Šią knygą turėtų perskaityti kiekviena paauglė, kad suvoktų, jog nekaltas noras būti liekna mergina kartais priveda prie rimtos psichinės ligos- anoreksijos. Šia liga serganti mergina Adelė manė esanti apkūni ir kad dėl...

Šią knygą turėtų perskaityti kiekviena paauglė, kad suvoktų, jog nekaltas noras būti liekna mergina kartais priveda prie rimtos psichinės ligos- anoreksijos. Šia liga serganti mergina Adelė manė esanti apkūni ir kad dėl šios priežasties ją paliko vaikinas. Adelė badavo, numetė daug svorio. Dėl baisios išvaizdos Adelę ėmė atstumti žmonės. Tik vienintelė klasiokė Naomė neatstūmė Adelės, nes ji suprato, kuo Adelė serga ir kad jai reikia pagalbos. Bet Adelė nepripažino savo ligos, ji žiūrėdama į senelės padovanotą veidrodį ir matydama išblyškusį, išsišokusiais skruostikauliais ir įdubusiomis akimis veidą manė, kad tai prosenelio tartainė, paslaptingai dingusi jo dvare. Adelė paveikta to veido ėmė pjaustytis jau rankas ir nuolat kalbėdavo beprotiškus dalykus. Mergaitės artimiesiems, kartu su Naome, pavyko įtikinti Adelę, kad atvaizdas veidrodyje - ne kieno nors kito, o jos pačios. Išsigandusi Adelė pačiu laiku išvyko gydytis į ligoninę ir po ilgo gydymo pagaliau vėl tapo sveika...

Pagaliau užverčiau 800-ąjį titaniškos knygos apie didžiuosius Senovės Romos vyrus puslapį ir jaučiuosi atlikusi nemažą žygdarbį, nors blaiviai mąstant tai tik pradžia, nes tikiuosi kada nors perskaityti ir likusias 6...

Pagaliau užverčiau 800-ąjį titaniškos knygos apie didžiuosius Senovės Romos vyrus puslapį ir jaučiuosi atlikusi nemažą žygdarbį, nors blaiviai mąstant tai tik pradžia, nes tikiuosi kada nors perskaityti ir likusias 6 serijos knygas. Kodėl pagaliau ir kodėl bene žygdarbis? Oi, ne todėl, kad knyga bene tūkstančio puslapių apimties, nes perskaičiau tik per tris savaites, ne todėl, kad draugių vadinama Biblija atrodė tikrai gigantiškai, ir ne todėl, kad skaitant darėsi sunku ją nulaikyti. Turbūt todėl, kad lygiai metus ji gulėjo lentynoje atidėliojama, todėl, kad toje gausybėje identiškų ar mažų mažiausiai panašių vardų nepasiklysti buvo sunkoka ir todėl, kad Romos politika, dar kartą įsitikinau, tikrai kietas riešutas.

Visgi, buvo tikrai įdomu.

Iš tiesų, nežinau, ko tikėjausi prieš pradėdama skaityti, žinojau, tik kad noriu pabandyti. Bet nuo pat pirmųjų puslapių buvau maloniai nustebinta. Kaip ir buvo žadėta anotacijoje, pradedama pasakoti apie dvi visiškai skirtingas asmenybes, ir jų pristatymas man tikrai patiko. Pradėjo nuo įvykių, lyg ir vieno kadro, kuris labai pabrėžė visišką tų asmenybių priešybę, ir tuomet pamažu atskleidė visą jų istoriją. Nebuvo chronologinio pasakojimo nuo gimimo iki dabarties, tiesiog logiška minčių seka atskleidžiama tai, ką reikiamu momentu svarbu žinoti, ir pamažu, viso romano metu, atskleidžiama asmenybės raida.

O asmenybės, turiu pasakyti, buvo išskirtinės ir nepaprastai įdomios. Tas neabejotina. Ne vienas veikėjas tuo pat metu ir klaikai erzino, ir vertė žavėtis sprendimais ar veiksmais. Charakteriai atskleisti puikiai, veikėjai piešiami su visomis ydomis, pasipūtimais, žiaurumais ir kvailumais, visomis stiprybėmis, didvyriškumais, ištikimybėmis ir meilėmis. Žodžiu, buvo abipusiai ir turbūt dėl to, vargu, ar kuris nors jų man nuoširdžiai patiko, iš vyrų tai tikrai, kad ne, tarp moterų gal dvi kokias ir rasčiau. O vyrų minusas buvo tas, kad nei vienam nepritariau iki galo, kad ir kokie dieviški ir didingi kiti buvo.

Ko dar tikrai nesitikėjau - meilės peripetijų. Kažkaip maniau, kad bus tik politika ir politika, kuri, žinoma, čia ir užėmė didžiąją dalį knygos, ir vėlgi maloniai nustebau radusi centrinių moterų, gana atidžiai rutuliojimus jų ir didžiųjų Romos vyrų santykius. Didelė naujiena man buvo ir tai, kaip įprastai, dar labiau turbūt negu šiandien, ten žiūrima į skyrybas. Skyrybas! Kažkaip buvau įsitikinusi, kad požiūris į tokius dalykus bus artimesnis viduramžiams ar XVIII-XIX amžiuj. Turbūt neįvertinau to, kaip giliai pas romėnus buvo įsišaknijęs patriarchatas.

O ir apskritai apie Romą mes, man rodos, žinome begėdiškai mažai. Žinoma, neskaitant tų, kurie patys labai domisi senovės istorija. Štai šiandien mokyklose beveik visiškai iš programų išbraukus senovės istoriją, pamirštame daug nuostabių to laikotarpio civilizacijų, įskaitant ir Romą, iš kurių galima laaabai daug ko išmokti. Turbūt kaip tik todėl, kad apie Romą turėjau tik miglotą supratimą, mintyse švystelėdavo togos kraštas, gladiatoriaus kardas, dingtelėdavo, kad ją valdė tauta, kurios kelyje kažkuriuo metu pasirodė Cezaris, nežinojau, ko iš to laikotarpio tikėtis ir mane viskas stebino.

"Pirmasis Romoje" tikrai gali kai kurias istorijos spragas užpildyti. Kaip supratau, kai kuriuos dalykus autorė suinterpretavo, bet istoriniuose romanuose man atrodo tai įprasta, tačiau pareigingai laikėsi faktų, pati nepaprastai daug tyrė ir tikrai puikiai atskleidė Romos gyvenimą iš visų pusių. Labai smulkmeniškai aprašė architektūrą, interjerą, miestą, maistą, visuomenės įpročius, įstatymus ir politiką. O politikos čia buvo oi kaip daug. Prisipažinsiu, visų vingių aš neišnarpliojau, nes greitai pasiklydau tarp terminų, nepadėjo net šimto puslapių žodynėlis, bet tikrai daug sužinojau apie visas įvairaus plauko susirinkimų peripetijas, senato pamišimą, kokius būdu jie valdė miestą, provincijas, kaip organizavo karus, o ir šiaip kertiniai valdymo dalykai buvo tokie aiškūs, kad aiškiau ir nebūna, juk galiausiai ir ATR ištiko Romos likimas, o knygoje aprašomu laikotarpiu jau net ne bėdos ženklai lenda, bet viskas, rodos, ten prastai.

Autorės darbas, žodžiu, buvo tikrai titaniškas, bet ne viskas jos galutiniame rezultate man patiko. Knyga pasirodė kiek kapota, lakstoma nuo vieno veikėjo prie kito, vietomis be jokios sąsajos. Skyrių nebuvimas kūrė bendrumo įspūdį, bet visgi buvo atskyrimų, kurie kai kur buvo tikrai ne vietoje. Kai kurie perėjimai mane tikrai žavėjo, kaip pavyzdžiui, po laiško apie Aureliją, perėjimas prie jos pačios indėlio į istoriją, o štai kai nei iš šio, nei iš to išlindo Druzų šeimyna, likau kiek sutrikusi.

Apskirtai, negalėjau atsikratyti jausmo, kad autorė taikėsi į "Karą ir taiką" ir norėjo darniai dideliais gabalais sujungti pasakojimus apie karo frontant išėjusius vyrus ir namuose paliktas jų žmonas, aukštuomenės damas. Visgi ne iki galo man rodėsi tai išpildyta, norėjosi daugiau tos moteriškosios pusės, nes kai kurie veikėjai buvo tik įmesti, rodos, dėl vaizdo. Kad ir ta pati Livijos Druzos tragedija kažkaip nebuvo išplėtota, aišku, kokią žinutę autorė ja norėjo pasiųsti, bet man trūko harmoningo įpynimo ir gal bent jau keliasdešimčia puslapių ilgesnio pasakojimo reikiamoje vietoje. Nuostabus sprendimas buvo politines peripetijas perteikti laiškais. Tačiau kad ir koks įdomus sprendimas buvo kai kurias siužetines linijas vėlgi įpinti į laiškus ir perteikti tik faktą, o ne pasakojimą su smulkmenomis, iš Collleen McCullough po "Erškėčių paukščių" ir supratusi, kad be aistrų čia nebus apsieita, o dar ir anotacijoje išgryninusi pažadą, kad bus "meilė ir aistra, išvirkavimas" tikėjausi, kad autorė truputį daugiau papasakos apie visų tų iš pamatų skirtingų porų gyvenimą. Juk prie Romos gyvenimo ir šios knygos tai būtų puikiai tikę.

Grįžtant prie gerųjų pusių, kurių tikrai buvo labai daug, kuo ji man labiausiai patiko? Intrigos ir nepaprasti veikėjai retai leisdavo nuobodžiauti, didybė, dvelkianti nuo pačios Romos, bene visų knygos veikėjų ir to, kaip nuostabiai jie atsiliepia apie savo valstybę, kartais paleisdavo kūnu šiurpuliukus, sodriai, detaliai pasakojami net ir nuobodžiausi dalykai tapdavo įdomūs, taip puikiai rašytoja sugebėdavo juos pateikti, o kur dar meistriškas veikėjų vaizdavimas. O kur dar retkarčiais įpinamas sąmojis. Jausminga ir intriguojanti knyga, kurią tikrai daugeliui prisiekusių knygų mylėtojų rekomenduočiau paskaityti.

Bet galiausiai, labai nusivyliau knygos anotacija. Iš esmės beveik visi pagrindiniai knygos siužetiniai vingiai atskleisti jau knygos nugarėlėje. Suprantama, kad tai plačiai istorikams žinomi faktai, bet ne visi faktus žino ir norėtųsi skaityti nežinant, kaip baigsis karas ir dar ko. O galiausiai "šių dviejų visiškai skirtingų asmenybių likimai susipina ir vėl išsiskiria daugybę kartų" sakyčiau visiškai neatitinka tiesos, nes kai Gajaus Marijaus ir Sulos likimai knygoje susijungė tai jau su visu, bent jau šitoje knygoje. Vėliau jų likimai išsiskirs, bet toks sakinys turbūt labiau tiktų abiems pirmosioms knygoms kartu, o ne būtent šiai. Žadėtų orgijų ir didelių išvirkavimų irgi neradau. Žinoma, Sulos gyvenimo būdas pradžioje buvo įdomus, bet tuo viskas ir baigėsi.

"Pirmasis Romoje" tikrai titaniška, Colleenos McCullough kantrybė šitaip plačiai, giliai ir smulkmeniškai tirti istoriją ir ja nuoširdžiai remiantis parašyti šitokią knygą tikrai žavi ir stebina, o kur dar iliustracijos, žemėlapiai, o tai juk dar tik pradžia. Ir ji man tikrai patiko, nors skaitymas kiek priminė plaukimą jūra. Būdavo, kad įdomumas atslūgdavo, bet vos pajusdavau, kad darosi nuobodu, šliūkštelėdavo tokia banga, kad net nepajusdavau, kaip pralekia dar keliasdešimt puslapių. O paskutiniais sakiniais ji taip gudriai apgaudinėja skaitytojus apie veikėjų ateitį, kad kažkur kertelėje norisi imti antrąją knygą. Visgi po tokio kūrinio tikrai norisi atsipūsti, tik tikiuosi, kad "Tyto Alba" iki gilios mano senatvės spės išversti visus serijos kūrinius.

Septynmetis Vitorijas Inočentė gyvena nuošaliame Italijos Apeninų kalnų kaimelyje Valė del Solėje kartu su motina ir įtakingu kaime seneliu, tėvas išvykęs į Kanadą uždarbiauti. Kaime likę žmonės yra tamsūs,...

Septynmetis Vitorijas Inočentė gyvena nuošaliame Italijos Apeninų kalnų kaimelyje Valė del Solėje kartu su motina ir įtakingu kaime seneliu, tėvas išvykęs į Kanadą uždarbiauti. Kaime likę žmonės yra tamsūs, prietaringi, nekuvyksta toliau, nei siekia bažnyčios varpo garsas. Antrasis pasaulinis karas jau seniai pasibaigęs, bet silpni jo atgarsiai dar žymūs. Atsilikęs vaikas, mokykloje paklaustas, kodėl Kristus gimęs tvartelyje, atsako, kad viešbučiai buvę užimti fašistų. Pasmerkta Vitorijo motina ryžtasi su sūnumi vykti į Ameriką. Bet kelionė tragiška. Audros vandenyne metu begimdydama motina miršta, palaidojama jūroje, o sergantis Vitorijas su naujagime sesute pasiimamas vos beprisimenamo tėvo.

Visų pirma reikėtų pasakyti, jog Gregas Eganas parašė sunkų kūrinį, kurį nuo pradžių iki galo išdrįs perskaityti tikrai ne kiekvienas.

Fantastika tikrai nėra vienoda. Yra fantastika, kuri skaitosi lengvai bet kuriam...

Visų pirma reikėtų pasakyti, jog Gregas Eganas parašė sunkų kūrinį, kurį nuo pradžių iki galo išdrįs perskaityti tikrai ne kiekvienas.

Fantastika tikrai nėra vienoda. Yra fantastika, kuri skaitosi lengvai bet kuriam piliečiui ir yra mokslinė fantastika, kurią suprasti ne taip jau paprasta - ši knyga priskiriama būtent antrąjam žanrui.

Iš pradžių "Karantiną" buvo sunku skaityti ir man, tačiau vėliau istorija pagavo ir msti knygą nebebuvo net minties. Apie ką ši fantastika, tikriausiai jums kyla klausimas?

Ogi apie pasaulį, kuris vieną dieną ėmė ir prarado... Žvaigždes. Žmonėms liko tik juodas juodas dangus. Paaiškėjo, kad žvaigždes pradangino netikėtai žemę apjuosęs "burbulas".

Tačiau čia tik paviršutinė istorija. Pagrindinė daug baugesnė, paremta kvantine fizika. Baugesnė todėl, jog mokslininkai tvirtina, kad knygoje parašyti dalykai nebtinai yra autoriaus pramanas - taip tikrai gali būti. Apie ką kalbu, nenorėčiau atskleisti - tiesiog paimkite į rankas knygą .

Vengiu knygų, kurios pirmame plane iškelia smurto vaizdavimą prieš bejėgius vaikus, jų išnaudojimą, pačių vaikų tarpusavio patyčas. Bijojau ir šioje knygoje tai rasti. Kas mane nustebino, tai, kad šią knygą radau...

Vengiu knygų, kurios pirmame plane iškelia smurto vaizdavimą prieš bejėgius vaikus, jų išnaudojimą, pačių vaikų tarpusavio patyčas. Bijojau ir šioje knygoje tai rasti. Kas mane nustebino, tai, kad šią knygą radau bibliotekoje psichologijos skyriuje. Iš pradžių pamaniau, kad supainiojo bibliotekininkės dėdamos knygas, bet pradėjusi skaityti supratau, kodėl ji buvo ten. Buvau skaičiusi knygų, kur ant viršelių garsiai raidės šaukia - TIKRA ISTORIJA. Pamaniau ši bus iš panašios serijos, nieko ypatingo. Tačiau, kai pradėjau skaityti, o tiksliau ryte ryti puslapį po puslapio, negalėjau sustoti. Knyga parašyta įtaigiu stiliumi, paprasta kalba, bet labai įtraukiančia, sudominančia, keliančia susidomėjimą, kas bus toliau? Knyga man pasirodė kaip grožinis kūrinys. Mėgavausi psichologiniais pamąstymais, tyrimais, diagnozėmis. Viskas siužete gražiai, tolygiai susluoksniuota, nieko nėra per daug. Tori Heiden yra knygos autorė, žmogus, kuris pasakoja istoriją ir aktyviai dalyvauja jos veiksme. Autorė turi plačią biografiją kas liečia vaiko vaikų psichikos tyrinėjimus. Ji baigusi tokius mokslus kaip socialinių mokslų magistratūra (specialioji pedagogika), pedagoginė psichologija, specialioji pedagogika ir t.t.

Pati istorija sukasi apie vienoje specialiojoje grupėje besimokančią mergaitę vardu Džeidė (vadina visada Džeidyte). Ši mergaitė Tori dėmesį iš kitų grupėje esančių vaikų patraukė įrašu byloje - nebylumas, vaikas 8 metų. Kaip tik todėl, kad pastaruosius 10 metų Tori tyrinėjo mutizmą (nebylumą). Tokie vaikai geba kalbėti, bet dėl tam tikrų priežasčių atsisako tai daryti.

Knyga tikrai neleidžia nuobodžiauti, nes į istoriją įsipina ir kiti grupės vaikai, turintys įvairių sutrikimų. Daug sužinome, kaip dirbama su spec. poreikių vaikais, ko tokie vaikai mokomi, kaip su jais elgiamasi. Tačiau pagrindinis klausimas - kaip Džeidytė pasirenka, kada kalbėti, o kada nekalbėti? Ima rutuliotis tarsi detektyvas. Į pasakojimą įsipina mergaitės tėvai, sesuo.

Galiausiai atomazga. Tik tai, ką mergaitė papasakoja Tori yra kraupu.

Ši knyga - tikras atradimas. Nors ji ir yra labai stora ir atrodo, kad užtruksi visą begalybę ją skaitydamas, ji susikramtė labai greitai. Net negalėčiau pasakyt, kad kramčiau ją - ji slyste įslydo man į gerklę ir aš net...

Ši knyga - tikras atradimas. Nors ji ir yra labai stora ir atrodo, kad užtruksi visą begalybę ją skaitydamas, ji susikramtė labai greitai. Net negalėčiau pasakyt, kad kramčiau ją - ji slyste įslydo man į gerklę ir aš net nepastebėjau kaip baigiau ją skaityt. Ir kas buvo keisčiausia, kad man, ne itin didelei fantastikos mėgėjai, ši knyga paliko be galo didelį įspūdį.

Knyga apie paprastą vyrą, einantį trečią dešimtį ir bandantį surast save. Na, gal tiksliau, bandantį susigrąžint dalį savęs, kurią paleido. Ir tai nėra vien pasakojimas apie jį. Tai lyg šiuolaikinės visuomenės knyga. Apie mus. Apie netektį, laimę, skausmą, pyktį ir norą eiti toliau. Daug šioje knygoje ir savęs radau, todėl nenusivyliau paaukojusi šiai knygai 2 dienas, kurios tikrai nepraėjo veltui.

Antroji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau. Ir visiškai nenusivyliau. Siužetas be galo įdomus ir įtraukiantis. Įtraukė jis mane kaip praraja, ir kai susivokiau, kad išsikapanojau iš jos, knygą buvau perskaičius. Net...

Antroji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau. Ir visiškai nenusivyliau. Siužetas be galo įdomus ir įtraukiantis. Įtraukė jis mane kaip praraja, ir kai susivokiau, kad išsikapanojau iš jos, knygą buvau perskaičius. Net nejaučiau kaip eina valandos. Vien perskaičius šios knygos aprašymą norėjosi ją imt ir iškart perskaityt.

Veiksmas sukasi aplink avį. Ypatingą. Su dėme ant nugaros, nepaprastu snukiu ir galimybe apsigyventi žmoguje. Sakytum, tipinė fantastinė knyga. Bet joje yra kažkas daugiau. Perskaičius ir supratus knygą net nepasakytum, kad ji buvo fantastinė.

Pagrindinis veikėjas yra 30-metis vyras. Dirbantis visiškai paprastą darbą, išsiskyręs, ypatingų draugų neturintis, gyvenantis paprastą darbą. Ir atsiranda avis. Atsiranda jo gyvenime tam, kad pakeistų jį, kad suteiktų prasmės. Ir jis leidžiasi į tos avies kelionę.

Kaip ir sakiau, knyga be galo patiko ir sužavėjo, o laikas, skirtas šios knygos skaitymui nepraėjo veltui.

Skaityti šią knygą man nebuvo lengva - kai kurias mintis teko perskaityti po kelis ar net keletą kartų, kol (atrodo) supratau.

Knygoje autorus gvildena absurdo temą: koks yra absurdo žmogus, pasaulis, jo tvarka ir pan. A. Camus...

Skaityti šią knygą man nebuvo lengva - kai kurias mintis teko perskaityti po kelis ar net keletą kartų, kol (atrodo) supratau.

Knygoje autorus gvildena absurdo temą: koks yra absurdo žmogus, pasaulis, jo tvarka ir pan. A. Camus mintys gausiai paremtos kitų autorių darbais, įžvalgomis, herojais ir pan. Gausu paties autoriaus paaiškinimų ir nuorodų.

Knygos išvada, kuri man liko: visas pasaulis ir mes jame yra absurdiškas. Bet tai neprieštarauja, kad gyventi verta. Netgi atvirkščiai, suvokus tą absurdiškumą ir gyvenimo paprastumą, turime gyventi dabartyje, džiaugtis ir pasimėgauti tuo paprastumu kiekvieną akimirką, priimti pasaulį ir kitus jame esančius, tokius, kokie jie yra, nesistengti nieko pagražinti (nei kitų žmonių, nei savęs, nei pasaulio), t.y. nekurti iliuzijų apie tai, kokie jie turi būti, bet kartu, stengtis būti tauriu ir paprastu, neperžengti ir suvokti savo ir kitų ribas (suvokti, bet nepriimti primestas išorės pasaulio, religijos ar kitko), nesistengti suteikti prasmę beprasmiškumui. (nors jaučiu, kad "liko" ir daugiau...)

"...svarbu gyventi ne kuo geriau, bet kuo daugiau išgyventi <...> Jeigu padarytume prielaidą, jog šitaip gyventi nedora, tuomet tikrasis dorumas reikalautų, kad būčiau nedoras." (A. Camus, "Sizifo mitas")

Jau vien šios knygos pavadinimas yra intriguojantis. Snaiperis. Šiais moderniais, kompiuterinių žaidimų laikais, ši profesija atrodo smagi ir žaisminga.

Tačiau knygoje pateikiama visai kitokia realybė. Tiesa, kūrinio...

Jau vien šios knygos pavadinimas yra intriguojantis. Snaiperis. Šiais moderniais, kompiuterinių žaidimų laikais, ši profesija atrodo smagi ir žaisminga.

Tačiau knygoje pateikiama visai kitokia realybė. Tiesa, kūrinio pradžioje viskas aprašoma protokoliškai - tokią ir tokią dieną nušoviau tiek ir tiek žmonių. Viskas atrodo lengva ir paprasta, tačiau reikia įsivaizduoti tai, jog kiekvieną dieną auka galėjo tapti pats Bruno, o ne jo varžovas.

Skaitant knygą paaiškėja, jog Sutkus - tikras laimės kūdikis. Vyriškiui sekėsi ne tik fronte - vokiečiams pralaimėjus karą, jis keletą kartų tik laimingo atsitiktinumo dėka nebuvo nušautas rusų.

Tačiau kartais jis net pats to gailėdavosi, nes patekęs į rusų nelaisvę turėjo ištverti nežmoniškas gyvenimo sąlygas. Dar labiau stebina vokiečiai, kurie savo karo didvyriui, kai šis jau buvo laisvas, nesugebėjo skirti net paprasčiausios pencijos...