Pirmą kartą skaičiau publicistinio stiliaus knygą. Pasirinkau skaityti Audronės Urbonaitės "Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika", nes pati kažkada norėjau tapti žurnaliste, o knygoje pateikiamos istorijos iš žurnalistinio...

Pirmą kartą skaičiau publicistinio stiliaus knygą. Pasirinkau skaityti Audronės Urbonaitės "Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika", nes pati kažkada norėjau tapti žurnaliste, o knygoje pateikiamos istorijos iš žurnalistinio darbo parodė šios profesijos pliusus ir minusus.

Knygoje daug interviu, kurie buvo publikuoti laikraščiuose "Lietuvos rytas", "Kalba Vilnius" ir kt. Keisčiausios ir neįtikėtinos istorijos. Kelionės į Ukrainą pas Viktoro Uspaskicho pirmąją žmoną, bandymai patekti pas burtininkę, kuri gydė Lietuvos elitą. Darbas iki išnaktų, graužatis dėl įsivėlusios klaidos jau publikuotame interviu. Be abejo, ir meilė savo darbui, kuriam negailima laiko ir sveikatos.

Autorės rašymo stilius yra "aštrus". Knygoje daug sarkazmo. Žurnalistė negaili kritikos ir vaizdingų pasakymų. Štai norėjusi pavadinti vieną iš savo straipsnių "Autobusėlis į lenkyną man kelią orgazmą", turėjo pakeisti jį kiek švelnesniais žodžiais. Kita vertus, tokios antraštės būtų pritraukusios didelio dėmesio, bet, greičiausiai, ir didelių diskusijų ir pasipiktinimų. Taip pat knygos skyrių pavadinimai yra pritraukiantis dėmesį, vaizdingi, kartais hiperbolizuoti ("Galvon tik stukt", "Neparadinė Lietuva", "Palmyros fiasko").

Kai kurie knygos skyriai yra ištisi interviu rinkiniai, o kiti yra autorės pasakojimai. Man asmeniškai knygos pradžia buvo įtraukianti, o pabaiga tapo vis sunkiau įveikiama. Keista, bet taip buvo pirmą kartą mano gyvenime. Po publicistinio žanro knygos noriu imti į rankas kokį romaną ar detektyvą, parašytą meniniu stiliumi. Kartais reikia kaitos, kuri paskatintų kitą kartą iš naujo atrasti vienokį ar kitokį žanrą, stilių.