Pabaigos jausmas – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus. Tai knyga apie atmintį ir praeitį, pasakojimas apie skriaudą, kerštą, kuris galiausiai pasirodo beprasmis....

Pabaigos jausmas – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus. Tai knyga apie atmintį ir praeitį, pasakojimas apie skriaudą, kerštą, kuris galiausiai pasirodo beprasmis. Mane labiausiai sukrėtė, privertė susimąstyti ši mintis: „Ką aš išmanau apie gyvenimą – aš, kuris gyveno taip atsargiai? Kuris nei laimėjo, nei pralošė, tik leido gyvenimui jį neštis? Kuris turėjo žmogiškų ambicijų, bet labai greitai nusprendė, kad jos neįgyvendinamos? Kuris vengė būti įskaudintas ir vadino tai sugebėjimu išgyventi? Kuris mokėjo sąskaitas, palaikė su visais, kiek įmanoma, gerus santykius ir kuriam ekstazė ir neviltis labai greitai tapo tik žodžiais, kadai skaitytais romanuose? Kurio priekaištai sau niekada nesukėlė tikro skausmo?“ Turėtų būti baisu nugyvenus gyvenimą suvokti, jog gyvenai taip vidutiniškai, be ambicijų...

Viena geresnių knygų apie vaikų auklėjimą. Šią knygą skaitau jau antrą kartą, nes augant vaikui keičiasi situacijos, todėl labai naudinga ją vis atsiversti. Šioje knygoje autoriai pateikia daug situacijų ir jas...

Viena geresnių knygų apie vaikų auklėjimą. Šią knygą skaitau jau antrą kartą, nes augant vaikui keičiasi situacijos, todėl labai naudinga ją vis atsiversti. Šioje knygoje autoriai pateikia daug situacijų ir jas analizuoja, tikrai praktiškai pritaikomi patarimai. Svarbiausia žinia, įsiklausyti į vaiką, mums tėvams kuo mažiau kalbėti, t.y. moralizuiti, bet veikti, būti tvirtiems. Turime skatinti bendradarbiavimą ir vaiką laikyti sau lygiu. Ir apskritai kuo mažiau kištis į vaiko (-ų) gyvenimą :) Tikrai dar ne kartą šią knygą atsiversiu.

Turiu prisipažinti, kad pirmas jausmas užvertus paskutinį knygos puslapį... nors ne, jei būti sąžiningai, tai nuo pirmo puslapio, jau paėmus bibliotekoj knygą į rankas, buvo pyktis. Buvau ir, turbūt, tebesu viena iš...

Turiu prisipažinti, kad pirmas jausmas užvertus paskutinį knygos puslapį... nors ne, jei būti sąžiningai, tai nuo pirmo puslapio, jau paėmus bibliotekoj knygą į rankas, buvo pyktis. Buvau ir, turbūt, tebesu viena iš Bridžitos fanių. Man patiko ši heroje, sugebanti pasijuokti iš savęs. Bet man Bridžita Džouns neatsiejama nuo Marko Darsio, taip kaip neatsiejami Romeo ir Džiuljeta, Džeinė Eir ir jos Ročesteris. Dvi autorės knygos buvo unikalios, pasaulis atrado du puikius herojus, kuriuos pamilo. Ko vertos vien scenos, kur Bridžita vejasi Marką žiemą ar įsiveržia į posėdžius. Nereikia dar pamiršti ir Danielio. O trečioje knygoje, autorė nusprendė būti, atseit, originali ir numarino Marką Darsį. Iš tikro, labai originalus ir netikėtas siužetas: vieniša motina, du vaikai, jaunesnis vyriškis, dvejonės, dar vienas vyriškis, o pabaigoje dar viena laiminga pabaiga:) Kažin kokį vyriškį Džouns sutiks ketvirtoje dalyje ... ir iš Danielio likusi tik karikatūra. Šiaip autorė išlaiko panašų stilių, kai kur galima ir pasijuokti, ir šiaip lengvai skaitosi. Bet aš šios knygos nelaikysiu Bridžitos Džouns tęsiniu, jau geriau pasiliksiu prie savos istorijos pabaigos, kurioje gyvenimo pabaigoje, du pražilę senukai sutinka saulėlydį:)

Puikus trileris, kaip ir dauguma šios autorės knygų. Labai greitai skaitosi. Šį kartą autorė pateikia istoriją, kurioje du skirtingi žudikai, dvi neišaiškintos žmogžudystės, privaloma romantinė linija ir atomazga, kurioje...

Puikus trileris, kaip ir dauguma šios autorės knygų. Labai greitai skaitosi. Šį kartą autorė pateikia istoriją, kurioje du skirtingi žudikai, dvi neišaiškintos žmogžudystės, privaloma romantinė linija ir atomazga, kurioje ir atskleidžiama žudikų tapatybė. Kai kurios autorės knygos yra kažkuo nuspėjamos, bet šioje įtampa išlaikoma iki galo.

Paėmusi ją į rankas ir pradėjusi skaityti, šiek tiek nusivyliau. Pradžioje buvo pasakojamos kelios istorijos apie skrydžius oro balionu, įmantrias meilės istorijas. Ir tik priėjusi prie paties rašytojo išgyvenimų, aprašant...

Paėmusi ją į rankas ir pradėjusi skaityti, šiek tiek nusivyliau. Pradžioje buvo pasakojamos kelios istorijos apie skrydžius oro balionu, įmantrias meilės istorijas. Ir tik priėjusi prie paties rašytojo išgyvenimų, aprašant savo žmonos mirtį, supratau, jog visa tai itin glaudžiai susiję. Juk meilė, panašiai, kaip skrydis oro balionu - lyg ir pavojinga, lyg ir suteikia ypatingą laimės ir didybės pojūtį. Iš pirmosios knygos dalies sužinojau apie žymų fotografą, apie Saros Bernar gyvenimą. Ir visa tai priėmiau tikrąja prasme, kaip trečias asmuo, kuriam kažkas pasakoja kažką skaitęs ar girdėjęs. O štai priėjusi paties rašytojo išgyvenimus, jaučiausi it žiūrėdama pro rakto skylutę ir negalėdama nuo jos pasitraukti, nors ir norėjosi. Kai žmogus numiršta, jis jau nieko nejaučia, o kaip jaustis tam, kuris mirusįjį be galo mylėjo? Kaip jam bendrauti su aplinkiniais? Kaip bendrauti su buitimi? Kaip nenusižudyti? Atrodo, juk viską įmanoma išgyventi, ištverti. Tik abejoju ar įmanoma pamiršti mirusią meilę, kuriai atidavei pusę savo gyvenimo. Bent jau mylinčių artimųjų dėka, jie išlieka gyvi. Gyvi sapnuose, prisiminimuose, buitiniuose pokalbiuose (kai kalbi lyg su nematomu draugu). Skausmo šioje istorijoje labai daug ir skaitant norisi palikti rašytoją vieną. Na, kad vienas iškęstų, nesinori jo guosti, nes nerasčiau paguodos žodžių. Nedrįsčiau sakyti: "Viskas bus gerai.", nes juk tai taip abstraktu. Juk gerai gali ir nebebūti, arba atvirkščiai, didžiulis gėris dar gali nustebinti, bet mylimos žmonos jau nebebus... Jokia paguoda ar nuoširdi, ar apsimestinė ji būtų, mylimosios nebeprikels.