Ne taip gerai, kaip S.T.Kondrotas, bet tiko. Nesitikėjau apie sibirą ir evenkus. Viskas tiksliai, vaizdžiai aprašyta. Jokių sunkumų vaizduotėj matyt knygos pasakojimą. Įdomios istorijos supintos. Sklandžiai skaitėsi. Ir...

Ne taip gerai, kaip S.T.Kondrotas, bet tiko. Nesitikėjau apie sibirą ir evenkus. Viskas tiksliai, vaizdžiai aprašyta. Jokių sunkumų vaizduotėj matyt knygos pasakojimą. Įdomios istorijos supintos. Sklandžiai skaitėsi. Ir intriga liko neišrišta. Tas kažkiek pykdė, bet gerai. Stipriai užsibaigė knyga, emocijų sukėlė protagonisto poelgis. Tiek.

"Šioks toks teisingumas" tai anglų detektyvas,kuriame pasakojama paini ir žmogžudystės istorijoje, kurioje gausu žmonių turinčių motyvus nužudyti, tačiau iki pat pabaigos neaišku kas ką nužudo. Todėl detektyvams reikia...

"Šioks toks teisingumas" tai anglų detektyvas,kuriame pasakojama paini ir žmogžudystės istorijoje, kurioje gausu žmonių turinčių motyvus nužudyti, tačiau iki pat pabaigos neaišku kas ką nužudo. Todėl detektyvams reikia gerai padirbėti,kad išaiškintų žmogžudystes.
Nors nesu detektyvų mėgėja, tačiau ši knyga įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos, jaučiausi lyg žiūrėdama detektyvinį serialą. Mėgstantiem detektyvus tikrai rekomenduočiau šią knygą.

Naršydama internetiniuose knygų puslapiuose žvalgausi knygų, kurias norėčiau paskaityti. Dažnai akys užkliūva už spalvingo, įdomaus viršelio - tokią knygą paėmus, norisi ją skaityti. Tačiau šįkart mano akis patraukė...

Naršydama internetiniuose knygų puslapiuose žvalgausi knygų, kurias norėčiau paskaityti. Dažnai akys užkliūva už spalvingo, įdomaus viršelio - tokią knygą paėmus, norisi ją skaityti. Tačiau šįkart mano akis patraukė ne viršelis, o pavadinimas - "Kaip išsaugoti gyvenimą". Iš pradžių maniau, jog tai lyg patarimų knyga, tačiau pažvelgusi į nugarėlę pamačiau, jog tai pasakojimas apie dvi labai skirtingas septyniolikmetes merginas ir jų gyvenimo vingius.

Viena iš jų - Mendė, kuri, esant tam tikromis aplinkybėmis, netyčia pastojo. Antroji - Džilė, turinti mylinčią mamą, ir, deja, praradusi tėtį, kurio niekaip negalėjo pamiršti. Tėčio mirtis pavertė Džilę užsidariusia, maištinga, turinčia nedidelį draugų ratą. Paauglės gyveno skirtingomis sąlygomis, tačiau joms buvo lemta susitikti - Džilės mama norėjo turėti dar vieną vaiką, todėl internetu susirašinėdama su Mende susitaria, jog Mendė, pagimdžiusi kūdikį, atiduos jį Džilės motinai. Paauglė apsigyveno Džilės namuose iki tol, kol pagimdysianti. Čia ir prasideda mergaičių tarpusavio santykiai - Džilė pyksta ant Mendės, negali pakęsti, jog ji apsistojusi namuose, naudojasi Džilės daiktais, palenkia į savo pusę mamą.

"Tu - ne šeimos narė! - rėžia ji. Ji paleidžia savo alkūnes. Jos rankos dreba. - Esi tik inkubatorius, nešiojantis kažką, kas galbūt padarys mano motušę laimingą!"

Mendė, būdama jautri ir švelnaus būdo, nejausdama neapykantos Džilei, stengiasi suprasti jos elgesį ir pykčio proveržius, nes žino, jog Džilė išgyvena sunkų laikotarpį dėl tėčio mirties. Mergina jaučia gailestį Džilei ir "neatsikerta" į įžeidinėjimus, apmąsto jos žodžius savyje.

Kad ir kaip skirtųsi viena nuo kitos, mergaitės turi daug panašumų, kurie aiškiai matomi knygos eigoje. Abi merginos - be galo vienišos. Joms trūksta žmogaus, kuris jas iš tikrųjų palaikytų ir suprastų. Būdamos užsidariusios neranda tikrų draugų ir tai skatina vienišumo, nepilnavertiškumo jausmą. Manau, jog tai ir trukdė paauglėms susidraugauti - jos bijojo atskleisti ką nors, ko niekas neturėtų žinoti, nenorėjo rodyti savo vidaus. Tačiau trintis tarp paauglių po žingsnelį mažėjo, jos pradėjo pažinti viena kitą, Džilė įžvelgė Mendėje kažką, ko niekada nematė, pažvelgė į jos likimą kitu kampu. Ir Mendės dvejonės dėl pilve augančios gyvybės privertė Džilę priimti tam tikrus sprendimus. Tai labai svarbi detalė knygos pabaigai.

Jei kas nors paklaustų, apie ką ši knyga dviem žodžiais, pasakyčiau - gyvenimo vertybes. Žmogus privalo puoselėti ir saugoti tai, ką turi bei niekada neatsisakyti nieko, kas jam išties brangu, nedaryti skubotų sprendimų. Taip pat - nespręsti apie žmogų iš jo išorės nežinant, ką jam teko išgyventi. Viso to moko šis jautrus, šiltas romanas, viso to moko Džilė ir Mendė, kurių istorija įkvepia ir sunkiose gyvenimo situacijose nepasiduoti, ieškoti išeities. "Kaip išsaugoti gyvenimą" - nuostabi knyga su nepaprastu pavadinimu, kurio tikroji reikšmė perprantama perskaičius knygą.

Nuo pat knygos pradžios buvo galima suprasti, jog tai nebus lengvas romanas. Tai rimta ir skaudinanti knyga. Knygos veiksmas vyksta pokario metais, kai Rytų Prūsiją buvo užėmę rusai. Šie su vokiečiais elgėsi kaip su gyvuliais-...

Nuo pat knygos pradžios buvo galima suprasti, jog tai nebus lengvas romanas. Tai rimta ir skaudinanti knyga. Knygos veiksmas vyksta pokario metais, kai Rytų Prūsiją buvo užėmę rusai. Šie su vokiečiais elgėsi kaip su gyvuliais- išvarė iš namų,persekiojo ir žudė. Ši knyga pilna skaudžios realybės, su kuria susidūrė rusų priespaudoje buvę žmonės. Siūlau knygą perskaityti kiekvienam, net neabejoju- nelinks nei vieno abejingo šiai knygai.

Dievinu knygas apie tremtį. Ši man pasirodė pati įdomiausia ir lengviausiai skaitėsi. Knygoje buvo daug baisių įvykių, kurie tik parodė, kokie žmonės turėjo būti stiprūs tais laikais... Beskaitydama šią knygą ne kartą...

Dievinu knygas apie tremtį. Ši man pasirodė pati įdomiausia ir lengviausiai skaitėsi. Knygoje buvo daug baisių įvykių, kurie tik parodė, kokie žmonės turėjo būti stiprūs tais laikais... Beskaitydama šią knygą ne kartą verkiau. Ypač mane sugraudino lietuvių patriotizmas bei pasiaukojimas. Mane labiausiai žavi tai, jog visi knygoje pateikti įvykiai nėra išgalvoti, viskas įvyko iš tikrųjų. Ir toliau skaitysiu knygas apie tremtį, bet kad surasiu geresnę už šią-nesitikiu.. :)

Tai knyga apie paauglį Čarlį, kuris, kaip ir daugelis paauglių, susiduria su begalę problemų. Bet Čarlis nėra kaip visi- jis beveik neturi draugų ir nuolat mąsto, kelia sau filosofinius klausimus. Man ši knyga pasirodė...

Tai knyga apie paauglį Čarlį, kuris, kaip ir daugelis paauglių, susiduria su begalę problemų. Bet Čarlis nėra kaip visi- jis beveik neturi draugų ir nuolat mąsto, kelia sau filosofinius klausimus. Man ši knyga pasirodė nuobodoka, jai trūko žaismingumo. Įdomu buvo tai, jog knygą sudarė laiškai, skirti Čarliui net nepažįstamam žmogui. Žinoma, ši knyga skirta paaugliams, gal net labiau vaikinams, nes, manau, jiems būtų lengviau suprasti Čarlio gyvenimą. Turbūt žinote, jog pagal knygą pastatytas ir filmas. Tikiuosi, jis labiau sudomins. :)

Andreas Franz - vokiečių detektyvų autorius. Gal dėl to skaitant knygą jaučiausi lyg žiūrėdama šiek tiek užsitęsusią vokiško serialo "Kobra11" seriją. Knygą įdomį, tačiau netokia intriguojanti kaip paprastai būna...

Andreas Franz - vokiečių detektyvų autorius. Gal dėl to skaitant knygą jaučiausi lyg žiūrėdama šiek tiek užsitęsusią vokiško serialo "Kobra11" seriją. Knygą įdomį, tačiau netokia intriguojanti kaip paprastai būna detektyvai. Skaitėsi lengvai, be įtampos, nors tiesa antroje knygos dalyje ėmė kirbėti klausimas, kas gi visgi bus nubaustas, nes autorius pagaliau įnešė kiek sumaišties, tad norėjosi skaityti toliau.

Šiek tiek apie siužetą. Jurgenas Kaufungas randamas nudurtas savo darbo kabinete. Talentingo gydytojo gedi ir pulkas gražių moterų, mat šis joms teikdavęs ne tik medicinines paslaugas. Pagaliau komisarui Brandui pavyksta aptikti pirmuosius pėdsakus, kurie atveda pas geriausią Kaufungo draugą Klausą Vėdelį. Deja, netrukus nužudomas ir Klausas Vėdelis. Kas sieja šias žmogžudystes?

Knygos pradžia suglumina, mat skaitytojas nuo pat pradžių žino pirmosios žmogžudystės kaltininką ir galimą tolimesnių įvykių eigą. Tad tiesiog be intrigos pasakojama kriminalinės bylos tyrimo eiga, pateikiami faktai, kuriuos mato detektyvai, perpasakojamos apklausos, kurios nepadeda policininkams sužinoti to, ką žino skaitytojas. Galbūt taip autorius nori nupiešti herojų paveikslus ir svarbiausia parodyti gero policininko moralę, atsidavimą darbui ir teisybės siekį. Antroje knygos dalyje pagaliau pliūpsteli šiokia tokia intriga ir pagaliau skaitytojas įtraukiamas į detektyvo, kuriame slypi paslaptis, siužetą. Nors paslapties esmė tik tame, kas visgi ryžosi antrąjam nusikaltimui, nes visi motyvai paaiškėja ganėtinai greitai. Gal dėl to visgi detektyvas man labiau mokomasis nei intriguojantis. Norima perteikti gero policijos darbo esmę, parodyti žmonių moralę ir pamokyti, kaip galbūt nederėtų elgtis.

Abdreas Franz vadovaujasi savo kūryboje moto: "Prikaustyti skaitytojo dėmesį ir drauge paraginti juos pamąstyti, bet niekada negrūmoti pirštu...". Tad "Lėtinė žmogžudystė" - detektyvas su potekste, kuri slypi net ir pavadinime. Neneigsiu detektyvas nesukėlė didelės intrigos, bet visgi dėmėsį išlaikė ir susitiprino tam tikras gyvenimo vertybes.

Knyga "Užrašai iš mirusiųjų namų" susidomėjau beskaitydama Dostojevskio biografiją. Dostojevskis - savame stiliuje - įtraukiantis ir nepaleidžiantis. Kai jam buvo 27 metai, jis buvo nuteistas ir dešimčiai metų ištremtas į...

Knyga "Užrašai iš mirusiųjų namų" susidomėjau beskaitydama Dostojevskio biografiją. Dostojevskis - savame stiliuje - įtraukiantis ir nepaleidžiantis. Kai jam buvo 27 metai, jis buvo nuteistas ir dešimčiai metų ištremtas į katorgą Sibire. Grįžęs, praėjus šešeriems metams, parašė šią knygą apie patirtus išgyvenimus. Knygoje Dostojevskis aprašo darbus, draugus, šventes, ligoninę, netgi kalėjime gyvenusius gyvūnus bei daug kitų dalykų. Ilgi pasakojimai - nei kiek nenuobodūs. Mano rankose atsidūrė knyga, lietuvių kalba išleista 1964 metais. Šiuolaikiniam skaitytojui, pripratusiam prie kiek kitokios kalbos, tų laikų stilius teikia žavesio. Knygoje yra nemažai žodžių, kurie šiais laikais būtų traktuojami kaip rašybos ar kalbos kultūros klaidos.

"Užrašai iš mirusiųjų namų" - tai Fiodoro Dostojevskio "nuotykiai" katorgoje Aleksandro Petrovičiaus akimis.

Kazys Saja. Būrimas obuolio sėklom.



Būrimas obuolio sėklom, tai knyga, kuri moko nepasiduoti aplinkai, netapti pilka mase, bet visuomet būti savimi ir svarbiausia, išlikti žmogumi.

Šioje knygoje Kazys Saja pasakoja apie du...

Kazys Saja. Būrimas obuolio sėklom.



Būrimas obuolio sėklom, tai knyga, kuri moko nepasiduoti aplinkai, netapti pilka mase, bet visuomet būti savimi ir svarbiausia, išlikti žmogumi.

Šioje knygoje Kazys Saja pasakoja apie du brolius dvynius, Ugnių ir Audrių. Ugriai (Ugnius ir Audrius) knygos pradžioje aprašomi, kaip turintys galvą ant pečių, bet ją naudojantys daugiau žaidimams kurti ir linksmintis, nei krimsti mokslus. Kaip ir priklauso dvynukams jiedu visiškai vienodi, jų net mintys ir sapnai tokie pat. Vieną dieną jie sumąsto parašyti laišką, kuris yra kone svarbiausias dalykas knygoje, nuo ko viskas prasideda. Knygos eigoje berniukai keičiasi, jie nebenori būti visiškai vienodi, bando atrasti save, susiduria su iššūkiais ir karčia realybe. Istorijos pabaiga keistai smagi ir netikėta, be to labai susijusi su jų išsiųstu laišku.

K. Saja dvynukus apdovanoja optimizmu, vaikišku džiaugsmu, sąžingumu, ištikimybe, meile. Jie džiaugiasi kiekviena diena ir neleidžia sau liūdėti ar nuobodžiauti.

Mano manymu knyga labiausiai tinka pradinukams, tai linksma, įdomi ir vaikiškai nekalta knygelė. Skaitydama ją nekart nusišypsojau, rašytojas išties moka įsijausti į vaikų kailius.

Su malonumu perskaičiau knygą. Išgyvenau marą, badą, karą kartu su knygos herojais. Taip, nelabai romantiška to 18-to amžiaus pradžia pasirodė. Pirma knygos pusė nemaloni buvo, lavonų pilnos gatvės, plėšimai, žudymai....

Su malonumu perskaičiau knygą. Išgyvenau marą, badą, karą kartu su knygos herojais. Taip, nelabai romantiška to 18-to amžiaus pradžia pasirodė. Pirma knygos pusė nemaloni buvo, lavonų pilnos gatvės, plėšimai, žudymai. Kita pusė man įdomesnė buvo, pasakojanti apie Uršulės išgyvenimus.

Laukia trečia dalis, neįtraukta į iššūkį, bet dar truputį palauks kol susigulės anos įspūdžiai.