Knyga skaitėsi gana lengvai, nors ir pritrūko veiksmo, kulminacijos, tačiau buvo įdomu skaityti apklausų dialogus, kiekvienas apklaustasis pasakydavo vis kokią nors naują detalę ir nusikaltimo paveikslas po truputį pats imdavo...

Knyga skaitėsi gana lengvai, nors ir pritrūko veiksmo, kulminacijos, tačiau buvo įdomu skaityti apklausų dialogus, kiekvienas apklaustasis pasakydavo vis kokią nors naują detalę ir nusikaltimo paveikslas po truputį pats imdavo dėliotis.
Pritrūko pagrindinių herojų aprašymo, bet tai supratau tik perskaičius knygą (skaitant nelabai atkreipiau į tai dėmesį).
Nepatiko tai, kad nuspėti pabaigą buvo galima perskaičius kiek daugiau nei pusę knygos, bet pridedu dar vieną žvaigždutę už pačius paskutinius knygos puslapius, kurie paliko klaustuką ir daug spėliojimų.

Labai stipri istorija. Perskaičiau prieš porą dienų, bet vis negaliu atsigauti. Kyla kažkoks keistas noras vėl ją atsiversti, lyg vis tikėčiaus, jog dar ne viską perskaičiau. Gyvenu šioje istorijoje ir vis ką nors...

Labai stipri istorija. Perskaičiau prieš porą dienų, bet vis negaliu atsigauti. Kyla kažkoks keistas noras vėl ją atsiversti, lyg vis tikėčiaus, jog dar ne viską perskaičiau. Gyvenu šioje istorijoje ir vis ką nors prisimenu. Tai istorija apie meilę, ištikimybę, išdavystę, šeimą, prioritetus, sunkų laikmetį ir pasirinkimų pasekmes. Sunkiai nuspėjama įvykių eiga tik dar labiau įtraukė į pasakojimą.
Viskas prasideda nuo to, kaip vieniša senolė Alydė savo kieme randa Zarą. Pasakojimas vystosi peršokant iš vieno laikmečio į kitą, iš Estijos į Rusiją. Žavėjausi autorės sugebėjimu į tokį įtemptą pasakojimą įpinti paprasčiausių buities detalių, kurie liudija to meto Estijos ir apskritai to laikmečio, istoriją. Tarkim, kaip degtine šildydavosi kojas arba, kaip balindavo dantis anglimi, apie kojinaičių svarbą, kuri man pasirodė itin simboliška. Skaitant apie seseris Alydę ir Ingelę, jaučiau didžiulį svetimumą. Rodos, seserys būna artimesnės, nuoširdžiau kalbasi, dirba kartu. Tačiau čia atvirkščiai, rodos, lyg ne seserys, o konkurentės visose gyvenimo srityse. Ar meilė gali taip apakinti žmogų, jog jis ryžtųsi tokiai žiauriai išdavystei? Ar aplinkybės taip lengvai priverčia žmogų žudyti? Klausimai, į kuriuos nesugebu atsakyti. Laikotarpis buvo žiaurus, tokie pat žiaurūs buvo ir žmonės. Gyvenant laisvoje Lietuvoje, žinoma, lengva svarstyti šiuos klausimus, tačiau, kaip buvo iš tikrųjų, liudija tik pavienių žmonių atsiminimai. Taip ir čia. Kas žino, kaip tokiomis aplinkybėmis būčiau pasielgusi aš, ar kas kitas. "Valymas" ir šiurpinanti, ir priverčianti susimąstyti apie gyvenimą, knyga. Labai rekomenduoju.

Puiki knyga. Labai įtraukianti, iškart baigusi pirmą knygą griebiausi skaityti šią. Labai daug naujų veikėjų, siužeto vingrybių, išaiškėja nauji niuansai. Tačiau labai gailėjausi, kad knyga pasibaigė pačioje...

Puiki knyga. Labai įtraukianti, iškart baigusi pirmą knygą griebiausi skaityti šią. Labai daug naujų veikėjų, siužeto vingrybių, išaiškėja nauji niuansai. Tačiau labai gailėjausi, kad knyga pasibaigė pačioje įdomiausioje vietoje, tačiau nenusivyliau, nes turiu nusipirkusi visas dalis. :) Džiaugiuosi galėdama skaityti trečiąją :)

Paaugliškai knygai istorija gera, tačiau nelabai aiškiai išplėtota, gana naivi, tipinės paauglės svajonė. Man tai buvo lengvas skaitinys, kurį gavau Kalėdoms, laukiu kitos dalies, kurią tikiuosiu pavyks perskaityti šiemet ir...

Paaugliškai knygai istorija gera, tačiau nelabai aiškiai išplėtota, gana naivi, tipinės paauglės svajonė. Man tai buvo lengvas skaitinys, kurį gavau Kalėdoms, laukiu kitos dalies, kurią tikiuosiu pavyks perskaityti šiemet ir galbūt autorė bus šiek tiek patobulėjusi.

Tomo Sojerio nuotykiai - nuotaikinga ir nuo pat pirmos minutės sužavinti knyga. Iš pat pradžių Tomas vaizduojamas kaip tikras neklaužada, nemėgstantis laikytis taisyklių ar net paprasčiausių švaros normų. Tačiau jau po...

Tomo Sojerio nuotykiai - nuotaikinga ir nuo pat pirmos minutės sužavinti knyga. Iš pat pradžių Tomas vaizduojamas kaip tikras neklaužada, nemėgstantis laikytis taisyklių ar net paprasčiausių švaros normų. Tačiau jau po kelių skyrių pasirodo tikrasis jo veidas. Berniukas tikras nuotykių ieškotojas, geras draugas, ištikimas ir itin kilnios širdies, kuri neleidžia kito palikti nelaimėje. Jam nesvarbu žmogus turtingas ar vargšas, galbūt todėl jo geriausias draugas yra Heklberis Finas - miestelio valkata, kurio tėtis alkoholikas, o motina mirusi. Šioje knygoje pilna nuotykių, kurie prikausto dėmesį ir neleidžia atsikvėpti, kol viskas neišsisprendžia. Nors ši knyga ir yra skirta vaikams, tačiau net ir suaugusieji gali perskaityti šį romaną, vien tam, kad prisimintų kaip linksma buvo būti vaiku.

Apsėstieji - labai simboliškas pavadinimas, nes knyga tave iš tiesų tarsi užburia... Savotiška pasakojimo maniera, stiprūs charakteriai, visiškai nenuspėjami siužeto vingiai.
Pasakojimui suteikiamos visos įmanomos romantinės...

Apsėstieji - labai simboliškas pavadinimas, nes knyga tave iš tiesų tarsi užburia... Savotiška pasakojimo maniera, stiprūs charakteriai, visiškai nenuspėjami siužeto vingiai.
Pasakojimui suteikiamos visos įmanomos romantinės siužeto linijos: meilės trikampis, sena užburianti pilis, pamišęs kunigaikštis ir nutylėjimai, paslaptys. Bet jei manote, kad tai viena iš daugelio jau seniai perskaitytų istorijų - LABAI KLYSTATE.
Visą laiką knygos puslapiuose stengiesi ieškoti atsakymų, bet su kiekvienu knygos puslapių jų atsiranda vis daugiau ir daugiau, tarsi keliautum per per klampią pelkę vis bandydamas užgriebti sausesnės žemės lopinėlį. Mistinė siužeto linija kelia šiurpuliukus. Nuo pamėlusių herojaus lūpų iki ant sienos nuolat judančio rankšluosčio. Nejučia imi dairytis ar tavo daiktai vis dar savo vietoje. Versdama puslapį po puslapio laukiau iškylančios mistinės būtybės, antgamtinio tų jėgų paaiškinimo, tačiau viską išsprendžia pasiaukojimas ir racionalus protas...
Knygą perskaičiau per porą vakarų. Tiesiog buvo neįmanoma atsitraukti. LABAI REKOMENDUOJU

Šį kartą draugavau su čeku Patrik Ouředník, parašiusiu "Europeana: Trumpa XX a. istorija".

Daug girdėjau, kad tai - puiki knyga ir nusprendžiau, kad pagaliau pati perskaityti.

Mano galva, ji būtų padariusi geresnį...

Šį kartą draugavau su čeku Patrik Ouředník, parašiusiu "Europeana: Trumpa XX a. istorija".

Daug girdėjau, kad tai - puiki knyga ir nusprendžiau, kad pagaliau pati perskaityti.

Mano galva, ji būtų padariusi geresnį įspūdį, jeigu būtų buvusi trumpesnė, nes vėliau "draivas" išsikvėpė. Iš pradžių kaifavau, koks čia nerealus dalykas, tada prasidėjo tam tikra monotonija, kol galiausiai norėjau kuo greičiau pabaigti skaityti, nes pasidarė nuobodu. Ėmė kartotis tie patys dalykai tik kažkiek kitame kontekste.

Apie ką ši knyga? Tai yra tarsi prašalaičio žvilgsnis į XX a. Europos istoriją. Tas beemocis objektyvumas puikiai atskleidžia karų žiaurumų, koncentracijų stovyklų, besivaržiusių ideologijų absurdiškumą.

Man patiko, kad be svarbiausių tendencijų rasta pavienių ryškių pavyzdžių, suteikiančių šiam padrikam veikalui daugiausiai spalvų: ar tai būtų karys, užstrigęs pelkėje, kurio keturi bendražygiai negalėjo niekaip ištraukti, nes tada visi arkliai jau buvo mirę, ir kurį, nusmegusį iki kaklo dar gyvą, tačiau jau nebesišaukiantį pagalbos pamatė žygiuodami atgal tuo pačiu po keturių dienų, ar nuo pokšto išprotėjęs vokiečių karys, turėjęs žydę meilužę ir sužinojęs, kad esą jų jau savaitę naudotas muilas padarytas iš jos (esą tai patvirtino toks ir toks atsakingas asmuo).

Dar vienas dalykas - manau, visą šios knygos komiškumą ir absurdą supras tik tie, kurie turi jau tam tikro lygio kontekstinių žinių. Kitaip tai bus panašu į kažkokį faktų ir keistenybių kratinį.

Draugams perskaityti rekomenduočiau dėl šiek tiek kritiškesnio mąstymo ir požiūrio, bet neprisidedu prie euforijos, kokia tai tobula knyga...

Taigi, Čekija įveikta ;) Beje, iki šios knygos aš dar perskaičiau Herman Hesse "Roshaldę", kuri man, beje, tikrai patiko ir Richard Bach "Iliuzijas", kas man tikrai nepatiko :)