Vienas sprendimas atrenka tavo draugus.

Vienas sprendimas apibrėžia tavo įsitikinimus.

Vienas sprendimas lemia tavo atsidavimą - visiems laikams.

Vienas sprendimas pakeičia tavo gyvenimą.

Turbūt pati įdomiausia mano skaityta...

Vienas sprendimas atrenka tavo draugus.

Vienas sprendimas apibrėžia tavo įsitikinimus.

Vienas sprendimas lemia tavo atsidavimą - visiems laikams.

Vienas sprendimas pakeičia tavo gyvenimą.

Turbūt pati įdomiausia mano skaityta knyga. Daug veiksmo, įtampos, konkurencijos ir išdavysčių. Negalėjau atsitraukti, net akys įsiskaudo. Tačiau bausdavau save ir sustodavau labai įdomioje vietoje. Tai dar labiau žadino susidomėjimą.

Nuo pat pradžių žinojau, kad Beatričė pasirinks Bebaimius. Galbūt nuojauta, galbūt tai buvo parašyta tarp eilučių. Mane pačią žavėjo bebaimių atstovai. Jie tokie drąsūs ir ryžtingi. Visada norėjau būti tokia. Kaip ir daugelis galvojau kokiam luomui priklausyčiau. Galvojau Bebaimiams. Bet skaitydama vis atrasdavau panašumų ir su kitų luomų atstovais ir supratau, kad būčiau divergentė. Kaip ir kiekvienas iš mūsų. Mes negalėtume paklusti visoms taisyklėms. Negalėtume būti įsprausti į rėmus. Mes turime būti laimingi, kad esame laisvi.

Mylių mylias nebuvo jokio miestelio, jokių namų, parduotuvių - nieko. Tik beribis pilkas dangus, banguojančios kalvos, tolumoje dunksantys torai ir nebyli tuštuma. Labai gražu - bet kartu ir šiurpoka. Tačiau dar šiurpiau...

Mylių mylias nebuvo jokio miestelio, jokių namų, parduotuvių - nieko. Tik beribis pilkas dangus, banguojančios kalvos, tolumoje dunksantys torai ir nebyli tuštuma. Labai gražu - bet kartu ir šiurpoka. Tačiau dar šiurpiau pasijutau, kai išėjęs pasivaikščioti į viržynę... pasiklydau. Sukau ratais valandų valandas... pirmyn atgal vingiuojančiais takeliais pro daugybę torų, tamsiais grėsmingų pušynų šešėliais. Štai tada ir priėjau Ličtakį - Mirusiųjų kelią. Juo žingsniuodamas jaučiausi keistai. Tas kelias buvo amžinas. Liūdnas. Miręs.

Tai knyga apie du brolius,. Koulą - vyresnįjį, karštakošį, šaltakraujį, jei ne begalinė meilė broliui ,būtų galima pamanyti jog ir... beširdį. Ir rubeną . Ramų lėtą ketoriolikmetį, kuris turi nepaprastą gebėjimą jausti daugiau nei jaučia visi kiti. Atvykusius į nuošalų miestelį su begale paslapčių, bandančius išsiaiškinti, kas ir kodėl nužudė jų seserį.

Knygos nuotaikos kartu liūdnos ir pakylėjančios. Gana melancholiška pradžia ir pabaiga nuo kurios negali atsitraukt. Jokių varginančių ištęstų puslapių. Knyga geniali savo paprastumu, aiškumu, bet kartu ir meistriškai supainiotais įvykiais. Knygos pavadinimas 'Mirusiųjų kelias' reiškia miestelio kelią. Negyvą, šiurpų, vienišą. Kelią,taip pramintą todėl, kad kadaise juo eidavę laidotuvių procesijos.

Pasirinkdama šį Kevino Brookso kūrinį turėjau dvejopos patirties - "Kendę' kurią skaičiau, ir kurią mylėjau ir 'Juodojo triušio vasarą' kuri yra tikras geros knygos antonimas, bet Brooksas manęs nenuvylė. Brooksas parašė neįtikėtiną romaną apie dviejų brolių meilę. Apie pasiaukojimą dėl kito. Apie mažus žmones ir didelius rūpesčius. Apie šaltakraujišką žiaurumą.

Mano nuomone - tai gera knyga. Dešimtabalėje sistemoje - stiprus aštuonetas.

Ir jeigu dabar galvojate ar verta ją skaityti ,skaitykite. Skaitykite ir mylėkite šią knygą. Ir perskaitę paskolinkite ją paskaityti draugei, ir galbūt - ne vienai.

Šalutiniai poveikiai - netyčiomis galit išjausti viską ką jaučia Koulas su Rubenu. Daug skausmo, įtampos ir tikros broliškos meilės.

"Senovės rytų poezijos" antologija yra gana marga pagal turinį ir apimtį. Tai ir lyrika, ir senovės religijų mitologinės sakmės. Marga ji ir pagal laikmečius ir sukūrimo vietą. Antologijoje Afriką atstovauja senovės...

"Senovės rytų poezijos" antologija yra gana marga pagal turinį ir apimtį. Tai ir lyrika, ir senovės religijų mitologinės sakmės. Marga ji ir pagal laikmečius ir sukūrimo vietą. Antologijoje Afriką atstovauja senovės Egiptas, Azijos Artimuosius Rytus - Šumeras, Babilonas, hetitai, senovės žydai, Azijos Tolimuosius Rytus - Indija, Iranas, Kinija ir Japonija. Tiesa, kinų poezija jau iš mūsų eros pirmojo tūkstantmečio, o japonų - iš antrojo. Knygoje matosi, kaip poezija - žmogaus sielos virpesiai - vystėsi žmonijos civilizacijos lopšyje. O tie sielos virpesiai tokie panašūs į šiuolaikinius ! Nustebino Biblijos skyriaus "Ekleziasto" mintis, kad žmogus panašus į gyvulius: "Kaip pragaišta žmogus,taip ir galvijas nugaišta; vienodai kvėpuoja visi, ir nieko žmogus už galviją neturi daugiau". Netoli iki Č. Darvino.

Knyga su dviem romanais. Na tikrai tapo man iššūkiu. Net maniau, kad bus pirmoji knyga, kurios taip ir neįveiksiu.

Pirmasis romanas "Tamsioji gėlė". Trumputis, paprastas meilės, neišsipildžiusios meilės romanas. Anglų...

Knyga su dviem romanais. Na tikrai tapo man iššūkiu. Net maniau, kad bus pirmoji knyga, kurios taip ir neįveiksiu.

Pirmasis romanas "Tamsioji gėlė". Trumputis, paprastas meilės, neišsipildžiusios meilės romanas. Anglų šeima, kur moteris yra įpusėjusi ketvirtą dešimtį (net keista skaityti, kaip ji pati įsivaizduoja, kad tokio amžiaus moteris praktiškai jau senučiukė :), vyras mano akimis tikras anglas, šaltas, abejingas, vyresnis, ramus ir tikrai netrykštantis meile ir jos įrodymais. Moteris, ištroškusi meilės, švelnumo, dėmesio, kurio negauna iš vyro, įsimyli jo mokinį, aštuoniolikmetį vaikinuką. Jis irgi nepatyręs, jaunas, naivus ją įsimyli. Na bet kokia meilė, tokio meto Anglijoje tarp tokių skirtingų žmonių? Neįmanoma. Kaip ir reikia tikėtis, moteris lieka su savo vyru, jis išmintingai nuryja žmonos susižavėjimą. Vaikinukas įsižiūri savo amžiaus merginą ir istorija baigiasi.

Antrasis romanas "Kimas". Vat čia ir pastrigau. Nežinau net kodėl (ar tai rašymo stilius, ar mano žinių apie Indiją trūkumas, ar tiesiog istorijos painumas) man ji visiškai nesiskaitė, kas perskaityta pasimiršdavo ir visiškai nekabino. Istorija apie berniuką Kimą, našlaitį, užaugusį Indijoje, bet jis nėra tikras indas, nes tėvas anglas, karys. Jis sutinka lamą (dvasininką), kuris ieško upės, išvalančios sielą, bet ne Gango upės, jis patiki legenda, kuri teigia, kad yra dar viena upė. Ir berniukas Kimas tampa jo chela - mokiniu, padėjėju. Bet kelyje jiems visokių nuotykių nutinka. Jis susitinka karuomenės būriu, kuriam priklausė jo tėvas. Jie jaučia pareigą pasirūpinti berniuku, išsiunčia jį mokytis, bet vis tiek berniuką traukia nuotykiai ir lama. Todėl po kelių metų jie vėl tęsia savo paieškas. Galiausiai lyg ir randama ta upė.

Šitą Silvos dalį greičiau perskaičiau labiau iš reikalo, nei didelio noro. Mano nuomone, taip, kaip baigėsi antroji dalis, galėjo baigtis ir visa istorija, nes trečioji knyga man šiek tiek iškrenta iš konteksto. Jei aptariant...

Šitą Silvos dalį greičiau perskaičiau labiau iš reikalo, nei didelio noro. Mano nuomone, taip, kaip baigėsi antroji dalis, galėjo baigtis ir visa istorija, nes trečioji knyga man šiek tiek iškrenta iš konteksto. Jei aptariant knygą ne kaip sudėtinę istorijos dalį, o kaip atskirą romaną - tada visai nieko, gan įdomi ir įtraukianti. Ši knygą pasirodė silpniausia iš visų trijų. Netrūko istorinių faktų, aprašymų, tačiau pasirodė maža intrigos. Žinoma, sužavėjo Martyno Mikalojaus Radvilos atsiskyrėlio sala žemėje su įstabia muzika, nuosavu septynių moterų haremu ir kadetėmis. Deja, viskas buvo konfiskuota paskelbus jį nullum - nebeegzistuojančiu asmeniu. Intriga, kuri sudomino - Petro Antano Norvaišos ir Balbetės susitikinejimas, ypač ta situacija, kai Balbetė pasirodė bažnyčioje per kūčias su Amelijos Placidos Norvaišienės kailiniais.

Šiaip, jei jau perskaitytos pirmosios dvi Silvos dalys, tai verta skaityt ir trečią, tačiau nesitikint kažko įspūdingo.

Perskaičius antrąją dalį dar gerą savaitę vis prisimidavau tam tikrus epizodus iš knygos, klausiau savęs kodėl buvo taip ir ne kitaip, svarsčiau kas būtų, jeigu būtų.. Tikrai labai stipri knyga. Man ji buvo viena tų,...

Perskaičius antrąją dalį dar gerą savaitę vis prisimidavau tam tikrus epizodus iš knygos, klausiau savęs kodėl buvo taip ir ne kitaip, svarsčiau kas būtų, jeigu būtų.. Tikrai labai stipri knyga. Man ji buvo viena tų, kurios neleidžia naktimis užmigti. Perskaičius knygą užplūdo jausmų lavina - ir gaila, ir skaudu, ir neramu, ir liūdna.. Vis dėlto verčia susimąstyti, koks neteisingas gali būti gyvenimas. Labiausiai iš knygos įsiminė Uršulės ir Kazimiero gyvenimo detalės. Po pirmosios dalies tikėjausi vienokio jų gyvenimo, tačiau autorė sudėliojo juos taip, kaip net nebūtum pagalvojęs, kad gali nutikti.

Knygoje pasakojama apie Kazimiero sūnų, jo žmoną Oną Kotryną, šmėžuoja ir dukra Teofilė. Atskleidžiama daug intriguojančių detalių apie patį Kazimierą, Uršulę, Joną Kirdėjų, grįžta ir buvęs kaimynų berniukas Jonas, dabar jau vadinamas Jonu Kareiviu. Ir visų jų likimai vėl susipina į vieną.

Silva rerum II tikrai netrūksta intrigų, išgyvenimų bei šalies istorijos, lieka nepamirštamas ir maras ir karas, kurie paralyžuoja viską. Drąsiai galiu teigti, kad Silva rerum knygos - geriausios knygos kokias esu skaičiusi.

Anotacija: "Namas su akla stiklo veranda" - pirmasis trilogijos "Tora" romanas. Tai jaudinantis pasakojimas apie vienišą mergaitę, "vokiečio pavainikę" (jos tėvas - vokiečių kareivis, dingęs per karą), augančią mažytėje...

Anotacija: "Namas su akla stiklo veranda" - pirmasis trilogijos "Tora" romanas. Tai jaudinantis pasakojimas apie vienišą mergaitę, "vokiečio pavainikę" (jos tėvas - vokiečių kareivis, dingęs per karą), augančią mažytėje bendruomenėje Norvegijos šiaurėje. Ji gyvena su patėviu ir mažakalbe, uždara mama, per rūpesčius nerandančia laiko meilei. Vieninteliai jos gyvenimo šviesuliai - teta Rakelė ir dėdė Simonas.

Anotacija: "Nebylus kambarys" - antroji "Toros" trilogijos dalis, nukelianti į mažytę šiaurės salą. Joje sutinkame tą pačią mergaitę Torą, tik jau žengiančią pirmuosius žingsnius suaugudiųjų pasaulyje. Pamažu mergaitės širdyje ima skleistis pirmieji meilės jausmai, tačiau skaudus prievartos šešėlis ją nuolat persekioja.

Anotacija: "Beodis dangus" - paskutinioji trilogijos apie Torą dalis, įvertinta Šiaurės šalių literatūrine premija. Čia ir vėl sutinkame Torą - vokiečio pavainikę, mergaitę iš Salos. Skaudūs išgyvenimai palieka jautrioje mergaitės sieloje žaizdas. Ji tampa tarsi "beode". Nuo žmonių Tora slepiasi už savųjų gabumų bei nuklysdama į giliausias fantazijas. Rakelė ir Simonas - dvi gerosios jėgos šalia. Tačiau ji pati pavojingai balansuoja tarp fantazijos ir kasdienybės. Toros trilogija - yra vienas didžiausių pasisekimų šiuolaikinėje norvegų literatūroje.

Tai pirmoji mano pažintis su šia autore. Dažnai Toros trilogija yra lyginama su Dinos trilogija. Nors į lietuvių kalbą Dinos trilogija buvo išversta pirmiau, Toros trilogija parašyta anksčiau. Šių trilogijų aš čia nelyginsiu. Bendrai, Toros trilogija man patiko ir ateityje planuoju perskaityti ir kitų šios autorės knygų.

Trilogijoje pasakojama apie Toros vaikystę, paauglystę, brendimą. Veiksmas vyksta Šiaurės Norvegijos žvejų kaimelyje. Sunkius dalykus išgyventi mergaitei padeda jos pačios susikurtas, įsivaizduojamas, fantastinis pasaulis. Knyga rašoma lakoniška, lyriška ir gan taupiai vaizdinga kalba, į aprašomus įvykius lengva įsijausti. Išgyvenimai išties skaudūs ir dauguma atrodo be išeities. Įsijaučiau į knygą, vis analizavau save aprašomosiose situacijose ir tikrai daug kur man atrodė, kad padėtis yra be išeities.

Pirmojoje knygoje veiksmo nėra daug, aprašomos paauglystės baimės, kančios nėra dar tiek beviltiškos, o pabaigoje atsiranda ir viltis, kad Tora galbūt išsigelbės, grėslumas pradings iš jos ateities pasaulio.

Antrojoje knygoje veiksmas kiek suintensyvėja, darosi vis įdomiau, vis daugiau vilties, tačiau... Antroje knygos pusėje grėslumas sugrįžta. Atsitinka sukrečiantys dalykai, kuriuos išgyventi kone neįmanoma.

Trečiojoje knygoje vėl veiksmo nedaug, daugėja fantazijos. Pabaiga lieka neaiški, kyla daug klausimų.

Knygos labai įtraukia, įdomios, vertingos. Nors trilogija parašyta 1986 metais, nagrinėjamos problemos yra labai aktualios ir šiandien - psichologiniai žmonių išgyvenimai, parodomas žmonių šaltumas, abejingumas, žiaurumas ir kaip sunku problemas spręsti vien tik pačiam žmogui vienam, be aplinkinių palaikymo. Rekomenduoju.

Knygą koncentruotai ir profesionaliai pristato jos vertėja. Manau, kad jos mintimis šįkart ir apsiribosiu. Gal tik pridėsiu bendrą įspūdį - skaičiau ir šypsojausi... Šypsojausi ir galvojau - negi įdomu. Abejojau, bet...

Knygą koncentruotai ir profesionaliai pristato jos vertėja. Manau, kad jos mintimis šįkart ir apsiribosiu. Gal tik pridėsiu bendrą įspūdį - skaičiau ir šypsojausi... Šypsojausi ir galvojau - negi įdomu. Abejojau, bet nepadėjau knygos. O kai perskaičiau, pagalvojau - oho :)

Na, gerai, dar viena smulkmena - pagrindinis veikėjas nuolat kalba su Fransuaza. Net žmona ima jai pavyduliauti... Bet ji ne moteris. Kas ?

Girdėjote tokį? Nosovas. Ne, ne tas, kuris parašė "Nežiniuką". Sergejus Nosovas. Gimė 1957 metais Sankt Peterburge, žinoma, tada šis dar buvo Leningradas. Prozininkas, dramaturgas, eseistas. Nominantas ir laureatas("Russkij Buker", "Nacionalnyj bestseller" ir t. t.). Kritikai Nosovo kūryboje įžvelgia sąsajų su Jorge Luisu Borgesu ir Andrejumi Platonovu, bet šį rudenį lietuvių kalba pasirodysiančio Nosovo romano "Fransuaza, arba Kelias ledyno link" (leidėjas - UAB "Nordina") herojus Admiralovas kažkuo neabejotinai artimas ne kam kitam, o Veničkai Jerofejevui. Tik keliauja jis jau ne maršrutu Maskva-Petuškai, o tiesiu taikymu į Tibetą. Kokiu būdu, t. y. gyvas ar miręs, Venička parkeliauja į sostinę, nežinome, lygiai taip pat neaišku, gyvas ar miręs Admiralovas atsiduria prie Gango ištakų, nes visai kaip yla Veničkai į gerklę jam į kaklą kelionės išvakarėse pataiko kulka, tiesa, ne visai tikra. Knygos redaktorė Janina Grigaitytė taip apibūdino savitą romano stilistiką: "Skaitai, lyg žiūrėtum filmą su subtitrais." Skaidrios, tarpais platonoviškai elipsėmis ar tautologijomis sugurgždančios replikos: "...kėpsodamas kabinete ant stalo Buda ar ne Buda būtinai budins gerus jausmus (jam ir jo klientams)"; "Man tiesiog nešovė į galvą apie tai pagalvoti. Aš ir negalvojau, nes nešovė į galvą galvoti apie tai."

Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Rusų literatūros istorijos katedros profesorius Borisas Averinas teigia, kad "pagrindine Nosovo kūrybos tema galima laikyti fatališką ir neįveikiamą šiuolaikinio žmogaus dezorientaciją, bergždžias tapatybės paieškas". Šiaip ar taip, "Fransuaza, arba Kelias ledyno link" turėtų sudominti ir išrankų skaitytoją.

Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus...

Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę - joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami...

Šitaip anotuojama knyga. Dar pridedama, kad literatūros legenda. Galbūt legenda vien tuo, kad kiekvienas ieško savosios Šangrilos. Tos vietos, kur amžina palaima, visiškas norų ir svajonių išsipildymas.

Žinoma, knygoje įspūdingai pavaizduojama idiliškoji visuomenė - nuo kraštovaizdžio iki žmonių bendravimo sistemos. Gražu... Bet, ko gero, šiuo metu linksmiausia tai, kad atvykėliai ne iškart susižavi nauja vieta. Ir ne tik tai... Jauniausias energingai nori pabėgti. Tad ar žmogus bėga nuo galimo nuostabaus gyvenimo? O gal kaip tik jam tai ne nuostabus gyvenimas, o kančia? Gal išties neįmanoma sukurti vienintelės ir visiems patinkančios ir tinkančios Šandrilos?

Jei jau kyla klausimai gilesnėms ir nesibaigiančioms diskusijoms, vadinasi, tikrai knygoje yra nuoroda į kitokį gyvenimą.

Ota Pavel (Ota Pavelas; tikroji pavardė Ota Popper, 1930-1973) - lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimą ir kūrybą būtų galima lyginti su vienu garsiausių jo kraštiečių - Jaroslavo Hašeko. Tai...

Ota Pavel (Ota Pavelas; tikroji pavardė Ota Popper, 1930-1973) - lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimą ir kūrybą būtų galima lyginti su vienu garsiausių jo kraštiečių - Jaroslavo Hašeko. Tai nepaprastai talentingas pasakotojas ir rašytojas, šiuolaikinės čekų sporto žurnalistikos pradininkas. Gimęs Čekijos žydų (jo tėvas ir du broliai Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti į koncentracijos stovyklą ir sugebėjo ten išgyventi) šeimoje, jis tapo vienu mėgstamiausių ir žymiausių čekų sporto žurnalistų. 1964 m. per Insbruko olimpines žaidynes jis susirgo ūmia maniakine depresija, todėl jam teko nutraukti žurnalisto karjerą, tačiau liga nesutrukdė reikštis jo literatūriniam talentui.

Taip trumpsi pristatomas autorius.

O knyga tikrai verta skaitymo. Pradžioje, tiesa pasakius, nebuvau sužavėta. Sužavėta pavadinimo, anotacijos. Mat visada palyginimai su kitomis knygomis šiek tiek erzina. Šįkart čekų rašytojo personažus bandyta lyginti su kareivėlius Šveiku... Galbūt... Gal panašumo ir yra. Visgi O. Pavelo personažai buvo saviti, savo asmeninėmis savybėmis perteikiantys tiek žmogaus individualumą, tiek savos epochos dvasią. Dažnai tragikomiškos situacijos parodo ir karo absurdą, žydų gyvenimą jame bei visiškai su istorinėmis aplinkybėmis nesusijusias svajones, pomėgius, nusivylimus.

Tai vienos šeimos istorija. Žydų kilmės tėvo, apsigimusio prekeivio. Jo žmonos, turinčios svajonę nuvykti į Italiją, bet stoiškai laikančią kelis savo šeimos kampus. Bei tris jų vaikus, iš kurių vienas ir yra knygos pasakotojas.

Kaip pagauti stirniną, kai šeima badauja? Apskritai, kas yra medžioklė? Kodėl taip svarbu turėti savo tvenkinį? Kodėl taip svarbu valgyti ungurius? O gal svarbiau juos gaudyti? Kas yra šeima ir ar visi šeimos nariai turi būti mylimi? Galų gale, kodėl ne taip lengva valdyti savo gyvenimą?

Gal ir keistoki klausimai, gal painūs, gal per daug filosofiniai, bet knyga lengvai įtraukia savo ironišku, žaismingu, nuobodžiauti neleidžiančiu stiliumi.