Išgyventi čia ir dabar!

Tai puiki mokslinė drama apie žmogaus galimybes ir sugebėjimus, kai yra pavojus gyvybei. Apie drąsą ir viltį, kai mirtis žiūri tiesiai į akis. Apie laiku ir vietoje naudojamą išmintį, kurios ...

Išgyventi čia ir dabar!

Tai puiki mokslinė drama apie žmogaus galimybes ir sugebėjimus, kai yra pavojus gyvybei. Apie drąsą ir viltį, kai mirtis žiūri tiesiai į akis. Apie laiku ir vietoje naudojamą išmintį, kurios semiamės ne tik universiteto auditorijose, bet ir kiekvieną dieną.

Amerikiečio mediko pasakojimas apie savo išgyventas dienas įvairiose ekspedicijoje. Knyga, kuri prikausto realistiškumu ir neįtikėtina žmogaus proto galia. Apie tradicinės ir netradicinės medicinos panaudojimą ekstrinėse situacijose!

Perskaičiau knygą ir kilo mintis parašyti ketureilį:

Ne tik fizine galia gali žmogus būti gyvas,

Reikia dvasinio peno ir minčių lobyno.

Mokslas, drąsa ir šviesaus proto tankumynas,

Tave išgelbės iš netikėčiausio gyvenimo ledyno!

Sėkmės kartu keliauti ir semtis patirties iš daktaro , keliautojo ir tyrinėtojo Kenneth Kamler.

Kaip teigiama knygos anotacijoje, Ispanų filosofo José Ortega y Gasset'o (1883-1955) studija "Masių sukilimas" - tai maištas prieš banalumą, vidutinybę ir vertybes niveliuojančią masinę sąmonę, kuri žudo žmogaus...

Kaip teigiama knygos anotacijoje, Ispanų filosofo José Ortega y Gasset'o (1883-1955) studija "Masių sukilimas" - tai maištas prieš banalumą, vidutinybę ir vertybes niveliuojančią masinę sąmonę, kuri žudo žmogaus domėjimąsi savo būties prasme ir verčia susilieti su beveide, inertiška, konvejerine mase.

Įdomu tai, kad knyga išleista 1930 metais. Vadinasi, laiko nutekėjo tikrai daug. Ir, nors masių kultūros sąvoka sklando ir šiomis dienomis, ji jau kitokia nei mato knygos autorius. Visgi knygoje galima rasti daug įdomių įžvalgų, padėsiančių suprasti šiomis dienomis visuomenėje vykstančius procesus.

Žmogus, kuris nieko nekuria, o tik nori vadovauti, pats nežinodamas, kaip tai padaryti - išties gąsdininantis ir šių dienų reiškinys.... Ir tai, kad mylimas jaunas žmogus, nes gyvenimą dar gali gyventi kreditan į ateitį. Jaunystės kultas, neturintis logiško paaiškinimo, šiomis dienomis jau įgijęs kitas formas.... Ir daugelis kitų temų, siejančių knygos autoriaus laiką su mūsų laiku.

Skaitydama vis galvojau, kaip J. Ortega y Gasset pratęstų savo studiją, jei gyventų šiandien ir žvelgtų į mus. Šį tęsinį turėtumėm pasirašyti - bent jau savo galvose - kiekvienas, perskaitęs knygą.

Knygą perskaičiau vasarą, ieškodama, ką čia plonesnio nusivežus prie ežero. Sukrimtau per dieną, bet atsiliepimo prisėdau rašyti tik dabar. Taigi apžvalga susigulėjusi ir... šiek tiek išdūlėjsi...

Knygos recenzijose...

Knygą perskaičiau vasarą, ieškodama, ką čia plonesnio nusivežus prie ežero. Sukrimtau per dieną, bet atsiliepimo prisėdau rašyti tik dabar. Taigi apžvalga susigulėjusi ir... šiek tiek išdūlėjsi...

Knygos recenzijose daug kur pabrėžiama, kad tų laikų visuomenėje ji sukėlė pasipiktinimą. Bandau įsivaizduoti: jauni mano seneliai, gimdantys pirmąjį vaiką - mano tėvą. Gal ir taip, gal ir šokiruoja tas nežabotas noras nusikalsti. Bet juk ir senelis mano ne iš kelmo spirtas - ne šventasis... Nemanau, kad žmonėms (ne valdžiai) knyga galėjo kelti didžiulę nuostabą. Gal tik stebino, kad apie tai rašoma.

Asmeniškai man buvo gana sunku skaityti knygą dėl tų rusiškų žodžių. Kai kas buvo pernelyg iš fantastikos srities, kai kur per daug sutapimų..

Einu pasiklausyti Bethoveno devintosios simfonijos ir pasižiūrėti filmo... ;)

Daug kur girdėta, daugelio rekomenduota ir išgirta, nikieno neišpeikta, ši knyga ilgai gulėjo mano Kindle. Ir pagaliau, prasidėjus rudeniui, jos ėmiausi.

Nustebau jau pirmame skyriuje - negi dabar grįšiu į studijų laikus ir...

Daug kur girdėta, daugelio rekomenduota ir išgirta, nikieno neišpeikta, ši knyga ilgai gulėjo mano Kindle. Ir pagaliau, prasidėjus rudeniui, jos ėmiausi.

Nustebau jau pirmame skyriuje - negi dabar grįšiu į studijų laikus ir skaitysiu vadovėlį?! Tikėjausi romano apie meilę su filosofiniais pamąstymais... Bet turiu keistą pomėgį (teisingai) ir įsitikinimą - baigti viską, ką pradedu.

Filosofijos istorija mane įtraukė, buvo įdomu koncentruotai perskaityti žinomiausių filosofų požiūrį ir atnaujinti žinias. Prisipažinsiu, ir pačią apėmė filosofinės mintys, svarstymai ir abejonės.

Tačiau pats istorijos pateikimas man nepatiko. Nesąmonė. Atrodo, skirta paaugliams. Bet tuomet filosofijos istorijos skirsniai, nors ir dažnu atveju nenatūraliai perpinami su rašytojo išgalvota istorija, yra per sudėtingi, ir, mano galva, nelabai įdomūs paaugliams. Man nesisiejo naivi vaikiška istorija su neretai moksliniais, akademiniais terminais. Per skirtingi ingridientai mišrainei.

Pirmąją Silvą skaičiau jai tik išėjus - 2008 m. Na o kitoms dviems dalims prisiruošiau tik dabar.

Nežinau, ar branda, ar platesnis požiūris ir gilesnės žinios tai lėmė, tačiau antroji knygos dalis patiko kur kas labiau...

Pirmąją Silvą skaičiau jai tik išėjus - 2008 m. Na o kitoms dviems dalims prisiruošiau tik dabar.

Nežinau, ar branda, ar platesnis požiūris ir gilesnės žinios tai lėmė, tačiau antroji knygos dalis patiko kur kas labiau nei pirmoji. Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad ir trečioji knyga neaplenkė šios.

Patiko, kad autorė daug dėmesio skyrė moteriškajai istorijos linijai, ir moterų akimis daug ką pasakojo. Kaip visuomet, netrūko aistrų - o kas galėjo pagalvoti, kad XVIII a. pr., šalyje siaučiant marui, meilė ir kūniški malonumai bus žmonėms taip pat natūralu ir būtina...

Puikus romanas ne tik priverčia pagalvoti apie tai, kad meilė meile, bet šeima ir jos garbė yra aukščiau visko, bet ir suteikia istorinių žinių. Malonus skaitinys, kurį sukrimtau per savaitgalį. Ir tą patčią naktį jau kibau į 3 dalį. P.S., galvoju, kad gal imsiu ir iš naujo paskaitysiu pirmąją - visgi 6 metai prabėgo...

Istoriją mėgstu nuo vaikystės. Patikdavo prosenelės pasakojimai, senelių istorijos apie gyvenimą anuomet... Kristina Sabaliauskaitė šioje sagos dalyje leidžia XVIII a. vidurio Vilniaus ir Nesvyžiaus gyventojų akimis pamatyti...

Istoriją mėgstu nuo vaikystės. Patikdavo prosenelės pasakojimai, senelių istorijos apie gyvenimą anuomet... Kristina Sabaliauskaitė šioje sagos dalyje leidžia XVIII a. vidurio Vilniaus ir Nesvyžiaus gyventojų akimis pamatyti tuomečius miestus, sudegusį Vilnių, kunigaikščių ir didikų, o labiausiai - jų dešiniųjų rankų - bėdas ir aistras.

Skaičiuojant nuo pirmosios knygos, šioje aprašoma jau ketvirtoji Norvaišų karta. Pagrindinis veikėjas - Jono Izidoriaus sūnus, Petras Antanas. Pirmasis iš 5 pageidautų pagimdyti sunų, idant jo tėvas gautų tetos Uršulės palikimą.

Žavi rašytojos gebėjimas vieną istoriją pabaigus, kitą pradėti kitomis akimis, ir viską vertinti kitaip. Kas tėvams ankstesnėje knygoje atrodė kaip šeimos gelbėjimas, jų vaikams atrodo kaip prasčiausi sprendimai ir nusikaltimai, neapleidžiantys iki pat mirties. Nuostabu, kad šeimos istorija ir skirtingi jos vertinimai atsiskleidžia palaipsniui, įvairiose knygos vietose, neįkyrint skaitytojui, o kaip tik jį sudominant ir tarsi primenant, kas vyko prieš pusę amžiaus.

Trečioji Silva Rerum, nors prasideda skaičiais ir buhalterija, vėliau įtraukia į aistrų, sakyčiau, netgi paleistuvysčių, sūkurį. Netrūksta knygoje meilės scenų arba fantazijų aprašymų. Gausu ir magijos, persipinančios su sapnais. Intrigos - nuolatinės palydovės.

Daug dėmesio skiriama žydams, kurie visada greta pagrindinių veikėjų.

Liūdna, bet perskaičius dar sykį įsitikinau, kad istorija nėra objektyvi - ji palanki stipriesiems. Ir, kad tai, kas yra sveikas protas nulemia visuomenės stereotipai ir baimės.

Pats pažįstu keletą musulmonų ir jie man niekada neatrodė atstumiantys ar labai skirtingi, tiesiog pasirinkę kitokią religiją. Vis tik didžiąjai daliai žmonijos jie asocijuojasi tik su vienu dalyku - terorizmu.

Būtent tai...

Pats pažįstu keletą musulmonų ir jie man niekada neatrodė atstumiantys ar labai skirtingi, tiesiog pasirinkę kitokią religiją. Vis tik didžiąjai daliai žmonijos jie asocijuojasi tik su vienu dalyku - terorizmu.

Būtent tai ir paliečia šią knygą. Kas verčia jaunas moteris tapti savižudėmis? Juk tam sąlyginai prieštarauja net pati religija, kuri įpareigoja moteris tik rūpintis namais ir vaikais, nesikišti į politiką.

Kas ir kaip galima sužinoti būtent šiame kūrinyje. Musulmonų kraštai - pilni kontrastų. Kaime - gyvenimas lyg prieš kelis šimtus metų. Jokių patogumų, jokių prabangos prekių, jokių pramogų, nuolatinis sunkus darbas. Būtent tokiame pasaulyje užaugo pagrindinė veikėja Chadiža.

Tačiau išvažiavus iš kaimo ir pasiekus miestą tarsi patenki į kitą pasaulį - pilną pramogų, pinigų. Čia merginos net negalvoja apie veido dangstymą ir netgi šaiposi iš tų, kurios nusprendžia uoliai atsidėti tikėjimui. Jo rengiasi madingais rūbais ir gyvena visai kaip ir kitų, tarkim Europos šalių, gyventojai. Štai tokioje aplinkoje Chadiža atsiduria paaugusi.

Koks 90 procentų knygos pasakoja apie Chadižos gyvenimą nuo mažų dienų iki saugusios moters. Man, europiečiui buvo velniškai įdomu skaityti ir susipažinti su tų kraštų papročiais, gyvenimu, charakteriais. Viskas taip skiriasi nuo mūsų.

Nors jau knygos pavadinimas išduoda, jog kalbama apie mirtininkę, ši situacija iškyla tik pačioje kūrinio pabaigoje. Iki tol net neįtartum, jog gali atsitikti kažkas blogo. Tiesiog merginos gyvenimas, mokykla ir žinoma - meilė. Būtent pastarasis dalykas daugiausiai susijęs su pavadinimu.

Nors šiek tiek susintrigavau? Visų kortų ant stalo tikrai nepadėsiu ir leisiu patiems pasimėgauti knyga.

~~Graži ir jaudinanti meilės istorija, nukelianti į 1942-uosius metus, į tolimą ir paslaptimis alsuojančią Bora Boros salą Ramiajame vandenyne, kur susitinka jaunutė Ana Kelovėj, besiblaškanti tarp troškimų ir abejonių bei...

~~Graži ir jaudinanti meilės istorija, nukelianti į 1942-uosius metus, į tolimą ir paslaptimis alsuojančią Bora Boros salą Ramiajame vandenyne, kur susitinka jaunutė Ana Kelovėj, besiblaškanti tarp troškimų ir abejonių bei kareivis Vestris. Karo metų užgrūdinti ir stiprybe bei pasitikėjimu spinduliuojantys šie jaunuoliai išsiskiria tik pradėjus liepsnoti jų meilei, bet nepamiršta duotų pažadų salai, kuri juos suvedė, kuri saugojo jų meilę, paslaptis ir išgyvenimus... Baigiant skaityti knygą taip norėjosi, kad Ana ir Vestris susitiktų ne beveik po 70 metų, o kiek ankščiau, kad galėtų dalintis jaunystėje užgimusiais jausmais.

Jodi Picoult - Susitarimas - knygoje pasakojama dviejų jaunuolių istorija. Jie augo kartu nuo mažens, buvo neperskiriami, kol vieną vakarą randama peršauta mergina ir prie jos sėdintis vaikinas su ginklu rankose. Vaikinas neigia...

Jodi Picoult - Susitarimas - knygoje pasakojama dviejų jaunuolių istorija. Jie augo kartu nuo mažens, buvo neperskiriami, kol vieną vakarą randama peršauta mergina ir prie jos sėdintis vaikinas su ginklu rankose. Vaikinas neigia žudęs draugę. Jaunuolis teigia, kad jie ketino kartu nusižudyti. Policininkams atliekant įvykio tyrimą, aiškėja detalės, dėl kurių manoma, kad įvyko žmogžudystė. Iš pradžių vaikinas nenori niekam pasakoti, kas įvyko lemtingąjį vakarą, o kai jis apsisprendžia atskleisti tiesą - niekas nenori jo klausyti. Gaunasi lyg užburtas ratas. Galiausiai, vykstant teismui, įvykiai pakrypsta netikėta linkme. Knygoje išmoningai atskleidžiama, kad tiesa yra labai reliatyvus dalykas ir kiekvienas žmogus ją supranta ir vertina skirtingai.

Tai istorinis romanas, pasakojantis apie XVI a. italų kunigaikštytės, o vėliau ir Lenkijos karalienės, Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos gyvenimo peripetijas. Pirmą kartą šią knygą paėmiau į rankas gal prieš pusantrų...

Tai istorinis romanas, pasakojantis apie XVI a. italų kunigaikštytės, o vėliau ir Lenkijos karalienės, Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos gyvenimo peripetijas. Pirmą kartą šią knygą paėmiau į rankas gal prieš pusantrų metų, tačiau dėl pačai nesuvokiamų priežasčių mečiau ją ir gražinau į biblioteką. Vėliau, pamačiusi ją knygų mainų lentynoje, nesusiturėjau ir priglaudžiau ją savo namų mini bibliotekėlėje. Vėl pradėjusi skaityti, ėmiau mąstyti, kodėl gi anksčiau ją mečiau, nes ji iš tiesų yra labai įtraukianti ir be galo intriguojanti. Pati esu didelė istorijos gerbėja/fanatikė/mėgėja, tad ir šią knyga prarijau su pasimėgavimu, kadangi joje istoriniai faktai yra pateikiami neiškraipyti, autentiški, tokie, kokie buvo realybėje, be jokių fantazijų ar panašių nukrypimų, tik viso labo su keliomis teorijomis, kurias istorikai bando pritaikyti, kad paaiškintų vienus ar kitus faktus, apie kuriuos jokių šaltinių iki mūsų dienų nėra išlikę. Autorė sugebėjo puikiai perteikti Bonos charakterį bei jo raidą karalienės gyvenimo Vavelio pilyje metu. Bonai autorė suteikia daugybę vaizdmenų: ji ir karalienė, nuolat besirūpinati, kad šalis, kuri kažkada jai buvo svetima ir nyki, klestėtų ir nebūtų suteršta aferistų ir valdžios ištroškusių valdininkų intrigomis; ji ir valdovė, siekianti valdžią sutelkti į savo rankas, nepaisant savo moteriškos prigimties; taip pat ji ir motina, kuriai vaikų gerovė yra vienas didžiausių prioritetų; dargi ji ir įpėdinių gimdytoja, trokštanti praęsti dinastijos liniją ir pasodinti savo vaikus į karališkąjį sostą; galų gale ji ir žmona, kuri trokšta vyro meilės ir pritarimo. Romane yra akivaizdūs tokie karalienės bruožai kaip drąsa, ryžtas, atkaklumas ir aistra viskam, ką ji daro. Vienintelė problema su šiuo romanu yra ta, jog sunku būtų atpasakoti, kas jame vyksta, nes čia nėra nuoseklaus veiksmo, viskas epizodiška, į 600 knygos puslapių sutalpinta daugiau nei 30 karalienės gyvenimo metų istorijos, tad čia nėra nei romano atomazgos, nei kulminacijos, na arba bent jau jų nė kiek nesijaučia. Tad, kaip ir mano jau skaityta "Nortangerio abatija", šis romanas taip pat yra tik skaitalas, skaitomas tik tam, kad skaityt. Bet vėlgi, nepaisant šio fakto, jį verta skaityti, nes pirmiausia ši knyga, tai tarsi istorijos vadovėlis, gan vaizdingai pateikiantis istorinius faktus, taip pat joje nuostabiai atsiskliedžia veikėjų charakteristikos bei aparašoma aplinka, galiausiai intriguoja Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istorija, kuri čia vystoma nuo pat jų susitikimo pradžios, iki pat jos mirties. Tad tikrai rekomenduoju perskaityti šią knygą.



Vertinimas: 4.5/5



Išleista: 1994
Leidykla: Mintis
Puslapių skaičius: 584