Tomas Manas vienas žinomiausiu rašytoju, o Budenbrokai - vienas žinomiausiu jo kuriniu. Tai nebuvo naujas autorius man, nes esu skaičiusi jo kurini Juozapas ir jo broliai. Negaliu sakyti, kad Budenbrokai labai patiko, tačiau taip...

Tomas Manas vienas žinomiausiu rašytoju, o Budenbrokai - vienas žinomiausiu jo kuriniu. Tai nebuvo naujas autorius man, nes esu skaičiusi jo kurini Juozapas ir jo broliai. Negaliu sakyti, kad Budenbrokai labai patiko, tačiau taip pat negaliu teigti, kad nusivyliau. Jau pats vaizduojamas laikmetis yra pliusas ir tiek, gal kai kurie siužeto vingiai nustebino. Ir knyga šiaip kažkokia liudna, nežinau gal man čia norėjosi, jog veikėju gyvenime viskas butu gerai.

Man patiko sukurta šios knygos atmosfera: truputį filosofiškai mistiška su istorinėmis asmenybėmis. Labiau man priminė šio rašytojo knygą „Turmsas nemirtingasis“, negu „Sinuhė egiptietis“. Pasakojimas įrėmintas į...

Man patiko sukurta šios knygos atmosfera: truputį filosofiškai mistiška su istorinėmis asmenybėmis. Labiau man priminė šio rašytojo knygą „Turmsas nemirtingasis“, negu „Sinuhė egiptietis“. Pasakojimas įrėmintas į pusmetį ir vyksta vienoje vietoje – Konstantinopolyje. Turbūt įprastai Mika Waltari herojai daug keliauja, daug patirčių pasiimdami iš gyvenimo. Šitoje knygoje realiai veikėjas nekeliauja, jis apsistojęs savo mieste, bet per pasakojimus savo mylimajai, jis atskleidžia savo spalvingą praeitį, sukauptą patirtį ir įveiktus sunkumus. Šios knygos pasakotojas yra 40-metis vyras, kalbantis su savo mirties angelu, kuris jam pasakęs, kurioje vietoje jis ateis jo paskutinę minutę. Gal dėl to, o gal ir dėl veikėjo pasakojamų istorijų kitiems, jis buvo pramintas Johanu Angelu. Ir toks vardas jam labai tinka, nes veikėjas turi paslaptį.

Veiksmas vyksta 1453 metais – tai yra laikas, kai Konstantinopolis ir Bizantijos imperija išgyvena paskutines savo imperijos dienas, prieš užkariaujant Osmanų imperijai.

Meilė knygoje iškelta į dvasinį lygmenį, lyg migla, lyg plona šilko skraistė padvelkė veikėjo širdyje tą įtemptą metą, kai visas miestas rengėsi kovai su turkais, kai buvo daug politinių žaidimų, nežinios, baimės. Veikėjas įsimyli staiga: „akys, sakytumei, sapne regėtos“...

Be abejo, mūšio dienos taip pat aprašytos. Diena iš dienos, diena iš dienos, kol kova baigiasi: „griaudėja patrankos, dundėdami skeldėja mūrai, didžiulis mirties būgnas virpina žemę ir orą.“

„Kūno išvargis, nuolatinė baimė, nemiga taip sudirgina žmogų, kad jis tarytum apkvaišta ir jau neatsako už savo darbus bei mintis. Jis tiki kvailiausiais gandais. Mažakalbis pasidaro šnekus. Jautruolis šokinėja iš džiaugsmo, pamatęs krintant turką su strėle gerklėje. Karas – pavojingas kvaišulys. Svaigulio pakilimai ir atoslūgiai staigūs, viltis nuolat keičia neviltį. Vienas savo nusiteikimu bemat užkrečia kitą ir visas būrys, visas miestas persiima tos akimirkos nuotaiką. Tik patyrus karys išlieka šalto proto. O didžioji dalis Konstantinopolio gynėjų – prie karo bei ginklų nepratę miestiečiai.“

Eilinį kartą pasigailėjau, patikėjusi skaitytojų atsiliepimais. Nei siužetas įdomus, nei kalba, nei herojai. Gal todėl, kad tai pirma autorės knyga. Skaitinys skirtas tiems kas kažkada žiūrėdavo meksikietiškus serialus...

Eilinį kartą pasigailėjau, patikėjusi skaitytojų atsiliepimais. Nei siužetas įdomus, nei kalba, nei herojai. Gal todėl, kad tai pirma autorės knyga. Skaitinys skirtas tiems kas kažkada žiūrėdavo meksikietiškus serialus (nežinau ką per juos rodydavo, tik numanau stereotipą tokių žmonių : )). Žinau, kad neskaitysiu kitų šios autorės išleistų knygų, taupysiu laiką kitiems autoriams.

Antroji autorės skaityta knyga. Pirmoji "Mes dedame tašką" labai patiko ir paliko didžiulį įspūdį. Nepaisant prastesnių atsiliepimų apie šią "Ką praledau, kol miegojai" knygą, turėjau didelių vilčių, kad ji bus ne ką...

Antroji autorės skaityta knyga. Pirmoji "Mes dedame tašką" labai patiko ir paliko didžiulį įspūdį. Nepaisant prastesnių atsiliepimų apie šią "Ką praledau, kol miegojai" knygą, turėjau didelių vilčių, kad ji bus ne ką prastesnė už ankstesniąją.
Na, ji tikrai nebloga. Tačiau tokio WOW įspūdžio nepaliko.
Nors knygos tema labai skaudi ir opi, knygos personažai PER DAUG išreikšti į kažkurią vieną pusę. Vyras, Grehemas, per daug tobulas, kad būtų tikras. Moteris, Kvin, ant tiek užsiciklinusi ties pastojimu, kad net baisu.
Taip taip, žmonės, nesusidūrę su nevaisingumu nesupras susidūrusių, o ir apskritai, net jeigu ir susidursi su tokiom pačiom problemomis, tai dar nereiškia, kad jausiesi taip pat. Manau, kad gyvenimo tikslas neturėtų būti vaikai. Ir jų turėjimas, ar neturėjimas tavęs nepadaro geresnių ar blogesniu žmogumi. Ar laimingesniu. Manau, kad viskas priklauso nuo tavo požiūrio į situaciją ir nusiteikimo.
Man asmeniškai knygoje labiausiai kliuvo Kvin personažas. Nors iš pradžių kaip ir nebuvo ten jokio per didelio noro vaikams, bet jau kai nepavyko - tada viskas, nieko daugiau nebereikia, tik vaikų. Ir pas psichologą lankantis manau reikia ne tik problemos priežasties ieškoti (kuri ir taip gan aiški), o kaip padėti sau psichologiškai susidoroti su dabartine situacija. Erzino dvigubi standartai: nenori kad nuo jos ką nors slėptų, bet nenori, kad ir sakytų.
Buvo sunkiai įtikima, kad iš tokių tobulų santykių ir santuokos liko tuščia skardinė.
Ir tada pabaigoje taip stebuklingai staiga viskas pagerėjo. Nors gal?..
Pati mintis su dėžute ir laiškais man labai patiko. Labai romantiška.
Iš dalies knyga teikianti viltį, tačiau manęs ji kažkaip neužkabino, nors skaitėsi lengvai.

Skaitydama šią knygą turėjau daug bei įvairių spėlionių. Visi atrodė kalti ir turintys paslapčių.
Bet tik tiek. Kaip ir buvo įdomu kas tą naktį nutiko Amandai, bet tuo pačiu ir ne 🤷🏻‍♀️🙈 Trūko man šioje...

Skaitydama šią knygą turėjau daug bei įvairių spėlionių. Visi atrodė kalti ir turintys paslapčių.
Bet tik tiek. Kaip ir buvo įdomu kas tą naktį nutiko Amandai, bet tuo pačiu ir ne 🤷🏻‍♀️🙈 Trūko man šioje istorijoje to vadinamo cinkelio. Pradžia atrodė daug žadanti, o kiek vėliau pasirodė, jog autorė pasirinko lengviausią kelią. Veikėjai visiškai nykios asmenybės. Labai daug seserų, kurios pradžioje tikrai maišėsi tarpysavyje.
Tad sakyčiau, jog tai buvo toks vienas iš lengvesnių psichologinių trilerių. Tai tikrai nebuvo bloga knyga, bet prie geriausiųjų taip pat nepriskirčiau. Jeigu pasirodys nauja šios autorės knyga, mielai ją perskaitysiu. Tikiu, jog autorė tikrai gali rašyti ir geriau.

Romanas pasirodė pakankamai tamsus, klampus, nepatogiai tiesmukas ir atviras. Vyro palikta Olga tiesiog verčia susimąstyti apie santuoką, šeimyninį gyvenimą, visuomenės formuojamas nuostatas žmonoms, motinoms ir moterų...

Romanas pasirodė pakankamai tamsus, klampus, nepatogiai tiesmukas ir atviras. Vyro palikta Olga tiesiog verčia susimąstyti apie santuoką, šeimyninį gyvenimą, visuomenės formuojamas nuostatas žmonoms, motinoms ir moterų atsidavimą šeimai, prarandant save.

Šiuo momentu man norėjosi tokios istorijos, kuri tikri užkabintų, būtų nenuobodu skaityti. Širdis pakuždėjo, jog ši Dorothy knyga man turėtų patikti. Jei tik turėjau laisvą minutę man norėdavosi skaityti, o jei...

Šiuo momentu man norėjosi tokios istorijos, kuri tikri užkabintų, būtų nenuobodu skaityti. Širdis pakuždėjo, jog ši Dorothy knyga man turėtų patikti. Jei tik turėjau laisvą minutę man norėdavosi skaityti, o jei neskaitydavau vis galvodavau apie šią knygą. Tai gana jautrus pasakojimas, bet kartu ir odė draugystei. Puslapiai versdavosi nejučia, o autorė sugebejo sukurti ne tik įdomią istorija, bet ir be galo ryškius bei įtaigius personažus. Jau nuo pirmųjų knygos puslapių norėjosi graudintis, o vietomis net kvatojausi balsu. Talentas, ne kitaip ❤️
Ši istorija tikrai nebuvo tobula ir norėdama prikibti tikrai rasčiau kaip tą padaryti, tačiau šį kartą aš nenoriu to daryti. Man tiesiog buvo be galo gera ir malonu skaityti šią knygą. Pasinėriau į Kemrinos bei Tiganos gyvenimą ir rodosi, jog su jomis išgyvenau kiekvieną čia aprašomą puslapį. Manau, jog tokia ir turėtų būti gera knyga. Man ši tikrai tokia buvo. Rekomenduočiau perskaityti jausmingų bei kupinų išgyvenimų istorijų gerbėjams. Net neabejoju, jog Koomson kūryba negali palikti abejingų.