Tai viena tų knygų, kurią užverti, numeti į lentyną ir pamiršti nepraėjus nė dienai. Ši istorija apie išlepintą septyniolikmetę mergiotę, kurios mergišius tėvas susiranda moterį ir pagaliau nori vesti, tad, žinoma,...

Tai viena tų knygų, kurią užverti, numeti į lentyną ir pamiršti nepraėjus nė dienai. Ši istorija apie išlepintą septyniolikmetę mergiotę, kurios mergišius tėvas susiranda moterį ir pagaliau nori vesti, tad, žinoma, mergiotė nori juos išskirti. Nežinau, kuris veikėjas erzino labiausiai, nes erzino visi. Mergiotė, Sesilė, į meilę žiūrinti tik kaip į pasilaižymą patvory su bet kuo ir gana, jaučiasi nuskriausta, kai tėvo gyvenime atsiranda intelektuali moteris, kuri tučtuojau nori pakeisti jų prabangų, rūpesčių nepažįstantį gyvenimėlį. Tėvas, Reimonas, aptekęs pinigais mergišius, moteris keičiantis it kojines. Ana, pseudointelektuali niurgzla, kritikuojanti viską aplink ir viskuo nepatenkinta, gyvenimų tvarkdarė. Na, ir dar pora, visiškai nykių veikėjų - Sirilis ir Elzė, jie tokie nykūs, kad jiems tiktų bet kokių aktorių iš muilo operų portretai. Įvykiai lengvai nuspėjami, pabaiga banali, nuspėjama jau įpusėjus. Vis dar negaliu suprasti apie kokį liūdesį ir vienatvę čia atseit buvo kalbama? Neradau jo nė lašo, radau tik išlepintos mergiotės virkavimus, negavus tai, ko ji nori. Galbūt, jei būčiau ją skaičius keturiolikos metų, man ši knyga ir būtų palikusi geresnį įspūdį, bet ir tai vargu.

Jei rimtai pagalvojus, tai knygos scenarijus įdomus. Vis dėl to pats knygos parašymas man atrodė gana neįdomus ir gana ištemptas. Buvo galima jausti kultūrinius skirtumus tarp mūsų ir Amerikiečių.

Knygoje pateikta istorija,...

Jei rimtai pagalvojus, tai knygos scenarijus įdomus. Vis dėl to pats knygos parašymas man atrodė gana neįdomus ir gana ištemptas. Buvo galima jausti kultūrinius skirtumus tarp mūsų ir Amerikiečių.

Knygoje pateikta istorija, kurioje pasakojama apie psichoterapeuto konsultacijas. Iš esmės knyga yra kaip pamokamasis pasakojimas psichologams, psichoterapeutams apie tai, kaip svarbu laikytis konsultavimo etikos. Taigi, knygą labiausiai rekomenduočiau psichologams bei psichoterapeutams, na ir tiems, kuriems itin smalsu, kas vyksta psichologo ar psichoterapeuto kabinete.

Sau, kaip sportuojančiai moteriai, knygoje radau gana gerų patarimų bei naudingų žinių. Vis dėl to knyga skaitėsi ne itin maloniai. Tekstas pateiktas gana sudėtingai, gana smulkmeniški aprašymai apie įvairias cheminiais...

Sau, kaip sportuojančiai moteriai, knygoje radau gana gerų patarimų bei naudingų žinių. Vis dėl to knyga skaitėsi ne itin maloniai. Tekstas pateiktas gana sudėtingai, gana smulkmeniški aprašymai apie įvairias cheminiais reakcijas. Sakyčiau parašyta kaip koks vadovėlis rimtai studijuojantiems apie mitybą ir labai jau viską išmanantiems šia tema. Dėl sudėtingo informacijos pateikimo knygą reikėjo skaityti gana rimtai susikaupus. Knygos pabaigoje pateikti receptai, bet man, kaip sportuojančiai moteriai, ten patrauklių receptų nebuvo. Knygą rekomenduočiau tiems, kuriems iki smulkmenų įdomu viskas, kas susiję su mitybą bei tiems, kurie nesibijo sudėtingai perteiktos informacijos.

"-Tai keista kančia.
Švelniai.
-Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi."

Tai viena gražiausių mano skaitytų meilės istorijų. Tirpte ištirpau šioje subtilioje magijoje. Netgi tas faktas, jog Ervė Žonkūras...

"-Tai keista kančia.
Švelniai.
-Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi."

Tai viena gražiausių mano skaitytų meilės istorijų. Tirpte ištirpau šioje subtilioje magijoje. Netgi tas faktas, jog Ervė Žonkūras buvo neištikimas savo mylimai ir mylinčiai žmonai, manęs neprivertė bodėtis, ką paprastai tokiose situacijose darau. Tai švelni ir trumpa meilės istorija. Meilės, kuri neišauga į kažką pavojingo, kuri nepasiglemžia visko. Istorija, lengva, švelni ir maloni lyg šilkas. Negaliu atsispirti A. Baricco skleidžiamai magijai. Žodžių nedaug, tačiau kiek daug juose paslėpta! Prancūzas Ervė Žonkūras išvyksta į Japoniją ieškoti šilkverpių. Jis suranda ne tik tai, ko reikia, tačiau ir daug daugiau - nepaaiškinamą meilės istoriją. Grįžęs užsisklendžia šiek tiek savyje ir laukia kitos kelionės, tačiau neapleidžia ir savo žmonos. Po vienos nakties su moterimi, kurios "akys nebuvo rytietiškos, o veidas atrodė kaip mergaičiukės", viskas pakrypsta jau kita linkme. Nutinka daug baisių dalykų, tačiau meilė abiem moterim lyg ir išlieka, skaudinanti, tačiau išties, nuoširdi.Galiausiai viskas baigiasi netikėtai ir, deja, ne taip laimingai, kaip įprastai. Tik išlieka klausimas: "O kas, jeigu?". Be abejo, rekomenduoju, lenkiu žemai galvą prieš šį nuostabų autorių, kurio knygos nuneša į visai kitas platybes (ne geografines), dvasines platybes.

"Alibi knygos" užbaigia "Karalystės" romanų ciklą. Lietuva ties antrojo tūkstantmečio pabaiga. Realūs istoriniai veikėjai nežymiai užmaskuoti truputį pakeistomis pavardėmis. Ištisinio veiksmo nėra, aprašomi tik istorijų...

"Alibi knygos" užbaigia "Karalystės" romanų ciklą. Lietuva ties antrojo tūkstantmečio pabaiga. Realūs istoriniai veikėjai nežymiai užmaskuoti truputį pakeistomis pavardėmis. Ištisinio veiksmo nėra, aprašomi tik istorijų epizodai, daug veikėjų iš girios toliau brenda savuosius gyvenimo kelius.

Tetralogija "Karalystė" parašyta kaip antiromanas. Dėl tokio stiliaus skaitymui reikia pastangų, bet šios pastangos atsiperka. Nelengvai prasibrovus pro mitologizuotus pasakojimų brūzgynus atsiveria monumentali istorijos karnavalo panorama.

Kažko nėra šioje knygoje... Galvojau, kad bus kažkas panašaus į "Drakulą", bet... Anotacija: žmogus sumanė pažaboti mirtį, tad prisiskaitęs alcheminių knygų pradėjo pats "vaizduoti dievą". Jis sukurė savo pabaisą -...

Kažko nėra šioje knygoje... Galvojau, kad bus kažkas panašaus į "Drakulą", bet... Anotacija: žmogus sumanė pažaboti mirtį, tad prisiskaitęs alcheminių knygų pradėjo pats "vaizduoti dievą". Jis sukurė savo pabaisą - savo rankų kūrinį "lipdė", davė pradžia, o paskui paliko vienui vieną išsigandęs jo išvaizdos (tai kaip jis nematė ką daro), o paskui ir užmušt norėjo, tad "Pabaisa" ir skolingas neliko, pasmaugė kelis kūrėjo artimuosius.

Filmai: žiūrėjau "Frankenstein" (1931) ir "Mary Shelleys Frankenstein" (1994).

Verdiktas: Antrą kartą nei skaitysiu, nei filmų žiūresiu 3 iš 10.

P.S. Visada maniau kad Frankenšteinas - tai tos pabaisos "pavadinimas", o čia pasirodo yra jo kūrėjo pavardė...

Kai esi gana užimtas žmogus ir neturi daug laiko laisvalaikiui su knyga, bet skaityti vis tiek norisi, puikiai tinka esė. Esė yra trumpos istorijos, vienos su kita nesusijusios arba susijusios tik veikėjais, vietomis,...

Kai esi gana užimtas žmogus ir neturi daug laiko laisvalaikiui su knyga, bet skaityti vis tiek norisi, puikiai tinka esė. Esė yra trumpos istorijos, vienos su kita nesusijusios arba susijusios tik veikėjais, vietomis, įvykiais, bet nėra viena kitos tęsiniai. Todėl aš Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" su pasimėgavimu skaičiau prieš miegą. Ne dėl pavadinimo, o dėl esė apimties ir turinio.

Beje, apie pavadinimą. Vienu metu pirkau keletą knygų ir visos jos gulėjo ant mano lentynos. Šeimos nariai paprašė parodyti, ką įsigijau. Sesuo ėmė knygas nuo lentynos ir garsiai skaitė pavadinimus. Pirma buvo būtent "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos". Mama nesuprato, kad tai knygos pavadinimas, ir bandė išsiaiškinti, kodėl staiga mano sesuo pareiškė, jog nori miegoti prie sienos. Visi labai smagiai pasijuokėm, kai paaiškinau tikrąją šių žodžių prasmę.

Jau pačioje pirmoje esė "Teksto trauka" radau sau priimtinų minčių apie teksto kokybę: "pasakojimas perskaičius nevalingai turi vėl brautis į atmintį" [7 psl.] (šitą pati nuolat kartoju ir taip būna su mano mėgstamiausio rašytojo - Haruki Murakami - knygomis), "tekstas negali būti pernelyg toli nuo mano patirties" [7 psl.] (18-19 a. jūreivių nuotykių nemėgstu skaityti, nes tą sudėtinga įsivaizduoti - labai toli nuo mano gyvenamojo laikotarpio ir asmeninės patirties), "skaitydama tekstą turiu pamiršti viską aplink" [7 psl.] (ar dar reikia komentarų?), "pasakojimas žinomus, galbūt net banalius dalykus turi atskleisti naujai" [8 psl.] (todėl neįsivaizduoju, kaip per dienų dienas galimas žiūrėti meksikietiškus serialus, kurie tokie nuspėjami), "geras tekstas privalo traukti prie jo sugrįžti" [19 psl.] (jei ne skaityti, tai bent kalbėti apie jį). O atradus bendrų minčių su autore toliau skaityti buvo tik dar įdomiau.

Jei jau užsiminiau apie Murakami, tai jis irgi yra paminėtas vienoje iš esė "Tostas" (pasakojama apie vyrų ir moterų gyvenimo kartu etapus): "Abu pernelyg karštai ima ginčytis, ar Murakami yra talentingas rašytojas, ar amatininkas, ar patiekalas" [52 psl.]. Šiuo klausimu išbandžiau savo draugą. Jo atsakymas buvo teisingas, nes aš jam jau ne kartą pasakojau, kokios puikios šio rašytojo knygos.

Knyga labai "žemiška" ir gyvenimiška, todėl kiekvienas tikrai ras kažką sau artimo. Ar bent jau patarimų, tokių kaip - saugokite savo kompiuterį nuo katino: "Taip turėjusi būti anoniminė mano nuomonė apie naują Nacionalinės premijos laureato spektaklį nuėjo į "Delfi". Su namų elektroninio pašto adresu. Kadangi nuomonę parašiau rusiškais (ir lakoniškais angliškais) keiksmažodžiais, iš gėdos neužmigau beveik savaitę" [78 psl.]. Dar man labai patiko, kad ten visi pavadinimai tiksliai įvardijami ir nėra slepiama, nebijoma, kad tai bus kaip reklama (ar antireklama).

Knygoje gausu subtilaus humoro. Gal ne visada jis bus juokingas vyrams, bet moterims sukels bent jau šypseną. Todėl ją būtinai rekomenduosiu perskaityti savo mamai - ji turėtų dar labiau susitapatinti su autore ir jos istorijomis.

"Vilties pilnųjų knygos" vaizduoja laisvos Lietuvos gyvenimą antrojo tūkstantmečio pabaigoje. Daug veikėjų, atskiri veiksmo epizodai, impresijos. Fantastiškų istorijos perversijų tiek pat, kaip ir "Ceremonijų knygose"....

"Vilties pilnųjų knygos" vaizduoja laisvos Lietuvos gyvenimą antrojo tūkstantmečio pabaigoje. Daug veikėjų, atskiri veiksmo epizodai, impresijos. Fantastiškų istorijos perversijų tiek pat, kaip ir "Ceremonijų knygose". Veikėjai blaškosi amžino šacho būsenoje. Garbę prarasti lengva, o įsigyti sunku, arba ir visai neįmanoma. Gerą žmogų sukuria melas ir nutylėjimai. Sužinojęs apie žmogų tiesą, patiri, kad jis blogas.

Tai romano "Bridžita Džouns. Dienoraštis" komiškas tęsinys, kuriame pasakojama apie tobulųjų moterų priešingybę, Bridžitą Džouns, ir jos nesėkmes. Pirma dalis buvo įdomesnė, nors Colin'o Firth'o personažo įtraukimas...

Tai romano "Bridžita Džouns. Dienoraštis" komiškas tęsinys, kuriame pasakojama apie tobulųjų moterų priešingybę, Bridžitą Džouns, ir jos nesėkmes. Pirma dalis buvo įdomesnė, nors Colin'o Firth'o personažo įtraukimas maloniai nuteikė :)


Pasižiūrėjau ir ekranizaciją - siaubas, kaip nukrypo nuo knygos...



Asmeninis vertinimas 3 iš 5.

Oficiali dalis: Faraono Echnatono valdymo laikotarpis, valdovo viltys reformuoti šalį, jo didingi užmojai, egiptiečių nusivylimas ir Egipto žlugimas praplaukia pro mūsų akis tarsi nepaprastai ryškus filmas, pasakojantis tiek...

Oficiali dalis: Faraono Echnatono valdymo laikotarpis, valdovo viltys reformuoti šalį, jo didingi užmojai, egiptiečių nusivylimas ir Egipto žlugimas praplaukia pro mūsų akis tarsi nepaprastai ryškus filmas, pasakojantis tiek apie didingą kraštą, tiek apie vieną žmogų įvykių verpete - karališkąjį faraono rūmų gydytoją Sinuhę. Sinuhė, likimo valia nugyvenęs gyvenimą, kupiną nuotykių, meilės, intrigų ir neapykantos, atskleidžia, ką jis galvojo, jautė ir ko siekė.


Mano jausmai:
Sakoma, kad dėl skonio negalima ginčytis, nes kiekvienas mes esame individualus, tad ir daugelį dalykų matome kitaip... bet manau, kad šita knyga... neras tokio skaitytojo, kuris sakytų, kad knyga nesužavėjo... na gerai, gal per stipriai pasakyta... Bet knyga įdomi. Buvo didelis malonumas ją laikyti rankoje ir skaityti. Tai užtruko, nes knyga stora ir smulkiai prirašyta, bet kiekvienas puslapis buvo verčiamas su gėriu širdyje.


Rašytojas suomis, bet knygoje labai daug aistros... ir tokios pietietiškai svilinančios... kad oi... Neįvardijamos kūno dalys ar kažkokios nuogybės, bet skaitai ir jauti tą aistros karštį... tokį stilių tai suprantu... Kai kūnu nueina jausmas, bet viskas per daug aiškiai neparašyta... Žavu, gerbiu, dievinu, keliu į padanges tokius rašytojus... ir, tikiuosi, tokios knygos niekada neišnyks...


Taigi savo istoriją pasakoja daktaras Sinuhė... Nuo mažumės iki senatvės dienų...


"Aš, Sinuhė, atkeliavau rudenį, kai buvo pats potvynis. Tačiau, kurią dieną gimiau, nežinau, nes atplaukiau Nilu, mažučiu derva išteptu nendrių luotu ir mano motina Kipa rado mane pakrantės meldyne prie savo namų slenksčio."


Pasakojama jo pasirinkimo kelias, kaip tėvas jį įkalbėjo mokintis rašto ir siekti daktaro išsilavinimo. Pasakojama, kad išsilavinimas buvo Tėbų Amono šventikų rankose ir visa ta sistema labai smulkiai atpasakojama su visokiais nuotykiais. Ypač juokiausi, kai Sinuhė turėjo tapti pirmo laipsnio šventiku. .. ir tai ne vienintelė juokinga knygos vieta...


Pirma jo sutikta moteris, kurį apvertė visą jo gyvenimą aukštyn kojomis ir nuo tada prasidėjo Sinuhės kelionės po Siriją, Mitaniją, Babiloną, Hatų žemę, net Kretą... Labai daug palyginimų, aprašymų, papročių, tradicijų, įžvalgų... skirtingų tautų, skirtinga kalbėsena ar temos, kurios tada galbūt toms tautoms buvo aktualios. Viskas labai gražiai papasakota. Atrodo, kad tikrai kitatautis aplankė tas šalis ir pamatęs kitokius įstatymus, stebėjosi tuo... Pasakojime tai galima pajausti... Pvz. Sinuhė stebėjosi hetitų kalamais geležiniai ginklais... vat, ir pafantazuokit, kaip reiktų tai aprašyti, jeigu žinai, kas ta geležis... kaip parašyti tą nuostabą?..


Neįtikima, jog knygą parašė žmogus, gyvenęs 1908-1979 metais. Atrodo, kad šita knyga atkeliavus iš tų senų laikų ir kad ją tikrai parašė kažkas, kas tai matė pats savo akimis. Ypač tai gerai pajutau, kai skaičiau apie dievo Amono paskelbimą neteisėtu dievu, kai buvo naikinamos Amono šventyklos, ta kruvina kova dėl tikėjimo. Labai gerai įsijausta į istoriją. Tiesa, dar žinau vieną rašymo meistrą, kada skaitant lydėjo jausmas, kad rašyta anų laikų herojaus. Tai būtų H. Sinkevičiaus "Quo vadis"...


O pokalbių gražumas. Artimai moteriai sako "seserie mano", apie vedybas "sukulsim ąsotį", kai kas nesuprantamai šneka sako "tavo kalba man, kaip musės zyzimas". Dialoguose, pokalbiuose išlaikyta romantiška tų laikų dvasia... Niekas ten nežino, kaip žmonės bendravo... turbūt irgi paprastai, turėjo savo mėgstamas frazes, palyginimus, posakius, turbūt minėdavo savo dievų vardus... bet pokalbių atspalvis taip gerai nutapytas, kad per tų žmonių pokalbius įsivaizduoji tą senovės Egiptą, tą senovinį Tėbų miestą.


Neabejotinai nuostabi knyga ir visiškai jai pasidaviau. Neturiu pasakyti kažko kritiško.


Keletas citatų:
"Pasakysiu, tik tiek, kad kerštas turbūt svaigina ir jo skonis saldus, bet iš visų gyvenimo žiedų kerštas greičiausiai nužydi."
"Gyvenimo įstatymų niekas negali pakeisti, o žmogus yra nepataisomas."
"Žmogaus širdis - vienintelis skiriantis matas."