Keistai su ta knyga. Joje labai taikliai pagauti tam tikri psichologiniai niuansai. Vienų neatpažinau, kitus netgi labai. Ir pastarųjų paaiškinimą galėjau sau pasimatuoti, vos ne kokį psichoterapinį darbą su savim padirbėti....

Keistai su ta knyga. Joje labai taikliai pagauti tam tikri psichologiniai niuansai. Vienų neatpažinau, kitus netgi labai. Ir pastarųjų paaiškinimą galėjau sau pasimatuoti, vos ne kokį psichoterapinį darbą su savim padirbėti. Maniškiai buvo su neįgalumu ir pavydu. O ten, kur nueina į tikėjimu, kad esi mylėtinas dar kitaip viskas atrodyti pradėjo. Pradžioje galvojau, kad tai bus viena iš tų knygų, kuriose išlieta gera dozė gyvenimo optimizmo su pertekliniais aprašymais, koks turi būti ir koks neturi būti. Arba ypač nemėgstu, kai teigiamos nuvalkiotos tiesos, pvz. mylėk save. Ir viskas. Galingas gabalas aprašo, kaip būna, jei nemylėsi ir trumputė pastraipa, kad tavo pasveikimas meilėje sau, kad ir ką tai reikštų šiaip jau. Atiduodu pagarbą autoriui už nudirbtą darbą. Atrodo ne iš teorijos, o praktikos knygą rašyta.

Taip jau sutapo, kad knygą skaičiau Dusetose. O juk čia gyvena Š.Sauka, kurio kelis kūrybos vienetus Jūratė šioje knygoje aprašiusi. Ir dar kaip! Paveikslą galima tapyti ne tik aliejiniais, bet ir spausdintiniais. Aš tai...

Taip jau sutapo, kad knygą skaičiau Dusetose. O juk čia gyvena Š.Sauka, kurio kelis kūrybos vienetus Jūratė šioje knygoje aprašiusi. Ir dar kaip! Paveikslą galima tapyti ne tik aliejiniais, bet ir spausdintiniais. Aš tai nujaučiau, o čia Jūratė man įrodė. Labai man tiko jos filosofija. Tokia kasdieniška ir atvira, tokia artima. Gal dar dėl to, kad pati mėgstu paknipinėti "kodėl" sakinius ties kokiais nors kasdienybės mažmožiais. Jie, tiesa, nuveda kur nors toliau giliau nuo kasdienybės. Užsirašiau vienintelį sakinį - "Jo vienatvė būtų nepakeliai absoliuti". Absoliučiai pažįstama. Bet čia tik maža dalis. Atgaiva man ši knyga buvo.

Šią knugą turėjau skaityti studentavimo laikas, nes visi mano pažįstami ją skaitė būtent tada. Mane ši knygą atrado gerokai vėliau. Įdomu, kaip tada būtų sugrojus. Kad verta skaitymo knyga, tai tikrai. Aprašau ją dabar,...

Šią knugą turėjau skaityti studentavimo laikas, nes visi mano pažįstami ją skaitė būtent tada. Mane ši knygą atrado gerokai vėliau. Įdomu, kaip tada būtų sugrojus. Kad verta skaitymo knyga, tai tikrai. Aprašau ją dabar, nors perskaičiau vasarą Labanoro girioje. Pamenu, kaip švietė saulė, lingavo pušės ir pilvą kuteno spygliai. O apie ką knyga nebepamenu. Turėjau gerą laiką su ja. Buvo oho momentų, arba tokių, kurie įtraukdavo, pražiodydavo lyg kažką visiškai naujo sužinojus. Tai tiek.

Įdomi, labai įtraukianti knyga, kurioje pagrindinis veikėjas Mikaelis kartu su broliu Ančiu patiria įvairius nuotykius beklajodamas po Europą. Knygoje aprašomi XVI a. pradžios įvykiai Europoje, visa tai pasakojama su subtiliu...

Įdomi, labai įtraukianti knyga, kurioje pagrindinis veikėjas Mikaelis kartu su broliu Ančiu patiria įvairius nuotykius beklajodamas po Europą. Knygoje aprašomi XVI a. pradžios įvykiai Europoje, visa tai pasakojama su subtiliu humoro jausmu. Mikaelis ir Antis nuotykių ištroškę ir ramiai vienoje vietoje nenorintys gyventi jaunuoliai, iškeliavę iš gimtosios Suomijos, įsivelia į įvairias politines intrigas, bet vis sėkmingai išsaugo savo gyvybes. Susipažįsta su įvairiais garsiais to meto žmonėmis. Įdomu skaityti (o tuo pačiu beskaitant net plaukai šiaušiasi ant galvos) apie įtariamų raganų tardymus, gaudymus. Šalia to, Europoje pasklidus Liuterio idėjoms, kyla įvairiausi maištai, valstiečių sukilimai už savo teises, aišku tuose įvykiuose sudalyvauja ir knygos personažai, stebuklingai išnešdami savo kailį praktiškai sveiką. Lyg to būtų maža, dar sudalyvauja ir Romos nusiaubime. Visa tai gražiai atskleidžia abiejų veikėjų charakterius ir tarpusavio santykį, draugystę ir ištikimybę vienas kitam, nors dažnai tarp jų būna ir pavydo ir nesusikalbėjimo.

Knygoje pasakojama "idioto" kunigaikščio Myškino istorija. O gal greičiau, pasakojamos ne viena, bet kelios istorijos, kurios siejasi, vystosi ir nutrūksta kažkokiu būdu dalyvaujant "vargšui idiotui kunigaikščiui"....

Knygoje pasakojama "idioto" kunigaikščio Myškino istorija. O gal greičiau, pasakojamos ne viena, bet kelios istorijos, kurios siejasi, vystosi ir nutrūksta kažkokiu būdu dalyvaujant "vargšui idiotui kunigaikščiui". "Idiotas" ne dėl to, kad kvailas ar protiškai neįgalus visuotinai priimta reikšme (nors, galop, kaip ir taip..), bet todėl, kad atviras, tikintis ar norintis tikėti žmonėmis aplink, jų nuoširdumu, todėl, kad atleidžiantis ir priimantis kitus, matantis juos toliau nei jų pačių priimamos ar prisiimtos kaukės, todėl, kad pačio širdis tyra, norinti ir kažkokiu būdu siekianti gėrio kitam...
Visa istorija prasideda kunigaikščiui grįžtant į Rusiją iš Šveicarijos, kur jis ilgus metus buvo gydomas nuo "idiotizmo". Grįžus jis įsisuka į čia esančių šeimų gyvenimus, dalis jį priima ir pamilsta, dalis laiko kvailu ir ne pilno proto, dalis naudojasi jo naivumu ir gera širdimi, dalis pradeda ir neapkęsti. Istorijoje yra vietos ir meilei, ir neapykantai, ir kerštui, ir nusivylimams ir kitiems gyvenimiškiems ir visiems pažįstamiems jausmams. Pasakojime įdomia forma atskleidžiamas to meto požiūris į aukštuomenę, žmones ir visuomenę apskritai, puikiai aprašomos žmonių bendravimo formos ir būdai.
Man knyga buvo įdomi ir liūdna. Įdomi dėl įvairių poteksčių ir vingių, liūdna dėl pačios "idioto" sąvokos ir likimo visame šiame konstekste, ir, kažkuria prasme, tuo, kad ir šiuo metu panašus žmogus mūsų visuomenėje gana dažnai būtų palaikytas ar net pavadintas "idiotu", na, mažų mažiausia, naivuoliu ir keistuoliu.

Vieno garsiausių lietuvių poeto bei intelektualinio psichologinio romano autoriaus Vinco Mykolaičio - Putino poezijos rinkinys "Tarp dviejų aušrų" - ypatinga kūrybine branda pasižymintis, modernus, lyginant su kitų to meto ...

Vieno garsiausių lietuvių poeto bei intelektualinio psichologinio romano autoriaus Vinco Mykolaičio - Putino poezijos rinkinys "Tarp dviejų aušrų" - ypatinga kūrybine branda pasižymintis, modernus, lyginant su kitų to meto poetų kūryba, ir atakuojantis skaitytojų jausmus veikalas. Kaip ir likusioje Vinco Mykolaičio - Putino kūryboje, taip ir minėtajame eilėraščių rinkinyje gausu simbolių, stilistinių figūrų ir metaforų, žaidžiančių su žmonių pasąmone ir signalizuojančių tikrąsias gyvenimo vertybes bei realijas. Tačiau šiame rinkinyje vis svaresnę vietą užima lyrinio subjekto branda, ji tampa akivaizdi ir reikšminga. Tad akivaizdu, jog šis rinkinys ypatingas kaip ir likusioji autoriaus kūryba, su kuria privalu susipažinti norint atitinkamai įvertinti Lietuvos istorijos aplinkybes, lėmusias tam tikrų simbolių ir struktūrų formavimąsi, poetų kūrybinį išskirtinumą, bei jų, o ypač Vinco Mykolaičio - Putino, kūrybinio braižo savitumą.

Žavi tai, kaip Murakami naudodamas vis tas pačias priemones - banali kasdienybė, netikėtai atsiradusi keistoka mergina, nebebanali kasdienybė, šešėlinė pusė ir jos paieškos - gali gauti vis kitokį efektą, kuriuo įdomu...

Žavi tai, kaip Murakami naudodamas vis tas pačias priemones - banali kasdienybė, netikėtai atsiradusi keistoka mergina, nebebanali kasdienybė, šešėlinė pusė ir jos paieškos - gali gauti vis kitokį efektą, kuriuo įdomu mėgautis.

Asmeniškai smagu, kad šiame romane cituojamas C.G. Jungas - smagu, nes seniai savo pažįstamiems sakiau, kad pasižiūrėjus į Murakami iš jungistinės perspektyvos viskas pasidaro ir aiškiau, ir dar įdomiau. Mūsų pasąmonė fokusus pradeda rodyti tada, kai mūsų sąmonė pernelyg ramiai įsikuria kasdienybėje, joje užsidaro ir nieko naujo nebelaukia, taip savotiškai numiršta. Ir būtent tą akimirką, kai veikėjo gyvenimui gresia užželiančios pelkės likimas, viskas keičiasi, nepriklausomai nuo paties veikėjo norų.

Keičiasi ir šiame romane - keičiasi įpročiai, lūkesčiai, norai, įsivaizdavimas, koks turi būti gyvenimas. Tikiu, kad išnirusiems naujuosiuose 1984 Teiko ir Aomamei gyvenimas nebebus nei banalus, nei vienodas, nei užstrigęs belaukiant, kol kas nors jį pakeis.

Antroji mano skaityta šios autorės knyga. Kaip ir tikėjausi, stilius, kaip ir kitos skaitytos knygos ("Įtikinėjimas"), tačiau man tai labiausiai ir patinka, kai autoriai turi ir išlaiko savo stilių.

Istorija ir paprasta, ir...

Antroji mano skaityta šios autorės knyga. Kaip ir tikėjausi, stilius, kaip ir kitos skaitytos knygos ("Įtikinėjimas"), tačiau man tai labiausiai ir patinka, kai autoriai turi ir išlaiko savo stilių.

Istorija ir paprasta, ir kartu paini. Aprašomas amžius, kai svarbiausias darbas būdavo - sėkmingai ištekinti dukteris. Viena šeima jų turi net 5, taigi galvos skausmas, ypač motinai, tikrai didelis. Pasakojama, kaip merginos renkasi jaunikius, juos "medžioja", ir kaip staiga visiškai neigiamus jausmus kėlęs jaunuolis, beje, turtingiausias visoje apylinkėje, staiga pasidaro visai mielas ir malonus, beigi įsimylėjęs ir mylimas vienai iš dukrų. Visoje knygoje vien tik intrigos, apgavystės ir liežuvių smailinimas. Keista, tačiau skaitydama pagalvojau, kad iš esmės tas procesas vyksta ir dabar, tik gal kiek užslėpčiau. Niekas atvirai nediskutuoja, kokį kraitį paveldėsi, ir į kokį dvarą nutekėsi. Bet iš esmės tas pats. Barakudos medžioja turčius. Na ok, čia dar meilė įpinama.

Malonu skaityti, mat autorė netgi tais laikais suprato esamos tvarkos absurdiškumą ir nevengė pašaipiai parodyti pokvailę motiną, įpinti taiklias ir kandžias reblikas bei humorą į pagrindinės herojės lūpas.

Na, o kalbant apie tą rašymo manierą, tai, ko gero, niekam pro akis nepraslystų detalus jausmų aprašymas ir nagrinėjimas. Sakyčiau, puiki "žaliava" psichologams :) Kiekvienas potyris taip smulkiai aprašytas... Iš šono pamatai, kaip žmonės vertinami, kai apie juos nieko nežinoma, o sprendžiama tik pagal aplinkinių kalbas ir pavienius įspūdžius. Galima sakyti, istorija ir pamokanti.

Asmeniškai aš labiausiai per save "perleidau" ir sau pritaikiau tokią išvadą: niekada nespręsk apie žmogų iš išorės - niekas nežino, koks jis iš tiesų yra. Puikus pavyzdys, kaip tėvams nereikėtų vertinti savo dukrų išrinktųjų iš pirmo susidaryto įspūdžio :)

Džiugu skaityti knygą, kai žinai, jog ji su laiminga pabaiga. Koks gi kitoks gali būti meilės romanas :) Tačiau nepaisant to žinojimo, labai malonu skaityti. Parašyta lengvu stiliumi, visai ne kokia įmantria senovine kalba, kuri trukdytų tekėti minčiai. Tiesa, kažkada mačiau filmą, todėl per visą knygą skaitant apie pagrindinę veikėją Elizabetą prieš akis "stovėjo" Keira Knightley. Bet nesakyčiau, kad tai labai trukdė.

Tikrai tai bus ne paskutinė mano skaityta Jane Austin knyga. Autorės kūrybą apibūdinčiau kaip lengvai skaitomą, malonią moterišką literatūrą atostogoms ir tikėjimui romantika atgaivinti :)

Ši knyga verčia tave ir nusišypsoti ir rėkti ant veikėjų kas su jais blogai. Labai įdomi knyga. Greit ją perskaičiau.

Veiksmas prasideda bažnyčioje kur kunigas Tomas sėdi klausykloje ir klausosi išpažinčių. Ateina vyras...

Ši knyga verčia tave ir nusišypsoti ir rėkti ant veikėjų kas su jais blogai. Labai įdomi knyga. Greit ją perskaičiau.

Veiksmas prasideda bažnyčioje kur kunigas Tomas sėdi klausykloje ir klausosi išpažinčių. Ateina vyras ir savo išpažintį pradeda tokiais žodžiais "atleiskit tėve aš nusidėsiu", o baigia" taip Tomai aš nužudysiu tavo seserį"

Knyga sukasi apie Nežinomajį. Jį bando sugauti FTB. Jis yra psichopatas žudikas kuris mėgaujasi kaip jo žudomos moterys Klykia. Ši knyga apie baimę, neapykantą, žiaurumą, meilę, tikrą draugystę, Laima ir narsą.

Narsą todėl, kad Lorana stoja i mūšį su priešu kurio nė nemato. Ji kaunasi akla tik su Niko FTB agento ir Tomo geriausio draugo pagalba. Iš pradžių Nikas jai padeda dėl to, kad ji Tomo jaunėlė sesutė, bet verčiant kiekvieną puslapį į priekį tiesiog matai kokia jų meilė darosi vis smarkesnė ir tarsi tampa ranka apčiuopiama. Ta meilė įveikė ir nužudė nežinomąjį ir surado kitus pašlemėkus kurie kišosi į Loranos gyvenimą. Meilė įveikė ir Robinas ir baimes dėl ateities ir jie buvo kartu.

Būtina perskaityti užkietėjusioms romantikėms- tokioms kaip aš! ;)