Šią aprašinėjamą knygą galiu pavadinti "Kartų knyga". Mano mama, krikšto mama, močiutė ir galbūt kitos mano šeimos moterys skaitė šią knygą ir mėgavosi ja. Esu tikra, kad jeigu paklaustumėte savo giminaičių, jos...

Šią aprašinėjamą knygą galiu pavadinti "Kartų knyga". Mano mama, krikšto mama, močiutė ir galbūt kitos mano šeimos moterys skaitė šią knygą ir mėgavosi ja. Esu tikra, kad jeigu paklaustumėte savo giminaičių, jos atsakytų tą patį.

"Džeinė Eir" yra kūrinys, parašytas 1847 metais. Tai ko gero pats seniausias kūrinys, kurį skaičiau. Neskaitant visų naujų leidimų, kurie, beje, buvo dažnas reiškinys. Ši knyga vadinama romantiškiausia Anglijos meilės istorija. Tai pasakojimas apie 18-metę Džeinę ir jos sunkų kelią laimės link.


Džeinė Eir, pagrindinė veikėja, kurios visas gyvenimas aprašomas šioje knygoje. Mergina nuo pat mažens tapo našlaite, apsigyveno pas nedorus giminaičius, kurie, deja, jos nepripažino. Netrukus tie patys žmonės išsiuntė mergaitę į Mergaičių internatą, kur ji praleido aštuonerius savo gyvenimo metus. Mergina būtų praleidusi net ir daugiau, bet ji buvo itin ryžtinga, užsispyrusi, išsilavinusi mergina, kuri suprato, ko norėjo iš gyvenimo. Jai norėjosi kažko daugiau... Po kiek laiko jos noras išsipildė ir ji apsigyveno naujoje vietoje, kur patyrė laimingiausias savo gyvenimo akimirkas...


Turbūt neturėčiau atskleisti to, ką dabar perskaitysite, bet rašydama, kad tai romantiškiausia meilės istorija, tiesiog negaliu užsiminti apie meilę. Tuose pačiuose namuose, kuriuose Džeinė apsigyveno kaip mažos mergaitės guvernante (mokytoja), ji sutiko ir pirmąją meilę. Deja, amžiaus ir luomų skirtumai neleido merginai mylėti to vyro. Labai pasijautė XIXa. vertybės. Mergina žinodama visus tuos skirtumus ir priežastis, kodėl ji negali būti kartu su mylimuoju, net nesistengė parodyti jam savo jausmų, žvelgti į jį įsimylėjusiomis akimis, ji elgėsi kaip paprasta darbuotoja. Bet taip buvo iki tol, kol pats jos mylimasis nepradėjo rodyti savo jausmų Džeinei... Deja, norint jiems būti kartu ir ilgai ir laimingai gyventi, teko patirti daugybę problemų, išgyventi daugybę nuosmukių. Visgi laimės tikrai reikia kartais paieškoti. Kai Džeinės mylimojo paslaptis buvo atskleista, atsiskleidė merginos religiškosios savybės ir įvyko dar viena permaina jos gyvenime, kuri pakeitė visą jos gyvenimą...

Mane, kaip labiau mėgstančią XXa. literatūrą, visgi sužavėjo šis kūrinys visapusiškai. Gal kai kurios vietos buvo per daug ištemptos, bet jos tikrai netrukdo. Šioje knygoje buvo ir šilto irt šalto, ir kritimų, ir pakilimų. Visko. Kai, rodės, jog artėja laiminga arba ne pabaiga, vis kas nors nutikdavo ir pratęsdavo šią istoriją. Tai vienas iš skirtumų su šiuolaikine literatūra, kurios pabaigą galima nuspėti jau pradžioje. Šioje knygoje yra vertinami visai kiti dalykai nei dabartinėje literatūroje: išskirtinė pagarba moterims, religingumas, garbė, mandagumas... Visa tai šiuolaikiniam jaunimui jau ir svetima.


Šis romanas itin jausmingas, gražus, natūralus, išskirtinis. Dar daugybę būdvardžių galėčiau pridėti jam apibūdinti. Ne veltui galite rinktis ne iš vienos Džeinės Eir knygos leidimo, ne veltui galite pamatyti ne vieną Džeinės Eir filmą. Visas pasaulis žino šią merginą ir yra bent kiek apie ją girdėję. Džeinė Eir yra Anglijos pasididžiavimas, pavyzdinės moters idealas.

Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad kiekviena mergaitė, mergina, moteris turėtų perskaityti šią knygą ir įsigilinti į ją, kaip į moters bibliją. Tai labai trapus ir jausmingas romanas, kuris įtrauktas į geriausių pasaulio knygų istorijoje sąrašą, be to dar ir užima vieną iš pirmutinių pozicijų.

"Pro šalį prašlubčiojo pagyvenusių moterų trijulė, jos būgštavo dėl dvoko ir menkos šviesos. Paskui jas atklumpsėjo aukštas kareivis sunkiais auliniais ir britų sausumos kareivių šortais. Iki pusiaujo nuogas, išsišovę...

"Pro šalį prašlubčiojo pagyvenusių moterų trijulė, jos būgštavo dėl dvoko ir menkos šviesos. Paskui jas atklumpsėjo aukštas kareivis sunkiais auliniais ir britų sausumos kareivių šortais. Iki pusiaujo nuogas, išsišovę jo šonkauliai atrodė kaip paukščio narvas, kuriame Džimas beveik matė plazdenant širdį." (99 p.)

Įsimintinų Antrojo pasaulinio karo knygų netrūksta. Tačiau atsiminimų, kurie sklistų vaikų lūpomis nėra daug. Bent tokių, kurie būtų itin populiarūs ir verčiami į daugelį pasaulio kalbų visame pasaulyje.

Paklausus, kokias žinote vaikų atsiminimų apie karą knygas, ne vieno atmintyje sušmėžuotų būtų Anos Frank "dienoraštis", kurį kai kuriems teko skaityti mokykloje 5-6 klasėje.

Dvylikos-trylikos metų bręstančios mergaitės prisiminimai sugulė į knygą, kurios, deja, ji nebespėjo išleisti. Tą padarė mergaitės tėtis. Knyga leido pažvelgti ne į kraupią, bet tuo pačiu sausą statistiką, bet į mažo žmogaus pasaulį. Ir kartu parodė, kad ir jaunas žmogus yra priverstas išgyventi ir susitaikyti su pasaulio žiaurumais.

Tačiau ne tik Ana, bet ir kiti autoriai ėmėsi nagrinėti karo prisiminimų temas.

Vienas jų - garsus šiuolaikinių britų romanistas Jamesas Grahamas Ballardas. Daugeliui pažįstamas iš savo geriausiai vertinamo kūrinio "Avarija" išleisto 1973 metais. Tačiau po 11 metų, 1984 metais išleido kitą pusiau autobiografinį romaną "Saulės imperija". Deja, tikrąjį pripažinimą knyga pelnė tik po 3 metų, kai režisierius Steven Spielberg nutarė ekranizuoti šį kūrinį.

Užbėgdamas minčiui srautui už akių, įsiterpsiu, kad knyga nuo filmo skiriasi lyg diena nuo nakties, todėl šio kūrinio formų nelyginsiu. Dažnai filmą perskaitę ir juo susižavėję, nusivilia J. G. Ballardo knyga. Filme daugiau patoso ir dramos. Tad verčiau pradėti nuo knygos.

Dažnai akcentuojama, kad tai vaiko patirti išgyvenimai Antrojo pasaulinio karo metu. Tačiau knygą J. G. Ballardas išleido tik praėjus beveik 40 metų nuo kraupaus ir visą pasaulį sukrėtusio įvykio. Todėl vaikiškų išgyvenimų kaip Anos dienoraštyje šioje knygoje beveik nesutinkama. J. G. Ballardas mintis dėlioja jau užaugęs, tad patirtis ir suvokimas į išgyventus ir patirtus siaubus pasikeitęs.

Tą byloja ir pasakojimo stilius - griežtas, nagrinėjantis psichopatologines žmogaus būsenas karo metu. Knygą skaityti nėra lengva, priešingai nei Anos Frank prisiminimus. Čia daugiau fiksuojama, analizuojama ir kvestionuojama kaip greitai gali kisti ir transformuotis jaunojo Džimo vaiko portretas į vyrą, kuris bet kokia kaina siekia išgyventi. Kaip vaikas nebijo išrengti lavonų, nuauti ir pasisavinti jų batus, drabužius.

"Laukdamas, kol seržantas Nagata atliks patikrinimą, Džimas žvalgėsi pro gretimas palatas, kur ant gultų tysojo trisdešimt ligonių. Po kiekvienio antskrydžio nuo išgąsčio arba išsekimo mirdavo keletas žmonių. Regis, priminimas, kad karas mažne baigėsi, kai kuriuos žmones paskatindavo atiduoti dvasią. Tačiau tiems, kurie dar veržėsi likti gyvi, mirtis buvo gera naujiena. Džimui tai reiškė seną diržą arba porą petnešų, plunksnakotį, o sykį per stebuklą gavo laikrodį, kurį segėjo ant riešo trejetą dienų - prieš perdudodamas Beisiui kartu su viskuo kitu." (175 p.)

Autorius nagrinėja distopišką realybę, prieš kurią skaitytojai ima raukytis ir neretai užverčia knygą. Arba bent jau pavargsta ir padaro šiokią tokią pertrauką. Vienu ypu perskaityti "Saulės imperiją" sunkiai pavyks. Tačiau ir nereikia stengtis to padaryti. Knyga ragina bandyti analizuoti tam tikrus veiksmus. Ir tada jau nebesvarbu, Jūs vaikas ar jau suaugęs žmogus. Nutikti tai gali kiekvienam.

"Staiga Džimui šovė džiugi mintis: gydytojas Ransomas slepia amerikiečių lakūną. Jis norėjo paliesti lakūną prieš japonams jį nušaunant, pačiupinėti jo šalmą ir kombinezoną, brūkštelėti per dulkėmis ir alyva apneštus apsauginius akinius." (177 p.)

Perskaičius visą knygą apima tam tikra neramios tikrovės būsena.

Žmogaus virsmas, kuris dėl maisto kąsnio, rūbų, apavo, gali pasiduoti smurtui, galios kultui, yra J. G. Ballard siunčiamas perspėjimas žmonijai. Nė kiek nepagražintas, neapvilktas morale ir gerumu. Veikiau sąmonėje fiksuojantis nežmonišką pasaulo košmarą, o Džimas tik "ateivis iš kitos planetos stebintis tą siaubą".

Afrika - tolimas žemynas, paslaptingas bei viliojantis savo gyvūnijos ir augmenijos įvairove. Turbūt joks kitas žemynas negali prilygti Afrikos laukiniam grožiui.

Karen Blixen autobiografinėje knygoje "Iš Afrikos" įtaigiai...

Afrika - tolimas žemynas, paslaptingas bei viliojantis savo gyvūnijos ir augmenijos įvairove. Turbūt joks kitas žemynas negali prilygti Afrikos laukiniam grožiui.

Karen Blixen autobiografinėje knygoje "Iš Afrikos" įtaigiai aprašo gyvenimą Afrikoje, jos žmones, tradicijas, vaizdingą kraštovaizdį. Fermoje, Ngongo kalnų papėdėje, autorė atrado savo vietą pasaulyje. Stipri ir drąsi moteris susiduria su sunkumais, narsiai su jais susidoroja, bet galiausiai yra priversta parduoti fermą ir išvykti iš pamiltos Afrikos.

Nuostabi knyga, siūlau paskaityti kiekvienam, kas yra neabejingas laukinei Afrikai.

M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita" - nepavaldus laikui kūrinys. Vis dar leidžiamas, statomi spektakliai, filmai. Čia ir savita mistika - šėtono apsilankymas Maskvoje, Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktas, ypatinga...

M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita" - nepavaldus laikui kūrinys. Vis dar leidžiamas, statomi spektakliai, filmai. Čia ir savita mistika - šėtono apsilankymas Maskvoje, Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktas, ypatinga Meistro Ir Margaritos meilė, rašytojo kelias, daug sovietinės satyros. Bet... ne mano knyga. Tai ne pirmas bandymas ją perskaityti (juk toks žymus kūrinys). Iššūkis įveiktas, tik paviršutiniškai, nes "neužkabino." Turbūt kiekvienai knygai - savas skaitytojas.

Man tai - antroji šios autorės skaityta knyga. Pirmojoje, "Valymas", buvo nagrinėtos temos, liečiančios Sovietų Sąjungą. Šioje knygoje jos taip pat itin aktualios.

"Stalino karvėse" vaizduojami trijų kartų gyvenimai....

Man tai - antroji šios autorės skaityta knyga. Pirmojoje, "Valymas", buvo nagrinėtos temos, liečiančios Sovietų Sąjungą. Šioje knygoje jos taip pat itin aktualios.

"Stalino karvėse" vaizduojami trijų kartų gyvenimai. Įvykiai pasakojami Sofijos, jos dukros Katarynos ir šios dukros Anos lūpomis. Trys skirtingos moterys, trys laikotarpiai - trys skirtingos istorijos ir nuoširdūs išgyvenimai susipina, ir štai - skaitytojas laiko rankose puikų romaną.



Pripažinsiu, skaitydama pirmuosius 80 puslapių jau galvojau, kad šios knygos nebeįveiksiu, kad ji nepateisino mano lūkesčių ir panašiai.. Kaip džiaugiuosi, kad radau valios įveikti tą barjerą (net nepastebėjau, kada persilaužiau)! Dabar jau mąstau, kad gal tiesiog pirmuosius puslapius skaičiau nelabai susikaupusi, gal būtent tiek reikėjo tam, kad priprasčiau prie pasakojimo stiliaus.. Na, bet juk esmė tame, kad vis dėlto užsikabinau ir įnikus skaityti viskas ėjosi kaip per sviestą :)

Daugiausiai knygoje pasakoja Ana - ji yra jauniausia šios knygos pasakotoja. Mergina turi daug problemų: nuo pat vaikystės jai buvo uždrausta sakyti, kad jos mama estė, todėl visą gyvenimą ji mokėsi būti tikra suome. Būdama keturiolikos pradėjo išvemti maistą, kurį suvalgydavo, tad ilgainiui tapo bulimanoreksike. Nežinau kodėl, bet šios veikėjos man buvo labiausiai gaila. Galbūt dėl tos bulimijos+anoreksijos, nes na tikrai galėjo apsieiti be to, bet va.. Be abejo, kitų veikėjų gyvenimai taip pat nebuvo rožėmis kloti.

Sofijos jaunystė buvo tuomet, kai vyrai išeidavo į miškus, kai prasidėjo trėmimai į Sibirą, vėliau - kolūkių metai, kol pagaliau Estija atgavo nepriklausomybę. Katarynos, Sofijos dukters ir Anos motinos, gyvenimas taip pat buvo sunkus. Susipažinusi su suomiu ir išvykusi iš Sovietų Estijos ji visą gyvenimą kovojo dėl "vietos po saule". Todėl ji ir Aną auklėjo taip, kaip tikrą suomę, kadangi atėjūnės iš sovietinių šalių buvo laikomos kone prostitutėmis, ir niekuo daugiau.

Knygos veiksmas apima nemažai metų, todėl įdomu skaityti, kaip po truputį keičiasi padėtis visuomenėje. O ypač ilgai tenka laukti pokyčių pačių veikėjų asmeniniuose gyvenimuose.



Man skaitant šią knygą buvo įdomu, kaip ji atrodytų skaitytojams tų šalių, kurie negali įsivaizduoti, kas yra sovietų priespauda. Na, pavyzdžiui, Ispanijos skaitytojams. Atrodo, jau ir mes ne visada galime suprasti, kas vykdavo anuomet, nes apie viską žinome tik iš pasakojimų. Tačiau laikausi tos nuomonės, kad mums vis tiek lengviau. Mums - tai tiems, kurių šalių istorija yra bendra.

Beje, knygą rekomenduočiau. Manau, kad prie skandinavų rašymo stiliaus reikia šiek tiek priprasti, bet knygą paskaityti verta.

Šią knygą rinkausi tikrai ne pagal pavadinimą, o pagal autorių. Elif Shafak - rašytoja, kurią sunku priskirti kažkuriai kultūrai ar aiškiai nustatyti jos tautybę. Shafak pati yra sakiusi, jog JAV ji yra turkė, o būdama...

Šią knygą rinkausi tikrai ne pagal pavadinimą, o pagal autorių. Elif Shafak - rašytoja, kurią sunku priskirti kažkuriai kultūrai ar aiškiai nustatyti jos tautybę. Shafak pati yra sakiusi, jog JAV ji yra turkė, o būdama Stambule jaučiasi kaip amerikietė. Kaip bebūtų, autorės vardas ir pavardė rodo turkiškas šaknis.

Taigi apie ką kalba ši knyga? Istorija skleidžiasi vaizduojant skritingų kartų armėnus, turkus ir amerikiečius. Pagrindinės veikėjos yra moterys, kurias, galų gale, suriša siejantis mazgas ir visi veikėjai kartu su skaitytoju supranta tarpusavio ryšius.

Romane kalbama apie armėnų genocidą Turkijoje, už kurio pripažinimą autorei buvo iškelta byla. Per dvi jaunas ir skirtingas merginas - turkę Asją ir Amerikoje gyvenančią armėnę Armanuš narpliojama tapatybės ir istorijos svarbos problemos. Kiek tautinė atmintis yra svarbi? Ar šiame pasaulyje praeitis trukdo ar padeda išgyventi? Be abejo, neužmirštama meilės, religijos tema. Visas veiksmas vyksta, be abejo, kažkur tarp Azijos ir Europos, Stambule.

Dar besimokydama Stambule, pradėjau skaityti žinomiausio turkų autoriaus Orhano Pamuko romaną "Nekaltybės muziejus". Grįžusi nusprendžiau perskaityti kiek įmanoma daugiau šio autoriaus knygų. Taigi vėliau sekė "Mano vardas...

Dar besimokydama Stambule, pradėjau skaityti žinomiausio turkų autoriaus Orhano Pamuko romaną "Nekaltybės muziejus". Grįžusi nusprendžiau perskaityti kiek įmanoma daugiau šio autoriaus knygų. Taigi vėliau sekė "Mano vardas - Raudona" ir pastaruoju metu rankose glaudžiau "Stambulas: atsiminimai ir miestas", išvydusi pasaulį 2003 metais.

Knygos pavadinimas aiškiai atskleidžia knygos esmę: bus kalbama apie miestą autoriaus bei kitų žinomų menininkų prisiminimuose. Autorius į savo pasakojimą įmaišo istorijos trupinėlių, žiupsnelį statistikos, tapybiškai ir kartais be galo detaliai nupasakoja miesto rajonus, gatveles bei Bosforo vandenis. Sužinome ir apie mieste siautusius gaisrus, skendusius laivus, tamsiausius užkaborius, kur geriau nekelti kojos, apie gyvenusius pašas (osmanų laikų pareigūnas), užsienio menininkus. Galiausiai, susipažįstame su autoriaus gyvenimo detalėmis.

Knyga bus įdomi tiek viešėjusiems Stambule, tiek ketinantiems apsilankyti, kadangi puslapiai pilni senovinių nespalvotų Stambulo fotografijų. Ši knyga - ne turistinis gidas, o intymus ir asmeninis autoriaus pasakojimas apie miestą, sklidiną liūdesio ir melancholijos iš vaikytės ir jaunystės prisiminimų.

Anot autoriaus, miestas be galo susijęs su mumis pačiais, mūsų gyvenimais ir būsenomis, nuotaikomis, todėl Jūsų Stambulas nebūtinai yra toks liūdesio persmelktas kaip Pamuko prisiminimuose.

Skaitydama jau nebe pirmą šio autoriaus knygą, pastebiu dalykus, kuriuos mačiau po penkių metų pasirodžiusioje jo knygoje "Nekaltybės muziejus". Manau, jog knyga patiks visiems, kurie skaitė vėlesnį jo romaną "Nekaltybės muziejus", taip pat besidomintiems istorija, istorijomis apie žmones ir miestus. Galbūt net rasite šio to panašasaus į Vilnių ir jo istoriją...

Skaitosi lengvai, bet labai nepatiko šokinėjimas tarp įvykių ir atsiminimų. Pasirodė dirbtinė. Skaitant sunku atsirinkti kurie veikėjai realūs, o kurie tiktai fantazija.

Pagrindinė herojė Libė avarijos metu buvo sunkiai...

Skaitosi lengvai, bet labai nepatiko šokinėjimas tarp įvykių ir atsiminimų. Pasirodė dirbtinė. Skaitant sunku atsirinkti kurie veikėjai realūs, o kurie tiktai fantazija.

Pagrindinė herojė Libė avarijos metu buvo sunkiai sužalota. Iki šiol jautėsi laiminga, tačiau dėl avarijos metu patirtų sužalojimų jos gražus gyvenimas sugriuvo. Jos vyras, vairavęs automobilį, laikomas pirmosios žmonos mirties kaltininku. Iškyla daug klausimų ar nenorėjo atsikratyti ir antrąja žmona? Libės randa Evos dienoraštį. Perskaičiusi jį sužino daug paslapčių. Abiems sutuoktiniams reikia apmąstyti savo jausmus

Hm, kaip čia parašius įdomią, gerai perkamą knygą?

Pamėginkim taip: yra tokia magijos mokykla, kur visi vaikai suskirstyti į keturis koledžus pagal savo būdo savybes. Į vieną tų koledžų staiga atvyksta mažas našlaitis,...

Hm, kaip čia parašius įdomią, gerai perkamą knygą?

Pamėginkim taip: yra tokia magijos mokykla, kur visi vaikai suskirstyti į keturis koledžus pagal savo būdo savybes. Į vieną tų koledžų staiga atvyksta mažas našlaitis, nė nenutuokęs, kad tie koledžai, pati mokykla ir kitoks, stebuklų kupinas pasaulis apskritai egzistuoja ir kad, maža to, jis tame pasaulyje užima ypatingą vietą. Voila, turim "Harį Poterį".

Arba padarom kitaip. Yra toks pasaulis, kur žmonės gyvena dvylikoje apygardų ir kiekviena apygarda dirba tam tikrus darbus: augina daržoves ir gyvulius, kasa anglį, kepa duoną ir t. t. Visas apygardas geležine ranka valdo Sostinė, kuriai puikiai sekasi, kol atsiranda viena nepaklusni mergiotė iš dvyliktos apygardos ir įskelia maišto kibirkštį. Ir štai gimsta "Bado žaidynės".

Arba gal darom taip: yra penki luomai, kiekvieno nariai pasižymi tam tikromis būdo savybėmis, kurias puoselėja ir skiepija savo vaikams. Sulaukę šešiolikos tie vaikai renkasi kuriam luomui priklausyti. Dažniausiai jie lieka tame luome, kuriame užaugo, tačiau kartais gabumų testas parodo, kad vaikas gali priklausyti kitam luomui. O dar pasitaiko atvejų, kai jaunuolis tinka net keliems luomams. Tokie "universalūs" žmonės vadinami "divergentais" (angl. divergent - kitoks, nukrypstantis nuo normos). Manot, toks universalumas jėga? Anaiptol. Būti divergentu, kaip kad nutiko knygos herojei Beatričei, tiesiog mirtinai pavojinga.

Dar pernai, kai pasirodė Veronicos Roth knyga "Divergentė", karštai užsinorėjau ją perskaityti. Ką gi, pagaliau perskaičiau. Ir ne veltui knygos aprašymą pradėjau minėdama "Harį Poterį" ir "Bado žaidynes" - "Divergentė" parašyta remiantis panašiu principu: visuomenė pagal tam tikrus požymius suskirstyta į grupes, gyvenimas klostosi sklandžiai, kol atsiranda asmenybė, "iškrentanti iš rėmų" - kažkuo ypatinga, nepritampanti prie savo aplinkos, aplink - norom ar nenorom - kelianti sumaištį ir patirianti begalę nuotykių. Tačiau man susidarė toks įspūdis, kad rašydama "Divergentę" Veronica Roth nuėjo jau pramintu keliu, todėl jos knyga primena mano minėtąsias ir, maža to, ji blankoka. Tikėjausi tokio skaitymo, kai negali knygos paleisti iš rankų, bet labai nusivyliau. Rodos, ir nuotykių pakako, ir maištinga herojė buvo, ir meilės linija įpinta, bet knyga manęs neužkabino. Kai kurios vietos atrodo "pritemptos" ir neišbaigtos, kitur nepavyko sukurti norėtos įtampos, pvz., mergina sužino, kad ji divergentė, ir pusę knygos jai visi liepia tai slėpti, nes tai labai blogai. Kodėl? Kas atsitiks? O kai sulauki paaiškinimo, jau ir skaityti yra nusibodę.

Nenoriu pernelyg kritikuoti, bet į mano geriausių knygų sąrašą šita tikrai nepateks paprasčiausiai todėl, kad ji nepateisino lūkesčių (kurie, galbūt, buvo pernelyg dideli). Smarkiai abejoju, ar verta iš bibliotekos imti knygos tęsinį "Insurgentė".

Perskaičius šį kūrinį, nejučia jį ėmiau lyginti su senokai skaityta knyga "Skrydis virš gegutės lizdo". Beprasmė vienišo žmogaus kova prieš sistemą, kuri baigiasi pralaimėjimu. Autoriaus vaizduotė tikai beribė....

Perskaičius šį kūrinį, nejučia jį ėmiau lyginti su senokai skaityta knyga "Skrydis virš gegutės lizdo". Beprasmė vienišo žmogaus kova prieš sistemą, kuri baigiasi pralaimėjimu. Autoriaus vaizduotė tikai beribė. Kūrinyje jis vaizdavo ateities įvykius, kurie visiškai kitokie negu kad juos aprašo šiandieniniai rašytojai. Pasaulis pamažu ritasi bedugnės link, tačiau jį žudo ne robotai, mašinos, ligos ar ateiviai, o žmogiškumo mirtis. Orwello ateityje žmogus negali laisvai gyventi, reikšti savo minčių, mylėti, jis tiesiog egzistuoja pagal sistemos nustatytas taisykles. Negalima užvaldyti ir palaužti žmogaus minčių, - mąsto pagrindinis romano veikėjas Vinstonas. Tačiau jis klysta...

Knyga įtraukia nuo pirmo puslapio. Pabaiga nors ir tikėtina, bet savita. Knyga patiko, nors kartais ir sunkoka buvo skaityti.