Tai mano pirmoji šio autoriaus skaityta knyga, kuri mane prikaustė nuo pat pirmojo puslapio. Nuo pat pradžių autorius įpina į pasakojimą įvairiausių užuominų apie monarchės lemtį.

Būdama dar paauglė Austrijos...

Tai mano pirmoji šio autoriaus skaityta knyga, kuri mane prikaustė nuo pat pirmojo puslapio. Nuo pat pradžių autorius įpina į pasakojimą įvairiausių užuominų apie monarchės lemtį.

Būdama dar paauglė Austrijos erchercogaitė Marija Antuanetė yra ištekinama už Prancūzijos dofino Liudviko XVI. Jaunoji dofinė gyvena nelaimingą santuokinį gyvenimą. Savo vididnę tuštumą bando užpildyti pramogomis ir turtais, kas galiausiai ją atveda ant ešafoto.

Tai dramatiško ir tragiško likimo karalienės biografija, kuri iki pat paskutinių savo gyvenimo akimirkų išlieka ori ir išdidi, sutinka savo mirtį pakelta galva. Monarchė, kuri jaunystėje buvo vėjavaikė, linksmybių ištroškusi mergina, galiausiai kai jau per vėlu subręsta ir bando ištaisyti savo klaidas, tačiau jau per vėlu.

Apklotu šiltai apsikamšius, elektrinio šildytuvo prišildytame kambaryje su pietietišku romanu galėjau jaustis beveik tropikuose, jei, žinoma, ne vaizdas už lango. O ten "balta balta kur dairais", kitaip ir nepasakysi. Kam...

Apklotu šiltai apsikamšius, elektrinio šildytuvo prišildytame kambaryje su pietietišku romanu galėjau jaustis beveik tropikuose, jei, žinoma, ne vaizdas už lango. O ten "balta balta kur dairais", kitaip ir nepasakysi. Kam gražu, kam smagu, o man po palmėm visgi smagiau, kad ir knygos puslapiuose.

Su čilietiškomis, sodriomis, egzotiškomis Isabel Allende fantazijomis susiduriu jau antrąkart. Pirmą kartą lankiausi "Dvasių namuose", o šį kartą praleidau dvi dienas pažindindamasi su "Eva Luna". Abi jos gana panašios ir, man rodos, bent jau to tipo jos istorijų giją užčiuopiau ir turbūt krūvoje tekstų sugebėčiau atskirti Allende stilių be jokio vargo. Jos istorijos tokios karščiu dvelkiančios, juslingos, kupinos keistų, dramatiškų likimo vingių ir ekstravagantiškų personažų. Tačiau labiausiai išskiria ją visgi ne tie melodramiški siužetai, bet kaip ji sugeba juos papasakoti. Į kelių pagrindinių veikėjų kelią įpina įvairiausių įdomių, nors ir neįtikimų istorijų, kurias skaitydamas įsitrauki ir net nepajunti kaip puslapiai tirpsta lyg sniegas Evos Lunos rankose. Rašytoja sugeba papasakoti apie porą mėnesių taip, kad rodos tai, ką ji nupasakojo, vyko metų metus. Ir įdomiausia, kad viską atskleidžia neįmantriais sakiniais ir taip paprastai, kad tas sodrus tekstas tampa toks lengvutis.

Kitas ypatingas jos kūrybos bruožas - kaip nuostabiai jos kūryboje atsiskleidžia Pietų Amerika. Ji, drįstu teigti, beveik visai neaptarinėja peizažų ar interjero, nebent ten yra kažkas labai įdomaus, bet bendrai pasakoja apie žmones, situacijas ir sukuria tokį pilną vaizdą, kad nė sekundei nepasimirši, kur vyksta veiksmas. Nors man asmeniškai nelabai kultūriškai išsiskyrė tos vietos su Austrija, neskaitant karo vaizdų. Bet ir tai tikriausiai normalu, nes juk viską pirmuoju asmeniu pasakojo čilietė mergina, kuri vargu ar ten kada nors ir buvo, o atotrūkis toks didžiulis - net ir fantazija ne visuomet čia padeda. Ir žinoma, Allende kūryboje labai daug diktatūros, perversmo, revoliucijos, partizanų vaizdinių, bet visa tai rašytoja pasakoja tik iš paprastų žmonių perspektyvos ir labai kažkaip artimai - pažinčiai su Pietų Amerika turbūt pats tas.

Kaip visada niekam tikusioje anotacijoje tarp daug tuščiažodžiavimo ir klaidinimo, "Eva Luna" apibūdinama kaip meilės istorija (vienintelis konkretus ten parašytas dalykas), įtariu, kad daug kas ją taip vadina, bet man atrodo jai toli gražu iki to. Nors gal būtų teisingiau sakyti, ji toli gražu virš "meilės istorijos". Tie įsimylėjėliai pirmą kartą susitinka likus šeštadaliui knygos (penkiasdešimčiai iš trijų šimtų puslapių) ir knyga labiau pasakoja tų dviejų žmonių gyvenimo istorijas, atskirus jų gyvenimo kelius, sunkius ir kliūčių kupinus, kuriuos galiausiai sujungė meilė, bet ji toli gražu nebuvo centrinis romano dalykas.

O pasakodama tas dvi didžiąsias istorijas Allende įpina ir daug pašalinių, dažnai tragiškų, komiškų ar neįtikimų istorijų. Apie ministrą, kuris vietoje tualeto tuštinasi kėdėje su naktipuodžiu. Arba juodaodę tarnaitę, pagimdžiusią skirtingų odos spalvų siamo dvynius, išmetusią juos į šiukšlių konteinerį, vėliau reikalavusią palaidoti juos šventoje žemėje, o po kurio laiko užsisiuvusią sau makštį. Arba išprotėjusį žmogelį, daranti genialias mumijas. Ar moterėlę iš keistos medžiagos gaminančią nuostabiausias įvairiausių daiktų imitacijas. Ir tie veikėjai vienaip ar kitaip šmėkščioja visame romane, nėra tik betikslės butaforijos - jų istorijos kažką reiškia jei ne istorijai, tai bent pagrindinei veikėjai. Visos tos istorijos tiesiog neįtikimos bet tekstui tinka, o ir šiaip jau jos daug logiškesnės nei neva realistiški santykiai visokiuose šešėliuose ar katastrofose, o ir skaityti gerokai įdomiau. Žinoma, ne tik istorijos bet ir jų veikėjai unikalios asmenybės, su kuriomis sunku nuobodžiauti, turbūt dėl to ir tekstas toks įtraukiantis.

Man labai patiko romano pabaiga - ji labai gražiai įrėmino tekstą. Suteikė kažkokio neperdėto iškilmingumo, prasmės, kai susėdus prie televizoriaus jame rodė svarbius knygos įvykius ar veikėjus. Simboliška ir tai, kad per televizorių viskas buvo visai kitaip nei realybėje, visai kitaip - iškraipyta ir perspausta. O įdomi buvo ir turbūt nelabai pastebima paralelė tarp istorijos ir mūsų vadinamų meksikietiškų muilo operų, kurias kartais Allende istorijos ir primena.

- Komendantas Rochelijas paprašė mane filmuoti. Valdžia bandys nutylėti teisybę, o aš bandysiu ją atskleisti. O tau ko čia reikia?

- Minkysiu tešlą.

Paskutinė įdomi detalė - dialogai. Jų knygoje nėra labai daug, akivaizdu, kad rašytojai labiau patinka lieti paprastą pasakojimą, bet kai dialogai pasirodo - jie įdomūs, dažnai charizmatiški, žinoma, yra ir paprasčiausių, pasakojimui būtinų, bet šiaip tikrai nesišvaistoma žodžiais. Kad ir šitas dialogas - atrodo visiška nesąmonė, bet su kontekstu jis tikrai šmaikštus ir įdomus, o įdėtas jis kaip tik tam kad pagyvintų tą sceną, o ne kad paaiškintų kas ir taip akivaizdu, kaip dažnai būna. Čia turiu pasidžiaugti ir tuo, kad vertėja šį kartą kažkaip nenuvylė - nepabijojo ir įprastą gramatinę žodžių tvarką apeiti, kas leido išsaugoti tų dialogų tikroviškumą, kuris dažnai prasmenga po redagavimų.

"Eva Luna" - pasakojimų romanas, kuris dėl nuostabaus Isabel Allende talento pasakoti neleidžia dėmesiui nukrypti nei sekundei ir priverčia ramiai, tolygiai mėgautis tekstu, kuriame trykšta spalvos, sprogsta fantazijos ir kuris sugeba nunešti net į kitą pasaulio kraštą ir jautriai pasakoti apie gyvenimą, kartais komišką, kartais žiaurų, bet visuomet nenuspėjamą.

Moterys... Jos tikra paslaptis vyrams. Jie nesupranta, kodėl jos elgiasi vienaip ar kitaip. Dažnai mes, moterys, virstame tikromis raganomis, gal net velniais, ir mūsų įtūžis, kerštas tampa labai labai skaudus. Tokių moterų...

Moterys... Jos tikra paslaptis vyrams. Jie nesupranta, kodėl jos elgiasi vienaip ar kitaip. Dažnai mes, moterys, virstame tikromis raganomis, gal net velniais, ir mūsų įtūžis, kerštas tampa labai labai skaudus. Tokių moterų vyrams reiktų pasisaugoti.



Dar baisiau yra mylinti ir kenčianti moteris. Skausmas jos krūtinėje gali tapti moters ir net vyro katastrofa. Tokios moterys tapo Jurgos Ivanauskaitės romano "Ragana ir lietus" herojėmis. Romanas apie tris moteris, kurios yra iš skirtingų laikotarpių ir visos jos kenčia. Jų meilė vyrams tapo gyvenimo katastrofa. Jos kenčia savaip: viena teisiama už raganystę, kita praranda savo mylimąjį net neturėjus galimybės būti su juo, dar kita myli kunigą. Visas herojes sieja nelaiminga meilė, kuri netgi tampa gyvenimo nelaime.



Knygos autorė, Jurga Ivanauskaitė, man visada asocijavosi su intymumu ir gebėjimu pateikti skaitytojams netikėtai delikačias istorijas, kurios yra dramatiškos ir gyvenimiškos. Romanas "Ragana ir lietus" buvo parašytas dar tada, kai Lietuva tik ką buvo atgavusi laisvę ir ši knyga pakurstė visuomenės kalbas, jog peržengiama padorumo riba. Neseniai sužinojau, kad šią knygą pardavinėdavo sekso prekių parduotuvėse. Tai aiškiai įrodo, kad tai iš tiesų skandalinga knyga.



Kalbant apie tai, kaip J.Ivanauskaitė komponuoja šį romaną, turėčiau atkreipti dėmesį, kad moterų paveikslai ypač ryškūs. Rašytoja meistriškai atskleidžia gyvenimo nuskriaustų moterų vidų, jų išgyvenimus. Ji nekaltina vyrų. Visas dėmesys skiriamas atskleisti moters išgyvenimus. Taip pat netrūksta atvirų, emocingų pasakymų, kaip antai: "B*b**s nupjaut šitiems išsigimėliams... Nupjaut, nupjaut... Nukąst! Pati savo dantimis nukandžiočiau! Išsivemčiau ir toliau kandžiočiau visiems šitiems prakeiktiems maršalams, pulkininkams, generolams, majorams...". Nelieka jokių tabu ir viskas yra pateikiama be užuolankų.



Kartais per daug dėmesio skiriama moterų būsenos aprašymams. Atrodo užtenka kelių eilučių nusakyti jausmams, o ne viso skyriaus. Tie jausmai sudėtingi ir painūs, tad šiek tiek vargina jų rutuliojimas, kartais painu suvokti juos.



Rekomenduočiau šią knygą subrendusioms moteris. Greičiausiai dėl to, kad esu jauna, man ši knyga buvo sudėtinga. Matyt tos, kurios išgyveno panašias dramas, supras romano herojes.

Architektūra mane visada labai žavėjo. Iš kelionės galiu parsivežti visą krūvą pastatų nuotraukų, kurios niekam kitam neįdomios. Tačiau architektūros stilius nelabai skirdavau. Iš mokyklos laikų keletą jų...

Architektūra mane visada labai žavėjo. Iš kelionės galiu parsivežti visą krūvą pastatų nuotraukų, kurios niekam kitam neįdomios. Tačiau architektūros stilius nelabai skirdavau. Iš mokyklos laikų keletą jų prisimenu ir galiu pasakyti, kad šis pastatas gotikinio stiliaus, o šis jau šiuolaikinis. O kuo skiriasi modernistinis ir postmodernistinis ar barokinis ir rokoko, negalėčiau įvardinti. Taip įsigijau šią knygą ir, pasiėmusi į kelionę į Paryžių, mokiausi pažinti architektūros stilius.

Jeremy Melvin rašo labai lengvu stiliumi, net nepastebėjau, kaip jau buvo pusė knygos perskaityta. Atradau naujų stilių (pvz.: metabolizmas) bei sužinojau gerai žinomų pastatų stilius. Manau, tokią knygą naudinga turėti kiekvienam mėgėjui architektūros gerbėjui. Mėgėjui, nes, kaip ir pats autorius rašo, tai tik supažindinimas su stiliais be didelio gilinimosi į juos.

Broliai Karamazovai - antras mano skaitytas Dostojevskio romanas, paskutinis jo parašytas ir turbūt paskutinis mano skaitomas, bent jau šį dešimtmetį tai tikrai.



Negalima paneigti Dostojevskio sugebėjimo regzti pasakojimą....

Broliai Karamazovai - antras mano skaitytas Dostojevskio romanas, paskutinis jo parašytas ir turbūt paskutinis mano skaitomas, bent jau šį dešimtmetį tai tikrai.



Negalima paneigti Dostojevskio sugebėjimo regzti pasakojimą. Pasakojama iš įvairiausių perspektyvų, kažką nuodugniai paaiškinant, kažką apdairiai praleidžiant ir kuriant intrigą. Žodžiu, pasakojimas sodrus ir vietomis netgi įdomus. Bet man - perkrautas. Kai kas gal pasakytų, kad šiame interneto amžiuje mes nebemokame skaityti ilgų knygų ir ties jomis susikaupti, bet asmeniškai man patinka skaityti ilgas knygas, kurios papasakoja viską nuodugniai, plačiai ir leidžia kurį laiką jomis tiesiog gyventi. Bet čia atvejis kitas. Veiksmas vyko kokį mėnesį, ne daugiau, o nuodugniai aprašytos - dvi dienos viename tome ir bene tiek pat kitame, o man tai nekuria labai detalaus pasakojimo. Knyga visai nebūtų nukentėjusi be poros šimtų puslapių.



Nusikaltime ir bausmėje mane žavėjo rusiškuose tekstuose žydinti maniera sujungti kelias siužetines linijas ir daug iš pradžių nesusijusių veikėjų į darnų tekstą. O šį kartą tuo sugebėjimu Dostojevskis nesužibėjo ir toli paliko Tolstojui už nugaros. To nuskriausto vaiko siužetinė linija tai taip ir pakibo ore. Žinoma, prasminga ir tragiška, bet ką davė tekstui taip ir likau nesupratusi. Suprasčiau dar jeigu būtų daugiau tokių pašalinių dalykų, bet čia tik tas vienas išsiskyrė iš sukimo ratais apie Kramazovus, jų aistras ir iš pradžių numanomą, o vėliau tikrai įvykusį nusikaltimą.



O apie ką dar Dostojevskis parašytų, jeigu ne apie žmogžudystes, teismus, katorgą ir sąžinės balsą. Gal ir ciniška taip sakyti skaičius tik dvi knygas, bet kai jos abi apie tą patį tai darėsi pikta. Galbūt labiausiai erzino net ne tai, kad vėl tenka skaityti tuos pačius išvedžiojimus, bet kad jis tuos motyvų nagrinėjimus ir spėliojimus vis pila dešimtimis puslapių, kai niekas šitaip gi nekalba. Nei kalbėjo prieš šimtą metų, nei kalba dabar. O ir pateikime matosi, kad rašytojas yra žmogus, apsėstas idėjų ir mėgstantis jas visiems brukti. Sapnai, mušami arkliai, saviveiklininkai detektyvai, gydanti katorgos galia, sugedęs pasaulis ir viską galiausiai nugalinti meilė. Kaip sugedusi plokštelė su daug socializmo.



Ir kurgi įmanoma Dostojevskio tekstuose įžvelgti realizmą, man lieka mistika. Suprantama, kad Rusija kitos kultūros ir kito mentaliteto šalis, bet kad jinai visiškai iškritusi iš pasaulio konteksto, tikėti nesinori, o būtent tokia išvada man peršasi iš Dostojevskio romanų. Nekalbant jau apie kalbėjimą apsakymais ar poemomis. Realizmas tikrai ne tas dalykas, už kurį norėtųsi jį pagirti. Bet kad žmogus gana kritiškai žvelgė į žmonių giminę, religiją, Rusiją ir visą pasaulį - neginčijamas faktas ir už tai jį gerbiu. Žvelgiant pozityviai, negalima nepastebėti ir Dostojevskio polinkio į psichologiją. O čia jis geras, tikrai geras. Tose kaltintojo ir gynėjo kalbose pateiktos analizės įdomios ir, rodos, netoli prasilenkiančios su tikrove.



Broliai Karamazovai - romanas, kuriuo kažkaip ryškiau pajutau tai, kad Dostojevskiui pinigus mokėjo tiesiogiai už puslapių skaičių. Vos tik pasakojimas pasidarydavo įdomus, jis paskęsdavo išvedžiojimuose, pabrėžimuose ir komentaruose, kurių aš visai nebūčiau pasigedusi, ir visą įdomumą išblaškydavo galvelėn pasibeldęs miegas. Kad ir kaip bebūtų, turbūt ne veltui Dostojevskio vardas skęsta laurų jūroje ir akivaizdu, kad tie, kurie sugeba nepasiklysti pradžioje trikdančiame rašymo, vėliau pasakojimo stiliuje, sugeba įvertinti jo mintis, kurios tikrai vertos dėmesio ir susimąstymo.

Pastaruoju metu mano aprašymai eksponentiškai didėja, tai įdomumo dėlei parašysiu ir vieną trumputį. Visai natūralu, nes ką tik per keletą valandų perskaityta knyga taip pat nedidukė, ne pačios didžiausios užrašų...

Pastaruoju metu mano aprašymai eksponentiškai didėja, tai įdomumo dėlei parašysiu ir vieną trumputį. Visai natūralu, nes ką tik per keletą valandų perskaityta knyga taip pat nedidukė, ne pačios didžiausios užrašų knygutės dydžio. O ir tipažas jos ne visai maniškis - ne romanas, nors taip ir bando, kaip visada nelabai pataikydama į tiesą, įteikti Alma litera. Taigi pagaliau susipažinau su Truman Capote, šitą jo knygą - "Pusryčiai pas Tifanį" iš bibliotekos jau buvau parsitempusi, bet tuokart taip ir neprisėdau.

Gerai bent tai, kad ne visur Alma litera skleidžia melą ir vienu trumpu sakiniu ant priešpaskutinio lapo užrašo, kad tai visai ne romanas, kaip teigia užrašas po pavadinimu viduje, bet apysaka ir trys visai nesusiję apsakymai. O tokių dalykų aš paprastai neskaitau, nebent mokykloje ar iš nenumaldomo smalsumo sužinoti, kaip ten kas su tais pusryčiais pas Tifanį.

Kas dėl apysakos, ji man tikrai patiko. Labai įdomus ir sklandus tekstas, šiek tiek lengvos ironijos, ryškūs vaizdai, gausiai papildomi gyvų detalių ir labai įdomūs, neeiliniai charakteriai. O tai visuomet suteikia knygai kažko smagaus. Trumpa istorija apie svajonę - taip turbūt apibūdinčiau šią apysaką. O vaizduojama viskas labai ryškiais, grubokais potepiais, išryškinančiais keistenybes, kreivenybes ir įdomybes - tas man ir suteikė daugiausia malonumo skaitant - pats tekstas. Nors aišku ir istorija, kad ir neįtikima, šiokį tokį teigiamą įspūdį paliko. Tik bendrai nelabai ką daugiau ta knyga ir davė. Nebent tik dar vieną neapčiuopiamą ir žodžiais nenusakomą unikalaus penktojo dešimtmečio amerikietiško gyvenimo gūsį, sėdantį galvoje ir prisidedantį prie galvoje besirezgančio bendresnio vaizdo.

O štai apsakymai visai nelipo. Kažkokie labai ekspresionistiniai. Lyg imtume ir kokią rimtą dramą perpieštume į animacinį filmuką. Tai va ir čia taip - savo pamąstymus rašytojas lyg ima įvelka į kažkokį labai groteskišką rūbą. Bet vis tiek susiskaitė - pats naratyvas visai įdomus ir turbūt gilus. Tiesiog ne man.

Apskritai, šitas nedidelis, trumpas žingsnis į šalį iš įprasto kelio buvo visai sėkmingas - susipažinau su keliais įdomiais personažais, pasigrožėjau talentingo rašytojo tekstu ir patenkinau savo smalsumą. O kartais ir tiek gana.

Jau labai seniai noriu pamatyti Steveno Spielbergo 1987m. pastatytą filmą Empire of the Sun , tačiau vis dėlto pirmiausia turėjau perskaityti knygą, kuria remiantis šis filmas buvo sukurtas.

Šis kūrinys išsiskiria tuo, kad,...

Jau labai seniai noriu pamatyti Steveno Spielbergo 1987m. pastatytą filmą Empire of the Sun , tačiau vis dėlto pirmiausia turėjau perskaityti knygą, kuria remiantis šis filmas buvo sukurtas.

Šis kūrinys išsiskiria tuo, kad, skirtingai nei daugelis šiandienos populiariausių knygų apie karą ir stovyklas, kur pagrindinis vaidmuo skiriamas vaikui, "Saulės imperija" yra autobiografinė. Gimęs britų diplomato, tarnaujančio Šanchajuje, šeimoje, J. G. Ballardas karo metu praleido keletą metų civilių belaisvių stovykloje Kinijoje. Apie mirties stovyklas, buvusias Europoje, mes visi girdėjome - šiais laikais reta turistinių paslaugų įmonė nesiūlo turistams, važiuojantiems į Lenkiją, aplankyti Osvencimo koncentracijos stovyklos, nuo mokyklos laikų esame girdėję apie Buchenvaldą ir Dachau, tačiau retai kada pagalvojam apie tai, kas Antrojo Pasaulinio karo metu vyko kitame pasaulio gale. "Saulės imperija" - tai vienas iš nedaugelio pakankamai žinomų kūrinių Europoje apie europiečių likimą Japonijoje ir Kinijoje Antrojo pasaulinio karo metais.

Visos knygos apie karus ir lagerius yra negailestingos savo tiesumu, tačiau pagrindinio veikėjo vaikiškas žvilgsnis į aplinkinius įvykius toks naivus, koks gali būti naivus 11-mečio žvilgsnis į karą, įsimylėjusi dangų, lėktuvus ir jų lakūnus. Greitai jam karas tampa įprastu gyvenimu, kur pagrindinis tikslas - nepaisant nieko, išgyventi.

Didelio emocinio sukrėtimo ši knyga nesukėlė, tačiau tai jokiais būdas nėra priekaištas autoriui. Priešingai, žemai nusilenkiu J. G. Ballardui, kad sugebėjo taip gerai perteikti pagrindinio veikėjo pojūčius ir potyrius, kuris surado savo vietą po saule lageryje ir stipriai griebėsi gyvenimo.

Skaitant šią knygą, protu suvoki, koks siaubingas karas net ir tiems, kurie tiesiogiai jame nedalyvauja. O širdimi... Širdimi skraidai padebesyse, kur kaip lakštingalos dūksta mirtį nešantys lėktuvai.

Magiškas Vilnius, pavojingas Vilnius, kitoks Vilnius. Neišpasakytai kabinanti istorija iki paskutinio puslapio arba kaip iki pat vakaro dorai taip ir neišlipau iš lovos.

Jaučiasi, kad tai pirmoji autoriaus knyga, tačiau šitai...

Magiškas Vilnius, pavojingas Vilnius, kitoks Vilnius. Neišpasakytai kabinanti istorija iki paskutinio puslapio arba kaip iki pat vakaro dorai taip ir neišlipau iš lovos.

Jaučiasi, kad tai pirmoji autoriaus knyga, tačiau šitai tiesiog reiškia, jog yra kur tobulėti. Ir laaabai laukiamas tęsinys !

Tik oplia ir įveikiau šią daugiau nei 500 psl. "knygelę". Skaitos lengvai, gal net perdaug. Tik niekam nepatariu pernelyg daug prisiskaityt jos prieš miegą. Po to sapnuosit visokius vizitus, prezidentinius priėmimus, susitikimus...

Tik oplia ir įveikiau šią daugiau nei 500 psl. "knygelę". Skaitos lengvai, gal net perdaug. Tik niekam nepatariu pernelyg daug prisiskaityt jos prieš miegą. Po to sapnuosit visokius vizitus, prezidentinius priėmimus, susitikimus ir t.t. Knygoje paviešinamos prezidento Adamkaus mintys įvairiais politiniais ir ne tik klausimais. Tai yra atskleista dienoraščio forma. Galima neblogai susipažinti su prezidento V. Adamkaus požiūriu apie daugiau mažiau viską. Taip pat yra daug įdomių nuotraukų galvai pravėdint nuo skaitymo. Sakyčiau knyga verta dėmesio. Siūlau nebūtinai perskaityti, bet bent jau peržvelgti ją greituoju būdu

Štai šiaip ne taip perskaičiau dar vieną TŲ knygų. Tų gigančių, sekančių veikėjus bene visą gyvenimą ir nuodugniai tuos jų gyvenimėlius knebinėjančių. Tų, kur veikėjai vis susitinka, jų likimai netikėčiausiai...

Štai šiaip ne taip perskaičiau dar vieną TŲ knygų. Tų gigančių, sekančių veikėjus bene visą gyvenimą ir nuodugniai tuos jų gyvenimėlius knebinėjančių. Tų, kur veikėjai vis susitinka, jų likimai netikėčiausiai pinasi. Tų, kur viskas iš pirmo žvilgsnio rafinuota, bet kad ir kaip stengiamasi paslėpti, jauti po paviršiumi pulsuojant kažką jaudinančio ir skandalingo. Tų, kurios man taip patinka. Galbūt šita galėjo patikti ir labiau, bet visgi apie viską nuo pradžių.

Pradžioje skaitymas ėjosi sunkiai, nors ką ten pradžioje - beveik puse pirmojo tomo, o to tai tikrai nesitikėjau. Iš tiesų, labai ilgas buvo intro. Siužeto matėsi dar tik užuomazgos, o veikėjų gyvenimų pristatymai galiausiai kiek prailgo, nors niekas neužginčys Tekerėjaus sugebėjimo juos gražiai austi. Štai padariusi pertrauką ir užčiuopusi siužeto pulsavimą ėmiausi ryti istoriją kaip reikiant.

"Nuo tos arakinio punšo taurės ir prasidėjo visa ši istorija."

Anot Tekerėjaus būtent čia prasideda visa istorija. Iš tiesų sunku su juo nesutikti, o mane tikrai žavi idėja, kad likimas apsireiškia štai tokiais nereikšmingais dalykais kaip punšo taurė. O ji centrinei romano figūrai Rebekai, siekiančiai įsitaisyti patogų gyvenimą, iš panosės nugvelbė jaunikį - apgailėtiną pasipūtusį turtuolį, taip suteikdama merginai daug sunkesnį ir kartu domesnį gyvenimą, kuris nusipelnė ir Tekerėjaus plunksnos, kuris beje vis tiek baigėsi to paties vyro pašonėje. Vienas toks nereikšmingas atsitikimas vedė prie visos virtinės nesusipratimų, atsitiktinumų (tokių, kaip netikėtas senų pažįstamų susitikimas kažkokiame nedideliame vokiškame miestelyje) ir nutikimų, kurie galiausiai pasirodė esantys gana dramatiški. O koks gi būtų romanas be šių būtinų ingredientų?


"Gauti pinigų - tai niekis, bet gauti dvigubai daugiau, negu reikėjo, ir niekam nemokėti - meistriškas kirtis."

Pabūsiu primityvi ir rėšiu, kad šita knyga visgi apie pinigus. Dėl jų ten vyksta visos intrigos, dėl jų ten pykstasi broliai. Veikėjai čia jais arba pertekę, arba jų labai stokoja, arba visomis išgalėmis gviešiasi. Nors šiaip gviešiasi tai praktiškai visi - ir tie kurie juose maudosi, ir tie, kurie skaičiuoja paskutinius svarus, ir tie, kurie puikiai sugeba gyventi ir be jų. Kad ir kas vyktų aplink - karas, pokylis, vestuvės ar laidotuvės - visų akyse težiba dolerio ženkliukai. Tekerėjus, aišku, šaiposi ir perspaudžia, bet ir šiaip man patiko toks požiūris. Galima didžiadvasiškai kalbėti apie tai, kaip už pinigus laimės, meilės ar dar ko tauraus nenusipirksi ir tai būtų tiesa, bet labai dažnai galima pamiršti, kad be pinigų ta meilė, laimė ir šeima gali būti prėska, nes tik tokie romano veikėjai kaip ponia Rodon Kroli gali gyventi ir be pinigų - realybėje be jų nei namą išsinuomosi, nei šampaną siurbčiosi. Mokyklos rašiniuose šita knyga būtų oi kaip pravertusi. Nors gal ir simboliška, kad veikėjai romane šiaip ar taip nelaimingi - visi, nesvarbu kokie skaičiukai jų banko sąskaitose.

Kas dėl pačių veikėjų tai kalba laukia ilga ir rimta. Pirmiausia svarbu paminėti, kad jie kaip ir būdinga tam laikotarpiui labai išgryninti - atstovauja idėją, kaip aš vadinu juos "veikėjai-idėjos". Tokie veikėjai retai būna tikroviški ir dar rečiau jie gali kam nors patikti. Pats rašytojas labai aiškiai pabrėžia romano poraštėje, kad tai - romanas be herojaus. Ir iš tiesų, visi veikėjai tokie brokuoti, kad nei vieno iki galo negali palaikyti ir bene nei vienas nesielgia teisingai.

"Vienos [moterys] sutvertos intriguoti, o kitos mylėti. "

Su veikėjais jis pirmiausia žaidžia priešybėmis - labai kardinaliomis priešybėmis. Pagrindinės veikėjos - dvi moterys. Rebeka Sharp Kroli - manipuliacijomis ir intrigomis bene viską galinti pasiekti socialinė karjeristė, nieko gyvenime nemylinti melagė, kuriai po kojų krenta bene visi vyrai, į kuriuos ji paleidžia savo geluonį. Amelija Sedli Osborn - švelni, nuolanki, ištikima, romi būtybė, tikras angelas, plaukiantis pasroviui. Ir jos iš tiesų yra štai tokie vadovėliniai egzemplioriai ir tik jeigu nubrauksi visą satyrą pamatysi, kad visgi jos turi ir kitą pusę, viena pliusų, kita minusų.

"Vienas cinikas prancūzas pasakė, kad meilės reikaluose yra dvi šalys: viena myli, kita leidžia save mylėti."

Tas pats priešybių modelis taikomas ir su kitais veikėjais, bet iš jų norėčiau išskirti tik du, kurie man pasirodė gana teigiami visame tame tuštybės kontekste. Simboliška, kad abi moterys nebuvo man prie širdies ir buvo būtent iš tos pusės, kuri leidžia save mylėti. O mano favoritai priešingai - abu mylėjo, gaivališkai ir ištikimai. Vienas jų kapitonas Rodonas Krolis. Taip, knygos pradžioje, dar būdamas jaunas, jis buvo mergišius, vėjavaikis, prasiskolinęs lošėjas, o ir šiaip netrykšta protiniais gebėjimais. Bet jis nuoširdžiai mylėjo savo veidmainę žmoną ir sunų, kuriuo jis tik ir tesirūpino, žodžiu vedęs pasikeitė ir tapo ištikimu, galiausiai netgi garbingu vyru, kuriam buvo gaila apgautų žmonių. Man nuoširdžiai buvo gaila, kad moteris dėl kurios jis visa tai darė, to visiškai nevertino ir jam teko visa tai palaidoti. Bet gale romano labai jį palaikiau. Kitas šviesulys - majoras Viljamas Dobinas, beveik du dešimtmečius tyliai mylėjęs draugo mylimąją, kurią šiaip tas draugas nelabai ir mylėjo, vėliau tapusią našle. Jis rūpinosi ja, beveik išlaikė. Be jo ta moteris būtų baigusi nežinia kur. Dar geriau - jis gana aiškiai matė, kokia ji yra, užspyrusi kvailė, ir vis tiek mylėjo. Galiausiai pats nuo tos meilės kiek pavargo, bet vargu ar galima jį dėl to kaltinti. Žodžiu, kaip galima matyti iš šių vyrų paveikslų - meilė tuštybės mugėje egzistuoja ir gana tauriu pavidalu, tik baigiasi visada nelaimingai.

Baigiant kalbą apie veikėjus, reikalingas dar vienas akcentas, toks šiaip jau gana paradoksalus. Kas man apie šitą knygą patiko - nedažnai pasitaikantis stiprios moters portretas, nors pati moteris man ir nelabai patiko. Jos kelyje buvo visko - žema kilmė, sunki nepriteklių kupina vaikystė, daugelio aplinkinių priešiškumas, bet ji siekė ko nori, klupo ir vėl kėlėsi. Ir pasiekė, galbūt ne pačiais nekalčiausiais būdais, bet prasiskynė kelią alkūnėmis. Ir nors ji gana greitai iš viršūnės krito stačia galva ir tapo vyro palikta žmona - vienas blogiausių to meto visuomenėje galėjusių nutikti dalykų - net tada nepasidavė ir toliau kibosi į gyvenimą. Kad ir kaip būtų - įdomi asmenybė, o stiprias literatūros moteris aš gerbiu.

Šiaip jau ši moteris priminė kitą mano taip branginamą stiprų charakterį, o ir pats romanas labai priminė, ir galimai dėl to man patiko, vieną mylimiausių knygų -"Vėjo nublokšti". Panašus laikotarpis, gana panašūs papročiai, karas, apkalbos. Bet čia niekis, vien tik išoriniai dalykai. Visas panašumas turbūt visgi ir stovi ant Skarletės ir Rebekos panašumo ir iš to kylančių siužetinių vingių: nusigyvenę tėvai, vedybos kaip sandorio dėl geresnio gyvenimo dalis, vyrai, kurie sukiojasi šalia, slapta įsimylėję, bet mylimųjų ignoruojami. O kur dar pinigų poreikio šešėlis, pokyliai, kelionės, šarmas! Tik žinoma viskas kiek supainiota - lyg Amelija ir Rebeka būtų susijungusios drauge į Skarletę, o Rodonas ir Dobinas į Retą. Galbūt iš tiesų taip ir buvo - niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad Margaret Mitchel įkvėpimo galėjo pasisemti ir iš Tuštybės mugės, nors šiaip tai ne taip ir svarbu.

Kas buvo įdomiausia ir keisčiausia - pasakotojas. Dabar jau nemažai visko prisižiūrėjau - kai istoriją pasakojama kitų žmonių lūpomis, modernaus pasakojimo, kai išvis nesuprasi kas iš kur kyla, bet šitas visažinis pasakotojas visiškai nuginklavo. Jis pasakoja taip lyg pats dalyvautų kažkur veiksme (nemažai užuominų "aš" vardu, kad jis girdėjo tą ar matė aną, netgi paminėta, kad istorija gimė išgirdus kaip vienas veikėjas pasakoja viską kitam), lyg tuo pat metu sėdėtų veikėjų galvose (labai nuodugnūs minčių aprašymai ir "žvelgimas per petį" kur kitų žmonių nėra) ir taip, lyg viską galvotų čia ir dabar - tiesiog kurdamas (kai kur atsiprašydamas už neva nelabai įdomų skyrių pamini kitus scenarijus, ką būtų galėjęs papasakoti). Kartais jis kreipiasi į skaitytoją tiesiogiai, bet ne taip kaip Hugo, visai ne. Kiekvieną kartą jis kreipiasi į skirtingą, rodos, konkretų žmogų, klausia jo ar pamena, ar žino. Kartais jis ima ir nei iš šio, nei iš to pradeda pasakoti apie pagrindinius veikėjus kaip apie nepažįstamus, pirmą kartą matomus, ir lyg verčia spėlioti, kas ir kaip, nors iš nelabai subtilių užuominų viskas ir taip aišku. Bet nepaisant visų tų keistenybių (kai kurios patiko, o kai kurios stebino ir kartais erzino), bet bendras tas tirštas, susipainiojęs stilius buvo pažįstamas ir malonus.

O pabaigai, kaip įprastai šiek tiek pafilosofavimo. Šį kartą skaitydama kažkaip lyginau tų dienų visuomenę, iš kurios Tekerėjus gana akivaizdžiai tyčiojasi, su šiandienos. Iš pirmo žvilgsnio - jos skiriasi kaip diena ir naktis. Daugeliui turbūt net sunku suvokti visą tą vizitinių kortelių, kviestinių vakarienių, gero vardo ir apkalbų sistemą. Bet jeigu pažiūri plačiau, atsiranda ir šiokių tokių panašumų. Tais laikais pletkai sklisdavo svetainėse, o peno jiems duodavo laikraščiai. Juose jie skelbdavo viską - gimimus, vestuves, laidotuves, pobūvių aprašymus su dalyvių sąrašais ir per juos stebėdavo kitų gyvenimus. Per laikraščius jų visuomenė susižinodavo ne prasčiau negu mes per facebook'ą. Mes tik toliau pažengėme, ne tik aprašymą, bet ir nuotraukas pasižiūrime, o ką jau kalbėti apie tai, kad tokiais niekais ankščiau užsiimdavo tik grietinėlė, o dabar nužengė ta tuštybė pas visus. Nepaisant kokia forma tai vyksta, mes vis tiek stebim kitų gyvenimus, juos vertinam ir apkalbam. Na bet juk reikia gyvenime šarmo!

Tekerėjaus "Tuštybės mugė" - viena tų knygų, kurios turi šarmo. Viena tų, kurios man, Vėjo nublokštų ir Austen romanų prisiekusiai gerbėjai, visai patinka, nors į mylimiausių sąrašą ir nepretenduoja. Viena tų, kurias skaitydama, rodos, apsigyveni su veikėjais, o aš su jais nugyvenau visai neprastus du mėnesius.