Jei atvirai, labai nustebau, kad visgi perskaičiau šią knygą iki galo, nes tai buvo pakankamai kietas riešutėlis. Skaičiau bene metus, o kas juokingiausia, man tiesiog nepatiko pirmasis skyrius, per kurį yriausi ilgiausiai. Po...

Jei atvirai, labai nustebau, kad visgi perskaičiau šią knygą iki galo, nes tai buvo pakankamai kietas riešutėlis. Skaičiau bene metus, o kas juokingiausia, man tiesiog nepatiko pirmasis skyrius, per kurį yriausi ilgiausiai. Po jo - prasidėjo greitieji kalneliai, patekau į įdomiąją knygos dalį. Tik dėl to uždelsiau metus :D

Šios pop mokslo knygos autorius (sakau tai be jokio niekinamo atspalvio) yra Michio Kaku - vienas iš dabartinių mokslo veidų. Jis - Niujorko teorinės fizikos profesorius, kūręs mokslo laidas ir parašęs daug mokslo populiarinimo knygų. Nors ir fizikos ir inžinerijos geekų jis susilaukia nemažai kritikos, nes užsiima chaltūra, bet aš manau, kad mokslas turėtų būti kuo madingesnis ir plačiau aptariamas mūsų visuomenėse. Kadangi visame pasaulyje finansavimas mokslui mažinamas, svarbu jį daryti patraukliu, pritraukiančiu entuziastų ir idealistų, galinčių kurti visų mūsų ateitį. Tai labai svarbu, nes susiduriame su didžiuliais iššūkiais: globaliniu atšilimu, tarša, greitai plintančiomis epidemijomis, senėjančia visuomene, floros ir faunos įvairovės nykimu. Tokiems iššūkiams reikia pasiruošusių žmonių.

Vilius Karalius - vienas lietuvių literatūros klasikos kūrinių, kuris atskleidžia Mažosios Lietuvos gyvenimą, žmonių buitį.
Vilius Karalius - taipogi ir pagrindinis knygos veikėjas, Šalteikių kaimo ūkininkas, garbingas...

Vilius Karalius - vienas lietuvių literatūros klasikos kūrinių, kuris atskleidžia Mažosios Lietuvos gyvenimą, žmonių buitį.
Vilius Karalius - taipogi ir pagrindinis knygos veikėjas, Šalteikių kaimo ūkininkas, garbingas žmogus, tačiau tik akyse. Šiaip būdamas mergišius ir sukčius pasiima žmoną iš Pamario Grėtę Plonikę, kad kitos, buvusios meilės, atstotų nuo jo. Deja, jų bendras gyvenimas nėra sklandus ir laimingas, nes ir vėlgi Vilius Karalius negali mylėti ir būti tik su viena moterimi. Grėtės Karalienės tragedija, kad ji, atitekėjusi į Šalteikius, tapo teisėta šeimininke ir visi turi jos klausyti, tačiau viskas nevyksta pagal planus, o taip negali būti Šalteikių Karaliams! Tačiau kaip bebūtų keista pabaiga man atrodė kaip muilo operoje. Rimtai. Gal ir gerai. Nors kartą.
Šiaip galiu teigti, kad tikėjausi sunkesnio iššūkio šios knygos, skaitoma ji buvo gana lengvai.

Pripažinsiu - šią knygą nebuvo lengva skaityti. Vis "skraidančios" mintys trukdė susikaupti ir suprasti, ką skaitau. Kita vertus, tekstas įtraukė nuo pat pradžių. "Tūla" - tai knyga apie meilę - moteriai ir miestui. Aš...

Pripažinsiu - šią knygą nebuvo lengva skaityti. Vis "skraidančios" mintys trukdė susikaupti ir suprasti, ką skaitau. Kita vertus, tekstas įtraukė nuo pat pradžių. "Tūla" - tai knyga apie meilę - moteriai ir miestui. Aš šią knygą interpretavau tarsi retorinį laišką. Buvo įdomu skaityti apie Vilniaus gatves: vienos išlikusios iki šiol, kitos - jau pakeitusios pavadinimus, taip pat buvo įdomu sužinoti apie jau nebeegzistuojančias kavines, buvusias dar iki manes.
Kaip ir didžioji dalis knygų, taip ir ši - vieniems patiko, kitiems - ne. Šį kartą esu su dauguma - man patiko.

Nobelio literatūros premijos laureato kūrinys. Imperija laukia barbarų, kurie pavojingi jos teritorijai ir saugumui. Pulkininkas bando valdyti padėtį, tačiau nepavyksta ir jis lieka kaltas. Bendri nesutarimai kartais dar blogiau...

Nobelio literatūros premijos laureato kūrinys. Imperija laukia barbarų, kurie pavojingi jos teritorijai ir saugumui. Pulkininkas bando valdyti padėtį, tačiau nepavyksta ir jis lieka kaltas. Bendri nesutarimai kartais dar blogiau negu puolimai iš šalies.
Knyga gal ir nieko, prašymo stilius lengvas, skaitoma greitai.

Avies medžioklę radau namų bibliotekoje, todėl ji ir tapo pirmąja Murakami knyga. Ar tai gerai, nežinau, palauksiu, kol perskaitysiu kokią nors kitą.
Tiesą sakant, negaliu teigti, kad visiškai supratau knygą. Taip....

Avies medžioklę radau namų bibliotekoje, todėl ji ir tapo pirmąja Murakami knyga. Ar tai gerai, nežinau, palauksiu, kol perskaitysiu kokią nors kitą.
Tiesą sakant, negaliu teigti, kad visiškai supratau knygą. Taip. Siužetas. Herojai... Tačiau pati knyga. Keista. Tačiau įtraukianti.

"Avino galva kieta lyg iš ketaus, o viduje - tuščia..."

Šioje knygoje autorius vėl paliečia karo pasmerktųjų temą. Gydytojas Ravikas gyvas, tačiau jis pasmerktas slapstytis, nes yra pabėgėlis. Tuo pavojingu laikotarpiu - tarpukario Paryžiuje jis sutinka moterį - Žoaną, tokią...

Šioje knygoje autorius vėl paliečia karo pasmerktųjų temą. Gydytojas Ravikas gyvas, tačiau jis pasmerktas slapstytis, nes yra pabėgėlis. Tuo pavojingu laikotarpiu - tarpukario Paryžiuje jis sutinka moterį - Žoaną, tokią pat kaip ir jis. Jie randa vienas kitame paguodą ir ramybę, bent jau laikiną, o gal ir meilę.
Charakteriai knygoje sukurti įdomūs, jų nemažai.
Knyga skaitoma gana lengvai, apimtis vidutinė, įdomi.

Skaitant trilogijas galimi įvairūs scenarijai. Gali kiekviena knyga būti geresnė už prieš tai buvusią. Arba atvirkščiai – blogesnė. Gali antroji knyga būti geresnė (ar atvirkščiai – blogesnė) už kitas dvi. Mano...

Skaitant trilogijas galimi įvairūs scenarijai. Gali kiekviena knyga būti geresnė už prieš tai buvusią. Arba atvirkščiai – blogesnė. Gali antroji knyga būti geresnė (ar atvirkščiai – blogesnė) už kitas dvi. Mano atveju, pirmoji knyga buvo vidutinė, antroji už ją blogesnė, bet trečioji viską atpirko ir tapo geriausia trilogijos knyga. Tačiau vis tiek nesuprantu, kaip pagal ją pastatys du filmus, jei ten nėra jokio veiksmo.
Na gerai, negalima sakyti, kad ten visiškai nėra jokio veiksmo. Maždaug knygos viduryje jau kyla šiokios tokios riaušės. Bet jos labai greitai pasibaigia. Vėliau dar šiek tiek pabandoma kovoti, bet irgi viskas arba greitai numalšinama, arba pavyksta puikiai, be jokio vargo. Daugiausiai įdomumo turbūt čia ras paaugliškos romantikos mėgėjai. Gal kas nors pasvajos, kad ir jiems taip nutiktų, o kai kas prisimins savo jaunystę.
Labai norėčiau pagirti autorę už knygos pabaigą. Gal ne pačią pačią pabaigą, o labiau kulminaciją. Tikiu, kad jai buvo labai sunku padaryti tokį sprendimą. Tačiau nepopuliarus, gerbėjų smerkiamas sprendimas iš tikrųjų gali būti pats geriausias. Nenoriu daug apie tai išsiplėsti, kad tik neišduočiau, kas gi ten įvyksta. Manau, jei kada nors rašyčiau knygą, pasielgčiau taip pat. Be to, tokia pabaiga turi didesnį emocinį poveikį. Nedaug trūko, kad man ašara skruostu nuriedėtų važiuojant Varšuvoje autobusu ir skaitant visos trilogijos atomazgą.

Penkios dalys anglų kalba, kiekviena po du šimtus elektroninių puslapių, kurie mano skaitytu formatu pavirto gal keturiais šimtais. Tad iš viso apie 2000 puslapių. Gal kokie pora metų skaitymo ir štai, aš jau esu...

Penkios dalys anglų kalba, kiekviena po du šimtus elektroninių puslapių, kurie mano skaitytu formatu pavirto gal keturiais šimtais. Tad iš viso apie 2000 puslapių. Gal kokie pora metų skaitymo ir štai, aš jau esu susipažinusi su detektyvinio žanro pradininko kūryba. Pastarasis faktas ir buvo didžiausia paskata skaityti Edgar Allan Poe darbus.
Tačiau E. A. Poe nėra vien detektyvų autorius. Sakyčiau, jis gana visapusiškas. Romantika, siaubas, mistika, nuotykiai, mokslinė fantastika... Kiekviename kūrinyje vyrauja viena pagrindinė tema. Tačiau vienas po kito einantys kūriniai retai kada turi panašią temą. Man labai patiko skaityti E. A. Poe mokslinės fantastikos darbus. Nors įprastai šių kūrinių nemėgstu, bet dabar skaičiau ir stebėjausi, kaip gerai su labai ribotomis tų laikų fizikos žiniomis aprašomi įvairūs dalykai, atsižvelgiama į sudėtingiausius reiškinius ir ieškoma jiems sprendimų. Pavyzdžiui, kelionėje į kosmosą yra aptariama, kad kylant į viršų oras retėja ir net aprašoma, kaip bandoma išvengti deguonies trūkumo tokiomis sąlygomis.
Mažiausiai patiko E. A. Poe poezija (nes ir taip nesu jos gerbėja, o anglų kalba viskas skamba dar nesuprantamiau) ir tie prozos kūriniai, kuriuose rašoma dienoraščio stiliumi – šiek tiek nuobodu skaityti, kaip kažkas dreifuoja jūroje ir laukia, kol pagaliau plauks pro šalį laivas ir jį išgelbės.
Dauguma kūrinių yra trumpi. Tas visai suprantama, kai žinomas faktas, kad autorius juos spausdindavo laikraščiuose. Man dabartiniais laikais buvo įdomu šiuos kūrinius skaityti, tad galima tik įsivaizduoti, kaip tais laikais visi laukė naujo pasakojimo.

Lietuvių autorių kūrybos visąlaik šalinausi ir stengiausi išvengti, nes ji nuo pradinių klasių man asocijavosi su kaimo banditų, kankinančių gyvūnus nuotykiais arba nuobodžiais šimtamečių senučių, verkšlenančių...

Lietuvių autorių kūrybos visąlaik šalinausi ir stengiausi išvengti, nes ji nuo pradinių klasių man asocijavosi su kaimo banditų, kankinančių gyvūnus nuotykiais arba nuobodžiais šimtamečių senučių, verkšlenančių tamsioje kaimo troboje prie verpimo ratelio pasakojimais. Kad "Dievų miškas" yra gera knyga, girdėjau iš daug ko, bet nesu linkęs klausyti kitų nuomonių, daugumos gyrimas man kaip tik turi atvirkštinį poveikį, todėl ilgokai užtrukau, kol priėjau prie šio kūrinio savais keliais.
Tai autoriaus prisiminimai apie išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje. Apie panašias stovyklas skaičiau jau nemažai, aprašomi dalykai nenauji, bet kūrinys išskirtinis tuo, kad Sruoga viską vaizduoja labai ironiškai, be jokio verkšlevimo dėl sunkaus gyvenimo, patirtų kančių. Dėl to sunku suvokti vaizduojamus įvykius, reikia pastangų nulupti tą ironijos sluoksnį ir pajusti aprašomų dalykų kraupumą, vis pamiršti, apie ką ši knyga iš tikrųjų, puikus juodas humoras dažnai verčia prunkščioti, kaip, pvz: "Žinoma, kad pakars - kas čia tokio? Ar maža žmonių buvo jau pakarta - ir kas jiems blogo atsitiko?" arba "Taip ir buvo visą Kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos - pakaruoklėliai kabalduoja." Labai patiko.