Po kelių perskaitytų populiariosios psichologijos knygų panorau romano, ir „Chimera“ pranoko visus mano lūkesčius. Tai pirmosios 5 žvaigždutės, kurias galiu duoti šiais metais, tačiau šiai knygai norėčiau duoti dar...

Po kelių perskaitytų populiariosios psichologijos knygų panorau romano, ir „Chimera“ pranoko visus mano lūkesčius. Tai pirmosios 5 žvaigždutės, kurias galiu duoti šiais metais, tačiau šiai knygai norėčiau duoti dar daugiau.
Neįtikėtinai dėmesį prikaustantis siužetas, meistriškai valdoma kalba (žinoma, vertėjai taip pat galima paploti už profesionaliai atliktą darbą) – „Chimera“ tikrai yra ciniška, tamsiai šviesi, keista ir be galo puiki knyga. Turbūt po šios knygos mane dar ilgai kamuos pagirios, gyvensiu veikėjų pasaulyje ir prisiminsiu kiekvieną Marijos Engel papasakotą istoriją.
Rekomenduoju šią knygą kiekvienam, kuris nori šiek tiek keisto, šiek tiek juodo, šiek tiek puikaus romano.

Jeffrey Archer serija "Kliftonų Kronikos" - įspūdinga.
Daug veiksmo, intrigų, netikėtų siužeto posūkių ir išbandymų. Ne viskas "geriečiams" pavyksta, tad knyga tampa tik dar realesnė. Itin įtraukianti.
Visgi šioje dalyje...

Jeffrey Archer serija "Kliftonų Kronikos" - įspūdinga.
Daug veiksmo, intrigų, netikėtų siužeto posūkių ir išbandymų. Ne viskas "geriečiams" pavyksta, tad knyga tampa tik dar realesnė. Itin įtraukianti.
Visgi šioje dalyje (#4) pradžioje veiksmas vyksta lėtokai, bet vėliau įsivažiuoja ir paskutinius 100psl. verti negalėdama atsitraukti.
Rekomenduoju perskaityti visą seriją.

Pirmą kartą kai paėmiau šią knygą į rankas ji manęs nesudomino, perskaičiau dvi istorijas ir padėjau į šalį, galvodama kokia čia nesąmonė. Matyt dar nebuvau suaugusi šiai knygai. Po kelių mėnesių mano akis vėl ji...

Pirmą kartą kai paėmiau šią knygą į rankas ji manęs nesudomino, perskaičiau dvi istorijas ir padėjau į šalį, galvodama kokia čia nesąmonė. Matyt dar nebuvau suaugusi šiai knygai. Po kelių mėnesių mano akis vėl ji užkliudė, pasiėmiau skaityti ir negalėjau atsitraukti. Kaip tik tuo momentu galvojau, kas nutinka kai mes mirštame? Ar reikia bijoti mirties? Perskaičius tapau ramesnė, aš esu čia nes pati pasirinkau tokį gyvenimą, reikia išmokti sau duotas pamokas.

Šią knygą seniai norėjau perskaityti, nes daugelis ją mini kaip lietuvių kūrinį, kuris tapo įvykiu. Savotiška klasika, kurią reikia perskaityti, kad žinotum kokia ji ir susidarytum savo nuomonę. Skaitėsi sunkokai, bet...

Šią knygą seniai norėjau perskaityti, nes daugelis ją mini kaip lietuvių kūrinį, kuris tapo įvykiu. Savotiška klasika, kurią reikia perskaityti, kad žinotum kokia ji ir susidarytum savo nuomonę. Skaitėsi sunkokai, bet kažkaip įtraukiamai. Nebuvau nieko skaičiusi iš J.Kunčino kūrybos, bet šis autorius sudomino. Jaučiasi, kad Vilnius mylimas ir, aišku, Tūla. Įdomu, kiek į ją sudėta asmeninės patirties išgyvenimų...Nesigailiu perskaičiusi :)

Perskaičiau ketvirtąją autorių knygą. Skaitosi greitai, lengvai, įdomiai. Ne perskaitai, bet praryji :) Bet lieka keistas įspūdis: lyg ne knygą būtum skaitęs, bet veiksmo filmą pasižiūrėjęs. Įdomu, bet gal kažkiek per...

Perskaičiau ketvirtąją autorių knygą. Skaitosi greitai, lengvai, įdomiai. Ne perskaitai, bet praryji :) Bet lieka keistas įspūdis: lyg ne knygą būtum skaitęs, bet veiksmo filmą pasižiūrėjęs. Įdomu, bet gal kažkiek per lengva, per komerciška. Tačiau laiko užmušimui, pramogai labai tinkama...

Pirmą kartą skaičiau publicistinio stiliaus knygą. Pasirinkau skaityti Audronės Urbonaitės "Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika", nes pati kažkada norėjau tapti žurnaliste, o knygoje pateikiamos istorijos iš žurnalistinio...

Pirmą kartą skaičiau publicistinio stiliaus knygą. Pasirinkau skaityti Audronės Urbonaitės "Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika", nes pati kažkada norėjau tapti žurnaliste, o knygoje pateikiamos istorijos iš žurnalistinio darbo parodė šios profesijos pliusus ir minusus.

Knygoje daug interviu, kurie buvo publikuoti laikraščiuose "Lietuvos rytas", "Kalba Vilnius" ir kt. Keisčiausios ir neįtikėtinos istorijos. Kelionės į Ukrainą pas Viktoro Uspaskicho pirmąją žmoną, bandymai patekti pas burtininkę, kuri gydė Lietuvos elitą. Darbas iki išnaktų, graužatis dėl įsivėlusios klaidos jau publikuotame interviu. Be abejo, ir meilė savo darbui, kuriam negailima laiko ir sveikatos.

Autorės rašymo stilius yra "aštrus". Knygoje daug sarkazmo. Žurnalistė negaili kritikos ir vaizdingų pasakymų. Štai norėjusi pavadinti vieną iš savo straipsnių "Autobusėlis į lenkyną man kelią orgazmą", turėjo pakeisti jį kiek švelnesniais žodžiais. Kita vertus, tokios antraštės būtų pritraukusios didelio dėmesio, bet, greičiausiai, ir didelių diskusijų ir pasipiktinimų. Taip pat knygos skyrių pavadinimai yra pritraukiantis dėmesį, vaizdingi, kartais hiperbolizuoti ("Galvon tik stukt", "Neparadinė Lietuva", "Palmyros fiasko").

Kai kurie knygos skyriai yra ištisi interviu rinkiniai, o kiti yra autorės pasakojimai. Man asmeniškai knygos pradžia buvo įtraukianti, o pabaiga tapo vis sunkiau įveikiama. Keista, bet taip buvo pirmą kartą mano gyvenime. Po publicistinio žanro knygos noriu imti į rankas kokį romaną ar detektyvą, parašytą meniniu stiliumi. Kartais reikia kaitos, kuri paskatintų kitą kartą iš naujo atrasti vienokį ar kitokį žanrą, stilių.