Knygą perskaičiau netyčia - kol jos nepamačiau bibliotekoje, nežinojau nei knygos, nei autorės. Labai džiaugiuosi, kad pavyko netyčia aptikti tokią puikią knygą.

Knygos veiksmas vyksta Norvegijoje, pagonybės ir...

Knygą perskaičiau netyčia - kol jos nepamačiau bibliotekoje, nežinojau nei knygos, nei autorės. Labai džiaugiuosi, kad pavyko netyčia aptikti tokią puikią knygą.

Knygos veiksmas vyksta Norvegijoje, pagonybės ir krikščionybės sandūroje. Knygoje vaizduojami įvairūs pagoniški papročiai, šeimos ir kitų dvaro gyventojų gyvenimas. Pamažu Norvegijoje įsitvirtina krikščionybė, labai patiko tai, kaip buvo vaizduojamas lėtas naujos religijos įsigalėjimas. Tiesa, man buvo kiek per daug krikščioniškų tiesų, mano nuomone, veikėjai kunigai galėjo būti ir mažiau svarbūs.

Pagrindinė veikėja Sigrida visai jauna išteka už gerokai vyresnio Olvės. Puikiai nupasakota, kaip jauna mergina apsipranta visai naujoje vietoje, kaip ją engia ir niekina anyta.

Olvei žuvus, Sigrida išteka antrą kartą. Ši aplinkybė tarsi skelia knygą į dvi dalis - po to buvo kiek mažiau įdomi. Man pasirodė per daug politikavimo, sunku susigaudyti, kas ką remia, kas ką palaiko (tuo labiau, kad yra nemažai veikėjų vienodais vardais), ypač tai buvo justi, kai į išdavysčių verpetą įsivėlė antrasis Sigridos vyras Kalfas.

Knyga užbaigta kiek liūdnokai, bet gražiai. Pabaiga nebuvo labai įspūdinga ar tokia, kad prisimintum visą gyvenimą, bet ji tikrai nesugadino knygos įspūdžio.

Tikrai rekomenduoju šią knygą visiems skaitytojams. Tačiau kadangi tai yra į vieną knygą sutraukta trilogija, ji yra gana didelės apimties.

Visai gera knyga, tik vietomis sunkiai suprantama. Sunku susigaudyti tarp veikėjų, kuris yras kuris. Biški painiava visa knyga yra. Bet gal tai ir yra tam tikras pliusas, kad reik pastoviai mąstyti, logiškai sugalvoti, kaip...

Visai gera knyga, tik vietomis sunkiai suprantama. Sunku susigaudyti tarp veikėjų, kuris yras kuris. Biški painiava visa knyga yra. Bet gal tai ir yra tam tikras pliusas, kad reik pastoviai mąstyti, logiškai sugalvoti, kaip atsitiko vienas ar kitas įvykis. 6/10

XVII a. Prancūzija. Sirano de Beržerakas - poetas, kuris mėgsta už teisybę ir kumščias (t.y. špagomis) pakovoti. Jam mirdamas grafas de Lembratas paveda surasti jo tikrąjį sūnų, kurį pagrobė čigonai. Pagrobtasis...

XVII a. Prancūzija. Sirano de Beržerakas - poetas, kuris mėgsta už teisybę ir kumščias (t.y. špagomis) pakovoti. Jam mirdamas grafas de Lembratas paveda surasti jo tikrąjį sūnų, kurį pagrobė čigonai. Pagrobtasis atsiranda, ir čia tarsi viskas turėtų pasibagti... Bet tai tik pati kovos pradžia, dėl teisybės, turtų ir meilės... Nes jo netikras brolis grafas Rolanas nenori, kad jis apskrita egzistuotų. Sau į pagalba jis pasikviečia du niekšus, kurie visaip stengsis, kad įvykdytų savo grafo norą.

Vertinimas 6 iš 10. (234 psl.)

Knyga pasakoja apie vaiką, kuris sužino, kad yra įvaikintas ir užsimano surasti savo tikruosius tėvus. Ši knyga primena pasaką, kadangi viskas joje vyksta neįtikėtinai palankiai, viskas išeina tik į naudą pagrindiniam...

Knyga pasakoja apie vaiką, kuris sužino, kad yra įvaikintas ir užsimano surasti savo tikruosius tėvus. Ši knyga primena pasaką, kadangi viskas joje vyksta neįtikėtinai palankiai, viskas išeina tik į naudą pagrindiniam herojui. Ir galiausiai viskas baigias maždaug - "visi gražiai ir laimingai gyveno toliau". Prieš miegą paskaityt gal ir nieko

Senai skaičiau tokią gerą knygą. Tai ne psichologinis šlamštas, ko prikištos pilnos knygynų lentynos. Tiesiog, keliais žodžiais, vienu sakiniu. Kam patiko knyga "Kas paėmė mao sūrį" patiks ir šita. Trumpa, aiški, daug...

Senai skaičiau tokią gerą knygą. Tai ne psichologinis šlamštas, ko prikištos pilnos knygynų lentynos. Tiesiog, keliais žodžiais, vienu sakiniu. Kam patiko knyga "Kas paėmė mao sūrį" patiks ir šita. Trumpa, aiški, daug pasakanti. Genialumas slypi paprastume:) Juk įtakingiausi, turtingiausi, daugiausiai pasiekę žmonės realiame gyvenime sutikus nustembi, kokie jie vis dėlto - paprasti žmonės;)

Knyga įtraukianti, jei turi kantrybės su knygos pradžia. Pamažu imi įsijausti ir nepastebi, kad jau perskaitei daugiau nei pusę knygos. Pasakojama apie moterį, kuri jaučia aistrą/meilę vyrui, kuris, kaip vėliau ji sužino,...

Knyga įtraukianti, jei turi kantrybės su knygos pradžia. Pamažu imi įsijausti ir nepastebi, kad jau perskaitei daugiau nei pusę knygos. Pasakojama apie moterį, kuri jaučia aistrą/meilę vyrui, kuris, kaip vėliau ji sužino, turi kitą/kitų moterį/moterų. Ir čia gimsta moters kova su pačia savimi, savo jausmais tam vyrui. Ir neapykanta, ir noras būti kartu, sugrįžti, atimti, pasisavinti. Negali neįsijausti. Kaip praregėti ir išsilaisvinti kol ne vėlu nuo šių santykių, kurie niekada taip ir nepažengė toliau, nei naktis kartu. Ir kaip gali nesileisti apsvaiginama, kai tavimi rūpinasi galantiškas vyriškis, puikiai išmanantis etiketą, kultūrą, mokantis moterį pasijausti ypatinga, vienintele, apipilantis dėmesiu, gyvenimą padaratis įvairiaspalvį kelionėmis, įspūdžiais, naujomis patirtimis. Kaip gali pagalvoti, kad esi ne vienintelė, kai taip užbūriamos akys? Ir vis dėlto... kaip atsikratyti šios priklausomybės? Kaip pradėti gyventi savo gyvenimą, kai po daugelio metų, kai leidai už tave spręsti kur eiti, kaip rengtis, kokią šalį lankyti ir t.t. kitam žmogui, kuriam patiko valdyti, kuris žinojo geriau už tave, ko reikia tau? Knygos gale moters stengimasis išsilaisvinti, stengimasis išnaudoti viską, kas padėtų pasijusti geriau, griebimasis už šiaudo kitaip sakant imantis įvairiausių meditacijos, jogos praktikų. Gyvenimiška istorija. Gyvenimiški, tikri jausmai. Nesenai sužinojau, kad yra antra dalis:)

Maska, 1920-ieji. Chirurgijos profesorius persodina šuniui alkoholiko posmegeninę liauką. Ir iš šuns "atsiranda" žmogus, tiesa perrėmęs ir visas alkoholiko savybęs. Ir taip pradeda gadinti profesoriui Preobraženskiui...

Maska, 1920-ieji. Chirurgijos profesorius persodina šuniui alkoholiko posmegeninę liauką. Ir iš šuns "atsiranda" žmogus, tiesa perrėmęs ir visas alkoholiko savybęs. Ir taip pradeda gadinti profesoriui Preobraženskiui gyvenimą.

Knyga - super. Tikrai dar skaitysiu kartą. Beje, ir filmas sukurtas 1988 m. niekuo nenusileidžia knygai.

Mano verdiktas 10 balų.

Mano santykis su Marseliu Prustu ir jo kūryba yra ypatingas. Tai atskira istorija. Norint šią istoriją papasakot labai išsamiai, užtruktų daug laiko, o be to daug kam tiesiog būtų nuobodu skaityti. Nesistengiau parašyti...

Mano santykis su Marseliu Prustu ir jo kūryba yra ypatingas. Tai atskira istorija. Norint šią istoriją papasakot labai išsamiai, užtruktų daug laiko, o be to daug kam tiesiog būtų nuobodu skaityti. Nesistengiau parašyti recenzijos ar atsiliepimo apie knygą. Norėjau tiesiog parašyti, kažką papasakoti.

Prieš akis iškyla pirmieji pažinties metai su literatūrą, knygų kolekcionavimu ir dar kažkiek laiko iki to. Namuose pas tėvus kasmet vis didėjo knygų kolekcija. Berods praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje knygų lentynose atsirado Marselio Prusto "Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje". Pamenu tada daug kas sakė: "tai šedevras, tai kažkas kitokio, kažkas ypatingo...". Tačiau ilgai nesutikau žmogaus, kuris būtų ją skaitęs. Tuo metu ši knyga buvo tiesiog įvykis, pirma šio autoriaus knyga lietuvių kalba.

Metai bėgo, tačiau aš taip ir nesiryžau šio kūrinio skaityti. Tiesa, į rankas paimdavau knygą, pavartydavau ją atsargiai ir padėdavau. Pamenu kaip traškėdavo visad "naujos" knygos viršelis. Po daugelio metų (gal man buvo virš dvidešimties) kilo mintis pradėti pažintį su Marseliu ir jo knygų ciklu "Prarasto laiko beieškant" pirmąja dalimi. Pradžia apie kūrinį nepasakė nieko. Po kelių dešimčių puslapių supratau, kad knyga ne man, bent ne dabar. Prabėgo vėl eilė metų. Knygų kolekcija didėjo, perskaitytų knygų skaičius taip pat. Amžinai "nauja" Marselio knyga stovėjo ramiai savo vietoje. Teko kraustytis iš vienos gyvenamos vietos į kitą, knygos keliavo su manimi, Marselio knyga taip pat.

Buvau studentas. Knygų rinka pradėjo pildytis vis naujomis lietuvių kalba "Prarasto laiko beieškant" ciklo knygomis. Kaip knygų mylėtojas, kolekcionierius aš šias knygas pirkau ir dėdavau šalia pirmosios. Laikui bėgant knygų biblioteka pasipildė visomis ciklo knygomis. Galvojau "tegul būna, tegul stovi", visgi šiokia tokia vertybė, gal kada paskaitysiu, gal kada prireiks, jei ne man, tai kitiems: būsimiems vaikams, anūkams.

Apie Marselį Proustą daug skaičiau, domėjaus jo asmenybe, gyvenimu, kūryba, tačiau taip ir neperskaičiau daugiau nei vieno puslapio iš "Prarasto laiko beieškant".

Išeidamas į paskaitas ar darbą, vis akimis palydėdavau septynių knygų nugarėles, kurios stovėjo ilgus metus nejudėdamos. Dažnai mano akims užkliūdavo tos nugarėles, periodiškai nepamiršdavau nuo jų nuvalyti susikaupusias dulkes.

Atėjo 2015 metai. Gal dėlto, kad jaučiausi subrendusiu žmogumi, o galbūt todėl, kad atėjo laikas, aš paėmiau į rankas Marselio knygą. Ne, ne pirmąją, kuri mane lydi nuo vaikystės, o antrąją ciklo knygą "Žydinčių merginų šešėlyje". Kodėl pradėjau nuo antrosios? Pagalvojau, kad jei rašytojas "žaidžia" su laiku, aš taip pat savotiškai pažaisiu - pradėsiu ne nuo pradžių. Perbraukiau ranka knygos viršelį, giliai įkvėpiau ir pasinėriau į prarasto laiko paieškas. Ir prasidėjo...

Prasidėjo mano pažintis su Prustu. Du puslapiai, dešimt, dvidešimt ir aš supratau, kad man to reikia, man to seniai reikėjo. Aš laukiau, manęs laukė, praėjo metų metai ir aš skaitau.

Šiaip, kai aš skaitau, skaitau ne vieną knygą, ant stalo jos guli kelios (dvi, trys). Viena sudėtingesnė, kita lengviau skaitoma, trečia kokia nors mokslinė, dokumentinė. Pavartau vieną, paskaitau kitą. Visas kartu po truputį "įveikiu". Kai rankose atsidūrė Prusto knygą, viskas tapo kitaip. Iš rankų nepaleidau "žydinčių mergelių", jos tiesiog neleido tuo metu būti kitų knygų bendrijoje.

Knygą perskaičiau per mėnesį. Skaitydavau rytais, dienomis, vakarais, visad, kai rasdavau laiko. Skaitant "lengvas" knygas, aš galiu klausytis muzikos, gerti arbatą, krimsti kažką. Su šia knyga visai kitaip. Ją galėjau skaityti tik tyloje, visiškoje ramybėje, nes kiekvienas sakinys, kiekvienas žodis kažką pasakydavo labai svarbaus. Jei paskubėsi, gali kažką praleisti, gali prarasti ryšį, o tai - neatleistina. Beskaitant dažnai tekdavo pakartoti atskiras pastraipas po kelis kartus.

Knyga tiesiog užbūrė mane. Aš tarsi plaukiau pasroviui. Knygos žodžiai, mintys, vaizdai, kvapai nešė mane kažkur - nežinia kur. Ta nežinia nei kiek nebaugino, ji tik sukeldavo nepaprastai malonų pojūtį. Neretai po perskaityto sakinio aš sustodavau, ir tarsi pakibdavau kažkur aukštai ir stebėdavau kas vyksta iš šalies, o kartais aš pasijusdavau pasakojamos istorijos centre, jos dalimi. Aš sekiau iš paskos pagrindiniam herojui Marseliui (vardas sutampa su knygos autoriaus), matydavau jo akimis, kalbėdavau jo balsu. Visa knyga perpildyta meile, įvairiausių jausmų palete. Knygoje daug personažų, kai kurie kelia simpatiją, kai kurie ne. Taip turi būti.

Knyga nuostabi. Malonumas nenusakomas.

Reikia pabrėžti, kad knyga reikalauja iš skaitytojo pastangų. Ją skaityti tikrai sunku. Ji nėra jokiais būdais greitai įveikiama. Knyga turi savo skaitytojus, kurie, atėjus tam tikram laikui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, randa šį kūrinį. Skaitytojas turi pribręsti.

Nepatarinėsiu kada ir kokio amžiaus pradėti skaityti Prustą. Kiekvienam savo laikas.

Griežtai nesutikčiau su nuomone (kartais pasitaikančia), jog Prustas labiau tinka moterims. Netiesa. Vyrams tai irgi patinka.

Beskaitant jaučiau, kad mano rankose tai, ko man reikėjo. Tai anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Laikas, kurį praleidau su knyga jokiais būdais nėra tuščiai praleistas. Net susimąstau, galbūt tie metai, kai šalia manęs gulėjo pirmoji knyga, o vėliau ir visos septynios yra prarasti metai - prarastas laikas.

Jeigu kas perskaitėte šias mano mintis iki galo, ačiū už kantrybę. Viliuosi, kad galbūt nieko nepraradote.



P.S. Liko šeši metai ir aš būsiu perskaitęs visas "Prarasto laiko beieškant" knygas, kasmet po vieną (o gal ir po kelias).

Iš šios knygos perskaičiau tik Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį, kitą dienoraštį (Justino Lelešiaus-Grafo) pasilieku ateičiai. Dienoraštis tikrai patiko, gaila, kad jis toks trumpas. Vos 100 puslapių. Iš pradžių...

Iš šios knygos perskaičiau tik Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį, kitą dienoraštį (Justino Lelešiaus-Grafo) pasilieku ateičiai. Dienoraštis tikrai patiko, gaila, kad jis toks trumpas. Vos 100 puslapių. Iš pradžių galvojau neskaityt šio dienoraščio, kadangi pats autorius pageidavo, kad jo niekas iš pašalinių neskaitytų, ir jį radę iš karto sunaikintų. Vis tik smalsumas nugalėjo ir dienoraštį perskaičiau. Šis kūrinys ypatingas tuo, kad jame atsiskleidžia patys intymiausi, asmeniškiausi partizano išgyvenimai. Jis kalba apie viską be jokių užuolankų, išdėsto savo nuomonę įvairiais klausimais susijusiais su partizanų gyvenimu ir ne tik. Duodu 4+ iš 5. Paskaitykit, kas dar nei kiek nesusipažinę su partizaniškais atsiminimais. O jei ir susipažinę, vis tiek verta paskaityt

Viena tų knygų, kurią nori perskaityti kuo greičiau. Ir ne todėl, kad būtų baisiai įdomu... Iki pusės knygos iš viso nesupratau apie ką čia rašoma (turint galvoje, kad knyga iš viso per 500 psl., sakyčiau ilgoka...

Viena tų knygų, kurią nori perskaityti kuo greičiau. Ir ne todėl, kad būtų baisiai įdomu... Iki pusės knygos iš viso nesupratau apie ką čia rašoma (turint galvoje, kad knyga iš viso per 500 psl., sakyčiau ilgoka įžanga).



Labiausiai kliuvo tai, kad pasakojimas neturi aiškios esmės. Supinta per daug dalykų: ir politika, ir socialinės problemos, ir tradicijų - šiandienos susikirtimai, ir kultūriniai skirtumai, sakyčiau, net psichologinės problemos, ir meilė... Man - per didelė mišrainė.



Skaitydama tikėjausi geriau suprasti turkų ir apskritai islamo tradicijas, mąstymą. Tačiau didelių plonybių arba esminių gijų neapčiuopiau. Nors romano veikėjai kelia problemą, kad europiečiai žiūri į juos kaip į žemesnį sluoksnį, nesupranta ir smerkia, man būtent toks įspūdis apie šiuos žmones ir susidarė: neišsilavinę, kvaili, užsispyrę, buki, tingūs, rezervuoto požiūrio. Kita vertus, kaip sako vienas veikėjas knygos pabaigoje, nereikia viskuo tikėti, kas rašoma, nes sunku perteikti tiesą tekstu, o nematant situacijos tikrai ir gyvai, ją suprasti - sudetinga.



Knygos pasakojimo stilius irgi gana sudėtingas. Iš pradžių lyg ir pasakojama veikėjo lūpomis, paskui įsipina rašytojas, galų gale knyga baigiama tarsi ne romanas, o dokumentika.



Žinoma, tuose 500 psl. buvo ir šis tas gero, pvz., išminties perliukų. Man labiausiai įsiminė, kad "gyvename ne tam, kad gintume savo įsitikinimus, o tam, kad būtume laimingi".



Visgi mano vertinimas 3/5.