Pati istorija, rodos, nėra nei nauja, nei labai stebinanti, bet tai, kaip viskas baigiasi, kaip sunkiai pasiekiamas galutinis rezultatas, žavi ir nepaleidžia, neperskaičius paskutinio puslapio. Ši istorija apie šešiametę...

Pati istorija, rodos, nėra nei nauja, nei labai stebinanti, bet tai, kaip viskas baigiasi, kaip sunkiai pasiekiamas galutinis rezultatas, žavi ir nepaleidžia, neperskaičius paskutinio puslapio. Ši istorija apie šešiametę mergaitę, vardu Šeila. Ji, deja, yra nepelnytai nuskriausta likimo: pamesta motinos, prižiūrima alkoholiko tėvo, kuris jai suklydus, ją muša, o kur dar ją taip žiauriai nuskriaudęs, dėdė Džeris... Ši mergaitė patenka į "bepročių" klasę, kitaip tariant, į klasę, kurioje mokomi specialių poreikių turintys vaikai, susiduriantys su emocinėmis ir ne tik, problemomis. Jų mokytoja - psichologijos mokslus krimtusi, Tori. Ji stengiasi, kaip įmanydama, kad vaikai klasėje jaustųsi saugūs ir gerbiami. Taip pat stengiasi ir su Šeila, tačiau su ja daug sunkiau. Galiausiai, Tori ir Šeila prisiriša viena prie kitos, kaip lapė ir Mažasis princas. Tai istorija apie tai, kaip žmogiškas, nuoširdus rūpestis, gali pakeisti net labiausiai sutraumuotą žmogų. Rodos, kartais gal ir matome tokius vaikus, panašius į Šeilą, tik lyg stengiamės jų nematyti, nereaguoti, nesuprantame, ką jie patiria, kokias kančias jiems teko iškęsti. Ir nusisukam, nes taip lengviausia. Neįpareigodami savęs sustoti ir susimąstyti. Tad džiaugiuosi, jog perskaičiau šią knygą, o ypač džiaugiuosi tuo, jog ji verčia mane mąstyti apie tai, jog ne visi vaikai dabar laimingi maigo kompiuteriukų mygtukus ar džiaugiasi, jog jiems mama skaito pasaką. Jaučiuosi, it gerklėje būtų įstrigęs gniužulas, kurio negaliu nuryti.

Pradžią beskaitant man trukdė mano išankstinis nusistatymas prieš fantastines/mistines knygas, nes niekad jų nemėgau ir maniau, kad ši bus viena iš daugelio. Teko pakeisti savo požiūrį, nes kuo toliau, tuo labiau knyga...

Pradžią beskaitant man trukdė mano išankstinis nusistatymas prieš fantastines/mistines knygas, nes niekad jų nemėgau ir maniau, kad ši bus viena iš daugelio. Teko pakeisti savo požiūrį, nes kuo toliau, tuo labiau knyga įtraukė, lyg tas pats vijoklis būtų apsirangęs aplink mane ir įtraukęs į save neleidžiant atsitraukt. Beveik visą laiką tvyranti įtampa taip greitai mane nubloškė į knygos pabaigą, nepajutau kaip greitai ją perskaičiau.
Iš tikrųjų visą laiką laukiau geros pabaigos, bent mažytės prošvaistės tame niūriame danguje, bet jos taip ir nesulaukiau, kas nėra būdinga fantastinėms knygoms, todėl man tai itin patiko.

Pradžią beskaitant man trukdė mano išankstinis nusistatymas prieš fantastines/mistines knygas, nes niekad jų nemėgau ir maniau, kad ši bus viena iš daugelio. Teko pakeisti savo požiūrį, nes kuo toliau, tuo labiau knyga...

Pradžią beskaitant man trukdė mano išankstinis nusistatymas prieš fantastines/mistines knygas, nes niekad jų nemėgau ir maniau, kad ši bus viena iš daugelio. Teko pakeisti savo požiūrį, nes kuo toliau, tuo labiau knyga įtraukė, lyg tas pats vijoklis būtų apsirangęs aplink mane ir įtraukęs į save neleidžiant atsitraukt. Beveik visą laiką tvyranti įtampa taip greitai mane nubloškė į knygos pabaigą, nepajutau kaip greitai ją perskaičiau.
Iš tikrųjų visą laiką laukiau geros pabaigos, bent mažytės prošvaistės tame niūriame danguje, bet jos taip ir nesulaukiau, kas nėra būdinga fantastinėms knygoms, todėl man tai itin patiko.

Antroji pažintis su Erkiuliu Puaro nesužavėjo, siužetas gan paprastas, atsiranda super protingas žmogžudys kurį išaiškinti gali tik jis vienintelis.
Pagal abėcėlę pradedami žudyti žmones, o Puaro gauna laiškus apie dar...

Antroji pažintis su Erkiuliu Puaro nesužavėjo, siužetas gan paprastas, atsiranda super protingas žmogžudys kurį išaiškinti gali tik jis vienintelis.
Pagal abėcėlę pradedami žudyti žmones, o Puaro gauna laiškus apie dar tik įvyksiančias nelaimes, kurioms vis bandomas užkirsti kelias. Nepatinka jog istorija po truputį neatskleidžia detalių, o viskas išsakoma vienu metu: kas kaip ir kodėl.
Žmogžudystės įdomios, bet deja pats išsiaiškinimo procesas - ne.

Labai norėjau užbaigti metus šia knyga, tačiau paskutinis jos puslapis užsivertė tik paryčiais. Jau visus metus planavau ją perskaityti ir tenka pripažinti, kad buvau pradėjusi ir, turbūt ar ne ta nuotaika, ar laikas ne tas,...

Labai norėjau užbaigti metus šia knyga, tačiau paskutinis jos puslapis užsivertė tik paryčiais. Jau visus metus planavau ją perskaityti ir tenka pripažinti, kad buvau pradėjusi ir, turbūt ar ne ta nuotaika, ar laikas ne tas, padėjau į šalį palaukti geresnių laikų. Geresnio laiko už metų pabaigą nėra. Tai taris "deadline" riba, kai norisi užbagti pradėtus ir smagiai nerti į planuotus skaitymo malonumus. Gailiuosi, kad anksčiau nesusikaupiau ir neturėjau progos pasimėgauti nuostabia istorija. Nes visgi ši knyga yra viena geriausių mano skaitytų, išgyventų, apgalvotų ir išjaustų. Kelionė laiku...

Manau, jog ne vienas esate girdėjęs F.Kafkos žodžius: "Knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo". Šioje knygoje kalbama apie žmonių susvetimėjimą, vaikų ir tėvų konfliktą. Šios temos buvo...

Manau, jog ne vienas esate girdėjęs F.Kafkos žodžius: "Knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo". Šioje knygoje kalbama apie žmonių susvetimėjimą, vaikų ir tėvų konfliktą. Šios temos buvo aktualios XX amžiaus žmogui, tačiau jos aktualios ir šiandien. Ši knyga suteikia galimybę pažinti autorių, priartėti prie jo pasaulio suvokimo. Vertėtų perskaityti tiems, kurie domisi F. Kafkos biografija ir visiems, kurie jaučiasi nesuprasti tėvų arba tėvams, kurie mano, jog juos nuo vaikų skiria bedugnė.