Puiki knyga. Labai įtraukianti, iškart baigusi pirmą knygą griebiausi skaityti šią. Labai daug naujų veikėjų, siužeto vingrybių, išaiškėja nauji niuansai. Tačiau labai gailėjausi, kad knyga pasibaigė pačioje...

Puiki knyga. Labai įtraukianti, iškart baigusi pirmą knygą griebiausi skaityti šią. Labai daug naujų veikėjų, siužeto vingrybių, išaiškėja nauji niuansai. Tačiau labai gailėjausi, kad knyga pasibaigė pačioje įdomiausioje vietoje, tačiau nenusivyliau, nes turiu nusipirkusi visas dalis. :) Džiaugiuosi galėdama skaityti trečiąją :)

Paaugliškai knygai istorija gera, tačiau nelabai aiškiai išplėtota, gana naivi, tipinės paauglės svajonė. Man tai buvo lengvas skaitinys, kurį gavau Kalėdoms, laukiu kitos dalies, kurią tikiuosiu pavyks perskaityti šiemet ir...

Paaugliškai knygai istorija gera, tačiau nelabai aiškiai išplėtota, gana naivi, tipinės paauglės svajonė. Man tai buvo lengvas skaitinys, kurį gavau Kalėdoms, laukiu kitos dalies, kurią tikiuosiu pavyks perskaityti šiemet ir galbūt autorė bus šiek tiek patobulėjusi.

Tomo Sojerio nuotykiai - nuotaikinga ir nuo pat pirmos minutės sužavinti knyga. Iš pat pradžių Tomas vaizduojamas kaip tikras neklaužada, nemėgstantis laikytis taisyklių ar net paprasčiausių švaros normų. Tačiau jau po...

Tomo Sojerio nuotykiai - nuotaikinga ir nuo pat pirmos minutės sužavinti knyga. Iš pat pradžių Tomas vaizduojamas kaip tikras neklaužada, nemėgstantis laikytis taisyklių ar net paprasčiausių švaros normų. Tačiau jau po kelių skyrių pasirodo tikrasis jo veidas. Berniukas tikras nuotykių ieškotojas, geras draugas, ištikimas ir itin kilnios širdies, kuri neleidžia kito palikti nelaimėje. Jam nesvarbu žmogus turtingas ar vargšas, galbūt todėl jo geriausias draugas yra Heklberis Finas - miestelio valkata, kurio tėtis alkoholikas, o motina mirusi. Šioje knygoje pilna nuotykių, kurie prikausto dėmesį ir neleidžia atsikvėpti, kol viskas neišsisprendžia. Nors ši knyga ir yra skirta vaikams, tačiau net ir suaugusieji gali perskaityti šį romaną, vien tam, kad prisimintų kaip linksma buvo būti vaiku.

Apsėstieji - labai simboliškas pavadinimas, nes knyga tave iš tiesų tarsi užburia... Savotiška pasakojimo maniera, stiprūs charakteriai, visiškai nenuspėjami siužeto vingiai.
Pasakojimui suteikiamos visos įmanomos romantinės...

Apsėstieji - labai simboliškas pavadinimas, nes knyga tave iš tiesų tarsi užburia... Savotiška pasakojimo maniera, stiprūs charakteriai, visiškai nenuspėjami siužeto vingiai.
Pasakojimui suteikiamos visos įmanomos romantinės siužeto linijos: meilės trikampis, sena užburianti pilis, pamišęs kunigaikštis ir nutylėjimai, paslaptys. Bet jei manote, kad tai viena iš daugelio jau seniai perskaitytų istorijų - LABAI KLYSTATE.
Visą laiką knygos puslapiuose stengiesi ieškoti atsakymų, bet su kiekvienu knygos puslapių jų atsiranda vis daugiau ir daugiau, tarsi keliautum per per klampią pelkę vis bandydamas užgriebti sausesnės žemės lopinėlį. Mistinė siužeto linija kelia šiurpuliukus. Nuo pamėlusių herojaus lūpų iki ant sienos nuolat judančio rankšluosčio. Nejučia imi dairytis ar tavo daiktai vis dar savo vietoje. Versdama puslapį po puslapio laukiau iškylančios mistinės būtybės, antgamtinio tų jėgų paaiškinimo, tačiau viską išsprendžia pasiaukojimas ir racionalus protas...
Knygą perskaičiau per porą vakarų. Tiesiog buvo neįmanoma atsitraukti. LABAI REKOMENDUOJU

Šį kartą draugavau su čeku Patrik Ouředník, parašiusiu "Europeana: Trumpa XX a. istorija".

Daug girdėjau, kad tai - puiki knyga ir nusprendžiau, kad pagaliau pati perskaityti.

Mano galva, ji būtų padariusi geresnį...

Šį kartą draugavau su čeku Patrik Ouředník, parašiusiu "Europeana: Trumpa XX a. istorija".

Daug girdėjau, kad tai - puiki knyga ir nusprendžiau, kad pagaliau pati perskaityti.

Mano galva, ji būtų padariusi geresnį įspūdį, jeigu būtų buvusi trumpesnė, nes vėliau "draivas" išsikvėpė. Iš pradžių kaifavau, koks čia nerealus dalykas, tada prasidėjo tam tikra monotonija, kol galiausiai norėjau kuo greičiau pabaigti skaityti, nes pasidarė nuobodu. Ėmė kartotis tie patys dalykai tik kažkiek kitame kontekste.

Apie ką ši knyga? Tai yra tarsi prašalaičio žvilgsnis į XX a. Europos istoriją. Tas beemocis objektyvumas puikiai atskleidžia karų žiaurumų, koncentracijų stovyklų, besivaržiusių ideologijų absurdiškumą.

Man patiko, kad be svarbiausių tendencijų rasta pavienių ryškių pavyzdžių, suteikiančių šiam padrikam veikalui daugiausiai spalvų: ar tai būtų karys, užstrigęs pelkėje, kurio keturi bendražygiai negalėjo niekaip ištraukti, nes tada visi arkliai jau buvo mirę, ir kurį, nusmegusį iki kaklo dar gyvą, tačiau jau nebesišaukiantį pagalbos pamatė žygiuodami atgal tuo pačiu po keturių dienų, ar nuo pokšto išprotėjęs vokiečių karys, turėjęs žydę meilužę ir sužinojęs, kad esą jų jau savaitę naudotas muilas padarytas iš jos (esą tai patvirtino toks ir toks atsakingas asmuo).

Dar vienas dalykas - manau, visą šios knygos komiškumą ir absurdą supras tik tie, kurie turi jau tam tikro lygio kontekstinių žinių. Kitaip tai bus panašu į kažkokį faktų ir keistenybių kratinį.

Draugams perskaityti rekomenduočiau dėl šiek tiek kritiškesnio mąstymo ir požiūrio, bet neprisidedu prie euforijos, kokia tai tobula knyga...

Taigi, Čekija įveikta ;) Beje, iki šios knygos aš dar perskaičiau Herman Hesse "Roshaldę", kuri man, beje, tikrai patiko ir Richard Bach "Iliuzijas", kas man tikrai nepatiko :)

Pirmas įspūdis - stora knyga su gražiu viršeliu. Iš pradžių sekėsi sunkiai skaityti, buvo neįdomu, po to kažkas sutrukdė skaityti. Bet po to viskas įtraukė..vėl skaityčiau su malonumu. Knyga, kurioje atskleidžiama daug...

Pirmas įspūdis - stora knyga su gražiu viršeliu. Iš pradžių sekėsi sunkiai skaityti, buvo neįdomu, po to kažkas sutrukdė skaityti. Bet po to viskas įtraukė..vėl skaityčiau su malonumu. Knyga, kurioje atskleidžiama daug kas..vertybės..gydytojo profesija..na ir Indija...kuri tikrai įdomi ir kitokia..kartu ir artima ;)

Seniai norėjau perskaityti šią knygą, nes apie ją girdėjau daug atsiliepimų ir jos autorės tragišką gyvenimo pabaigą. Knyga nebloga, nuotaika man patiko, herojės požiūris į gyvenimą tiesą sakant mane erzino. Nori...

Seniai norėjau perskaityti šią knygą, nes apie ją girdėjau daug atsiliepimų ir jos autorės tragišką gyvenimo pabaigą. Knyga nebloga, nuotaika man patiko, herojės požiūris į gyvenimą tiesą sakant mane erzino. Nori žudytis? Žudykis. Kad ir dabar. Ir kaip nori. O tie svarstymai knygoje aprašyti tikrai įtaigiai, todėl knyga tikrai nebloga.

Ši Frosto serijos knyga yra panaši į kitas: nuovada turi labai daug darbo, Frostas nuolat dingęs ir neatliekantis savo pareigų ir panašiai. Ko gero, didžiausias skirtumas yra tas, kad kitas nuovados inspektorius, pavarde Alenas,...

Ši Frosto serijos knyga yra panaši į kitas: nuovada turi labai daug darbo, Frostas nuolat dingęs ir neatliekantis savo pareigų ir panašiai. Ko gero, didžiausias skirtumas yra tas, kad kitas nuovados inspektorius, pavarde Alenas, niekur nėra pradanginamas, o veikia. Gal kiek yra sunkoka susigaudyti bylose, varduose (prisideda ir tai, kad galiausiai paaiškėja, kad kai kurios bylos yra susijusios), bet knyga tikrai gera.

Jei reiktų vienu sakiniu apibūdinti knygos stilių, pasakyčiau taip: tai laiškas mirusiam mylimajam.

Oi kaip sunkiai skaičiau šią knygą... Man niekaip nepavyko prisijaukinti pirmosios dalies veikėjos ir jos minčių. Pikta...

Jei reiktų vienu sakiniu apibūdinti knygos stilių, pasakyčiau taip: tai laiškas mirusiam mylimajam.

Oi kaip sunkiai skaičiau šią knygą... Man niekaip nepavyko prisijaukinti pirmosios dalies veikėjos ir jos minčių. Pikta buvo skaitant apie jos veiksmus, kaip ji, turėdama tai, ko kai kurios kitos gal jai pavydėtų, to nevertina ir savanoriškai gadina sau gyvenimą.

Antroji dalis jau buvo įdomesnė. Bet tik pradžioje. Pasikeitė veikėjas, pasikeitė jo pozicija. Jis tai tikrai visko gyvenime matęs., tačiau ir toliau gyvena, puoselėja mintis apie ateitį ir nepasiduoda.

Šioje knygoje viskas taip liūdna – mintys apie savižudybę, savęs nuvertinimas, abortas, nelaiminga santuoka, meilė be atsako, nesusitaikymas su savo kūnu ir išvaizda, psichiatrinės ligoninės, nepritarimas, prievarta... Stengdamasi įžvelgti bent kažką pozityvaus ir man priimtino įsiteigiau, kad vietomis knyga primena Haruki Murakami stilių – realiame pasaulyje vyksta sveiku protu nepaaiškinami dalykai: atgyja muziejaus eksponatai ar iš niekur ima dygti neužmirštuolės.

Buvo įdomu paskaityti apie jaunimą, koks jis buvo prieš 20-30 metų. Nes dauguma dalykų man atrodė tokie, lyg būtų iš 2000-ųjų, bet ne anksčiau. Tuo metu man jie atrodė nauji, ką tik atsiradę, o štai, pasirodo, jau seniau visi tie muzikos ir apsirengimo stiliai buvo žinomi. Visada buvo visokio jaunimo, o čia atskleidžiama jo liūdnoji pusė. Turbūt greitu metu nenorėsiu skaityti kitos Jurgos Ivanauskaitės knygos (nebent rekomenduos kas nors skaitęs ir prižadės, kad ten tikrai pozityvesnės nuotaikos).

Aš savimi visai didžiuojuosi, kad vis tik perskaičiau šią knygą. Iš dalies pasiryžti padėjo „GoodReads“ mano skaitinių metinė statistika, kai knygų buvau perskaičiusi panašiai tiek, kiek ankstesniais metais, bet...

Aš savimi visai didžiuojuosi, kad vis tik perskaičiau šią knygą. Iš dalies pasiryžti padėjo „GoodReads“ mano skaitinių metinė statistika, kai knygų buvau perskaičiusi panašiai tiek, kiek ankstesniais metais, bet puslapių skaičius buvo dvigubai mažesnis. Reikėjo taisyti situaciją!

Stora, gana sena ir kai kur sudėtingai parašyta. Bet pati istorija labai įdomi. Kai kur skaityti buvo sudėtinga, nuolat pamesdavau mintį. Bet taip rašytojas tik ir vedžioja skaitytoją už nosies: jau tuoj tuoj bus įdomioji dalis, bet štai – paskaityk dar apie šį bei tą. Užsimiršusi kartais ir tą įdomiąją dalį šiek tiek praleisdavau, tad tekdavo grįžti atgal.

Skaičiau ir galvojau, kad pirmą kartą pasirodžius šiaip knygai (1965 m.), ją žmonės galbūt skaitė su panašiomis nuotaikomis, kaip šiandien skaito „50 pilkų atspalvių“. Maniau, kad tais laikais visuomenė buvo konservatyvesnė. Bet visada atsiranda liberalesnių žmonių, kurie keičia nusistovėjusias normas.

Pasakojime Nikolas Erfė yra nuolat klaidinamas, o kartu su juo buvau klaidinama ir aš. Būdavo, kad kokio nors skyriaus viduryje skaitydama veikėjo samprotavimus jam norėdavau atsakyti, kad yra taip ir taip, nes apie tai buvo rašoma kažkur knygos pradžioje. Bet tada suprasdavau, kad, kai tiek yra primeluota, jokia informacija nebegalima tikėti. Ir iki pat pabaigos buvo išlaikyta intriga: kas tikra, o kas ne? Kas sumeluota ir suvaidinta, o kas realu?

Tai pirma, bet greičiausiai ne paskutinė mano perskaityta John Fowles knyga. Juo labiau, kad lentynoje jau guli jo „Kolekcionierius“ (ačiū mano krikšto mamai už šią dovaną).