Po pirmosios dalies norėjosi kuo greičiau čiupt šią ir skaityti, tačiau įpusėjus knygą visas įdomumas "išgaravo". Tas pats veiksmas: Hardinas iškrečia kvailystę, o Tesa bando atleisti... Pabaigoje nebebuvo taip įdomu,...

Po pirmosios dalies norėjosi kuo greičiau čiupt šią ir skaityti, tačiau įpusėjus knygą visas įdomumas "išgaravo". Tas pats veiksmas: Hardinas iškrečia kvailystę, o Tesa bando atleisti... Pabaigoje nebebuvo taip įdomu, kaip skaitant pirmąją dalį, o kai pagalvoji kad dar bus dalių... Aišku autorė paliko intrigą pabaigoje, kuri tikrai privers paskaityti tęsinį, tačiau per daug ištempta knyga.

Jaunos merginos svajoja apie gražią ateitį. Savo pasąmonėje piešia gražų vaizdą, kartais per daug pasakišką. Ambicijos didelės, atkaklumas begalinis. Niekas neįsakys ką daryti ir nepaklausys vyresnių žmonių patarimų. O...

Jaunos merginos svajoja apie gražią ateitį. Savo pasąmonėje piešia gražų vaizdą, kartais per daug pasakišką. Ambicijos didelės, atkaklumas begalinis. Niekas neįsakys ką daryti ir nepaklausys vyresnių žmonių patarimų. O po daugelio metų supras, kad veltui...
Taip trumpai apibrėžiau Honore de Balzac'o mintį knygoje "Trisdešimties metų moteris". Pagrindinė herojė Žiuli anksti išteka už karininko Viktoro d'Eglemon'o. Ji neklauso tėvo patarimo palaukti. Pastarasis mato, jog Viktoras nėra geras žmogus. Tačiau Žiuli neklauso savo tėvo. Išteka ir netrukus netenka tėvo. Ji suvokia, kad jos vyras yra niekšas ir kvailas žmogus, bet Žiuli jaučia pareigą būti su juo ir būti gera žmona. Netrukus gimsta jos dukra Elena. Žiuli netikėtai pajaučia jausmus vienam anglui, bet jų meilė baigiasi tragiškai ir jai tenka iki savo gyvenimo pabaigos būti Viktoro d'Eglemon'o žmona.
Honore de Balzac'as realizmo atstovas ir tai įrodo meistriškai atkreipdamas dėmesį į visas detales. Kur bevyktų veiksmas, visur yra orientuojamasi į visas aplinkos detales, jog galima realiai pajausti kur visa tai vyksta. Taip pat aplinka yra lyg žmogaus pojūčių atspindys. Geri, šviesūs pojūčiai pripildyti šviesios, pozityvios aplinkos, o niūrūs, liūdni jausmai atsispindi tamsioje aplinkoje.
Markizės Žiuli d‘Eglemon portreto raidai suteikiamas didelis dėmesys. Jos visas gyvenimas „nupieštas“ baltomis ir juodomis spalvomis. Spalvotų galima ir pasigesti. Vaikystė šviesi gražių prisiminimų apie mylintį tėvą, o vedybinis gyvenimas tamsus ir liūdnas. Žiuli patiria dvasines kančias, iš kurių ji išsivaduoti nesugeba.
Honore de Balzac‘as šiame kūrinyje atskleidžia moters jausmų, gyvenimo, netekčių, laimės akimirkų paveikslus. Realiai pasakoja gyvenimo istoriją, kuri gali pamokyti ir kitus žmones.

Puiki knyga, kaip ir "Snieguolė turi mirti", taip ir šita įtraukė nuo pat pirmų puslapių. Knygoje nagrinėjama labai opi ir žiauri knyga, nežinau, ar būdama mama ją būčiau skaičiusi taip ramiai. Detektyvų skaitau labai...

Puiki knyga, kaip ir "Snieguolė turi mirti", taip ir šita įtraukė nuo pat pirmų puslapių. Knygoje nagrinėjama labai opi ir žiauri knyga, nežinau, ar būdama mama ją būčiau skaičiusi taip ramiai. Detektyvų skaitau labai daug ir mane žavi rašytojas, kuris sugeba vedžioti už nosies skaitytoją, neatskleisti visko iki paskutinio puslapio....
Labai laukiu dar daugiau šios autorės knygų :)

Įdomi knyga, verčia susimąstyti apie senatvę... Ateinanti mirtis knygų veikėjų tolinama, nepripažįstama ir neigiama, bet jos bijoma. Visiška priešingybė rytietiškam mąstymui, kaip juokiasi knygų veikėjai. Karalius...

Įdomi knyga, verčia susimąstyti apie senatvę... Ateinanti mirtis knygų veikėjų tolinama, nepripažįstama ir neigiama, bet jos bijoma. Visiška priešingybė rytietiškam mąstymui, kaip juokiasi knygų veikėjai. Karalius Saliamonas, pamatęs Žaną, iškart susidraugauja, tačiau kartu jie ir nesutaria. Manau, kad jie yra du viename. Viena dalis jauna, ieškanti atsakymų, kita išbaimės daro neapgalvotus ir tuščius dalykus. Niekas nėra apsaugotas, kad senatvė nesukels baimių.

Pasiėmiau šią knygą net nežinodama apie ką ji, tiesiog dažnai girdėjau, kad ji puiki. Parsinešus "bangą" iš bibliotekos nustebau ir nusivyliau. Pasirodo, tai kūrinys apie ateivius, ko labai nemėgstu. Išvis, nesu mokslinės...

Pasiėmiau šią knygą net nežinodama apie ką ji, tiesiog dažnai girdėjau, kad ji puiki. Parsinešus "bangą" iš bibliotekos nustebau ir nusivyliau. Pasirodo, tai kūrinys apie ateivius, ko labai nemėgstu. Išvis, nesu mokslinės fantastikos gerbėja, bet nusprendžiau suteikti Rick Yancey darbui šansą.

Iš pradžių skaitėsi keistai, bet tikrai pritraukė dėmesį nuo pat pradžių. Skaitydama vis negalėjau nuspręsti, kūrinys man patinka ar ne, bet atsiplėšti buvo kiek sudėtinga. Prireikė nedaug laiko, kad įveikčiau šią knygą ir nusivyliau, kad neturiu galimybės perskaityti antrosios dalies, o po jos juk yra ir trečioji.... Tuo labiau, kad ganėtinai prisirišau prie personažų. Na, bent jau prie Evano tai tikrai ir man visai nerūpi, kad vyrukas ateivis. Jis nuostabus ir man visa kita nerūpi. Be to, Kesės ryžtas taip pat keliantis žavesį :)


Kaip bebūtų, knyga man patiko. Tai dar vienas kūrinys į "Skaitosi lengvai" sąrašą, nors maždaug ties viduriu siužetas tapo ganėtinai aiškiai nuspėjamas, netgi kiek nuobodokas vietomis. Be to, nors tema ir skiriasi, pagrindinė veikėja ir visa ta gelbėjimo operacija labai jau priminė Susan Ee knygą "Angelų įsiveržimas" (kuri, beje, man labai patiko). Ar tik man vienai taip pasirodė?