Įtempto siužeto knyga, kurioje pagrindinis veikėjas kerštas. Bet tai supranti tik knygai einant į pabaigą. Iš pradžių kiti jausmai dominuoja: meilė, gailestis, kaltė... ir "susivėlusi" savo jausmuose bei poelgiuose moteris....

Įtempto siužeto knyga, kurioje pagrindinis veikėjas kerštas. Bet tai supranti tik knygai einant į pabaigą. Iš pradžių kiti jausmai dominuoja: meilė, gailestis, kaltė... ir "susivėlusi" savo jausmuose bei poelgiuose moteris. Knyga parašyta patraukliai ir skaitosi lengvai, bet Džulija man nepatiko...

Knyga labai patiko, nors tik pradėjus skaityti pamaniau jog labai blogai skaityti tiek vieno veikėjo mintis ir veiksmus tiek kito. Nes lyg ir nebelieka vietos vaizduotei. Tačiau tai paaštrino jausmus. Aišku šioje knygoje buvo...

Knyga labai patiko, nors tik pradėjus skaityti pamaniau jog labai blogai skaityti tiek vieno veikėjo mintis ir veiksmus tiek kito. Nes lyg ir nebelieka vietos vaizduotei. Tačiau tai paaštrino jausmus. Aišku šioje knygoje buvo netiesiogiai aprašomas didžiausias klausimas ar tarp vyro ir moters gali būti tik draugystė.

Labai labai patiko. Pagaliau perskaičiau knygą, kurioje aprašoma laiminga istorija iki pat pabaigos. Vis nesitikėjau, kad gerai baigsis, galvojau, kad tuoj tuoj kažkas baisaus įvyks. Tačiau tokia graži pabaiga, kaip ir visa...

Labai labai patiko. Pagaliau perskaičiau knygą, kurioje aprašoma laiminga istorija iki pat pabaigos. Vis nesitikėjau, kad gerai baigsis, galvojau, kad tuoj tuoj kažkas baisaus įvyks. Tačiau tokia graži pabaiga, kaip ir visa aprašoma istorija. Beje, tai antroji knyga. Pirmoji - „Beveik niekada“. Siūlyčiau skaityti jaunimui. Gal kuriam iš jų (perskaičius šią knygą) pasisektų pagauti laimės paukštę.

Knyga patiko ir greitai persiskaitė. Aišku, galima buvo tikėtis tokios pabaigos, bet buvo įdomu. Patiko, kad pasakojama iš abiejų pagrindinių veikėjų pozicijų, net ir aprašant draugų mintis. Tuomet nereikia spėlioti, ar...

Knyga patiko ir greitai persiskaitė. Aišku, galima buvo tikėtis tokios pabaigos, bet buvo įdomu. Patiko, kad pasakojama iš abiejų pagrindinių veikėjų pozicijų, net ir aprašant draugų mintis. Tuomet nereikia spėlioti, ar vieno mintys atsišaukia kitame, kaip jis į tai reaguoja.

Įsivaizduokite tokį pasaulį, kuriame visi laimingi: visi turi darbą ir visi juo patenkinti – ir direktoriai, ir valytojai. Visi jauni, stiprūs ir gražūs. Laisvalaikis užpildytas gausybe įdomiausios veiklos – nuo...

Įsivaizduokite tokį pasaulį, kuriame visi laimingi: visi turi darbą ir visi juo patenkinti – ir direktoriai, ir valytojai. Visi jauni, stiprūs ir gražūs. Laisvalaikis užpildytas gausybe įdomiausios veiklos – nuo įmantriausių kino seansų iki sudėtingiausių sportinių žaidimų. Žmonės naudojasi didžiule technikos pažanga ir įmantriausiais išradimais – mieste skraido automobiliai, iš čiaupo teka kvepalai... Nėra skurdo, bado, karo, o vienintelis valdžios rūpestis – kad visi būtų laimingi. O laimingam būti taip paprasta: jei kamuoja kokia nerimo neduodanti ar šiaip nemaloni mintis, makteli tabletę legalių narkotikų ir pasineri į visai kitą pojūčių pasaulį, o kai išsiblaivai, širdgraužos kaip nebūta. Gerai pagalvojus, žmonės ir neturi dėl ko graužtis – materialinė gyvenimo pusė sutvarkyta, laisvalaikis perpildytas, emociniai nemalonumai neegzistuoja – nėra nei senstančių tėvų, dėl kurių reiktų sukti galvas, nei be paliovos zirziančių ir dėmesio reikalaujančių vaikų, nei sutuoktinių ar mylimųjų, dėl kurių skaudėtų širdį.
Taip, šis pasaulis iš tiesų naujas ir iš tiesų puikus. Gamta, jei ir ne visiškai nugalėta, tai taip smarkiai paspausta po žmonijos padu, kad apie jos egzistavimą niekas ir nesusimąsto, nes viską žmogus gali pasigaminti, užsiauginti, sukonstruoti pats. Kitus žmones taip pat – iš tūkstančių buteliukų laboratorijose atsiranda ištisos žmonių kartos, kurios suformuojamos ir išauklėjamos taip, kad būtų naudingos visuomenei, būtų patenkintos savo gyvenimu ir nekeltų nereikalingų rūpesčių. Šeima – tai seniai pamiršta pasibjaurėtina atgyvena, necivilizuotų laukinių pramanas. Artima draugystė, prieraišūs santykiai – taip pat. Juk kam reikia šeimos ar gyvenimo partnerių, jei savimi gali dalintis su visais, įsilieti į bendrą masę ir neišsišokti demonstruodamas pernelyg individualias emocijas ar jausmus. Prisirišimas prie kito žmogaus nėra naudingas visuomenei, nes kiekvienas individas – tai atskiras didžiulio mechanizmo sraigtelis, atliekantis savo funkciją, ir poros jam nereikia. Žmogaus paskirtis ne daugintis ir sukti galvą dėl šeimos rūpesčių, o vartoti, vartoti, vartoti iki gyvenimo galo. O dauginimusi pasirūpins atsakingos institucijos.
Ar norėtumėte gyventi tokiame pasaulyje? Labai daug minčių sukelianti knyga, rekomenduoju perskaityti. (Aš perskaičiau antrą kartą, pirmą kartą skaičiau dar studijų metais, bet, kaip sakoma, knyga, kurios neverta skaityti antrą kartą, neverta skaityti ir pirmą.)