Pradėjusi skaityti knygą pasiskaičiau internete atsiliepimus apie ją ir buvau nustebusi, kad knyga pakankamai iškritikuota kaip lėkšta ir nuobodi. Man ji nepasirodė nei lėkšta, nei nuobodi.
Pasirodo, tai tos pačios autorės...

Pradėjusi skaityti knygą pasiskaičiau internete atsiliepimus apie ją ir buvau nustebusi, kad knyga pakankamai iškritikuota kaip lėkšta ir nuobodi. Man ji nepasirodė nei lėkšta, nei nuobodi.
Pasirodo, tai tos pačios autorės knyga, kaip ir "Seksas ir miestas", pagal kurią buvo pastatytas garsusis serialas tuo pačiu pavadinimu. Na, knygos neskaičiau, serialo nežiūrėjau. Tačiau ši knyga ("Lūpdažių džiunglės") man netgi labai patiko.
Galbūt tai tikrai ne ta knyga, kuri užtrigs ilgam, tačiau ko iš jos pasimokyti tikrai yra.
Pagrindinė knygos mintis man pasirodė ta, kad nesvarbu kiek turi pinigų, koks garsus ar žinomas esi, ar kaip aukštai užlipai karjeros laipteliais; tave kamuoja tos pačios bėdos kaip ir eilinius žmogelius: būti mylimam, turėti artimų draugų, uždirbti pakankamai pinigų poreikiams patenkinti ir t.t. Tik tavo nesėkmes mato visi ir aptarinėja jas plačiai.
Visa knyga spinduliuoja tikra draugyste, ir įkvėpimu, kad jeigu turėsi tikslą ir sunkiai dėl jo dirbsi - tikrai jį pasieksi.
Skaitosi lengvai ir siužetas įtraukia.

Vietomis nejauku, vietomis skaudu, kai kur net panašu į mano pirmą nelaimingą meilę. Knyga visoms skausmingoms pirmoms meilėms, oriantuota į merginas ir jų išgyvenimus. Perskaitoma per valandą, nebent valgytumėte puslapį per...

Vietomis nejauku, vietomis skaudu, kai kur net panašu į mano pirmą nelaimingą meilę. Knyga visoms skausmingoms pirmoms meilėms, oriantuota į merginas ir jų išgyvenimus. Perskaitoma per valandą, nebent valgytumėte puslapį per dieną. Skanaus!

Knygoje “Genijų moterys” aprašomos šešios garsių vyrų (Mozart’o, Goethe’s, Wagner’io, Einstein’o, Mahler’io ir Mann’o) moterys. Ir realiai ką pavyko suprasti, tai kad norint jog žmogus galėtų atsiduoti...

Knygoje “Genijų moterys” aprašomos šešios garsių vyrų (Mozart’o, Goethe’s, Wagner’io, Einstein’o, Mahler’io ir Mann’o) moterys. Ir realiai ką pavyko suprasti, tai kad norint jog žmogus galėtų atsiduoti kūrybai, jo neturi varžyti buitiniai reikalai, dėl to šios žmonos atliko visus buities darbus ir savo vyrams leido tiesiog kurti. Ne viena iš jų turėjo nuostabių talentų, tačiau juos užslopino,klad galėtų pasireikšti jų vyrai. Neretai gyvenimo pabaigoje jos tapo užmirštos ir niekam nereikalingos...

Jei dar neskaitėt šitos knygos, tai neskaitykit ir nuomonės - daug nesąmonių, kurios sugadins visą įdomumą.
Taip, tai romanas ir kaip įprasta be sentimentų čia irgi neapsieita. Kuo jis išskirtinis?
1)Vyrišku ir gan...

Jei dar neskaitėt šitos knygos, tai neskaitykit ir nuomonės - daug nesąmonių, kurios sugadins visą įdomumą.
Taip, tai romanas ir kaip įprasta be sentimentų čia irgi neapsieita. Kuo jis išskirtinis?
1)Vyrišku ir gan pragmatišku požiūriu į "meilę" (ką ne taip dažai rasi šiuolaikiniuose romanuose). Ji čia neidealizuojama. Šiuo atveju meilė kaip gėlių darželis - kuo daugiau laistai, tuo gražiau gėlės žydi ir tuo daugiau piktžolių auga. Nėra čia net ir seilėtų aprašymų apie mylėjimąsi, kuriuos taip dažnai mėgsta nabagės nukvakusios senmergės.
2)Kyla "nepriklausomybės meilėje" problema. Tai toks savotiškas oksimoronas - meilė savaime reiškia kažkokio laipsnio priklausomybę, bet kai aplinkybės nepalankios meilė yra milžinas su molinėmis kojomis, todėl ant jos geras statybininkas namų nestato.
3)Padeda suprasti, kad tikėtina kiekvieno darboholiko virtuvėj verda puodas problemų, nuo kurių jis bėga į darbą. Be to gan tiksliai aprašo ginekologo-chirurgo darbą (net keista, kad pats Remarkas su medicina nelabai turėjo ką bendra - vadinasi turėjo žmonių, kurie padėjo perprasti šitos specialybės vingrybes).

Knyga turėtų patikt žmonėms, kurie nežiūri į gyvenimą pro rožinius akinius, o jei žiūri - gal padėtų juos nusiimti. Ypač naudinga moterims, kurios nesupranta, kodėl vyras kiekvieną vakarą negrįžta su gėlėmis ir kasmet nesiveža į brangias kurortines keliones prie Viduržemio jūros, kodėl nesako, kad myli (nors tikrai myli), kodėl kartais atstumia ar net visai pameta. Knyga padeda suprast vyrui, kad lengviausias būdas pamest moterį - parodyt gerą gyvenimą, kurio net labiausiai norėdamas negalėsi suteikt kasdien.
Sunku pasakyti, ko iš tikrųjų Remarkas siekė "Triumfo arka" (neskaitant pinigų, kaip ir kiekvienas save gerbiantis rašytojas), bet ko galima iš jos pasimokyti - meilės rutinai ir nuobodžiam (bet užtikrintam) gyvenimui - ne visi turi tokia prabangą.

Kaip užknisa, kai anglišką apgalvotą recenziją "nuknisa" užstrigęs kompiuteris (RRRRR.....)

Bus lietuviškai ir trumpai.

Gerai. Pradžiai - autorė yra puiki pasakotoja ir net apie tokią sudėtingą temą, įterpdama daug...

Kaip užknisa, kai anglišką apgalvotą recenziją "nuknisa" užstrigęs kompiuteris (RRRRR.....)

Bus lietuviškai ir trumpai.

Gerai. Pradžiai - autorė yra puiki pasakotoja ir net apie tokią sudėtingą temą, įterpdama daug sudėtingos istorinės medžiagos iš archyvų, pasakojimų ar ner jidiš kalbos (nors šitai man nepatiko), tekstą sugeba išlaikyti įdomų, lengvai skaitomą.

Dėl pačios istorijos - nežinau, čia rašo, kad Lietuvoje yra kažkokių antisemitinių nuotaikų. Na, aš - ir tikiu, visi mano pažįstami - net nepagalvotume tiesiog iš idėjos nemėgti ko nors, nes jis ar ji žydas. Aš tikiu, kad apraiškų pasitaiko, bet ar tai nebus kokie nors buki keistuoliai, kartas nuo karto iškišantys galvas, vien tik dėl to, kad jie šiaip visų iš idėjos nemėgsta, o čia tiesiog per daug hiperbolizuota... Šitoje vietoje aš likau pasimetusi - aš tikiu, kad čia ne susireikšminimas, na, bet nežinau, kiek tai realiai atspindi situaciją Lietuvoje dėl antisemitizmo. (Tikriausiai, jei būčiau tokią nuomonę išsakiusi autorei, ji imtų piktintis "Kaip tu nežinai?", "Kaip tu gali nesuprasti?" :) ) Juolab, tas pats Leonidas Donskis, kurį ji cituoja, buvo vienas populiariausių ir įtakingiausių šalies intelektualų (nors irgi kėlė žydų-lietuvių problemas) ir, kai jis mirė, pamatėme masinį gedulą)

Gerai, pasiduodu, nesidomėjau giliai šia tema, tai tik išsakau abejonę ir suku toliau.

Iš pradžių noriu užtikrinti, kad tikrai gerbiu autorės pastangas žiūrėti metodiškai, bandymą nepasiduoti emocijoms (nors žydų tema Lietuvoje jai asmeniškai svarbi), bandymus į viską žiūrėti atviru protu ir neteisti (daugmaž). Vis tik ši knyga - ne akademinis darbas, o asmeninė kelionė siekiant suprasti, taigi, kartais jau man tekdavo "stengtis būti atvira širdimi ir neteisti". Vis tik nesmagu, kai kaltina didžiąją dalį lietuvių, nes jie stebėjo, o ne padėjo, ir kaipgi jie taip galėjo. Aš tikrai nesiimu istorinių vertinimų, nesakau, kad ji nebuvo teisi piktindamasi ir pan., bet mane nervino situacijos supraprastinimas ir pamokslavimas apie moralę be galo sudėtingomis ir pavojingomis aplinkybėmis, kai pati gyveno saugioje, patogioje šalyje (juolab, kad apie JAV moralę irgi galima daug ką pasakyti XX amžiuje...). Esmė ta, kad, manau, viskas priklauso nuo perspektyvos. Jei jau teisiam vienus, gal netaikom dvigubų standartų ir pažiūrim, kas pačios autorės "kieme" darosi.

Vis tik, kaip minėjau, tai buvo asmeninė Cassedy kelionė, bandymas geriau suvokti savo kilmę, tapatybę (ji ne pati ne kartą tai pripažino), taigi, priekaištauti jai dėl gal kiek per emocingų reakcijų ar galbūt klišinių veritinimų tragedijos akivaizduoje - tam tikrose knygos vietose, - būtų irgi neteisinga. Aišku, man pačiai irgi reikėjo stebėti savo reakcijas ir nepasiduoti įprastam savigynos mechanizmui, kad, ėmus kaltinti, viskas atmetama, nors galbūt turinys yra teisingas :) Tam tikra prasme autorė mane irgi pakvietė į kelionę ir metė iššūkį pasitikrinti savo tolerancijos ir empatijos ribas.

Vis tik, kaip rašė pabaigoje, ji priėjo prie tų pačių išvadų, kurios sukosi ir mano galvoje - ne teisti, o bandyti suprasti. Niekas nežinome, kaip būtume patys elgęsi pavojaus akivaizdoje.

Melavau - visai čia ne trumpai išėjo :) Šiaip paskaitykite. Dažnai nervinanti, bet vertinga knyga.

Tai taškas smurtui, pykčiui, kumčiams šeimoje. Tobulai parašyta knyga ir paliesta skaudi tema, kuri pateikiama labai įtikinamai. Gal todėl, kad paremta tikra rašytojos tėvų istorija. Kol skaičiau knygą, vis vyliausi, kad ji...

Tai taškas smurtui, pykčiui, kumčiams šeimoje. Tobulai parašyta knyga ir paliesta skaudi tema, kuri pateikiama labai įtikinamai. Gal todėl, kad paremta tikra rašytojos tėvų istorija. Kol skaičiau knygą, vis vyliausi, kad ji baigsis kitaip- nebus skyrybų, nes aš kaip ir Lilė įsimylėjau Railį, tačiau...Gaila, bet taip geriausia. Ir aišku, pirma meilė nerūdyja. Lilė lieka su Etlasu. Knyga skaitosi lengvai, net yra scenų, kurios tiktų ,,pilkiems atspalviams"...

Knygos esmė ne sukurta istorija ir jos vystymasis, bet personažų savianalizė, apmąstymai, dialogai, kur užuodama šimtai klausimų, bet atsakymų nėra bei vieno. Istorija įdomi, pabaiga kiek netikėta, bet knygos skaitymas...

Knygos esmė ne sukurta istorija ir jos vystymasis, bet personažų savianalizė, apmąstymai, dialogai, kur užuodama šimtai klausimų, bet atsakymų nėra bei vieno. Istorija įdomi, pabaiga kiek netikėta, bet knygos skaitymas apsunko dėl didelio kiekio apmąstymų, kuriuos autorė bruka skaitytojui.

Tai knyga kurią skaityčiau ir skaityčiau. Nekalbant apie tai, kad ji priskiriama labiau prie romantinių romanų, bet joje pilna ir veiksmo kuris puikiai tinka detektyvams, ir humoro kuris viską pagyvina ir leidžia juoktis balsu :)...

Tai knyga kurią skaityčiau ir skaityčiau. Nekalbant apie tai, kad ji priskiriama labiau prie romantinių romanų, bet joje pilna ir veiksmo kuris puikiai tinka detektyvams, ir humoro kuris viską pagyvina ir leidžia juoktis balsu :) :) :) :) :) Žinoma aš šią knyga rekomenduočiau visoms kai trūksta dramos, intrigos, aistros, nepamirškite, kad ši knyga suteiks draugystės ir humoro jausmus kurių kartais taip trūksta :)