Labai įdomi ir įtraukianti knyga. Žinojimas, kad tai yra pasiremta dalinai tikra istorija, tik dar labiau padeda įsivaizduoti kokie siaubingi laikai buvo priklausant nuo karalių valdžios. Trys moterys ir jų susipynę likimai...

Labai įdomi ir įtraukianti knyga. Žinojimas, kad tai yra pasiremta dalinai tikra istorija, tik dar labiau padeda įsivaizduoti kokie siaubingi laikai buvo priklausant nuo karalių valdžios. Trys moterys ir jų susipynę likimai karališkuose rūmuose. Visiems rekomenduoju.

Daugelis jau tikriausiai esate susipažinę su King'o kūryba. Man ši pažintis prasidėjo visai nesenai, skaitau kol kas dar tik antrąją šio autoriaus knyga, bet manau, jog pažintis - labai vykusi.
Sutuoktinių pora nusprendžia...

Daugelis jau tikriausiai esate susipažinę su King'o kūryba. Man ši pažintis prasidėjo visai nesenai, skaitau kol kas dar tik antrąją šio autoriaus knyga, bet manau, jog pažintis - labai vykusi.
Sutuoktinių pora nusprendžia paįvairinti savo seksualinį gyvenimą ir nuvyksta į savo vilą, esančią nuošalioje vietoje, užmiestyje. Džeraldas nusprendžia, jog pats laikas patenkinti jo užgaidą - panaudoti antrankius ir prirakinti žmoną prie lovos. Džesei šis sumanymas nepasirodė labai viliojantis. Ji reikalauja, jog vyras tučtuojau nusegtų antrankius. Džeraldui atrodo, jog tai tik dar vienas nevykęs žmonos pokštas ir, beabejo, jam visai nejuokingas. Bet atsitinka šis tas baisaus.. Džeraldą ištinka širdies smūgis ir deja, Džesė lieka prirakinta prie lovos.

Štai čia ir prasideda moters išgyvenimo "kelionė". Monologai su pačia savimi bei vaikystėje patirtų traumų analizavimas. Viskas pasikeitė vieną popietę Džesei likus su tėčiu stebėti saulės užtemimo. Kodėl? Sužinosite perskaitę. 😊
Šis pasakojimas man pasirodė kiek kitoks, nei prieš tai skaityta King'o knyga, tačiau paliko tikrai gerą įspūdį. Verčiant puslapius vienas po kito, supratau, jog joje nebus nei mistikos, ar siaubų/baubų. Gal tai ir nebuvo pati stipriausia šio rašytojo knyga, bet verta Jūsų, skaitytojai, dėmesio.

A.J. Finn „Moteris lange“

Pirmiausia, turbūt, derėtų prisipažinti, kad nesu gerai susipažinusi su trilerio žanru. Tikriausiai galėčiau ant rankų pirštų suskaičiuoti trilerius, kuriuos yra tekę skaityti. Ir nežinau, ar...

A.J. Finn „Moteris lange“

Pirmiausia, turbūt, derėtų prisipažinti, kad nesu gerai susipažinusi su trilerio žanru. Tikriausiai galėčiau ant rankų pirštų suskaičiuoti trilerius, kuriuos yra tekę skaityti. Ir nežinau, ar šis komentaras leis pasitikėti mano apžvalga, ar tik numosite ranka ir pagalvosite: „Ai, ką ji išmano.“ Žinoma, rinksitės jūs.


„Mano protas – pelkė, gili ir sūroka, tiesa ir melas čia susimaišo.“

Turbūt jau ne kartą teko girdėti šios knygos pavadinimą, o ir, kai pasidomėjau, pasirodo, statomas ir filmas su Amy Adams. Ir tikriausiai knygyne praeiti pro tokį akį traukiantį viršelį, jo neapžiūrėjus iš arčiau, sunkiai įmanoma. Apie ką ši istorija? Apie Aną Foks, buvusią vaikų psichologę ir vis dar trokštančią, kad žmonės ją vadintų „Daktare Foks“, nors aplinkiniams tai suvokti kiek sudėtinga, nes... nes ji jau dešimt mėnesių gyvena užsidariusi savo namuose, vienui viena, prietemoje, kasdien maukia vyną ir vaistais kovoja su agorafobija bei panikos priepuoliais, žiūri senus, dažniausiai, nespalvotus filmus ir kartais tiesiog stebi, ant palangės pasidėjusi fotoaparatą, kaimynų gyvenimą. Štai mūsų pagrindinė knygos herojė. Skamba kiek nuobodokai? Galbūt primena „Mergina traukiny“? Tačiau tai dar ne viskas. Į jų gatvę atsikrausto Raselų šeima, kuri iškart patraukia Anos ir jos objektyvo dėmesį. Iš pirmo žvilgsnio Raselai visiškai normali šeima, primenanti Anai jos praeitį. Vyras, žmona ir paauglys jų sūnus. Tobula idilė. Tačiau vieną vakarą Anos objektyvas pastebi kraupų įvykį, kuris apverčia visų knygos herojų gyvenimą. Ypač Anos.

Pats istorijos pristatymas iškart atskleidžia, kad knygoje dedasi įdomūs dalykėliai, jau vien pagrindinė herojė Ana ko verta! Ir aš taip iš pradžių galvojau, pernelyg daug iš knygos nesitikėdama, tačiau klydau. Nepaisant knygos svorio, negalėjau jos palikti namie, visur su savimi ją nešiojausi ir godžiai skaičiau kiekvieną puslapį. Man taip įdomu buvo sužinoti, kaip sekasi Anai, kartkartėmis jaučiausi taip it mes būtume artimos draugės ir troškau jai padėti, jos klausytis. Ana – sielvarto iškamuota moteris, negalinti atsitiesti ir atrasti su pačia savimi ryšį, todėl ji pasinėrusi į filmų ir vyno pasaulį, manydama, kad taip bus lengviau. Tačiau nepaisant pačią užklupusių bėdų, ji bendrauja viename forume, kur užsiregistruoja žmonės, susidūrę su agorafobija ar ją išgyvenantys, jiems padeda, pataria, išklauso, taip tarsi kovodama ir su savąja. Mane sužavėjo autoriaus talentas sukurti tokį ryškų, savitą sielvartaujančios ir beveik viską gyvenime praradusios moters portretą. Galbūt kažkas sakytų, oi ką čia, negi sunku aprašyti kažkokią išpuikusią alkoholikę... Man asmeniškai Ana Foks – vienas įdomiausių sielvartaujančių personažų, su kuriais pastaruoju metu teko susidurti.


Kodėl tiek daug kalbu apie Aną ir beveik nė žodžio neparašau apie Raselų šeimą? Todėl, kad nenoriu atskleisti, kas nutinka ir kaip baigiasi knyga. Ir galbūt todėl, kad Anos kova su savo baimėmis, sielvartu ir įvykiais kaimynystėje ir yra šios istorijos pagrindas.

Ši istorija man parodė ir priminė, kaip lengva apgauti ir tampyti save už virvučių, kai net protas su tavimi žaidžia, o su juo, tuo tarpu, žaidžia sielvartas. Kas gali patikėti vyne paskendusios ir namie užsidariusios moters liudijimais? Ypač, kai istorija yra daug painesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio? Žmonės dažnai peikia abejingumą, tačiau, kai esi neabejingas, kaip mūsų herojė Ana Foks, niekas į tai nežiūri patikliai ir numoja ranka. Dažnai kartojame sau, kad nereikia kištis į svetimą gyvenimą, tačiau kartais tai gali išnarplioti pačią painiausią paslaptį ir užkirsti kelią blogiui.

Ką su žmogumi gali padaryti sielvartas? Kur jo ribos? Ar galime teisti kitą, nežinodami jo tikrosios istorijos?

Kaip jau minėjau įrašo pradžioje, nesu skaičiusi daug trilerių, man šis žanras pakankamai naujas, tačiau jau jaučiu, kaip „Moteris lange“ tapo viena geriausių šiais metais skaitytų knygų.

Mano vertinimas: 9/10.

„Nujaučiu, kad aš nesukurtas savo gyvenimui. Noriu pasakyti, mano gyvenimas iš visų pusių lipa per kraštus, jis nesukirptas tokiam žmogui kaip aš, visko jame per daug, per daug įvykių, per daug kančių, per daug negandų....

„Nujaučiu, kad aš nesukurtas savo gyvenimui. Noriu pasakyti, mano gyvenimas iš visų pusių lipa per kraštus, jis nesukirptas tokiam žmogui kaip aš, visko jame per daug, per daug įvykių, per daug kančių, per daug negandų. Gal tai mano kaltė? Gal aš pats nemoku būti žmogumi? Nemoku imti ir palikti, atrinkti. Ar galbūt tai kaltė šito amžiaus, kuriame gyvenu, – jis lyg didžiulis piltuvas, į kurį sugarma dienų perteklius, visa, kas pjauna, dreskia, traiško ir kerta. Kartais jaučiu, kad mano galva tuoj tuoj sprogs kaip katilas, prikimštas parako.“

Šią knygą skaičiau ilgai, turbūt ilgiau nei mėnesį. Netgi teko sulaukti nuostabos ir pastebėjimo, kad ilgai skaitau tą pačią knygą. O ilgai skaičius ir pagaliau perskaičius, daviau ją draugei, nes kaip tik turėjau kuprinėje ir jai pradėjus skaityti, sulaukiau komentaro, kad šita knyga nesąmonė ir greičiau ją pasiimčiau. Pasiėmiau ir pagaliau prisėdau ją apžvelgti.

Istorija apie Brodeką, kuris gyvena kažkur ir kažkuriame laike. Plonomis linijomis autorius apibrėžia, kad prieš tai buvusiame laike vyko Antrasis pasaulinis karas ir Brodekas buvo koncentracijos stovykloje, nes jis žydas. Grįžęs į gimtąjį kaimą, randa daug skausmo ir skylių kaimo žmonių sielose, savo mylimosios taip pat. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis jis nepraranda žmogiškumo ir savo gebėjimų. Istorija prasideda tuo, kad kaime nužudomas Anderer – svetimas, atvykėlis iš nežinia kur. Jis nužudomas vien todėl, nes buvo kitoks, kitaip elgėsi, kitaip matė ir pastebėjo pasaulį, ir net kitaip rengėsi, nei tie, kurie gyveno Brodeko kaime. Kadangi Brodekas turėjo talentą rašyti, jam patikėta užduotis parašyti raportą apie tą žiaurią naktį, kai smuklėje kaimo vyrai nužudė Anderer. Istorija vystoma lėtai, Brodekas vis nuklysta į savo prisiminimus apie koncentracijos stovyklą ir pasakoja apie Anderer nuo jo atvykimo dienos iki jo mirties. Kaimo vyrai jį tikrina ir stebi, Brodekas tetrokšta išlikti teisingas, nuraminti savo sąžinę ir tarytum atsiprašyti už abejingumą.


„Brodekas“ tai knyga ne į paplūdimį prie jūros vežtis, tai kaip tik knyga rudeniui, kai užsikaiti arbatos puodelį, vienumoje skaitai ir apmąstai kiekvieną skyrių, kiekvieną užslėptą mintį. Ši knyga lėta, klampi, slogi ir tamsi, todėl jai reikia laiko. Ilgai mąsčiau ir ją perskaičiusi, tyliai klausiau savęs apie ką būtent ji buvo. Mąstant paviršiais, norėtųsi pasakyti, kad lyg ir apie kaltę, kaltųjų ieškojimą, tačiau atvirkščiai – ši knyga apie žmogiškumą, kurį sunkiausia išlaikyti gyvenant tarp kitų žmonių. Žmonės pernelyg daug laiko praleidžia ieškodami kaltų, nors tuo tarpu, vertėtų įsikibti į žmogiškumą savyje ir, pirmiausia, išlaikyti jį. Brodekas nėra tas švarus gerietis be nuodėmių, jis taip pat padaro kai ką, dėl ko gailisi ir peikia save visą gyvenimą, tačiau jis net iškentęs koncentracijos stovyklos žiaurumą ir savo kaimelio išniekinimą, sugeba atskirti grynąjį gėrį nuo žiaurumo, kaltę nuo nekaltumo ir gyvenimo absurdą.

„O aš mačiau tuos žmones, kurie veikė žinodami, kad jie ne vieni, kad gali nugrimzti, ištirpti masėje, kuri juos sujungia ir pranoksta, sudarytoje iš daugybės veidų, sukirptų pagal vieną pavyzdį. Visada gali tarti sau, kad kaltas tas, kuris juos patraukia, kursto, šokdina pagal savo dūdelę, ir kad minia nesuvokia savo veiksmų, savo ateities ir krypties. Tai netiesa. Tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa. Ji pati sukuria save – milžinišką kūną, sudarytą iš daugybės kitų sąmoningų kūnų. Ir dar žinau, kad laimingos minios nebūna. Kad nėra taikios minios. Ir net už juoko, šypsenų, muzikos, refrenų slypi kraujas, kuris užverda, kuris nerimsta, kunkuliuoja ir eina iš proto taip šėldamas, įtrauktas į savo paties verpetą.“

Skaitytojas nežino, kur tas Brodeko gimtasis kaimas, tačiau kiekvienas gali rasti savo kaimą ar miestą jame. Kaip dažnai būna niekinami, pašiepiami kitokie, nei mes? Tie, kurie neatitinka įprasto gyvenimo, įprastos uniformos ir taisyklių? Galbūt jų ir nepuola žudyti, tačiau plaka žodžių rykštėmis, kurios palieka ne ką mažesnes žaizdas. Brodeko raportas priverčia įsiklausyti į save ir savęs nebyliai paklausti, ar būtum pasipriešinęs akivaizdžiai neteisybei, ypač, jei tas pasipriešinimas galėtų kainuoti tavo paties gyvybę? Ar būtum tiesiog susiliejęs su įtūžusia, neadekvačiai besielgiančia minia? Ir nesvarbu, kad ir kiek kartų savęs to klaustum, ar, kad ir kaip bandytum pažiūrėti į šitą situaciją, atsakymą rasti pernelyg sunku. Kiekvienas, tikiu, galvojame, kad esame teisingi, nuoširdūs, gailestingi ir mokame atskirti pikta nuo gero, bet ar tikrai?..

Knygą rekomenduoju tokiam skaitytojui, kuriam, visų pirma, patinka kiek niūresnė, lėtesnė literatūra, kuris nebijo iškelti sau sudėtingesnius klausimus ir nebijo suvokti, kad pasaulis nėra vien gražus ir teisingas. Ir ypač tam, kuriam patiko „Stouneris“.

Šiai knygai netinka apibūdinimas „Man patiko“, prie jos netinka net ir „mėgstamiausia“, nes ji priverčia į pasaulį ir save pažvelgti kitaip, kartais kelia šleikštulį, kartais norisi verkti ar nusukti nuo jos akis ir ją paslėpti kuo giliau, tačiau ji verta kiekvienos valandos ar minutės, kai ją skaičiau.

„Dar jaunas, tačiau, kai mąstau apie savo gyvenimą, jis man atrodo kaip butelis, į kurį būtum norėjęs sutalpinti daugiau, negu jame yra vietos. Ar taip atsitinka kiekvieno žmogaus gyvenime, ar aš gimiau tokioje epochoje, kuri nutrina visas ribas ir kerta likimus kaip kortas didžiajame atsitiktinumo žaidime?“


Kitos patikusios citatos: „Pavadinimai – labai keistas dalykas. Kartais nieko apie juos nežinai, nors nuolat juos kartoji. Kaip ir žmonės, kuriuos susitinki metų metus, bet jų taip ir nepažįsti, ir vieną dieną mūsų akyse jie atsiskleidžia taip, kaip niekad nebūtum iš jų tikėjęsis.“

„Nors, tiesą sakant, ar mirti iš nežinojimo, ar po daugybės žmonių, vėl atgavusių laisvę, kojomis, nėra jokio skirtumo. Užmerki akis – ir nieko nebėr. O mirtis niekada nėra sunki. Jai nesvarbu, ar tu esi herojus, ar vergas. Ji ryja tai, ką gauna.“




Mano vertinimas: 8/10

„Bet ar nelaimė renkasi tinkamą momentą? Negalime gyventi taip, kad mūsų elgesys sudarytų orias aplinkybes nelaimei, tai būtų absurdas.“

Baimių būna pačių įvairiausių. Visai mažyčių ir tokių, kurios trukdo...

„Bet ar nelaimė renkasi tinkamą momentą? Negalime gyventi taip, kad mūsų elgesys sudarytų orias aplinkybes nelaimei, tai būtų absurdas.“

Baimių būna pačių įvairiausių. Visai mažyčių ir tokių, kurios trukdo pasinerti į gyvenimą atvira širdimi. Ir yra dar tokių tykančių baimių, kurios tyliai tūno mūsų viduje, tuose jausmų stalčiuose pasislėpusios it kokia seniai pamiršta adata ir netikėtai kurią dieną, kai ieškome visai kažko kito, ji mums įduria, primindama apie save. Arba save sukurdama.

Toji tykančioji, neatrasta baimė ir pradeda augti Randolfo Tyfentalerio šeimoje. Jie su žmona Rebeka ir dviem vaikais Paulium ir Fėja, persikrausto į naują gražų butą Berlyne. Viskas klostosi neblogai, kol jų gyvenime neatsiranda kaimynas Dyteris Tiberijus, gyvenantis bute pusrūsyje. Jis apverčia jų gyvenimą aukštyn kojomis. Bendravimas, prasidėjęs draugiškais, kaimyniškais gestais perauga į gyvenimą neviltyje ir baimėje. Tiberijus Rebekai pradeda siųsti liguistus, net erotiškus laiškelius, grasinimus ir kaltina jų šeimą seksualiniu vaikų tvirkinimu. Galiausiai, įtampai pasiekus aukščiausią tašką, Randolfo tėvas atvyksta, pasiima šautuvą ir nušauna Tiberijų, prisipažįsta ir sėda į kalėjimą, nors jam 77-eri.

Panašia įvykių grandine knyga ir prasideda, regis, iškart atskleisdama pagrindines kortas ir skaitytoją supažindindama su visa istorija. Tačiau tai apgaulė, pagrindinės kortos slypi daug giliau, priešistorėje. Pirmiausia jau pačioje Randolfo vaikystėje, santykiuose su žmona ir visais aplinkiniais.


Gyvenant ramų gyvenimą, daugelis nė negalime pagalvoti apie tai, kas pasikeistų, kaip mes pasielgtume bjaurioje situacijoje, lydimi baimės ir užvaldyti pykčio bei bejėgiškumo, kaip nelaimė galėtų pakeisti, net sutvirtinti šeimą, santykius tarpusavyje.

Knygos apimtis viso labo tik 192 puslapiai, tačiau ji tokia daugiasluoksnė, kad skaitant mintis vejasi mintį ir puslapiai tarytum verčiasi patys. Baimė taip įtraukia, kad ir pats nejučiomis žvilgteri per petį, ar ten netyko tavoji baimė ar koks Tiberijus, laukiantis tinkamo momento.

Istorijos pradžioje atrodo, jog tai tobulos, ramios ir jaukios šeimos istorija, nagi graži šeima, gyvenanti pakankamai gerai, joje auga du vaikai, jie nusiperka butą ir galbūt sekmadieniais kepa kartu pyragus. Tačiau pažvelgus atidžiau pamatai, kad toli gražu jiems iki sekmadienį kepamų pyragų. Vyras dirba iki išnaktų, vienas vakarieniauja restoranuose, išleisdamas nemažas sumas ir kartais pamyli savo žmoną, tarytum primindamas sau, kad ją turi, tačiau jau senokai jos nebemato.

„Ir vis dėlto, kalbėjo Rebeka, nežinau, kas yra blogiau - užklupti tave ten su kita moterimi ar vieną. Apgailestauju, tariau. Rebeka pasikėlė, jos smilius nukrypo į mane. O vis dėlto žinau, suriko ji, kas blogiau. Blogiausia yra tuščia kėdė prieš tave, nes tuščia kėdė tau geriau už mane. Rebekos balsas vis kilo, mane apėmė panika, širdis daužėsi. Jei ten būtų sėdėjusi moteris su papais ir subine, spiegė Rebeka, tegu su gražiausiais papais ir gražiausia subine visame pasaulyje, galėčiau su ja varžytis, bet negaliu varžytis su tuščia kėde, neišmanau, kaip varžytis su tuščia kėde.“

Ir užklupus tai baimei, toms negandoms, sukeltoms kaimyno Tiberijaus, staiga kėdė užsipildo ir Randolfas su Rebeka įsimyli vienas kitą iš naujo, kartu vakarieniauja, jų santuokos dėlionę sudėlioja baimę keliantis kaimynas. Su išgąsčiu pabudusios mintys apie tai, ar viskas gerai su tuo, kai maudai savo vaikus, ar neprisilieti netyčia ten, kur nereikia. Randolfui, prieš tai nemačius žmonos, įsijungia didvyrio rolė, jis nerimastauja, kreipiasi į įvairias įstaigas, norėdamas apsaugoti, išgelbėti savo žmoną ir vaikus. Net tėvo ginklai, vaikystėje kėlę baimę ir šleikštulį, šioje situacijoje jam atrodo, kaip galima išeitis.

„Niekas nežino visko apie kito žmogaus gyvenimą. Gyvename tik savąjį, tačiau net tai nereiškia, kad viską apie jį žinome, nes su mumis susiję dalykai gali nutikti mums nedalyvaujant. Labai svarbūs su mumis susiję dalykai dažnai įvyksta mums nė nenutuokiant. Turbūt turėtume sutikti su pasakymu, kad niekas nežino visko apie kieno nors gyvenimą, netgi apie savo paties. Todėl turėtume būti atsargūs su pasakymais, skirtais ištisiems gyvenimams.“

Puiki knyga, kuri sukelia daugybę apmąstymų, priverčia įsijausti į sudėtingą situaciją ir pažvelgti į ją iš įvairių pozicijų, klausiant savęs, kaip elgtumeis pats, kas tikra ir teisinga, o ko neturėtų būti, kaip nederėtų elgtis? Kas aš ir kiek manyje tikra tai, kas dar nepaliesta baimės..? Kaip išlaikyti žemę po kojomis baimės akivaizdoje?

Rekomenduoju. Verta laiko ir minčių sąmyšio.

Mano vertinimas: 8/10.

„Ir kartais man kyla tylus klausimas – kaip jie sunaikino visus šešėlius mano sąmonėje? Ir kodėl, po velnių, čia taip tamsu?“


Vos pamačiusi informaciją apie šios knygos išleidimą, žinojau, kad anksčiau ar vėliau...

„Ir kartais man kyla tylus klausimas – kaip jie sunaikino visus šešėlius mano sąmonėje? Ir kodėl, po velnių, čia taip tamsu?“


Vos pamačiusi informaciją apie šios knygos išleidimą, žinojau, kad anksčiau ar vėliau būtinai ją perskaitysiu. Negana to, pasisekė ją laimėti. Ir tada supratau, kad mane pasiekia būtent tos knygos, kurioms lemta atsidurti mano rankose.

Šį autorių netyčia aptikau internete. Kiek pamenu, juo susidomėjau išgirdusi interviu, tada radau jo skaitomą kūrybą youtube, paskui atradau tinklaraštį. Ir dėkoju dievams, kad tinklaraštyje perskaičiau vos keletą įrašų, lyg nujausdama, kad skaitysiu knygą. „Be penkių pasaulio pradžia“ visiškai atitiko mano lūkesčius, nesitikėjau iš jos nei mažiau, nei daugiau. Kaip ir tikėjausi, knygoje persipina tamsi, bet labai tikra, net skaudanti būtis ir purvas, su kuriuo kasdien susiduriame. Tai trumpi, tamsūs, tiesūs kūriniai - pokalbiai su skaitytoju. Jautiesi it pats sėdėtum bare ir klausytumeis įdomių, baugių, bet tikrų ir pažįstamų istorijų. Nenorėdamas trukdyti monologo, tyliai sau susimąstai apie tai, kad yra tarytum atskira rūšis žmonių, kuriai buvimas po šia saule yra sudėtingesnis, nei kitiems, kuriems sudėtingiau suvokti, išbūti, susitvarkyti su savimi ir aplinka. Ir tai taip, po velnių, pažįstama! Labai džiaugiuosi, kad kažkas parašė tokią knygą, pagaliau turėsiu knygą - draugę, kurią dar ne kartą atsiversiu ir tarytum kalbėsiuosi.


Kai žmogus patyręs tiek, kiek šios knygos autorius, knyga tiesiog negali būti nuobodi ar neverta skaitymo. Cituoju knygos nugarėlę: „M. P. E. Martynenko studijavo filosofiją, vertimą (iš anglų ir italų kalbų). Nerado sau vietos universitete. Metus gyveno su vienuoliais. Trylika kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Sykį ištiktas komos išbuvo kelias paras. Galbūt netgi bendravo su transcendentalais, bet už tas istorijas jis dabar jau prašo pinigų arba cigarečių.

Dirbo vertėju, redaktoriumi, tekstų įgarsintoju, veganiško šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. 2017 m. pradėjo studijuoti vaidybą.“

Nelinkėčiau, žinoma, niekam tokių patirčių, kokios aprašytos šije knygoje, bet be jų nebūtų ir knygos. Galbūt ji nėra iki galo nušlifuota ir dar ne geriausia, kas galėjo būti, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad dar sulauksime ne vienos M. P. E. Martynenko knygos, pakratančios tiek lietuvių, kartais kiek sustabarėjusią, literatūrą, tiek ir tą, po saule pasiklydusį, skaitytoją, suteikdama jam bent kibirkštį vilties.

„Kiekvienas lavonas ant Everesto kalno veikiausiai kažkada buvo labai motyvuotas žmogus.“

Galėčiau ilgai ir nuobodžiai kalbėti apie šią knygą, bet nemanau, kad verta. Ją reikia perskaityti ir tada bus viskas aišku arba dar labiau neaišku. Rekomenduojama tiems, kurie mėgsta pažvelgti į vidinius demonus ir supranta, kad be tamsos neegzistuoja ir šviesa.

„Aš sakau savo draugui: „Žmonės kalbėjo, kad pasaulį išgelbės tai gėris, tai grožis, tai tiesa... Man atrodo, kad iš tikrųjų tai juokas išgelbės pasaulį.“ Mano draugas atsako: „Ne, bet kai suvoksim, kad pasaulio niekas nebeišgelbės, juokas mums labai padės.“


„Kiekvieną kartą, kai matau dangų, jis atrodo be galo tikras. Jis tikras kaip skausmas – nesvarbu, ar sapnuoji, ar tripini, ar miršti, ar tiesiog egzistuoji. Viskas gali būti efemeriška, bet dangus yra tikras. Žvilgsnis, kuris paliečia dangų, užsikrečia šiuo tikrumu. Tai reiškia, kad žvilgsnis palieka tikrumo dėmes žvelgėjo akyse ir jis tampa šiek tiek tikresnis. Ką noriu pasakyti – gali būti, kad visi mūsų gyvenimai buvo pastatyti ant vieno žvilgsnio į dangų pamatų. Tiek užtenka.“


Mano vertinimas: 8/10.

Iki šios knygos, manyčiau, buvau iš tų žmonių, kuriems buvo įdomu, kodėl dar ir šiandien dažname Lietuvos miestelyje, ar kur nors pakelėje, stovi sovietiniams kariams skirti paminklai. Perskaičius šią knygą, pasidarė...

Iki šios knygos, manyčiau, buvau iš tų žmonių, kuriems buvo įdomu, kodėl dar ir šiandien dažname Lietuvos miestelyje, ar kur nors pakelėje, stovi sovietiniams kariams skirti paminklai. Perskaičius šią knygą, pasidarė aiškiau. Apskritai kitaip pradėjau vertinti ir žiūrėti į okupacijos metais sukurtą paveldą, kad ir kaip tai skambėtų. Lygiai taip pat kitaip vertinti pradėjau jo saugojimą ar nesaugojimą, ir kas gali būti žengus vieną ar kitą žingsnį, t.y. nusprendus saugoti ar nesaugoti. Rekomenduočiau šią knygą paimti į rankas visiems tiems, kurie garsiausiai šaukia, jog reikia visus tuos paminklus okupantams nugriauti, išmesti, sudeginti ir pan. Lengva pasakyti, bet kartais to neįmanoma padaryti. Ir ne todėl, kad valdžioje sėdintiems trūktų patriotiškumo ar noro, o todėl, kad juos saugo įstatymai. Žodžiu, tikrai rekomenduoju, o ypač tiems, kurie domisi sovietmečiu!