Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydį" įtraukiau dar į 2013 metų knygų iššūkį. Ir perskaičiau ją būtent tais metais. Bet atsiliepimą rašau tik šiais, jau 2015, metais. Kodėl? Perskaičiau metų gale ir per...

Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydį" įtraukiau dar į 2013 metų knygų iššūkį. Ir perskaičiau ją būtent tais metais. Bet atsiliepimą rašau tik šiais, jau 2015, metais. Kodėl? Perskaičiau metų gale ir per mokslus nebuvo kada atsiliepimo rašyti. Nors šiek tiek ir nesinorėjo jo rašyti. Taip atėjo nauji metai, naujas knygų iššūkis ir nebeliko prasmės pildyti senąjį. Metų pradžioje pastebėjusi, kad vis dar eina dėti atsiliepimus senojo iššūkio knygoms, norėjau parašyti. Bet štai kitą dieną to daryti nebebuvo galima. Taip ir liko ši knyga be atsiliepimo. Tačiau nemėgstu nebaigtų darbų, geriau viską atliksiu vėliau negu niekada. Todėl štai sėdžiu ir rašau atsiliepimą apie knygą, kurią skaičiau prieš daugiau nei metus.

Keista, bet kai kurias knygos detales vis dar prisimenu. Ir net esu pokalbio metu užsiminusi apie šią knygą. Ji buvo pakankamai įdomi, kad net ir perskaityta pasiliktų mano knygų lentynoje, bet ne tokia įdomi, kad papultų į mėgstamiausių knygų sąrašą.

"Gandrų skrydis" yra tarsi kelioninis detektyvas su asmeninės dramos prieskoniu. Pagrindinis veikėjas Luji Antiochas, paprašytas ornitologo, išvyksta į kelionę gandrų migracijos keliu. Tai - kelionės dalis. Į kelionę vykti reikia, nes gandrai pradingo ir nebeparskrenda. Pirma užuomina į detektyvinę istoriją. O kuo toliau, tuo detektyvo daugiau: miręs ornitologas, keistos nuotraukos, persodintos širdys ir visai kita domėjimosi gandrais priežastis. Kur čia asmeninė drama? Ogi Luji Antiochas kelionės metu sužino naujų dalykų ir pats apie save.

Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydis" yra gana vyriška knyga. Joje nėra daug jausmų, aprašymai dažniausiai šalti ir objektyvūs, kartais net su keistais palyginimais ("Kaip laukuose išsimėtę kraujo krešuliai pasirodė raudonų plytų pastatai." [308 psl.]).

"Maltos sakalas" klasikinis detektyvas, parašytas 1929 metais ir davęs pradžią ateities detektyvams. Pradžioje spausdintas dalimis, bulvariniame laikraštyje "Black Mask" , vėliau tapo vienu pirmųjų klasikinio detektyvo...

"Maltos sakalas" klasikinis detektyvas, parašytas 1929 metais ir davęs pradžią ateities detektyvams. Pradžioje spausdintas dalimis, bulvariniame laikraštyje "Black Mask" , vėliau tapo vienu pirmųjų klasikinio detektyvo pavyzdžių, kuris netrukus buvo ir ekranizuotas. Paprastas, aiškus ir aštrus rašymo stilius, priverčiantis skaitytoją versti puslapį po puslapio išlaikant įtampą iki pat galo. " Maltos sakalas tai bomba kuri pradeda tiksėti jau nuo pirmojo skyriaus ir kuo toliau vystosi veiksmas tuo greičiau tiksi, ir neiš detonuojama iki paskutinio puslapio."

Veiksmas vyksta San Franciske. Pas garsų nepriklausomą detektyvą Semiuelį Speidą ir jo kolegą Mailzą Arčerį apsilanko jauna moteris išgalvotu vardu ( tikrasis Bridžita O'Šonesi) ir paprašo surasti jos seserį, kuri neva pabėgo ar buvo pagrobta Floido Tersbio. Šiuo reikalu užsiėmęs Arčeris tą patį vakarą randamas negyvas, tai pat ir Tersbis. Policija įtaria Speidą žmogžudyste, nes galvoja, kad tai buvo gera proga nusikratyti partnerio su kurio žmona jis turėjo romaną. Speidui nieko nebelieka kaip tik rasti tikruosius abiejų vyrų žudikus, ir čia prasideda veiksmas kuris nuveda visai netikėtais posūkiais. Moteris apsimetusi susirūpinusi sesers dingimu pasirodė visai ne ta kuo apsimetinėjo. Visos sumaišties priežastimi pasirodė yra "juodasis sakalas", kuris buvo medžiojamas dėl savo istorijos ir vertės ( aukso paukštis padovanotas Maltos riteriu Ispanijos karaliui, tapęs lobio medžiotojų paieškomu objektu). Pas Speidą apsilanko storulis Gutmanas, kuris jau septyniolika metų bando susekti paukštį ir pasiūlo gerą atlygį už jo gražinimą neva kaip teisėtam savininkui. Speidas nusprendžia įsivelti į šį žaidimą ir sutinka su žaidimo taisyklėmis. Lipant policijai ant kulnų Speidas turi išlikti šaltakraujiškas ir toliau žaisti. Kaip ir kiekvienoje istorijoje blogiukai pralaimi, detektyvas išteisinamas ir daugelis faktų nutylima.

Knyga persiskaitė greitai ir lengvai, nepasakyčiau, kad tai kažkoks šedevras, bet laisvalaikio skaitiniams tinkamas :)

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kaip aš pagaliau nusprendžiau perskaityti šią knygą. Pirkau ją prieš gerus penkerius metus, mano draugei atsigulus į ligoninę, nusprendžiau duoti pirmiau jai perskaityti šį veikalą. Kai...

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kaip aš pagaliau nusprendžiau perskaityti šią knygą. Pirkau ją prieš gerus penkerius metus, mano draugei atsigulus į ligoninę, nusprendžiau duoti pirmiau jai perskaityti šį veikalą. Kai atėjau po savaitės jos aplankyti, pirmi jos žodžiai buvo : "ką čia do knygą man davei, tik homikai, dziundzės ir narkotikai". Per šias Kalėdas vėl susitikom ir ji sako man," žinai aš vis dar atsimenu tą knygą, neatsimenu tiksliai apie ką ji buvo, bet atsimenu kaip sudėtingai ir su pasibjaurėjimu ją skaičiau", tad nusprendžiau ir aš prie jos prisėsti. Galiu tvirtai teigti, jog tokios knygos palieka gilų įspūdį apie tai, kaip karatais knyga gali tave atstumti, nes man ją teko skaityti per labai didelę prievartą, nežinau kodėl taip darau, bet jei jau nusprendžiau tai viską padarau iki galo. Beveik du šimtai puslapių kliedesių, be jokio siužeto, tai tikras iššūkis skaitytojui, kuris tikisi bent kiek suprasti apie ką rašo autorius. Kadangi nevartoju narkotikų, šios knygos taip ir nesupratau, nes jausmas toks, jog autorius buvo apsinešęs nuo narkotikų ir sėdėdamas rašė kas papuola į galvą tuo metu, ir vėliau tiesiog sudėjo visa tai į vieną knygą, kurios net negalėtum pavadinti romanu.

"Mano šiknaskylė nuostabesnė už Luvra! Aš perdžiu ambrozija ir šiku gryno aukso luitais! Mano pimpis ryto saulėje trykšta deimantais!"

William S. Burroughs yra amerikiečių autorius ir vienas iš pagrindinių bytninkų kartos atstovų, jo knyga "Nuogas kąsnis" laikomas vienu kertinių Amerikos moderniosios literatūros kūrinių. Kadangi taip ir neradau jokio siužeto, tai apie pačią knygą negaliu daug ko ir pasakyt, tik tiek kad tekstas persisunkęs nešvankybių kurios sukelia ne tik pasišlykštėjimą, bet ir nuostabą ,nejaugi žmogus gali būti toks "supuvęs", kad eitų į tokius kraštutiniškumus. Narkotikai, homoseksualizmas, žmogžudystės, pedofilija tai pagrindinės temos kurios čia yra pateikiamos. Gal būt žmogus norėdamas patirti kažką daugiau ir leidžiasi į tokius "nuotykius". Racionalumo čia nerasime.



Nežinau ar autorius tai rašė iš savo patirties, ar tiesiog narkotikai jam suteikė tokią lakią vaizduotę, bet taip, ši knyga paliko didelį neigiamą įspūdį. Vieni gal nesutiks su manim, kad tai yra laiko gaišimas, sakys kad tai yra XX a. avangardinis šedevras, bet aš čia nieko tokio neįžvelgiau, apart padrikų narkomano užrašų.

Prancūzų rašytojas, 2008 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Skaičiau jo romaną "Dykuma", kuris išleistas lietuvių kalba dar 1993 metais.

Keistoka knyga. Savitas stilius, keistas turinys, keistuoliai veikėjai....

Prancūzų rašytojas, 2008 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Skaičiau jo romaną "Dykuma", kuris išleistas lietuvių kalba dar 1993 metais.

Keistoka knyga. Savitas stilius, keistas turinys, keistuoliai veikėjai. Lygiagrečiai pasakojamos dvi istorijos. Viena - XX a. pradžia, klajoklių priverstinės kelionės po dykumą Afrikoje, tragiškas genties likimas. Kita - keistos vienišės mergytės (vėliau - merginos) Lalos istorija. Būtent Lalos istorija yra pagrindinė (lyginant apimtį), bet ją skaitydama vis laukdavau klajoklių istorijos, kuri labiau priminė legendą.

Knyga ne iš tų, kurios įtrauktų ir nepaleistų. Skaičiau ilgai, su pertraukomis. Perskaitau keliolika puslapių, padedu, po kokios savaitės vėl pasiimu. Jei ne iššūkis, gal ir nebūčiau pabaigusi. Susipažinau su Le Clezio, bet gal ir užteks - ne "mano" rašytojas, netraukia kitų jo knygų skaityti.

Vienas išmintingiausių ir gudriausių, puikiai mokantis save pateikti žmogus. Nenuostabu, kad ir jo knygos praryjamos kaip saldainiai.

Prisipažinsiu, "Popietes su A.Čekuoliu žiūrėti sudėtinga, bet skaityti tuos tekstus -...

Vienas išmintingiausių ir gudriausių, puikiai mokantis save pateikti žmogus. Nenuostabu, kad ir jo knygos praryjamos kaip saldainiai.

Prisipažinsiu, "Popietes su A.Čekuoliu žiūrėti sudėtinga, bet skaityti tuos tekstus - nepaprastai įdomu. Apie viską: senatvę, skaitymą, mokslą, politiką, meilę, istoriją... Esu skaičiusi ir ankstesnių jo knygų, bet šioje papildomas malonumas - Čekuolio pasakojimas apie save ir gyvenimą. Vietomis nustebino, bet daugiausiai patvirtino per tas kelias paskaitas universitete susidarytą nuomonę: pasitikintis savimi, sėkmės lydimas, ir mokantis pasinaudoti progomis gyvenime žmogus. Gerbiu jį.

2013 metų Nobelio premijos laureatės knyga. Kanadiečių rašytojai Alice Munro Nobelio literatūros premija buvo skirta už apsakymus, kuriuose skleidžiasi žmogaus būties trapumas. Keliuose puslapiuose sutalpinanami ištisi...

2013 metų Nobelio premijos laureatės knyga. Kanadiečių rašytojai Alice Munro Nobelio literatūros premija buvo skirta už apsakymus, kuriuose skleidžiasi žmogaus būties trapumas. Keliuose puslapiuose sutalpinanami ištisi gyvenimai, sudėtingos jausmų istorijos ir painios gyvenimo dramos.

Man asmeniškai, tokio tobulo ir įtaigaus įspūdžio šie apsakymai nepadarė.. Graudžios istorijos ir tiek. Tikėjausi visiškai kitokios knygos :) Vertinčiau 2 iš 5.

Aleksandra Marinina - Vyriški žaidimai - tai vienas iš garsiausių Rusijos detektyvų rašytojos kūrinys. Jame pasakojama apie 7 panašias žmogžudystes. Kriminalistai mano, kad tai maniako darbas. Bet šis žudikas ypatingas. Jis...

Aleksandra Marinina - Vyriški žaidimai - tai vienas iš garsiausių Rusijos detektyvų rašytojos kūrinys. Jame pasakojama apie 7 panašias žmogžudystes. Kriminalistai mano, kad tai maniako darbas. Bet šis žudikas ypatingas. Jis turi būti labai aukštas ir nekelti baimės aplinkiniams, todėl prieinama išvadą, kad kalta turėtų būti moteris krepšininkė. Suradus vieną potencialią žudikę, ji stebima. Vis dėlto, vienai kriminalistei kyla įtarimas, kad žmogžudystes įvykdė keli skirtingi žmonės ir nėra jokio maniako. Kaltininko paieškas sunkina į vadovo pareigas atėjęs naujas žmogus. Iš pradžių knyga atrodo paini, bet galiausiai viskas stoja į savo vietas. Be to, pliusas tas, kad ji labai lengvai skaitosi!

Stephen King - Šimtmečio audra - siužetas prasideda mažame miestelyje, kuris yra įsikūręs saloje. Link salos artėja 2 blogybės: viena žmogaus pavidalo, kita - gamtos. Miestelėnai net nenumano, kas jų laukia. Viskas prasideda,...

Stephen King - Šimtmečio audra - siužetas prasideda mažame miestelyje, kuris yra įsikūręs saloje. Link salos artėja 2 blogybės: viena žmogaus pavidalo, kita - gamtos. Miestelėnai net nenumano, kas jų laukia. Viskas prasideda, kai atvykėlis žiauriai su lazda užtalžo seną moterį. Kuo toliau, tuo didesnės baisybės vyksta. Nepaisant to, miestuką kamuoja didžiulė pūga ir sniegas, kuris neleidžia niekur keliauti ir pabėgti nuo jų laukiančio pragaro. Kaip ir daugumai Kingo knygų, šiai būdinga įtemptas siužetas, kuris prikausto dėmesį ir neleidžia ilgam atsitraukti.

John Grisham - Nekaltasis - tai tikrais įvykiais paremtas romanas, kuriame pasakojama apie 2 vyrus, neteisingai nuteistus už žmogžudystę. Knygoje rašoma, kad mažame miestelyje buvo nužudyta jauna mergina, dirbusi vietiniame...

John Grisham - Nekaltasis - tai tikrais įvykiais paremtas romanas, kuriame pasakojama apie 2 vyrus, neteisingai nuteistus už žmogžudystę. Knygoje rašoma, kad mažame miestelyje buvo nužudyta jauna mergina, dirbusi vietiniame bare. Buvo apkaltinti 2 vyrai, kurie dažnai ten apsilankydavo. Nusikaltimo vietoje buvo rasti plaukai ir pirštų antspaudai, bet jie neatitiko įtariamųjų. Vis dėlto vietinis prokuroras sukurpia bylą ir juos apkaltina. Vyrukai nuteisiami neatsižvelgiant į faktų neatitikimą ir melagingus parodymus. Vienas iš jų yra įkalinamas iki gyvos galvos, kitas - laukia mirties bausmės. Kalėjime vyrai praleidžia 12 metų, kol jų byla pradedama dar kartą nagrinėti, nes joje randama daug pažeidimų. Praėjus dar keliems metams jie yra išteisinami. Knygoje atskleidžiama, kad policininkų ir tyrėjų nekompetencija, advokatų ir prokurorų noras pasipuikuoti gali sugriauti jaunų žmonių gyvenimus, todėl reikia tinkamai atlikti savo darbą.

Beieškodamas paveiksliuko, radau, kad kažkas iš dalyvių jau skaitė šią knygą ir parašė atsiliepimą. Liaupsių daug. Man - žiauriai prieštaringas įspūdis. Labai sunkiai skaitėsi. Pareikalavo beveik visų valios...

Beieškodamas paveiksliuko, radau, kad kažkas iš dalyvių jau skaitė šią knygą ir parašė atsiliepimą. Liaupsių daug. Man - žiauriai prieštaringas įspūdis. Labai sunkiai skaitėsi. Pareikalavo beveik visų valios gabaliukų, kad suspėčiau iki Naujų. Gal jei būčiau turėjęs daugiau laiko... bet realiai - nea. Sunkiai Antuanas rašo. Labai sunkiai. Mįslėm. Knygoj kelis kartus dialoguose džiaugiasi, kad jo nesuprato generolai arba kad jo tėvo nesuprato. Ir aš likau tik truputį supratęs. Viena aiškiausių vietų knygos ir kai skaitymas palengvėjo buvo, kai pasakojo apie šulinį dykumoj. Tada bent kažką pavyksta vizualizuoti. Visa kita - mąstymas, metaforos, bandymas kažką pasakyti rimto, bet gaunasi super paslaptingai ir vietom neperkandama. Praeitų metų paskutinė knyga buvo "Idiotas" ir jos irgi baisiai dėl apimties bijojau, bet ten lengva vizualizuoti ir maloniai skaitosi. Noriai taip. Čia - deja..