"Laukinių sunkvežimių medžioklė" - (mokslinis) fantastinis romanas.

Ko gero, žodis 'mokslinis' į skliaustelius įdėtas ne be reikalo. Mokslo nėra daug.

Knygos pradžia atrodė įdomi, tačiau vis kirbėjo kažkoks "bet". Mano...

"Laukinių sunkvežimių medžioklė" - (mokslinis) fantastinis romanas.

Ko gero, žodis 'mokslinis' į skliaustelius įdėtas ne be reikalo. Mokslo nėra daug.

Knygos pradžia atrodė įdomi, tačiau vis kirbėjo kažkoks "bet". Mano nuomone, pavadinimas nėra labai tinkamas, nes būtent pasibaigus laukinių sunkvežimių medžioklei knyga mane užkabino.

Vis dėlto tai nėra eilinė fantastikos knyga. Iki šiol dar neteko susidurti su kūriniu, kuriame mechanizmai yra gyvi. Tai yra, žmogus/elfas/gnomas/etc. gali valdyti automobilį/autobusą/sunkvežimį/etc., bet jis vis tiek yra gyvas. Veikėjų tikslas yra sužinoti, kaip galima gaminti mechanizmus, nes jų suvokimu jie gimsta patys.

Vartojų žodį "mechanizmai", o ne "mašinos" (kaip buvo rašoma knygoje), kad nebūtų galvojama, kad kalbama tik apie automobilius. Šioje knygoje gyva yra viskas: namai, mašinos, traukiniai, etc....

Man knyga kiek per staigiai pasibaigė: kurį laiką veikėjams nesisekė, nes Sistema norėjo sutrukdyti. Paskui staiga jie ėmė ir viską padarė, ko tik reikėjo. Veikėjų tikslas - patekti į Krymą (knygoje tai yra sala). Tai jiems sekėsi itin sunkiai. O kai tik pateko į trokštamą vietą, tuoj pat viskas pradėjo sektis. Aš ne itin mėgstu tokias staigias knygų pabaigas, tad tai buvo šios knygos minusas.

Vis dėlto knyga yra įdomi, galinti įtraukti tiek lengvos fantastikos, tiek nuotykių mėgėjams.

Oficiali dalis: Išleista 1985 metais vokiečių rašytojo Patriko Ziuskindo (Patrick Süskind). Veiksmas vyksta XVIII a. Prancūzijoje. Pagrindinis veikėjas Žanas Batistas Grenujis turi tobuliausią uoslę pasaulyje, tačiau pats...

Oficiali dalis: Išleista 1985 metais vokiečių rašytojo Patriko Ziuskindo (Patrick Süskind). Veiksmas vyksta XVIII a. Prancūzijoje. Pagrindinis veikėjas Žanas Batistas Grenujis turi tobuliausią uoslę pasaulyje, tačiau pats nekvepia visai. Grenujis pasaulį mato nosimi - kvapai yra vienintelis dalykas, kuriam jis teikia reikšmę. Toks skirtingas vertybių suvokimas galiausiai atveda prie katastrofos. Nepaisant gražaus pavadinimo, knyga yra žiauri ir nė trupučio ne romantiška. Tobulai perteikiama tamsi XVIII amžiaus Prancūzijos realybė.

Mano jausmai:
Oficialioje dalyje buvo užsiminta, kad XVIII amžiaus Paryžius yra perteiktas "Tobulai"... Ir turiu pasakyti, kad šį kartą, tai nėra nė kiek perdėta... Ant knygos nugarėlės taip pat parašyta, kad tai išskirtinė knyga, ir kad tokios daugiau nėra. Tas irgi gryna tiesa...
Net nežinau, kaip knygą pavadinti... istorinė? Gal... XVIII amžius... bet joje nesiekta išryškinti kažkokių praeities įvykių... istorija apie unikalų žudiką? Tai jau kaip detektyvas, trileris... Gal... Bet nusikaltimo ir tyrimo eigos nebuvo... Žmogžudysčių buvo... Be to, rašymo stilius toks su juokeliu... Na, bet tikrai tai nėra juoką kelianti knyga... Sakytum psichologinė, juk Grenujis savęs ieškojo... Bet tai nėra pamokanti istorija... Taip, daug visko buvo apie kvepalus... Gal rašytojas juos labai mėgsta... Kas dabar žino? Bet tai turbūt vis tiek nėra duoklė kvepalų verslui... Vis dėlto kvapų genijus... žudikas.
Parašysiu apie Grenujo motiną. Taip bus galima pajusti rašytojo stilių, kada jis pasakoja apie veikėjus.


"Grenujo motina, dar jauna moteris, - kaip tik įpusėjusi trečią dešimtį, - atrodė visai daili, burnoje turėjo beveik visus dantis, o ant galvos šiek tiek plaukų, išskyrus podagrą, sifilį ir lengvą plaučių tuberkuliozę, nesirgo jokia rimta liga ir tikėjosi dar ilgai gyventi - kokius penkerius ar dešimt metų,- galbūt ir ištekėti kada nors, o tapusi garbinga kokio našlio amatininko žmona, pagimdyti ir tikrų vaikų."


Be abejo, knygoje labai stiprų vaidmenį atlieka kvapų įvairovė... Čia rašytojas įvardija tuberozių, eukaliptų, apelsinmedžių, jazminų, rožių, kiparisų ir dar visokių gerų kvapų... ir tuoj pamini, kad Paryžius buvo labiausiai dvokiantis miestas karalystėje... Atrodo, jau pagauni, kaip skaniai visa aplinka turi kvepėti... bet rašytojas nepamiršta pagadinti visko ir tuoj papila smulkius aprašymus žmogaus kvapo... kaip žinia, to meto žmonės ne itin mėgo vandens procedūras... rašytojas mini, kad smirdėjo net karaliaus dvaras...


"Yra kvapų išsilaikančių dešimtmečiais. Muskusu įtrinta spinta, cinamono aliejuje išmirkytas odos gabalėlis, ambros gniutulėlis, dėželė iš kedro kvepia, tol, kol gyvi. O kiti - limečių aliejus, bergamotės, narcizų ir tuberozių ekstraktai, ir daugelis kitų žiedų kvapų - išsivadėja jau po kelių valandų, jei prie jų laisviau prieina grynas oras. Parfumeris priešinasi šiai fatališkai aplinkybei perdėm lakius kvapus sujungdamas su tvaresniais... Šis triukas Grenujui kartą puikiai pavyko su tuberoziu aliejumi, kurio aromatą supančiojo kruopelyte cibetino, vanilės, labdano ir kipariso ir būtent taip jį dar labiau išryškino. Kodėl negalima padaryti ko nors panašaus ir su tos mergaitės kvapu? Kodėl šį vertingiausią ir gležniausią iš visų kvapų jis turėtų švaistyti vartodamas gryną?"


Na, įdomus tas pasaulio pažinimas pagal uoslę.
Jeigu kas matė filmą, tai nevenkite paskaityti ir knygą... istorija panaši... ir filmas tikrai neblogas... pasisekė aktoriui perteikti tą bejausmę, šalto proto valdomą kvapų genijaus asmenybę... bet vis tiek... filme... ne viskas taip... filme neperteikti tie įvairiausi kvapai ir jų gausybė... knygoje tas paveikia sąmonę...

Ši knyga buvo labai įvairiapusiška. Ją sudaro du skyriai. Pirmajame puikiai atvaizduojamas karas - atmosfera, išgyvenimai, tai, kad karas lygus visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties, lyties, užimamų pareigų...

Ši knyga buvo labai įvairiapusiška. Ją sudaro du skyriai. Pirmajame puikiai atvaizduojamas karas - atmosfera, išgyvenimai, tai, kad karas lygus visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties, lyties, užimamų pareigų ir t.t. Jeigu būčiau žinojus, apie ką bus antras skyrius, greičiausiai nebūčiau ėmusis skaityti šios knygos. Antras skyrius - tai eilinis romanas, kuriame vaizduojama meilė tarp priešų, neapykanta, pavydas.

Po antrojo skyriaus prasideda priedai: autorės dienoraščio fragmentai, laiškai bei pabaigoje - biografija. Įdomu tai, kad Irene Nemirovsky norėjo parašyti 1000 puslapių romaną, tačiau nespėjo. Dienoraščio ištraukose vaizduojamas šios knygos planas, perskaičius knygą pasidaro aišku, kad iš plano mažai kas belikę.

"Žemyn galva į Australiją" - tai dar viena lengvu šmaikščiu stiliumi Martyno Starkaus parašyta knyga apie keliones. Australija - tai didžiulė dykuma, o joje gyvenantys žmonės - visiškai atsipalaidavę, nuolat juokaujantys....

"Žemyn galva į Australiją" - tai dar viena lengvu šmaikščiu stiliumi Martyno Starkaus parašyta knyga apie keliones. Australija - tai didžiulė dykuma, o joje gyvenantys žmonės - visiškai atsipalaidavę, nuolat juokaujantys. Jiems viskas "mañana". Tradiciškai Starkaus ir Radzevičiaus komanda susitiko su vietos lietuviais, turėjo malonių (ir ne tik) nuotykių, ieškodami mašinos nuomai, turėjo koreguoti suplanuotą maršrutą - tiek dėl besikeičiančių oro sąlygų, tiek dėl neplanuotų kvietimų sudalyvauti šventėse.

Man labiausiai įstrigo Martyno vizitas apleistam kino teatre bei jojimas buliais. Dabar patyliukais tikiuosi, kad Marčius jau dirba prie knygos apie Japoniją. :))

Pagal šią knygą pastatytas filmas "Dingusi" (2014 metais), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Ben Affleck ir Rosamund Pike. Išreklamuoti ir išgirti - knyga ir filmas - tad nusprendžiau pradėti nuo knygos.

Penktosios...

Pagal šią knygą pastatytas filmas "Dingusi" (2014 metais), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Ben Affleck ir Rosamund Pike. Išreklamuoti ir išgirti - knyga ir filmas - tad nusprendžiau pradėti nuo knygos.

Penktosios vestuvių metinės. Vakare vyras grįžta namo ir aptinka grumtynių pėdsakus, o žmona dingusi. Dingusioji yra populiarios knygų serijos apie Nuostabiąją Eimę prototipė, tad žiniasklaidos dėmesys didelis. Po truputį ima aiškėti faktai, kad sutuoktinių (Eimės ir Niko) gyvenimas toli gražu nebuvo tobulas. Vis labiau pradedamas įtarinėti vyras, kuris ir elgiasi keistai. Tačiau ar tikrai žmona tokia vargšė ir nuskriausta vyro, kaip rodo kai kurie įkalčiai ir pasakoja liudininkai?

Knygą jau perskaičiau, bet nemanau, jog susigundysiu filmu. Arba tiesiog dar ne dabar. Knygoje atsiskleidžiau vidiniai pagrindinių veikėjų, Niko ir Eimės, išgyvenimai ir mintys. Įdomūs veikėjai, tiesiog jie man nebuvo patrauklūs, neturėjau už ką "sirgti" ar pergyventi.

Skaitydama knygą pagaudavau save ją beskaitant kaip romaną. Taigi tekdavo sau priminti, kad tai yra tikra istorija, kad moterys ir merginos kai kur ne tik neturi teisės rodyti savo veido, mokytis skaityti bet ir išeiti į gatvę...

Skaitydama knygą pagaudavau save ją beskaitant kaip romaną. Taigi tekdavo sau priminti, kad tai yra tikra istorija, kad moterys ir merginos kai kur ne tik neturi teisės rodyti savo veido, mokytis skaityti bet ir išeiti į gatvę be artimo vyro palydos. Tokių vietų dar yra ir šiandien pasaulyje.



Skaičiau knygą, žavėjausi Malalos užsidegimu ir noru mokytis viską, netgi fiziką, net kai ji nesiseka. Taip pat neatsistebėjau jaunos pauglės drąsa pasipriešinti ginkluotiems talibams. Nuostau kad tokių žmonių yra. Tikra Pakistano Motina Teresė.



Nuoširdžiai tikiuosi, ir, tiesą sakant, tuo neabejoju, kad jaunos moters svajonė tapti politike ir grįžti į Pakistaną bei pakeisti jį, išsipildys.



Puiki knyga, kurią tikrai reikėtų perskaityti visiems. Ne tik parodo kitokį pasaulį, bet ir įkvepia siekti savo svajonės bei daryti gerus darbus.



Skaitydama verkiau. Dar labiau pasididžiavimo ir džiaugsmo ašaros rieda žiūrint Malalos kalbas youtube.

Baugu pripažinti, bet tai berods pirmasis mano skaitytas A. Dumas romanas. Atsižvelgiant į tai, ko tikėjausi iš šios knygos (sausa klasika, mėgstama tėvų, ne kitaip), buvau tikrai gana maloniai nustebinta.

A. Dumas...

Baugu pripažinti, bet tai berods pirmasis mano skaitytas A. Dumas romanas. Atsižvelgiant į tai, ko tikėjausi iš šios knygos (sausa klasika, mėgstama tėvų, ne kitaip), buvau tikrai gana maloniai nustebinta.

A. Dumas meistriškai aprašė ir išreiškė ne vien pagrindinius veikėjus, bet ir juos supančius, taip pat ir pagrindinio veiksmo link vedančius veikėjus. Tai įspudingas, dėmesį prikaustantis ir kartu nesudėtingas kūrinys. Dar niekad neskaičiau kūrinio, kurio pagrindinio veikėjo aistra būtų gėlės, kuriame gana paprastai aprašomos brutalios žūdynių scenos taip kontrastuotų su savotiškai idilišku viso romano pasakojimo tonu ir kuriame mane vis sustabdytų viena ar kita geniali mintis, verta pasižymėti.

Mano mėgstamiausia vieta - Rozos ir Kornelijaus, pagrindinių veikėjų, bendravimas ir įdomūs palyginimai su gėlėmis, kaip ir Kornelijaus pirminis svyravimas tarp to, kam prillauso jo širdis - juodajai tulpei ar Rozai.

"Mano nuostabioji drabužių spinta" yra stiliaus vadovas moterims. Bent jau taip teigiama ant knygos viršelio: "Daugiau nebeteks laužyti galvos dėl savo stiliaus, nestovėsite beviltiškai nuleidusi rankas prie drabužių...

"Mano nuostabioji drabužių spinta" yra stiliaus vadovas moterims. Bent jau taip teigiama ant knygos viršelio: "Daugiau nebeteks laužyti galvos dėl savo stiliaus, nestovėsite beviltiškai nuleidusi rankas prie drabužių spintos ir neapsiriksite pirkdamasi brangius batelius ar rankinę". Su tokiomis viltimis ir ėmiau šią knygą į rankas. Deja, ją perskaičius, mano galvos skausmai dėl drabužių spintos niekur nedingo.

Įsidėmėjau turbūt vieną vienintelį dalyką iš visos knygos: proporcijas. Manau, būtent jos yra kaltos, kad apsirengus kažkokį drabužį ir žiūrint į save veidrodyje galvojama, kad kažkas čia ne taip. Netinka ir viskas. Bet kas konkrečiai negerai, sunku pasakyti. Pasirodo, visą kūną reikia padalinti linijomis, tarp kurių atstumas yra lygus galvos aukščiui, ir būtent ties tomis linijomis drabužis turi pasibaigti. Tuomet bus išlaikytos proporcijos ir drabužis atrodys tinkamas.

Kartais knygą buvo visai įdomu skaityti, galima rasti įdomių sakinių. "Fizikiniu požiūriu juoda spalva neturėtų būti spalva" [27 psl.] - turbūt tik fizikams šis sakinys taip meiliai glosto širdį, o kitiems atrodo labai keistas. O toks sakinys gal net ir statistiką kremtančius matematikus išmuštų iš vėžių: "Dešimties procentų pirkėjų, kurie sudaro devyniasdešimt procentų apyvartos, viena iš dešimt rankinių nešiojama devyniasdešimt procentų laiko" [87 psl.].

Knygoje man buvo sudėtinga susigaudyti tarp "madinga" ir "stilinga" sąvokų, nes iš pradžių jas lyg ir atskiria, bet paskui tarsi ima vartoti kaip sinonimus. Dar labai jautėsi "brangių" daiktų prilyginimas "kokybiškiems". Gal dauguma atvejų tai ir yra tiesa, bet tai nėra taisyklė. Be to, labai peikiamas daiktų pirkimas per išpardavimus: tada jie yra pigūs, o pigūs - lygu - nekokybiški. Bet jeigu jie prieš tai buvo brangūs, o dabar išparduodami vien dėl to, kad tai praėjusio sezono prekė?

Paskaičiau, pabambėjau, kad su daug kuo nesutinku, ir toliau vadovaujuosi vien savo skoniu. Šiame stiliaus vadove man pritrūko gausesnių iliustracijų (kaip atrodo tos Birkenstock šlepetės? Ir kodėl reklamuojama konkreti firma?), nesenstančio požiūrio į stilių (rankinių formos pavyzdžiai tokie, kurių jau nelabai kur ir bepamatysi) ir jo atskyrimo nuo mados. Taip, knyga ne nauja, bet juk stilius turėtų būti amžinas, o ne laikinas kaip mada, todėl knyga apie jį irgi turėtų tokia būti.

Visai neseniai perskaičiau Frances Hodgson Burnett Paslaptingas sodas iš dalies dėl to, kad ši knyga buvo privalomų perskaityti knygų sąraše. Kai pradėjau skaityti pirmą skyrių į šią knygą žiurėjau skeptiškai, nes...

Visai neseniai perskaičiau Frances Hodgson Burnett Paslaptingas sodas iš dalies dėl to, kad ši knyga buvo privalomų perskaityti knygų sąraše. Kai pradėjau skaityti pirmą skyrių į šią knygą žiurėjau skeptiškai, nes prieš tai buvau skaičiusi kitas šios autorės knygas ir, deja, ne visomis likau patenkinta. Tačiau Paslaptingas sodas pasirodė esanti nuostabi ir labai vertinga knyga! Labai tinka ją skaityti šiltais vasaros vakarais (turbūt dėl to, jog knygos turinys asocijuojasi su vasara ir augmenija). Pagrindinė veikėja Merė Lenoks, visą savo gyvenimėlį buvusi nemaloni ir bjauri, ėmusi prižiūrėti jau 10 metų apleistą sodą tampa daug geresnis ir malonesnis žmogutis knygos pabaigoje. Ji išmoko mylėti visa kas gyva, kad ir mažesnius bei silpnesnius už tave, kad ir bjauraus charakterio žmones, nes ir jie nori būti mylimi. Manau tai ir yra pagrindinė knygos mintis.

Ir nors ji parašyta gan seniai, skaitosi lengvai, tarsi būtų parašyta dar 21 a. Žinoma, neneigsiu, buvo vietelių už kurių akys užkliūdavo, tačiau viską sumetus knyga išlieka tokia pat nuostabi. Šią knyga tikrai galiu įtraukti į mėgstamiausiųjų sąrašą.

Mano įvertinimas: 10/10

Beje, man rodos pagal šią knygą yra sukurtas filmas.

Na štai. Perskaičiau Jacqueline'os Wilson Vidurnaktį ir net nežinau ar ši knyga man patiko ar ne. Ji buvo tikrai įdomi, šmaikšti, lengvai skaitėsi (gal dėl to, kad skirta jaunesniems skaitytojams), bet pabaiga kažkodėl...

Na štai. Perskaičiau Jacqueline'os Wilson Vidurnaktį ir net nežinau ar ši knyga man patiko ar ne. Ji buvo tikrai įdomi, šmaikšti, lengvai skaitėsi (gal dėl to, kad skirta jaunesniems skaitytojams), bet pabaiga kažkodėl nuvylė. Man pasirodė, kad į jos rašymą autorė įdėjo per mažai darbo, o gal tiesiog norėjosi ilgesnės ir įspūdingesnės pabaigos. Bet tikriausiai man tik taip atrodo. Knygos pradžia mane tikrai apžavėjo, pajutau artumą pagrindinei veikėjai Violetai ir tikrai tikrai meluočiau sakydama kad knyga prasta. Jei būčiau perskaičiusi šią knygą jaunesnė, ji neabejotinai būtų patekusi į mano geriausių knygų sąrašą. Bet... ko gero ji man nepasirodė puiki dėl to, kad skaičiau geresnių. Tačiau man ji patiko, nes buvo vietų kur negalėjau sulaikyti savo šypsenos. Ir veikėjai buvo puikiai aprašyti, kiekvienas jų buvo labai skirtingi, tačiau visi tokie spalvingi ir įdomus. Todėl nesigailiu perskaičiusi šią knygą ir manau niekas ją perskaitęs nesigailėtų.

Mano įvertinimas: 7(8) /10