus jam sudavė. Teismas žmogų nuteisė akimirksniu, neturėdami jokių įrodymų - tik prisipažinimą.

Tačiau ar tikrai viskas taip paprasta? O gal mirtininkų kameroje sėdintis juodaodis sugalvojo neįtikėtiną planą, kaip ištrūkti į laisvę?

Knyga įspūdį tikrai paliko, tik vis dar negaliu suprasti, kokį. Skaitydama daug kur nesutikau ir norėjau ginčytis, nes tekstas priminė senio pamokslavimus, kurių ne tik klausyti - jų girdėti nesinori visiškai. Po kurio laiko...

Knyga įspūdį tikrai paliko, tik vis dar negaliu suprasti, kokį. Skaitydama daug kur nesutikau ir norėjau ginčytis, nes tekstas priminė senio pamokslavimus, kurių ne tik klausyti - jų girdėti nesinori visiškai. Po kurio laiko mintimis vis grįždavau prie įspūdžio, kurį knyga paliko (nes aprašymą parašyti tai reikia), ir ilgainiui ėmė atrodyti, kad pirmasis įspūdis buvo pernelyg kategoriškas ir kad galbūt aš viską, kas parašyta, priėmiau pernelyg tiesmukai.

Šiandien galvoju, kad viena pagrindinių Laozi išsakytų minčių apie veikimą neveikimu galėtų būti paraginimas sustoti ir įsiklausyti į save. Augti ne į plotį, nuolat renkant įspūdžius, pasiekimus, ryšius, o į gylį, pažįstant tai, ką šiandien turi savo rankose. Ir kai galvoju taip, Laozi istorija apie du kaimus, kurie visada vienas kitą girdėjo, bet nei vieno iš jų gyventojai taip ir nenuėjo susipažinti su kitu kaimu, atrodo mažiau absurdiška, negu ji pasirodė tik perskaičius.

Ši knyga antroji šio autoriaus kurią skaičiau. Nesu labai didelė tokio žanro mylėtoja, todėl, turbūt, ir knyga nesužavėjo. Knyga, reikia pastebėti, žiauri. Atskleidžianti, koks gali būti nedėkingas moters likimas tokioje...

Ši knyga antroji šio autoriaus kurią skaičiau. Nesu labai didelė tokio žanro mylėtoja, todėl, turbūt, ir knyga nesužavėjo. Knyga, reikia pastebėti, žiauri. Atskleidžianti, koks gali būti nedėkingas moters likimas tokioje šalyje kaip Afganistanas ir kiek daug gali priklausyti nuo vyro. Kokią didelę reikšmę gali turėti meilė ir kaip nuo jos priklauso gyvenimo kokybė.



7/10

Mano pažintis su Haruki Murakami kūryba prasidėjo nuo knygos "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas". Ilgą laiką ji buvo ir pati mėgstamiausia. Bet dabar jai teks trauktis į antrąją vietą - mėgstamiausia...

Mano pažintis su Haruki Murakami kūryba prasidėjo nuo knygos "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas". Ilgą laiką ji buvo ir pati mėgstamiausia. Bet dabar jai teks trauktis į antrąją vietą - mėgstamiausia tapo "1Q84".

Įprasta 1984-ųjų diena Tokijuje. Aomamė skuba į darbą. Bet kažkuriuo metu jai ima rodytis, kad pasaulis nebėra toks, kokį prisimena - nesutampa kai kurie faktai. Šį pasaulį Aomamė pramina 1Q84.

Tengo sutinka imtis rizikingo projekto - perrašyti jaunos autorės Fukaeri kūrinį, kad jis taptų dar geresniu ir laimėtų premiją. Turinys atrodo išgalvotas, bet pati autorė tvirtina, kad viskas yra tikra.

Haruki Murakami yra žinomas kaip realybės ir fantazijos maišytojas. Jo knygose tikrasis pasaulis ir siurrealistiškas susipina, sunku atskirti, kur tikra, o kur jau nebe. Tačiau šioje knygoje tie pasauliai yra labiau (ar aiškiau) atskirti. Aomamė gyvena alternatyviame pasaulyje. Tengo gyvena tikrajame pasaulyje. Bet ar tikrai viskas yra taip, kaip atrodo?

Esu skaičiusi vieną atsiliepimą apie šią knygą (neprisimenu, nei kur, nei kieno), kuriame buvo teigiama, kad knygos veikėjai nesusiję, dvi istorijos pasakojamos kiekviena atskirai ir iki pat pabaigos nesusipina. Tai netiesa. Istorijos susipina taip pat, kaip susipina realus ir siurrealus pasauliai. Fukaeri kūrinyje minimi du mėnuliai - du mėnulius danguje mato Aomamė. Naujausiame Tengo kūrinyje irgi yra du mėnuliai. Apskritai Fukaeri istorija labai panaši į mergaitės, kurios skriaudėjus Aomamė bando atrasti. O Tengo prisimena keistą mergaitę iš savo vaikystės, kurios šeima priklausė specifinei religinei bendruomenei. Ta mergaitė vieną kartą, nieko netarusi, ilgai laikė Tengo ranką. Aomamė yra kilusi iš tokios šeimos, o jos gyvenimo meilė yra berniukas, kurį vaikystėje ji laikė už rankos. Bet gal Aomamė tėra naujo Tengo kūrinio veikėja?

Apie Haruki Murakami daug rašyti negalima, jį reikia skaityti. Tai autorius, kurio kūryba pasiekia giliausias sielos kerteles ir palieka neišdildomą įspūdį. Aš jau dabar nekantrauju imtis antros šios istorijos dalies.

"Kai į romaną įtrauki dalykus, kurių paprasti skaitytojai nėra regėję, reikia juos kuo detaliau nupasakoti. Neišplėsti ar net visai praleisti galima aprašymus tik tų dalykų, kuriuos paprasti skaitytojai jau yra matę." [Haruki Murakami "1Q84. Pirma knyga", 226 psl.] Tai būtų mano palinkėjimas Haruki Murakami žodžiais visiems rašytojams, ypač šiuolaikinės fantastikos kūrėjams.

Na visai nebloga knyga, bet perdaug joje autorius kartojasi, ir kalba apie tą patį. Šiaip skaitant šią knygą supranti, kas tuo metu buvo svarbu Anglijoje, ir Europoje, ką aukštuomenės žmonės vertino, ką niekino, ko troško ir...

Na visai nebloga knyga, bet perdaug joje autorius kartojasi, ir kalba apie tą patį. Šiaip skaitant šią knygą supranti, kas tuo metu buvo svarbu Anglijoje, ir Europoje, ką aukštuomenės žmonės vertino, ką niekino, ko troško ir siekė, ko bandė atsikratyti ir t.t. Žodžiu, galima surasti ir įdomių dalykų. 6 iš 10.

Ši knyga yra laikoma vienu geriausių austrų literatūros kūrinių. Sužavinti ir paperkanti savo paprastu rašymo stiliumi, tačiau stebinanti knyga.

Į kalnų trobelę medžioti atvyksta pora ir kartu pasikviečia pusseserę....

Ši knyga yra laikoma vienu geriausių austrų literatūros kūrinių. Sužavinti ir paperkanti savo paprastu rašymo stiliumi, tačiau stebinanti knyga.

Į kalnų trobelę medžioti atvyksta pora ir kartu pasikviečia pusseserę. Pusseserė lieka viena name, o visi išvyksta į netoliese esantį miestelį. Tačiau kai niekas per ilgai negrįžta, moteris keliauja ieškoti artimųjų. Toli nueiti netenka, nes kelią pastoja nematoma ir nesugriaunama siena. Nujaučiama, kad pasaulį ištiko katastrofa. Štai čia ir baigiasi knygos fantastika. Viena, be reikiamų išteklių moteris turi dvi išeitis: arba pasiduoti ir mirti, arba stengtis ir gyventi. Taip prasideda tikras ir nepagrąžintas moters siekis išgyventi. Kas mus skatina eiti pirmyn, kai, rodos, net dėl savęs nebeverta stengtis?

Oficiali dalis:
Tai visus žanrų reikalavimus atitinkantis nuotykių romanas. Istorinių įvykių fone (po Liudviko XIV mirties Prancūzijoje vyksta kova dėl valdžios ir vietų šalia sosto) - sąmokslas, dvikova, romantiška dviejų...

Oficiali dalis:
Tai visus žanrų reikalavimus atitinkantis nuotykių romanas. Istorinių įvykių fone (po Liudviko XIV mirties Prancūzijoje vyksta kova dėl valdžios ir vietų šalia sosto) - sąmokslas, dvikova, romantiška dviejų kilmingų jaunuolių meilės istorija. Kartu vaizduojamas Paryžiaus visuomenės viduriniojo sluoksnio gyvenimas.

Mano jausmai:

Labai seniai skaičiau A. Diuma knygas... dar mokiausi mokykloje tada. Man jos patiko savo nuotykiu dvasia, o tada matyt toks buvo amžius, kai rūpėjo būtent nuotykiai, ta naivi, bet beprotiška meilė, dvaro intrigos, džentelmenų kovos (istorinė egzotika), šnarančios damų suknelės ir tas nenuobodus Paryžiaus gyvenimas.

Per tiek metų jau buvau pamiršus, kaip A. Diuma rašo, nes tada kai dar skaičiau jo knygas, man turbūt nelabai ir rūpėjo kūrinio kalba, svarbu buvo, kad nebūtų nuobodu, kad būtų veiksmo. Todėl imdama knygą galvojau, kaip čia dabar skaitysiu aš ją. Ar nebus lengvas skaitalas? O gal pasirodys labai vaikiška... Bet ne... A. Diuma knygos nėra lengvo turinio, nėra romaniūkštis vienam kartui.. Jos turtingos istorinių faktų ir jų tikrai daug... Net pats rašytojas pabrėžia, kad va šitas dalykas nėra "pletkas", kad tai tikras įvykis, tik galbūt mažai kam žinomas.

Prajuokino viena kūrinio vieta. Pusryčiai pas ponia Deni.

"- Koketę? - paklausė d'Armantalis.
- Taip, ji koketė, koketė, - atkakliai kartojo Bonifacas. - Aš tai tvirtinu ir savo žodžių neatsisakysiu. Prieš jaunus vyrukus vaidina nekaltybę, o gyvena su seniu. Be to, ji turi baisiai bjaurų šunpalaikį, vardu Mirza, kuris surydavo visus mano saldainius, o dabar, kai tik mane pamato, taip ir taiko suleisti dantis į blauzdą.
- Išeikite, panelės, - sušuko ponia Deni stodamasi ir tuo priversdama pakilti savo dukteris. - Išeikite. Jūs neturite girdėti šitokių lengvabūdiškų kalbų.
...
- Ak, jau tos panelės, mano sesutės, - sušuko Bonifacas. - Nejaugi manote, kad jos per jaunos girdėti tai, ką sakiau, ypač Emilija, kuriai jau suėjo dvidešimt treji metai.
- Emilija, gerbiamasis, nekalta kaip kūdikis, - tarė ponia Deni.
- Na jau, nekalta! Ką čia bešnekėti, motuše Deni. Neseniai tos nekaltosios kambaryje radau vieną puikų romaniuką. Nieko sau lektūra gavėnios metu!...
- Nutilk, bjaurus vėjavaiki! - tarė abatas. - Matai, kaip tu skaudini savo motiną?
Iš tikrųjų ponia Deni neturėjo kur dingti iš gėdos pagalvojusi, kad ta scena, tokia pražūtinga jos dukterų reputacijai, įvyko matant jaunuoliui, į kurį su būdingu motinoms toliaregiškumu ji jau dėjo savo viltis. Rodės, dar akimirka ir ji apalps.
Vyrai užvis mažiausiai tiki moterų alpimais ir tuo pat metu kaip tik alpimais juos lengviausia apmauti...
Abatas pristūmė kėdę ramiai ir nė trupučio neskubėdamas, o tai rodė, kad jis pripratęs prie panašių įvykių ir visai nesibaimina dėl jų pasekmių. Kai ponia Deni buvo pasodinta, d'Armantalis prikišo jai prie nosies uostomosios druskos, tuo tarpu abatas švelniai plekšnojo per delnus. Tačiau, kad ir kaip jie stengėsi, ponia Deni, regėjos, nė negalvojo atsipeikėti. Bet staiga tuo momentu, kada užvis mažiausiai buvo galima tikėtis, ji pašoko kaip įgelta ir sukliko. D'Armantalis pagalvojo, kad po apalpimo šeimininkę ištiko nervinis priepuolis. Jis ne juokais išsigando - vargšės moteriškės riksmas buvo kupinas natūralaus siaubo,
- Nieko, nieko, - tarė Bonifacas, - paprasčiausiai aš jai suverčiau už apykaklės grafiną šalto vandens - nuo to ji ir atsipeikėjo. O šiaip, jūs juk patys matėte, ji nežinojo kaip atsigauti."

Tai va, atrodo, kad A. Diuma dar turėjo ir labai gerą humoro jausmą.

Aišku, ta prancūziška meilė yra savitas reikalas. Pamačiau - įsimylėjau ir viskas amžina, stipru kaip vulkano pabudimas... aistra, aistra... tokia, kad net galva sukasi... aišku, viskas siekiama tik gražiuoju būdu, dėmesiu, ne jėga. Na, naivu... netikroviška, bet, aišku, knygos visumos tai visai negadina.

Nieko neprikiši - A. Diuma tikrai talentingas rašytojas. Nors kažkur skaičiau, kad jis, kaip ir dauguma to meto rašytojų, kūrė su bendraautoriais, bet po kūryba pasirašinėjo tik savo vardu.

Na, tokiomis knygomis tikrai galima mėgautis.

XIX amžiaus Prancūzija. Veiksmas sukasi apie mažo teatro aktorę Naną, kuri aktorė labai ne kokia, žavi žiūrovus tik savo kūnu, o ir uždirba pinigus pragyvenimui būtent juo, tapdama turtingų vyrų meiluže ir išlaikytine....

XIX amžiaus Prancūzija. Veiksmas sukasi apie mažo teatro aktorę Naną, kuri aktorė labai ne kokia, žavi žiūrovus tik savo kūnu, o ir uždirba pinigus pragyvenimui būtent juo, tapdama turtingų vyrų meiluže ir išlaikytine. Skaitant net sunku įsivaizduoti to meto, to sluoksnio ištvirkimo lygį ir apskritai atrodo, kad nuskurdinti vyrą, kuris dėl geismo pameta protą, išnaudoti jį iki paskutinio siūlelio, o jei šis praranda pinigus, susirasti kelis klientus tiesiog gatvėje yra visai normalu ir nieko blogo. O kur dar lesbietiškos meilės apraiškos, vyrų miegamajame lankymosi grafikas, kad tik nesusitiktų... Vidury istorijos yra ir bandoma atsisakyti turto tokiu būdu įgyjamo atsisakyti vardan meilės, kurti savo meilės lizdelį, bet tai trunka taip neilgai, kad rodos tas epizodas nė nebūtų įvykęs. Ir vėl Nana grįžta prie turtingų vyrų viliojimo su dar didesne jėga, tapdama turtingiausia Paryžiaus kurtizane. O kaip viskas baigiasi? Pernelyg ankstyva mirtimi. Knyga tikrai patiko

Minučių tikslumu sudalinta naktis ir keli tarpusavyje matomais ir nematomais saitas susiję žmonės, žinoję, ką ketina veikti naktį, nes panašių naktų jų gyvenime jau buvo ne viena ir ne dvi. Kai kurie iš jų buvo tikri, kad...

Minučių tikslumu sudalinta naktis ir keli tarpusavyje matomais ir nematomais saitas susiję žmonės, žinoję, ką ketina veikti naktį, nes panašių naktų jų gyvenime jau buvo ne viena ir ne dvi. Kai kurie iš jų buvo tikri, kad tokia naktis jų gyvenime bus paskutinė. Tikriausiai nei vienas nenumatė, kaip jų planus ir ketinimus pakeis atsitiktinumas.


Atsitiktinumas atskleidžia, kiek daug kasdieniuose santykiuose trapumo, nutylėjimų, paslapčių ir vienatvės. Gal todėl mes ir susiję tais nematomais saitais - kad kažkam rūpėtume patys ir kažkas rūpėtų mums. Tyliai ir ramiai, be lėkimo strimgalviais vidury nakties (nebent tai pareiga, už kurią moka pinigus), su pažadu laukti tiek, kiek reikės.



Savaime aišku, kad skaityti reikia neskubant. Ir tikrai nebūtinai naktį.