„Kadaise svajojau ištrūkti iš savo paprastučio gyvenimo, bet iš tikrųjų mano gyvenimas niekada nė nebuvo paprastas. Aš tiesiog nepastebėdavau, koks jis ypatingas.“ [400 psl.]

Ne vieną kartą mano akis knygynuose kliuvo...

„Kadaise svajojau ištrūkti iš savo paprastučio gyvenimo, bet iš tikrųjų mano gyvenimas niekada nė nebuvo paprastas. Aš tiesiog nepastebėdavau, koks jis ypatingas.“ [400 psl.]

Ne vieną kartą mano akis knygynuose kliuvo už šios knygos. Patraukia viršelis – senovinė nuotrauka mergaitės, kuri tiesiog kybo ore. Paėmus į rankas nustebina knygos masė. O pavarčius paaiškėja, kodėl ji tokia – storesni, žvilgūs puslapiai, skirti spausdinti iliustracijoms. Kiekvieno skyriaus pradžia žymima dailiu ornamentu, pasakojimą iliustruoja iš archyvų ištrauktos nuotraukos. Jaučiu silpnybę gražiai atrodančioms, malonioms paliesti užrašų knygutėms. Knygos irgi ne išimtis. Tad pasinaudojau proga, kad laimėjau dovanų kuponą, ir įsigijau Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namus“.

Pradėjus skaityti knyga nepasirodė kuo nors ypatinga. Iš pradžių kažkiek priminė anksčiau šiemet perskaitytą Glenn Beck „Kalėdinį megztinį“, nes pagrindinis veikėjas yra paauglys, kuriam senelis yra labai svarbi asmenybė. Bet čia šių knygų panašumas ir baigiasi.

Iš pradžių net nesupratau, ar veikėjo vardas Jakobas ar Džeikobas, nes vienam skyriuje parašyta vienaip, kitam – kitaip. Bet paskui viską perpratau. Juk angliškai šie du vardai rašomi vienodai, tačiau tariami gali būti skirtingai. Tai, ką iš pradžių palaikiau vertėjos klaida, vėliau įvertinau kaip išmonę: Džeikobą Jakobu vadino tik jo senelis, kuris ne amerikietis, o lenkas.

Senelis Džeikobui pasakoja apie ypatingus vaikus, gyvenančius saloje įkurtuose vaikų namuose, ir kaip jis gyveno su jais. Rodo neįtikėtinas nuotraukas, į kurias augantis berniukas ima žiūrėti skeptiškai. Tačiau po įvykio, pakeitusio viską, paslaptingų žodžių ir naktinių košmarų, Džeikobas vis tik išvyksta į mažytę, pasaulio pamirštą salą Velse sekti senelio vaikystės pėdomis. Tada ir prasideda įdomiausioji dalis.

„Aš visuomet žinojau, kad dangus kupinas paslapčių, bet iki šiol nenutuokiau, kokia gausybė jų yra žemėje.“ [390 psl.] Ypatingi vaikai atsiranda gal tik knygos viduryje. Aišku, norėtųsi, kad jie atsirastų anksčiau, juk skaitytojas nekantrauja su jais susipažinti. Bet, kita vertus, pirmoji pusė knygos yra skirta sukurti atmosferai, aplinkai, detaliai papasakoti situaciją, kad vėliau nekiltų klausimų, ką reiškia vienas ar kitas žodis ir apskritai, kas čia per keistenybės vyksta. To kartais trūksta kitose knygose, ypač veiksmui vykstant tolimoje ateityje su visiškai pakitusia visuomene, o skaitytojas yra įmetamas į patį įvykių sūkurį (kaip pavyzdžiui Suzanne Collins „Bado žaidynėse“ ar Veronica Roth „Divergentėje“).

Man labai patiko tyra veikėjų meilės istorija. Šypsnį kėlė kai kurie Džeikobo situacijos vertinimai: „Apie mergaites aš išmanau nelabai daug, bet jei kuri bando įžnybti tau keturis kartus, kaip kažin ką, gali drąsiai tvirtinti: flirtuoja.“ [214 psl.] „Ema prilipo prie manęs lyg ištepta klijais, jos pirštai einant vis brūkštelėdavo man ranką.“ [223 psl.] O skaitytojas, kuris pats bent kartą buvo įsimylėjęs, tikrai supras šias Džeikobo mintis: „Pagaliau jis [tėtis] mane paleido, ir aš palindau po dušu galvodamas apie Emą. Paskui valiausi dantis ir galvojau apie Emą, paskui prausiausi veidą ir galvojau apie Emą.“ [232 psl.] ar „Be to, ji taip švytėjo šypsodamasi man visa savo esybe, ir tai, drauge su mažyčiais koketiškais judesiais, tarkime, rankos kilstelėjimu užsikišti plaukų sruogos už ausies, nejučia vertė mane trokšti sekti paskui ją, jai padėti, daryti viską, kad ir ko ji paprašytų.“ [270 psl.]

Nors į pasakojimą įterptos nuotraukos jį tikrai paįvairina ir daro išskirtiniu, tačiau man nelabai patiko maketavimo sprendimas. Norėtųsi, kad nuotraukos būtų įterptos pirmame laisvame puslapyje po jų paminėjimo, bet prieš tai buvusį puslapį užpildant iki galo. Dabar tik pradedama kalbėti apie nuotraukas, pabaigiama pastraipa, pusė puslapio tuščia ir naujame įdėta nuotrauka. Kartais pagalvodavau, kad jau baigėsi skyrius, nors iš tikrųjų jo dar būdavo kokie 10 puslapių likę.

Kai kas lygina šią knygą su Hario Poterio serija. Tačiau man ji labiau priminė Narnijos kronikas. Į Narniją vaikai patenka pro stebuklingą praėjimą – spintą. Čia Džeikobas ypatingus vaikus randa irgi tik praėjęs slaptą vietą. Be to, abiejose knygose yra minimas karas, kuris vaikus priverčia slėptis saugesnėse vietose. Tiek Narnijoje, tiek ypatingų vaikų namų aplinkoje laiko tėkmė yra pakitusi. Du pasauliai – tikrasis ir ypatingas – gyvuoja lygiagrečiai, o visas paslaptis sužinoti gali tik išrinktieji.

Dabar būtinai reikės perskaityti antrąją (o paskui ir trečiąją) dalį bei sulaukti ekranizacijos.

Labai patiko! Labai įtraukianti , nepaisant to, kad detektyvai nėra mano mėgstamiausia sritis. Norėčiau perskaityti kitas dalis, bet bijau, kad bus blogesnės ir sugadins gerus prisiminimus apie šią knygą :) P.S jokiu būdu...

Labai patiko! Labai įtraukianti , nepaisant to, kad detektyvai nėra mano mėgstamiausia sritis. Norėčiau perskaityti kitas dalis, bet bijau, kad bus blogesnės ir sugadins gerus prisiminimus apie šią knygą :) P.S jokiu būdu pirma nežiūrėkit filmo, nes tokio š gabalo, kaip kad filmas, dar nesu mačiusi...

Rekomenduojamas amžiaus cenzas nuo 40 metų, nors man tik 22 nusprendžiau perskaityti, nes girdėjau labai daug gerų atsiliepimų. Iš tiesų knygą perskaityti jaunai merginai sakyčiau labai gerai. Knyga atveria akis, gali save...

Rekomenduojamas amžiaus cenzas nuo 40 metų, nors man tik 22 nusprendžiau perskaityti, nes girdėjau labai daug gerų atsiliepimų. Iš tiesų knygą perskaityti jaunai merginai sakyčiau labai gerai. Knyga atveria akis, gali save įvertinti kai kuriose situacijose, pagalvoti ką ne taip darai, kad vėliau nesigailėtum. Ši knyga moko, kad reikia gyventi šia dieną ir nesidairyti atgal.

Lengvas pasiskaitymas savaitgaliui. Nors pabaiga nuspėjama, bet nebuvo nuobodu.
Skaitydama pagalvojau, kad pati rengiamo mergvakario idėja tikrai puiki. Žavėjo sesers ir brolio santykiai. Kiek piktino tėvų požiūris į vaikus,...

Lengvas pasiskaitymas savaitgaliui. Nors pabaiga nuspėjama, bet nebuvo nuobodu.
Skaitydama pagalvojau, kad pati rengiamo mergvakario idėja tikrai puiki. Žavėjo sesers ir brolio santykiai. Kiek piktino tėvų požiūris į vaikus, tačiau pagalvojau, kad jei būtų gavę daugiau tėvų dėmesio, gal tarpusavyje taip puikiai nesutartų.
Lolos vidiniai kompleksai taip pat įnešė sumaišties, bet be jų viskas būtų per paprasta. Dabar abu su vaikystės nuoskaudom ir abu turi patikėti savimi, kad būtų laimingi.

Dievinu Coelho kūrybą, ši knyga nebuvo išimtis. Labai patiko istorija, mintys, knyga labai įtraukianti ir lengvai skaitoma. Priverčia susimąstyti apie labai žmoniškus dalykus ir galbūt net suprasti tam tikrus dalykus, kurie...

Dievinu Coelho kūrybą, ši knyga nebuvo išimtis. Labai patiko istorija, mintys, knyga labai įtraukianti ir lengvai skaitoma. Priverčia susimąstyti apie labai žmoniškus dalykus ir galbūt net suprasti tam tikrus dalykus, kurie nepaaiškinami. Gvildenamas egzistencijos, gyvenimo rūtinos klausimas. Knyga leido daug suprasti apie žmones, kurie vadinami bepročiais, suprasti kas ta beprotybė. Pabaiga labai graži ir privertė nusišypsoti.
Nežinau, ar knyga taip patiko dėl to, kad žaviuosi jos autoriumi, ar dėl to, kad ji iš tiesų yra gera. Bet kokiu atvėju, P. Coelho yra genijus, visos jo knygos vertos dėmėsio.

Antroji Murakamio knyga, tiksliau jos tęsinys, galima sakyti paliko mane nežinioje. Šis jo kūrinys, tikrai verčia susimąstyti apie net mūsų, paprastų žmonių tarpusavio sntykius. Užmegsti nauji ryšiai niekada nebus...

Antroji Murakamio knyga, tiksliau jos tęsinys, galima sakyti paliko mane nežinioje. Šis jo kūrinys, tikrai verčia susimąstyti apie net mūsų, paprastų žmonių tarpusavio sntykius. Užmegsti nauji ryšiai niekada nebus pamiršti. Tad ar mirtis tikrai išeitis būti užmirštam? Aš manau kad ne. Mirtis tai tik dar viena pradžia...