Nuostabi knyga- tokia įtraukianti, kad baigusi puoliau kepti keksiukų, nes pagrindinis herojus ,Žonatanas, keksiukais palepina Madleną, kitą knygos heroją...Jis kulinaras, tad maistas -labai svarbus...Knyga- detektyvas,...

Nuostabi knyga- tokia įtraukianti, kad baigusi puoliau kepti keksiukų, nes pagrindinis herojus ,Žonatanas, keksiukais palepina Madleną, kitą knygos heroją...Jis kulinaras, tad maistas -labai svarbus...Knyga- detektyvas, primenanti Šerloko Holmso istorijas, tačiau daug knygoje detalių, kurios begalo įdomios...Tai pirma Guillaume Musso mano skaityta knyga, detektyvas...Nelabai mėgstu detektyvus, tačiau šitą ,,prarijau"...Labai gera istorija, sumaišyti telefonai, knaisijomasis svetimame mobiliaka - taip žmogiška ir visi įvykiai labai realistiški. Knygoje gausu citatų, kurios labai taiklios ir tinkančios. Paryžius- Niujorkas - aprašomos vietos....Rašytojas superinis....Knyga baigiasi fraze: ,,Patys gražiausi metai yra tie, kurių dar negyvenome." Genealu...

Abraomas Karpinovičius “Paskutinis Vilniaus pranašas“ (1998)/ Lietuva, Izraelis

“Paskutinis Vilniaus pranašas“, parašyta iš Vilniaus kilusio žydų autoriaus Abraomo Karpinovičiaus (1913-2004), neabejotinai dėmesio verta...

Abraomas Karpinovičius “Paskutinis Vilniaus pranašas“ (1998)/ Lietuva, Izraelis

“Paskutinis Vilniaus pranašas“, parašyta iš Vilniaus kilusio žydų autoriaus Abraomo Karpinovičiaus (1913-2004), neabejotinai dėmesio verta knyga. Tiek jos turinys, tiek rašymo stilius puikūs. Man atrodo, kad būtent per tokias knygas geriausiai galime susigyventi su žydiška kultūra Lietuvoje. Jokių pseudomoralinių postringavimų “nuo kalno“ ar svaidymosi kaltinimais, o tiesiog pasakojimas apie žmones žmonėms.

Knygoje pasakojama apie tikrų tarpukario Vilniaus žydų gyvenimą – nepagražintai, o su visomis spalvomis ir atspalviais. Ir ne apie kažkokius didžius vyrus ar moteris, ne pačius geriausius grupės “eksponatus“, o apie paprastus Vilniaus gyventojus – aktorius, pamišėlius, perkamas merginas, sunkiai besiverčiančius amatininkus…

A. Karpinovičius žydus parodo kaip neatsiejamą Vilniaus dalį, o ne kaip kažkokią “kitokių“ grupę, kaip dažnai pasitaiko žydų kilmės autorių kūriniuose (nors knygoje vis pažymima, kad, štai, vieni yra žydai, o kiti gojai ir gojės, šiksės ir šeigecai). Dėl to “Paskutinio pranašo personažai“ tampa savi ir artimi, o ne kažkokie abstraktūs istorijoje pasklidę personažai.

Rašymo stilius taip pat įtaigus. Ne vien dėl gražaus teksto, bet ir dėl efekto, kurį sukelia beveik kiekviename apsakyme susikertantis neretai komiškas pasakojimas su tragiška pabaiga. Žmonės stengiasi gyventi, kažko siekia, sunkiai sprendžia savo asmenines dramas… O tada, nepaisant visų įdėtų pastangų, tai pasirodo esą nebesvarbu, nes į Lietuvą įžengia naciai. Toks staigus ir netgi atsietas galas po spalvingos ir netikėtų įvykių pilnos istorijos sukelia daugiau emocijų negu verksmingi ilgi aprašymai. Aiškiai pajunti “buvo buvo ir… staiga išnyko beveik be pėdsako“. Jų gyvenimai liko tik prisiminimuose. Juos privalu saugoti, nes, jų nelikus, neliks ir įdomios, triukšmingos ir unikalios Vilniaus istorijos dalies.

“Paskutinis Vilniaus pranašas“ – mano pirmoji perskaityta šio jidiš kalba rašusio, vėliau Tel Avive apsigyvenusio vilniečio knyga. Tikiuosi ateityje daugiau susipažinti su jo kūryba, nes ji – aukščiausios prabos.

Dabar visi, kuriems ši knyga labai patiko, gali mane nušvilpti :D
Bet sau nemeluosiu. Tai ne mano tipo knyga, kurią perskaičiusi tapčiau sužavėta.
Nors bendras knygos įvertinimas iš mano pusės geras, tačiau buvo ne viena...

Dabar visi, kuriems ši knyga labai patiko, gali mane nušvilpti :D
Bet sau nemeluosiu. Tai ne mano tipo knyga, kurią perskaičiusi tapčiau sužavėta.
Nors bendras knygos įvertinimas iš mano pusės geras, tačiau buvo ne viena knygos dalis, kurią skaitydama varčiau akis.
Paskaityti verta. Manau ir pati dar kartą ją skaitysiu, kitu metu, kada pajusiu jog noriu melancholiškos, lėtos, šiek tiek fantastiškos knygos :)

Austin Kleon - Parodyk ką sukūrei

Kuri? Parodyk pasauliui! Kaip papasakoti savo istoriją.

* Ji moko dalintis. Savo kūryba ir jos užkulisiais. Mintimis. Idėjomis. Procesu. Nes duoti - reiškia gauti dvigubai.

* Kalbėti apie...

Austin Kleon - Parodyk ką sukūrei

Kuri? Parodyk pasauliui! Kaip papasakoti savo istoriją.

* Ji moko dalintis. Savo kūryba ir jos užkulisiais. Mintimis. Idėjomis. Procesu. Nes duoti - reiškia gauti dvigubai.

* Kalbėti apie mėgstamus dalykus su tokiu entuziazmu, kad pritrauktum kitus.

* Tikėti savimi. Tavo idėjos, kūryba - yra tavo ir tik tavo “variklis”, kuris skatina judėti pirmyn. Nereikia jausti kaltės, kad kažkam tai nepatinka. Visad rasime stotelę, kur susikerta vertybės. Esame asmenybės turintys savo principus ir nuomonę. Turime teisę ją išreikšti laisvai, o kito - priimti konstruktyviai, nekrypstant į asmeniškumus.

* Nešvaistyti savo laiko nesuformavus prioritetų, skirti jį kokybiškai, naudingai veiklai.

* Nustoti panikuoti, kai visos idėjos “išsilakstė” ir galvoje švilpauja vėjai. Ko gero - laikas atsipalaiduoti.

Tiesa, tam tikrus Austin’o rekomenduojamus metodus jau senokai pradėjau taikyti natūraliai, net neįtardama, kad tai yra tam tikra technika. Tiesiog dariau tai, ką norėčiau matyti, bei gauti pati. Ir - vuolia!

Apie šią autorę jau teko girdėti daug, tačiau iki dabar nebuvau skaičiusi nei vieno jos kūrinio. Pamačiusi šią knygą bibliotekoje nusprendžiau, jog pažinties pradžiai ir šis kūrinys puikiai tiks.

Tai istorija apie...

Apie šią autorę jau teko girdėti daug, tačiau iki dabar nebuvau skaičiusi nei vieno jos kūrinio. Pamačiusi šią knygą bibliotekoje nusprendžiau, jog pažinties pradžiai ir šis kūrinys puikiai tiks.

Tai istorija apie Perę, kuri vykdama į prabangų vakarėlį buvo užpulta. Besigrumiant su užpuoliku, iš jos rankinės iškrenta nuotrauka.. Kuri primena studijas Oksforde.
Nuotraukoje trys merginos : Nusidėjėlė, Tikratikė ir Abejojančioji. Taip pamažu Perė sugrįžta į prisiminimus, apie studijų laikus ir tuomet nutikusius įvykius, kurie pakreipė skirtinga linkme ne vien tik Perės gyvenimą, bet ir daugelio kitų žmonių.

Skaitant šią knygą kilo daug įvairių minčių. Šiame pasakojime bene labiausiai yra apčiupa religijos tema. Net ir nenoromis nejučia susimąstai, o koks mano pačios yra santykis su Dievu? Tikiu, o gal netikiu? Ar galbūt tikiu tik tais atvejais, kuomet tai yra paranku?
"Ar blogis - Dievo bausmė už mūsų poelgius, ar permainingas užgaidžios lemties žaidimas? Jei pasaulį valdo atsitiktinumas, kokia prasmė bandyti tapti geresniam?"
Knygoje buvo galima rasti ir daugiau puikių minčių, tačiau skaitant ją, man šiek tiek pritrūko intrigos... Pradžia pasirodė gana intriguojanti ir daug žadanti, bet skaitant toliau ta intriga pamažu pasitraukė. Nepaisant to, man pasakojimas skaitėsi gana neblogai. Dabar labai norisi perskaityti ir "Keturiasdešimt meilės taisyklių" 😻 O šią knygą rekomenduočiau tiems, kam patinka istorijos susijusios su religija, mūsų kiekvieno santykį su Dievu, bei savęs paieškas