Knyga apie vienos šeimos istoriją kuri pasmerkta išnykti, apie įsikūrusia gyvenvietę nuo pirmos egzistavimo akimirkos iki žlugimo ir apie žmogų kuris, visko siekia, bet galu gale yra pasmerktas nerasti laimės ir 100 metų...

Knyga apie vienos šeimos istoriją kuri pasmerkta išnykti, apie įsikūrusia gyvenvietę nuo pirmos egzistavimo akimirkos iki žlugimo ir apie žmogų kuris, visko siekia, bet galu gale yra pasmerktas nerasti laimės ir 100 metų vienatvės... Tokioje plonoje knygutėje tiek daug, kad perskaičius vienintelė mintis kuri kyla - tik wou... pala... pala... mane reikia tai perskaityti dar karta.

Iš pradžių labai nepatiko knygos pasakojimai, nes, atrodė, lyg parašyta paaugliams iš "Beveik suaugę" serijos. Taip pat skaitėsi labai sunkiai, kol perskaičiau pusę knygos. Tuomet viskas ir pasikeitė: visos, tuo metu labai...

Iš pradžių labai nepatiko knygos pasakojimai, nes, atrodė, lyg parašyta paaugliams iš "Beveik suaugę" serijos. Taip pat skaitėsi labai sunkiai, kol perskaičiau pusę knygos. Tuomet viskas ir pasikeitė: visos, tuo metu labai skirtingos, istorijos susipynė į vieną ir pasidarė labai įdomu, kas bus toliau. Labai modernus dalykas šiose istorijose tas, kad mažiausiai pasakojama apie patį ėjiką ant lyno (iš jo perspektyvos), nors paėmus knygą į rankas, susidaro įspūdis, kad ši knyga yra būtent apie jį.

Nevertinu knygos 5 žvaigždutėmis todėl, kad labai sunkiai įsivažiuojantys pirmieji pasakojimai, taip pat antroje knygos pusėje apstu gramatikos klaidų, ko nesitikėjau, nes pirmoji knygos pusė buvo tobula šiuo atžvilgiu.

Pabaigos jausmas – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus. Tai knyga apie atmintį ir praeitį, pasakojimas apie skriaudą, kerštą, kuris galiausiai pasirodo beprasmis....

Pabaigos jausmas – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus. Tai knyga apie atmintį ir praeitį, pasakojimas apie skriaudą, kerštą, kuris galiausiai pasirodo beprasmis. Mane labiausiai sukrėtė, privertė susimąstyti ši mintis: „Ką aš išmanau apie gyvenimą – aš, kuris gyveno taip atsargiai? Kuris nei laimėjo, nei pralošė, tik leido gyvenimui jį neštis? Kuris turėjo žmogiškų ambicijų, bet labai greitai nusprendė, kad jos neįgyvendinamos? Kuris vengė būti įskaudintas ir vadino tai sugebėjimu išgyventi? Kuris mokėjo sąskaitas, palaikė su visais, kiek įmanoma, gerus santykius ir kuriam ekstazė ir neviltis labai greitai tapo tik žodžiais, kadai skaitytais romanuose? Kurio priekaištai sau niekada nesukėlė tikro skausmo?“ Turėtų būti baisu nugyvenus gyvenimą suvokti, jog gyvenai taip vidutiniškai, be ambicijų...