Kai aprašyme pamačiau, kad pagrindinis veikėjas yra ligonis, nusivyliau, maniau, kad tai gadins knygą. Tačiau netrukau suprasti, kad taip tikrai nėra.

Knygoje pasakojama kaip jaunas kunigaikštis Myškinas grįžta iš...

Kai aprašyme pamačiau, kad pagrindinis veikėjas yra ligonis, nusivyliau, maniau, kad tai gadins knygą. Tačiau netrukau suprasti, kad taip tikrai nėra.

Knygoje pasakojama kaip jaunas kunigaikštis Myškinas grįžta iš Šveicarijos, kurioje kelerius metus gydėsi ligą, į Rusiją. Ten jis susipažįsta su turtingais ir įtakingais asmenimis ir, žinoma, įsimyli. Pirmoji jo meilė - Nastasija Filipovna, kurią jis įsimyli net jos nematęs - kunigaikščiui užtenka išvysti merginos portretą. Tačiau Nastasija yra labai nepastovi, ji gali bet kam pažadėti ištekėti ir po to pabėgti.

Myškinas pasiperša Nastasijai, tačiau ji pabėga su kitu vyru, kuri nori ją vesti, Rogožinu. Paslapčia ji bando suartinti Myškiną su tolimos jo giminaitės Jepančinos dukra Aglaja. Jiedu suartėja, Myškinas pasiperša, tačiau Aglaja nieko neatsako. Kai Nastasija vėl pasirodo kunigaikščio gyvenime, jis dar kartą jai pasiperša ir šįkart, atrodo, sėkmingiau. Tačiau Nastasija ir vėl pabėga su Rogožinu, šįkart ji tiesiog nepasirodo bažnyčioje. Netrukus po to Nastasija yra randama nužudyta.

Knygos pabaigoje kunigaikštis vėl gydosi Šveicarijoje, nes liga atsinaujino.

Nors skaičiau šią knygą ilgai, nereiškia, kad ji man nepatiko. Tikrai rekomenduoju visiems perskaityti.

Ernesto Hemingvėjaus knygoje "Žalios Afrikos kalvos. Turėti ir neturėti" yra du kūriniai. Vienas jų - "Žalios Afrikos kalvos" yra autoriaus prisiminimai apie medžioklę Afrikoje. Smulkiai aprašoma, kaip vyko medžioklė,...

Ernesto Hemingvėjaus knygoje "Žalios Afrikos kalvos. Turėti ir neturėti" yra du kūriniai. Vienas jų - "Žalios Afrikos kalvos" yra autoriaus prisiminimai apie medžioklę Afrikoje. Smulkiai aprašoma, kaip vyko medžioklė, medžiotojų laisvas laikas, poilsis.

Antrasis kūrinys - "Turėti ir neturėti" - pasakoja apie kontrabandininkų gyvenimą tarp JAV ir Kubos, tykančius pavojus, nelegalų uždarbį. Pagrindinis veikėjas - laivo kapitonas - netenka rankos, iš jo konfiskuojamas laivas. Tačiau laivų kapitonai neturi kito uždarbio, negalėdami plaukioti jie badauja, tad kapitonas Haris ryžtasi pavogti savo paties laivą ir vėl plaukti į Kubą. Tačiau šis darbas yra labai pavojingas ir kainuoja ne vieną gyvybę.

Nors abu kūriniai nebuvo tai, ko tikėjausi, jie yra tikrai verti dėmesio, tačiau jie yra labai skirtingi, tad gal kiek keistoka juos sutikti išleistus vienoje knygoje.

Labai gera ir įdomi knyga. Man, sovietmečiu gyvenusiai labai trumpai, ir atsiminimų iš to laiko neturinčiai, puikiai papildo tėvų pasakotas istorijas apie deficito laikus.

Po interviu, buvęs meras A.Vileikis pasirodė labai...

Labai gera ir įdomi knyga. Man, sovietmečiu gyvenusiai labai trumpai, ir atsiminimų iš to laiko neturinčiai, puikiai papildo tėvų pasakotas istorijas apie deficito laikus.

Po interviu, buvęs meras A.Vileikis pasirodė labai įdomus, intelektualus, gudrus ir praktiškas žmogus. Na, gal pagyrūniškumo nestinga, bet kita vertus, ir darbų sąrašas ilgas.

Smalsumą pagenkino užkulisinės istorijos apie politines intrigas, susitarimus ir Maskvos valdžios apėjimus. Labai sudomino pramonė, ypač karinė, kuri buvo vystoma paslapčia Vilniuje. Gaila, kad žurnalistei nepavyko išpešti ir aprašyti daugiau detalių, kodėl ir ko tie kosmonautai paslapčia atvažiuodavo į T.Ševčenkos g. gamyklą.

Knygoje sužinojau, nuo ko kilo Krasnūchos pavadinimas. Savanorių prospektas anksčiau vadintas Raudonosios armijos.

Įdomi laisvalaikio knyga, padedanti daugiau sužinoti apie sovietmetį tiems, kuri mažai turi savų atsiminimų apie jį. Žinoma, istorija paskaninama mero patyrimais ir jo istorijos versijomis bei detalėmis. Perskaityti galima per dieną, todėl važiuojant atostogauti siūlyčiau skaitytojams įsimesti į krepšį ir kitų skaitinių.

Ne, ši knyga nėra "ką aplankyti Teherane". Tai ganėtinai išsamus pasakojimas apie Irano kultūrą, tradicijas, šventes, meną ir t.t. Tiesa, man patiko gal tik pusė knygos turinio - tai, kas nebuvo apie religiją. Gal pusė, gal...

Ne, ši knyga nėra "ką aplankyti Teherane". Tai ganėtinai išsamus pasakojimas apie Irano kultūrą, tradicijas, šventes, meną ir t.t. Tiesa, man patiko gal tik pusė knygos turinio - tai, kas nebuvo apie religiją. Gal pusė, gal šiek tiek mažiau knygos buvo apie religiją, kas manęs nežavėjo. Ir pats Iranas nepasirodė toks jau kerintis, kaip kad skelbia pavadinimas. Su tiek protu nesuvokiamų draudimų iraniečiams turbūt sunkiau nei mūsų vyresniajai kartai Tarybų sąjungoje. O autorei galiu pasakyti: per daug paveiksliukų. Aš knygą pasiėmiau skaityti, o ne nuotraukų albumą pavartyti.

Nuostabi knyga, kaip du visiškai nepažystami žmonės tampa draugais, kuris vienas pasaulį "matė" tik iš knygų, o kitas pats savo akimis. Kuris mano, kad žino kas yra tėvynė, o kuris už ją kovojąs, žudė, degino,...

Nuostabi knyga, kaip du visiškai nepažystami žmonės tampa draugais, kuris vienas pasaulį "matė" tik iš knygų, o kitas pats savo akimis. Kuris mano, kad žino kas yra tėvynė, o kuris už ją kovojąs, žudė, degino, prievartavo, bet vis vien nesupranta kas yra tėvynė, bet mylėjo moteris, darbą, vyną.

Vertinimas 10 iš 10.

P.S. Beje ir filmas "Zorba The Greek" (1964) nuostabus (IMDB 7.8).

Knyga, kurią nori skaityti ir skaityti. Kaip mano viena draugė sakė, gerai, kad tokia stora - nereikia taupyti. Skaitai, skaitai, o jos vis dar daug liko

Labai įtraukianti istorija. Sunku patikėti, kad knygą autorius rašė...

Knyga, kurią nori skaityti ir skaityti. Kaip mano viena draugė sakė, gerai, kad tokia stora - nereikia taupyti. Skaitai, skaitai, o jos vis dar daug liko

Labai įtraukianti istorija. Sunku patikėti, kad knygą autorius rašė remdamasis savais išgyvenimais. [Vėliau, jau perskaičiusi knygą, žiūrėjau daug interviu su autoriumi. Jis teigė, kad įvykiai knygoje yra tikri, tik herojai išgalvoti.] Autorius pabėgo iš labiausiai saugomo Australijos kalėjimo, nukako į Indiją ir ten tapo savu - apsigyveno lūšnyne, vėliau įsivėlė į mafiją, tapo jos nariu ir dalyvavo kruvinuose, neįsivaizduojamai žiauriuose nusikaltimuose.

Prisipažinsiu, prieš pradėdama skaityti knygą tikėjausi, kad mane labiausiai šokiruos lūšnyno vaizdai. Taip, scenų, privertusių išsižioti, buvo, bet kur kas labiau įsirėžė į atmintį tai, kad indai - labai nuoširdūs žmonės, kad lūšnyne jie vienas kitą palaiko, ir... yra laimingi.

Skaitydamas supranti, kad nėra situacijos, kur žmogus negalėtum būti laimingas. Viskas priklauso nuo tavęs paties. Kad ir kokia beviltiška ar žiauri situacija būtų. Visgi autorius, mano galva, nors ir yra beprotiškai geras altruistas, pats nėra iki galo laimingas. Radau panašumų į save, ypač jo filosofiniuose pasvarstymuose apie vienatvę, kai vienišas gali pasijausti ir gausiausiai apgyvendintoje pasaulyje šalyje.

Aš Indijoje nebuvau, tačiau nuvykus, matyt, kiltų noras palyginti knygoje aprašytą Bombėjų su tikruoju. Visgi lyginti nėra ko. Aprašomas praėjusio amžiaus 9 dešimtmetis. Kai pagalvoji, dar gimusi nebuvau, kai G.D.Roberts [tikrasis vardas - Gregory John Peter Smith] dalyvavo kruvinose vendetose.

Mažiausiai man patiko istorija apie karą Afganistane, nors pats autorius viename interviu yra sakęs, kad būtent laikotarpis, kai jie su bendrais buvo įstrigę kalnuose tarp kariaujančių rusų ir vietinių, buvo baisiausias jo gyvenime. Na, o labiausiai aptiko pati Indija - įspūdžiai ir atmosfera, kurią atrodo, jauti savo lovoje, gulėdama su knyga rankose. Ir, žinoma, meilės istorija. Nors prisipažinsiu, tikėjausi malonesnės pabaigos. Bet c'est la vie!

Su nekantrumu laukiu naujos autoriaus knygos. "Šantaramo" tęsinys "The Mountain Shadow" turėtų pasirodyti šiemet.

Knygos temų įvairovė labai gausi - azartiniai lošimai, Japonijos mafija, maisto pramonė ir t.t.. knygos pabaigoje autorius pateikia šešias istorijas iš laikotarpio, kuomet jis dirbo žvejybiniuose laivuose. Knyga patiko, įdomi...

Knygos temų įvairovė labai gausi - azartiniai lošimai, Japonijos mafija, maisto pramonė ir t.t.. knygos pabaigoje autorius pateikia šešias istorijas iš laikotarpio, kuomet jis dirbo žvejybiniuose laivuose. Knyga patiko, įdomi ir skaityti visai neprailgo.

Tikrai įdomi knyga, tik gal kiek ištęsta, ir šiek tiek kartojasi į galą. Pati geriausia yra pirma knygos dalis, ją rekomenduoju visiems perskaityti. Pati knyga yra apie gūdų sovietmetį Vilniuje, apie Vilnių ir jo gyventojus,...

Tikrai įdomi knyga, tik gal kiek ištęsta, ir šiek tiek kartojasi į galą. Pati geriausia yra pirma knygos dalis, ją rekomenduoju visiems perskaityti. Pati knyga yra apie gūdų sovietmetį Vilniuje, apie Vilnių ir jo gyventojus, jų slaptas ydas..Žodžiu, patys pamatysite, kas skaitysit. Nestandartinis kūrinys. Įvertinimas - 8,5/10

Mėgstu rimtą draminį teatrą. Čechovo pjesės man visada kaip kokybės garantas. Na nebent labai nemėgstamas režisierius - tada neinu į tokį spektaklį, nes nenoriu, kad man "sugadintų" Čechovą :)

O va Čechovo prozos...

Mėgstu rimtą draminį teatrą. Čechovo pjesės man visada kaip kokybės garantas. Na nebent labai nemėgstamas režisierius - tada neinu į tokį spektaklį, nes nenoriu, kad man "sugadintų" Čechovą :)

O va Čechovo prozos skaityti dar nebuvo tekę. "Žmogus futliare" - keliolikos jo apsakymų rinkinys. Kai kurie pasirodė artimi, kai kurie - nuobodūs. Bet praktiškai visi "įstrigo". Skaičiau neskubėdama, po apsakymą ar du per dieną - "taupiau". Visi kažką paliko - mintį, vaizdinį, nuotaiką, o daugiausia - kokią ryškią detalę.

Talentingas Čechovas. Verta skaityti.

Įdomu: nežinojau, kad pasakojimas apie naivų laiško adresavimą "Į kaimą seneliui" (knygoje išverstas "Į sodžių seneliui") yra iš Čechovo apsakymo.

Pirmoji "Silva Rerum" dalis man paliko išties didesnį, giliau įsirėžusį įspūdį. Pirmoji, rodos, tryško gaivalingumu, įvairiais likimo vingiais, šelmiškumu ir jaunyste, o štai antroji - duoklė senatvei, sentimentams ir...

Pirmoji "Silva Rerum" dalis man paliko išties didesnį, giliau įsirėžusį įspūdį. Pirmoji, rodos, tryško gaivalingumu, įvairiais likimo vingiais, šelmiškumu ir jaunyste, o štai antroji - duoklė senatvei, sentimentams ir mirčiai. Maras, badas, skurdas, švedai, rusai, išdavystės, praeities apraudojimai. Tarp viso šito šiek tiek pasigedau daugiau gyvasties. Žinoma, karo, maro ar bado laikotarpiu, šito tikėtis yra absurdiška, bet vis dėlto? Be abejonės, autorė išlieka tokia pat talentinga ir analogų neturinti mūsų literatūroje. Iš pradžių, sunku buvo įsijausti į istoriją, sakiniai atrodė pernelyg ilgi, ištempti, tačiau, paskui, įsiskaičius, tokie sakiniai atrodo netgi daug mielesni už įprastus, dažniausiai, trumpokus sakinius. Dabar nenustygstu vietoje, kaip noriu perskaityti trečiąją šios istorijos dalį.