Brandi knyga... Perskaičiusi, nebe nustebau, kodėl ši knyga yra įtraukta į abiturientų privalomosios literatūros sąrašą. Ji subtili, poetiška - apie neblėstančią meilę Tūlai ir Vilniaus miestui.
Nors pagrindinis,...

Brandi knyga... Perskaičiusi, nebe nustebau, kodėl ši knyga yra įtraukta į abiturientų privalomosios literatūros sąrašą. Ji subtili, poetiška - apie neblėstančią meilę Tūlai ir Vilniaus miestui.
Nors pagrindinis, bevardis knygos veikėjas yra paskendęs alkoholio liūne, tačiau jo jausmai nuo to nesumenkę. Ši knyga manau tikrai puikiai atskleidžia to meto bohemišką Vilniaus žmonių gyvenimą, su visomis jo ydomis.

Knyga parašyta lyg užrašai, lyg pasakojimas, bet skaityti dėl to nebuvo lengva. Tikrai įsivažiavau ne nuo pirmo puslapio. Bet jau kai įsiskaičiau, pamačiau tą visą grožį, kurį skaitytojams norėjo perduoti J. Kunčinas. Tai vienintelis šio autoriaus romanas, kurį perskaičiau, tačiau jis manęs tikrai nenuvylė.

Kaip visada Umberto Eco knygų taip lengvai nepaskaitysi. Reikia pasidomėti kas buvo tas Kamilas Kavūras, Viktoras Emanuelis II, Madzinis, La Farina, Garibaldis, Prancūzijos ir Prūsijos karas ir panašiai... . Rašytojas tiesiog...

Kaip visada Umberto Eco knygų taip lengvai nepaskaitysi. Reikia pasidomėti kas buvo tas Kamilas Kavūras, Viktoras Emanuelis II, Madzinis, La Farina, Garibaldis, Prancūzijos ir Prūsijos karas ir panašiai... . Rašytojas tiesiog pasakoja, nesismulkindamas... o kai pasipila sąmokslų teorijų gausa, politiniai įvairūs dalykai, žaidimai, tai reikia suprasti, kas kurioje pusėje dalyvavo, tad papildomos informacijos tikrai reikia...

Daug pasakojama apie slaptas tarnybas, šnipų darbą, dokumentų padirbinėjimus, šaltinius, žmogaus paperkamumą, masonus, jėzuitus, žydus, kurie knygoje vaizduojami kaip patogūs atpirkimo ožiai. Radau vieną citatą apie žydus:
„Rūpinuosi rusų tautos morale ir nenoriu, kad toji tauta nukreiptų nepasitenkinimą prieš carą... Todėl jai reikia priešo. Neverta priešais versti, tarkim, mongolus ar totorius, kaip valdovai darydavo senovėje. Priešas turi būti atpažįstamas ir baisus, jis turi būti tavo namuose arba prie durų slenksčio. Štai kodėl žydai. Mums juos atsiuntė Dievo apvaizda, tad, dėl Dievo, pasinaudokime jais ir melskimės, kad visada būtų žydų, kurių galėtume bijoti ir nekęsti. Priešo reikia, kad tauta turėtų viltį... Visada reikia turėti ko nekęsti, kad kaltintume dėl savo vargų.“

Ir visa tai susipynę, persipynę vienoje knygoje.

Sunkiausia buvo skaityti tas vietas, kuriose vyko kūrimas įvairių sąmokslų teorijų... ta visa virtuvė – sudėtingas procesas...

Tiesa, knygoje labai įdomiai atskamba meilė skaniam maistui... Galima rasti net receptų...

Labai plona knygelė, kurią perskaičiau traukinyje Kaunas-Vilnius-Kaunas. Taip ir nesupratau, kokia šios knygos mintis, ką ja norėta pasakyti. Ir veikėjas Fridolinas kažkoks keistas. Nesupratau, koks iš tiesų jo santykis su...

Labai plona knygelė, kurią perskaičiau traukinyje Kaunas-Vilnius-Kaunas. Taip ir nesupratau, kokia šios knygos mintis, ką ja norėta pasakyti. Ir veikėjas Fridolinas kažkoks keistas. Nesupratau, koks iš tiesų jo santykis su žmona Albertina. Tai jis ją lyg ir myli, ir aistrą jaučia, vis galvoja, kad namuose jo laukia pati geriausia, o štai vėliau jau nori su ja skirtis. Kodėl? Todėl, kad ji sapnavo sapną, kuriame jam buvo neištikima ir nesustabdė jo nuo egzekucijos. (O visas internetas galvoja, kad tik moterys taip daro.)

Skaitant pirmą knygos pusę mane buvo apėmęs stiprus deja vu jausmas: veikėjas sužino apie slaptą susibūrimą slaptoje vietoje, į kur patekti reikia slaptažodžio; jis ten nuvyksta nuomota karieta, o vežiko paprašo palaukti pavažiavus tolėliau; susibūrime suranda gražią merginą ir ja susižavi; iš susibūrimo jį priverstinai išveža svetima karieta, kuri veža nežinia kur (nieko aplink nematyti, atidaryti nieko irgi nepavyksta); galiausiai paleistas jis susiranda savąją karietą ir grįžta namo. Visaip bandžiau prisiminti, iš kur man tai taip pažįstama. Pirmiausiai į galvą atėjo viena matyta serialo „Liežuvautoja“ serija, kurioje vaikinas papuola į slaptą vakarėlį ir taip pat pamato merginą, kurią vėliau bando rasti. Bet seriale tikrai nebuvo jokių karietų, o aš labai gyvai įsivaizdavau tą dalį. Bandau prisiminti, ką aš esu žiūrėjusi su karietomis. Į galvą ateina tik „Šerlokas Holmsas“. Bet čia vienintelis bendrumas ir daugiau sąsajų nerandu. Filmo, pastatyto pagal šią knygą, tikrai nesu mačiusi. Nusprendžiu, kad gal tai tik atsitiktinis jausmas.

Perėjusi į antrąją pusę vėl prisimenu deja vu: veikėjas bando rasti namą, kuriame lankėsi naktį, aišku, viskas dieną atrodo šiek tiek kitaip; suradus jam įteikiamas laiškas su jo pavarde ant voko, nors niekas jos neturėtų žinoti. Tada man į galvą ateina, kad gal koks nors Edgaras Alanas Po kažką tokio rašė. Jo kūrinius skaičiau angliškai, tad tikslaus teksto neprisimenu ir tai paaiškintų, kodėl įsiminiau tik vaizdinius. Bet šią versiją sunku patikrinti, tad belieka palikti visus deja vu ramybėje.

Knygą galėčiau sulyginti su serialo serija, kurią galima žiūrėti be konteksto ir ji nėra susijusi nei su tuo, kas buvo prieš tai, nei su tuo, kas vyks vėliau. Pradėta tarsi iš niekur keliais prisiminimais, kurie neturėjo didelės įtakos turiniui, o pasibaigė susitarimu, kad „tegul tai lieka tik tarp mūsų, būna mūsų mažytė paslaptis, niekam šito nepasakosim ir patys daugiau niekada apie tai nekalbėsim“.

Prastumti laiką važiuojant traukiniu tiko, bet rimtam skaitymui yra pernelyg paviršutiniška, neišvystyta arba per trumpa, kad pakankamai įtrauktų.

Labai labai patiko ši knyga, bet labai norėčiau, kad autorė taip pat parašytų princo Maksono ir Aspeno istoriją, nes abiejų veikėjų asmenybės yra be galo įdomios ir intriguojančios, be to būtų labai įdomu sužinoti ką...

Labai labai patiko ši knyga, bet labai norėčiau, kad autorė taip pat parašytų princo Maksono ir Aspeno istoriją, nes abiejų veikėjų asmenybės yra be galo įdomios ir intriguojančios, be to būtų labai įdomu sužinoti ką jie galvojo. :) Na belieka tik pasakyti, kad šią istoriją tikrai verta paskaityti, ypač jei patinka romantiškos istorijos. :)

Štai ir baigta „Silva Rerum“ trilogija. Kitaip pasakyti ir neįmanoma – skaityti verta. Net jei ir sakiniai „kilometro“ ilgumo, net jei ir detalės išveda iš kelio. Kristina Sabaliauskaitė sukūrė unikalų kūrinį,...

Štai ir baigta „Silva Rerum“ trilogija. Kitaip pasakyti ir neįmanoma – skaityti verta. Net jei ir sakiniai „kilometro“ ilgumo, net jei ir detalės išveda iš kelio. Kristina Sabaliauskaitė sukūrė unikalų kūrinį, kuriuo Lietuva turėtų didžiuotis.

Kadangi ankstesnes dalis skaičiau jau gana seniai, sunku ką ir beprisiminti iš jų, negaliu objektyviai palyginti su šia. Kaip visada veiksmas vyksta didelės visuotinės nelaimės fone – šį kartą tai didysis Vilniaus gaisras. Tačiau kitaip, nei anksčiau, nelaimei suteikiama mažiau dėmesio, labiau kalbama apie veikėjus, kurie arba visai nenukentėjo per gaisrą, arba tik vos vos.

„Silva Rerum III“ aiškiai atskleidžia, kad „paradinė“ pusė yra visai kitokia, nei vidinė, asmeniška. Kilo gaisras? Kalti žydai (nors patys nuo to smarkiai nukentėjo, o iš tiesų jis kilo trijose visiškai nesusijusiose vietose). Kunigaikštis skaito šventąsias žydų knygas ir bendrauja su rabinais? Vadinasi, ketina tapti žydu, jei dar netapo (nors jis tai daro labiau iš filosofinės ir mokslinių tyrinėjimų pusės). Ir net jei turi žmoną, su kuria lankaisi bažnyčioje ir oficialiuose pobūviuose, dar nereiškia, kad esi laimingai vedęs, nes greičiausiai naktimis lankai ir dar vieną kitą moterį.

Sakyčiau, būtent apie filosofiją ir vyro-moters santykius labiausiai ir sukasi paskutinės trilogijos dalies turinys. Štai viena knygos veikėja suvokia, kad moteris nėra vien kūnas, kuris reikalingas vyrui. Moteris turi sielą ir taip pat gali turėti jausmus bei poreikius.

Nors irgi esu iš tų, kuriems knygos stilius atrodo sudėtingas, bet man jis netgi visai patiko. Patiko, kad lietuvių kalba taip gražiai vartojama, atskleidžiamos visos jos galimybės. Skaitant tokį kūrinį supranti, kokie svarbūs yra skyrybos ženklai. Aš net prisiminiau mokyklos laikus, kai tekdavo rasti ir įvardinti įvairias sakinio dalis. „Silva Rerum“ yra puiki to iliustracija. Turiu paaiškinimą net ir tam, kodėl sakiniai yra tokie ilgi. Kartais, kai kažką užsimąstau, galiu praleisti dešimtis minučių žiūrėdama į nieką ir pasakodama sau mintyse istoriją. Pradėjus pasakoti kažką vientiso, kyla nauja mintis, ją reikia įterpti į dabartinį pasakojimą, o susizgribus, kad kažkur nuklydau, stengiuosi grįžti į pradinę istoriją. Taip pat ir čia – pradedama sakyti viena, bet kad skaitytojui nekiltų papildomų klausimų, iš karto sakinys papildomas kita informacija, tačiau vis tiek sugrįžtama prie to, ką norėta pasakyti. (Man atrodo, kad aš ir pati kartais mintis reiškiu pernelyg komplikuotu būdu, bet nieko su savimi negaliu padaryti.)

Tikiu, kad ši knyga tikrai nusipelno vietos lietuvių literatūros klasikos sąraše ir dar ilgai bus skaitoma vis kitų ar net tų pačių skaitytojų.