Haruki Murakami rašymas man yra tarsi šaltas tyras vanduo karštą dieną - kai pradedu skaityti, suprantu, kaip man to trūko. Jis - vienas mėgstamiausių mano rašytojų (jei ne pats mėgstamiausias), sugebantis puikiai suvaldyti...

Haruki Murakami rašymas man yra tarsi šaltas tyras vanduo karštą dieną - kai pradedu skaityti, suprantu, kaip man to trūko. Jis - vienas mėgstamiausių mano rašytojų (jei ne pats mėgstamiausias), sugebantis puikiai suvaldyti tiek ilgus, tiek trumpus kūrinius. Jo apysakos neabejotinai vertos dėmesio. Kiek skaičiau, dar nė viena nenusivyliau. Jos elegantiškos ir įtraukiančios, gebama į trumpą tekstą sudėti daug sluoksnių, nuotaikų, išgauti kompleksiškumą.

Taigi, nors "Kačių miesto" nelabai norisi vadinti knyga, nes tai yra tik viena gana neilga apysaka, prieš keletą metų "New Yorker" leidinyje, bet į ją verta atkreipti dėmesį. Veiksmas plėtojamas tik vieno karšto ir vangaus sekmadienio rėmuose, kai be tikslo traukiniais keliaujantis vaikinas Tengo nusprendžia sanatorijoje aplankyti seniai matytą tėvą. Daugiau nepasakosiu, nes istorija neilga, nesunku pasiskaityti patiems ;)

Beje, šią novelę galima perskaityti čia: http://www.newyorker.com/magazine/2011/09/05/town-of-cats

Atrasti laimę ir gyvenimo prasmę bene kiekvieno žmogaus tikslas. Šios paieškos gali trukti kelis metus, kelis mėnesius - tai priklauso nuo to, kur ir kokiu laiku tu atsirandi. Laimė į kiekvieno namus gali pasibelsti bet kada ir...

Atrasti laimę ir gyvenimo prasmę bene kiekvieno žmogaus tikslas. Šios paieškos gali trukti kelis metus, kelis mėnesius - tai priklauso nuo to, kur ir kokiu laiku tu atsirandi. Laimė į kiekvieno namus gali pasibelsti bet kada ir visiškai pakeisti iki šiol gyventą gyvenimą.
Apie laimės paieškas, apie emigrantą Antaną Garšvą savo autobiografiniame romane "Balta drobulė" rašo Antanas Škėma . Šis romanas parašytas sąmonės srauto forma, dėl to dažnai vadinamas intelektualiniu - psichologiniu romanu. Pačiam Antanui Škėmai teko kęsti emigranto dalią, kaip ir knygos herojui Antanui Garšvai. Pastarasis ironizuoja savo gyvenimą, kuris yra nelengvas. Jis dirba liftininku Niujorko viešbutyje. Jo darbas - kasdienė rutina. Jis šaiposi iš savo darbo, iš savo 87 numerio, dėl kurio lyg praranda savo individualumą. Ironiška tai, kad jis norėtų išsivaduoti iš liftininko darbo, bet tai jo pragyvenimo šaltinis. Garšva negali įgyvendinti savo noro kurti, neieško alternatyvų. Kasdienė kova su absurdiškumu ir beprasmybe tampa beviltiška kova, kurią ironizuoja silpnas žmogus Antanas Garšva.
Garšvai laimė ir gyvenimo prasmė kaip ateina, taip ir išeina netikėtai. Štai buvo Jonė. Rodos, kad jis atrado žmogų, su kuriuo yra laimingas, bet, pasirodo, jis negali suderinti laimės ir gyvenimo prasmės - kūrybos. Atsisakydamas laimės vardan gyvenimo prasmės jis nesijaučia laimingas. Amerikoje sutikta Elena jam teikia impulsų kūrybai, jis jaučiasi su ja puikiai, bet jo liga viską žlugdo. Kartais atrodo, kad Garšva pasirinko gyventi dėl kūrybos, dėl vienintelės savo gyvenimo esmės, dėl kurios atsisako būti laimingas. Juk kūrybai reikia naujų impulsų, kurių jis ieško patirdamas naujus nuotykius.
Romanas sudėtingas savo problematika. Laimės paieškos ir kūryba. Absurdas ir beprasmybė. Ironija ir tragedija. Herojus išgyvena sudėtingą savo sielos dramą. Jam sunku patikėti savimi. Galbūt tik atsitiktinės aplinkybės gali išspręsti jo gyvenimo galvosūkį. O gal ir ne...

Neneigsiu, kad į rankas paimdama Orhano Pamuko knygą “Mano vardas Raudona” buvau skeptiška, tačiau visgi skaitant ši didžiulė knyga mane galiausiai pavergė. Ji yra iš tiesų puiki. Knyga sukurta lėtam skaitymui...

Neneigsiu, kad į rankas paimdama Orhano Pamuko knygą “Mano vardas Raudona” buvau skeptiška, tačiau visgi skaitant ši didžiulė knyga mane galiausiai pavergė. Ji yra iš tiesų puiki. Knyga sukurta lėtam skaitymui mėgaujantis ir nori nenori sužadina žavėjimąsi Osmanų imperijos menui ir jų senoms istorijoms bei legendoms (netgi per vidurį skaitymo susiradau ir perskaičiau vieną iš itin dažnai minimų legendų “Husrevas ir Širin”).

Perskaičius šią knygą, galiu pasakyti, kad pats scenarijus čia jau nėra toks svarbus – kadangi knyga didžiulė ir paini, daug ko iki pabaigos nesugebėjau išlaikyti galvoje, – sakyčiau, čia svarbesnė meistriškai sukurta įvykių nuotaika.

Mane žavėjo už meno, miniatūrų, istorijų slypinti filosofija; kiekvienai linijai ar spalvų deriniui skiriama prasmė, meistriškumo, tobulybės siekimas. Ši knyga leido į osmanų meną pažvelgti naujomis akimis, geriau jį suprasti ir įvertinti.

Taigi, knygoje tarsi varžosi du pasauliai: tikrasis, kuriama Black/Juodasis ieško vieno iš prie slaptos knygos dirbusio miniatiūristo žudiko, kad pagaliau galėtų gauti savo laimingą pabaigą su savo gyvenimo meile Šekure (kuri yra ne kas kita kaip erzinanti, nelogiška kalė, kurios didžiausias nuopelnas yra tas, kad ji graži), o kitas apima egzaltuojantį meno grožį, džiaugsmą siekiant meistrystės, visišką atsidavimą estetikai. Dailininkų gyvenimo parodymas iš vidaus, jų karštligiška meilė miniatiūroms, susitaikant netgi su senatvėje laukiančiu aklumu, išties leidžia atidaryti duris į kitą kultūrą.

Nors kol kas perskaičiau tik vieną O.Pamuko knygą, esu sužavėta jo talento ir suprantu, kodėl jis už savo darbus laimėjo Nobelio literatūros premiją. Kaip ir jo vaizduojami miniatiūristai, jis savo rašiklį laiko taip pat meistriškai. Man tik gaila, kad negalėjau perskaityti šios knygos originalo kalba, tikriausiai turkiškai ji dar puikesnė.

Perskaičius pirmą dalį norėjosi iškart imti ir antrąją, kuri taip pat nenuvylė. Viskas kaip ir pasikeičia, bet pagrindas lieka tas pats - šeima, jos vertybės, giminės tęsinys. Vieni geriausių kūrinių lietuvių...

Perskaičius pirmą dalį norėjosi iškart imti ir antrąją, kuri taip pat nenuvylė. Viskas kaip ir pasikeičia, bet pagrindas lieka tas pats - šeima, jos vertybės, giminės tęsinys. Vieni geriausių kūrinių lietuvių literatūroje.

Knyga, kurią norisi skaityti dar kartą vos tik užvertus paskutinį puslapį. Giminės istorija, problemos, dramos - viskas aktualu ir šių dienų žmogui. Tačiau laikas yra tarsi dar vienas knygos viekėjas - atskiras, bet...

Knyga, kurią norisi skaityti dar kartą vos tik užvertus paskutinį puslapį. Giminės istorija, problemos, dramos - viskas aktualu ir šių dienų žmogui. Tačiau laikas yra tarsi dar vienas knygos viekėjas - atskiras, bet glaudžiai susijęs su viskuo, kas vyksta. Veikėjai stiprūs, charizmatiški, jausmingi.

Knyga apie šeimą, vaikus, bet ne nuobodus romanas apie namų šeimininkes. Ši knyga apie Princesę! Labai lengvai ir skaniai susiskaitė. Kiekviename skyriuje matai save iš šalies. Puikus stilius, kalba, spalvingi ir charakteringi...

Knyga apie šeimą, vaikus, bet ne nuobodus romanas apie namų šeimininkes. Ši knyga apie Princesę! Labai lengvai ir skaniai susiskaitė. Kiekviename skyriuje matai save iš šalies. Puikus stilius, kalba, spalvingi ir charakteringi veikėjai. Kai kur gilūs pamastymai, kai kur gražus jumoras, bet viskas realu ir žemiška - kaip ir kiekvienos iš mūsų karalystėje.
kelios citatos, sugulusios į auksinių citatų fondą:
- "Šeima yra žmonės, kurie vienas kitą labai myli. Man šeima panaši į delną - penki pirštai, kaip ir mes penki. Po vieną nieko negalim pakelti, o kartu - visa stipri ranka."
-"Širdis svarbesnė už protą. Nes širdis yra gyvybė. O jei neturi gyvybės, tai tada nereikia ir proto"